Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimos Gerasičkinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Astos Radzevičienės, Neringos Švedienės,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Delintra“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 4 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Delintra“ dėl nuostolių atlyginimo, trečiasis asmuo byloje – A. Š..

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovas prašė priteisti iš atsakovės 1 507,11 Eur nuostolių atlyginimo, bylinėjimosi išlaidas ir šešis procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Nurodė, kad 2013 m. lapkričio 13 d., Belgijoje, dėl trečiojo asmens, vairavusio transporto priemonę Scania R440, kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu padaryta žala. Trečiasis asmuo buvo samdomas atsakovės darbuotojas, įvykis įvyko jam einant darbines pareigas. Atsakovė buvo transporto priemonės naudotoja pagal lizingo sutartį, todėl buvo atsakinga už transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sudarymą. Lietuvos Respublikoje registruota transporto priemonė Scania R440 nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Eismo įvykio metu padarytą žalą atlyginio Belgijos nacionalinis draudikų biuras, kuris pateikė 1 507,11 Eur dydžio reikalavimą transporto priemonės registracijos valstybės Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui. Ieškovas pagal Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 17 straipsnio 5 dalį sumokėjo Belgijos nacionaliniam draudikų biurui reikalaujamus 1 507,00 Eur. Todėl ieškovas pagal TPVCAPDĮ 23 straipsnį įgijo teisę į sumokėtų sumų grąžinimą iš kaltojo asmens.

Atsakovė nesutiko su ieškiniu, prašė jį atmesti. Nurodė, jog ieškovas pateikė įrodymus, kad 2014 m. gegužės 13 d. sumokėjo Belgijos nacionaliniam draudikų biurui 1 507,11 Eur, tačiau nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad Belgijos nacionalinis draudikų biuras atlygino žalą automobilio savininkui ir turi reikalavimo teisę į žalos atlyginimą. Ieškovui neįrodžius reikalavimo teisės į žalos atlyginimą turinčiam asmeniui, ieškovas negali būti laikomas įgijusius reikalavimo teisę į žalos atlyginimą. Todėl ieškovo pareikštas regresinis reikalavimas laikomas visiškai nepagrįstu, pareikštas asmens neturinčio regresinio reikalavimo teisės. Atsakovė remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacine byla Nr. 3K-3-100/2014, kurioje nurodoma, kad vien ieškovo pateikti duomenys apie faktą, kad kitos valstybės nacionalinis draudikų biuras išmokėjo nukentėjusiems asmenims žalos atlyginimą, negali būti pripažinti pakankamais ir patikimai pagrindžiančiais padarytos žalos sudedamąsias dalis ir atitinkamai žalos dydį, kada atsakingas už žalą asmuo draudikų biurų tarpusavio santykiuose nedalyvauja ir žalos dydžio nepripažįsta. Kadangi ieškovas neteikia įrodymų ir neįrodo, kad ieškovas būtų atlyginęs žalą tiesiogiai žalą patyrusiam asmeniui arba reikalavimo teisę į žalos atlyginimą turinčiam asmeniui, reiškia, kad ieškovas neturi regresinio reikalavimo teisės į atsakovą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. rugpjūčio 4 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai ir priteisė iš atsakovės ieškovui 1 507,11 Eur skolos, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo 2015 m. sausio 12 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 126,78 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Teismas nustatė, kad 2013 m. lapkričio 13 d. eismo įvykį, įvykusį Belgijoje, administravo Belgijos nacionalinis draudikų biuras. Iš Belgijos nacionalinio draudikų biuro pateiktų ir ieškovo į bylą pridėtų duomenų matyti, kad dėl autoįvykio yra patirti 1 507,11 Eur dydžio nuostoliai, kuriuos sudaro: 1 200,63 Eur kompensacija už tiesioginę nukentėjusiam padarytą žalą, 106,48 Eur kitos išlaidos ir 200,00 Eur administravimo išlaidos (1200,63+106,48+200 = 1507.11 Eur). Nukentėjusiam automobiliui padarytas nuostolių dydis apskaičiuotas remiantis padarytos ekspertizės protokolu. Ekspertizės protokolas yra surašytas apžiūrėjus autoįvykio metu nukentėjusią transporto priemonę, dalyvaujant nukentėjusiam asmeniui, pasirinktam remonto dirbtuvių atstovui ir draudimo bendrovei, atstovaujamai jos eksperto. Autoįvykio schema, ir ekspertizės protokole esanti pastaba rodo tą patį autoįvykio mechanizmą, t.y. kad autoįvykio metu atsakovės automobilis atsitrenkė į nukentėjusio automobilio kairį galinį sparną. Toks autoįvykio mechanizmas patvirtina, kad ekspertizės protokole esantis žalos aprašymas, jame nurodyti detalių keitimo, dažymo bei remonto darbai yra tiesiogiai susiję su autoįvykio pasekmėmis, kad neįskaityti jokie kitokie darbai ar keistinos detalės, kurios nebūtų susiję su kairinio galinio sparno atstatymo darbais. Byloje pakanka duomenų patvirtinančių, kad autoįvykio metu tinkamai, pagrįstai ir teisingai yra apskaičiuotas padarytas 1 200,63 Eur žalos dydis, jis teismui abejonių nekelia. Taip nustatytai žalos dydžio sumai yra sudarytas susitarimas dėl galutinio žalos dydžio tarp Belgijos automobilių draudikų biuro ir nukentėjusio autoįvykio metu automobilio valdytojo, kuriuo nukentėjęs sutiko, kad Belgijos automobilių draudikų biuras jam yra skolingas 1 200,63 Eur ir kad šio dydžio išmoka bus pervesta į nukentėjusio asmeninę sąskaitą. Atsakovo vairuotojo sukeltas autoįvykis sąlygojo ne tik 1 200,63 Eur nuostolį, bet ir didesnius nuostolius. Tai išorės išlaidos – 106,48 Eur ir administravimo išlaidos – 200,00 Eur. Belgijos draudikų biuras yra pateikęs ieškovui reikalavimą atlyginti žalą. Ieškovas 2014 m. gegužės 13 d. SEPA tarptautiniu lėšų pervedimu įvykdė Belgijos draudikų biuro reikalavimą, sumokėjo pavedimu 1 507,11 Eur ir taip atlygino nuostolius, kuriuos padarė atsakovės vairuotojas, už kurį yra atsakinga atsakovė. Atlyginęs nuostolius ieškovas įgijo regreso teisę į atsakovę.

Priešingai, negu buvo sprendžiama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje Nr. 3K-3-100/2014 nagrinėjamos bylos situacijoje, visi mokėjimai, kuriuos sudaro 1507,11 Eur suma yra atskleisti, yra įvardyti ir pakankamais įrodymais bei atitinkamu nacionaliniu bei tarptautiniu teisiniu reglamentavimu yra pagrįsti. Nagrinėjamoje byloje, priešingai negu atsakovo cituojamoje kasacinio teismo nutartyje vyko įrodinėjimo procesas. Ieškovas įrodė, o atsakovė pripažino, kad 2013 m. lapkričio 13 d. įvyko autoįvykis, kad autoįvykis įvyko dėl atsakovės vairuotojo kaltės, kad atsakovės vairuotojo kalti autoįvykio metu padaryti veiksmai buvo priežastiniame ryšyje su padaryta žala. Ginčo dėl padarytos atsakovės kaltais veiksmais žalos fakto byloje nebuvo. Padarytos žalos dydį, jo sudedamąsias dalis ieškovas įrodė, ir priešingai atsakovė neįrodė, kad kuri nors viena reikalaujamos žalos dydžio sudėtinė dalis yra nepagrįsta ar neteisėta, priešingų faktinių duomenų apie reikalaujamos žalos sudėtines dalis atsakovė į bylą nepateikė. Kadangi atsakovė ginčijo atlygintos žalos dydį faktiškai tik bendro pobūdžio atsikirtimu, neįrodinėjo ginčijamo dydžio nepagrįstumo, neįrodinėjo ir neįrodė, kad sudėtinės žalos dydį apsprendusios dalys yra neteisėtos ar neteisingos, tai faktiškai iš esmės prieštaravimų dėl dydžio ir nepareiškė. Akivaizdu, kad atsakovės vairuotojas padarė žalą už kurią atsakomybė tenka atsakovei, neginčijant žalos padarymo ir jo atsiradimo fakto, atsakovei pagal teismų praktiką atsirado įrodinėjimo pareiga, įrodyti, kad jos vairuotojo kalti veiksmai sukėlė kitokį, ne 1 507,11 Eur nuostolį. Nesant kitokių įrodymų teismui nėra pagrindo atmesti ieškovo pateiktų įrodymų, kurie pagrindžia ieškovo reikalavimo teisė į atsakovę 1507,11 Eur dydžio atlygį.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovė UAB „Delintra“ prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.

1) Ieškovas turėtų regresinio (atgręžtinio) reikalavimo teisę į atsakovę tik tuo atveju, jei ieškovas atlygintų eismo metu padarytą žalą ją patyrusiam arba reikalavimo teisę į žalos atlyginimą turinčiam asmeniui. Nacionalinių draudikų biurų tarpusavio bendradarbiavimo sąlygas nustato Biurų tarybos vidaus nuostatai, kurių 5 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pareikalavus laiku nusiunčiami patvirtinamieji dokumentai, įskaitant objektyvius įrodymus, kad nukentėjusių asmenų žala buvo atlyginta. Tai reiškia, kad ieškovas, gavęs iš Belgijos nacionalinio draudikų biuro reikalavimą atlyginti žalą, privalėjo išsireikalauti (gauti) su pareikštu reikalavimus susijusius dokumentus, neabejotinai patvirtinančius, kad Belgijos nacionalinis draudikų biuras atlygino žalą eismo įvykio metu žalą patyrusiam asmeniui ir turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę į žalos atlyginimą ir tik tuomet tenkinti Belgijos nacionalinio draudikų biuro pareikštą reikalavimą. Tačiau, ieškovas teismui kartu su ieškiniu ir kitais procesiniais dokumentais nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad ieškovas turi regresinio reikalavimo teisę, t.y. kad būtų atlyginęs žalą eismo įvykio metu žalą patyrusiam asmeniui arba kitam reikalavimo teisę turinčiam asmeniui. Ieškovas nurodė, kad žalos atlyginimą sumokėjo Belgijos nacionaliniam draudikų biurui. Tačiau, nepateikė jokių įrodymų, įrodančių, kad Belgijos nacionalinis draudikų biuras būtų atlyginęs žalą eismo įvykio metu žalą patyrusiam asmeniui ir turėtų reikalavimo teisę į žalos atlyginimą. 2) Teismas pats sprendime nurodė, kad tam, jog ieškovas įgytų regresinį reikalavimą į eismo įvykio metu padarytos žalos atlyginimą, Belgijos automobilių draudikų biuras žalą patyrusiam asmeniui privalėjo sumokėti žalos atlyginimą. Teismas sprendime aiškiai nurodė, kad ieškovas teismui nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad Belgijos automobilių draudikų biuras žalą patyrusiam asmeniui būtų sumokėjęs žalos atlyginimą ir tuo būtų įgijęs reikalavimo teisę į žalos atlyginimą, kurią galėtų perleisti ieškovui, t.y. nepateikė jokio mokėjimo dokumento (bankinio mokėjimo pavedimo, pakvitavimo ar kt.), kad Belgijos automobilių draudikų biuras būtų sumokėjęs 959,20 eurus už automobilio sugadinimą, 201,43 eurą už patirtas išlaidas (sumokėtą PVM), 40 eurų už transporto priemonės prastovą. Taip pat nepateikė jokio mokėjimo dokumento (bankinio mokėjimo pavedimo, pakvitavimo ar kt.), kad Belgijos automobilių draudikų biuras SOMJA-DUBOIS už apgadinto automobilio apžiūrą būtų sumokėjęs 106,48 eurus ir būtų patyręs šias išlaidas. Tuo tarpu, pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai preziumavo, kad Belgijos automobilių draudikų biuras yra atlyginęs žalą ir įgijęs reikalavimo teisę į žalos atlyginimą, nors pats pripažino, kad teismui tai patvirtinančių dokumentų ieškovas nepateikė. Teismas visiškai nepagrįstai ieškovo pateiktus teiginius (nepateikus jokių įrodymų), kad Belgijos automobilių draudikų biuras atlygino eismo įvykio metu padarytą žalą ir įgijo reikalavimo teisę į žalos atlyginimą, nurodė kaip prezumpciją, kurią tariamai privalėjo paneigti atsakovas

Atsiliepimu į atsakovės apeliacinius skundus ieškovas Lietuvos Respublikos transport priemonių draudikų biuras prašo skundą atmesti ir palikti galioti pirmos instancijos teismo sprendimą nepakeistą bei priimti naujus pateiktus įrodymus. Nurodo, kad ieškovas pateikė pakankamai įrodymų, kurie leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, kad Belgijos nacionalinis draudikų biuras atlygino nukentėjusiamjam asmeniui eismo įvykio metu padarytą žalą. Šias aplinktbes patvirtina ieškovo pateikti žalos dydį pagrindžiantys įrodymai ir susitarimas tarp Belgijos nacxionalinio draudikų biuro bei eismo įvykio metu nukentėjusio asmens, kuriuo buvo susitarta dėl išmokos išmokėjimo. Taip pat ieškovas kartu su atsiliepimu pateikė Belgijos nacionalinio draudikų biuro atsiųstą mokėjimo nurodymo išrašą, kuris patvirtina žalos atlyginimo faktą. Šio įrodymo pateikimo būtinybė atsirado vėliau, jis neįrodo jokių naujų aplinkybių, o tik patvirtina pirmos instancijos teismo konstatuotas aplinkybes, todėl jis prijungtinas prie civilinės bylos.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teismas nagrinėjamoje byloje nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą ir analizuoja apeliaciniame skunde bei atsiliepime į jį nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (CPK 329 straipsnis).

Byloje kilo ginčas dėl ieškovo teisės regreso tvarka reikalauti žalos atlyginimo iš už žalos padarymą atsakingo asmens.

Byloje esantys dokumentai patvirtina, kad 2013 m. lapkričio 13 d., Belgijoje, dėl trečiojo asmens, vairavusio automobilį Scania R440, kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadinta transporto priemonė Fiat Punto (b.l. 8-17, 73-76). Trečiasis asmuo eismo įvykio metu buvo atsakovės darbuotojas ir atliko savo darbines pareigas. Transporto priemonės Scania R440 teisėta valdytoja eismo įvykio metu buvo atsakovė (b.l. 4). Minėta transporto priemonė nebuvo drausta privalomuoju transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu. Eismo įvykį administravo Belgijos nacionalinis draudikų biuras (b.l.12-17, 73-77, 85-88), kuris pateikė duomenis, jog dėl autoįvykio yra patirti 1507,11 Eur dydžio nuostoliai. Ieškovas 2014 m. gegužės 13 d. sumokėjo 1 507,11 Eur Belgijos nacionaliniam draudikų biurui (b.l. 32).

1949 m. sausio 25 d. Jungtinių Tautų Europos ekonomikos reikalų komisijos Vidaus transporto komiteto Kelių transporto pakomitečio rekomendacijoje pasiūlyta Vyriausybėms sudaryti sąlygas draudikams sudaryti tarpusavio susitarimus dėl kitos šalies teritorijoje padarytos žalos atlyginimo. Šios rekomendacijos pagrindu sukurta žaliosios kortelės sistema, kuri užtikrina, kad valstybėje – žaliosios kortelės sistemos narėje – įvykusio eismo įvykio metu asmenų patirta žala būtų atlyginta nepriklausomai nuo to, kad eismo įvykį sukėlęs asmuo yra iš užsienio atvykusios transporto priemonės vairuotojas. Žalioji kortelė yra tarptautinio transporto priemonės draudimo liudijimas, kuris leidžia keliauti per žaliosios kortelės sistemos valstybių narių teritorijas, atskirai nedraudžiant civilinės atsakomybės pagal šalies, į kurią įvažiuojama, įstatymus. Šios sistemos nariai – nacionaliniai draudikų biurai, tarpusavyje bendradarbiaujantys žalos administravimo ir atlyginimo klausimais tarpvalstybinių sutarčių pagrindu, jų bendradarbiavimo sąlygas nustato Nacionalinių draudikų biurų bendradarbiavimo nuostatai. Žaliosios kortelės sistema yra papildyta ES antriniuose teisės šaltiniuose įtvirtintomis motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo nuostatomis. 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo (toliau – Direktyva 2009/103/EB) nuostatos Lietuvos Respublikoje įgyvendintos TPVCAPDĮ. Todėl šio įstatymo normos yra taikytinos ir nagrinėjamo ginčo atveju. Pagal TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas, nacionalinis draudikų biuras išmoka išmoką dėl per eismo įvykį padarytos žalos nukentėjusiems tretiesiems asmenims, kai žala padaryta Europos Sąjungos (ES) valstybėje narėje neapdrausta transporto priemone, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikoje. Nacionalinių draudikų biurų bendradarbiavimo nuostatų 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad tik biuras turi teisę vieno iš savo narių prašymu siųsti kitam biurui prašymą patvirtinti to biuro šalyje įsisteigusį nario korespondentą. Nacionalinių draudikų biurų bendradarbiavimo nuostatuose taip pat nustatyta, kad draudimo įmonės korespondentas administruoja visas žalas vadovaudamasis autoavarijos šalyje taikomais įstatymais ar kitais teisės aktais, reglamentuojančiais atsakomybę, atlyginimą nukentėjusiems asmenims ir transporto priemonių privalomąjį draudimą jį patvirtinusio biuro vardu ir jį patvirtinti prašiusio draudiko sąskaita. Vadovaujantis Bendradarbiavimo nuostatų 3 straipsnio 4 dalies nuostata, Biuras yra išimtinai kompetentingas spręsti visus reikalus, susijusius eismo įvykio šalyje taikomų teisės aktų aiškinimu (net kai remiamasi kitoje šalyje taikomomis teisės aktų nuostatomis) ir žalos sureguliavimu, tačiau esant aiškiai išreikštam prašymui informuoja draudiką arba atitinkamą draudimo biurą prieš priimdamas galutinį sprendimą. Lietuvos Respublikos Transporto priemonių draudikų biuras išmoką dėl kitoje ES valstybėje narėje nukentėjusiems tretiesiems asmenims padarytos ir administruotos žalos išmoka žalą atlyginusiam kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui atsižvelgdamas į Bendradarbiavimo nuostatus ir valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus (TPVCAPDĮ 17 straipsnio 5 dalis). Įstatymu Lietuvos Respublikos Transporto priemonių draudikų biurui nustatyta pareiga išmokėti kitos ES valstybės narės žalos atlyginimo institucijai jos reikalaujamą sumą, sumokėtą nukentėjusiajam trečiajam asmeniui, ir nustatytą atlygį už žalos administravimą, jei kaltininko, kurio transporto priemonės įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, civilinė atsakomybė nebuvo apdrausta (TPVCAPDĮ 17 straipsnio 6 dalies 2 punktas). Vadovaujantis TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalimi, Biuras turi teisę reikalauti, kad atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą, jei ji išmokėta pagal TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą.

Bendradarbiavimo nuostatų 5 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog pareikalavus laiku nusiunčiami patvirtinamieji dokumentai, įskaitant objektyvius įrodymus, kad nuketėjusiųjų asmenų žala buvo atlyginta, tačiau dėl to neturi būti uždelstas išlaidų atlyginimas. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su atsakovės skundo argumentu, jog minėta nuostata įpareigoja ieškovą išreikalauti iš Belgijos nacionalinio draudikų biuro su pareikštu reikalavimu susijusius dokumentus, neabejotinai patvirtinančius, kad žalą patyrusiam asmeniui buvo atlyginta eismo įvykio metu padaryta žala, ir tik tuomet tenkinti Belgijos nacionalinio draudikų biuro pareikštą reikalavimą. Atsižvelgiant į Bendradarbiavimo nuostatų 5 straipsnyje nustatytą reglamentavimą, Lietuvoje veikiančiam draudikų biurui pareiga atlyginti žalą kylą, kai eismo įvykio šalies draudikų biuras pateikia 5 straipsnio 1 dalyje nurodytą informaciją. O pagal šio straipsnio 4 dalį objektyvūs įrodymai, kad nukentėjusiam asmeniui žala buvo atlyginta, siunčiami tik pareigą atlyginti žalą turinčiam draudikų biurui pareikalavus, tai yra ieškovas turėjo teisę, bet ne pareigą išsireikalauti iš Belgijos nacionalinio draudikų biuro įrodymus apie faktiškai nuketėjusiam asmeniui sumokėtą sumą. Be to, nagrinėjamoje byloje buvo pateikta nemažai kitų duomenų, leidžiančių teismui įvertinti, jog ieškovas turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę į atsakovę dėl žalos atlyginimo regreso tvarka.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad bendroji įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė reiškia, kad ginčo šalys privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai). Teismas turi vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu įrodinėjamų aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu. Civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų egzistavimo nėra absoliučiai jokių abejonių. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus.

Ieškovas pirmos instancijos teismui buvo pateikęs pakankamai duomenų, leidžiančių objektyviai įvertinti patį eismo įvykį bei jo metu padarytos žalos dydį. Byloje esantys dokumentai patvirtina, kad nagrinėjamo eismo įvykio metu žala buvo padaryta automobiliui Fiat Punto, kurio savininkas – T. D. (b.l. 11). Taip pat ieškovas pateikė teismui 2014 m. kovo 14 d. Belgijos automobilių draudikų biuro ir T. D. sudarytą susitarimą dėl galutinio žalos atlyginimo, kuriuo susitarimo šalys patvirtino, kad galutinė žalos suma yra 1 200,63 Eur, kurią Belgijos automobilių draudikų biuras įsipareigojo sumokėti žalą patyrusiam asmeniui į jo nurodytą sąskaitą (b.l. 85-88). Taigi, minėtas dokumentas patvirtino, jog Belgijos nacionalinis draudikų biuras turėjo prievolę atlyginti žalą ją patyrusiam asmeniui. Todėl pirmos instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovas turi teisę minėtos sumos atlyginimo reikalauti iš atsakovės. Ieškovo apeliacinės instancijos teismui pateiktas dokumentas patvirtina, kad Belgijos nacionalinis draudikų biuras į žalą patyrusio asmens sąskaitą faktiškai sumokėjo 1 200,63 Eur (b.l. 126-127). Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad skundžiamu sprendimu minėta suma pagal byloje buvusius įrodymus buvo pagrįstai priteista iš atsakovės. Naujai pateiktas dokumentas tik patvirtina pirmos instancijos teismo sprendimo pagrįstumą, todėl apeliacinės instancijos teismas jį priima, atsižvelgdamas į teisingumo ir sąžiningumo principus (CPK 3 straipsnio 1 dalis). Minėtas ieškovo įrodymas paneigia bet kokius atsakovės apeliacinio skundo argumentus dėl duomenų apie faktinį žalos nukentėjusiam asmeniui atlyginimą nebuvimo byloje. Taip pat nepagrįstas yra atsakovės teiginys, jog ieškovas nepateikė jokių įrodymų, jog Belgijos nacionalinis draudikų biuras už transporto priemonės ekspertizę bendrovei Somja-Dubois sumokėjo 106,48 Eur. Byloje yra minėto eksperto pateikta sąskaita, kurioje nurodoma, jog iš ekspertizės atlikimą turi būti sumokėta 106,48 Eur suma (b.l. 12-13). Todėl pirmos instancijos teismas pagrįstai šią sumą priteisė ieškovui iš atsakovės.

Teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, pažymi, kad apeliacinio skundo argumentai nepripažintini pagrįstais. Pirmosios instancijos teismas teisingai vertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes, teisingai taikė ginčą reglamentuojančias teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl apeliacinis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Ieškovas pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinio proceso metu atlyginimo. Ieškovas sumokėjo 4,17 Eur už apeliacinės instancijos teismui pateikto dokumento vertimą į lietuvių kalbą (b.l. 128-129). Kadangi apeliacinės instancijos teismas priėmė minėtą įrodymą, todėl ieškovui priteistina 4,17 Eur iš atsakovės.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės UAB „Delintra“, j.a.k. 125254993, ieškovui Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui, j.a.k. 125709291, 4,17 Eur bylinėjimosi išlaidų.