Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušros Bielskės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Virginijos Liudvinavičienės, Justo Namavičiaus,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka mišriu būdu (dalyvaujant proceso dalyviams teismo posėdžių salėje ir nuotoliniu būdu naudojant vaizdo ir garso priemones „Zoom“ programos platformoje) išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios T. S. gynėjo advokato Mariaus Monkevičiaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2023 m. vasario 28 d. nuosprendžio, kuriuo T. S. pripažinta kalta padariusi nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 28 straipsnio 3 dalyje, 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte, bei, vadovaujantis BK 62 straipsnio 2 dalies 5 punktu, 3 dalies 1 punktu, jai paskirta 4 metų laisvės atėmimo bausmė.

Civilinio ieškovo Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo tenkintas, ir iš T. S. priteista 2 362,19 Eur turtinės žalos atlyginimo bei 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą (2 362,19 Eur) nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo Vilniaus teritorinės ligonių kasos naudai.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

Motyvuojamoji dalis

I. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistosios T. S. gynėjo advokato M. Monkevičiaus apeliacinis skundas atmetamas.

4. Apeliacinės instancijos teismas, nenustatęs esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, nenurodytų apeliaciniame skunde, tačiau turėjusių neigiamos įtakos nuteistajai, patikrino bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Teisėjų kolegija, išanalizavusi ikiteisminio tyrimo metu surinktus, teisiamajame posėdyje ištirtus ir įvertintus įrodymus bei patikrinusi nuteistosios gynėjo apeliacinio skundo argumentus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir pagrįstai T. S. pripažino kalta pagal BK 28 straipsnio 3 dalį ir BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą. Priešingai, nei nurodoma apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė pagrindo taikyti BK 28 straipsnio 2 dalies nuostatas. Be to, teismas atsižvelgė į BK 54 straipsnio 2 dalyje išvardintas aplinkybes, tinkamai jas įvertino, ir T. S. paskyrė teisingą bausmę. Civilinio ieškinio klausimas išspręstas tinkamai.

Dėl BK 28 straipsnio nuostatų taikymo

5. Byloje iš esmės nėra ginčo, kad R. P. mirė nuo nagrinėjamo įvykio metu patirtų sužalojimų, kuriuos jam padarė nuteistoji T. S.. Tai patvirtina byloje surinktų įrodymų visuma. Anot nuteistosios, įvykio metu ji darė valgyti, peiliu pjaustė daržoves. Išgėręs R. P. pradėjo priekaištauti dėl to, kad ši turėjo lytinių santykių su jo draugu, vadino ją necenzūriniais žodžiais, pradėjo smūgiuoti kumščiu į nugarą, paėmęs už plaukų apsuko, pradėjo daužyti į veidą. Tuomet ji dūrė nukentėjusiajam 2–3 kartus į šoną peiliu, kurį laikė rankose. Supratusi, kad dūrė peiliu, iškvietė greitąją pagalbą, tačiau išsigandusi, ką padarė, išėjo pas pažįstamą. Teigė, kad nukentėjusysis prieš ją ir anksčiau smurtaudavo. Neneigia kas nutiko, tačiau tvirtina, jog tyčios nužudyti nebuvo, ji tik gynėsi nuo nukentėjusiojo smurto (t. 2, b. l. 103–104, 107–108, 113, 120–121, 125–127; t. 3, b. l. 113–114). Liudytojas V. K. parodė, kad 2021 m. spalio 24 d. 17.55 val. jam paskambino kaimynas R. P., pasakė, kad jam bloga, ir paprašė iškviesti greitąją pagalbą ir policiją. Nubėgęs pas R. P. į namus pamatė, kad jo pilve buvo žaizda. R. P. pasakė, kad sugyventinė T. jį „papjovė“ (t. 1, b. l. 168–169; t. 3, b. l. 108–109). Tai, jog sužalojimus padarė sugyventinė T. S., R. P. nurodė atvykusiems pareigūnams ir atvežtas į gydymo įstaigą (t. 1, b. l. 42–44, 71, 72, 74, 192–193; t. 2, b. l. 3). Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus 2021 m. spalio 26 d. specialisto išvadoje Nr. M 1390/2021 (01), atlikus autopsiją ir papildomus laboratorinius tyrimus, konstatuota, kad R. P. mirė nuo durtinio pjautinio pilvo sužalojimo su vidaus organų pažeidimu. R. P. lavone konstatuota durtinė žaizda pilvo kairėje, plonosios žarnos pasaito pažeidimas, kiaurinis skersinės žarnos pažeidimas su aplinkine minkštųjų audinių kraujosruva, odos įbrėžimas dešinėje šlaunyje, durtinė pjautinė žaizda kairiame klube. Sužalojimai padaryti mažiausiai trimis trauminiais poveikiais. Mirtis įvyko dėl pilvo sužalojimų visumos. R. P. mirė (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 98–103). Pirmosios instancijos teisme apklaustas ekspertas D. F. (D. F.) patvirtino savo išvadą (t. 3, b. l. 125–126). Taigi, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad kaltinime nurodytu laiku ir vietoje T. S. trimis trauminiais poveikiais, padarytais R. P. peiliu į pilvą, klubą, šlaunį, jį sužalojo. Durtinis-pjautinis pilvo sužalojimas su vidaus organų pažeidimu komplikavosi vidiniu ir išoriniu nukraujavimu, dėl ko R. P. mirė. R. P. mirtis su nustatytais T. S. smurtiniais veiksmais sietina tiesioginiu priežastiniu ryšiu.

6. Gynėjas apeliaciniame skunde teigia, kad T. S. būtinosios ginties ribų neperžengė. Pagal baudžiamąjį įstatymą būtinoji gintis yra atsakomybę šalinanti aplinkybė, kuri pagal BK 28 straipsnio 2 dalies nuostatas apibrėžiama kaip situacija, kai asmuo padaro baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, jei tuo neperžengiamos būtinosios ginties ribos. Pagal teismų praktiką kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus, o gynyba turi atitikti kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-275/2013, Nr. 2K-142-303/2021 ir kt.). Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje surinktus įrodymus, pripažino, kad įvykio metu tarp R. P. ir T. S. buvo susiklosčiusi būtinosios ginties situacija, o būtent, kad R. P. kėsinimasis buvo pavojingas, realus ir akivaizdus, o T. S. smurtiniai veiksmai buvo gynybinio pobūdžio, tačiau peržengiantys būtinosios ginties ribas. Nesant prokuroro ar nukentėjusiojo skundo nuteistosios teisinę padėtį bloginančiais pagrindais, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 4 dalimi, patikrino tik ginčijamo nuosprendžio išvadas, sietinas su būtinosios ginties ribų peržengimu.

7. Pagal BK 28 straipsnio 3 dalį, būtinosios ginties ribų peržengimas yra tuo atveju, kai tiesiogine tyčia nužudoma arba sunkiai sutrikdoma sveikata, jeigu gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Būtinosios ginties ribų peržengimu nelaikoma dėl didelio sumišimo ar išgąsčio, kurį sukėlė pavojingas kėsinimasis, arba ginantis nuo įsibrovimo į būstą padaryta veika. Teismų praktikoje išvada apie būtinosios ginties ribų peržengimą paprastai daroma nustačius, kad tiesiogine tyčia besikėsinančiajam padaryta aiškiai didesnė žala, negu vertos ginamos teisės ar interesai, į kuriuos buvo kėsinamasi, kai panaudotos gynybos priemonės konkrečioje situacijoje nebuvo būtinos. Pažymėtina, kad teismai, spręsdami šį klausimą, turi įvertinti kėsinimosi pobūdį, pavojingumą ir besikėsinančiajam padarytos žalos dydį. Kėsinimosi pobūdį nulemia vertybės, kurioms dėl kėsinimosi gresia pavojus (nuosavybė, gyvybė, sveikata ir pan.), o pavojingumą – kėsinimosi intensyvumas, besikėsinančiųjų skaičius, jėgų santykis, kėsinimosi metu naudojamos priemonės, galimos žalos dydis ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-59/2010, Nr. 2K-310/2011, Nr. 2K-423/2011, Nr. 2K-31-788/2015, Nr. 2K-96-303/2020 ir kt.).‏‏‎ Be to, kaip teisingai pažymėjo apeliantas, įstatymas nereikalauja, kad gynybos priemonės ir jų intensyvumas visiškai atitiktų kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Įstatymas neriboja naudojamų priemonių gynybai nuo pavojingo kėsinimosi – ribojamas tik žmogaus sveikatai padaromos žalos dydis, kuris turi rodyti aiškų neatitikimą tarp tos žalos, kuri padaryta ar galėjo būti padaryta užpultajam, ir tos žalos, kuri realiai padaryta pasikėsinusiam asmeniui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-310/2011, Nr. 2K-423/2011 ir kt.).

8. Vertinant, ar šiuo atveju buvo pagrįstai konstatuota, kad T. S. gynybiniai veiksmai aiškiai neatitiko R. P. kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo, reikšmingi yra šie bylos duomenys ir jų pagrindu nustatytos bylos aplinkybės. Kaip ir nurodė pirmosios instancijos teismas, T. S. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu tvirtino, kad po išgertuvių atsikėlęs R. P. pradėjo jai priekaištauti, įžeidinėti dėl tariamų jos lytinių santykių su kitu vyru, priėjęs sudavė kumščiu keletą kartų į nugarą, paėmė ją už plaukų, apsuko ir sudavė smūgius kumščiu į lūpas bei į smilkinį. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nuteistoji skirtingai nurodė suduotų smūgių į veidą skaičių (kelis kartus apklausta ikiteisminio tyrimo metu, parodymų patikrinimo vietoje metu ji tvirtino, kad smūgis buvo vienas, vėliau, apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją, kad smūgių buvo du, o pirmosios instancijos teisme tvirtino smūgių neskaičiavusi, jų buvo 3–4 (t. 2, b. l. 103–104, 107–109, 113–114, 120–121, 125–134; t. 3, b. l. 113–114). Visgi byloje pateikta Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus 2021 m. spalio 26 d. specialisto išvada Nr. G 2763/2021 (01) patvirtina, kad T. S. buvo padarytas odos įbrėžimas kairiame smilkinyje, viršutinės ir apatinės lūpų gleivinės nubrozdinimai. Odos įbrėžimas padarytas kietu, mažą kontaktuojantį paviršių, smailumą ar aštrią briauną turinčiu daiktu (daiktais), 1–3 parų laikotarpyje iki apžiūros (atlikta 2021 m. spalio 26 d.). Sužalojimai vertinti kaip nežymus sveikatos sutrikdymas. Jų padarymo metu T. S. galėjo jausti fizinį skausmą. Sužalojimai padaryti ne mažiau kaip dviem trauminiais poveikiais (t. 2, b. l. 147–149). Nuteistosios versija, kad šiuos sužalojimus jai įvykio metu padarė R. P., nepaneigta. Be to, bylos duomenimis, R. P. yra anksčiau teistas dėl fizinio smurto panaudojimo prieš T. S. (t. 1, b. l. 110–114). Liudytojai A. K. (A. K.), V. K. bei D. P. patvirtino, jog girdėjo, kad tarp išgėrusio R. P. ir T. S. būdavo konfliktų, kad nukentėjusysis būdavo agresyvus, T. S. kviesdavo policiją. Nuteistoji T. S. taip pat nurodė, kad nagrinėjamo įvykio metu R. P. buvo neblaivus. Bylos duomenys patvirtina, kad pristačius jį į gydymo įstaigą, jam nustatytas 3,79 promilių girtumas (t. 1, b. l. 72). Visos šios aplinkybės R. P. kėsinimąsi į T. S. sveikatą leido pripažinti kaip pavojingą, realų ir akivaizdų, o nuteistoji pagrįstai situaciją vertino kaip pavojingą jos sveikatai. Visgi šiuo atveju svarbu ir tai, kad besikėsinantis R. P. buvo vienas ir stipriai neblaivus. Jis nenaudojo jokių žalojančių priemonių, o jo smurtiniai veiksmai nebuvo tiek intensyvūs, kad keltų pavojų T. S. gyvybei ar grėstų sunkiu kūno sužalojimu. Pažymėtina, kad pirmiau minėtoje specialisto išvadoje apžiūrėjus visą T. S. kūną sužalojimų kitose jos nurodytose R. P. smurtinių veiksmų vietose, tai yra nugaros srityje, viršugalvyje nenustatyta (t. 2, b. l. 147–149). Vertinant jėgų santykį paminėtina, kad T. S. yra aukštesnė ir stambesnė už R. P., patvirtino, kad ne kartą buvo išvariusi R. P. iš namų. Šie duomenys vertintini greta jau minėtų duomenų apie praeityje R. P. smurtavimą T. S. atžvilgiu. Apibendrinant spręstina, kad nors nagrinėjamoje situacijoje besikėsinantis asmuo R. P. padarė žalą besiginančio asmens T. S. sveikatai, tačiau jos gynyba – tyčiniai dūriai peiliu į nukentėjusiojo pilvą, klubą, šlaunį, neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Šioje situacijoje gynybiniais veiksmais pažeista vertybė – atimta R. P. gyvybė, aiškiai neatitiko kėsinimusi pažeistos vertybės – nežymiai sutrikdyta T. S. sveikata. Paminėtina, kad toks šių vertybių tarpusavio santykis ir vertinimas atitinka ir esamą teismų praktiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-125/2015, Nr. 2K-13-507/2017).

9. Pirmiau padarytos išvados nepaneigia ir skunde akcentuojama aplinkybė, kad peilį T. S. paėmė ne specialiai, o turėjo rankose dar iki R. P. pradedant naudoti fizinį smurtą prieš ją. Vertindama šiuos teiginius teisėjų kolegija pažymi, kad gretinant T. S. parodymų patikrinimo vietoje nurodytą vietą, kur, pasak jos, prieš įvykį ji virtuvėje peiliu pjaustė daržoves (nuotraukos Nr. 5–6), su įvykio vietos apžiūros duomenimis, darytais įvykio dieną (nuotraukos Nr. 6–7), matyti, kad įvykio dieną jos nurodytoje vietoje supjaustytos (pjaustomos) daržovės nebuvo užfiksuotos, pjaustymo lenta buvo vertikalioje padėtyje, atremta į sieną, peilis nerastas (t. 1, b. l. 53–65; t. 3, b. l. 125–134). Be to, tiek pačios T. S. parodymai, tiek kiti pirmiau minėti bylos duomenys patvirtina, kad R. P. peiliu buvo padaryti trys trauminiai poveikiai. T. S. po pirmojo dūrio nukentėjusiajam savo veiksmų nenutraukė, tačiau dar dūrė mažiausiai du kartus. Suduodama smūgius peiliu T. S. suprato savo nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad savo veiksmais gali sunkiai sužaloti nukentėjusįjį ar net sukelti jo mirtį. Tokią išvadą patvirtina panaudotas pavojingas įrankis (peilis), nusikaltimo padarymo mechanizmas, sužalojimų lokalizacija. T. S. teigė, kad smūgiavo peiliu nesitaikydama, tačiau jos parodymų patikrinimo metu nurodytas rankos su peiliu aukštis ir vieta stovinčio R. P. atžvilgiu smūgių metu patvirtina, kad ji suvokė, jog smūgiuoja pilvo srityje, tai yra į vietą, kur yra gyvybiškai svarbūs žmogaus organai. Byloje nustatyti smūgių metu sužaloti kūno organai leidžia spręsti, kad mirtį lėmusio smūgio metu peilis buvo įsmeigtas pavojingai giliai, o tai leidžia daryti ir apie pakankamai stiprų smūgį. Šie duomenys ir argumentai patvirtina, kad T. S. numatė, jog panaudodama peilį neišvengiamai sutrikdys nukentėjusiajam sveikatą ar atims gyvybę, tačiau savo sąmonėje to nedetalizavo. Jai buvo priimtini galintys kilti įvairaus sunkumo padariniai (sveikatos sutrikdymai ar gyvybės atėmimas). Tokiu atveju kaltininkas atsako už atsiradusius padarinius. Tokios išvados atitinka ir esamą teismų praktiką (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-440/2012). Todėl priešingai, nei nurodoma apeliaciniame skunde, teigti, kad T. S. veikė netiesiogine tyčia, nėra pagrindo. Išvada dėl tiesioginės tyčios T. S. veikoje reiškia, kad ji pagrįstai traukiama baudžiamojon atsakomybėn už padarytą veiką, t. y. dėl R. P. gyvybės atėmimo peržengiant būtinosios ginties ribas.

10. Byloje T. S. didelis sumišimas ar išgąstis, kurį sukėlė pavojingas kėsinimasis, ar gynimasis nuo įsibrovimo į būstą nenustatyti. Byloje nėra nustatyta, kad R. P. užpuolimas buvo staigus. Nevienkartinius nuteistosios ir R. P. konfliktus iki įvykio patvirtina jau minėta bylos medžiaga. Nuteistoji savo parodymuose nenurodė didelio sumišimo ar išgąsčio kaip savo smurtinių veiksmų priežasčių. Ji tvirtino, kad smūgiavo peiliu gindamasi, neišlaikiusi eilinių sumušimų, jai trūko kantrybė. Didelį išgąstį ir šoką įvykio metu ji siejo tik su suvokimu, ką padarė.

11. Byloje nėra ginčo, kad T. S. 6 metus bendrai gyveno su R. P. neįregistravę santuokos, taigi buvo šeimos nariai. Todėl, pagal pirmosios instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes, T. S. veiksmams, baudžiamojo įstatymo normos, įtvirtintos BK 28 straipsnio 3 dalyje ir 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte, pritaikytos tinkamai.

12. Dėl T. S. atliktų nusikalstamų veiksmų R. P. buvo sužalotas ir gydomas, tad ji yra atsakinga už susidariusias išlaidas. Jų dydis yra pagrįstas pateiktais gydymo išlaidų apskaitos duomenimis. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė ir į T. S. sumokėtą žalos atlyginimo sumą (t. 1, b. l. 145–147; t. 3, b. l. 143). Vilniaus teritorinės ligonių kasos pareikštas civilinis ieškinys tenkintas pagrįstai, palikti jį nenagrinėtu, kaip to prašoma apeliaciniame skunde, nėra pagrindo.

Dėl paskirtos bausmės

13. Apeliaciniame skunde nuteistosios gynėjas taip pat prašo pakeisti skundžiamo nuosprendžio dalį dėl T. S. paskirtos bausmės ir už nusikalstamos veikos, numatytos BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte, padarymą, pritaikius BK 62 straipsnio nuostatas, paskirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę – laisvės apribojimą. Toks prašymas grindžiamas tuo, kad paskirta bausmė yra neteisinga, neproporcinga, neatitinkanti T. S. padarytos nusikalstamos veikos pobūdžio, pavojingumo laipsnio ir yra per griežta. Prašymas nepagrįstas, netenkinamas.

14. BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyti bendrieji bausmių skyrimo pagrindai. Teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą. Bausmės teisingumo principas – vienas pagrindinių bausmės skyrimo principų, įtvirtintų baudžiamajame įstatyme, jo sudėtinė dalis yra proporcingumo principas, kuris reiškia, kad bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos nusikalstamos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą.

15. Už BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytos nusikalstamos veikos padarymą baudžiamajame įstatyme numatytas laisvės atėmimas nuo aštuonerių iki dvidešimties metų arba laisvės atėmimas iki gyvos galvos. Pirmosios instancijos teismas, pritaikęs BK 62 straipsnio 2 dalies 5 punkto, 3 dalies 1 punkto nuostatas, T. S. už šios nusikalstamos veikos padarymą skyrė ketverių metų laisvės atėmimo bausmę, tai yra bausmę, kuri yra perpus mažesnė, nei sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės minimalus dydis.

16. Skirdamas bausmę T. S. pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad ji pripažino visas veikos padarymo aplinkybes, kritiškai vertino savo elgesį, nuoširdžiai gailėjosi dėl kilusių pasekmių. Apygardos teismas tokį jos prisipažinimą bei gailėjimąsi pagrįstai pripažino jos atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Taip pat apygardos teismas pripažino, kad nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo ir provokuojantis nukentėjusiojo R. P. elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas). T. S. iš dalies atlygino padarytą turtinę žalą Vilniaus teritorinei ligonių kasai (t. 4, b. l. 143). Pirmosios instancijos teismas T. S. atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatė. Vertinta ir tai, kad T. S. padarė nusikalstamą veiką, priskiriamą labai sunkių nusikaltimų kategorijai. Veika baigta, padaryta tiesiogine tyčia. Padarytu nusikaltimu buvo sukelti sunkūs negrįžtami padariniai – atimta žmogaus gyvybė. Kita vertus, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė ir į tai, kad padarytas labai sunkus nusikaltimas yra mažiau pavojingas, nei kiti tos pačios rūšies nusikaltimai, nes buvo padarytas spontaniškai, ginantis nuo R. P. užpuolimo, nusikaltimas nebuvo planuotas, nužudymo įrankis – peilis atsidūrė nuteistosios rankose ne dėl to, kad ji ketino jį panaudoti kaip nusikaltimo įrankį, o dėl to, jog gamino maistą. Šios aplinkybės akcentuojamos ir apeliaciniame skunde, tačiau jos skundžiamame nuosprendyje jau buvo tinkamai įvertintos.

17. Vertindamas nuteistąją charakterizuojančias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė ir įvertinto tai, kad T. S. yra bausta administracine tvarka (t. 3, 160–170), dirba (t. 3, b. l. 7–8). Teismas taip pat teisingai pažymėjo, kad nuteistoji yra teista, kad anksčiau padarytos veikos nėra smurtinio pobūdžio (t. 3, b. l. 16–31, 156–159), tačiau be pagrindo, plačiau neargumentuodamas, sprendė, kad jos teistumas yra išnykęs. Tokia išvada tiek skundžiamame nuosprendyje, tiek apeliaciniame skunde neatitinka bylos duomenų. Teistumo trukmė ir jos skaičiavimas reglamentuoti BK 97 straipsnyje. Kaip matyti iš bylos duomenų (t. 3, b. l. 16–31), T. S. buvo ne kartą teista ir dalis jos teistumų iš tiesų yra išnykę, tačiau ne visi. Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 10 d. baudžiamuoju įsakymu ji buvo nuteista pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, 253 straipsnio 1 dalį ir 254 straipsnio 1 dalį, tai yra už du apysunkius ir vieną sunkų tyčinius nusikaltimus, 60 parų arešto bausme. BK 254 straipsnio 1 dalyje numatyta veika yra sunkus nusikaltimas (BK 11 straipsnio 5 dalis). Asmenims, nuteistiems už sunkius nusikaltimus, teistumas išnyksta, kai praeina penkeri metai nuo bausmės atlikimo (BK 97 straipsnio 3 dalies 3 punkto b papunktis). Baudžiamosios bylos duomenimis, T. S. paleista iš pataisos namų atlikusi skirtą arešto bausmę 2016 m. gruodžio 27 d., todėl pagal BK 97 straipsnio 3 dalies 3 punkto b papunktį teistumas turėjo išnykti 2021 m. gruodžio 27 d. Naują labai sunkų tyčinį nusikaltimą T. S. padarė 2021 m. spalio 24 d., tai yra teistumui dar neišnykus. Ši aplinkybė būtų teisinis pagrindas konstatuoti BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte numatytą atsakomybę sunkinančią aplinkybę – recidyvą pagal BK 27 straipsnio 1 dalį, ir vertinti ją kitų nustatytų aplinkybių kontekste, be kita ko ir bausmės griežtinimo aspektu, tačiau, nesant prokuroro (nukentėjusiojo) skundo, ji nekonstatuotina ir nevertintina, siekiant nebloginti nuteistosios teisinės padėties labiau, nei to prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 4 dalis).

18. Apeliaciniame skunde pabrėžiama aplinkybė – nuteistosios T. S. turimos sveikatos problemos, susijusios su ribotomis judėjimo galimybėmis, taip pat nesuteikia pagrindo skirti švelnesnės rūšies bausmę – laisvės apribojimą. Byloje nėra duomenų, kad T. S. dėl sveikatos būklės negalėtų atlikti realios laisvės atėmimo bausmės. Pažymėtina, įstatymai garantuoja laisvės atėmimo bausmę atliekančiam asmeniui teisę į tinkamą asmens sveikatos priežiūrą, tokį patį gydymą kaip ir laisvėje. Laisvės atėmimo vietų ligoninės nuostatos numato, kad ši gydymo įstaiga užtikrina pacientų pasiuntimą į viešąsias valstybės ar savivaldybių asmens sveikatos priežiūros įstaigas, kai tai yra būtina pagal pacientų sveikatos sutrikimus ir gydymo technologijas. Tai, kad T. S. prižiūri nuolatinės slaugos reikalaujantį senyvo amžiaus tėvą, taip pat nėra pakankamas pagrindas vertinti jai paskirtą bausmę kaip aiškiai per griežtą. Teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiant asmeniui pirmosios instancijos teismo paskirtos bausmės tinkamumo klausimą, turi būti vertinama visuma tam reikšmingų aplinkybių, o ne pasirinktinai sureikšminamos tik atskiros, nuteistajam palankios aplinkybės. T. S. atliekant bausmę, jos prižiūrimo tėvo interesams esminė žala nebūtų padaryta, nes socialinės pagalbos poreikius turintys asmenys turi galimybę naudotis socialinių darbuotojų pagalba.

19. Atsižvelgęs į visų šių aplinkybių visumą, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nuteistajai yra pagrindas taikyti BK 62 straipsnio 2 dalies nuostatas ir paskirti švelnesnę, negu BK 129 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta, laisvės atėmimo bausmę. Paskirta ketverių metų laisvės atėmimo bausmė yra perpus mažesnė nei sankcijoje numatytas bausmės minimalus dydis, ir šioje situacijoje nelaikytina aiškiai per griežta. Paskirta bausmė yra proporcinga padarytos nusikalstamos veikos bei nuteistosios asmenybės pavojingumui, atitinka bausmės tikslus, bendrąsias bausmės skyrimo taisykles, yra teisinga, tinkamai individualizuota, neprieštarauja teisingumo, proporcingumo principams ir bausmės paskirčiai, ją keisti ar dar labiau švelninti nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistosios T. S. gynėjo advokato Mariaus Monkevičiaus apeliacinį skundą atmesti.