Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vladislovo Ranonio, Jono Prapiesčio ir pranešėjo Tomo Šeškausko,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos Generalinio prokuroro pavaduotojo, nukentėjusiųjų D. S. ir V. S. (V. S.) kasacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutarties, kuria atmesti Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros generalinio prokuroro pavaduotojo ir nukentėjusiųjų D. S., V. S. apeliaciniai skundai.

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2006 m. birželio 22 d. nuosprendžiu K. G. pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 229 straipsnį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių; D. K. pagal BK 229 straipsnį išteisinta, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių. Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokuroro ir nukentėjusiųjų, prašiusių kasacinius skundus tenkinti, išteisintųjų ir jų gynėjų, civilinio atsakovo atstovą, prašiusių kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

K. G. buvo kaltinamas tuo, kad jis, būdamas valstybės tarnautojui prilygintas asmuo - viešosios įstaigos Vilniaus universiteto vaikų ligoninės ( toliau-VšĮ VUVL) (duomenys neskelbtini) skyriaus vedėju netinkamai atliko savo pareigas - po to, kai nuo 2003 m. balandžio 1 d. iki 2003 m. balandžio 18 d. VšĮ VUVL (duomenys neskelbtini) skyriuje, Santariškių g. 7, Vilniuje, buvo hospitalizuotas kūdikis A. B., gimęs 2002 m. rugsėjo 24 d., šį kūdikį pakartotinai 2003 m. kovo 25 d. dėl pakilusios temperatūros (iki +38,5⁰ C) ir pooperacinės žaizdos supūliavimo iš dešinės hospitalizavus (duomenys neskelbtini) skyriaus trečioje palatoje, nuo 2003 m. balandžio 1 d., tarp 8.00-17.00 val., tiksliai nenustatytu laiku, žinodamas, kad iš kūdikio A. B., pooperacinės žaizdos paimtame pasėlyje mikrobiologinio tyrimo metu nustatyta Auksinio stafilokoko (Staphylococcus aureus) MRSA (meticilinui atsparus Staphilococcus aureus) infekcija (tyrimo Nr. (duomenys neskelbtini), kuri Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2002 m. gruodžio 24 d. įsakymo Nr. 673 (toliau- SAM įsakymas Nr.673) 42.8.1 punkto pagrindu yra MRSA sukelta paviršinė operacinės žaizdos infekcija ir priskirtina hospitalinei infekcijai, apie tai neinformavo vadovaujamo VšĮ VUVL universiteto vaikų ligoninės (duomenys neskelbtini) skyriaus personalo ir nevykdė:

2001 metų vasario mėnesį, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytą dieną, VšĮ VUVL (duomenys neskelbtini) skyriaus vedėjos J. G. sukurtos rekomendacijos „Meticilinui atsparus Staphylococcus aureus“ ( toliau - MRSA) kurioje įtvirtinta, kokios izoliacijos priemonės taikytinos MRSA infekuotiems ligoniams, ir kuri sukurta 1998 m. spalio 6 d. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. 571 patvirtintų kokybės sistemos diegimo asmens sveikatos priežiūros įstaigose tvarka ir lokalaus medicininio audito nuostatų 1-3 dalių pagrindu;

2003 m. vasario 27 d. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr.V-136 patvirtintų Lietuvos higienos normos HN 47-1:2003 „Sveikatos priežiūros įstaigos. Higieninės ir epidemiologinės priežiūros reikalavimai“ reikalavimų VII dalies 21-27 punktų, kurių pagrindu kūdikiui A. B. dėl nustatytos MRSA infekcijos privalėjo užtikrinti kontaktinių ir papildomų, pagal įstaigoje parengtą šių ligonių izoliavimo tvarką, izoliacijos priemonių taikymą, neskirdamas ypatingo klinikinio ir epidemiologinio dėmesio, šiai kontakto būdu plintančiai infekcijai, sudarė sąlygas infekcijai plisti vadovaujamame VšĮ VUVL , dėl to nuo 2003m. balandžio 2 d. iki 2003 m. balandžio 11d., tiksliai nenustatytą valandą, skyriaus gretimoje palatoje Nr. 4 hospitalizuotas T. S., gimęs 2001m. gegužės 28 d., užsikrėtė MRSA, kurios pirmi požymiai pasireiškė 2003 m. gegužės 3 d. ir kuri 2003 m. gegužės 4 d. išsivystė į stafilokokinį sepsį ir dekompensuotą septinį šoką, dėl to fizinis asmuo - mažametis T. S. patyrė didelės žalos, tai yra: 2003m. gegužės 15 d. jam buvo atlikta nekrektomijos operacija, kurios metu atlikta negyvybingos odos dalinė nekrektomija dešinės blauzdos apatiniame trečdalyje iki raumenų fascijos; 2003m. gegužės 27 d. mažamečiui atlikta kairės blauzdos amputacija; 2003 m. gegužės 28 d. atlikta dešinės blauzdos amputacija; 2003m. gegužės 30 d. kairėje plaštakoje amputuotas nykštys proksimalinės falangos lygyje, fleksoriaus ekstenzoriaus sausgyslės perpjautos, susiūtos tarpusavyje; kairės plaštakos II-V pirštai amputuoti metakarpaliniame lygyje; dešinėje plaštakoje atlikta visų nekrotiškai pakitusių pirštų amputacija metakarpaliniame lygyje - per destalines delnakaulių metafizes.

D. K. buvo kaltinama tuo, kad ji būdama valstybės tarnautojui prilygintas asmuo - viešosios įstaigos Klaipėdos miesto greitosios medicinos pagalbos ( toliau - GMP) stoties gydytoja pediatrė, teikdama viešąsias paslaugas, netinkamai atliko savo pareigas – 2003m. gegužės 4 d. 08.18 val. dėl besitęsiančio karščiavimo pacientui T. S., gimusiam 2001 m. gegužės 28 d., nuo 2003 gegužės 3 d. 9.35 val. pirmo GMP stotyje užfiksuoto kvietimo nepraėjus 24 val. pakartotinai iškvietus GMP, atvykusi į pakartotinį kvietimą pas mažametį T. S., adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, nevykdė 2002 m. rugpjūčio 7 d. VšĮ Klaipėdos greitosios medicinos pagalbos stoties (GMPS) vyriausiojo gydytojo R. J. patvirtintos Kokybės sistemos procedūros Nr. 6.2.1.7 (punktas 5.5.3.4) - neįvertino paciento nusiskundimų, tinkamai nesurinko anamnezės, nepatikslino, kada paskutinį kartą kreipėsi pagalbos dėl šio susirgimo, neįvertino objektyvaus tyrimo duomenų, nesiaiškino, ar per 24 valandas ligonis kreipėsi į GMP stotį, apie to nepažymėjo iškvietimo kortelėje Nr. (duomenys neskelbtini), nepakankamai įvertino simptomus - bėrimą, viduriavimą, dėl to nustatė netikslią diagnozę, kvietimo kortelėje Nr. (duomenys neskelbtini) nenurodė, kad iškvietimas pakartotinis, tuo pažeidė 1996-11-29 GMPS išvažiuojamosios brigados gydytojo pareiginių instrukcijų 2.7 punkto reikalavimus - kruopščiai užpildyti visą privalomą dokumentaciją - ir pakartotinio greitosios medicinos pagalbos teikimo metu neįvertino blogėjančios T. S. sveikatos būklės (išliko aukšta temperatūra, bėrimas, kosulys), ligos progresavimo - atsiradusių naujų simptomų (ligonis pradėjo viduriuoti), anksčiau skirto gydymo (2003 m. gegužės 3 d. gydytojos R. G.) neefektyvumo, neužtikrino savalaikio greitosios medicinos pagalbos paslaugų tęstinumo ir netransportavo paciento į aukštesnio lygio sveikatos priežiūros įstaigą, tuo pažeidė 1999 m. vasario 26 d. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymo Nr.96 „Dėl Lietuvos medicinos normos MN 66:1999 „Gydytojas pediatras. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“ 6.6.1 punkto reikalavimą - vaiką siųsti tirti ir gydyti specialistams ar į aukštesnio lygio sveikatos priežiūros įstaigą, kai liga neaiški, progresuojanti, kelianti grėsmę sveikatai. Tai sudarė sąlygas mažamečio T. S. ligai progresuoti bei organizme atsirasti negrįžtamiems pakitimams, ir tik 2003 m. gegužės 4 d. 13.02 val. pacientui T. S. dėl viduriavimo, pykinimo, užsitęsusio karščiavimo (t. 38,5° C) trečią kartą pakartotinai iškvietus greitąją medicinos pagalbą - VšĮ Klaipėdos ligoninės Infekcinių ligų departamento Reanimacijos skyrių, kur mažamečiui T. S. pavėluotai diagnozuotas sepsis, sepsinis šokas, ir fizinis asmuo - mažametis T. S., patyrė didelės žalos, tai yra: 2003m. gegužės 15 d. atlikta nekrektomijos operacija, kurios metu atlikta negyvybingos odos dalinė nekrektomija dešinės blauzdos apatiniame trečdalyje iki raumenų fascijos; 2003m. gegužės 27 d. mažamečiui atlikta kairės blauzdos amputacija; 2003 m. gegužės 28 d. atlikta dešinės blauzdos amputacija; 2003m. gegužės 30 d. kairėje plaštakoje amputuotas nykštys proksimalinės falangos lygyje, fleksoriaus ekstenzoriaus sausgyslės perpjautos, susiūtos tarpusavyje; kairės plaštakos II-V pirštai amputuoti metakarpaliniame lygyje; dešinėje plaštakoje atlikta visų nekrotiškai pakitusių pirštų amputacija metakarpaliniame lygyje - per destalines delnakaulių metafizes.

Kasacinio skundo argumentai dėl esminių Baudžiamojo proceso kodekso normų pažeidimų

Nukentėjusieji D. S. ir V. S. kasaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartį dėl padarytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų bei netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Nukentėjusiųjų kasacinio skundo argumentai dėl esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų

Be to, bylą apeliacine tvarka nagrinėjęs teismas nepatikrino ir neįvertino Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 26 d. nutartyje nurodytų aplinkybių, t. y nenustatė, ar tinkamos medicininės pagalbos suteikimas laiku, t. y nukreipimas į aukštesniojo lygmens medicinos įstaigą pirmojo ir pakartotinio GMP iškvietimo metu galėjo turėti įtakos padarinių sunkumui ir atsiradusios žalos dydžiui.

Nukentėjusiųjų kasacinio skundo argumentai dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo

Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas neteisingai interpretavo ir taikė BK 2, 16 ir 229 straipsnius.

Nukentėjusieji teigia, kad valinis nusikalstamo pasitikėjimo elementas apima gydytojos lengvabūdišką tikėjimąsi išvengti sunkių padarinių. D. K. pažeidė Pediatro normas ir savo pareigines instrukcijas lengvabūdiškai tikėdama, kad T. S. pasveiks, tačiau toks jos tikėjimas traktuotinas kaip klaidingas ir lengvabūdiškas, neturėjęs pakankamo objektyvaus pagrindo. Gydytoja, pažeisdama jos darbą reglamentuojančias taisykles, klaidingai suvokė daromos veikos reikšmę ir dėl to nenumatė padarinių. Vertinant veikos aplinkybes, objektyvių aplinkybių visuma – vėmimas, viduriavimas, anksčiau paskirto gydymo neefektyvumas, pakartotinis gydytojo kvietimas, vaiko amžius, neseniai daryta operacija – yra svarbi, kai sprendžiamas kaltės klausimas. Tinkamai visa tai įvertinusi, gydytoja galėjo numatyti pavojingus padarinius. D. K. galėjo ir turėjo numatyti, kad jos neveikimas konkrečiu atveju pablogins vaiko būklę, nes vaiko liga buvo neaiški, anksčiau paskirtas gydymas neefektyvus, liga progresavo, vaikas antrą parą stipriai karščiavo, atsirado naujų simptomų – viduriavimas, vėmimas, o vaikams iki 3 metų visi šie požymiai labai greitai sukelia dehidrataciją, kurios pasekmės – stacionare intraveninėmis infuzijomis laiku negrąžinus skysčių – mažyliams gali būti mirtinos. Skunde pažymima, kad D. K. pagal savo kompetenciją, profesiją ir patirtį bei tuo metu buvusias aplinkybes galėjo numatyti letalinę ligos baigtį, tačiau dėl nusikalstamo nerūpestingumo to nepadarė. Nesuprantama, kokiu pagrindu teismas teigia ją negalėjus numatyti pavojingų pasekmių, numatytų BK 229 straipsnyje. Dėl buvusių simptomų, o ne dėl tuos simptomus sukėlusių priežasčių D. K. vaiką privalėjo vežti į stacionarą, nes ir galėjo, ir turėjo numatyti sunkias savo neveikimo pasekmes. Sunkių pasekmių atsiradimą lėmė ne tai, kad D. K. namuose nenustatė MRSA ir sepsio, o tai, kad ji, pažeisdama jos darbą reglamentuojančias normas, nesiuntė vaiko į stacionarą ir taip užkirto kelią laiku diagnozuoti ligą pasitelkus tyrimus. Gydytoja pernelyg pasitikėdama savo kvalifikacija veikė aplaidžiai (ar nepakankamai rūpestingai) ir būtent tai lėmė didelės žalos atsiradimą (BK 16 straipsnis).

Motyvuojamoji dalis

Kasaciniai skundai tenkinami iš dalies.

Dėl BPK 20, 332, 386 straipsnių taikymo

Apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina dėl esminių BPK pažeidimų, padarytų bylą nagrinėjant pakartotinai apeliacinės instancijos teisme, tačiau nutartyje aptariamas ir kasaciniuose skunduose keliamas priežastinio ryšio nustatymo klausimas, nes jis susijęs su teisės klausimu, BK 229 straipsnio taikymu.

BK 229 straipsnyje įtvirtinto neatsargaus nusikaltimo sudėtis yra materialioji, todėl šios normos taikymas galimas, nustačius, kad buvo padaryta priešinga valstybės tarnybai veika, valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo savo pareigų neatlieka arba jas atlieka netinkamai ir dėl to atsiranda padariniai – valstybė, juridinis ar fizinis asmuo patiria didelę žalą.

Įrodinėjant šio nusikaltimo sudėtį, kartu su kitais nusikaltimo sudėties požymiais būtina nustatyti ir privalomąjį objektyvųjį BK 229 straipsnyje esančio nusikaltimo požymį, kad tarp veikos ir pasekmių yra priežastinis ryšys. Būtinojo priežastinio ryšio nustatymas yra reikalingas, nes tik toks ryšys turi baudžiamąją teisinę reikšmę.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad abu išteisintieji pažeidė jų pareigas reglamentuojančius norminius aktus, tačiau padarė išvadą, kad tarp K. G. ir D. K. veikos ir mažamečiui T. S. kilusių pasekmių nėra priežastinio ryšio. Be to, šis teismas konstatavo, kad bylos duomenimis nenustatyta ir abiejų išteisintųjų kaltė. Apeliacinės instancijos teismas papildomai išaiškino, kad D. K. veikdama pagal GMP pediatro instrukcijai nustatytus reikalavimus, neturėjo galimybės numatyti pavojingų pasekmių.

Šioje byloje kasacinės instancijos teismas 2007 m. birželio 26 d. nutartimi panaikino apeliacinės instancijos teismo 2006 m. lapkričio 9 d. nutartį ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Teisėjų kolegija, pakartotinai nagrinėdama bylą konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą, tik iš dalies įvykdė kasacinės instancijos teismo 2007 m. birželio 26 d. nutartyje išdėstytus nurodymus.

Kasacinio teismo nutartyje buvo nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas nepatikrino prokuroro ir nukentėjusiųjų apeliacinių skundų argumentų dėl pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, ar teismo medicinos specialistų išvadose buvo panaudoti visi bylos duomenys, turintys reikšmės teismo medicinos specialistų tyrimo išvadai pateikti; nebuvo atsakyta į nukentėjusiųjų apeliaciniame skunde pareikštas abejones dėl teismo medicinos specialistų pateiktų išvadų objektyvumo ir nešališkumo; yra prieštaringų teiginių tarp specialisto išvados Nr. KG 32/04 (02) ir higienos specialistų atsakymų dėl T. S. konstatuotos galimai hospitalinės kilmės infekcijos.

Pastebėtina, kad ir po pakartotinio apeliacinio bylos nagrinėjimo minimi apeliacinių skundų argumentai taip ir liko neaptarti, dėl byloje esančių prieštaravimų tarp teisės medicinos duomenų ir epidemiologinio tyrimo išvadų nebuvo pasisakyta. Prokuroro ir nukentėjusiųjų kasaciniuose skunduose atkreipiamas dėmesys, kad A. B. hospitalinės infekcijos (o ne bakterijos kolonizacijos) nustatymo faktas, nurodytas SAM Higienos instituto Visuomenės sveikatos skyriaus tyrimo skyriaus specialisčių R. V. ir J. M. išvadoje, ir motyvacija, kad T. S. gydymosi VUVL (duomenys neskelbtini) skyriuje metu galėjo įgyti MRSA, teismo liko deramai neįvertinti. Šios išvados dėl T. S. galimo užkrėtimo tikėtinumo VUVL (duomenys neskelbtini) skyriuje akivaizdžiai skiriasi nuo teisės medicinos ir KMU Vaikų klinikos medicinos specialistų išvados Nr. KG 32/04 (02). Skundžiamoje nutartyje minimos išvados dėl MRSA plitimo, hospitalinės kilmės kažkodėl siejamos tik su D. K. kalte, o ne su priežastinio ryšio nustatymu.

Iš apeliacinės instancijos teismo nutartyje esančios formuluotės, kuria buvo atmestas prokuroro apeliaciniame skunde esantis argumentas, kad nepagrįstai buvo neįvertinti liudytojų, VUVL (duomenys neskelbtini) skyriaus darbuotojų T. K., I. Š. ir G. Š., byloje esantys skirtingi parodymai dėl A. B. izoliavimo VUVL (duomenys neskelbtini) skyriuje aplinkybių, visiškai neaišku, kodėl apeliacinės instancijos teismas šių parodymų skirtingumo neaptarė, nelygino su kitais duomenimis apie A. B. izoliavimą ir nepasisakė dėl liudytojų parodymų reikšmės įrodinėtinoms bylos aplinkybėms nustatyti.

Pirmojo kasacinio bylos nagrinėjimo proceso metu kasacinės instancijos teismas nurodė prieštaravimą tarp apeliacinio teismo išvadų dėl teismų nustatyto netinkamo D. K. pareigų vykdymo ir kitos išvados, kad išteisintoji veikė pagal GMP gydytojo pediatro pareigybės reikalavimus. Tačiau šio prieštaravimo apeliacinės instancijos teismas neaiškino ir nešalino, tą pačią išvadą pažodžiui perkėlė į kasacine tvarka skundžiamą nutartį.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat nepasisakė dėl kasacinio teismo nutartyje nurodytos aplinkybės, ar T. S. nukreipimas į aukštesnio lygio medicinos įstaigą jau pirmojo ar pakartotinio GMP iškvietimo metu šiuo atveju galėjo turėti įtakos jo sveikatai sukeltų padarinių sunkumui. Liko neįvertinti ir neaptarti duomenys, atspindintys, ar ženkliai liga progresavo tarp pirmojo ir vėlesnių GMP iškvietimų.

Apeliacinis teismas atlikto įrodymų tyrimo metu apklausė hospitalinių infekcijų specialistę R. V. ir teisės medicinos ekspertą A. C.. Nutartyje teismas trumpai aptarė tik specialistės R. V. parodymus. Įrodymų tyrimas baigėsi teismui galutinai išsiaiškinus, kad neišlikus MRSA štamams, A. B. ir T. S. MRSA padermės lyginamojo DNR tyrimo bei MRSA rūšinio priklausomumo tyrimų atlikti negalima. Konstatavęs tokį faktą apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad, nesant A. B. ir T. S. MRSA padermės identiškumo, priežastinis ryšys tarp K. G. inkriminuojamo neteisėto neveikimo ir atsiradusių pasekmių negali būti nustatomas. Tokia apeliacinės instancijos teismo išvada apie priežastinio ryšio nebuvimą, kolegijos nuomone, yra išankstinė ir padaryta neįvertinus visų bylos duomenų.

Kolegija pabrėžia ir tai, kad priežastinis ryšys yra BK 229 straipsnio numatyto nusikaltimo sudėties būtinasis objektyvusis požymis, ir galutinę išvadą apie jo buvimą privalo padaryti teismas, o ne teisės medicinos ekspertai, medicinos, medicinos audito ar epidemiologijos specialistai. Teismas gali remtis ekspertų išvadomis, jei įsitikina, kad jos logiškos, argumentuotos ir įtikinamos. Tačiau teismas taip pat neatleidžiamas nuo pareigos tikrinti ir kitus faktus bei aplinkybes, taip pat leidžiančias prieiti prie išvados apie priežastinio ryšio buvimą ar nebuvimą. Šiuo atveju, kolegijos manymu, priežastinio ryšio klausimo sprendimui svarbu įvertinti visus faktinius duomenis ir jais grindžiamus argumentus, kurie yra dėstomi apeliaciniuose skunduose, o ne vien apsiriboti įvardijant juos deklaratyviais. Taip pat būtina pasisakyti ir apie kontrargumentus, kurie taip pat yra paremti faktais bei aplinkybėmis ir yra išteisintųjų parodymuose (T. S. galimybės užsikrėsti nuo kontaktą su ligonine turinčia liudytoja V. N., jį pristačius į Klaipėdos infekcinę ligoninę, A. B. pagijimo nuo MRSA infekcijos aplinkybės), pasisakyti apie prieštaringus duomenis, ar vis tik A. B. buvo nustatyta žaizdos infekcija, ar kolonizacija MRSA bakterijomis, ir, ar esant kolonizacijai, išties yra labiau apribotas MRSA plitimas).

Byloje turi būti išdėstyti argumentai, ar būtent išteisintojo K. G. ir D. K. pareigų netinkamas atlikimas objektyviai ir dėsningai nulėmė didelės žalos atsiradimą, ar tai lėmė kiti veiksmai ir įvykiai. Tokio ryšio nustatymas pagal aplinkybes, kurios nurodomos kaltinime, visų pirma reikalauja išsiaiškinti, ar išties nuo VUVL (duomenys neskelbtini) skyriuje nuo 2003 m. kovo 25 d. iki 2003 m. balandžio 18 d. gydomas mažametis A. B. MRSA infekcija užkrėtė ir T. S.. Taip pat reikia nustatyti, ar pasitvirtina, ar realu, kad galėjo būti ir kiti galimi T. S. užsikrėtimo MRSA variantai kitų ligoninių aplinkoje. D. K. atveju reikia išsiaiškinti, ar išties jos veiksmai sudarė sąlygas mažamečio T. S. ligai progresuoti bei organizme atsirasti negrįžtamiems pakitimams, o vėliau ir pasekmėms, kokio dydžio pasekmėms.

Pastebėtina, kad tik išsprendus priežastinio ryšio klausimus, yra sprendžiami kaltės klausimai, nes nekonstatavus priežastinio ryšio, kaltės klausimų sprendimas netenka prasmės. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad nusikalstamos veikos, esančios BK 229 straipsnyje, sudėties išsiaiškinimas teisme vis tik turėtų būti pradėtas nuo konstatavimo, kokius konkrečius jo pareigas reglamentuojančius aktus kaltinamas asmuo pažeidė ir kuo pasireiškė toks pažeidimas.

Kasaciniu pagrindu apskųstiems žemesnės instancijos teismų sprendimams naikinti laikomi ir atvejai, kai žemesnės instancijos teismų atliktas įrodymų vertinimas turi spragų, yra skubotas, paviršutiniškas, vienpusis. Nustatęs tokius įrodymų vertinimo trūkumus, kasacinės instancijos teismas konstatuoja BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimą, nes įrodymų vertinimas nebuvo pagrįstas išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Pastebėtina ir tai, kad pakartotinio apeliacinio nagrinėjimo metu motyvuotos apeliacinės instancijos teismo išvados buvo pažodžiui perkeltos iš ankstesnės apeliacinio teismo 2006 m. lapkričio 9 d nutarties ( 9 t. 15-18 lapai). Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas pats išvadų, kokios yra būtinos pagal BPK 332 straipsnio 3 dalies reikalavimus nepadarė, išsamus pakartotinis apeliacinis bylos nagrinėjimo procesas nevyko. Taip pat apeliacinis teismas nesilaikė BPK 386 straipsnio 2 dalies reikalavimų, numatančių, kad kasacinės instancijos teismo nurodymai yra privalomi teisme iš naujo nagrinėjant bylą.

Paminėti pažeidimai pripažintini esminiais BPK pažeidimais, kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 1 dalis 2 punktas).

Iš naujo nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, teismas privalo patikrinti nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, apylinkės teismo išspręstus priežastinio ryšio klausimus, išnagrinėti apeliaciniuose skunduose nurodytus ir neišnagrinėtus esminius argumentus, įvykdyti kasacinėje nutartyje esančius nurodymus ir savo sprendime dėl jų pateikti motyvuotas išvadas.

Atkreiptinas dėmesys, kad byloje yra suėję apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminai. Tačiau ši aplinkybė netrukdo tikrinti išteisinamojo nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo apeliacine tvarka. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas turi nagrinėti byloje paduotą apeliacinį skundą ir, nustatęs, kad pirmosios instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis yra teisingas, palikti jį galioti, o padaręs išvadą, kad šis nuosprendis neteisėtas ir nepagrįstas – jį panaikinti bei nutraukti bylą suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ 15 punktas).

Kasaciniuose skunduose esantys argumentai dėl BK 229 straipsnio taikymo, nusikalstamo nerūpestingumo sampratos ir kitų skundo klausimų kasacinės instancijos teismas negali svarstyti, nes nuomonės dėl jų išreiškimas kasacinėje nutartyje pažeistų BPK 386 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą reikalavimą, kad kasacinės instancijos teismas neturi teisės iš anksto nustatyti išvadų, kurias gali padaryti teismas iš naujo nagrinėdamas bylą.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 369, 383 straipsniais, 382 straipsnio 5 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.