Utenos apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų D. Ž. ir L. G. Ž. ieškinį atsakovei T. R. dėl kelio servituto nustatymo, tretieji asmenys Zarasų rajono savivaldybės administracija ir Nacionalinė žemės tarnyba prie žemės ūkio ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Dėl servituto nustatymo

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.37 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog nuosavybės teisė yra išimtinė daiktinė savininko teisė savo nuožiūra tvarkyti nuosavybės reikalus, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų. Vienas iš šios teisės ribojimų atvejų yra servituto nustatymas. CK 4.111 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad servitutas – tai teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, suteikiama naudotis tuo svetimu daiktu (tarnaujančiuoju daiktu), arba to daikto savininko teisės naudotis daiktu apribojimas, siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančiojo daikto), tinkamą naudojimą. Taigi, servitutas yra išvestinė daiktinė teisė, suteikianti galimybes jos turėtojui naudotis svetimu daiktu.

Pagal CK 4.124 straipsnio 1 dalį servitutą gali nustatyti įstatymai, sandoriai ir teismo sprendimas, o įstatymo nustatytais atvejais – administracinis aktas. Teismo sprendimu servitutas nustatomas esant dviem būtinoms sąlygoms: 1) kai savininkai nesutaria; 2) kai, nenustačius servituto, nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį. (CK 4.126 straipsnio 1 dalis).

Servituto santykiai grindžiami bendraisiais civilinių santykių subjektų lygiateisiškumo, nuosavybės neliečiamumo, proporcingumo principais (CK 1.2 straipsnis), kurie, be kito, reiškia, kad nustatant servitutą turi būti užtikrinta teisinga tarnaujančiojo ir viešpataujančiojo daiktų savininkų interesų pusiausvyra. Servitutui, kaip kiekvienai išvestinei daiktinei teisei, būdinga ir tai, kad servituto turėtojo teisės naudotis svetimu daiktu neturi paneigti tarnaujančiojo daikto savininko nuosavybės teisių.

Atsižvelgiant į nuosavybės teisės teisinę apsaugą, kito asmens nuosavybės ribojimas pateisinamas tik esant svarbioms priežastims. Servitutas priverstinai (teismo sprendimu) gali būti nustatomas tik tuo atveju, kai jis objektyviai būtinas. Dėl to teismas iš pateiktų įrodymų įvertina, ar daikto savininkas, siekdamas įgyti servituto teisę į kito asmens nekilnojamąjį turtą, išnaudojo visas objektyvias ir įmanomas galimybes, kad galėtų savo daiktu tinkamai naudotis neapribodamas kito asmens nuosavybės teisių ir interesų, ar egzistuoja objektyvus bei konkretus servituto poreikis, ar tikrai nenustačius servituto neįmanoma savininkui normaliomis sąnaudomis naudotis jam priklausančiu daiktu pagal paskirtį. Nėra pagrindo taikyti servitutą ir riboti kito (tarnaujančiojo daikto) savininko nuosavybės teisę vien todėl, kad savininkas (valdytojas), siekiantis servituto nustatymo, nori naudotis svetimu daiktu, kad jam taip yra naudingiau ar patogiau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-210/2012, 2014 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2014, 2015 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-285-415/2015 ir kt.).

Teismas taip pat pažymi, jog pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatyminę pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 178 straipsnis). Civiliniame procese vyraujantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis), suteikia teisę (kartu – procesinę pareigą) šalims taip pat teikti įrodymus, paneigiančius kitos šalies įrodinėjamas aplinkybes. Įrodinėjimo pareiga pagal CPK 12, 178 ir 179 straipsniuose suformuluotas taisykles tenka tam, kas teigia – ieškovui reikia įrodyti ieškinio, atsakovui – atsikirtimų (priešieškinio) faktinį pagrindą. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Pažymėtina, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 185 straipsnis). Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis).

Ieškovai ieškinyje nurodė, kad į jiems nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini) yra įmanoma patekti tik per vienintelį kelią, kuris eina per atsakovei T. R. nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini). Kelias, vedantis per atsakovei T. R. priklausantį žemės sklypą (duomenys neskelbtini) yra Zarasų rajono savivaldybės įregistruotas, kaip vietinis kelias (Nr. ZR1271). Be to, šiuo keliu nuolat buvo naudojamasi, t. y. dar iki ieškovams įsigyjant žemės sklypą su statiniais, todėl jokių atsakovės teisių servituto nustatymas nepažeis. Kitame atsakovei priklausančiame žemės sklype (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančiame tarp atsakovei priklausančio ginčo sklypo ir ieškovams priklausančio sklypo, yra numatytas kelio servitutas, todėl nenustačius ginčo sklype servituto, kuris leistu patekti į ieškovams priklausantį žemės sklypą su statiniais iš (duomenys neskelbtini), yra ribojama jų teisė patekti į savo žemės sklypą ir pastatus, nes kitų galimybių patekti nėra.

Tačiau teismas su šiais ieškovų argumentais nesutinka. Ieškovai pagrįstai teigia, kad atsakovei priklausančiame žemės sklype, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame tarp atsakovei priklausančio sklypo, kuriam prašoma nustatyti servitutą, ir ieškovams priklausančio sklypo, yra nustatytas kelio servitutas. Tačiau iš Žemės tarnybos atsiliepimo matyti, kad šis žemės ūkio paskirties žemės sklypas (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini) buvo suformuotas pagal Zarasų skyriaus vedėjo 2013 m. rugsėjo 20 d. įsakymu Nr. 42VĮ-(14.42.2.)- 1084 patvirtintą Zarasų rajono, Dusetų seniūnijos, Užtiltės kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą. Pagal patvirtintą žemėtvarkos projektą, šiam žemės sklypui nustatytas žemės (kelio) servitutas, suteikiantis teisę važiuoti transporto priemonėmis ir naudotis pėsčiųjų taku, tačiau realiai, šis žemės (kelio) servitutas užtikrina privažiavimą tik į gretimą žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), kurį šiuo metu nuosavybės teisė valdo tas pats asmuo, nes 2014 metais pagal sudarytą valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį minėtas žemės sklypas buvo parduotas atsakovei T. R.. Vykdant žemės sklypo naudojimo valstybinę kontrolę 2020 m. birželio 3 d. buvo nustatyta, kad Dusetų seniūnijos vietinės reikšmės vidaus kelias (jo atkarpa) žemės sklypo kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) kiemo teritorijoje, kaip Dusetų seniūnijos objektas, neegzistuoja. Dusetų seniūnijos kelių schemoje pažymėto kelio žemės plotas yra privataus žemės sklypo ploto dalis, nenaudojama ir tikėtina, kad ilgą laiką nebuvo naudojama kitų asmenų pravažiavimui, o taip pat Dusetų seniūnijos administracijos netvarkoma ir neprižiūrima, kaip teigiama Zarasų rajono savivaldybės administracijos 2020 m. birželio 1 d. rašte Nr. (6.25 E)3-743. Dusetų seniūnijos vidaus kelio (ZR1271) atkarpa buvo žymima kito asmens naudojamo namų valdos žemės sklypo teritorijoje, nesuderinus nei su tuo metu valstybinės žemės patikėtinio atstovu – Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Zarasų skyriumi, nei su naudotoju, keliant asmenims pavojų dėl saugaus šio žemės sklypo naudojimo. Nurodyto kelio atkarpa nenaudojama, netvarkoma ir neprižiūrima, kaip Dusetų seniūnijos vietinės reikšmės vidaus kelio objektas.

Išvažiuojamojo teismo posėdžio metu 2020 m. liepos 27 d. teismas, apžiūrėjęs vietą, praėjęs keliu, kuriam prašoma nustatyti servitutą, padarydamas nuotraukas, nustatė, kad kelio, atitinkančio Lietuvos Respublikos kelių įstatymo reikalavimus, kaip tokio nėra, yra išvažinėta žemės sklypo atkarpa, pieva. Prašomo nustatyti kelio servituto trajektorija praeina po gyvenamojo namo langais, pro pavėsinę, kiemą, du ūkinius pastatus, vaismedžius iki atsakovei priklausančio žemės sklypo kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame yra nustatytas kelio servitutas. Šis servitutinis kelias taip pat nėra kelias, yra išvažinėta pieva. Priėjus prie ieškovams priklausančio žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) nustatyta, kad palei šį žemės sklypą yra vietinės reikšmės kelias. Nuo šios vietos pasukus į dešinę laisvojoje valstybės žemėje yra pravažinėtas kelias, kuris taip pat neatitinka Lietuvos Respublikos kelių įstatymo reikalavimų. Tačiau teismas įsitikino, kad šiuo keliu galima privažiuoti prie ieškovams priklausančio žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) nuo vietinės reikšmės kelio „Vozgėliai-Bileišiai-Kalbutiškės“.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad būtent šioje vietoje projektuojamas valstybinės žemės vidaus kelias žemės reformos žemėtvarkos projekto plane ir būtent šioje vietoje Zarasų rajono savivaldybės tarybos 2020 m. lapkričio 26 d. sprendimu Nr. T-197 „Dėl Zarasų rajono savivaldybės vietinės reikšmės kelių (gatvių) sąrašo patvirtinimo“, patvirtintas naujos konfigūracijos vietinis kelias Nr. ZR1271, einantis nuo kelio Vozgėliai-Bileišiai-Kalbutiškės.

Tokiu būdu byloje nustatyta, kad ieškovai į savo žemės sklypą gali patekti pasinaudodami projektuojamu valstybinės žemės naujos konfigūracijos vietiniu keliu Nr. ZR1271, neribodami atsakovės teisių.

Ieškovai pateikė argumentą, kad esamas kelias, kuriam prašoma nustatyti servitutą, yra įtrauktas į žemės reformos žemėtvarkos projektą, o naujos konfigūracijos vietinis kelias Nr. ZR1271 neįtrauktas į žemės reformos žemėtvarkos projektą, todėl servitutas turi būti nustatytas. Teismas pažymi, kad, pirma, servitutas, kaip daiktinė teisė, nustatomas pagal civilinės teisės normas. Teritorijų planavimo dokumentuose gali būti suprojektuojamas kelias servitutui nustatyti, tačiau kai teisme priimamas sprendimas dėl servituto nustatymo, tai yra įvertinami šalių interesai ir aplinkybės. Jos gali sutapti, bet gali ir nesutapti su ta aplinkybių visuma, kuri yra įvertinama ir yra svarbi tvirtinant teritorinio planavimo dokumentus su siūlymais dėl servituto nustatymo. Atitinkamai siūlymai dėl servituto nustatymo ir jo dydžio bei kitų sąlygų teritorinio planavimo dokumentuose nėra kokiu nors būdu privalomi šalims ar teismui, nors juose gali būti tam tikrų duomenų apie servituto būtinumą ar jo dydį. Viena vertus, tai reiškia, kad teritorijų planavimo dokumentuose esantys faktiniai duomenys gali būti teikiami kaip vienas iš įrodymų, iš kurių teismas sprendžia dėl servituto būtinumo ir kitų reikšmingų servituto nustatymui aplinkybių (CPK 177 straipsnis). Kita vertus, jie neturi didesnės įrodomosios ar prejudicinės galios (CPK 182, 197 straipsniai), todėl servitutui ir jo dydžio nustatymui teritorijų planavimo dokumentuose esantys faktiniai duomenys gali būti vertinami kaip vienas iš įrodymų (CPK 185 straipsnis). Be to, nustatant servitutą turi būti orientuojamasi į kuo mažesnius tarnaujančiojo daikto savininko teisių ribojimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-181-695/2021). Antra, naujos konfigūracijos vietinis valstybinės žemės vidaus kelias Nr. ZR1271 yra projektuojamas žemės reformos žemėtvarkos projekto plane ir patvirtintas Zarasų rajono savivaldybės tarybos 2020 m. lapkričio 26 d. sprendimu Nr. T-197 „Dėl Zarasų rajono savivaldybės vietinės reikšmės kelių (gatvių) sąrašo patvirtinimo“. Trečia, vykdant žemės sklypo naudojimo valstybinę kontrolę 2020 m. birželio 3 d. buvo nustatyta, kad Dusetų seniūnijos vietinės reikšmės vidaus kelias (jo atkarpa) žemės sklypo kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) kiemo teritorijoje, kaip Dusetų seniūnijos objektas, neegzistuoja, Dusetų seniūnijos kelių schemoje pažymėto kelio žemės plotas yra privataus žemės sklypo ploto dalis, Dusetų seniūnijos administracijos netvarkoma ir neprižiūrima.

Įvertinus nurodytas aplinkybes, ieškovų argumentas, kad servitutas turi būti nustatytas esamam keliui, kuris yra įtrauktas į žemės reformos žemėtvarkos projektą, atmestinas kaip nepagrįstas.

Kaip jau buvo minėta, pagal CPK 178 straipsnį šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių šio Kodekso nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Apibendrindamas tai, kas nurodyta, teismas konstatuoja, jog ieškovai neįrodė būtinumo nustatyti kelio servitutą pagal jų pateiktą planą. Konstatavus, kad nėra būtinybės ir pagrindo nustatyti ieškovų prašomo kelio servituto atsakovei priklausančiame žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ieškinys atmestinas.

Atmetus ieškinio reikalavimą dėl servituto nustatymo, servituto atlygintinumo klausimas nesvarstytinas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Nagrinėjamojoje byloje Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyriaus 2020 m. gegužės 19 d. sprendimu Nr. (8.4)TP-20-T-1169-5479, atsakovei T. R. buvo suteikta antrinė teisinė pagalba (parengti procesinius dokumentus, atstovauti pirmos instancijos teisme) civilinėje byloje Nr. e2-2443-420/2020 (buvęs šios bylos numeris), atleidžiant atsakovę 100 procentų nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų mokėjimo (išskyrus CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 ir 9 punktuose nurodytų bylinėjimosi išlaidų), atsakovei atstovauti paskirtas advokatas Irmantas Tumas. 2021-03-17 pažymoje dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų Nr. (12.36Mr) PT-1941 nurodyta, kad teikiant valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą atsakovei pagal 2020 m. gegužės 19 d. sprendimą Nr. (8.4)TP-20-T-1169-5479, valstybės teiktos antrinės teisinės pagalbos išlaidos sudarė 736,92 Eur.

Vadovaujantis CPK 99 straipsnio 2 dalimi, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos valstybei atlyginamos pagal CPK 96 straipsnyje nustatytas taisykles. Šias išlaidas teismas priteisia savo iniciatyva, gavus duomenis apie valstybės garantuojamą teisinę pagalbą organizuojančios institucijos apskaičiuotas valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas. CPK 96 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu ieškinys atmestas, bylinėjimosi išlaidos išieškomos į valstybės biudžetą iš ieškovo, kuris nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo neatleistas.

Kadangi ieškinys atmetamas, o ieškovai nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo neatleisti, aukščiau nurodytų įstatymo nuostatų pagrindu ieškovai privalo atlyginti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas valstybei. Dėl nurodyto iš ieškovų priteistina valstybei 736,92 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų.

Ieškinį atmetus iš ieškovų priteistina valstybei 25,60 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovų D. Ž., gim. (duomenys neskelbtini), ir L. G. Ž., gim. (duomenys neskelbtini), valstybei 736,92 Eur (septynis šimtus trisdešimt šešis eurus 92 ct) antrinės valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidoms pirmos instancijos teisme atlyginti, kurios turi būti sumokėtos į bet kurią pasirinktą Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą: „Swedbank“, akcinė bendrovė Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, akcinė bendrovė „Citadele“ Nr. LT78 7290 0000 0013 0151, Luminor Bank akcinė bendrovė Nr. LT74 4010 0510 0132 4763, akcinė bendrovė SEB bankas Nr. LT05 7044 0600 0788 7175, akcinė bendrovė Šiaulių bankas Nr. LT32 7180 0000 0014 1038, uždaroji akcinė bendrovė Medicinos bankas Nr. LT42 7230 0000 0012 0025, nurodant juridinio asmens kodą – 188659752, įmokos kodą – 5630, mokėjimo paskirtį – įmoka už suteiktą antrinę teisinę pagalbą).

Priteisti iš ieškovų D. Ž., gim. (duomenys neskelbtini), ir L. G. Ž., gim. (duomenys neskelbtini), valstybei 25,60 Eur (dvidešimt penkis eurus 60 ct) bylinėjimosi išlaidų, kurios mokamos banke Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos, atsiskaitomoji sąskaita Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, esanti „Swedbank”, AB, banko kodas 73000, įmokos kodas 5660.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Panevėžio apygardos teismui, skundą paduodant per Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmus.