Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romualdos Janovičienės, Andžej Maciejevski (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Almos Urbanavičienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų J. G., A. V. ir Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 3 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo P. U. ieškinį atsakovams J. G., A. V., Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, Vilniaus miesto savivaldybei, ir pagal atsakovo A. V. priešieškinį ieškovui P. U. dėl iškeldinimo iš patalpų ir nuostolių atlyginimo, tretieji asmenys VĮ Registrų centras, notaras Audrius Dusevičius.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Tretysis asmuo VĮ Registrų centro Vilniaus filialas nurodė, kad 1992-08-20 pirkimo-pardavimo sutartis patvirtina, kad šios sutarties pagrindu ieškovas įgijo nuosavybės teises į butą, esantį (duomenys neskelbtini), su sutartyje neidentifikuotu rūsiu. Duomenų apie ginčo sandėlio patalpos kaip buto priklausinio įgijimą minėtoje sutartyje nėra. Ginčo patalpos įtraukimas į ieškovo buto techninės apskaitos bylą nepatvirtina ieškovo nuosavybės teisių į šią patalpą atsiradimo. Ginčo sandėlio patalpos planas sudarytas ir į ieškovui priklausančio buto techninės apskaitos bylą įtrauktas 1993-05-25, t. y. jau po aukščiau nurodytos sutarties, kurios pagrindu ieškovas privatizavo butą. Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas duomenų apie privatizavimo sutarties pildymą ar keitimą, pasireiškiantį ginčo sandėlio patalpos perleidimu ieškovo nuosavybėn, neturi.

Tretysis asmuo notaras Audrius Dusevičius nurodė, kad 2000-03-06 mainų sutartis buvo patvirtinta sutarties šalims pateikus visus reikiamus dokumentus, įskaitant ir visus dokumentus, patvirtinančius sutarties šalių nuosavybės teisę į mainomą turtą, kuriuose nebuvo nustatyta jokių apribojimų šalims mainyti valdyti, naudoti ir / ar disponuoti mainomu turtu, todėl mainų sutarties sudarymas atitiko teisės aktų keliamus reikalavimus mainų sutarties sudarymui.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Iš Spalio rajono vykdomojo komiteto 1982-04-06 rašto akivaizdu, kad ginčo patalpa nuo 1982 m. naudojosi V. L. šeima, o ne ieškovas, kadangi šiame rašte nurodoma, jog minėta patalpa kaip buto dalis (virtuvė) priklausė V. L. šeimai ir dėl to minėtai šeimai ginčo patalpa buvo leidžiama naudotis kaip pagalbine patalpa. Taigi nuo gyvenamojo ploto suteikimo momento iki privatizacijos būtent ginčo patalpos buvo priskirtos V. L., kaip jam priklausančio buto priklausinys. Perleidžiant nuosavybės teises į pagrindinį daiktą priklausinį ištinka pagrindinio daikto likimas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atsakovų J. G. ir A. V. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinis skundas tenkintinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą teisėtumo ir pagrįstumo aspektu, taip pat ex officio patikrinti ar nėra CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovų apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentus bei bylos medžiagą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, dėl ko padarė neteisingas išvadas dėl ginčo patalpos nuosavybės, todėl teismo sprendimas naikinamas, priimant naują sprendimą (CPK 326 str. 1 d. 2 p., 329 str. 1 d., 330 str.).

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad ieškovas pagal 1992-08-20 sutartį privatizavo butą, esantį (duomenys neskelbtini), su rūsiu ( I t., b.l. 14, 118). Kaip matyti iš viešo registro duomenų ir minėtos sutarties, ieškovo privatizuota rūsio patalpa nėra identifikuota. Be to, kaip matyti iš ieškovo inventorizacinės bylos, ieškovas kartu su butu privatizavo jo naudojamą ir šalia buto esančią patalpą – sandėlį (plane pažymėtą 15-7, 8,42 kv.m. ploto), įtrauktą į ieškovo buto plotą. Atsakovas J. G. pagal 1993-03-08 sutartį iš F. L. ir V. L. įsigijo nuosavybėn butą, esantį (duomenys neskelbtini), su rūsiu, sutartyse perleidžiama rūsio patalpa taip pat nėra identifikuota (I t., b.l.78, 119). F. L. ir V. L. šį butą privatizavo pagal 1992-08-20 sutartį (I t., b.l.110, 119-120). Atsakovas įsigytą butą rekonstravo į parduotuvės patalpas, į patalpų plotą įtraukdamas ir ginčo patalpą – 13,82 kv.m. patalpą, pažymėtą 16-1, esančią rūsyje šalia atsakovo buto, atsakovo J. G. nuosavybės teisės į ginčo patalpą po patalpų rekonstrukcijos buvo įregistruotos viešame registre. Pagal ieškovo ginčijamą 2000-03-06 mainų sutartį, sudarytą tarp atsakovų J. G. ir A. V., pastarąsias patalpas įgijo atsakovas A. V. (I t., b.l.19). 1992-08-20 sutartis, pagal kurią ieškovas privatizavo butą, nebuvo keičiama ar papildoma, ieškovo nuosavybės teisės viešame registre į ginčo patalpą nebuvo įregistruotos, todėl teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos nepagrįstai laikė ginčo patalpos buvimą ieškovo buto techninės apskaitos byloje kaip įrodymą, patvirtinantį ieškovo nuosavybės teises į ginčo patalpą. Buto techninės apskaitos byla yra dokumentų, kuriuose užfiksuoti kadastro duomenys apie konkretų nekilnojamąjį daiktą, rinkinys, o ne nuosavybės teises patvirtinantis dokumentas (nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 2 str. 5 p.), todėl buto techninės apskaitos byla pati savaime nėra nuosavybės teises patvirtinantis dokumentas, tuo labiau, kad ginčo patalpa ieškovo buto techninės apskaitos byloje buvo inventorizuota tik 1993 m. lapkričio mėn., t.y. jau po ieškovo buto privatizavimo. UAB „Naujamiesčio būstas“ 2000-04-07 pažyma, kurioje nurodoma, kad patalpa, pažymėta 16-1, priklauso ir ja naudojasi ieškovas, priešingai nei pripažino pirmosios instancijos teismas, neįrodo ieškovo nuosavybės teisės į minėtą patalpą, taip pat yra nepakankamas pagrindas konstatuoti, kad ieškovas teisėtai naudojasi minėta patalpa, nes minėta institucija neįgaliota konstatuoti tokius faktus, iš šio rašto neatsispindi, kokiu būdu šis faktas buvo konstatuotas (I t., b.l.13). Teisėjų kolegijos nuomone pirmosios instancijos teismas taip pat neteisingai įvertino Spalio rajono vykdomojo komiteto 1982-04-06 raštą, nes pagal minėto rašto surašymo metu galiojusį teisinį reglamentavimą asmenys neturėjo teisės įgyti nuosavybės teisės į butus, o minėtas 1982-04-06 raštas iš esmės patvirtina faktą, kad ginčo patalpa buvo suteikta naudotis V. L. šeimai (II t., b.l. 28). Minėtos ginčo patalpos statusas kaip buto, buvo panaikintas (I t., b.l.76). Ieškovas, teigdamas, kad ginčo patalpa po didesnio buto jam suteikimo ir persikėlimo į jį buvo jam palikta naudotis, nepateikė tai patvirtinančių įrodymų, o byloje esantis Spalio rajono vykdomojo komiteto 1982-04-06 raštas paneigia tokius ieškovo teiginius (II t., b.l.28). Byloje nėra įrodymų, kad ieškovas minėtą ginčo patalpą naudojo buto privatizavimo metu, o vėlesnis vien faktinis naudojimas nepatvirtina tokio naudojimo teisėtumo. Pagal viešo registro duomenis ginčo patalpa nuosavybės teise priklauso atsakovui A. V., o pagal nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 str. visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Ieškovas, teigdamas, kad ginčo patalpa priklauso jam nuosavybės teise, neįrodė šio fakto, jo pateikti įrodymai neįrodo ieškovo nuosavybės teisės į ginčo patalpą, t.y. ieškovas nenuginčijo atsakovo A. V. nuosavybės teisių į ginčo patalpą. Ieškovas, ginčydamas tarp atsakovų 2000-03-06 sudarytą mainų sutartį dalyje dėl ginčo patalpos, Vilniaus miesto Naujamiesčio seniūnijos 1996-06-18 potvarkio Nr. 117 dalį, kuria leista vykdyti rekonstrukciją, ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1997-01-30 statinio priėmimo aktą, savo reikalavimą ir ginčijamų sutarties, potvarkio ir akto neteisėtumą iš esmės grindė vieninteliu argumentu, jog buvo leista atsakovui J. G. rekonstruoti ieškovui priklausančią patalpą bei kad atsakovai išmainė ieškovui priklausančią patalpą. Ieškovui neįrodžius nuosavybės teisės į ginčo patalpą, nėra teisinio pagrindo tenkinti ieškovo reikalavimo dėl mainų sutarties ir minėtų potvarkio ir statinio priėmimo akto panaikinimo. Ieškovas nepateikė jokių minėtų potvarkio ir akto neteisėtumą pagrindžiančių įrodymų, duomenų, kad minėti potvarkis ir aktas išduoti pažeidžiant tuo metu galiojusį statybos įstatymą, kitus rekonstrukciją ir patalpų priėmimą naudoti reglamentuojančius aktus, nėra. Be to, ieškovas, ginčidamas mainų sutartį, neįrodinėjo ir neįrodė atsakovo A. V. nesąžiningumo sudarant minėtą mainų sutartį, neįrodinėjo ginčo patalpos praradimo dėl nusikaltimo, todėl ir šiuo pagrindu iš atsakovo A. V. negali būti išreikalaujama ginčo patalpa (CK 4.96 str.). Todėl ieškovo ieškinys turi būti atmetamas. Įvertinusi minėtų aplinkybių visumą teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai minėtus įrodymus įvertino priešingai, pažeidė įrodinėjimą reglamentuojančias teisės normas bei neteisingai taikė aukščiau minėtas materialinės teisės normas, dėl ko pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas ieškovo ieškinį atmesti (CPK 185 str., 329 str. 1 d., 330 str., 326 str. 1 d. 2 p.).

Be to, teisėjų kolegija sutinka su atsakovų argumentu, kad ieškovas praleido ieškinio senaties terminą, atsakovai prašė jį taikyti, o tokiu atveju ieškovo subjektinė teisė neturi būti ginama, todėl ir dėl šios priežasties buvo teisinis pagrindas ieškinį atmesti. Tiek pagal galiojančio CK 1.127 str. 1 d., tiek pagal 1964 m. CK 86 str. ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, t.y. nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal galiojančio CK 1.126 str. 1 d. reikalavimą apginti pažeistą teisę teismas priima nagrinėti nepaisant to, kad ieškinio senaties terminas pasibaigęs, tačiau pagal minėto straipsnio 2 d. teismas taiko senatį, jeigu to reikalauja ginčo šalis, o tokiu atveju pasibaigęs ieškinio senaties terminas yra pagrindas ieškinį atmesti, nepriklausomai nuo to ar asmens subjektinė teisė yra pažeista, nes pasibaigus senaties terminas asmuo praranda teisę į pažeistos subjektinės teisės gynimą (CK 1.131 str. 1 d.) (analogišką teisinį reguliavimą nustatė ir 1964 m. CK 83 str., 85 str. 2 d., 90 str. 1 d.). Pagal galiojančio CK 1.131 str. 2 d., 1964 m. CK 90 str. 2 d., jeigu ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Toks teisinis reguliavimas paaiškinamas tuo, kad ieškinio senaties instituto paskirtis – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą. Civilinių teisinių santykių dalyviams garantuojama, jog suėjus įstatymo nustatytam terminui jų subjektinės teisės teismine tvarka negalės būti nuginčytos ir jiems nebus paskirta tam tikra pareiga. Jeigu suinteresuotasis asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, per visą ieškinio senaties terminą nesikreipė į teismą su ieškiniu, kad apgintų pažeistą teisę arba įstatymo saugomą interesą, priešinga teisinio santykio šalis gali pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo arba atsisako nuo savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista. Kita vertus, ieškinio senaties terminų nustatymas skatina nukentėjusiąją šalį imtis priemonių operatyviai ir tinkamai ginti savo pažeistas teises. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje pripažįstama, kad ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas ex officio patikrina, ar taikytinas ieškinio senaties terminas nepraleistas ir ar nėra priežasčių šį terminą atnaujinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-516/2010, 2010 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-170/2010). Ieškinio senaties termino atnaujinimą reglamentuojančiose teisės normose neišvardytas aplinkybių, kurios laikytinos svarbiomis praleistam terminui atnaujinti, sąrašas; taip pat neįvardyti kriterijai, kuriais remdamasis teismas turėtų spręsti dėl tokių aplinkybių pripažinimo svarbiomis praleisto termino priežastimis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pabrėžęs, kad teismas, spręsdamas svarbių priežasčių konstatavimo klausimą, turi vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgti į ieškinio senaties instituto esmę ir jo paskirtį, ginčo esmę, šalių elgesį ir kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Nagrinėjamu atveju atsakovo J. G. nuosavybės teisės į ginčo patalpą buvo įregistruotos 1997 m., ieškovas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu pripažino, kad nuo pat pradžių matė, kad vyksta remonto darbai, įskaitant ir ginčo patalpą, pripažino, kad atsakovas jo neįleido į ginčo patalpą, dėl ko jis išsikirto atskirą įėjimą per kitą sieną, tačiau kaip vidutiniškai apdairus ir rūpestingas asmuo nesiėmė savo tariamai pažeistų nuosavybės teisės teisių gynimo. Ieškovas, teigdamas, kad apie savo teisių pažeidimą sužinojo tik 2003 metais, nepateikė tai patvirtinančių įrodymų, o atsakovo siųstas ieškovui reikalavimas dėl patalpų atlaisvinimo, įvertinus kitus bylos įrodymus, negali būti atskaitos tašku ieškinio senaties terminui skaičiuoti. Todėl pripažintina, kad ieškovas praleido ieškinio senaties terminą, o byloje esantys duomenys neleidžia daryti išvados, kad atsakovas senaties terminą praleido dėl svarbios priežasties, sudarančios pagrindą atnaujinti praleistą terminą.

Atsakovas A. V. priešieškiniu prašo iškeldinti ieškovą iš ginčo patalpos bei priteisti iš jo nuostolius, susidedančius iš atsakovo negautų pajamų. Atsakovas per antstolį 2003-05-09 pareikalavo ieškovą išsikelti iš ginčo patalpos (II t., b.l.64-65), ieškovas šio reikalavimo neįvykdė. Taip pat byloje nėra ginčo, jog ieškovas faktiškai naudoja ginčo patalpą. Ši ginčo patalpa nuosavybės teise priklauso atsakovui, ieškovas šią patalpą naudoja be atsakovo A. V. sutikimo, t.y. neteisėtai, tuo pažeidžia atsakovo nuosavybės teises (CK 4.93 str., 4.95 str.). Todėl atsakovo priešieškinio reikalavimas iškeldinti ieškovą iš atsakovui priklausančių patalpų dalies tenkinamas.

Be to, atsakovas reikalauja iš ieškovo priteisti 9950,40 Lt negautų pajamų, kurias jis būtų gavęs, jeigu ieškovas nebūtų pažeidęs ieškovo nuosavybės teisių ir atsakovas būtų išnuomojęs ginčo patalpą. Nuostolius skaičiuoja už trejų metų laikotarpį po 20 Lt už 1 kv.m.. Pagal CK 6.249 str. 1 d. žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos, taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Pažymėtina, kad atsakovas, reikalaudamas iš ieškovo nuostolių negautų pajamų forma, privalo įrodyti ne tik ieškovo neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį, bet ir tai, kad realiai būtų gavęs planuojamas pajamas, jeigu nebūtų buvę ieškovo neteisėtų veiksmų. Vien prielaida, kad atsakovas būtų galėjęs gauti pajamų, jeigu ieškovas nebūtų užėmęs patalpų, yra nepakankama žalai įrodyti, o tokia pareiga tenka būtent atsakovui (CPK 178 str.). Atsakovas nepateikė į bylą jokių įrodymų, kad turėjo realią galimybę išnuomoti turimas patalpas, įskaitant ir ieškovo užimtą patalpą, kad vyko derybos dėl ginčo patalpos nuomos su potencialiais nuomininkais, kad buvo besidominčiųjų šia ginčo patalpa, kad ginčo patalpos nuomos kaina galėtų būti tokia, kokios reikalauja atsakovas. Atsakovų pateikta 2007-01-26 nuomos sutartis nepagrindžia atsakovo A. V. reikalavimo, nes nuomos sutartis sudaryta tarp J. G., kuris nėra ginčo patalpos savininkas, ir E. M., kita vertus, minėtoje sutartyje nėra nurodomas nuomojamų patalpų plotas, t.y. kad išnuomotos ne visos patalpos, nepateikė įrodymų, kad negauna viso nuomos mokesčio dėl to, kad ieškovas neteisėtai naudojasi ginčo patalpa. Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovas A. V. neįrodė patirtų nuostolių fakto ir jų dydžio, todėl jo reikalavimas dėl 9950,40 Lt nuostolių priteisimo atmetamas (CPK 178 str., 185 str.).

Panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą, iš naujo paskirstytinos tarp šalių jų patirtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 str. 5 d.). Ieškovo patirtos žyminio mokesčio išlaidos neatlyginamos (CPK 93 str.), tačiau proporcingai atmestai priešieškinio daliai ir atsakovų apeliacinio skundo daliai, kadangi atmestas atsakovo A. V. reikalavimas dėl nuostolių priteisimo iš ieškovo, ieškovui iš atsakovo A. V. priteistina 150 Lt advokatės teisinės pagalbos išlaidų. Atsakovui A. V. priteistinos iš ieškovo atsakovo patirtos bylinėjimosi išlaidos proporcingai patenkintai jo apeliacinio skundo daliai (CPK 93 str. 2 d.), todėl jam priteistinas iš ieškovo 135 Lt žyminis mokestis už priešieškinio reikalavimą dėl ieškovo iškeldinimo ir 1035 Lt žyminis mokestis už apeliacinį skundą patenkintoje apeliacinio skundo dalyje, iš viso 1170 Lt. Atlikus įskaitą, atsakovui A. V. iš ieškovo priteistina 1020 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija

nutarė:

Vilniaus m. 2 apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 3 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą. Ieškovo P. U. ieškinį atmesti.

Atsakovo A. V. priešieškinį patenkinti iš dalies ir iškeldinti ieškovą P. U. iš atsakovo A. V. priklausančių patalpų dalies, esančių (duomenys neskelbtini), unikalus Nr.1094-0264-9018:0055.

Kitoje dalyje atsakovo A. V. priešieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovo P. U. 1020 (vieną tūkstantį dvidešimt) litų bylinėjimosi išlaidų atsakovui A. V..