Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.3.2.; 1.1.7.1.; 1.1.7.2.5.; 1.1.8.1.; 1.2.26.2.1.; 2.1.7.; 3.; 2.1.7.4.1.; 2.1.7.4.4.; 2.1.7.5.; 2.1.15.1.2.; 2.4.; 2.4.6.; 2.4.7.; 2.4.9.; 3.12.

2015 m. gegužės 11 d.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vidmanto Mylės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. G. bei nukentėjusiojo L. R. ir jo atstovo advokato Vaclovo Vaitkaus apeliacinius skundus dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 28 d. nuosprendžio, kuriuo E. G. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu 10 mėnesių, įpareigojant būti namuose nuo 22 val. iki 7 val.

Nukentėjusiojo L. R. įstatyminės atstovės ir civilinės ieškovės S. L. ieškinys patenkinti iš dalies ir priteista iš E. G., o šiam neturint lėšų išieškoti iš įstatyminės atstovės N. V. G., 289,62 Eur (1000 Lt) neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. G. nuteistas už tai, kad jis sutrikdė viešąją tvarką: laikotarpiu nuo 2014 m. vasario 14 d., 23:30 val. iki 2014 m. vasario 15 d., 1:30 val., viešoje vietoje – ties gyvenamuoju namu, esančiu (duomenys neskelbtini), įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, dėl chuliganiškų paskatų, be priežasties, tyčia sudavė vieną smūgį kumščiu L. R. į veidą, tuo padarydamas sužalojimą – nubrozdinimą ir kraujosruvą dešinės akies viršutiniame voke, padarydamas nukentėjusiajam L. R. nežymų sveikatos sutrikdymą.

Apeliaciniu skundu nuteistasis E. G. prašo panaikinti Radviliškio rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 28 d. apkaltinamąjį nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – jį išteisinti. Teigia, kad nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, nes teismas neteisingai argumentavo savo išvadas, vertindamas faktinių aplinkybių visumą, ir tai sukliudė teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį.

Nurodo, kad jis ikiteisminio tyrimo metu ir teisme kaltės dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo, nepripažino, L. R. nemušė, eidamas kartu su T. B. ir D. M. pro L. R. namų kiemą, L. R. ar E. R. nebuvo sutikę, jokių incidentų einant pro R. sodybą neįvyko. Dėl to mano, kad teismas nepagrįstai jo parodymus vertino kaip gynybos poziciją, nors jis anksčiau nebuvo teistas, jokios kriminalinės patirties neturi. Nurodo, kad jis pats tą naktį buvo sumuštas ir sužalotas L. R. tėvo S. R.. Mano, kad jis nepagrįstai buvo apkaltintas L. R. sumušimu tam, kad S. R. galėtų pateisinti savo veiksmus dėl jo (apelianto) sužalojimo.

Nurodo, kad teismas nepagrįstai nesirėmė ir nuosprendyje neaptarė liudytojų D. M. ir T. B. parodymų, patvirtinančių, jog jis nesumušė L. R., nekalbėjo su kitais asmenimis iki to momento, kai jį sustabdė S. R. ir pareikalavo sėsti į pastarojo automobilį. Tokias aplinkybes liudytojai patvirtino akistatų metu ir teisme. Pastebi, kad teismas nuosprendyje nenurodė, kodėl šių liudytojų parodymais nesiremia.

Mano, kad kaltinimas jam buvo pareikštas tik dėl to, kad L. R. tėvas S. R. galėtų išvengti atsakomybės už tą pačią naktį atliktus veiksmus – jo (apelianto) įsodinimą į savo automobilį prievarta bei jam (apeliantui) padarytą nesunkų sveikatos sutrikdymą už tai, kad neprisipažino dėl L. R. sužalojimo. Nurodo, kad faktą, jog jis tą naktį buvo sužalotas, patvirtina byloje esantys medicininiai dokumentai, bei tai kad dėl jam padaryto sužalojimo S. R. yra nuteistas. Teigia, kad teismas neįvertino tos aplinkybės, jog S. R. jį tą pačią naktį sužalojo.

Apeliantas teigia, kad teismas nepagrįstai jo kaltę grindė prieštaringais nukentėjusiojo L. R., liudytojų S. R. ir E. R. parodymais, kurių nepatvirtina kiti byloje surinkti įrodymai. Nurodo, kad L. R. prieštaringai nurodė įvykyje dalyvavusių asmenų skaičių, atstumus, jo (apelianto) aprangą, jam (nukentėjusiajam) padaryto kūno sužalojimo pobūdį, ir šie L. R. parodymai prieštarauja liudytojo E. R. ir S. R. parodymams apie L. R. užpuolusių asmenų pažinojimą. Mano, kad nukentėjusysis L. R. suklydo, nurodydamas asmenį, kuris jį sumušė, nes buvo naktis, gatvė buvo neapšviesta. Be to, nukentėjusysis skirtingai nurodė aplinkybes apie gatvės apšvietimą. Nurodo, kad jis ėjo šalia liudytojo T. B., o D. M. ėjo atskirai, ne kelkraščiu, kuriuo ėjo jis su T. B., o takeliu, kurį nuo kelkraščio skiria žolės juosta.

Nurodo, kad teismas, vertindamas liudytojo S. R. parodymus, neįvertino prieštaravimų tarp jo ir nukentėjusiojo L. R. parodymų, jog jo tėvas S. R. su E. R. išvažiavo ieškoti pažeidėjų jo (nukentėjusiojo) net nematęs, kadangi tėvas su broliu iš namo išėjo pro vieną pusę, o jis į namą įėjo pro kitą pusę. Pastebi, kad S. R., išgirdęs apie sūnaus sumušimą, pats ėmėsi ištirti įvykį, nustatyti tiesą, paskirti bausmę ir ją įvykdyti, todėl mano, kad paties S. R. įvykdytas nusikaltimas lėmė, kad jam (apeliantui) būtų pareikšti kaltinimai, siekiant pateisinti savo veiksmus prieš nepilnametį, siekiant pačiam išvengti atsakomybės. Taip pat nurodo, kad E. R. nurodė, jog jį atpažino kaip „stambiausią iš visų trijų“, tačiau šalia buvo tik jis (apeliantas) ir T. B., D. M. šalia nebuvo, todėl mano, kad atpažinti iš trijų asmenų iš viso nebuvo įmanoma. Teigia, kad S. R. pareiškimą policijai parašė tik po to, kai sužinojo, jog dėl jo smurtinių veiksmų, jis (apeliantas) yra gydomas ligoninėje, nes 2014-02-15 atvykusiems policijos pareigūnams atsisakė rašyti pareiškimą, nurodydamas, kad „nenori pridaryti problemų E. G.“. Teigia, kad tai įrodo, jog S. R. į policiją nesikreipė dėl L. R. sumušimo ne norėdamas jam (apeliantui) „pridaryti problemų“, bet siekdamas pats išvengti atsakomybės dėl jo (apelianto) sužalojimo. Be to, S. R. skirtingai nurodė jo sūnaus sužalojimo laiką bei skiriasi nuo S. L. pareiškime nurodytų duomenų apie įvykį.

Apeliantas teigia, kad liudytojo E. R. parodymai taip pat yra prieštaringi, nes teisme nurodė matęs tik du vaikinis, tačiau ikiteisminio tyrimo metu nurodė matęs tris vaikinus, kad smūgio sudavimo metu vienas vaikinas stovėjo kitoje kelio pusėje. Taip pat teigia, kad teismas nesiaiškino, kodėl šis liudytojas nematė trečio žmogaus, jeigu įvykio vietoje buvo taip šviesu ir jis gerai matė L. R. sumušusį asmenį. Mano, kad jeigu liudytojas matė tik du asmenis, tai L. R. buvo sužalotas visiškai kitomis aplinkybėmis ir kitų asmenų, o liudytojas jį (apeliantą) apkalba, norėdamas palengvinti atsakomybę savo tėvui S. R.. Be to, E. R. parodė, kad kieme L. R. susitikus su E. G., L. R. nurodė, jog smūgį jam trenkė būtent E. R., tačiau liudytojas S. R. parodė, kad L. R. atpažino automobilyje sėdėjusį E. G., t. y. ne susitikus kieme. Atkreipia dėmesį į tai, kad jis iš viso negirdėjo, jog L. R. būtų į jį nurodęs.

Teigia, kad teismas, pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles, neįvertino įrodymų viseto, nesulygino nukentėjusiojo ir liudytojų S. R., E. R. parodymų tarpusavyje, neįvertino prieštaravimų jų parodymuose. Mano, kad jei E. R. jį atpažino, nereikėjo į kiemą vežtis visus tris (T. B. atsisakė važiuoti), nereikėjo ir akistatos su L. R.. Nors L. R. atpažino įvykio vietoje buvus D. M., o E. R. – jį (apeliantą), tačiau pranešime policijai jų pavardžių nenurodė, užpuolikus įvardino kaip pažįstamus iš matymo.

Nesutinka su teismo teiginiu, kad nukentėjusiojo L. R., liudytojų S. R. ir E. R. parodymai papildo vienas kitą, kadangi jų parodymuose yra prieštaravimų dėl jo (apelianto) aprangos, nes tą dieną jis buvo be kepurės, be to, jo kepurė yra ne geltonos-mėlynos, o geltonos rudos spalvos, kepurę su bumbulu jis užsidėdavo eidamas į mokyklą, tokią kepurę užsidėjęs yra užfiksuota ir jo fotonuotraukoje interneto profilyje „Facebook“. Mano, kad nukentėjusysis, jo brolis ir tėvas parodymuose kepurę paminėjo norėdami sustiprinti savo parodymus, jog jie negalėjo apsirikti dėl L. R. sumušusio asmens.

Teigia, kad teismas nuosprendyje nenurodė, kodėl tiki nukentėjusiojo ir jo artimiausių giminaičių – tėvo ir brolio – parodymais, bet nesiremia liudytojų T. B. ir D. M. parodymais, jo su šiais liudytojais nesieja jokie giminystės ryšiai.

Be to, nukentėjusiojo L. R., liudytojų S. R. ir E. R. parodymus, jog L. R. buvo prakirstas akies vokas ir jis buvo sukruvintas, paneigia teismo med. apžiūros akte nurodyti duomenys, t. y. konstatuotas tik nubrozdinimas, o ne kirstinė žaizda, be to, teisme kaip liudytojas apklaustas policijos pareigūnas A. M. parodė, jog iš karto po įvykio, tą pačią naktį, jokių L. R. sužalojimo žymių ar sukruvinimo nematė. Pastebi, kad L. R. į teismo medicinos specialistą kreipėsi po 5 dienų po tariamo sužalojimo, t. y. 2014-02-19, o pareiškimas policijai parašytas po trijų savaičių.

Teigia, kad teismas jo kaltės klausimą sprendė atsietai nuo jo sužalojimo aplinkybių, jų neaptarė. Nurodo, kad jam buvo padarytas dešinės plaštakos pirmo delnikaulio lūžis, kuriam padaryti reikėjo vieno smūginio poveikio buku kietu daiktu į dešinę plaštaką ir šis sužalojimas nėra būdingas griuviminei traumai, todėl yra tik prielaida manyti, kad jis ranką galėjo susižaloti suduodamas smūgį L. R.. Be to, 2014-04-14 specialisto išvadoje Nr. pG 44/14-256/14 (04) nurodyta, kad jam padarytas dešinės plaštakos pirmo delnikaulio lūžis nėra būdingas traumai smūgiuojant dešinės rankos kumščiu į buką kietą paviršių, galimai į L. R. kūną.

Apeliantas teigia, kad teismas nepašalino abejonių ir prieštaravimų dėl jo kaltės, nuosprendį grindė tik prielaidomis, todėl nepagrįstai jį pripažino kaltu.

Apeliaciniu skundu nukentėjusysis L. R. ir jo atstovas advokatas Vaclovas Vaitkus prašo nuteistajam E. G. skirti griežtesnę bausmę ir nukentėjusiam L. R. priteisti 1448,10 Eur (5000 Lt) neturtinę žalą. Teigia, kad teismas, nusikalstamas veikas (tiek dėl L. R. sužalojimo, tiek dėl E. G. sužalojimo) išnagrinėjo atskirai, neatsižvelgdamas į labai svarbias aplinkybes, nes nuteistasis E. G. pirmas sumušė nepilnametį L. R. be jokios priežasties, E. G. neprisipažino, nukentėjusiojo neatsiprašė, todėl mano, kad nukentėjusiam L. R. nepagrįstai priteista tik 289,62 Eur (1000 Lt) neturtinės žalos atlyginimui, o kai tuo tarpu E. G. priteista 1448, Eur. Teigia, kad nuteistasis E. G. savo chuliganiška veika, sumušdamas nepilnametį L. R., išprovokavo jo tėvą S. R. nusikalsti, dėl to S. R. negalėjo išvykti dirbti į užsienį, patyrė didelę materialinę žalą. Mano, kad esant šioms aplinkybėms, nukentėjusiajam nepilnamečiui L. R. (kuriam nežymiai buvo sutrikdyta sveikata), jo broliui Edvinui ir tėvams S. R. ir S. L. padaryta moralinė žala (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). Taip pat nurodo, kad byloje nustatyta, kad E. G. padarė nesunkų nusikaltimą, be jokios priežasties panaudojo fizinį smurtą prieš nepilnametį, jo ir jo tėvų neatsiprašė, savo kaltės nepripažįsta, visa tai rodo nuteistojo E. G. pavojingumą visuomenei. Pastebi, kad yra pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl viešosios tvarkos pažeidimo, kurio padarymu įtariamas ir E. G..

Atsikirtimu į nukentėjusiojo ir jo atstovo apeliacinį skundą nuteistojo E. G. gynėja adv. E. Povilaitienė prašo nukentėjusiojo L. R. ir jo atstovo adv. V. Vaitkaus apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė E. G. apeliacinį skundą tenkinti, o nukentėjusiojo ir jo atstovo apeliacinį skundą atmesti. Nukentėjusiojo atstovas prašė nukentėjusiojo ir jo atstovo apeliacinį skundą tenkinti, o nuteistojo apeliacinį skundą atmesti. Prokurorė prašė apeliacinius skundus atmesti.

Apeliaciniai skundai netenkintini.

Nuteistasis, nesutikdamas su apkaltinamuoju nuosprendžiu, iš esmės ginčija įrodymų vertinimą ir padarytų išvadų atitiktį faktinėms bylos aplinkybėms, todėl apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

BPK 301 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinami išsamiai, nešališkai, vertinant ne tik atskirus duomenis, bet jų visetą, kas leistų konstatuoti neabejotinų, prieštaravimų nekeliančių bylos faktinių aplinkybių nustatymą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą (2007-06-28 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus ,,Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje apžvalga“). Taigi, duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir nuteistasis, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus (kasacinė byla Nr. 2K-7-137/2008).

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad nuteistojo kaltę teismas grindė būtent byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais duomenimis, t. y. vertino nukentėjusiojo ir liudytojų parodymus, duotus ne tik teisiamajame posėdyje, bet ir ikiteisminio tyrimo metu, kadangi iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad teisminio nagrinėjimo metu nukentėjusiajam, liudytojams buvo užduodami klausimai apie aplinkybes užfiksuotas jų apklausų ikiteisminio tyrimo metu, tokiu būdui tikslinant jų ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. Taigi, teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį įvertino ne tik nukentėjusiojo ir liudytojų parodymus, duotus teisminio nagrinėjimo metu, bet ir duotus ikiteisminio tyrimo metu. Taip pat nuosprendyje teismas nurodė išvadas ir motyvus, kodėl nuteistojo parodymus vertina kaip jo gynybos versiją. Įvertinus šias aplinkybes, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus ir dėl jų skundžiamame nuosprendyje pateikdamas išvadas ir motyvus, BPK 20, 301 straipsnių nuostatų nepažeidė.

Nuteistasis E. G. prašo jį išteisinti, nes jis smūgio nukentėjusiajam L. R. nesudavė, jo tą naktį, vaikščiodamas po (duomenys neskelbtini) kaimą su D. M. ir T. B., nebuvo iš viso sutikęs. Teigia, kad jo nekaltumą įrodo liudytojų D. M. ir T. B. parodymai, pažymoje apie įvykio oro sąlygas nurodyti duomenys.

Tačiau tokius nuteistojo parodymus paneigia byloje ikiteisminio tyrimo metu surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visuma.

Nukentėjusysis L. R. teisme (2 t. 32–33 b. l.) parodė, kad su broliu E. R. palydėję draugą E. L. iki namų, ėjo namo, kai iki namų likus 150-200 metrų pastebėjo už savęs įtartinus tris asmenis, todėl paspartinę žingsnį ėjo toliau, bet netoli namų, prie namo tvoros, atsisukus dar kartą pasižiūrėti, pamatė link jo ateinantį iš matymo pažįstamą E. G., kuris jam iš karto sudavė vieną kartą kumščiu į dešinę akį, nuo smūgio jis nugriuvo ant žemės, o E. G. pabėgo, kad tuo metu, kai jam buvo suduotas smūgis, D. M. stovėjo kitoje kelio pusėje, nieko nedarė. Nukentėjusysis taip pat nurodė, kad matė kaip jo tėvas su broliu E. R. išvažiavo automobiliu, o grįžus po 5 minučių jis išėjęs į lauką, atpažino tėvo automobilyje sėdėjusį E. G., kaip jį sumušusį asmenį. Iš esmės tokius pačius parodymus apie tai, kad smūgį į veidą jam priėjęs ir nieko nesakęs sudavė E. G., nukentėjusysis davė ir ikiteisminio tyrimo metu (apklausų (ir pas ikiteisminio tyrimo teisėją), akistatų su D. M., E. G., parodymų patikrinimo vietoje metu). Taip pat tokias pačias jo sužalojimo aplinkybes nukentėjusysis nurodė ir teismo medicinos specialistui (1 t. 21–22 b. l.). Be to, nukentėjusiojo L. R. parodymus, jog smūgį jam sudavė E. G., nurodė tiesiogiai įvykį matęs nukentėjusiojo brolis E. R.. Kaip liudytojas apklaustas E. R. nurodė, kad jis matė, kaip E. G. perėjo gatvę ir ėjo link L. R., kad priėjęs nieko nesakęs sudavė smūgį L. R. į veidą. Liudytojas taip pat nurodė, kad jis iš karto po to parbėgo namo ir apie tai pasakė tėvams, kad kartu su tėvu S. R. išvažiavo link (duomenys neskelbtini) ieškoti jaunuolių, kad pamatęs einančius jaunuolius, iš karto atpažino E. G. ir D. M., ir nurodė savo tėvui, jog tai tie patys asmenys. Liudytojas E. R. taip pat parodė, kad į kiemą parvažiavus kartu su E. G. ir D. M., išėjęs jo brolis L. R. nurodė, jog jam smūgį trenkė E. G.. Tokius parodymus liudytojas E. R. davė ir pas ikiteisminio tyrimo teisėją, akistatų su D. M. ir E. G. metu. Liudytojas S. R. patvirtino, kad parbėgęs į namus E. R. pasakė, jog L. R. sumušė, kad jis matė kruviną sūnaus veidą, todėl kartu su E. R. išvažiavo link (duomenys neskelbtini) ieškoti jo sūnų L. R. sumušusių jaunuolių, nes toje pusėje girdėjo garsiai kalbančius vaikinus. Liudytojas taip pat parodė, kad matė prie pat kelio einančius du vaikinus, o trečias vaikinas buvo paėjęs į priekį, kad prie jų privažiavus E. R. nurodė į E. G., į didžiausią iš visų trijų asmenų, kuris sumušė L. R.. Liudytojas pripažino, kad pasiūlė vaikinams važiuoti išsiaiškinti, kad žadėjo juos parvežti į (duomenys neskelbtini), jeigu ne jie sumušė jo sūnų. S. R. parodė, kad parsivežus pas save į kiemą E. G. ir D. M. ir atėjęs L. R. parodė į E. G., kaip į asmenį, kuris jį sumušė. Nukentėjusiojo atstovė pagal įstatymą S. L., apklausta kaip liudytoja, patvirtino, kad palydėjęs draugą į namus, jos sūnus L. R. grįžo kruvinas – buvo prakirstas dešinysis antakis, apie sumuštą L. R. jai ir S. R. pasakė parbėgęs į namus E. R.. S. L. taip pat nurodė, kad kai jos vyras S. R. į kiemą parsivežė E. G. ir D. M., nukentėjusysis L. R. iš karto atpažinęs parodė į E. G., kaip jį sumušusį asmenį. Be to, nukentėjusiojo L. R. sužalojimo faktą patvirtina ir 2014-02-19 surašyta teismo medicinos specialisto išvada Nr. G 275/14 (04) bei 2014-04-29 papildoma teismo medicinos specialisto išvada Nr. pG 51/14-275/14 (04), kuriose nurodyta, kad L. R. nubrozdinimas ir kraujosruva dešinės akies viršutiniame voke padaryti buku kietu daiktu, apytikriai prieš 4 – 5 paras iki atliekant teismo medicininį apžiūrėjimą, kad rasti kūno sužalojimai atitinka įvykio aplinkybėse nurodytam laikui, kad šie kūno sužalojimai nėra būdingi griuviminei traumai ir kūne rastiems sužalojimams padaryti reikėjo vieno smūgio buku kietu daiktu į veidą, kad šis sužalojimas L. R. sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą (1 t. 21–22, 27). Nors teisme kaip liudytojai apklausti policijos pareigūnai A. M. ir G. P. nurodė nematę sužalojimų pas L. R., tačiau šių liudytojų parodymai nepaneigia nukentėjusiojo parodymų, jog jis nebuvo iš viso sužalotas, nes sužalojimo faktą patvirtina teismo medicinos specialisto išvadoje užfiksuoti duomenys. Be to, nukentėjusiojo atstovė pagal įstatymą S. L. nurodė, kad pamačiusi kruviną sūnų L. R., ji puolė jį prausti, dėjo ledą. Dėl šios priežasties atvykę policijos pareigūnai galėjo ir nematyti L. R. padarytų sužalojimų.

Atsižvelgiant į šias visas paminėtas aplinkybes, daroma išvada, kad nukentėjusiojo L. R. parodymai dėl jo sužalojimo aplinkybių yra nuoseklūs ir atitinka kitus byloje surinktus įrodymus, todėl pagrįstai apylinkės teismas jais rėmėsi priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį.

Nors liudytojai D. M. ir T. B. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme tvirtino, kad E. G. nesudavė smūgio nukentėjusiajam, pastarojo nebuvo sutikę vaikščiodami (duomenys neskelbtini) kaime, tačiau vertinant šių asmenų parodymus, atsižvelgiama į tai, kad jie yra geri nuteistojo draugai, o jų parodymus paneigia nuoseklūs nukentėjusiojo L. R. parodymai bei kiti byloje surinkti ir teisme ištirti įrodymai.

Tai, kad nukentėjusiojo, liudytojų E. R., S. R. parodymuose yra prieštaravimų apie tai, kokiu atstumu ėjo nuteistasis su draugais, kur smūgio sudavimo metu stovėjo E. R., T. B. ar D. M., yra subjektyvaus vertinimo dalykas. Pastebėtina, kad nukentėjusysis parodymų patikrinimo vietoje metu buvo užfiksuoti atstumai, kur nukentėjusysis pamatė iš paskos einančius jaunuolius, kur smūgio sudavimo metu stovėjo D. M., T. B. bei jo brolis E. R.. Nukentėjusiojo ir liudytojų R. parodymų nepaneigia ir tai, ar išvažiuodamas ieškoti sūnų užpuolusių jaunuolių S. R. buvo sutikęs ir matė sumuštą sūnų L. R., ar L. R. jį sužalojusį asmenį atpažino, kai E. G. sėdėjo automobilyje, ar buvo išlipęs iš jo, nes šios aplinkybės nėra esminės, kadangi nukentėjusiojo sužalojimą patvirtina specialisto išvados, liudytojas E. R., matęs ir patį smūgio sudavimą. Tai, kad nukentėjusiojo ir liudytojo E. R. parodymuose minimas skirtingas gatve ėjusių asmenų skaičius – du ar trys, tačiau tai taip pat nepaneigia nuoseklių nukentėjusiojo parodymų, jog smūgį jam sudavė E. G., nes tiek nukentėjusysis, tiek ir E. R. nurodė, kad E. G. ir D. M. pažinojo iš matymo, mokėsi toje pačioje mokykloje, be to, nurodė, kad vienas asmuo ėjo tolėliau nuo kitų dviejų. Tai, kad pareiškime pradėti ikiteisminį nebuvo nurodyta nuteistojo pavardė nėra pagrindas manyti, kad nukentėjusįjį sužalojo kitas asmuo, nes nuteistasis ir jo draugai bei nukentėjusysis ir E. R., S. R. parodė, kad įvykio metu kitų asmenų įvykio vietoje nebuvo. Be to, kaip liudytojas apklaustas policijos pareigūnas G. P. parodė, jam S. R. nurodė, jog L. R auką sužalojo G.. Nors byloje esanti pažyma apie hidrometereologines sąlygas nurodyta, kad nuo 2014-02-14 23 val. iki 2014-02-15 1 val. debesų nesimatė dėl rūko, nuo 23.28 val. iki 1.37 val. buvo vidutinė rūkana (1 t. 116, 117 b. l.), tačiau šioje pažymoje nurodyta, kad šie duomenys užfiksuoti artimiausios (duomenys neskelbtini) kaimo (duomenys neskelbtini) meteorologijos stotyje, esančioje adresu (duomenys neskelbtini). Taigi, pažyma apie įvykio oro sąlygas, nepaneigia nukentėjusiojo ir liudytojų parodymų, jog tuo metu įvykio vietoje, buvo matyti mėnulis, ir dėl tokio apšvietimo nukentėjusysis ar liudytojas E. R. negalėjo atpažinti E. G. ar liudytojo D. M..

Nors nuteistasis neigia, kad įvykio metu buvo užsidėjęs kepurę, nes ją močiutė N. V. G. buvo išskalbusi, tai teisme patvirtino ir pati N. V. G., tačiau akistatos su liudytoju E. R. metu nuteistasis nurodė, jog jis geltonos-mėlynos spalvos kepurės su bumbulu neturėjo ir neturi (1 t. 73–74 b. l.), bet teisminio bylos nagrinėjimo metu pripažino, kad tokią kepurę vis dėl to turi, užsidėjęs ją eina į mokyklą, yra užfiksuotas ir fotonuotraukoje. Taigi, nuteistojo ir jo draugų D. M. ir T. B. bei nuteistojo atstovės pagal įstatymą N. V. G. versija, jog įvykio metu E. G. buvo be kepurės, yra nepagrįsta bei paneigta nuosekliais nukentėjusiojo bei liudytojų E. ir S. R. parodymais apie nuteistojo aprangą. Be to, liudytojai D. M. ir T. B. bei pats nuteistasis patvirtino, kad įvykio metu E. G. vilkėjo juodą pūstą striukę, raudonos (bordo) spalvos kelnes.

Nepagrįstas nuteistojo skundo argumentas, kad jo baudžiamasis persekiojimas buvo pradėtas tik dėl to, kad jis dėl jam padaryto nesunkaus sveikatos sutrikdymo apkaltino nukentėjusiojo tėvą S. R.. Iš bylos matyti, kad S. L. 2014-03-05 pareiškimu kreipėsi į (duomenys neskelbtini) AVPK (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariatą (1 t. 10 b. l.). Pastebėtina, kad BPK nenumato termino, per kurį nukentėjęs asmuo privalo kreiptis į teisėsaugos institucijas dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo. Be to, iš bylos matyti, kad 2014-02-15 2.13 val. policijoje buvo gautas pranešimas apie sumušimą (1 t. 11 b. l.), o teisme kaip liudytojai apklausti policijos pareigūnai A. M. ir G. P. patvirtino, jog jie pagal gautą pranešimą buvo nuvykę pas S. R., aiškinosi įvykio aplinkybes, kad tuo metu S. R. nurodė pareiškimo dėl sūnaus sužalojimo nerašysiąs, o jei sugalvos, atvyks į Baisogalos nuovadą. Taigi, akivaizdu, kad dėl L. R. sužalojimą policijos pareigūnams buvo pranešta tą pačią dieną, iš karto po įvykio.

Taip pat tai, kad nukentėjusįjį ir liudytojus E. R., S. R. ir S. L. sieja giminystės ryšiai, nėra pagrindas vien dėl šios aplinkybės netikėti jų parodymais, nes pagal BPK 20 straipsnį įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Nors tokie asmenys gali būti suinteresuoti duoti nukentėjusiajam palankius parodymus, apie jų patikimumą sprendžiama išanalizavus jų gavimo aplinkybes, tvarką, palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais. Netikėti liudytojų E. R., S. R. ir S. L. parodymais nėra pagrindo, nes jų parodymai sutampa su nukentėjusiojo nuosekliais parodymais bei atitinka kitus byloje surinktus įrodymus. Nukentėjusysis L. R. taip pat nurodė, kad jis anksčiau E. G. nepažinojo, žinojo jį tik iš matymo, nes mokėsi toje pačioje mokykloje. Nepagrįstas nuteistojo skundo teiginys, kad nukentėjusysis ir minėti liudytojai jį apkalba siekdami padėti S. R. išvengti baudžiamosios atsakomybės už nuteistojo sužalojimą, tačiau iš bylos matyti, kad S. R. pripažino sužalojęs nuteistąjį E. G., be to Radviliškio rajono apylinkės teismo 2015-02-05 nuosprendžiu S. R. yra nuteistas už E. G. padarytą nesunkų sveikatos sutrikdymą, t. y. S. R. neišvengė baudžiamosios atsakomybės.

Nors byloje yra duomenų, kad nuteistasis tą pačią naktį nukentėjo, jam buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas dėl dešinės plaštakos I delnakaulio lūžio ir galvos smegenų sukrėtimo (LITEKO duomenys iš bylos Nr. 1-13-766-2015), tačiau Radviliškio rajono apylinkės teismo 2015-02-05 nuosprendyje nustatyta bei pats nuteistasis E. G. pripažino, kad ranka jam buvo sužalota tada, kai griuvo po S. R. jam suduoto smūgio (2 t. 65–66 b. l.). Taigi, nuteistajam tą pačią naktį padaryti sužalojimai visiškai nesusiję su nukentėjusiajam L. R. padarytu sužalojimu. Be to, byloje nėra duomenų, kad nukentėjusysis L. R. būtų sudavęs smūgį nuteistajam. Tokių duomenų nenurodė ir pats nuteistasis.

Atsižvelgiant į tai, kad nukentėjusiojo L. R. parodymai apie sužalojimą yra nuoseklūs, tokius jo parodymus patvirtina kiti byloje surinkti ir ištirti įrodymai, todėl visuma byloje surinktų ir ištirtų įrodymų leidžia daryti išvadą, kad nukentėjusįjį L. R. sužalojo būtent nuteistasis. Kadangi nukentėjusysis buvo sužalotas viešoje vietoje, matant pašaliniams asmenims, tai suduodamas vieną smūgį nukentėjusiajam į veidą, nuteistasis elgėsi įžūliai, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir taip pažeidė viešąją tvarką ir visuomenės rimtį, todėl nuteistojo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 284 straipsnio 1 dalį. Dėl to nuteistojo E. G. apeliacinis skundas netenkinamas.

Nukentėjusysis ir jo atstovas apeliaciniu skundu nesutinka su nuteistajam paskirta bausme, prašo ją griežtinti, motyvuodami tuo, kad E. G. nusikalstamus veiksmus atliko nepilnamečio atžvilgiu be jokios priežasties, kaltės nepripažino, nukentėjusiojo ir jo tėvų neatsiprašė, kad pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl viešosios tvarkos pažeidimo, kurio padarymu įtariamas ir E. G., kad visa tai rodo E. G. pavojingumą visuomenei.

Teismas, spręsdamas klausimą dėl bausmės skyrimo, atsižvelgia į padarytos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltinamojo asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 2 dalis). Skirdamas bausmę nuteistajam E. G. pirmosios instancijos teismas šių įstatymo reikalavimų nepažeidė.

Teismas E. G. atsakomybę lengvinančių ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatė. E. G., būdamas nepilnametis (nusikalstamos veikos padarymo metu buvo 16 metų) padarė nesunkų tyčinį nusikaltimą, veikdamas tiesiogine tyčia. Nuteistasis nevedęs, nedirba, mokosi, mokyklos bendruomenės charakterizuojamas gerai (1 t. 137 b. l.), (duomenys neskelbtini) seniūnija E. G. elgesiu nusiskundimų neturi (1 t. 143 b. l.). Iš bylos matyti, kad nuteistasis 2014-03-06 įspėjimu buvo baustas administracine tvarka už teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 200 straipsnio 1 dalyje, tačiau galiojančių nuobaudų neturi, anksčiau nebuvo teistas. Nors E. G. atžvilgiu Šiaulių AVPK Radviliškio rajono policijos komisariate buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, tačiau Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroro 2014-12-08 nutarimu (2 t. 57–58 b. l.) ikiteisminis tyrimas E. G. atžvilgiu buvo nutrauktas nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių jo kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo. Atsižvelgiant į šias paminėtas aplinkybes, daroma išvada, kad apylinkės teismas pagrįstai nuteistajam, kaip nepilnamečiui ir pirmą kartą teisiamam asmeniui, skyrė su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę – laisvės apribojimą, kuri savo dydžiu yra griežtesnė nei BK 48 straipsnio 2 dalyje nurodytas laisvės apribojimo minimumas. Taigi, E. G. paskirta bausmė savo dydžiu nėra aiškiai per švelni, atitinka padaryto nusikaltimo pobūdį ir nuteistojo asmenybę. Griežtinti nukentėjusiojo ir jo atstovo apeliaciniame skunde nurodytais pagrindais nuteistajam paskirtą bausmę nėra pagrindo.

Apeliaciniu skundu nukentėjusysis L. R. ir jo atstovas prašo priteisti didesnį neturtinės žalos atlyginimą. Skunde teigiama, kad nuteistasis E. G. pirmas jį sumušė be jokios priežasties, nepripažino kaltės, neatsiprašė, dėl nuteistojo nusikalstamų veiksmų S. R. buvo išprovokuotas nusikalsti, dėl to S. R. negalėjo išvykti dirbti į užsienį, todėl visa nukentėjusiojo šeima patyrė didelę moralinę žalą. Taip pat skunde teigiama, kad E. G. kitoje byloje iš S. R. priteista didesnė suma nei jam už E. G. nusikalstamais veiksmais padarytą žalą.

Byloje nustatyta, kad nukentėjusysis ir jo atstovė pagal įstatymą S. L. pareiškė civilinį ieškinį dėl 1000 Lt turtinės žalos ir 20 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo (2 t. 17–18 b. l.), tačiau teismo posėdyje turtinę žalą sumažino iki 500 Lt, o neturtinę iki 5 000 Lt (2 t. 67–68 b. l.). Kadangi pati nukentėjusiojo atstovė pagal įstatymą S. L. pripažino, kad jie neturi dokumentų, patvirtinančių patirtą turtinę žalą, pagrįstai ieškinys dėl turtinės žalos yra atmestas.

BPK 109 straipsnyje numatyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Iš bylos matyti, kad civiliniais ieškovais pripažintas tik L. R. ir jo atstovė pagal įstatymą S. L.. Nors iš bylos matyti, kad dėl L. raukai suduoto smūgio E. R. išsigando, tačiau nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme jis nebuvo pripažintas nukentėjusiuoju, nenustačius, jog jis nukentėjo dėl E. G. nusikalstamų veiksmų, todėl E. R. neturi teisės reikšti ir civilinio ieškinio dėl jam padarytos neturtinės žalos. S. R. pagrįstai nepripažintas nukentėjusiuoju ir civiliniu ieškovu, nes jis nenukentėjo nuo E. G. nusikalstamų veiksmų, o tai, kad jis neišvyko dirbti į užsienį ir patyrė išlaidų, tai tik dėl jo paties nusikalstamų veiksmų, nes Radviliškio rajono policijos komisariate buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas jo atžvilgiu dėl E. G. padaryto nesunkaus sveikatos sutrikdymo.

Pagal CK 6.250 straipsnį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Civilinio kodekso nuostatos nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, todėl įvertinti nukentėjusiojo patirtą neturtinę žalą turi teismas, vadovaudamasis CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodytais kriterijais. CK 6.250 straipsnio išvardytų kriterijų sąrašas nėra baigtinis, todėl teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, gali vadovautis ir kitais kriterijais.

Nukentėjusysis L. R. parodė, kad dėl jam padaryto sužalojimo – prakirsto dešinio antakio, jis patyrė skausmą, stresą pažeminimą, išgyveno dėl to įvykio, jaučiasi nesaugiai (duomenys neskelbtini). Taigi, nekyla abejonių, kad įvykio metu nukentėjusysis dėl jam padaryto nežymaus sveikatos sutrikdymo (nubrozdinimo ir kraujosruvos dešinės akies viršutiniame voke) patyrė ne tik skausmą, bet neigiamų emocijų, dvasinių išgyvenimų, t. y. jam padaryta neturtinė žala. Be to, nukentėjusysis be priežasties buvo sužalotas viešoje vietoje. Dėl to, atsižvelgiant į teismų praktikoje tokio pobūdžio bylose priteisiamos neturtinės žalos atlyginimo dydžius (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys Nr. 2K-447/2010, 2K-108/2011, 2K-269/2011, 2K-357/2011, 2K-412/2011 ir kt., nuo 500 iki 5 000 Lt), į nuteistojo turtinę padėtį (nedirba, yra moksleivis, nusikalto būdamas nepilnametis), daroma išvada, kad nukentėjusiojo naudai priteistas 1 000 Lt neturtinės žalos atlyginimas nėra per mažas, atitinka proporcingumo, sąžiningumo bei teisingumo kriterijus, todėl nėra pagrindo jo didinti. Tai, kad kitoje baudžiamojoje byloje iš nukentėjusiojo tėvo S. R. už nuteistajam E. G. padarytą nesunkų sveikatos sutrikdymą yra priteista didesnis neturtinės žalos atlyginimas, nėra pagrindas šioje byloje nukentėjusiajam priteisti didesnį neturtinės žalos atlyginimą. Dėl to nukentėjusiojo ir jo atstovo adv. V. Vaitkaus apeliacinis skundas netenkinamas.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, daroma išvada, kad skundžiamas nuosprendis yra teisėtas bei pagrįstas, naikinti ar keisti jį apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutarė:

atmesti nuteistojo E. G. ir nukentėjusiojo L. R. bei jo atstovo advokato Vaclovo Vaitkaus apeliacinius skundus dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 28 d. nuosprendžio.