Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2013-11-11 · Administracinė byla Nr. I-4141-561/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2013-11-11Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2014-08-14Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2013-11-11
Bylos Nr.
I-4141-561/2013
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02128-2013-2
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Milda Vainienė, Arūnas Kaminskas, Jolita Rasiukevičienė
Pareiškėjas
V. I.
Atsakovas
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui
Trečiasis asmuo
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
Kategorijos
  • 6.4.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-4141-561/2013Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02128-2013-2Procesinio sprendimo kategorija 6.4.2, 74 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. lapkričio 11 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Kaminsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Jolitos Rasiukevičienės ir Mildos Vainienės, dalyvaujant atsakovo atstovei Jurgitai Čepaitienei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos V. I. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėja V. I. (toliau – ir pareiškėja) su skundu, kurį vėliau patikslino, kreipėsi į teismą, prašydama: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyriaus (toliau – VSDFV Vilniaus skyrius) 2013-04-09 sprendimą Nr. (9.2) 3-44876; 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau –VSDFV) 2013-06-05 sprendimą Nr. (11.1) I-3789; 3) priteisti pareiškėjai iš VSDFV Vilniaus skyriaus neišmokėtos motinystės pašalpos dalį – 18910,96 Lt.

Skunde nurodė, kad VSDFV Vilniaus skyriaus 2009-06-23 sprendimu Nr. 6-24-13495 jai buvo paskirta motinystės (tėvystės) pašalpa, už vaiko, gimusio 2009-04-15, priežiūros atostogų laikotarpį nuo 2009-06-08 iki 2010-04-15, o 2010-04-13 sprendimu Nr. 6-24-7303 – priežiūros atostogų laikotarpį nuo 2010-04-16 iki 2011-04-15. Nurodė, kad vėlesniais VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimais pareiškėjai priskaičiuota motinystės (tėvystės) pašalpa buvo perskaičiuota ir mokama sumažinta. Dėl antikonstitucinių įstatymo nuostatų taikymo pareiškėjai buvo neišmokėta 18910,96 Lt motinystės (tėvystės) pašalpos dalis. Motinystės (tėvystės) pašalpa baigta mokėti 2011 m. gegužės mėnesį.

Pabrėžė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas konstatavo, kad paskirtos motinystės (tėvystės) pašalpos sumažinimas prieštaravo konstituciniam teisinės valstybės principui, tačiau įsigaliojus 2013-03-05 Konstitucinio Teismo nutarimui, nepriemoka pareiškėjai nebuvo sumokėta. 2013-03-13 pareiškėja su prašymu kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių, prašydama sumokėti visą neišmokėtos motinystės pašalpos dalį laikotarpiu nuo 2010-07-01 iki 2011-04-15. Tiek VSDFV Vilniaus skyrius, tiek VSDFV atsisakė išmokėti susidariusią nepriemoką, motyvuodami tuo, kad sprendimai priimti tuo metu galiojančiomis teisės aktų nuostatomis, yra nenuginčyti ir įvykdyti dar iki 2013-03-05 Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo.

Pažymėjo, kad iš karto, kai tik Konstitucinis Teismas paskelbė 2013-03-05 nutarimą, t. y. tik sužinojusi apie savo pažeistas teises, 2013-03-13 kreipėsi į atsakovą. Sutinka su VSDFV Vilniaus skyriaus ir VSDFV argumentais, jog mokant pareiškėjai sumažintą motinystės (tėvystės) pašalpą, šių institucijų veiksmuose nebuvo neteisėtų veiksmų, nes pagal aktų konstitucingumo ir teisėtumo prezumpciją teisės aktai laikomi atitinkančiais Konstituciją ir teisėtais, kol Konstitucinio Teismo nustatyta tvarka nėra pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai. Tačiau nesutinka su VSDFV argumentu, jog pareiškėja neturi teisės į susidariusią nepriemoką, nes priimti VSDFV Vilniaus skyriaus perskaičiavimo sprendimai yra įvykdyti dar iki Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo dienos. Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2013-03-12 nutartyje pateiktu aiškinimu, jog jeigu asmeniui nebūtų leidžiama kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo jau po to, kai yra priimtas tam tikras Konstitucinio Teismo nutarimas, būtų pažeistas Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas lygiateisiškumo principas.

Tvirtino, kad reikia vadovautis Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 18 str. 2 dalyje įtvirtinta blanketine norma, kuri nustato, kad motinystės pašalpa ar jos dalis apskaičiuojama ir mokama Vyriausybės tvirtinamų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų nustatyta tvarka bei minėtais nuostatais, kuriuose nustatyta, kad nustačius, jog pašalpos paskirtos klaidingai, jos perskaičiuojamos.

Teismo posėdyje pareiškėja nedalyvavo.

Atsiliepimas

Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepimuose į pareiškėjos skundus su pareiškėjos skundais nesutiko ir prašė pareiškėjos skundą ir patikslintus skundus atmesti kaip nepagrįstus.

Nurodė, kad 2009-06-08 pareiškėja kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių su prašymu skirti motinystės (tėvystės) pašalpą vaiko priežiūros atostogų metu. Atsakovas 2009-06-23 sprendimu Nr. 6-24-13495 paskyrė pareiškėjai 7440 Lt pašalpą nuo 2009-06-08 iki 2010-04-15. 2010-03-29 pareiškėja kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių, prašydama skirti ir mokėti jai motinystės (tėvystės) pašalpą vaiko priežiūros atostogų iki 2 metų laikotarpiu. VSDFV Vilniaus skyrius 2010-04-13 sprendimu Nr. 6-24-7303 pareiškėjai, pagal tuo metu galiojusią Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 21 straipsnio redakciją, buvo pratęstas 85 procentų, t. y. 4972,50 Lt per mėnesį, motinystės (tėvystės) pašalpos mokėjimas nuo 2010-04-16 iki 2011-04-15.

2010-01-01 įsigaliojus Laikinajam įstatymui, atsakovas 2010-07-29 priėmė sprendimą Nr. 6-26-2721, kurio pagrindu pareiškėjos pašalpa laikotarpiu nuo 2010-07-01 iki vaikui sukaks dveji metai buvo sumažinta nuo 85 iki 75 procentų pareiškėjos kompensuojamojo uždarbio dydžio ir, atsižvelgiant į tai, kad taip perskaičiuota pareiškėjos motinystės (tėvystės) pašalpa viršijo 75 procentus Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumą, pareiškėjai minėtu laikotarpiu buvo mokama pastarojo dydžio pašalpa.

Atsakovas pabrėžė, kad pareiškėja 2010-07-29 sprendimo Nr. 6-26-2721, kuriuo buvo sumažinta jai paskirta motinystės (tėvystės) pašalpa, neskundė, todėl, atsakovo vertinimu, minėtas sprendimas yra galiojantis ir laikomas visiškai įvykdytu.

Pažymėjo, kad pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 4 dalį, kuri reguliuoja santykius, susijusius su sprendimų, priimtų iki Konstitucinio Teismo nutarimo, kuriuo atitinkamas teisės aktas (jo dalis) pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, įsigaliojimo, vykdymu, neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Konstitucinis Teismas 2011-10-25 nutarime pasisakė, kad Konstitucijos 107 str. 1 dalies nuostata, jog teisės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, reiškia, kad tol, kol Konstitucinis Teismas nėra priėmęs sprendimo, jog atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, preziumuojama, kad toks teisės aktas (jo dalis) atitinka Konstituciją ir kad tokio teisės akto (jo dalies) pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti.

Mano, kad VSDFV Vilniaus skyriaus 2010-07-29 perskaičiavimo sprendimas Nr. 6-26-2721, priimtas vadovaujantis tuo metu galiojančiomis teisės aktų normomis, yra nenuginčytas ir yra laikytinas įvykdytu, dar iki Konstitucinio Teismo 2013-03-05 nutarimo įsigaliojimo.

Atsiliepimas

Atsakovo teigimu, pareiškėja, apie priimtą 2010-07-29 VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimą Nr. 6-26-2721, kuriuo buvo sumažintas motinystės (tėvystės) pašalpos dydis, turėjo sužinoti 2010 m. rugpjūčio mėnesį, gavusi pašalpą už 2010 m. liepą, tačiau su skundu į VSDFV kreipėsi tik 2013-05-14, t. y. po Konstitucinio Teismo 2013-03-05 nutarimo įsigaliojimo. Atsakovo vertinimu, VSDFV teisingai konstatavo, kad šis VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimas laikytinas visiškai įvykdytu, o įvykdytų sprendimų atžvilgiu Konstitucinio Teismo sprendimai neturi atgalinio veikimo galios.

Teismo posėdžio metu atsakovo atstovė palaikė atsiliepimuose į pareiškėjos skundus išdėstytus argumentus ir prašė pareiškėjos skundą ir patikslintus skundus atmesti kaip nepagrįstus.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime į pareiškėjos skundą su pareiškėjos skundu nesutiko, prašė jį atmesti, savo poziciją pagrindė iš esmės analogiškais motyvais, kurie buvo nurodyti atsakovo pateiktame atsiliepime, teismo posėdyje nedalyvavo.

Motyvuojamoji dalis

Byloje nustatyta, kad 2009-06-08 pareiškėja kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių su prašymu skirti motinystės (tėvystės) pašalpą vaiko priežiūros atostogų metu (b. l. 42–43).

Atsakovas 2009-06-23 sprendimu Nr. 6-24-13495 nusprendė pareiškėjai tęsti motinystės (tėvystės) pašalpos mokėjimą vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu nuo 2009-06-08 iki 2010-04-15 (b. l. 44–45).

2010-01-27 atsakovas, vadovaudamasis Laikinojo įstatymo 9 ir 10 straipsniais, Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 58, 74 punktais, bei taikant Vyriausybės patvirtintą nuo 2010-01-01 galiojantį einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį, priėmė sprendimą Nr. 6-26-805, kuriuo perskaičiavo pareiškėjos motinystės (tėvystės) pašalpą (b. l. 48).

2010-03-29 pareiškėja kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių su prašymu skirti ir mokėti motinystės (tėvystės) pašalpą vaiko priežiūros atostogų iki 2 metų laikotarpiu (b. l. 49–50).

VSDFV Vilniaus skyrius 2010-04-13 sprendimu Nr. 6-24-7303 nusprendė pareiškėjai laikotarpiu nuo 2010-04-16 tęsti motinystės (tėvystės) pašalpos mokėjimą vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu nuo 2010-04-16 iki 2011-04-15 (b. l. 51–52).

2010-07-29 atsakovas, vadovaudamasis Laikinojo įstatymo 9 ir 10 straipsniais, Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 58, 74 punktais, bei taikant Vyriausybės patvirtintą nuo 2010-01-01 galiojantį einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį, priėmė sprendimą Nr. 6-26-2721, kuriuo perskaičiavo pareiškėjos motinystės (tėvystės) pašalpą (b. l. 53–54).

Pareiškėja su 2013-03-13 prašymu kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių, prašydama sumokėti visą neišmokėtos motinystės pašalpos dalį, susidariusią dėl antikonstitucinio įstatymo taikymo (b. l. 60).

Atsakovas 2013-04-09 priėmė sprendimą Nr. (9.2) 3-44876, kuriuo pareiškėjos 2013-03-13 prašymo netenkino (b. l. 61–62).

VSDFV 2013-06-05 sprendimu Nr. (11.1) I-3789 pareiškėjos skundas taip pat nebuvo patenkintas (b. l. 8–9).

Byloje ginčas kilęs dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2013-04-09 sprendimo Nr. (9.2) 3-44876, VSDFV 2013-06-05 sprendimo Nr. (11.1) I-3789 ir neišmokėtos motinystės (tėvystės) pašalpos dalies priteisimo pagrįstumo ir teisėtumo.

Pareiškėjai VSDFV Vilniaus skyriaus 2009-06-23 bei 2010-04-23 sprendimais skirta pašalpa, perskaičiuota 2010-07-29 sprendimu Nr. 6-26-2721, mokėjimas buvo baigtas 2011 m. gegužės mėn. Byloje duomenų, kad VSDFV Vilniaus 2010-07-29 sprendimas Nr. 6-26-2721 buvo skundžiamas ir panaikintas, nėra.

Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimų ir veiksmų apskundimo tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad draudėjai, apdraustieji asmenys ir kiti suinteresuoti asmenys turi teisę apskųsti Fondo valdybos teritorinių skyrių ir kitų Fondo įstaigų, susijusių su Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimu, sprendimus ir veiksmus (neveikimą) Fondo valdybai. Fondo valdyba yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija. Minėto straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skundai Fondo valdybai dėl Fondo teritorinių skyrių ir kitų Fondo įstaigų, susijusių su Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimu, sprendimų ir veiksmų (neveikimo) nagrinėjami, jei jie pateikti per 20 darbo dienų nuo tos dienos, kurią suinteresuotas asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamo veiksmo atlikimą (neatlikimą) ar sprendimo priėmimą, o skundai dėl nepriimto sprendimo – per 20 darbo dienų nuo tos dienos, kurią baigėsi sprendimui priimti nustatytas terminas.

Pagrindinė išankstinio administracinių ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institutą apibūdinanti teisės norma įtvirtinta Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 25 str. 1 dalyje, pagal kurią, prieš kreipiantis į administracinį teismą, viešojo administravimo subjektų priimti individualūs teisės aktai ar veiksmai (neveikimas) gali būti, o įstatymų nustatytais atvejais – turi būti ginčijami kreipiantis į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją.

Taigi, įstatymų leidėjas nurodyto pobūdžio ginčams yra nustatęs privalomą išankstinę ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarką.

Pareiškėja apie priimtą VSDFV Vilniaus skyriaus 2010-07-29 sprendimą Nr. 6-26-2721 sužinojo (turėjo sužinoti) 2010 m. rugpjūčio mėnesį, gavusi pašalpą už 2010 m. liepą, tačiau su skundu į VSDFV nesikreipė, t. y. 2010-07-29 priimtas VSDFV Vilniaus sprendimas Nr. 6-26-2721 įsiteisėjo.

Pareiškėja teismui skundžia VSDFV Vilniaus skyriaus 2013-04-09 sprendimą Nr. (9.2) 3-44876, kuriuo atsakovas atsakė į pareiškėjos 2013-03-13 prašymą dėl motinystės pašalpos dalies sumokėjimo, bei VSDFV 2013-06-05 sprendimą Nr. (11.1) I-3789, kuriuo buvo išnagrinėtas pareiškėjos skundas dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2013-04-09 sprendimo Nr. (9.2) 3-44876.

Iš pareiškėjos argumentų suprastina, kad į atsakovą dėl motinystės (tėvystės) pašalpos išmokėjimo ji kreipėsi tik tuomet, kai Konstitucinis Teismas nutarimu pripažino taikytas teisės normas prieštaraujančiomis Konstitucijai, t. y. tik tada ji sužinojo apie savo pažeistas teises. Pareiškėja taip pat tvirtina, kad reikia vadovautis Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 18 str. 2 dalyje įtvirtinta blanketine norma, kuri nustato, kad motinystės pašalpa ar jos dalis apskaičiuojama ir mokama Vyriausybės tvirtinamų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų nustatyta tvarka bei minėtais nuostatais, kuriuose nustatyta, kad nustačius, jog pašalpos paskirtos klaidingai, jos perskaičiuojamos. Dėl šių pareiškėjos argumentų pažymėtina, kad pati pareiškėja sau prieštarauja. Skunde tvirtina, kad VSDFV Vilniaus skyrius ir VSDFV, mokėdami pareiškėjai sumažintą motinystės (tėvystės) pašalpą, neteisėtų veiksmų neatliko, nes pagal aktų konstitucingumo ir teisėtumo prezumpciją teisės aktai laikomi atitinkančiais Konstituciją ir teisėtais, kol Konstitucinio Teismo nustatyta tvarka nėra pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai. Vėliau nurodo ir tvirtina, kad atsakovas jai paskyrė motinystės (tėvystės) pašalpą klaidingai, todėl turi būti taikytinos teisės aktų nuostatos, kurios įpareigoja atsakovą perskaičiuoti klaidingai paskirtą motinystės (tėvystės) pašalpą.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 straipsnyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo priimti nutarimai turi įstatymo galią ir yra privalomi visoms valdžios institucijoms, teismams, visoms įmonėms, įstaigoms bei organizacijoms, pareigūnams ir piliečiams. Visos valstybės institucijos bei jų pareigūnai privalo panaikinti savo priimtus poįstatyminius aktus ar jų nuostatas, kurie pagrįsti pripažintu nekonstituciniu teisės aktu. Neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Konstitucinio Teismo nutarimo pripažinti teisės aktą ar jo dalį nekonstituciniu galia negali būti įveikta pakartotinai priėmus tokį pat teisės aktą ar jo dalį.

Taigi, pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 4 dalį, neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo.

Konstitucinis Teismas 2011-10-25 nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pasisakė, kad Konstitucijos 107 str. 1 dalies nuostata, kad teisės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas teisės aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, reiškia, jog tol, kol Konstitucinis Teismas nėra priėmęs sprendimo, kad atitinkamas teisės aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, preziumuojama, jog toks teisės aktas (jo dalis) atitinka Konstituciją ir kad tokio teisės akto (jo dalies) pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti.

Teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 4 dalies taikymo prasme įvykdytu viešojo administravimo sprendimu laikytinas sprendimas, kuriuo yra galutinai užbaigiama susiklosčiusių teisinių santykių kvalifikacija. Taip pat pažymėta, kad teisinė kvalifikacija baigiama įvykdžius visą numatytą sprendimo priėmimo procedūrą, įskaitant ir įstatymų nustatyta tvarka ir terminais pateikto skundo išnagrinėjimą teisme, kai išnyksta galimybė sprendimu nustatytas teisinio santykio subjektų teises ir pareigas koreguoti. Sprendimas negali būti laikomas įvykdytu, t. y. galutiniu, tol, kol asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka ir terminais ginti savo pažeistas teises teisme ir teismas nėra priėmęs galutinio sprendimo dėl teisinių santykių kvalifikavimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A-575-1831/2011).

Įvertinus nurodytas aplinkybes, pripažintina, kad, pareiškėjai nepateikus skundo VSDFV dėl VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimo, kuriuo pareiškėjai skirta motinystės (tėvystės) pašalpa buvo perskaičiuota, teisinė santykių kvalifikacija buvo užbaigta iki Konstitucinio Teismo 2013-03-05 nutarimo paskelbimo dienos. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad VSDFV Vilniaus skyriaus 2010-07-29 sprendimas Nr. 6-26-2721 įstatymų nustatyta tvarka nebuvo nuginčytas ir yra įvykdytas iki Konstitucinio Teismo 2013-03-05 nutarimo paskelbimo, todėl minėtame nutarime pateikti išaiškinimai šios ginčo dalies išsprendimui nėra teisiškai reikšmingi.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjai motinystės (tėvystės) pašalpa buvo perskaičiuota ir mokėta nuo 2010-07-01 iki 2011-04-15. Pareiškėja dėl sumažintos motinystės (tėvystės) pašalpos, nei gavusi pirmąją sumažintą išmoką, nei gavusi vėlesnes išmokas (iki 2013-03-13) į atsakovą nesikreipė. Kaip jau buvo minėta, sprendimas mokėti sumažintas išmokas nebuvo apskųstas, galiojantis ir šiuo konkrečiu atveju laikomas visiškai įvykdytu. Taigi, atsižvelgiant į tai, jog sumažintos išmokos mokėjimas yra galiojantis, nes nenuginčytas ir įvykdytas dar iki 2013-03-05 Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo (motinystės (tėvystės) pašalpa pareiškėjai baigta mokėti dar 2011 m. gegužės mėn.), todėl, remiantis Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 4 dalimi, nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimų dėl sprendimų panaikinimo bei reikalavimo priteisti neišmokėtą motinystės išmokos dalį.

Pažymėtina, kad pareiškėjos paminėtoje LVAT 2013-03-12 nutartyje faktinės aplinkybės buvo kitokios, t. y. pareiškėjo minėtoje byloje pensijos perskaičiavimo sprendimas nebuvo galutinis ir negalėjo būti laikomas įvykdytu Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 4 dalies prasme ir priešingai nagrinėjamoje byloje – 2010-07-29 VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimas Nr. 6-26-2721 V. I. atžvilgiu, priimtas vadovaujantis tuo metu galiojančiomis teisės aktų nuostatomis, yra nenuginčytas ir įvykdytas dar iki 2013-03-05 Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo 2013-03-08.

Išnagrinėjusi ir įvertinusi visus byloje esančius įrodymus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad VSDFV Vilniaus skyrius 2013-04-09 sprendime Nr. (9.2) 3-44876 faktines aplinkybes vertino ir ginčo santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas taikė tinkamai, minėtas sprendimas pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1 dalies nuostatas yra pagrįstas ir teisėtas, todėl skundo reikalavimai šį sprendimą panaikinti, taip pat panaikinti VSDFV 2013-06-05 sprendimą Nr. (11.1) I-3789 yra atmestini.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis ABTĮ 85–87 straipsniais, 88 str. 1 punktu, 127 str. 1 dalimi, 129 straipsniu, teismas

nusprendė:

V. I. skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėjai Arūnas KaminskasJolita RasiukevičienėMilda Vainienė