- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-08-14
- Bylos Nr.
- A-756-1080-14
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02128-2013-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Laimė Baltrūnaitė (pirm.), Ričardas Piličiauskas, Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pran.)
- Pareiškėjas
- V. I.
- Atsakovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyriui
- Kategorijos
- 6.4.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Ričardo Piličiausko ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. I. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. I. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyriui, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja V. I. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–5, 23–27, 82–85) prašydama: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyriaus (toliau – VSDFV Vilniaus skyrius) 2013 m. balandžio 9 d. sprendimą Nr. (9.2) 3-44876 (b. l. 6, 7); 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau –VSDFV) 2013 m. birželio 5 d. sprendimą Nr. (11.1) I-3789 (b. l. 8, 9); 3) priteisti pareiškėjai iš VSDFV Vilniaus skyriaus neišmokėtos motinystės pašalpos dalį – 18 910,96 Lt.
Pareiškėja paaiškino, kad VSDFV Vilniaus skyriaus 2009 m. birželio 23 d. sprendimu Nr. 6-24-13495 jai buvo paskirta motinystės (tėvystės) pašalpa už vaiko priežiūros atostogų laikotarpį nuo 2009 m. birželio 8 d. iki 2010 m. balandžio 15 d., o 2010 m. balandžio 13 d. sprendimu Nr. 6-24-7303 - už laikotarpį nuo 2010 m. balandžio 16 d. iki 2011 m. balandžio 15 d. Vėlesniais VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimais pareiškėjai priskaičiuota motinystės (tėvystės) pašalpa buvo perskaičiuota ir mokama sumažinta. Dėl antikonstitucinių įstatymo nuostatų taikymo pareiškėjai buvo neišmokėta 18 910,96 Lt motinystės (tėvystės) pašalpos dalis. Motinystės (tėvystės) pašalpa baigta mokėti 2011 m. gegužės mėnesį.
Pabrėžė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013 m. kovo 5 d. nutarime konstatavo, kad paskirtos motinystės (tėvystės) pašalpos sumažinimas prieštaravo konstituciniam teisinės valstybės principui, tačiau įsigaliojus šiam nutarimui, nepriemoka pareiškėjai nebuvo sumokėta. 2013 m. kovo 13 d. pareiškėja su prašymu kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių, prašydama sumokėti visą neišmokėtos motinystės pašalpos dalį laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2011 m. balandžio 15 d. Tiek VSDFV Vilniaus skyrius, tiek VSDFV atsisakė išmokėti susidariusią nepriemoką, motyvuodami tuo, kad sprendimai priimti tuo metu galiojančiomis teisės aktų nuostatomis, yra nenuginčyti ir įvykdyti dar iki minėto nutarimo įsigaliojimo.
Sutiko su VSDFV Vilniaus skyriaus ir VSDFV argumentais, jog mokant pareiškėjai sumažintą motinystės (tėvystės) pašalpą, šių institucijų veiksmuose nebuvo neteisėtų veiksmų, nes pagal aktų konstitucingumo ir teisėtumo prezumpciją teisės aktai laikomi atitinkančiais Lietuvos Respublikos Konstituciją (toliau – ir Konstitucija) ir teisėtais, kol Konstitucinio Teismo nustatyta tvarka nėra pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai. Tačiau nesutinka su VSDFV argumentu, jog pareiškėja neturi teisės į susidariusią nepriemoką, nes priimti VSDFV Vilniaus skyriaus perskaičiavimo sprendimai yra įvykdyti dar iki Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo dienos. Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartyje pateiktu aiškinimu, jog jeigu asmeniui nebūtų leidžiama kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo jau po to, kai yra priimtas tam tikras Konstitucinio Teismo nutarimas, būtų pažeistas Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas lygiateisiškumo principas.
Tvirtino, kad reikia vadovautis Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 18 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta blanketine norma.
Atsiliepimas
Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyrius atsiliepime į pareiškėjos skundą (b. l. 37–41, 95–97) su juo nesutiko ir prašė pareiškėjos skundą ir patikslintus skundus atmesti kaip nepagrįstus.
Paaiškino, kad 2009 m. birželio 8 d. pareiškėja kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių su prašymu skirti motinystės (tėvystės) pašalpą vaiko priežiūros atostogų metu. Atsakovas 2009 m. birželio 23 d. sprendimu Nr. 6-24-13495 paskyrė pareiškėjai 7 440 Lt pašalpą nuo 2009 m. birželio 8 d. iki 2010 m. balandžio 15 d. Pareiškėja 2010 m. kovo 29 d. kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių, prašydama skirti ir mokėti jai motinystės (tėvystės) pašalpą vaiko priežiūros atostogų iki 2 metų laikotarpiu. VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. balandžio 13 d. sprendimu Nr. 6-24-7303 pareiškėjai, pagal tuo metu galiojusią Įstatymo 21 straipsnio redakciją, buvo pratęstas 85 proc., t. y. 4 972,50 Lt per mėnesį, motinystės (tėvystės) pašalpos mokėjimas nuo 2010 m. balandžio 16 d. iki 2011 m. balandžio 15 d.
2010 m. sausio 1 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinajam įstatymui (toliau – ir Laikinasis įstatymas), atsakovas 2010 m. liepos 29 d. priėmė sprendimą Nr. 6-26-2721, kurio pagrindu pareiškėjos pašalpa laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 1 d. iki vaikui sukaks dveji metai buvo sumažinta nuo 85 iki 75 proc. pareiškėjos kompensuojamojo uždarbio dydžio ir, atsižvelgiant į tai, kad taip perskaičiuota pareiškėjos motinystės (tėvystės) pašalpa viršijo 75 proc. Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumą, pareiškėjai minėtu laikotarpiu buvo mokama pastarojo dydžio pašalpa.
Pareiškėja 2010 m. liepos 29 d. sprendimo Nr. 6-26-2721, kuriuo buvo sumažinta jai paskirta motinystės (tėvystės) pašalpa, neskundė, todėl minėtas sprendimas yra galiojantis ir laikomas visiškai įvykdytu.
Remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo (toliau – ir Konstitucinio Teismo įstatymas) 72 straipsnio 4 dalimi, Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarimu, kol Konstitucinis Teismas nėra priėmęs sprendimo, jog atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, preziumuojama, kad toks teisės aktas (jo dalis) atitinka Konstituciją ir kad tokio teisės akto (jo dalies) pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti.
Pareiškėja, apie priimtą 2010 m. liepos 29 d. VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimą Nr. 6-26-2721, kuriuo buvo sumažintas motinystės (tėvystės) pašalpos dydis, turėjo sužinoti 2010 m. rugpjūčio mėnesį, gavusi pašalpą už 2010 m. liepą, tačiau su skundu į VSDFV kreipėsi tik 2013 gegužės 14 d.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepime į pareiškėjos skundą (b. l. 65–70, 91–94) su pareiškėjos skundu nesutiko, prašė jį atmesti, savo poziciją pagrindė iš esmės analogiškais motyvais, kurie buvo nurodyti atsakovo pateiktame atsiliepime.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 11 d. sprendimu (b. l. 109–113) pareiškėjos V. I. skundą atmetė.
Nurodė, jog Pareiškėjai VSDFV Vilniaus skyriaus 2009 m. birželio 23 d. bei 2010 m. balandžio 23 d. sprendimais skirta pašalpa, perskaičiuota 2010 m. liepos 29 d. sprendimu Nr. 6-26-2721, mokėjimas buvo baigtas 2011 m. gegužės mėn. Byloje duomenų, kad VSDFV Vilniaus 2010 m. liepos 29 d. sprendimas Nr. 6-26-2721 buvo skundžiamas ir panaikintas, nėra.
Rėmėsi Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Socialinio draudimo įstatymas, VSDĮ) 37 straipsnio 1 bei 2 dalimis, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 25 straipsnio 1 dalimi ir nustatė, kad įstatymų leidėjas nurodyto pobūdžio ginčams yra nustatęs privalomą išankstinę ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarką.
Pareiškėja apie priimtą VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. sprendimą Nr. 6-26-2721 sužinojo (turėjo sužinoti) 2010 m. rugpjūčio mėnesį, gavusi pašalpą už 2010 m. liepą, tačiau su skundu į VSDFV nesikreipė.
Iš pareiškėjos argumentų suprastina, kad į atsakovą dėl motinystės (tėvystės) pašalpos išmokėjimo ji kreipėsi tik tuomet, kai Konstitucinis Teismas nutarimu pripažino taikytas teisės normas prieštaraujančiomis Konstitucijai. Pareiškėja taip pat tvirtino, kad reikia vadovautis Įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta blanketine norma. Tačiau, pati pareiškėja sau prieštarauja. Skunde tvirtina, kad VSDFV Vilniaus skyrius ir VSDFV, mokėdami pareiškėjai sumažintą motinystės (tėvystės) pašalpą, neteisėtų veiksmų neatliko, nes pagal aktų konstitucingumo ir teisėtumo prezumpciją teisės aktai laikomi atitinkančiais Konstituciją ir teisėtais, kol Konstitucinio Teismo nustatyta tvarka nėra pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai. Vėliau nurodo ir tvirtina, kad atsakovas jai paskyrė motinystės (tėvystės) pašalpą klaidingai, todėl turi būti taikytinos teisės aktų nuostatos, kurios įpareigoja atsakovą perskaičiuoti klaidingai paskirtą motinystės (tėvystės) pašalpą.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Konstitucijos 107 straipsniu, Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalimi, kuria remiantis, neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Atsižvelgęs į Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarimą bei teismų praktiką, kurioje ne kartą pažymėta, kad Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies taikymo prasme įvykdytu viešojo administravimo sprendimu laikytinas sprendimas, kuriuo yra galutinai užbaigiama susiklosčiusių teisinių santykių kvalifikacija. Taip pat pažymėta, kad teisinė kvalifikacija baigiama įvykdžius visą numatytą sprendimo priėmimo procedūrą, įskaitant ir įstatymų nustatyta tvarka ir terminais pateikto skundo išnagrinėjimą teisme, kai išnyksta galimybė sprendimu nustatytas teisinio santykio subjektų teises ir pareigas koreguoti. Sprendimas negali būti laikomas įvykdytu, t. y. galutiniu, tol, kol asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka ir terminais ginti savo pažeistas teises teisme ir teismas nėra priėmęs galutinio sprendimo dėl teisinių santykių kvalifikavimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011) ir įvertinęs nurodytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pripažino, kad, pareiškėjai nepateikus skundo VSDFV dėl VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimo, kuriuo pareiškėjai skirta motinystės (tėvystės) pašalpa buvo perskaičiuota, teisinė santykių kvalifikacija buvo užbaigta iki Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimo paskelbimo dienos. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija padarė išvadą, kad VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. sprendimas Nr. 6-26-2721 įstatymų nustatyta tvarka nebuvo nuginčytas ir yra įvykdytas iki Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimo paskelbimo, todėl minėtame nutarime pateikti išaiškinimai šios ginčo dalies išsprendimui nėra teisiškai reikšmingi.
Pareiškėjai motinystės (tėvystės) pašalpa buvo perskaičiuota ir mokėta nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2011 m. balandžio 15 d. Pareiškėja dėl sumažintos motinystės (tėvystės) pašalpos, nei gavusi pirmąją sumažintą išmoką, nei gavusi vėlesnes išmokas į atsakovą nesikreipė. Taigi, atsižvelgiant į tai, jog sumažintos išmokos mokėjimas yra galiojantis, nes nenuginčytas ir įvykdytas dar iki 2013 m. kovo 5 d. Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo, remiantis Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalimi, konstatavo, kad teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimų dėl sprendimų panaikinimo bei reikalavimo priteisti neišmokėtą motinystės išmokos dalį nėra.
III.
Pareiškėja V. I. apeliaciniu skundu (b. l. 118–121) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti.
Apeliacinį skundą grindžia tuo, jog pirmosios instancijos teismas sprendime neteisingai taikė teisės normas dėl senaties termino minėtam reikalavimui pateikti. Šį argumentą grindė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.124 ir 1.127 straipsniais. Nurodo, kad senaties terminas turi būti skaičiuojamas ne nuo sužinojimo apie VSDFV Vilniaus skyriaus veiksmus, o nuo Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo dienos. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kreipimuisi į administracinį teismą su skundu dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos taikytinas 3 metų procesinis terminas, nežiūrint į tai, kad VSDĮ 37 straipsnio 2 dalis numato 6 mėn. terminą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013). Pareiškėja mano, jog ji yra diskriminuojama dėl savo socialinės padėties, nes jos teisė kreiptis dėl savo pažeistų teisių, ryšium su to paties Laikinojo įstatymo taikymu, tik gaunant kitą įstatyme numatytą socialinę išmoką – motinystės pašalpą, o ne pareigūno pensiją, traktuojama skirtingai, t. y. ji gali savo pažeistas teises ginti per 20 darbo dienų nuo sužinojimo, kai pareigūnų ir karių pensijų gavėjai – per 3 metus. Tokiu būdu yra pažeidžiamas asmenų lygybės principas bei pernelyg suvaržoma asmens teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos bei paneigiama pati teisė į veiksmingą teisminę gynybą, taip pažeidžiant ir Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 13 straipsnį ir Konstitucijos 30 straipsnį.
Pareiškėja neginčija, kad apie VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. perskaičiavimo sprendimą Nr. 6-26-2721 sužinojo 2010 m. rugpjūčio mėn., t. y. kuomet ji gavo sumažintą motinystės pašalpą, tačiau tuo metu ginčyti minimą sprendimą pareiškėja neturėjo teisinio pagrindo, nes jis atitiko galiojančius teisės aktus ir buvo teisėtas. VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. perskaičiavimo sprendimas Nr. 6-26-2721 tapo neteisėtu tik Konstituciniam Teismui priėmus 2013 m. kovo 5 d. nutarimą, todėl senaties terminas turi būti skaičiuojamas nuo šio nutarimo priėmimo dienos.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika rodo, kad dėl antikonstitucinio Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo asmenims, gavusiems mažesnes nei priklausė pareigūnų ir karių valstybines pensijas, negautos pensijos dalis priteisiama iš Lietuvos valstybės, atstovaujančios šią pensiją mokančios institucijos. Taigi, šioje iš esmės identiškoje situacijoje, taikant tą patį teisės aktą, atsakovu byloje dėl negautos pensijos dalies gali būti patraukta Lietuvos valstybė, iš kurios teismai ir priteisia negautas pensijas asmenims, tuo tarpu pareiškėjai buvo uždrausta atsakovu nurodyti Lietuvos valstybę. Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika rodo, kad net ir neįtraukus į bylą atsakovu valstybę, teismas šį procesinį pažeidimą ištaiso pats (pvz.: Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013), o nagrinėjamu atveju teismas, nusprendęs jog nėra pagrindo priteisti prašomas sumas iš VSDFV Vilniaus skyriaus, net nesprendė klausimo dėl valstybės atsakomybės šioje byloje.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra konstatavęs, kad galimybė prisiteisti teisingą apmokėjimą už darbą, kai jis nebuvo mokamas dėl Konstitucijai prieštaraujančio įstatymo, nebėra tiesiogiai siejama su Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalimi ir jos pagrindu išvystyta „neįvykdyto sprendimo“ samprata administracinių bylų jurisprudencijoje, todėl, nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalį.
Atsiliepimas
Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyrius atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą (b. l. 130–131) su juo nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytais motyvais.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą (b. l. 127–129) su juo nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimą į apeliacinį skundą iš esmės grindžia tais pačiais argumentais kaip ir atsiliepimą į skundą pirmosios instancijos teismui. Nurodo, jog dėl sumažintos motinystės (tėvystės) pašalpos pareiškėja, per įstatymų nustatytą terminą, nesikreipė nei į VSDFV, nei į teismą. Paaiškina, jog Konstitucinio Teismo nutarimų galiojimas yra nukreiptas į ateitį, taigi įvykdytų sprendimų atžvilgiu Konstitucinio Teismo nutarimai neturi atgalinio veikimo galios, o apeliantės motinystės (tėvystės) perskaičiavimo sprendimas yra įvykdytas dar iki Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimo paskelbimo. Taigi, šiuo atveju, VSDFV Vilniaus skyrius, priimdamas ginčijamą sprendimą, t. y. perskaičiuodamas apeliantės motinystės (tėvystės) pašalpą, vadovavosi galiojančiomis teisės normomis, veikė pagal kompetenciją teisės aktų nustatyta tvarka, o nagrinėjamu atveju yra taikoma Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalis, kuri neapima tokių teisinių situacijų, kai sprendimai, nors ir pagrįsti teisės aktais, vėliau pripažintais prieštaraujančiais Konstitucijai, Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo dieną yra įvykdyti.
Atsakydama į pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodytus argumentus VSDFV paaiškina, jog pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo bylose taikoma pretenzijos pareiškimo valstybinę pensiją mokančiai institucijai procedūra, kuri negali būti sulyginama su numatytąja valstybinio socialinio draudimo teisinius santykius reglamentuojančiose teisės normose, t. y. VSDĮ 37 straipsnyje. Šiuo aspektu įstatymų leidėjas nėra įtvirtinęs privalomos ikiteisminės sprendimų ir veiksmų dėl valstybinių pensijų mokėjimo, nepriemokos nagrinėjimo tvarkos. Tuo tarpu dėl valstybinio socialinio draudimo išmokų, šiuo atveju dėl motinystės (tėvystės) pašalpų sprendimų pagrįstumo yra numatyta išankstinė tokių sprendimų ar veiksmų apskundimo tvarka (VSDĮ 37 straipsnio 1 dalis). Minėto VSDĮ straipsnio 2 dalis numato terminą, per kurį asmuo turi kreiptis į VSDFV (privalomą išankstinę ginčų nagrinėjimo dėl VSDFV teritorinių įstaigų sprendimų ar veiksmų (neveikimo) instituciją) dėl VSDFV teritorinio skyriaus sprendimo ar veiksmo (neveikimo).
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Ginčas kilo dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. balandžio 9 d. sprendimo Nr. (9.2) 3-44876 bei VSDFV 2013 m. birželio 5 d. sprendimo Nr. (11.1) I-3789, kuriais atsisakyta perskaičiuoti pareiškėjai paskirtos motinystės (tėvystės) pašalpos vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu iki vaikui sukaks dveji metai dydį, teisėtumo ir pagrįstumo.
Iš bylos duomenų nustatyta, kad VSDFV Vilniaus skyrius 2009 m. birželio 23 d. sprendimu Nr. 6-24-13495 nuo 2009 m. birželio 8 d. iki 2010 m. balandžio 15 d., o 2010 m. balandžio 13 d. sprendimu Nr. 6-24-7303 – nuo 2010 m. balandžio 14 d. iki 2011 m. balandžio 15 d. pareiškėjai paskyrė motinystės (tėvystės) pašalpą vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu iki vaikui sukaks dveji metai. Atsakovas, vadovaudamasis 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 1 dalies ir 10 straipsnio 3 dalies nuostatomis, 2010 m. liepos 29 d. priėmė sprendimą Nr. 6-26-2721, kuriuo nuo 2010 m. liepos 1 d. sumažino pareiškėjai mokamą motinystės (tėvystės) pašalpą už antrus vaiko priežiūros metus. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2013 m. kovo 5 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 1 dalis bei 10 straipsnio 2 ir 3 dalys prieštaravo konstituciniam teisinės valstybės principui.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėja nei sumažintos motinystės (tėvystės) pašalpos mokėjimo laikotarpiu, nei po Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimo oficialaus paskelbimo 2013 m. kovo 8 d. leidinyje „Valstybės žinios“, nei nagrinėjamu atveju 2013 m. kovo 13 d. kreipdamasi į VSDFV Vilniaus skyrių (ir dėl šio sprendimo apskundimo – į VSDFV) neprašė panaikinti jai tiesiogines teisines pasekmes sukeliantį VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. sprendimą Nr. 6-26-2721, t. y. neapskundė VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. sprendimo Nr. 6-26-2721 išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, nors vadovaujantis Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 25 straipsniu bei Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 1 dalimi, VSDFV yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija VSDFV teritorinių skyrių ir kitų Valstybinio socialinio draudimo fondo įstaigų, susijusių su Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimu, sprendimams ir veiksmams (neveikimui) (žr., pvz., LVAT 2014 m. gegužės 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-976/2014).
Pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalį, skundai VSDFV dėl VSDFV teritorinių skyrių ir kitų Valstybinio socialinio draudimo fondo įstaigų, susijusių su Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimu, sprendimų ir veiksmų (neveikimo) nagrinėjami, jeigu jie pateikti per 20 darbo dienų nuo tos dienos, kurią suinteresuotas asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamo veiksmo atlikimą (neatlikimą) ar sprendimo priėmimą <...>. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikoma, kad asmuo sužino apie aktą, kai jam tampa prieinama informacija apie esminius šio akto turinį sudarančius elementus, t. y. apie aktą priėmusią instituciją (asmenį), priėmimo datą, aktu nustatomas teises ar pareigas. Sužinojęs apie priimtą aktą, asmuo kartu sužino apie šiuo aktu pažeidžiamas jo teises (žr., pvz.: 2013 m. spalio 2 d. nutartį adm. byloje Nr. AS492-658/2013; 2012 m. kovo 16 d. nutartį adm. byloje Nr. AS858-187/2012). Taigi, 2010 m. rugpjūčio mėnesį gavusi motinystės (tėvystės) pašalpą už 2010 m. liepos mėnesį, pareiškėja sužinojo (turėjo sužinoti) apie VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. sprendimu Nr. 6-26-2721 perskaičiuotą (sumažintą) motinystės (tėvystės) pašalpą, tačiau iki 2013 m. kovo 5 d. Konstitucinio Teismo išvadų dėl Laikinojo įstatymo nuostatų, kuriomis reguliuojamos paskirtų motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų perskaičiavimu sudarytos prielaidos šias pašalpas sumažinti, atitikties Konstitucijai, į VSDFV nesikreipė.
Šioje byloje ginčijamame VSDFV 2013 m. balandžio 9 d. sprendime Nr. (9.2) 3-44876 atsakovas nurodė tai, kad VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. sprendimas Nr. 6-26-2721 yra nenuginčytas ir įvykdytas iki Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimo paskelbimo, todėl negali būti peržiūrėtas. Atsižvelgiant į išdėstytą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog pareiškėjai nepateikus skundo VSDFV dėl VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimo, kuriuo jai skirta motinystės (tėvystės) pašalpa buvo perskaičiuota, teisinė santykių kvalifikacija buvo užbaigta iki Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimo paskelbimo dienos. Kadangi VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. sprendimas Nr. 6-26-2721 įstatymų nustatyta tvarka nebuvo nuginčytas ir yra įvykdytas iki Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimo paskelbimo, todėl minėtame nutarime pateikti išaiškinimai šios ginčo dalies išsprendimui nėra teisiškai reikšmingi.
Apibendrinant išdėstytą, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog VSDFV Vilniaus skyrius 2013 m. balandžio 9 d. sprendime Nr. (9.2) 3-44876 faktines aplinkybes vertino ir ginčo santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas taikė tinkamai, minėtas sprendimas pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas yra pagrįstas ir teisėtas, todėl skundo reikalavimai panaikinti šį sprendimą bei VSDFV 2013 m. birželio 5 d. sprendimą Nr. (11.1) I-3789 yra atmestini.
Esant tokioms aplinkybėms, pareiškėjos apeliacinis skundas jame nurodytais motyvais atmetamas kaip nepagrįstas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos V. I. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.