Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. M. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Dėl civilinės atsakomybės sąlygų

Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kai valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai, 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima. Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu.

Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Kauno apskrities VPK, jos pareigūnai veikė neteisėtai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) arba neveikė taip, kaip turėjo veikti (kokios teisės normos buvo pažeistos), taip pat nustatyti ir tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą.

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.

Bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta iš esmės analogiška nuostata, numatanti, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.

Europos Ž. T. Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra pasisakęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (EŽTT 2000-10-26 sprendimas byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001-07-24 sprendimas V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (EŽTT 2001-04-21 sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).

Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (LVAT 2007-03-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011-03-31 nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/11).

Taigi, pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus (ABTĮ 24 str. 2 d. 7 p., 25 str., 56 str. 4 d., 67 str., 71 str.).

Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, svarbu įvertinti ir nustatyti, ar atsakovės atstovo (pareigūnų) veiksmuose (neveikime) yra deliktinės atsakomybės požymių, ar šie veiksmai (neveikimas) tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą, dėl kurios būtų būtina priteisti neturtinę žalą.

Dėl privatumo užtikrinimo areštinės kameros sanitariniame mazge

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl 800 Eur neturtinės žalos priteisimo pareiškėjui V.M. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno apskrities VPK, pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnį dėl netinkamų laikymo sąlygų Kauno apskrities VPK areštinėje, o būtent dėl privatumo pažeidimo sanitariniame kameros mazge.

Pareiškėjas neturtinės žalos kilimo priežastimi skunde nurodė šį pagrindą - privatumo neužtikrinimas naudojantis sanitariniu mazgu Kauno apskrities VPK areštinės kameroje Nr. 302. Pareiškėjas nurodo, kad laikotarpiu nuo 2022-08-11 iki 2022-08-12 buvo laikomas Kauno apskrities VPK areštinės kameroje Nr. 302, kurioje buvo vaizdo filmavimo kamera, kuri filmavo ir sanitarinį mazgą. Pareiškėjas skunde nurodė, kad areštinės kameroje esantis sanitarinis mazgas buvo stebimas vaizdo kamera, dėl ko jis patyrė garbės ir orumo pažeidimą, dvasinius ir psichologinius išgyvenimus, jautė diskomfortą.

Atsakovės atstovė atsiliepime nurodė, jog areštinėje esančios vaizdo stebėjimo kameros įrengtos pagal teisės aktų reikalavimus ir į jų stebėjimo lauką nepatenka areštinės kamerose esančių sanitarinių mazgų vidinės dalys.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ nėra nustatyta reikalavimų sanitarinio mazgo įrengimui. HN 134:2015 12 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų.

Šiuo atveju byloje nėra ginčo dėl sanitarinio mazgo atribojimo nuo areštinės kameros likusios dalies tinkamumo, sanitarinio mazgo sienelių ir durų aukščio. Ginčas kyla dėl to, kad areštinės kameroje įmontuota vaizdo kamera fiksavo(-uoja) ne tik areštinės kameros Nr. 302 patalpą (gyvenamąjį plotą), bet ir areštinės kameroje esančio sanitarinio mazgo vidų.

Europos Ž. T. Teismas (toliau – ir EŽTT) savo praktikoje nenurodo, kad asmenų, esančių laisvės atėmimo įstaigose, stebėjimas vaizdo kameromis visais atvejais yra draudžiamas; vis dėl to toks stebėjimas turi turėti aiškų tikslą ir turi būti numatytas teisės aktuose (žr., pvz., EŽTT 2004 m. birželio 1 d. sprendimą byloje V. der G. prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 8704/03); 2019 m. liepos 2 d. sprendimą byloje G. ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 27057/06)).

EŽTT praktikoje yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr., pvz., 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje H. prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 74025/01); 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje G. prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70)). Tam tikras suimtųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama suėmimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018-11-21 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1747-442/2018, 2018-10- 23 nutartį administracinėje byloje Nr. A-837-822/2018,2015-04-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A-716-575/2015). Tačiau teismas pabrėžia, kad bet koks teisių varžymas įkalinimo įstaigose turi būti proporcingas siekiamiems tikslams ir bet kokiu atveju negali viršyti žeminti kalinamų asmenų orumo.

Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog vykdant suėmimą draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. <...>. Draudžiama, išskyrus Lietuvos Respublikos teisės aktuose numatytus atvejus, filmuoti ar fotografuoti suimtąjį be išankstinio jo sutikimo. Šio įstatymo 9 straipsnio 4 dalyje nurodyta, jog nuolatinę asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuose, priežiūrą atlieka šių įstaigų pareigūnai. Šių asmenų priežiūrai gali būti naudojamos techninės priemonės <...>.

Policijos areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcija, patvirtinta Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015 m. vasario 10 d. įsakymu Nr. 5-V-139 (toliau – ir Instrukcija) nustato apskričių vyriausiųjų policijos komisariatų ir policijos komisariatų areštinėse (toliau – ir policijos areštinės) dirbančių policijos pareigūnų bei kitų darbuotojų teises ir pareigas, taip pat policijos areštinėse laikomų asmenų apsaugos ir priežiūros tvarką. Instrukcijos 39 punkte nustatyta, kad policijos areštinėje laikomų asmenų apsauga vykdoma periodiškai juos stebint (jei nėra skirtas nuolatinis stebėjimas), <...>. Instrukcijos 3.3. papunktyje nustatyta, kad nuotolinio asmenų stebėjimo sistema – vaizdo stebėjimo bei ryšio tarp areštinės kamerose laikomų asmenų ir policijos areštinės budėtojo funkcijas atliekančio pareigūno sistema, kai areštinės kamerose įrengiamos vaizdo stebėjimo kameros (su filmavimo galimybe) ir susisiekti su policijos areštinės budėtojo funkcijas atliekančiu pareigūnu, stebinčiu areštinės kameras vaizdo monitoriuje, skirtos telefonspynės. Instrukcijos 101 punkte nurodyta, kad jei policijos areštinėje yra įrengta nuotolinio asmenų stebėjimo sistema, policijos pareigūnas (-ai) ar darbuotojas (-ai), dirbantis (-ys) pagal darbo sutartį, naudodamasis šia vaizdo stebėjimo sistema, užtikrina nuolatinį visų policijos areštinėje esančių areštinės kamerų ir jose laikomų asmenų stebėjimą bei užtikrina, kad būtų sureaguota į netinkamą šių asmenų elgesį, jų teisėtus prašymus ir pan. Periodinis asmenų stebėjimas per kamerose esančius langelius tokiose policijos areštinėse gali būti nevykdomas.

Policijos areštinių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės), patvirtintų Lietuvos policijos generalinio komisaro 2020 m. rugsėjo 15 d. įsakymu Nr. 5-V-783, 17.2 papunktyje reglamentuojama, kad budėtojų padalinio patalpoje įrengiama policijos areštinės kamerose bei pasivaikščiojimo kiemeliuose esančių asmenų nuotolinio stebėjimo ir areštinės budėtojo ir kamerose bei pasivaikščiojimo kiemeliuose esančių asmenų susisiekimo ryšio sistema. Policijos areštinės kamerose ir pasivaikščiojimo kiemeliuose įrengiamos vaizdo stebėjimo kameros su filmavimo galimybe ir telefonspynės, skirtos areštinės kamerose ir pasivaikščiojimo kiemeliuose esantiems asmenims susisiekti su areštinės budėtojų padalinio pareigūnu. Budėtojų padalinio patalpoje įrengiamas vaizdo monitorius, skirtas šiems asmenims stebėti, ir budėtojo ir policijos areštinės kamerose bei pasivaikščiojimo kiemeliuose esančių asmenų ryšio palaikymo įranga. Vaizdo stebėjimo monitoriai ir susisiekimo su policijos areštinės kamerose bei pasivaikščiojimo kiemeliuose esančiais asmenimis ryšio sistema įrengiama ir areštinės postų teritorijose. Policijos areštinės kamerose esančios vaizdo stebėjimo kameros turi būti įrengiamos taip, kad, vykdant stebėjimą (filmavimą), nebūtų stebima (filmuojama) sanitarinio mazgo zonos vidinė dalis. Pagal Taisyklių 19.4 papunktį kameroje turi būti vidinio ryšio sistema (vaizdo stebėjimo kameros (įrengiamos taip, kad nebūtų stebima sanitarinio mazgo zona), telefonspynės, aliarminio iškvietimo mygtukai).

Taigi, nurodytas teisinis reglamentavimas patvirtina, kad Kauno apskrities VPK turėjo teisę suimtųjų priežiūrai pasitelkti technines priemones bei vykdyti jų nuolatinį vaizdo stebėjimą kameroje, tačiau kamerų įrengimui privalomi ir numatyti apribojimai, imperatyviai draudžiantys filmuoti sanitarinio mazgo zonos vidinę dalį.

Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad areštinėje esančios vaizdo stebėjimo kameros įrengtos pagal teisės aktų reikalavimus ir į jų stebėjimo lauką nepatenka areštinės kamerose esančių sanitarinių mazgų vidinės dalys.

Teismas 2022 m. lapkričio 7 d. nutartimi įpareigojo atsakovę pateikti areštinės kameros Nr. 302 nuotolinės asmenų stebėjimo sistemos pavyzdį (vaizdiniu įrašu), pagal kurį matytųsi, ar sistema fiksuoja kameroje esančius sanitarinius mazgus/įrenginius.

Atsakovė pateikė teismui tiek nuotraukas (b. l. 26-27), tiek kompaktinį diską, iš kurio galima suprasti, kurioje areštinės kameros lokacinėje vietoje yra įmontuota nuotolinio vaizdo kamera ir kokį areštinės kameros Nr. 302 plotą ji stebi bei fiksuoja.

Iš pateiktų nuotolinės vaizdo kameros duomenų aiškiai matyti, kad vaizdo kamera įmontuota taip, kad ja galima stebėti visą areštinės kameros Nr. 302 plotą, tame tarpe ir sanitarinio mazgo vidinę dalį. Kadangi kamera įmontuota aukštai (galimai kameros Nr. 302 palubėje), vaizdas iš viršaus fiksuoja ir apima ne tik areštinės kameros Nr. 302 patalpą, bet ir areštinės kameroje esančio sanitarinio mazgo vidinį vaizdą, kadangi sanitarinio mazgo sienos nėra įrengtos iki lubų. Iš pateiktų duomenų aiškiai matyti, kad į nuotolinio stebėjimo vaizdo kameros filmavimo ir stebėjimo lauką patenka ir sanitarinio mazgo vidinės patalpos vaizdas. Kadangi vaizdo kameros fiksavimas vyksta iš viršaus, sanitarinio mazgo patalpos visas vidus puikiai matomas.

Teismui pareikalavus pateikti vaizdo įrašo duomenis, Kauno apskrities VPK 2022-11-11 rašte Nr. 20-S-16572 nurodė, kad nuotoline asmenų stebėjimo sistema matomas visas kameros išsidėstymas, tačiau kameros erdvė, kurioje yra sanitarinis mazgas, yra paslėpta techninėmis priemonėmis ir nėra matoma stebinčiajam ar kitaip fiksuojama.

Taigi, atsakovė neneigia, kad nuotolinio vaizdo stebėjimo ir fiksavimo kamera stebi ir fiksuoja (filmuoja) visą areštinės kameros patalpą, įskaitant ir joje esantį sanitarinį mazgą.

Atsikirsdama į pareiškėjo argumentus dėl privatumo neužtikrinimo, atsakovė nurodė, kad sanitarinio mazgo vaizdas yra paslėptas techninėmis priemonėmis, ir stebinčiajam nėra ir negali būti matomas bei fiksuojamas sanitariniame mazge esantis subjektas. Tačiau, kaip minėta, Policijos areštinių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 17.2 p. numatyta, kad policijos areštinės kamerose esančios vaizdo stebėjimo kameros turi būti įrengiamos taip, kad, vykdant stebėjimą (filmavimą), nebūtų stebima (filmuojama) sanitarinio mazgo zonos vidinė dalis. Pagal šių taisyklių 19.4 papunktį kameroje turi būti vidinio ryšio sistema (vaizdo stebėjimo kameros (įrengiamos taip, kad nebūtų stebima sanitarinio mazgo zona), telefonspynės, aliarminio iškvietimo mygtukai). Tai reiškia, kad Taisyklių nuostatos iš esmės imperatyviai numato, kad sanitarinio mazgo zonos vidinė dalis iš esmės neturi ir negali būti stebima (filmuojama) ir jokia apimtimi negali patekti į stebėjimo bei nuotolinės vaizdo kameros fiksavimo lauką. Atsakovė nurodo aplinkybę, kad privatumas naudojantis sanitariniu mazgu buvo užtikrintas techninėmis priemonėmis dengiant sanitariniu mazgu besinaudojančio asmens veidą, tačiau, teismo vertinimu, atsakovė tokius veiksmus klaidingai vertina atitinkančiais Taisyklių reikalavimus ir nepažeidžiančiais sanitariniu mazgu besinaudojančio asmens teisės į privatumą. Techninių priemonių naudojimas dengiant sanitariniu mazgu nesinaudojančio asmens veidą niekaip negali būti laikoma tinkamu draudimo įrengti vaizdo kameras taip, kad nebūtų stebima (filmuojama) sanitarinio mazgo zona. Šiuo atveju techninėmis priemonėmis yra dengiamas sanitarinio mazgo fragmentas - sanitariniu mazgu besinaudojančio asmens veidas, tačiau sanitarinio mazgo patalpoje esančiam asmeniui pakeitus lokaciją ir patekus už techninėmis priemonėmis dengiamos zonos, jis iš esmės taptų matomas. Be to, atsakovei techninėmis priemonėmis dengiant net ir visą sanitarinio mazgo patalpą, iš esmės būtų pažeistos nuostatos dėl draudimo stebėti (filmuoti) sanitarinio mazgo zoną, kadangi teisinis reglamentavimas nustato imperatyvą, reiškiantį, kad stebėjimo kamera iš esmės negali fiksuoti (filmuoti) sanitarinio mazgo patalpos vidaus jokia apimtimi. Nurodytas privatumą saugantis teisinis reguliavimas kategoriškai draudžia stebėti (filmuoti) sanitarinio mazgo vidų, todėl vaizdo stebėjimo kameros privalo būti įrengtos taip, kad jomis objektyviai nebūtų įmanoma stebėti sanitarinio mazgo patalpos vidaus. Tuo tarpu atsakovės atstovo pasirinktas būdas, kai kameros filmuoja sanitarinio mazgo patalpos vidų, tik jo vaizdas uždengiamas techninėmis priemonėmis, nėra numatytas jokiuose teisės aktuose ir akivaizdžiai prieštarauja Taisyklių 17.2 punkto ir 19.4 punkto reikalavimams, kurie draudžia įrengti kamerą taip, kad ji galėtų filmuoti sanitarinio mazgo patalpos vidų.

Remiantis išdėstytomis aplinkybėmis nekvestionuotinai nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2022-08-11 iki 2022-08-12 Kauno apskrities VPK areštinės kameroje Nr. 302 pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, kadangi į nuotolinės vaizdo kameros stebėjimo lauką pateko kameroje Nr. 302 esančio (atskirto) sanitarinio mazgo vidinis vaizdas. Vien tai, kad atsakovės atstovė techninėmis priemonėmis galimai bando uždengti dalį sanitarinio mazgo vidaus vaizdo nesuteikia kalinamiems asmenims, tarp jų ir pareiškėjui nagrinėjamu atveju, privatumo, nes, viena vertus, jie nežino, kad vaizdo kameros vaizdas yra iš dalies uždengimas, o matydami į juos nukreiptą kamerą jaučia jų orumo pažeminimą būdami sanitarini mazgo viduje, o kita vertus, techninėmis priemonėmis uždengus dalį vaizdo visada yra galimybė tokį techninio pobūdžio vaido blokavimą pašalinti ir stebėti visą filmuojamą vaizdą.

Taigi, nurodytų faktinių aplinkybių sisteminis vertinimas leidžia daryti išvadą, kad sanitarinio mazgo vaizdo fiksavimas, nors ir dengiant sanitarinio mazgo tam tikrus vidinius fragmentus techninėmis priemonėmis, neužtikrino ir negalėjo užtikrinti sanitariniu mazgu besinaudojančio asmens privatumo ir pagarbos jo orumui.

Dėl bylos baigties

Teismui nekyla pagrįstų abejonių, kad dėl byloje nustatytų pažeidimų pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. jis patyrė neturtinę (moralinę) žalą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A143-1966/2008; administracinė byla Nr. A 502-734/2009, administracinė byla Nr. A525-1181/2010), taip pat ir Europos Ž. T. Teismo praktikoje (Europos Ž. T. Teismo 2008-11-28 sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į patalpą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A438-121/2009), tačiau nustatant padarytos žalos dydį, privalu atsižvelgti į bylos aplinkybes.

Teismui nustačius, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu (nuo 2022-08-11 iki 2022-08-12) buvo pažeistas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, spręstina, jog nustatytų aplinkybių veikimas suteikia pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjo arešto sąlygos Kauno apskrities VPK ginčo laikotarpiu sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamų išgyvenimų, sukėlė jam dvasines kančias, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir yra nesuderinamas su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsniu (ABTĮ 56 str.).

Teismas, vadovaudamasis aptartais CK 6.250 straipsnyje ir teismų praktikoje suformuluotais patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamaisiais kriterijais, teisingumo, protingumo principais, įvertinęs pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimų pobūdį (privatumo pažeidimas pareiškėjui naudojantis sanitariniu mazgu), mastą ir trukmę (2 dienas), atsižvelgęs į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, į tai, jog administracinėje byloje nėra pateikta ir nustatyta duomenų, kad dėl konstatuotų neteisėtų veiksmų būtų pakenkta pareiškėjo fizinei sveikatai, sukelti ilgalaikiai sveikatos sutrikimai, daro išvadą, kad pareiškėjui priteistina 70 Eur neturtinės žalos atlyginimo suma, kuri yra proporcinga ir pakankama pareiškėjo neigiamiems išgyvenimams kompensuoti, įvertinus trumpą pažeidimo trukmę.

Likusieji skundo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Ž. T. Teismas formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą ( LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui V. M. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 70 Eur (septyniasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Likusią skundo dalį atmesti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.