Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Jolantos Raščiuvienės, teisėjų Valdo Meidaus ir Prano Šimkaus,

dalyvaujant nukentėjusiajam, privačiam kaltintojui A. F. ir jo atstovui advokatui Mindaugui Beinaravičiui, išteisintajam V. L., jo atstovui advokatui Arvydui Peneliui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo ir privataus kaltintojo A. F. apeliacinį skundą dėl Biržų rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 16 d. nuosprendžio, kuriuo V. L. išteisintas iš kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 154 straipsnio 2 dalį ir 155 straipsnio 1 dalį jam nepadarius veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių,

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. L. privataus kaltinimo tvarka buvo kaltinamas tuo, kad jis 2013-11-05 internetinėje svetainėje (duomenys neskelbtini) komentarų skiltyje po K. S. straipsniu „(duomenys neskelbtini) valdžios sėkmė – neįtakinga opozicija“ paskelbė tikrovės neatitinkančius komentarus:

Duosiu pridirbti visas savo kepures , jeigu tai įvyktų , ir jau prašau, dieve apsaugok mus nuo bado , maro ir karo , o nuo jo mes patys apsisaugosim .Savo motiną parduotų dėl valdžios . Jau ganėtinai “padirbo“ , būdamas vicemeru , P. iš jo tuščia vieta .Konservatoriai laimingi atsikratę “didžiojo“ politiko“.

Ne visai tiksli informacija , į seniūnų seniūnus jis pasisiūlė pats, R. savo paslaugas pasiūlė pats, anksčiau į Krikdemų partiją pas Š. pasisiūlė pats, kandidatu į Seimą pasisiūlė pats. Tai jis sukėlė sumaištį, kada (duomenys neskelbtini) konservatoriai jungėsi si krikščionimis demokratais ir , kai jo neišrinko pirmininku, jis devynis kartus skundė (duomenys neskelbtini) skyrių konservatorių Priežiūros komitetui , jį konservatorių (duomenys neskelbtini) skyriaus taryba tris kartus buvo pašalinusi iš partijos , bet po jo skundų Priežiūros komitetas jį atstatydavo . Bet Č. buvo “kietesnė“ (nors tokia pat garbėtroška) ir visos nesąmonės ten baigėsi , kai atėjo L.. Taigi vienas komentatorius jau rašė , kad dėl karjeros paaukotų motiną , ar neskaitote ? Didesnio karjeristo ir aferisto dar neteko matyti ir konkursą į P. seniūno vietą laimėjo tik per savo draugus savivaldybės teisininką, kuris konkurso išvakarėse jam perdavė klausimus, kuriuos paruošė savivaldybė ir P. seniūną, kurie davė didesnius balus konkurso metu. Taigi gal suprasite, koks tai “sąžiningas ir doras“ karjeristas.“

Tokiu būdu V. L. buvo kaltinamas paskleidęs tikrovės neatitinkančią informaciją apie A. F. ir jį apšmeižęs, dėl ko nukentėjo A. F. garbė ir orumas.

Be to, V. L. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2013-11-05 internetinėje svetainėje (duomenys neskelbtini) komentarų skiltyje po K. S. straipsniu „(duomenys neskelbtini) valdžios sėkmė – neįtakinga opozicija“ paskelbė tikrovės neatitinkančius komentarus:

Bet f. yra šansų tapti L. gatvės meru , šiaip tai taip yra dar viena išeitis – vykti į Ameriką , tapti F. K. ir užsiimti grabdirbyste“

Prie ko čia L., jis nedalyvavo praejusiuiose rinkimuose, nepareiškė noro dalyvauti ir ateinančiuose, o jeigu palyginti tą “būsimą“ laimėtoją su L., kuris yra ryžtingas, žinantis ir daug suprantantis politikas (kas įvedė tvarką pas konservatorius), jo žodis ir dabar daug ką reiškia. O “būsimas “laimėtojas“ yra viso labo menkas, visko bijontis trintukas, kuriam reikia valdžios ir garbės.

Kažkokia problema yra, nes gyvena su mamyte (mamytės sūnelis), draugų neturi, nes dėk keisto jo charakterio niekas nenori draugauti, draugės neturi taip pat (matyt mamytė neleidsžia), kaip filme “A. atsiskyrėlis“.

100 –procentinė tiesa, savasis aš maždaug viename lygyje su saule, iš kur pas žmogų gali būti tiek ambicijų, juk universitete mokėsi, o gal tebesimoko, kokį penkiolika metų. Tai labai ryškus nevykėlio pavyzdys“.

Meru galėsi rinkti savo bobutę, giedras dangus, bet ne tau M., o senasis seniūnas buvo nepalyginamai geresnis, šitas mano esąs pasaulio bamba, nei nuoširdumo, nei noro padėti seniūnijos žmonėms, tai ir nebus nei meras, nei seniūnas“.

Nekalbėkite nesąmonių apie kažkieno nuopelnus ,apsaugokit mus tokių seniūnų , tas seniūnas dirba gal dvi dienas per savaitę , nežino realios padėties seniūnūjoje , nepažįsta jos žmonių ir pagal viską nesiruošia čia ilgiau įsitvirtinti , mums tuo geriau , grąžinkite mums senąjį seniūną“.

P. viskas buvo padaryta savivaldybės administracijos dėka ir už ES pinigus , pabaik pezėti nesąmones ir girti jį , nei vienas neduos už jį nei sudilusio skatiko , bet , kas gali paneigti , kad tai ne jis pats gina save , jis tai sugeba .“

Buvęs dešiniųjų pažiūrų veikėjas , pats “seniūniausias“ tarp visų seniūnų A. F. pasirodo jau pakeitė savo pažiūras ir randasi valstiečių stovykloje , kartu su juo labai aktyviai reiškiasi ir buvo pastebėtos kartu burkuojant “Š.“ ir P. seniūnės , kokios naudos ieško jos , P. seniūnė išsiskyrusi , bet šiaip tai jis per jaunas . o ko reikia kitais senutei“.

Tokiu būdu V. L. buvo kaltinamas raštu, viešai, užgauliai pažeminęs A. F., nes dėl tokių V. L. veiksmų nukentėjo A. F. garbė ir orumas.

Teismo posėdyje nukentėjusysis privatus kaltintojas A. F. ir jo atstovas advokatas M. B. prašė apeliacinį skundą tenkinti, o išteisintasis V. L. ir jo atstovas advokatas A. Penelis – apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Biržų rajono apylinkės teismo 2015-03-16 nuosprendžiu V. L. išteisintas pagal BK 154 straipsnio 2 dalį ir 155 straipsnio 1 dalį. Pirmosios instancijos teismas savo daromas išvadas dėl V. L. išteisinimo grindė tuo, kad nagrinėjamų komentarų ar atskirų jų žodžių nėra pagrindo vertinti kaip įžeidžiančių ar apšmeižiančių ir sukėlusių realių neigiamų pasekmių A. F. darbinėje ir politinėje veikloje. Taip pat konstatavo, kad nėra pagrindo teigti, jog V. L. viešai išreikšdamas savo samprotavimus apie realiai egzistuojančius faktus paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti kitą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo bei pripažino, kad V. L. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Nors nukentėjusysis ir privatus kaltintojas A. F. apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl išteisintojo V. L. kaltės, nurodo, kad po kaltinime minimu straipsniu esantys komentarai, dėl kurių jis kreipėsi į teismą, jį įžeidė, pažemino ir apšmeižė, be to nustatyta, kad jie parašyti būtent V. L. vardu registruotu kompiuteriu ir tokie jo veiksmai, apelianto manymu, neginčytinai yra tyčiniai, tačiau, teisėjų kolegija patikrinusi apeliacinio skundo argumentus, baudžiamojoje byloje surinktus duomenis ir skundžiamą nuosprendį, nenustatė pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad V. L. nepadarė veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių ir pagal BK 154 straipsnio 2 dalį ir BK 155 straipsnio 1 dalį jis išteisintas pagrįstai.

Kaip nurodoma ir skundžiamame nuosprendyje, pagal objektyviuosius požymius šmeižimu (BK 154 straipsnis) laikomas tikrovės neatitinkančios informacijos apie žmogų, galinčios paniekinti ar pažeminti tą asmenį ar pakirsti pasitikėjimą juo, paskleidimas. Tikrovės neatitinkanti, galinti paniekinti ar pažeminti asmenį informacija – tai visuomenės akyse žmogų diskredituojančios prasimanytos ar klaidingos žinios. Baudžiamoji atsakomybė už šmeižimą kyla asmeniui, paskleidusiam informaciją. Atskleidžiant šmeižimo sąvokos turinį, svarbu atriboti informaciją (faktus ir duomenis) nuo nuomonės. Nuomonė yra subjektyvi, jai netaikomas tiesos kriterijus, tačiau ji turi remtis faktais ir turi būti pateikiama sąmoningai neiškreipiant duomenų. Už nuomonės apie tam tikrus realius faktus ar įvykius paskleidimą baudžiamoji atsakomybė pagal šią normą nekyla. Šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, todėl teismas privalo nustatyti ne tik tai, kad buvo paskleista tikrovės neatitinkanti informacija, kuri žemina kito asmens garbę ir orumą, bet ir tai, kad kaltininkas suvokė tokias šios informacijos savybes (neatitiktį tikrovei ir žeminantį pobūdį) bei norėjo taip veikti, siekė paskleisti būtent tokią informaciją (LAT nutartis Nr. 2A-3/2012).

Įžeidimu (BK 155 straipsnis) laikomas viešas užgaulus žmogaus pažeminimas veiksmu, žodžiu ar raštu. Įžeidimas – tai neigiamas, nepadorus žmogaus įvertinimas, žeminantis žmogų jo paties ar kitų žmonių akyse, kito žmogaus prestižo paniekinimas. Įžeidimas padaromas tik tiesiogine tyčia, t. y. kai kaltininkas suvokia užgaulų ir žeminantį savo veiksmų pobūdį prieš kitą asmenį ir nori jį pažeminti, o nukentėjusysis suvokia, kad yra žeminamas. Pats užgaulumas suprantamas kaip veiksmai ar vertinimai, akivaizdžiai prieštaraujantys įprastoms elgesio taisyklėms, bendražmogiškos moralės reikalavimams ir juo šiurkščiai pažeidžiamas kito žmogaus orumas.

Šiuo aspektu pažymima, kad sprendžiant dėl įžeidimo ar šmeižimo, kaip nusikalstamos veikos požymių buvimo, kiekvienu atveju konkuruoja dvi vertybės - žmogaus saviraiškos laisvė ir kito asmens garbė bei orumas ir kiekvieną kartą ginant vieną iš jų neišvengiamai apribojama kita, todėl priimant sprendimą būtina užtikrinti šių dviejų vertybių apsaugos pusiausvyrą. Be to, sprendžiant šį klausimą būtina įvertinti jog saviraiškos laisvė, teisė laisvai reikšti savo nuomonę yra ginama Konstitucijos ir įtvirtina Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje ir gali būti ribojama tik griežtai numatytais įstatyme atvejais. Teisė reikšti savo nuomonę apima ir tam tikro laipsnio faktų perdėjimą (hiperbolizavimą). Baudžiamoji atsakomybė yra griežčiausia tokio laisvės ribojimo forma, todėl ji turėtų būti taikoma tik kaip paskutinė priemonė, kai akivaizdu, jog kitomis švelnesnėmis priemonėmis asmens garbės ir orumo tinkamai apginti nėra galimybių. Todėl kiekvienu atveju turi būti įvertintas veikos pobūdis ir pavojingumas. Be to, vertinant veiką darančio asmens tyčios kryptingumą, svarbu yra įvertinti informacijos ar nuomonės, dėl kurios minimas asmuo pasijuto įžeistas, paskleidimo kontekstą ir aplinkybes.

Nukentėjusysis ir privatus kaltintojas A. F. savo apeliaciniame skunde subjektyviai dėsto bylos duomenimis nepagrįstą aplinkybių vertinimą, iš esmės argumentuodamas tuo, kad jis nėra nei viešas asmuo, nei politikas, kuriems taikomi kitokie kritikos standartai, o yra karjeros valstybės tarnautojas – (duomenys neskelbtini) r. savivaldybės administracijos P. seniūnijos seniūnas, todėl V. L. jo atžvilgiu parašyti šmeižiantys ir įžeidžiantys komentarai internetinėje erdvėje negali būti vertinami tik subjektyvia jo nuomone. Tačiau skundą nagrinėjantis teismas su tokia apelianto pozicija nesutinka.

Kaip matyti, A. F. yra politinis bei visuomenės veikėjas, valstybės tarnautojas, viešas asmuo, turi pedagoginio darbo stažą ir todėl suprantama, kad turi daug patirties bendraujant su visuomenės nariais, o jo veikla ir darbo pobūdis savaime kuria apie jo, kaip viešo asmens, vykdomą veiklą įvairią visuomenės nuomonę ir atskirais atvejais kritiką, kartais galimai ir nepagrįstą.

Kaip jau nurodyta skundžiamame nuosprendyje, teismų praktikoje yra suformuluota labai svarbi viešojo asmens kritikos ribų taisyklė, kuri taikoma ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje - viešam asmeniui taikomos didesnės kritikos bei viešojo asmens pakantumo kritikai ribos nei privačiam asmeniui, nes šie asmenys sąmoningai atsiveria nuodugniai kiekvieno jų žodžio bei darbo kontrolei.

Iš byloje esančios publikacijos „(duomenys neskelbtini) valdžios sėkmė – neįtakinga opozicija” turinio, akivaizdu, kad joje nagrinėjamos (duomenys neskelbtini) rajono politinės aktualijos, susijusios su rajone savo veiklą vykdančiomis politinėmis partijomis. Iš po minimo straipsnio esančių komentarų konteksto ir turinio, kuriuos nukentėjusysis vertina kaip jį šmeižiančius ir įžeidžius, matyti, kad jų autorius kalba ir apie nukentėjusįjį A. F.. Tačiau, nagrinėjamos bylos kontekste, komentaruose apie nukentėjusįjį kalbama ne kaip apie asmenį ar asmenybę, o kaip apie komentaro autoriui žinomą ir karjeros siekiantį politinės partijos narį, valstybės karjeros tarnautoją.

Pažymėtina, kad komentaruose vartojami žodžiai, kurie, kaip nurodė nukentėjusysis jį apšmeižė ir įžeidė, iš esmės tiesiogiai nėra susiję su A. F. kaip asmeniu, o siejami tik su jo darbine ir politine veikla. Akivaizdu, jog komentaruose dėstoma nuomonė aštri, tačiau nenustatyta, jog komentaruose išsakytuose žodžiuose buvo motyvuoto sąmoningo ketinimo užgauliai pažeminti ar apšmeižti A. F., t. y. V. L. veiksmuose nebuvo subjektyviųjų tiesioginės tyčios įžeisti ar apšmeižti nukentėjusį A. F. požymių (elementų). Vien A. F. subjektyvaus manymo, kad V. L. komentaruose išdėstyti žodžiai jo atžvilgiu yra įžeidžiantys ar šmeižiantys, nepakanka konstatuoti šio nusikaltimo padarymą. Be to, byloje nėra jokių duomenų, išskyrus paties apelianto teiginius, kad dėl aptariamų komentarų nukentėjo jo garbė ir orumas ir kad šiems teisiniams gėriams apginti būtų būtinos valstybės prievartos priemonių taikymas.

Kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad V. L. veikoje tyčios įžeisti ar apšmeižti A. F. nebuvo, ir todėl kolegija daro išvadą, kad jis pagrįstai pagal BK 154 straipsnio 2 dalį ir 155 straipsnio 1 dalį išteisintas, nesant jo veikoje šių nusikaltimų sudėties. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgė į surinktų duomenų visumą, juos tinkamai analizavo ir padarė teisingas bei pagrįstas išvadas. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nustatyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje van de Hurk v. Netherlands). Atmesdamas apeliacinius skundus, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (1997m.gruodžio 19 sprendimas byloje Helle v. Finland). Šiuo atveju apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nepaneigia pirmosios instancijos išvadų ir negali būti vertinami kaip pagrindas naikinti skundžiamą nuosprendį, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams.

Teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus ir V. L. atžvilgiu priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, dėl ko Biržų rajono 2015 m. kovo 16 d. nuosprendžio apeliaciniame skunde nurodytais motyvais naikinti ar keisti nėra pagrindo.

Išteisintojo V. L. gynėjas advokatas A. Penelis apeliacinės instancijos teismui pateikė pinigų priėmimo kvitą 200 eurų sumai, kuriuos išteisintasis V. L. sumokėjo už teisinę pagalbą, ir prašė pinigus priteisti iš A. F.. Privataus kaltintojo A. F. atstovas advokatas M. B. taip pat pateikė mokėjimo nurodymą 350 eurų sumai ir prašė šiuos pinigus priteisti iš V. L..

BPK 105 straipsnio 6 dalyje yra numatyta, kad, kai kaltinamasis išteisinamas baudžiamojoje byloje, pradėtoje tik pagal nukentėjusiojo pareiškimą, teismas turi teisę nuspręsti, kad visas proceso išlaidas ar jų dalį apmoka asmuo, pagal kurio pareiškimą buvo pradėtas procesas. Kadangi V. L. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu išteisintas, o nukentėjusiojo, privataus kaltintojo A. F. skundas apeliacine tvarka atmestas, V. L. turėtos 200 eurų dydžio išlaidos advokato pagalbai apmokėti priteistinos iš A. F.. Prašymas priteisti privataus kaltintojo turėtas proceso išlaidas iš išteisintojo negali būti tenkinamas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nukentėjusiojo A. F. apeliacinį skundą atmesti.

Priteisti papildomai iš A. F. V. L. 200 EUR jo turėtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti.