Klaipėdos apygardos teismo nutartis

2009-10-28 · Baudžiamoji byla Nr. 1S-239-557/2009

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2009-10-28
Bylos Nr.
1S-239-557/2009
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjas
Linas Pauliukėnas
Nukentėjusysis
A. M.
Kategorijos
Procesinio sprendimo kategorija 2.12.4. (S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2009 m. spalio 28 d.Klaipėda
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Linas Pauliukėnas,sekretoriaujant Danutei Klimašauskaitei,

teismo posėdyje išnagrinėjęs Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2009-10-13 nutarties, kuria patenkintas nukentėjusiojo A. M. skundas dėl Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo 2009-07-24 nutarimo atmesti nukentėjusiojo A. M. skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros prokuroro 2009-07-03 nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūroje 2007-09-10 buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 176 str. 1 d. dėl darbų saugos ir sveikatos apsaugos darbe reikalavimų pažeidimo. Tyrimo metu buvo nustatyta, kad 2007-04-17 statomoje metilo esterio gamykloje, Lypkių g. 61, Klaipėdoje, nuo pastolių nukrito ir susižalojo AB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojas A. M..

2009-07-03 Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros prokuroras R. Jasevičius priėmė nutarimą, kuriuo nutraukė ikiteisminį tyrimą, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Nutarime nurodoma, jog pagrindinė įvykio priežastis buvo ne netinkamai sumontuoti pastoliai, o įlipimo išlipimo aikštelės nešimas šiais pastoliais, t. y. jei AB „(duomenys neskelbtini)“ darbininkai savavališkai nebūtų nešę aikštelės, nelaimingas atsitikimas nebūtų įvykęs. Iš tyrimo metu surinktų duomenų darytina išvada, kad įlipimo - išlipimo rezervuaro aikštelė buvo nešama ne darbų vadovo nurodymu, o darbuotojų nuožiūra, savavališkai. Apie aikštelės nešimą ją nešę darbuotojai nepranešė nei darbų vadovui, nei kitam už darbų saugą atsakingam asmeniui, leidimo tvirtinti aikštelę nebuvo gavę, todėl nelaimingas atsitikimas įvyko dėl pačių aikštelę nešusių AB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojų neatsakingų ir rizikingų veiksmų. Šį prokuroro nutarimą nukentėjusysis A. M. apskundė aukštesniajam prokurorui.

2009-07-24 Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas V. Kičiatovas nutarimu atmetė nukentėjusiojo A. M. skundą dėl 2009-07-03 prokuroro nutarimo panaikinimo konstatavęs, kad žemesniojo prokuroro išvados dėl nelaimingo atsitikimo priežasčių yra pagrįstos. Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo nutarimą nukentėjusysis A. M. apskundė ikiteisminio tyrimo teisėjui.

Klaipėdos miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjas 2009-10-13 nutartimi nukentėjusiojo A. M. skundą patenkino. Nutartyje nurodoma, kad skundžiami prokurorų nutarimų motyvai yra prieštaringi ir neįtikinantys. Antai prokuroras R. Jasevičius pažymėjo, kad pastoliai, nuo kurių nukrito A. M., buvo surinkti ir pastatyti ne 2007 m. balandžio 17 d., o gerokai anksčiau, AB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojai ant jų dirbo eilę dienų, dirbdami ant šių pastolių, jie atliko rezervuaro montavimo darbus. Tokį darbą jiems buvo nurodęs darbus organizavęs ir jiems vadovavęs AB „(duomenys neskelbtini)“ darbų vadovas V. S.. Kadangi eilę dienų ant šių pastolių dirbant rezervuaro montavimo darbus jokių nelaimingų atsitikimų nebuvo įvykę, darytina išvada, kad pastoliai buvo pakankamai tvirti atlaikyti darbininkus, dirbusius V. S. nurodytą darbą, t.y. montavusius rezervuarą. Tačiau Valstybinės darbo inspekcijos Šiaulių skyriaus vyresniosios darbo inspektorės A. Grakavinienės surašytame nelaimingo atsitikimo darbe akte Nr. 48 nurodyta, kad nelaimingo atsitikimo priežastys yra netinkamas pavojingo darbo organizavimas - buvo naudojami pastoliai, kurių aptvėrimas, apsaugantis nuo kritimo iš aukščio, buvo įrengtas be vidurinės ir papėdinės juostų. Tokiu būdu pažeistas saugos ir sveikatos taisyklių statyboje DT 5-00 (Žin., 2001 m. Nr. 3-74) 21 punkto reikalavimas „Aptvarai, apsaugantys nuo kritimo iš aukščio, turi būti ne mažesni kaip 1,1 m su viduriniu tašeliu, arba būtina naudoti kitas lygiavertes apsaugos priemones (t. 1, b. l. 52-54). Pagal Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 25 straipsnį darbdavys arba jį atstovaujantis asmuo turi pareigą sudaryti darbuotojams saugias ir sveikatai nekenksmingas darbo sąlygas visais su darbu susijusiais aspektais, t.y. imtis priemonių, kad įmonės statiniai, kuriuose įrengtos darbo vietos, pačios darbo vietos, darbo priemonės, darbo aplinka atitiktų darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų nustatytus reikalavimus. To nebuvo padaryta, dėl ko ir įvyko nelaimingas atsitikimas darbe. Tai, kad anksčiau šiais pastoliais dirbo kiti darbuotojai arba net ir pats A. M., tačiau jiems tuokart viskas baigėsi gerai, negali būti pripažinta, kad pastoliai yra tinkami. Prokuroras, vertindamas bylos duomenys, turi ypatingai atkreiti dėmesį į taip vadinamuosius objektyviuosius duomenis, pvz., specialisto išvadą. Tuo tarpu darbuotojų sugebėjimai dirbti tam tikrais pastoliais yra subjektyvus kriterijus ir priklauso nuo jų amžiaus, patirties, darbuotojų skaičiaus ir pan. Tuo tarpu pagal Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 3 straipsnio 1 dalį kiekvienam darbuotojui privalo būti sudarytos saugios ir sveikos darbo sąlygos, neatsižvelgiant į įmonės veiklos rūšį, darbo sutarties rūšį, darbuotojų skaičių, amžių ir t.t. Taigi tai, kad šiais pastoliais dirbo kiti darbuotojai ir jiems nieko blogo neatsitiko, negalima laikyti, kad jie buvo tinkami. Pažymėtina, kad kartu su A. M. nuo pastolių nukrito ir kiti įmonės darbuotojai, tačiau jie nepatyrė sunkių sužalojimų. Taip pat pažymėtina ir tai, kad A. M. kartu su skundu pateikė V. K. ir A. A. raštus, iš kurių matyti, kad montavimo darbams bendrovė AB „(duomenys neskelbtini)“ pastolių ir stelažų neturėjo, todėl juos skolinosi iš Panevėžio montuotojų. Pastoliai neatitiko saugumų reikalavimų ir apie tai žinojo bendrovės vadovai. Iki atvažiuojant tirti šį nelaimingą atsitikimą Valstybinės darbo inspekcijos Klaipėdos skyriaus darbo inspektoriams viršininkai davė komandą sutvarkyti įvykio vietą, įmovė, pakeitė nelaimingo atsitikimo metu susuktą pastolių kampuotį. Šią aplinkybę būtina patikrinti.

Kritiškai vertintinas ir prokuroro motyvas, jog A. M. buvo supažindintas pasirašytinai su instrukcija, kurioje yra numatyta darbuotojo teisė atsisakyti dirbti, jeigu yra pavojus sveikatai ir gyvybei, tačiau A. M. šia teise nepasinaudojo, nors tam jokių kliūčių nebuvo. Visų pirma darbdavys privalo užtikrinti, kad darbo vietoje nebūtų nesaugių ar pavojingų darbo vietų ir technologinių procesų. Taigi darbe pavojingų darbo sąlygų ar pavojingų technologinių procesų visai negali būti.

Dar kritiškiau vertintinas prokuroro R. Jasevičiaus, taip pat aukštesnio prokuroro V. Kičiatovo motyvas, kad AB „(duomenys neskelbtini)“ darbininkai, tame tarpe ir A. M., minėtą įrenginį nešė savavališkai. Darbininkai įlipimo-išlipimo aikštelę nešė ne už statybos teritorijos ir kur nors panašiai, bet ten, kur ją reikėjo sumontuoti pagal projektą. Taigi akivaizdu, jog A. M. ir kiti jo bendradarbiai tuo metu vykdė darbinę užduotį, o ne vykdė kokius nors savo susigalvotus darbus. Jei prokuroras norėjo pasakyti, kad pavojinga buvo nešti minėtą įrenginį pastoliais, tai darbininkams turėjo būti išaiškinta, kaip saugiai reikia minėtą aikštelę sumontuoti. Pažymėtina, kad A. M. įlipimo-išlipimo aikštelę nešė ne vienas. Tokiu būdu nustatyta, kad nebuvo tinkamai organizuojamas saugus darbas., t. y. darbdavys nekontroliavo, kaip darbuotojai laikosi darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų reikalavimų, nenušalino nuo darbo darbuotojų, kurie nesilaikė darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimų. Tokiu būdu pažeisti Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 13 punkto reikalavimai. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad papildomai apklaustas liudytoju A. L. parodė, kad 2007-04-17 V. S. darbo dienos pabaigoje darbuotojams nurodė užnešti metalinę aikštelę. Aikštelė turėjo būti keliama kranu, tačiau jie nešė ją rankose. Ją nešė tuo metu buvę laisvi darbininkai. Bekeliant aikštelę, lūžo pastoliai ir aikštelė su darbininkais nukrito ant žemės. Turimi pastoliai buvo neoriginalūs, o suvirinti iš kampuočių. Po to, kai jis kartu A. M. nukrito, pastebėjo, kad kampuotis sužalojo jam veidą. Įvykio metu V. S. buvo statybų objekte. Po įvykio pastoliai buvo sutvarkyti, o metalinė aikštelė buvo nunešta prie įrankių vagonėlio. Pirminius parodymus buvo davęs taip, kaip jam buvo liepęs V. S., nes bijojo netekti darbo (t. 4, b. 1. 109-110).

Dėl išdėstytų motyvų pripažintina, kad darbdavys (jo įgaliotas atstovas) neužtikrino darbuotojų saugos, nesuplanavo ir neprižiūrėjo atliekamų darbų, nesiėmė visų saugos ir sveikatos prevencinių priemonių įgyvendinimo, nešalino saugos rizikos padarinių, dėl to įvyko nelaimingas atsitikimas, atsirado sunkūs padariniai. Taigi būtina dar kartą ištirti bylos duomenis, prokurorų nutarimai dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo negali būti laikomi pagrįstais ir teisėtais, todėl naikintini.

Šalies argumentai

Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas skundu prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2009-10-13 nutartį. Nurodo, kad teismo pozicija, jog darbdavys arba jį atstovaujantis asmuo nesiėmė priemonių, kad įmonės statiniai, kuriuose įrengtos darbo vietos, pačios darbo vietos, darbo priemonės, darbo aplinka atitiktų darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų nustatytus reikalavimus, dėl ko ir įvyko nelaimingas atsitikimas darbe, yra kritikuotina. Nelaimingo atsitikimo darbe akte Valstybinė darbo inspekcija nurodė, kad naudoti pastoliai buvo netinkami, nes jų aptvėrimas, apsaugantis nuo kritimo iš aukščio, buvo įrengtas be vidurinės ir papėdinės juostų. Tačiau Valstybinė darbo inspekcija nenurodė, kad pastoliai būtų buvę apskritai netinkami, kad ant jų nebūtų galima vaikščioti ar atlikti rezervuaro montavimo darbus. Pažymėtina, kad Valstybinės darbo inspekcijos Klaipėdos skyriaus vyresnysis inspektorius S. Surblys pakankamai greitai nuvyko į nelaimingo atsitikimo vietą, įvykio vietoje apžiūrėjo pastolius, tačiau jokių kitų pastolių trūkumų, išskyrus pastolių aptvėrimo vidurinės ir papėdinės juostų nebuvimą, nenustatė. Taigi darytina išvada, kad Valstybinės darbo inspekcijos nuomone, pastoliai, nuo kurių nukrito A. M., buvo pakankamai tvirti atlaikyti darbininkus, montavusius rezervuarą, tačiau jų aptvėrimas buvo įrengtas be vidurinės ir papėdinės juostų. Tokios pat nuomonės yra ir Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūra, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad nutarimus priėmusių prokurorų ir Valstybinės darbo inspekcijos pozicijos yra prieštaringos.

A. M. nurodė, kad 2007 m. balandžio 17 d. darbo dienos pabaigoje su kitais penkiais AB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojais pastoliais nešė įlipimo-išlipimo iš rezervuaro aikštelę ir šią aikštelę pastačius ant pastolių, jis nukrito ant žemės. Papildomai apklaustas liudytojas A. L. parodė, kad, nešant pastoliais įlipimo-išlipimo aikštelę, pastoliai lūžo (t. 4, b. 1. 109-110). Papildomai apklaustas liudytojas V. K. parodė, kad bandant aikštelę pritvirtinti prie metalinės talpyklos, pastoliai neatlaikė. Nė vienas ikiteisminio tyrimo metu apklaustas asmuo nenurodė, kad A. M. būtų nukritęs pro pastolių aptvėrimo, kuris buvo įrengtas be vidurinės ir papėdinės juostų, tarpą. Taigi akivaizdu, kad A. M. nukrito žemyn trūkus kampuočio siūlei, išsinėrus laikikliui ar pastolių paklotui, tačiau ne pro pastolių aptvėrimo tarpą. Kadangi pastolių aptvėrimo vidurinio elemento ir papėdinės juostos nebuvimas negalėjo įtakoti kampuočio siūlės trūkimo, laikiklio ar pastolių pakloto išsinėrimo, konstatuotina, kad tarp netinkamo pastolių aptvaro įrengimo ir A. M. susižalojimo nėra priežastinio ryšio. Todėl teismo teiginys, kad nelaimingas atsitikimas įvyko dėl to, jog įmonės statiniai, kuriuose įrengtos darbo vietos, pačios darbo vietos, darbo priemonės, darbo aplinka neatitiko darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų nustatytų reikalavimų, turėtų būti pripažintas nepagrįstu.

Prokuratūra visiškai sutinka su teismo pozicija, kad darbdavys arba jį atstovaujantis asmuo turi imtis priemonių, kad įmonės statiniai, kuriuose įrengtos darbo vietos, pačios darbo vietos, darbo priemonės, darbo aplinka atitiktų darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų nustatytus reikalavimus. Tačiau atvejais, kuomet tarp darbo vietos, darbo aplinkos neatitikimo darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų nustatytų reikalavimų ir nelaimingo atsitikimo darbe priežastinis ryšys nenustatomas, darbdavys ar jo įgaliotas asmuo turi atsakyti ne baudžiamąja, bet administracine tvarka. Priežastinis ryšys tarp darbų saugos įstatymuose ar kituose teisės aktuose nustatytų darbų saugos ar sveikatos apsaugos darbe reikalavimų pažeidimo ir nelaimingo atsitikimo žmonėms, avarijos ar atsiradusių kitokių sunkių padarinių yra būtinas nusikaltimo sudėties, numatytos BK 176 straipsnio 1 dalyje, požymis, todėl nesant šio požymio baudžiamoji atsakomybė negalima. Teismas nutartyje nurodė, jog tai, kad anksčiau šiais pastoliais dirbo kiti darbuotojai arba net ir pats A. M., tačiau jiems tuokart viskas baigėsi gerai, nieko blogo neatsitiko, negali būti pripažinta, kad pastoliai yra tinkami. Pabrėžtina, kad nutarimus priėmę prokurorai, įvertinę tai, jog Valstybinė darbo inspekcija jokių kitų pastolių trūkumų, išskyrus pastolių aptvėrimo vidurinės ir papėdinės juostų nebuvimą, nenustatė, ir tai, kad eilę dienų ant šių pastolių dirbant rezervuaro montavimo darbus jokių nelaimingų atsitikimų nebuvo įvykę, padarė išvadą, kad pastoliai buvo pakankamai tvirti atlaikyti darbininkus, dirbusius V. S. nurodytą darbą, t. y. montavusius rezervuarą. Tačiau prokurorai neteigia, kad pastoliai buvo visiškai tinkamai ir atitiko visus darbų saugos ir sveikatos apsaugos darbe reikalavimus.

Nutartyje teismas akcentuoja, kad prokuroras, vertindamas bylos duomenis, turi ypatingai atkreipti dėmesį į taip vadinamuosius objektyviuosius duomenis, pvz., specialisto išvadą, o tuo tarpu darbuotojų sugebėjimai dirbti tam tikrais pastoliais yra subjektyvus kriterijus ir priklauso nuo jų amžiaus, patirties, darbuotojų skaičiaus ir pan. Pažymėtina, kad baudžiamojoje byloje priimant procesinį sprendimą ypatingas dėmesys buvo skirtas tiek Mykolo Romerio universiteto Teismo medicinos instituto Klaipėdos skyriaus specialisto išvadoms, tiek Valstybinės darbo inspekcijos Šiaulių skyriaus vyresniosios darbo inspektorės A. Grakavinienės surašytam Nelaimingo atsitikimo darbe aktui, kuriame jokių kitų pastolių trūkumų, išskyrus pastolių aptvėrimo vidurinės ir papėdinės juostų nebuvimą, nenurodyta. Vertinant pastarąjį aktą kartu su kitais ikiteisminio tyrimo metu surinktais duomenimis ir buvo padaryta išvada, kad pastoliai, nuo kurių nukrito A. M., buvo pakankamai tvirti atlaikyti darbininkus, dirbusius V. S. nurodytą darbą, t. y. montavusius rezervuarą. Taip pat pažymėtina, kad prokurorų nutarimuose apie darbuotojų sugebėjimus dirbti tam tikrais pastoliais nekalbama.

Teismas nutartyje pažymi, kad iš A. M. pateiktų V. K. ir A. A. raštų matyti, kad montavimo darbams bendrovė AB „(duomenys neskelbtini)“ pastolių ir stelažų neturėjo, todėl juos skolinosi iš Panevėžio montuotojų. Pastoliai neatitiko saugumo reikalavimų ir apie tai žinojo bendrovės vadovai. Pabrėžtina, kad darbų saugos įstatymai ir kiti teisės aktai nedraudžia darbo procese naudoti kitos įmonės pastolius ir stelažus, todėl už tokį kitos įmonės pastolių ir stelažų naudojimą negali kilti jokia atsakomybė. Vadovaujantis Valstybinės darbo inspekcijos išvada, tik dėl vidurinės ir papėdinės juostų nebuvimo, bet ne dėl savo netvirtumo ar nestabilumo, ne dėl to, kad buvo paimti iš AB „Montuotojas“, pastoliai pripažintini neatitinkančiais saugumo reikalavimų. Tačiau nustačius, jog tarp vidurinės ir papėdinės juostų nebuvimo ir nelaimingo atsitikimo nėra priežastinio ryšio, darbdavys ar jo įgaliotas asmuo už vidurinės ir papėdinės juostų nebuvimą turi atsakyti ne baudžiamąja, bet administracine tvarka.

Iš nutarties turinio neaišku, kodėl teismas kritiškai vertina prokuroro motyvą, jog A. M. buvo supažindintas pasirašytinai su Įvadine darbuotojų saugos ir sveikatos instrukcija, Aukštyje atliekamų darbų saugos ir sveikatos instrukcija ir kitomis instrukcijomis, kuriose yra numatyta darbuotojo teisė atsisakyti dirbti, jeigu yra pavojus sveikatai ir gyvybei, tačiau A. M. šia teise nepasinaudojo, nors tam jokių kliūčių nebuvo. Teismas nurodo, kad pagal Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymą darbdavys privalo užtikrinti, kad darbo vietoje nebūtų nesaugių ar pavojingų darbo vietų ir technologinių procesų. Teismo nuomone, darbe pavojingų darbo sąlygų ar pavojingų technologinių procesų visai negali būti. Prokuratūra nekvestionuoja įstatymų leidėjo darbdaviui nustatytos pareigos užtikrinti, kad darbo vietoje nebūtų nesaugių ar pavojingų darbo vietų ir technologinių procesų. Tačiau atvejais, kuomet darbdavys dėl tam tikrų priežasčių neįvykdo savo pareigos kiekvienam darbuotojui sudaryti saugias ir sveikas darbo sąlygas, darbuotojui turi būti suteikta teisė atsisakyti dirbti. Tokią darbuotojo teisę įtvirtina Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 22 straipsnio 9 dalis ir 34 straipsnio 5 punktas, tokia darbuotojo teisė buvo numatyta ir AB „(duomenys neskelbtini)“ Įvadinėje darbuotojų saugos ir sveikatos instrukcijoje, Aukštyje atliekamų darbų saugos ir sveikatos instrukcijoje ir kitose instrukcijose. Šią savo teisę A. M. žinojo, kadangi su minėtomis instrukcijomis buvo susipažinęs pasirašytinai. Dirbdamas suvirintoju A. M. turėjo laikytis Suvirintojo pareiginių nuostatų, kuriuose numatyta, kad suvirintojas yra pavaldus cecho meistrui, statybos darbų vadovui ir kad suvirintojas turi dirbti tik tuos nurodytus darbus, kurių vykdymas yra gerai žinomas ir kurie nekelia pavojaus jo paties ar aplinkinių darbuotojų sveikatai ir gyvybei. Iš baudžiamojoje byloje esančių duomenų matyti, kad darbų vadovas V. S. nenurodė nešti pastoliais įlipimo-išlipimo iš rezervuaro aikštelę ir ją tvirtinti prie rezervuaro, anksčiau tokio tipo aikštelė tvirtinama nebuvo, todėl šis darbas A. M. nebuvo žinomas. Iš 2007 m. birželio 12 d. A. M. prašymo Valstybinės darbo inspekcijos Šiaulių skyriaus vedėjui, kuriame nurodyta, kad pastoliai pasitikėjimo negarantavo, pastolių paklotas buvo per plonas, atsistojus linkdavo lentos, jis stengėsi nelipti ant pastolių (t. 1, b. 1. 35-37), 2007 m. birželio 13 d. prašymo Valstybinio socialinio draudimo Šiaulių skyriaus vedėjui, kuriame nurodyta, kad ant kampuočių (laikiklių) su turėklais buvo sudėtas paklotas iš lentų - atraižų, ant kurių atsistojus lenta linkdavo (t. 1, b. 1. 38-39), ir skundo Klaipėdos miesto apylinkės teismui, kuriame nurodyta, kad A. M. buvo sakęs V. S. apie naudojamų pastolių nesaugumą (t. 4, b. 1. 170) matyti, jog A. M. turėjo suprasti, kad pakankamai sunkios aikštelės nešimas pastoliais, kurie nekėlė jam pasitikėjimo, yra pavojingas jo sveikatai ir gyvybei. Atsižvelgdami į išdėstytas aplinkybes nutarimus priėmę prokurorai padarė išvadą, kad A. M. turėjo teisę atsisakyti dirbti, jeigu yra pavojus sveikatai ir gyvybei, tačiau šia teise nepasinaudojo, nors tam jokių kliūčių nebuvo.

Teismas taip pat kritiškai vertina prokurorų motyvą, kad AB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojai, tame tarpe ir A. M., minėtą įrenginį nešė savavališkai. Teismas nurodo, kad darbininkai įlipimo-išlipimo aikštelę nešė ne už statybos teritorijos ir kur nors panašiai, bet ten, kur ją reikėjo sumontuoti pagal projektą. Atsižvelgiant į tai, teismo nuomone, akivaizdu, jog A. M. ir kiti jo bendradarbiai tuo metu vykdė darbinę užduotį, o ne vykdė kokius nors savo susigalvotus darbus. Pažymėtina, kad aikštelės nešimą prokurorai pripažino savavališku ne todėl, kad aikštelė buvo nešama už statybos teritorijos ir kur nors panašiai, bet todėl, kad įlipimo-išlipimo aikštelė buvo nešama ne darbų vadovo nurodymu, o darbuotojų nuožiūra, apie aikštelės nešimą ją nešę darbuotojai nepranešė nei darbų vadovui, nei kitam už darbų saugą atsakingam asmeniui, leidimo tvirtinti aikštelę nebuvo gavę. Vien tik aplinkybe, kad aikštelės montavimas buvo numatytas projekte, negali būti vadovaujamasi pripažįstant, kad aikštelės nešimas buvo darbinė užduotis. Darbine užduotimi turi būti laikomi tik tokie darbai, kurie dirbami darbų vadovo nurodymu, arba apie kuriuos pranešama darbų vadovui ar kitam už darbų saugą atsakingam asmeniui ir yra gaunamas leidimas dirbti tokius darbus. Kadangi šiuo atveju AB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojai aikštelę nešė ne darbų vadovo nurodymu, apie aikštelės nešimą nepranešė nei darbų vadovui, nei kitam už darbų saugą atsakingam asmeniui, negavo leidimo nešti aikštelę, įlipimo-išlipimo aikštelės nešimas negali būti pripažintas darbine užduotimi.

Nutartyje teismas nurodė, kad darbininkams turėjo būti išaiškinta, kaip saugiai reikia minėtą aikštelę montuoti. Atkreiptinas dėmesys, kad iš ikiteisminio tyrimo metu baudžiamojoje byloje surinktų duomenų matyti, kad AB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojams nebuvo duotas nurodymas montuoti aikštelę. Pagal darbų saugos ir sveikatos apsaugos darbe norminius teisės aktus, darbuotojams turi būti išaiškinta, kaip saugiai dirbti tuos darbus, kuriuos jiems nurodoma dirbti. Būtų visiškai nelogiška, jei darbdavys kiekvienam darbuotojui turėtų išaiškinti, kaip saugiai dirbti darbus, kuriuos tas darbuotojas turės dirbti tolimoje ateityje, arba, juo labiau, kurių niekada nedirbs. Dėl to tokios darbdavio pareigos nenustato ir darbų saugos ir sveikatos apsaugos darbe norminiai teisės aktai.

Teismas nutartyje nurodė, kad darbdavys nekontroliavo, kaip darbuotojai laikosi darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų reikalavimų, nenušalino nuo darbo darbuotojų, kurie nesilaikė darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimų, ir tokiu būdu pažeidė Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 13 punkto reikalavimus. Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūra visiškai sutinka, kad darbdavys galėjo pažeisti teismo nurodytą Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo normą ir dėl to gali būti traukiamas administracinėn atsakomybėn. Minėta, kad teismas nutartyje nurodė, jog prokuroras, vertindamas bylos duomenis, turi ypatingai atkreipti dėmesį į taip vadinamuosius objektyviuosius duomenis, pvz., specialisto išvadą. Pabrėžtina, kad Valstybinės darbo inspekcijos surašytame Nelaimingo atsitikimo darbe akte netinkama darbuotojų kontrolė ir darbuotojų nenušalinimas nuo darbo nenurodytos kaip nelaimingo atsitikimo priežastys. Todėl nutarimus priėmę prokurorai, įvertinę Nelaimingo atsitikimo darbe aktą ir kitus ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis, neturėjo jokio pagrindo netinkamą darbuotojų kontrolę ir darbuotojų nenušalinimą nuo darbo pripažinti nelaimingo atsitikimo priežastimis. Prokurorų nutarimuose motyvuotai nurodyta, kad nelaimingo atsitikimo pagrindine sąlyga buvo neatsakingi ir rizikingi AB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojų veiksmai, savo nuožiūra, o ne darbų vadovo nurodymu, nešant aikštelę, apie aikštelės nešimą nepranešus nei darbų vadovui, nei kitam už darbų saugą atsakingam asmeniui, negavus leidimo nešti aikštelę, t. y. buvo nustatytas priežastinis ryšys. Nenustačius priežastinio ryšio tarp netinkamos darbuotojų kontrolės, darbuotojų nenušalinimo nuo darbo ir nelaimingo atsitikimo - būtino nusikaltimo sudėties, numatytos BK 176 straipsnio 1 dalyje, požymio, baudžiamoji atsakomybė už netinkamą darbuotojų kontrolę ir darbuotojų nenušalinimą nuo darbo negalima.

Priimtoje nutartyje teismas ypatingą dėmesį skyrė liudytojo A. L. parodymams, kuriuos jis davė papildomos apklausos metu, ir kuriuose nurodyta, jog V. S. darbo dienos pabaigoje darbuotojams nurodė užnešti metalinę aikštelę ir jog įvykio metu V. S. buvo statybų objekte. Siekiant kuo tiksliau nustatyti įvykio aplinkybes, vieno asmens parodymai negali būti išimami iš konteksto ir vertinami atskirai nuo kitų ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų visumos. Tiek pats nukentėjusysis A. M., tiek absoliuti dauguma ikiteisminio tyrimo metu apklaustų asmenų nurodė, kad V. S. nedavė nurodymo tvirtinti aikštelę. V. S. nurodė, kad 2007 m. balandžio 17 d. buvo Mažeikiuose, kur registravo automobilį, todėl nurodymo tvirtinti aikštelę nedavė. V. S. parodymus patvirtina VĮ „Regitra“ pažyma (t. 4, b. 1. 52). Atsižvelgiant į šias aplinkybes, visiškai pagrįstai darytina priešinga A. L. parodymams išvada, kad AB „(duomenys neskelbtini)“ darbininkai įlipimo-išlipimo iš rezervuaro aikštelę pastoliais nešė ne darbų vykdytojo nurodymu, o savo nuožiūra, savavališkai.

Atkreiptinas dėmesys, kad teismas nutartyje daugiausia vertino tik darbdavio pusės veiksmus ir padarytus pažeidimus, tačiau nepakankamai analizavo ir vertino A. M. ir kitų AB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojų neatsakingus ir rizikingus veiksmus, savo nuožiūra nešant aikštelę. Taip pat nepakankamai atsižvelgė į aplinkybę, kad pagal Suvirintojo pareiginius nuostatus A. M. buvo pavaldus cecho meistrui, statybos darbų vadovui ir turėjo dirbti tik tuos nurodytus darbus, kurių vykdymas yra gerai žinomas ir nekelia pavojaus jo paties ar aplinkinių darbuotojų sveikatai ir gyvybei. Iš ikiteisminio tyrimo metu surinktų baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad tokio tipo aikštelė anksčiau tvirtinama nebuvo, taigi konstatuotina, kad A. M., savo nuožiūra nešdamas aikštelę, dirbo nežinomą darbą ir tokiu būdu pažeidė Suvirintojo pareiginius nuostatus. Vertinant A. M. veiksmus, labai svarbios aplinkybės, kad A. M. žinojo savo teisę atsisakyti dirbti, jeigu yra pavojus sveikatai ir gyvybei, tačiau šia teise nepasinaudojo ir savo nuožiūra lipo ant pastolių, kurie nekėlė jam pasitikėjimo, tam, kad atliktų jam nenurodytą ir nežinomą darbą. Prokurorai, priimdami nutarimus, išanalizavo ir įvertino tiek darbdavio, tiek darbuotojų veiksmus ir padarė išvadą, kad nelaimingas atsitikimas įvyko dėl neatsakingų ir rizikingų AB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojų veiksmų.

Prokuratūros nuomone, visi įmanomi ikiteisminio tyrimo veiksmai baudžiamojoje byloje yra atlikti. Priimdamas nutartį teismas nurodė prokurorui organizuoti tolesnį ikiteisminio tyrimo atlikimą, tačiau nenurodė, kokie ikiteisminio tyrimo veiksmai dar turėtų būti atlikti. Nutartyje taip pat nepažymėta, kad kokie nors ikiteisminio tyrimo veiksmai nebūtų buvę atlikti. Remdamasis nutartyje išdėstytais motyvais teismas pripažino, kad darbdavys (jo įgaliotas asmuo) neužtikrino darbuotojų saugos, nesuplanavo ir neprižiūrėjo atliekamų darbų, nesiėmė visų saugos ir sveikatos prevencinių priemonių įgyvendinimo, nešalino saugos rizikos padarinių, dėl to įvyko nelaimingas atsitikimas, atsirado sunkūs padariniai. Tačiau sistemiškai išanalizavus ir įvertinus visus baudžiamojoje byloje surinktus duomenis, prokurorų nutarimuose ir šiame skunde išdėstytus motyvus, darytina išvada, kad nelaimingas atsitikimas įvyko dėl pačių aikštelę nešusių AB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojų neatsakingų ir rizikingų veiksmų.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Aukštesnysis teismas sutinka su skundžiamoje nutartyje ikiteisminio tyrimo teisėjo padaryta išvada, jog ikiteisminio tyrimo teisėjui apskųstuose prokurorų nutarimuose prokurorų išvados dėl nagrinėjamo nelaimingo atsitikimo priežasčių bei kitų reikšmingų bylos aplinkybių yra prieštaringos, nenuoseklios ir neįtikinamos.

BK 176 str. 1 d. numatyto nusikaltimo sudėties būtinasis objektyvusis požymis yra priežastinis ryšys tarp darbdavio ar jo įgalioto asmens veikimo (neveikimo) ir kilusių pasekmių. Išvadą apie priežastinio ryšio buvimą ar nebuvimą turi padaryti teisėsaugos institucijos, įvertinusios visus faktinius bylos duomenis ir jais grindžiamus argumentus. Vienok priežastinio ryšio buvimą ar nebuvimą, aiškinantis BK 176 str. 1 d. numatyto nusikaltimo sudėtį galima konstatuoti, tik nustačius, kokius konkrečius jo pareigas reglamentuojančius aktus atsakingas asmuo pažeidė, ir kuo pasireiškė toks pažeidimas. Tokia yra ir kasacinio teismo praktika panašaus pobūdžio bylose (pvz., kasacinė byla Nr. 2K-444/2008).

Tuo tarpu iš prokuroro 2009-07-03 nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą matyti, kad iki šiol, net ir praėjus dvejiems su puse metų po įvykio, nėra nustatytas tikslus įvykio mechanizmas, kurio nenustačius, negalima pamatuotai spręsti, kieno veiksmai (neveikimas) sąlygojo nelaimingo atsitikimo kilimą. Minimame prokuroro nutarime teigiama, jog nors dauguma apklaustų liudytojų parodė, kad įvykio dieną įlipimo – išlipimo aikštelė pastoliais nešama nebuvo, tačiau atsižvelgiant į nukentėjusiojo A. M., liudytojų A. G., V. K., A. A., G. B., L. R. parodymus darytina visiškai tikėtina prielaida, kad darbuotojai pastoliais nešė įlipimo – išlipimo iš rezervuaro aikštelę ir, trūkus kampuočio siūlei, išsinėrus laikikliui ar pastolių paklotui, nukrito žemyn. Taigi prokuroras savo nutarime iš esmės be jokios liudytojų parodymų analizės atmeta, kaip pats teigia nutarime, daugumos ikiteisminio tyrimo metu apklaustų liudytojų parodymus, jog įvykio dieną įlipimo – išlipimo aikštelė pastoliais nešama nebuvo, ir daro, kaip vėlgi pats teigia nutarime, tikėtiną prielaidą, kad aikštelė buvo nešama. Po to prokuroras savo nutarime iš šios prielaidos kelia dar tris prielaidas, jog darbininkai galėjo nukristi nuo pastolių nešdami jais aikštelę, nes galimai: 1) trūko kampuočio siūlė, 2) išsinėrė laikiklis, 3) išsinėrė pastolių paklotas, bei toliau motyvuoja, kad visų šių iškeltų prielaidų atveju nelaimingą atsitikimą salygojo ne darbdavio, o pačių darbuotojų veiksmai.

Aukštesniojo teismo įsitikinimu, prokurorų pasirinkta nelaimingo atsitikimo tyrimo loginė schema, kuomet, nenustačius tikslaus tiriamo įvykio mechanizmo, t. y. nepatvirtinus ar nepaneigus visų galimų tyrimo versijų, pasirenkama viena iš galimų prielaidų apie įvykio mechanizmą (kuri galėjo būti, bet tai reikia patikimai patvirtinti, tačiau jos galėjo ir nebūti, bet tai reikia neginčijamai paneigti), ir jos pagrindu vertinamas darbdavio bei darbuotojų veiksmų teisėtumas, yra ydinga ir nepriimtina. Kaip jau minėta, tik nustačius tikslų įvykio mechanizmą, galima daryti pagrįstas ir reikšmingai motyvuotas išvadas, ar darbdavys pažeidė darbų saugos reikalavimus, kokia šių pažeidimų, jeigu jie buvo, esmė, ir ar būtent šie pažeidimai salygojo nelaimingo atsitikimo kilimą. Būtent šias aplinkybes ir reikia išsiaiškinti, toliau tęsiant ikiteisminį tyrimą, nes jų nenustačius, sprendimas nutraukti ikiteisminį tyrimą negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu.

Aukštesnysis teismas atkreipia dėmesį ir į kai kurias kitas prokurorų nutarimuose padarytas išvadas, kurių pagrįstumas kelia rimtų abejonių. Vargu ar be papildomo aplinkybių aiškinimosi ir papildomos argumentacijos būtų galima sutikti su prokurorų išvada, jog darbininkai savavališkai, be administracijos nurodymo ar žinios ir be kvalifikuoto techninio pobūdžio vadovavimo būtų vykdę svarbų technologinį statybos darbų etapą – gabenę įlipimo–išlipimo iš rezervuaro aikštelę į montavimo vietą, ketindami ją sumontuoti. Prokuroro nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą teigiama, jog liudytojo darbų vadovo V. S. parodymus, kad įvykio dieną jis buvo Mažeikiuose, kur registravo automobilį, todėl nurodymo tvirtinti aikštelę nedavė, patvirtina VĮ „Regitra“ pažyma. Tačiau ši pažyma (t. 4, b. l. 52) patvirtina, kad automobilis buvo registruojamas 2007-04-17 10.29 val., o nelaimingas atsitikimas įvyko darbo dienos pabaigoje, todėl akivaizdu, jog net ir tuo atveju, jei V. S. automobilį registravo pats, o ne per įgaliotą asmenį, jo galimas buvimas Mažeikuose 10.30 val. nepaneigia galimybės tos pačios dienos popietę būti darbo vietoje Klaipėdoje. Tuo tarpu dalis apklaustų liudytojų parodė, kad aikštelė buvo nešama būtent V. S. nurodymu, taigi šias aplinkybes, teismo manymu, būtina papildomai aiškintis. Prokuroro nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą taip pat pažymima, jog dalis papildomai apklaustų liudytojų parodė, kad pirminiuose savo parodymuose jie melagingai nurodė įvykio aplinkybes, įtakoti darbdavio atstovų. Šias aplinkybes papildomo tyrimo metu taip pat būtina aiškintis, siekiant nustatyti, kurie iš prokuroro nutarime minimų liudytojų parodymai – pirminiai ar vėlesni – yra teisingi, kokios yra tikrosios parodymų keitimo priežastys, ar parodymus keitusių ir galimai juos įtakojusių taip veikti asmenų veiksmuose nėra nusikalstamų veikų požymių, ar iš darbdavio pusės nebuvo daromas poveikis ir kitiems liudytojams, galimai siekiant nuslėpti tikrąsias įvykio aplinkybes. Papildomai reikia aiškintis ir A. M. nurodytą aplinkybę apie galimai buvusį nesaugų, iš pernelyg plonos medienos pagamintą pastolių paklotą. Ši aplinkybė ikiteisminio tyrimo metu nėra išsamiai ištirta, gi prokuroras nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą ją vėlgi aptaria prielaidų lygmenyje konstatuodamas, kad pastoliai buvo pakankamai tvirti, ir čia pat teigdamas, kad A. M. turėjo teisę atsisakyti dirbti ant jo manymu nesaugių, keliančių pavojų sveikatai ir gyvybei pastolių.

Tuo būdu ikiteisminio tyrimo teisėjas, įpareigodamas prokurorą tęsti ikiteisminį tyrimą, priėmė pagrįstą ir teisėtą nutartį, kurią naikinti Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Atsakydamas į skundo argumentą, jog teismas nenurodė, kokie ikiteisminio tyrimo veiksmai dar turėtų būti atlikti, ir kad kokie nors ikiteisminio tyrimo veiksmai nebūtų buvę atlikti, aukštesnysis teismas pažymi, jog tiek šioje, tiek ir skundžiamoje nutartyje prokurorui yra nurodyta išsiaiškinti tikrąsias įvykio aplinkybes ir pašalinti esamus prieštaravimus (kad tai padaryti būtina kiekviename ikiteisminiame tyrime, prokurorui turėtų būti aišku ir pagal užimamas pareigas, be atskiro teismo nurodymo). Tuo tarpu konkrečių ikiteisminio tyrimo veiksmų pasirinkimas šiam tikslui pasiekti visų pirmą yra prokuroro prerogatyva, kurią įgyvendindamas prokuroras turi rodyti iniciatyvą pats, o ne klausti teismą, kokius tyrimo veiksmus dar reikėtų atlikti.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 214 str., 442 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo skundą atmesti, ir palikti galioti Klaipėdos miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2009-10-13 nutartį.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjas Linas Pauliukėnas