Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkė) teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos E. G. prašymus atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. I-301-142/2008 ir administracinėje byloje Nr. A756-931/2009 pagal pareiškėjos E. G. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus miesto skyriui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus miesto skyriaus, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant UAB „Įmonių administravimo sistema“, dėl sprendimo panaikinimo ir neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

Teismas pabrėžė, jog skundžiamas sprendimas yra ne dėl įmokų apskaičiavimo (dėl to vyko ginčas tarp pareiškėjos ir VSDFV įstaigų, šis ginčas užbaigtas), o šis sprendimas priskirtinas vykdymo procedūroms. Vykdymo procese priimtą sprendimą pareiškėja gali skųsti teismui, šį sprendimą ji ir skundžia, tačiau teismas pažymėjo, kad tokio pobūdžio sprendimo nuginčijimo pagrindai gali būti tik tokie, jog jį priimant pažeistos kokios nors vykdymo procedūras reguliuojančios teisės normos, o ne apskritai įmokų apskaičiavimo teisingumas. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes bei į tai, kad pareiškėja skundžiamo sprendimo neginčija tuo pagrindu, kad socialinio draudimo įmokos jai, kaip savarankiškai dirbančiam asmeniui, būtų apskaičiuotos neteisingai, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad skundžiamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas išsprendus ginčą dėl būtinumo mokėti įmokas ir vadovaujantis VSDFV 2007 m. sausio 24 d. sprendimu. VSDFV Vilniaus skyriaus direktorius turėjo teisę priimti sprendimą dėl priverstinio įmokų išieškojimo, kai VSDFV patvirtino tokių įmokų apskaičiavimo teisingumą, todėl sprendimą teismas paliko galioti.

Dėl pareiškėjos reikalavimo priteisti jai 10 000 litų piniginę kompensaciją neturtinei žalai atlyginti Vilniaus apygardos administracinis teismas atsakovu įtraukė Lietuvos Respublikos valstybę, kurią atstovauja VSDFV Vilniaus skyrius, kadangi pareiškėja žalos atsiradimą kildina iš Vilniaus skyriaus valstybės tarnautojų veiksmų. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja nurodė bendro pobūdžio teiginius dėl biurokratizmo, vilkinimo, nepranešimo apie priimtą sprendimą, tačiau nei vienas iš nurodytų faktų nepasitvirtino. Iš bylos duomenų matyti, kad VSDFV Vilniaus skyrius ir VSDFV tinkamai ir laiku reagavo į visus pareiškėjos prašymus. Pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, kad VSDFV įstaigų darbuotojų veiksmais jai buvo padaryta neturtinė žala, neįrodė, kad ji pasiligojo dėl smukusios reputacijos, prarado buvusius bei potencialius klientus ir verslo partnerius, neteko turėtos vietos rinkoje, kurią užėmė konkuruojantys verslininkai. Dėl šių aplinkybių ir dėl to, jog nenustatyti pažeidimai, kuriuos nurodo pareiškėja kaip žalos atsiradimo pagrindą, teismas padarė išvadą, kad negali būti taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271, 6.250 straipsnių nuostatos ir neturtinės žalos priteisimui nėra teisinio pagrindo. Teismas taip pat netenkino pareiškėjos prašymo pranešti prokurorui dėl galimai nusikalstamos veikos, nenustatęs jokių nusikalstamos veikos požymių pareiškėjos nurodomų asmenų veikloje. Nepatenkinęs pareiškėjos reikalavimų, teismas atmetė ir prašymą dėl išlaidų atlyginimo.

III.

Nustatė, kad skundžiamame sprendime nurodyta, kad pareiškėja pažeidė Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4, 7, 9 ir 14 straipsnių bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. birželio 14 d. nutarimu Nr. 647 patvirtintų valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių 20, 25 (26, 27, 28, 29) punktų nuostatas, ir tokiais pažeidimais į Fondo biudžetą nesumokėjo 941,39 Lt skolos.

Nustatė, kad pareiškėja 2001 m. balandžio 7 d. buvo įregistruota Mokesčių mokėtojų registre, o 2005 m. spalio 3 d. atsakovas jai (kaip asmeniui, vykdančiam individualią veiklą) išdavė draudėjo pažymėjimą Nr. 4-7-7288 (t.1, b. l. 24). Paskutinį mokėjimą pareiškėja atliko 2006 m. rugsėjo 15 d. (t. 1, b. l. 25). Atsakovas, negavęs socialinio draudimo įmokų už 2006 m. IV ketvirtį, 2006 m. gruodžio 15 d. išsiuntė pareiškėjai pranešimą dėl valstybinio socialinio draudimo įmokų mokėjimo, nurodydamas mokėtiną sumą (t. 1, b. l. 26). Dėl šio VSDFV Vilniaus skyriaus rašto pareiškėja su skundu 2006 m. gruodžio 29 d. kreipėsi į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybą (t. 1, b. l. 27), taigi akivaizdu, kad minėtą atsakovo pranešimą ji gavo. VSDFV 2007 m. sausio 24 d. raštu Nr. (10.10) I-633 (t. 1, b. l. 28-29) atsakydama į pareiškėjos skundą, nurodė, kad VSDFV Vilniaus skyriaus pareigūnų veiksmai teisingi ir pagrįsti. Kadangi UAB ,,Įmonių administravimo sistema“, pateikusi informaciją apie pareiškėjos priėmimą į darbą, Fondo valdybos Vilniaus skyriui neteikia ataskaitų apie dirbantiesiems priskaičiuotas draudžiamąsias pajamas ir nemoka valstybinio socialinio draudimo įmokų, pareiškėja nėra draudžiama socialiniu draudimu pagal Lietuvos Respublikos įstatymus ir turi prievolę mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas pagrindinei pensijos daliai gauti kaip asmuo, vykdantis individualią veiklą. Taip pat buvo išaiškinta šio sprendimo apskundimo tvarka (t. 1, b. l. 28-29). Pareiškėja Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos sprendimo įstatymų nustatyta tvarka neskundė. VSDFV Vilniaus skyrius 2007 m. balandžio 24 d. pareiškėjai vėl išsiuntė (registruotu laišku) pranešimą Nr. 3-16620 dėl nesumokėtų valstybinio socialinio draudimo įmokų ir raginimą sumokėti skolą geruoju (t. 1, b. l. 30), kurie įteikti 2007 m. balandžio 27 d. (t. 1, b. l. 31).

Teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, konstatavo, kad pareiškėja ne kartą buvo informuota apie teisės aktais nustatytą pareigą, susijusią su valstybinio socialinio draudimo įmokų sumokėjimu, tačiau jos tinkamai nevykdė (Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 str.). Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius, vykdydamas jam pavestus uždavinius, atsižvelgdamas į faktinę situaciją, priimdamas sprendimą išieškoti skolą priverstine tvarka, teisės aktų reikalavimų nepažeidė. Sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pačių įmokų apskaičiavimo teisingumas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, kadangi byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėja įstatymų nustatyta tvarka būtų skundusi atsakovo sprendimus šiuo klausimu.

Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 250 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pagal to paties straipsnio 2 dalį neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais.

Vertindamas pareiškėjos reikalavimą dėl žalos atlyginimo pažymėjo, kad valstybės civilinei atsakomybei atsirasti būtini tris elementai: 1) neteisėti veiksmai (CK 6. 246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp priešingų teisės pažeidėjo veiksmų ir žalos arba nuostolių (CK 6. 247 str.); 3) teisės pažeidimu padaryta žala arba nuostoliai (CK 6. 249 str.). Nesant bent vieno iš jų, teisė į turtinės ar neturtinės žalos atlyginimą negalima. Nagrinėjamoje byloje nėra nustatytų neteisėtų atsakovo veiksmų, todėl sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pagrindo priteisti pareiškėjos reikalaujamą neturtinės žalos atlyginimą nėra. Teisėjų kolegija konstatavo, jog pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai atmetė pareiškėjos skundą dėl ginčijamo atsakovo sprendimo bei netenkino reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija taip pat sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjos reikalavimas pranešti prokurorui dėl galimai nusikalstamos veikos netenkintinas, kadangi proceso šalies ar kitų asmenų veiksmuose nusikaltimo požymių byloje nenustatyta.

IV.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

V.

Procesą atsisakytina atnaujinti.

Proceso atnaujinimo institutas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės procedūra, kurios tikslas užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P63-159/2010). Įsiteisėjęs teismo baigiamasis aktas, kuriuo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis.

Sprendžiant proceso baigtoje administracinėje byloje atnaujinimo klausimą, byloje priimtų teismų procesinių sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo klausimas nėra nagrinėjamas iš esmės. Tokiu atveju yra tik patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą byloje priimtus teismų procesinius sprendimus pripažinti neteisėtais ir kurių baigtinis sąrašas yra nurodytas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 153 straipsnio 2 dalyje. Šių aplinkybių (proceso atnaujinimo pagrindų) buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme numatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 159 straipsnio 1 dalis) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P442-166/2011, 2011 m. rugsėjo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P858-186/2011).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog proceso atnaujinimas nėra pakartotinė bylos peržiūra kasacine tvarka, tai, kaip minėta, išimtinė procedūra, kurios vienas iš tikslų yra kiek įmanoma didesnio objektyvumo, nagrinėjant bylas, pasiekimas per atitinkamų kriterijų, kurie objektyviai gali sudaryti pagrindą manyti, jog byla galėjo būti išspręsta neteisingai, nustatymą. Griežtai apibrėžtų atnaujinimo pagrindų nustatymas nėra savitikslis, jis būtinas, siekiant apsaugoti teisinių santykių stabilumą, įgyvendinti teisinio saugumo bei teisinės valstybės principus, kadangi, nenustačius griežtų proceso atnaujinimo pagrindų, susidarytų situacija, kai proceso atnaujinimas faktiškai taptų dar viena įprasta bylos nagrinėjimo teisme stadija, o tai prieštarautų Lietuvoje egzistuojančios administracinių teismų sistemos sampratai bei tikslams, sumenkintų galutinio teismo sprendimo (nutarties, nutarimo) prasmę (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P858-177/2010).

Pareiškėja prašo atnaujinti procesą remdamasi ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punktu – kai naujai paaiškėja esminės bylos aplinkybės. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą išaiškinęs, jog esminėmis bylai aplinkybėmis laikytinos tokios aplinkybės, kurioms paaiškėjus, ginčijami teisiniai santykiai atsiranda, pasibaigia arba pasikeičia. Be to, tai gali būti tik tokios aplinkybės, kurios: 1) egzistavo nagrinėjant bylą iš esmės ir priimant teismo sprendimą ar nutartį; 2) aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylą nagrinėjant iš esmės; 3) apie šias aplinkybes pareiškėjas sužinojo jau įsiteisėjus teismo sprendimui; 4) šios turi esminę reikšmę bylai, t. y. žinant apie šias aplinkybes galėjo būti priimtas kitoks teismo sprendimas (žr., pvz., administracines bylas Nr. P15-60/2006, Nr. P6-169/2007, Nr. P556-68/2008, Nr. P858-43/2010).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra nurodęs, kad ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkto prasme proceso atnaujinimo pagrindu laikomas tik esminių bylos aplinkybių paaiškėjimas tuo atveju, kai šios aplinkybės bylos šalims ne tik kad nebuvo žinomos bylos nagrinėjimo metu, bet ir dėl tam tikrų objektyvių priežasčių tuo metu apskritai negalėjo būti žinomos (žr., pvz. administracines bylas Nr. P438-104/2010, Nr. P502-187/2010). Be to, vertinant, ar nauji įrodymai laikytini naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis, būtina išsiaiškinti, ar pateiktas įrodymas negalėjo būti pateiktas anksčiau ne dėl pareiškėjo kaltės (žr., pvz., administracines bylas Nr. P143-160/2009, Nr. P662-80/2010). Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pažymi, jog nors pareiškėja prašyme dėl proceso atnaujinimo remiasi ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatomis, tačiau jos nurodomos aplinkybės iš esmės neatitinka aukščiau išvardintų sąlygų, į kurias, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, būtina atsižvelgti sprendžiant klausimą dėl proceso atnaujinimo.

Prašymuose dėl proceso atnaujinimo pareiškėja teigia, kad 2012 m. kovo 8 d. iš K. S. ji sužinojo, kad G. K. nuo 2003 metų neturėdamas įgaliojimų veikė VSDFV Vilniaus skyriaus vardu, dėl ko pradėtas ikiteisminis tyrimas (bylos Nr. 18-1-01611).

Nors pareiškėja teigia apie faktą, kad VSDFV Vilniaus skyriaus direktoriaus pavaduotojas G. K. nuo 2003 metų neturėdamas įgaliojimų veikė VSDFV Vilniaus skyriaus vardu, sužinojusi tik 2012 m. kovo 8 d., tačiau pažymėtina, kad kaip matyti iš pareiškėjos skundo, ji nuo pat administracinės bylos nagrinėjimo pradžios kėlė klausimą dėl G. K. veiklos teisėtumo – skundu ji prašė pranešti prokuratūrai dėl G. K. galimai nusikalstamos veikos (I t., b. l. 3-5). Teisėjų kolegijos vertinimu, kilus abejonėms dėl tarnautojo galimai neteisėtos veiklos, pareiškėja galėjo iškart sutelkti dėmesį į šį jos iškeltą klausimą bei taip pat pasidomėti G. K. kompetencija veikti VSDFV Vilniaus skyriaus vardu. Atkreiptinas dėmesys, kad, toje pačioje administracinėje byloje yra duomenų, kad kilus abejonėms dėl VSDFV Vilniaus skyriaus tarnautojos L. L. įgaliojimų, dar iki ginčijamo sprendimo priėmimo byloje trečiuoju suinteresuotu asmeniu esanti UAB „Įmonių administravimo sistema“ raštu kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių, prašydama pateikti informaciją apie L. L. įgaliojimus (I t., b. l. 186), ir VSDFV Vilniaus skyrius tokią informaciją pateikė (I t., b. l. 184). Šių aplinkybių kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad, kilus abejonėms dėl tarnautojų veiksmų teisėtumo, asmenys turi galimybę aktyviai domėtis tarnautojų įgaliojimais bei kompetencija, ir ši informacija, esant prašymams, asmenims privalo būti pateikta (Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybės institucijų ir įstaigų įstatymo 3 straipsnio 1 dalis). Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, kad dar iki bylos išnagrinėjimo pareiškėja turėjo galimybę domėtis bei gauti visą reikiamą informaciją apie G. K. įgaliojimų apimtį ir teisėtumą.

Taip pat pastebėtina, kad, nors pareiškėja teigia, kad informaciją iš K. S. apie galimą G. K. veikimą neturint įgaliojimų ji gavo tik 2012 m. kovo 8 d., tačiau šiam teiginiui pagrįsti nėra pateikta jokių įrodymų.

Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjos teiginys, kad G. K. veikė neturėdamas įgaliojimų, nepagrįstas jokiais įrodymais. Šiam savo teiginiui pagrįsti ji nenurodo jokių aplinkybių, galinčių patvirtinti jos teiginius, taip pat nepateikia jokių rašytinių įrodymų. Atkreiptinas dėmesys, kad, nors prašymuose pareiškėja užsimena apie pradėtą ikiteisminį tyrimą G. K. atžvilgiu, šiam teiginiui pagrįsti įrodymų nepakanka. Kartu su prašymais atnaujinti procesą pateikta pareiškėjos pareiškimo dėl ikiteisminio tyrimo, adresuoto Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 5 policijos komisariato viršininkui, kopija (II t., b. l. 102) neįrodo, kad pareiškėjos nurodytas ikiteisminis tyrimas G. K. atžvilgiu apskritai yra pradėtas, o jei pradėtas – dėl kokių nusikalstamų veikų. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nėra jokių duomenų, leidžiančių daryti pagrįstą išvadą, kad G. K. nuo 2003 metų neturėdamas įgaliojimų veikė VSDFV Vilniaus skyriaus vardu.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, daroma išvada, jog pareiškėjos prašymai dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįsti įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl atmestini, o procesas administracinėse bylose Nr. I-301-142/2008 ir Nr. A756-931/2009 neatnaujintinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsisakyti atnaujinti procesą pagal pareiškėjos E. G. prašymus atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. I-301-142/2008 ir Nr. A756-931/2009 pagal pareiškėjos E. G. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus miesto skyriui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus miesto skyriaus, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant UAB „Įmonių administravimo sistema“, dėl sprendimo panaikinimo ir neturtinės žalos atlyginimo.

Nutartis neskundžiama.