Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apylinkės teismas 2016 m. rugsėjo 20 d. sprendimu ieškinį tenkino. Teismas panaikino Kauno apylinkės teismo 2013 m. liepos 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. L2-13401-638/2013; panaikino Kauno apylinkės teismo 2013 m. liepos 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. L2-13402-713/2013; pripažino negaliojančiomis nuo sudarymo momento ieškovės BUAB „DS Transport“ su atsakovais D. S. ir Z. S. sudarytas 2013 m. liepos 12 d. taikos sutartis; priteisė ieškovei BUAB „DS Transport“ iš atsakovo D. S. 22 066,81 Eur, 5 procentus dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 1 175,72 Eur atstovavimo išlaidoms atlyginti; priteisė ieškovei BUAB „DS Transport“ iš atsakovo Z. S. 8 230,05 Eur, 5 procentus dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 439,28 Eur atstovavimo išlaidoms atlyginti.

Teismas nustatė, kad byloje kilo ginčas, ar teisėtai elgėsi ieškovė ir atsakovai, nurodytose bylose kilusius ginčus išspręsdami taikos sutartimis bei teismas, tokias taikos sutartis patvirtindamas, todėl byloje reikia įvertinti actio Pauliana sąlygų egzistavimą. Teismas, sulyginęs į bylą pateiktus duomenis apie mokėtinas sumas 2013 m. birželio mėn., 2013 m. liepos 11 d. su Kauno apygardos teismo 2015 m. lapkričio 2 d. nutartimi patvirtintu ieškovės kreditorių sąrašu bankroto byloje, sprendė, jog ginčijamų sandorių sudarymo dieną jau egzistavo įsipareigojimai ne tik VMI (88 033,85 Eur), bet ir UAB „Wurth Lietuva“ (609,06 Eur). Kaip matyti iš teismų informacinės sistemos Liteko duomenų, tiek priimant bankroto byloje 2016 m. balandžio 7 d. nutartį dėl kreditorių sąrašo tikslinimo, tiek ir 2016 m. balandžio 18 d. nutartį dėl ieškovės pripažinimo bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto, kreditorinių reikalavimų sumos nebuvo koreguojamos, tik VMI pakeista reikalavimo teises perėmusiu VĮ Turto banku. Teismas nurodė, kad finansinių prievolių, kurios egzistavo ginčijamų sandorių sudarymo metu, išlikimas patvirtina, jog sandorių sudarymo metu kreditorių teisės egzistavo.

Teismas nustatė, kad sudarant ginčijamus sandorius egzistavo kreditorių teisių pažeidimas. Pažymėjo, kad kreditorių teisės ar interesai gali būti pažeidžiami ir tais atvejais, kai nemokumas išlieka toks pats ar nedidėja, pavyzdžiui, tik keičiasi turto struktūra, bet kitiems kreditoriams sutrukdoma gauti bent dalį atsiskaitymo, kuris nemokumo situacijoje jiems priklausytų skolininkui vykdant su jais sutartis ir atsiskaitymus pagal įstatymo nustatytą tvarką ir reikalavimus. Teismas pabrėžė, kad taikos sutartimis patenkinti reikalavimai priskirtini paskutinei eilei, pareiga mokėti mokesčius valstybei turi būti vykdoma pirmiau (Laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 – 4 punktai). Vadovaujantis Laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymo 3 straipsnio 2 dalimi, VMI reikalavimas turėjo būti vykdomas pirmiau, nepaisant reikalavimų atsiradimo momento. Teismas pažymėjo, kad atsakovų reikalavimai į 2013 m. birželio mėn. skolų iššifravimą nebuvo įtraukti, o UAB „Wurth Lietuva“ reikalavimas tuo metu jau buvo pradelstas, todėl, vadovaujantis Laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi, ir jis turėjo būti vykdomas pirmiau. Pažymėjo ir tai, kad ĮBĮ 35 straipsnio 3, 4, 6 dalių nuostatos lemia, jog atsakovų reikalavimai galėtų būti tenkinami po to, kai visiškai patenkinami aukštesnės eilės reikalavimai, kylantys iš prievolių mokėti mokesčius valstybei, o tos pačios eilės reikalavimai, esant nepakankamai lėšų, tenkinami proporcingai. Teismas padarė išvadą, kad jeigu nebūtų buvę sudarytos ginčijamos sutartys, ieškovės turtas ir piniginės lėšos pirmiausia būtų buvę nukreiptos tenkinti VMI ir Sodros reikalavimus, ir tik tada paskutiniosios eilės reikalavimus, kuriuos tenkinant atsakovai taip pat nebūtų turėję pirmenybės teisės.

Teismas sprendė, kad ieškovė neprivalėjo sudaryti ginčijamų sandorių. Teismas nurodė, kad teismo įsakymų išdavimas ir jų įsiteisėjimas nesukūrė atsakovams pirmenybės teisių kitų kreditorių atžvilgiu, kartu ir pareigos ieškovei pirmiausia atsiskaityti su atsakovais. Priešinga išvada sukurtų galimybę tarpusavyje susijusiems asmenims savo susitarimu paneigti kitų asmenų įstatymines teises. Pažymėjo, kad niekas netrukdė ieškovei su atsakovais iš karto sudaryti sandorį dėl skolos padengimo turtu, tačiau atsakovai, vos tik suėjus skolos apmokėjimo terminui, iš karto kreipėsi į teismą, nors ieškovė jų reikalavimo teisių neginčijo ir iš karto sutiko sudaryti taikos sutartį. Teismas pabrėžė, kad itin reikšminga aplinkybė yra ta, jog ieškovės direktorė trečiasis asmuo J. Š. yra atsakovo D. S. žmonos mama, jog atsakovas D. S. yra atsakovo Z. S. sūnus, t. y. ginčijami veiksmai atlikti tarp glaudžiai tarpusavyje susijusių asmenų. Pabrėžė ir tai, kad nurodyti asmenys, kartu su atsakovo Z. S. sūnumi ir D. S. broliu D. S., kuris buvo UAB „Iskera“ akcininku ir vadovu, atliko visą eilę veiksmų, atskleidžiančių faktą, jog dviem juridiniais asmenimis ir jų prievolėmis buvo naudojamasi įgyvendinant tarpusavio susitarimus, siekiant tik tokius susitarimus sudarantiems asmenims žinomų tikslų. Tarp tokių veiksmų teismas nurodė 2011 m. rugsėjo 5 d. skolos perkėlimo sutartį su UAB „Medicinos bankas“, pagal kurią ieškovė perėmė UAB „Iskera“ prievoles. Teismas taip pat nurodė, kad atsakovas D. S. tapo laiduotoju už ieškovės prievoles pagal finansinės nuomos sutartis, nors formaliai nebuvo nei vilkikus įsigyti ketinusios įmonės savininkas, nei jos vadovas, ir, paaiškėjus, jog ieškovė nebeįvykdys savo sutartinių įsipareigojimų, kartu su buvusia ieškovės vadove iniciavo ieškovės teisių ir prievolių pagal šias sutartis perėmimą. Šie veiksmai, teismo vertinimu, iš vienos pusės, dar kartą parodo, kad visi veiksmai buvo orientuoti į turto įsigijimą juridinio asmens vardu ir vėlesnį tokio turto perėmimą, iš kitos pusės, buvo naudingi išskirtinai tik atsakovui D. S., kuris įgijo teises į turtą, už kurį dalį įmokų sumokėjo ieškovė, kaip juridinis asmuo. Pasak teismo, aplinkybę, kad šalis siejo artimi santykiai ir sudarant sandorius buvo vadovaujamasi ne tik įprasta verslo logika, patvirtina ir 2014 m. gegužės 27 d. skolos perkėlimo sutarties. Teismo vertinimo, esant tokiai tarpusavio susitarimų eigai kaip labiau tikėtina vertintina aplinkybė, kad pareiškimai dėl teismo įsakymų išdavimo teismui buvo pateikti ne tam, kad būtų formaliai išieškoti pradelsti įsipareigojimai, bet tam, jog vėliau sudarius taikos sutartis ir jų pagrindu perėmus turtą būtų galima pateisinti savo veiksmus kitų kreditorių atžvilgiu įrodinėjant prievolės pagal teismo sprendimą išskirtinumą.

Teismas sprendė, kad ieškovė sudarydama ginčo taikos sutartis buvo nesąžininga. Pažymėjo, kad jeigu bankroto byla neiškelta, ieškinį reiškiančiam ieškovui reikia įrodyti ne tik faktinio nemokumo faktą, bet ir juridinio asmens vadovo veiksmų nemokumo akivaizdoje nesąžiningumą. Teismas sprendė, kad ieškovė ginčijamų taikos sutarčių sudarymo metu buvo nemoki. Teismas nustatė, kad bendra pradelstų ieškovės prievolių suma ginčijamų sandorių sudarymo metu buvo ne mažesnė kaip 345 927,02 Lt. Teismas, vertindamas duomenis apie ieškovės turtą, pažymėjo, kad ieškovės ilgalaikis turtas pagal finansinės atskaitomybės dokumentus sudarė 240 854 Lt, t. y. buvo mažesnis už įsipareigojimus, o didžiąją dalį trumpalaikio turto sudarė reikalavimo teisė UAB „Iskera“ atžvilgiu reikalavimo perėmimo sutarties pagrindu. Teismas pabrėžė, kad pagrindą reikalavimo teisę UAB „Iskera“ atžvilgiu neįtraukti į balansą lėmė išieškojimo beviltiškumas. Teismas padarė išvadą, kad ginčijamų sandorių sudarymo metu ieškovė buvo nemoki ir egzistavo trečiojo asmens pareiga inicijuoti ieškovei bankroto bylą. Teismas sprendė, kad nėra pagrindo pripažinti ieškovės su VMI 2013 m. liepos 24 d. sudarytą mokestinės paskolos sutartį negaliojančia, nes tokią galimybę paneigia vien faktas, jog VMI nėra šios bylos šalis, be to, sutartis buvo nutraukta.

Teismo vertinimu, atsakovai buvo nesąžiningi. Teismas nustatė, kad ginčo sandorius trečiasis asmuo ieškovės vardu sudarė su savo dukters vyru ir uošviu, tačiau šio sprendimo dalyje dėl ieškovės neprivalėjimo sudaryti ginčijamus sandorius nurodytos aplinkybės, atskleidžiančios ryšius tarp atsakovų ir trečiojo asmens, ne tik leidžia spręsti, jog atsakovai elgėsi nesąžiningai, siekė įgyti pirmenybę kitų kreditorių atžvilgu, bet, teismo vertinimu, rodo, jog ieškovė buvo vertinama kaip erdvė šeimos nariams įgyvendinti savo privačius siekius. Pažymėjo, kad atsakovas Z. S. teismo posėdžio metu nurodė, kad jis buvo perleidęs ieškovei transporto priemonę, kurią susigrąžino ginčijama taikos sutartimi, atsakovai taip pat nurodė, kad lėšas skolino atsakovei ne siekdami jas investuoti, bet norėdami skatinti verslą. Atsakovas Z. S. taip pat pripažino, jog žinodamas apie sunkią ieškovės finansinę padėtį, jis ėmėsi veiksmų, kad reikalavimas būtų patenkintas turtu. Teismo vertinimu, aplinkybės, kad atsakovas D. S. perėmė įsipareigojimus pagal finansinės nuomos sutartį, buvo laidavęs už ieškovės prievoles bankui, kad atsakovo Z. S. sūnus ir atsakovo D. S. brolis D. S. buvo UAB „Iskera“ akcininkas ir vadovas bei negalėjo nežinoti, jog ieškovės reikalavimo teisė šios bendrovės atžvilgiu yra neįgyvendinama, o vėliau perėmė ieškovės akcijas už simbolinę kainą, leidžia daryti išvadą, jog šeimos nariai ne tik formaliai galėjo, bet ir faktiškai derino veiksmus tarpusavyje, t. y. įgyvendindami ginčijamus sandorius siekė iškelti iš bendrovės ilgalaikį materialųjį turtą, taip jį išsaugodami šeimos rankose.

Teismas sprendė, kad byloje nėra pagrindo taikyti restituciją natūra. Teismas nurodė, kad nuo taikos sutartyse nurodytų transporto priemonių perdavimo yra praėję daugiau nei treji metai, atsakovas Z. S. patvirtino, jog transporto priemonės naudojamos pagal paskirtį atsakovų, užsiimančių ūkininkavimu, veikloje. Teismo vertinimu, atsakovų pateikti duomenys apie transporto priemonių padėtį rinkoje negali būti vertinami kaip reikšmingi nagrinėjamai bylai, nes jie nepaneigia fakto, kad naudojamos transporto priemonės nusidėvėjo, taip pat neparodo taikos sutartimis perimtų transporto priemonių faktinės būklės. Teismas pabrėžė, kad išvada dėl restitucijos natūra negalimumo šiuo atveju atitinka ir protingumo bei ekonomiškumo principus, kadangi, tuo atveju, jeigu transporto priemonės būtų grąžintos ieškovei natūra ir būtų parduotos už mažesnę kainą, ieškovė įgytų teisę reikšti reikalavimą atsakovams dėl žalos atlyginimo priteisimo, o tuo atveju, jeigu transporto priemones yra galimybė realizuoti už jų perleidimo taikos sutartimis kainą ar didesnę sumą, atsakovai jokių nepatogumų nepatirtų, nes turėtų galimybę apsispręsti, ar naudotis transporto priemonėmis pagal paskirtį, ar, jas realizavę, atgauti transporto priemonių kainą, o ieškovei, kuri veiklos nevykdo, šios transporto priemonės nėra reikalingos.

Teismas sprendė, kad ieškinį tenkinus atsakovai turi atlyginti ieškovės turėtas bylinėjimosi išlaidas – 1 615 Eur pagal jų atžvilgiu pareikštų reikalavimų dydį, t. y. atsakovui D. S. tenka pareiga atlyginti 72,80 procentus išlaidų, arba 1 175,72 Eur, atsakovui Z. S. likusi išlaidų dalis – 439,28 Eur.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nepagrįstai sprendė, kad teismo įsakymų išdavimas ir jų įsiteisėjimas nesukūrė pareigos ieškovei pirmiausia atsiskaityti su atsakovais. Pažymėjo, kad aplinkybė, jog atsakovai giminystės ryšiais buvo susiję su ieškovės direktore, paneigia ieškovės pareigos arba šiuos teismo įsakymus vykdyti, arba ieškoti kitų galimų ginčo sprendimo būdų. Be to, byloje neginčijama, kad atsakovai turėjo pagrįstą reikalavimo teisę ieškovės atžvilgiu, todėl ieškovės sprendimas sudaryti taikos sutartis buvo racionalus ir atitinkantis verslo logiką, ieškovė neturėjo pagrindo ginčyti atsakovų naudai priteistą skolą. Pažymėjo, kad jeigu būtų prasidėjęs priverstinis skolos išieškojimas, ieškovės turėtos transporto priemonės būtų parduotos priverstinai ir tikėtina, jog gautų lėšų nepakaktų nei atsakovų finansiniams reikalavimui patenkinti, nei antstolių išlaidoms padengti.

Teismas nepagrįstai pripažino ieškovės elgesį nesąžiningu, nes ieškovė sudarydama taikos sutartis su atsakovais, elgėsi sąžiningai vienintelio tuo metu turėto kreditoriaus VMI atžvilgiu. Nurodė, kad ieškovė buvo pateikusi prašymą VMI sudaryti mokestinės paskolos sutartį ir išdėstyti ieškovės turimos mokestinės nepriemokos mokėjimą dalimis ir ieškovei sudarant taikos sutartis su atsakovais jau buvo žinoma, kad tokia sutartis bus sudaryta. Pažymėjo, kad ieškovė atsakovams perleido mažesnės vertės turtą, nei atsakovų turėta reikalavimo teisė ieškovės atžvilgiu, be to, tuo metu įmonei trūko apyvartinių lėšų, todėl buvo palanku atsakovų reikalavimus patenkinti įmonės turtu. Teismas nepagrįstai rėmėsi teismų praktika, suformuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-130/2013.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas netinkamai taikė restituciją reglamentuojančias teisės normas ir nemotyvavo, kodėl netaikoma restitucija natūra. Pažymėjo, kad atsakovai pateikė duomenis, kad ginčo transporto priemonės priklauso atsakovams, jų būklė gera. Teismas nevertino atsakovų į bylą pateiktų įrodymų dėl esamų transporto priemonių rinkos kainų, atsakovų paaiškinimų dėl transporto priemonių būklės, taip pat nevertino ginčo transporto priemonių būklės šiuo metu. Teismas nebuvo pakankamai aktyvus, siekdamas išsiaiškinti ar išimtinio restitucijos būdo taikymas galėtų būti pateisinamas, ar realiai egzistuoja, kokios nors ekstraordinarinės aplinkybės, dėl kurių restitucijos taikymas natūra yra neįmanomas. Teismas nepagrįstai teikė prioritetą ieškovės interesams. Teismas nevertino, jog 2013 metais atsakovai sutiko savo turimas reikalavimo teises patenkinti specifiniu turtu, transporto priemonėmis, nereikalauti atsiskaitymo pinigais. Pažymėjo, kad piniginės restitucijos taikymas, atsakovams sumokant pinigų ekvivalentą ieškovei, reikštų ieškovės interesų suabsoliutinimą atsakovų atžvilgiu, nes atsakovai būtų įpareigoti elgtis taip, kaip patogiau ieškovei. Nurodė, kad teismas neįvertino atsakovų turtinės padėties, neatsižvelgė, jog atsakovų finansinė padėtis yra sudėtinga, jie turi daug prievolių tretiesiems asmenims. Teismas neįvertino, ar piniginės restitucijos būdas realiai yra neįgyvendinamas, nes atsakovų finansinė padėtis yra sudėtinga ir net priverstinį išieškojimą pradėjęs antstolis realiai neturėtų galimybės iš atsakovų išieškoti ieškovės naudai priteistos pinigų sumos.

Teismas netinkamai išsprendė bylinėjimosi išlaidų klausimą. Nurodė, kad ieškovės patirtos ir iš atsakovų priteistos bylinėjimosi išlaidos yra nepagrįstai didelės ir viršija teisingumo ministro įsakyme „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ nurodytas sumas. Teismas neįvertino to, kad, byloje nebuvo nagrinėjami sudėtingi teisės klausimai, bylos nagrinėjimas neužtruko ilgai, o ieškovės interesams atstovavęs advokatas dalyvavo tik viename teismo posėdyje. Be to, teismo sprendimo dalis dėl 1 615 Eur atstovavimo išlaidų priteisimo yra visiškai nemotyvuota.

Žemesnės instancijos teismas

Atsakovų argumentai, kad taikos sutarčių sudarymas buvo būtinas ir atitiko verslo logiką yra tik nepagrįsta atsakovų gynybinė versija, kuri prieštarauja teismo nustatytoms aplinkybėms. Teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovai sudarydami ginčijamas taikos sutartis elgėsi nesąžiningai, nes apeliantai pasinaudodami giminystės ryšiais ir žinodami apie ieškovės blogą finansinę situaciją imitavo skolos prisiteisimą teisminiu būdu, taip sukurdami prielaidas sudaryti fiktyvias taikos sutartis vykdymo procese. Atsakovų teiginiai, kad buvo perimtas mažesnės vertės turtas, nepagrįstas byloje esančiais dokumentais ir neįrodytas.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas tinkamai išspendė bylinėjimosi išlaidų klausimą. Nurodė, kad atsakovai šioje byloje advokatui sumokėjo virš 3 000 Eur sumą. Pažymėjo, kad advokatui už prašymą dėl proceso atnaujinimo sumokėjo 450 Eur, už ieškinį 565 Eur, už paaiškinimus dėl trūkumų šalinimo 150 Eur, už pasiruošimą ir dalyvavimą teismo posėdyje 300 Eur, už dokumentų pateikimą 150 Eur ir nurodytos sumos neviršija rekomendacijose numatytų dydžių.