Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2019-04-08 · Administracinė byla Nr. I-2976-583/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2019-04-08
Bylos Nr.
I-2976-583/2019
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-03108-2018-7
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Remigijus Arminas
Pareiškėjas
A. J.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų
Advokatai
Leonidas Zubanovas
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-2976-583/2019Teisminio proceso Nr. 3-62-3-03108-2018-7Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2;20.5.1; 55.1.3 (S)
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. balandžio 8 d.Klaipėda
Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų teisėjas Remigijus Arminas,sekretoriaujant Živilei Račkauskienei,

dalyvaujant pareiškėjui A. J. (vaizdo konferencijos būdu), pareiškėjo atstovui advokatui Leonidui Zubanovui,

2019 m. kovo 12 d. viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. J. skundą ir patikslintą skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas A. J. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu ir patikslintu skundu (toliau – ir skundas), prašydamas iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN) priteisti 6 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas teigia, jog du kartus atliko laisvės atėmimo bausmę Marijampolės PN. Pirmąjį kartą minėtoje įstaigoje buvo laikomas nuo 2011 m. lapkričio 1 d. iki 2014 m. rugpjūčio 14 d. antrą kartą laisvės atėmimo bausmę atlieka nuo 2018 m. gegužės 29 d. (laisvės atėmimo bausmės pabaiga – 2019 m. rugpjūčio 5 d.).

Nurodo, kad Marijampolės PN tarp laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų galioja nerašytos taisyklės bei pasiskirstymas į kastas, kurių pagrindu nuteistieji patiria pažeminimą, patiria neturtinę žalą. Teigia, kad jis priklauso nuskriaustųjų kastai, todėl yra nuolat žeminamas kitų nuteistųjų, tiek įkalinimo įstaigoje, tiek laisvėje. Pažymi, kad Marijampolės PN valgykloje yra 4 langeliai, iš kurių numeriu 4 pažymėtas langelis yra skirtas tik nuskriaustųjų kastai priklausantiems nuteistiesiems. Valgykloje esantys inventorius (šaukštai, lėkštės, stiklinės ir t.t.) yra specialiai pažymėti, kadangi kiti nuteistieji negali valgyti maisto iš tų pačių indų, kaip ir nuskriaustųjų kastai priklausantys nuteistieji. Pareiškėjo teigimu, dėl to jis buvo priverstas nuolatos su savimi nešiotis stalo įrankius (šaukštą).

Minėtos taisyklės bei pasiskirstymas į kastas yra žinomas Marijampolės PN administracijai bei pareigūnams, tačiau yra toleruojamas, ką gali patvirtinti kiti nuteistieji. Marijampolės PN ar kitos institucijos nesiima jokių realių veiksmų iš įkalinimo įstaigos pašalinti nuteistųjų subkultūros apraiškas bei egzistuojantį pasiskirstymą tarp nuteistųjų.

Pareiškėjo nuomone kalinimas minėtomis sąlygomis prieštarauja teisės aktų reikalavimams, buvo žeminamas jo orumas bei garbė, todėl patyrė neturtinę žalą, kuria įvertina 6 000 Eur ir prašo priteisti iš valstybės.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdžio metu pareiškėjas A. J. bei jo atstovas advokatas Leonidas Zubanovas nurodė, jog palaiko skundą, prašo jį tenkinti.

Advokatas Leonidas Zubanovas akcentavo, kad nors už nuteistųjų maitinimą yra atsakinga kita įmonė, tačiau Marijampolės PN atsako už tinkamą valgyklos inventorių, maitinimo organizavimą. Mano, kad Marijampolės PN administracija neužtikrina tinkamų kalinimo sąlygų ir jų veikoje/neveikime yra civilinės atsakomybės sąlygos, todėl skundas tenkintinas.

Atsiliepimas

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės pataisos namai atsiliepime į pareiškėjo patikslintą skundą nurodė, jog nesutinka su jame pateiktais argumentais, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, joj nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį. Pagal Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalis numato, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą.

Šalies argumentai

Pareiškėjas skunde teigia, kad jam nebuvo sudarytos tinkamos kalinimo sąlygos laikotarpiais nuo 2011 m. lapkričio 1 d. iki 2014 m. rugpjūčio 14 d. ir nuo 2018 m. gegužės 29 d. iki 2019 m. sausio 9 d. Marijampolės PN atsižvelgdama į minėtą teisinį reguliavimą prašo pareiškėjo skundo reikalavimams laikotarpiu nuo 2011 m. lapkričio 1 d. iki 2014 m. rugpjūčio 14 d. taikyti sutrumpintą 3 metų senaties terminą. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, nenurodė jokių svarbių priežasčių dėl ko negalėjo anksčiau kreiptis į teismą dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų.

Marijampolės PN administracija nepripažįsta jokių nuteistųjų suskirstymų į vadinamąsias kastas, visi nuteistieji yra lygus, tariamas susiskirstymas į kastas yra susijęs išskirtinai su pareiškėjo suvokimu, bendravimu su kitais nuteistaisiais bei socialiniais įgūdžiais, todėl šie skundo teiginiai yra deklaratyvus ir nepagrįsti. Atkreipia dėmesį, jog Marijampolės PN maistą teikia UAB „Niklita“, todėl apie nuteistiesiems teikiamų indų rūšį, dydį, spalvas ar kitus ženklinimus ant jų Marijampolės PN pasisakyti negali.

Remiantis Marijampolės PN Psichologinės tarnybos ir sveikatos priežiūros tarnybos pažymomis, pareiškėjas dėl to, kad pataisos įstaigos administracija toleruoja vadinamąsias nuteistųjų kastas nėra kreipęsis. Taip pat patikrinus Marijampolės PN administracijos reikalų skyriaus prašymų, pranešimų, skundų susijusių su nuteistaisiais ir jų nagrinėjimo dokumentais žurnalą, pareiškėjas laikotarpiu nuo 2018 m. gegužės 29 d. iki 2019 m. sausio 2 d. į Marijampolės PN administraciją dėl nuteistųjų susiskirstymo į kastas ar netinkamo maisto išdavimo nėra kreipęsis.

Žemesnės instancijos teismas

Marijampolės PN įsitikinimu vien ta priežastis, jog pareiškėjas yra pasipiktinęs ir turi neigiamą požiūri į visą bausmių vykdymo sistemą, nėra pagrindas neturtinės žalos atlyginimui, nes neturtinė žala tai ne bet koks pasipiktinimas ar sukeltas nepatogumas, o asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasiniai sukrėtimai, emocinė depresija, pažeminimas it kita, teismo įvertini pinigais. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, jog neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.

Marijampolės PN nuomone pareigūnai veikė tinkamai, nepažeisdami jokių teisės aktų reikalavimų, o nesant neteisėtų veiksmų negali kilti ir deliktinė atsakomybė. Nenustačius bent vienos iš trijų viešosios atsakomybės sąlygų (neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos), valstybei nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą.

Atsiliepimas

Marijampolės PN atstovas į teismo posėdį neatvyko, atsiliepime į skundą Marijampolės PN prašė bylą nagrinėti jos atstovui nedalyvaujant.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Dėl ieškinio senaties termino taikymo

Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) priėmimu buvo siekiama garantuoti susitariančių valstybių kiekvienam jų jurisdikcijoje esančiam žmogui teises bei laisves, apibrėžtas šios Konvencijos pirmame skyriuje (Konvencijos 1 str.). Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) yra nurodęs, kad teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausia pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr., pvz., EŽTT 1968 m. liepos 23 d. sprendimą Belgian Linguistic prieš Belgiją). Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę ir ji yra suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (tarp jų ir teismams). EŽTT yra įkurtas siekiant įvertinti aukštųjų susitariančių šalių Konvencijoje ir jos protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 str.) (žr., pvz., EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimą Handyside prieš Jungtinę Karalystę; 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą Dickson prieš Jungtinę Karalystę). EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendime Handyside prieš Jungtinę Karalystę taip pat pastebėjo, kad jo užduotis nėra pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėties, bet įvertinti, kaip buvo pasinaudota suteikta vertinimo nuožiūros laisve, padarytų pažeidimų buvimą, neužtikrinimą asmens teisių. Taigi EŽTT nėra kita teismo instancija, kuriai būtų pavesta persvarstyti nacionalinių teismų priimtus sprendimus (žr. EŽTT 1994 m. lapkričio 24 d. sprendimą Kemmache prieš Prancūziją), nes pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausia yra vadovaujamasi vidaus teise (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją).

Kiek tai susiję su pačiu ieškinio senaties terminu, pažymėtina, jog EŽTT yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę; 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą Bellet prieš Prancūziją). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.).

Ieškinio senatis yra laiko tarpas, per kurį valstybė garantuoja asmeniui jo pažeistos teisės gynimą, jeigu per šį laiko tarpą suinteresuotas asmuo kreipėsi į teismą su ieškiniu apginti pažeistą teisę. CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.).

Šioje byloje svarbu tai, kad reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per 3 metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013).

CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Kai asmuo nurodo, kad apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi įvertinti, ar šis apie savo pažeistą teisę sužinojo ne vėliau, negu analogiškoje situacijoje turėjo sužinoti apdairiai ir rūpestingai savo teisėmis besinaudojantis asmuo.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas siekia neturtinės žalos atlyginimo už kalinimą netinkamomis sąlygomis Marijampolės pataisos namuose laikotarpiais nuo 2011 m. lapkričio 1 d. iki 2014 m. rugpjūčio 14 d. ir nuo 2018 m. gegužės 29 d. iki bylos dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo iškėlimo dienos. Atsižvelgiant į pareiškėjo nurodytų teisės pažeidimų pobūdį bei aplinkybes, kuriomis remiantis teigiama, kad jis patyrė neturtinę žalą, darytina išvada, kad pareiškėjas visais jo nurodytais laikotarpiais žinojo arba turėjo žinoti apie tai, jog jis kalinamas galimai teisės aktų reikalavimus neatitinkančiomis sąlygomis. Kadangi skundas teismui išsiųstas 2018 m. gruodžio 27 d. (b. l. 11), konstatuotina, kad reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2011 m. lapkričio 1 d. iki 2014 m. rugpjūčio 14 d. pareikštas praleidus 3 metų ieškinio senaties terminą.

Kaip jau paminėta šioje byloje, pareiškėjas skundu į teismą kreipėsi dėl žalos atlyginimo, kildinamo iš kalinimo sąlygų, dėl kurių akivaizdumo pareiškėjas iš karto galėjo spręsti ar jos pažeidžia jo teises ir jam sukelia neigiamas teisines pasekmes, todėl nėra teisinių prielaidų atnaujinti senaties termino kreipiantis skundu į teismą dėl žalos atlyginimo priteisimo.

Kadangi dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjas į teismą kreipėsi 2018 m. gruodžio 27 d., nėra teisinio pagrindo atnaujinti termino, konstatuotina, jog reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, laikotarpiu nuo 2011 m. lapkričio 1 d. iki 2014 m. rugpjūčio 14 d., yra pasibaigęs CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytas ieškinio senaties terminas, todėl šioje dalyje skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl skundo reikalavimo pagrįstumo kitoje dalyje ir Marijampolės pataisos namų pareigūnų veiksmų teisėtumo

Žala, kilusi dėl netinkamų kalinimo sąlygų ar neteisėtai taikomų suvaržymų, atlyginama remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatomis. Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). CK 6.271 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Taigi, CK 6.271 straipsnyje numatytas civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. CK 6.271 straipsnyje numatyta, kad viešoji atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

Pažymėtina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas ar nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, nevykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu.

Skunde pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš to, kad Marijampolės PN buvo laikomas diskriminuojančiomis sąlygomis, kadangi pagal pataisos įstaigoje egzistuojančias nuteistųjų subkultūros taisykles jis priklauso nuskriaustųjų kastai ir dėl kitų nuteistųjų veiksmų patiria psichologinį ir fizinį smurtą. Pareiškėjas nurodo, jog Marijampolės PN valgykloje yra 4 langeliai, nuskriaustųjų kastai priklausantys nuteistieji privalo naudotis tik langeliu, pažymėtu numeriu 4. Valgykloje esančios lėkštės bei puodeliai yra specialiai pažymėti, kadangi kitoms kastoms priskiriami nuteistieji negali jomis naudotis, taip pat nuskriaustųjų kastai priklausantys nuteistieji privalo su savimi nešiotis šaukštą. Pareiškėjas akcentuoja, kad Marijampolės PN administracijai yra žinoma apie nerašytas nuteistųjų taisykles bei pasiskirstymą į kastas, tačiau šią kalinių subkultūrą toleruoja, nesiima jokių veiksmų pakeisti esamos situacijos.

Pareiškėjas su skundu pateikė kitų nuteistųjų raštiškus liudijimus, kuriais grindžia aplinkybę, jog pagal kalėjimo subkultūrą yra priskiriamas žemiausiai nuteistųjų kastai, dėl ko patiria pažeminimą, valgykloje maistas išduodamas tik prie tam skirto langelio, gali naudotis tik pažymėtais įrankiais (b. l. 3 – 10, 30). Pareiškėjas taip pat pabrėžia, jog yra priverstas pataisos įstaigos valgykloje naudotis tik langeliu Nr. 4, naudotis pažymėtais indais, kartu su savimi nuolatos nešiotis šaukštą.

Teismas pateiktų laisvos formos paaiškinimų nelaiko faktiniais duomenimis, pagrindžiančiais pareiškėjo skundo argumentus, kadangi jie yra subjektyvaus pobūdžio ir nėra pagrindžiami kitais faktiniais duomenimis – tiesioginiais ar netiesioginiais įrodymais. Taip pat teikiami liudijimai yra laisvos formos paaiškinimai, kurie nei turiniu nei forma neatitinka įrodymų leistinumo taisyklių reikalavimų.

Marijampolės PN atsiliepime į pareiškėjo patikslintą skundą nurodė, jog pataisos įstaigos administracija nepripažįsta ir netoleruoja nuteistųjų elgesio subkultūros bei pasiskirstymo į kastas. Visi nuteistieji yra lygus ir susiskirstymas kastomis yra susijęs išskirtinai su pareiškėjo suvokimu, bendravimu ir socialiniais įgūdžiais. Pažymėjo, jog Marijampolės PN maitinimo paslaugos yra perkamos viešojo pirkimo būdu ir jas teikia UAB „Niklita“, o ne pataisos namų administracija, todėl pataisos namų administracija nesudaro jokių nei teisinių, nei faktinių prielaidų maisto patiekimo metu ar stalo įrankių išdavimo metu, laikytis kalinių subkultūros taisyklių.

Iš nagrinėjamoje byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad pareiškėjas nesikreipė į Marijampolės PN Psichologinę tarnybą (b. l. 24) ar Marijampolės PN Sveikatos priežiūros tarnybą (b. l. 25) dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų ar sveikatos pablogėjimo susijusio su netinkamomis kalinimo sąlygomis. Taip pat byloje nustatyta, kad pareiškėjas su skundu kreipėsi į Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių (b. l. 34 – 36). Minėtame skunde pareiškėjas į Seimo kontrolierių kreipėsi prašymu įvertinti Marijampolės PN pareigūnų veiksmus skiriant drausmines nuobaudas bei dėl piniginių lėšų pervedimo antstoliams, tačiau neužsiminė apie Marijampolės PN egzistuojančias nerašytas nuteistųjų taisykles, pasiskirstymą kastomis ir t.t.

Iš 2018 m. spalio 30 d. ir 2018 m. lapkričio 19 d. Marijampolės PN atsakymų į nuteistojo A. J. skundus (b.l.31-32), taipogi nustatyta, kad pareiškėjas yra aktyvus gindamas galimai pažeistas jo teises ir siekia gauti informaciją naudodamasis jam suteiktomis teisėmis, tačiau iš atsakymų į skundus turinio akivaizdu, kad dėl kalinių elgesio subkultūros nebuvo kreiptasi ir apie tokius atvejus pataisos namų administracijai nebuvo nurodyta.

Kita vertus, kadangi keliamas klausimas dėl kalinčių asmenų tarpe klestinčios kalinių elgesio subkultūros, tame tarpe ir dėl maitinimo proceso metu taikomų neformalių elgesio taisyklių (patiekiant maistą tik per konkretų langelį, aprūpinant pažymėtais indais ir įrankiais, nešiojant su savim stalo reikmenis ir t.t.), vadovaujantis Visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 15 straipsnio 2 punktu, visuomenės sveikatos centrai apskrityse pagal asmenų prašymus, pranešimus, skundus vykdo visuomenės sveikatos saugos reglamentų (higienos normų), kurių kontrolė nėra pavesta kitiems viešojo administravimo subjektams, laikymosi kontrolę (valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę) pagal sveikatos apsaugos ministro nustatytą kontroliuojamų sričių sąrašą. Teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų (pragręžtų įrankių, puodelių, su savimi privalomai nešiojamų stalo įrankių ar kitų maisto ir įrankių higienos normoms prieštaraujančių veiksnių) kreipėsi į atitinkamas institucija, o šios į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios, todėl pareiškėjo teiginiai dėl to, jog yra priverstas priimti maistą paduodamą tik per konkretų langelį, naudotis pažymėtais įrankiais ir t.t. laiko nepagrįstais. Taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjas, būdamas apdairus, rūpestingas ir protingas asmuo, bylai aktualiu terminu būtų apie netinkamas kalinimo sąlygas informavęs įstaigos administraciją, kreipęsis į Kalėjimų departamentą, kitas institucijas.

Pažymėtina, kad valstybė turi užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr. EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje M. ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12 ir kt.), 2006 m. liepos 13 d. sprendimo byloje P. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 26853/04) 208 p.). Tačiau asmuo, kreipdamasis į teismą su prašymu priteisti neturtinę žalą dėl, jo nuomone, įkalinimo ar bausmės atlikimo įstaigos pareigūnų neteisėtų veiksmų (neveikimo), turi pareigą nurodyti visas reikšmingas, konkrečias ir detalizuotas, būtent jo kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, dėl kurių jam kilo realios neigiamos pasekmės. Taigi pareiga įrodyti, jog tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir institucijos neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-669/2011; kt.).

Neturtinė (moralinė) žala yra dvasinė skriauda yra atlyginama, siekiant kompensuoti asmens patirtą fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimus, reputacijos pablogėjimą ir kitą (CK 6. 250 str. 1 d.). Siekiant jos (neturtinės žalos) atlyginimo būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006; kt.).

Teisingas neturtinės žalos atlyginimas numato būtinybę ne tik užtikrinti priešingų interesų pusiausvyrą ir proporcingumo principo laikymąsi, bet ir kuo labiau individualizuoti neturtinės žalos atlyginimo nustatymo procesą, įvertinti konkretaus nukentėjusiojo situaciją, jei to reikia teisingumui konkrečioje byloje užtikrinti. Taigi, esminiai neturtinės žalos nustatymo kriterijai yra nukentėjusiajam teisės pažeidimo sukelti neigiami padariniai, kurie nustatomi pirmiausia atsižvelgiant į pažeistų vertybių specifiką, pažeidimo pobūdį ir pažeidimo aplinkybes, pažeidimo sunkumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-417/2013; kt.)

Be to, būtina pabrėžti, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra pažymėjęs, jog reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus institucijos neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje A438-336/2012 ir kt.).

Teismų praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-940/2010 ir kt.) taip pat laikomasi nuostatos, jog neturtinės žalos įrodinėjamas pasižymi specifika, nes neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais dažnai neįmanoma. Todėl ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai. Įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui, gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Tokiais atvejais bylą nagrinėjantis teismas turi vadovautis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta bendrąja įrodymų vertinimo taisykle – vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstu visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos ištyrimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais.

Kaip jau paminėta šiame sprendime, pareiškėjas savo argumentų nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis, argumentus išdėstė deklaratyviai nepagrįsdamas priežastinio ryšio tarp minėtų aplinkybių ir skunde nurodomų neigiamų išgyvenimų, todėl pareiškėjo argumentai dėl kalinimo sąlygų neatitikties nevertintini kaip pakankami neturtinės žalos ir atsakovo neteisėtų veiksmų konstatavimui.

Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas patikslintame skunde akcentuoja, jog užaugo vaikų namuose, neturi artimųjų, todėl 2019 m. rugpjūčio 5 d. pasibaigus laisvės atėmimo bausmei jis neturės kur gyventi ir neturtinės žalos atlyginimas pinigais jam yra reikalingas siekiant išvengti gyvenimo gatvėje. Teismo vertinimu šiais argumentais grindžiama neturtinė žala neturi nieko bendro su kalinimo sąlygų neatitiktimi teisės aktų reikalavimams. Pareiškėjo keliami aspektai, kurie susiję su sunkia materialine padėtimi, integracijos procesu atlikus laisvės atėmimo bausmę, yra socialinės paramos reglamentavimo sritis ir kildinami ne iš žalos atlyginimo instituto. Pareiškėjui siekiant tiek socialinės, tiek materialinės paramos atlikus laisvės atėmimo, jis turėtų kreiptis į socialinės paramos institucijas.

Įvertinus minėtą teisinį reguliavimą bei faktinius bylos duomenis, apibūdinančius A. J. kalinimo sąlygų visumą, darytina išvada, kad pareiškėjas Marijampolės pataisos namuose laikomas nepažeidžiant galiojančio teisinio reguliavimo.

Viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (įstatymuose nustatytos pareigos neįvykdymo (neteisėtas neveikimas) arba įstatymuose draudžiamų veiksmų atlikimo (neteisėtas veikimas)); 2) asmens patirtos žalos; 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 str. nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinta pinigais.

Nenustačius būtinųjų CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų, pareiškėjo skundas atlyginti neturtinę žalą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, negali būti tenkinamas.

Dėl bylinėjimo išlaidų

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriaus 2019 m. kovo 7 d. sprendimu Nr. 2.3-(NTP-2)-19-T-330-4032 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“ (b. l. 63 – 64) nusprendė pareiškėjui skirti antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje Nr. I-2976-583/2019, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisme gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriaus 2019 m. kovo 8 d. pažyma Nr. NTP-7-1587 „Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų“ (b. l. 62), kuria prašoma valstybės naudai priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas – 65,00 Eur.

ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis numato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Taigi nuostata „kurios naudai priimtas sprendimas“ reiškia kad bylinėjimosi išlaidos priteisiamos tai šaliai, kuri laimi bylą, t. y. kurios atžvilgiu priimtas teismo baigiamasis aktas yra palankus (patenkinti materialiniai reikalavimai). Šioje byloje pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas, todėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriaus prašymas iš atsakovės priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo A. J. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriaus prašymo dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo priteisimo valstybės naudai, netenkinti.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus.

Teisėjas Remigijus Arminas