- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-07-14
- Bylos Nr.
- A-1400-756/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-03319-2015-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Ramūnas Gadliauskas (pirm.), Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pran.), Ričardas Piličiauskas
- Atsakovas
- D. S.
- Pareiškėjas
- viešosios įstaigos Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centro, VĮ Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centras
- Kategorijos
- 12.18Vietinės rinkliavos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovės D. S. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo viešosios įstaigos Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centro prašymą dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą priteisimo iš atsakovės D. S..
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas VšĮ Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centras (toliau – pareiškėjas) 2015 m. lapkričio 18 d. teismui pateikė prašymą iš atsakovės D. S. (toliau – ir atsakovė, apeliantė) priteisti 246,99 Eur vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą (toliau – ir rinkliava) įsiskolinimą už laikotarpį nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis) (b. l. 1–4).
Šalies argumentai
Pareiškėjas prašyme paaiškino, kad rinkliava yra privaloma įmoka į savivaldybės biudžetą. Rinkliavos dydis apskaičiuojamas remiantis savivaldybės nustatytu vienos komunalinių atliekų tonos surinkimo ir sutvarkymo rinkliavos dydžiu, dauginamu iš metinės rinkliavos mokėtojui nustatytos atliekų sukaupimo normos kiekinės išraiškos, kuri yra vidutinė visiems atliekų turėtojams. Rinkliava apskaičiuota pagal atsakovės turimo būsto gyventojų skaičių.
2016 m. sausio 25 d. pareiškėjas pateikė teismui patikslintą prašymą, kuriuo prašė už ginčo laikotarpį priteisti iš atsakovės 239,11 Eur rinkliavos įsiskolinimą (b. l. 24–25).
Patikslintame prašyme pareiškėjas paaiškino, kad prašoma priteisti skola yra apskaičiuota teisės aktų nustatyta tvarka taikant atsakovei lengvatą. Be to, pareiškėjas nurodė, kad perskaičiavo skolos sumą, atsižvelgiant į tai, kad ginčo laikotarpiu atsakovės dukra E. M. Šiaulių rajone negyveno. Pareiškėjas teismui taip pat pateikė papildomus rašytinius duomenis, nurodydamas, kad teisės aktai nenumato, jog gyventojai, turintys įmones, mokėtų mažesnę rinkliavą, nei jų neturintys (b. l. 22–23).
2016 m. vasario 17 d. pareiškėjas dar kartą patikslino prašymą, nurodydamas, kad prašo iš atsakovės už ginčo laikotarpį priteisti 221,24 Eur rinkliavos įsiskolinimą (b. l. 97–98).
2016 m. kovo 17 d. pareiškėjas pateikė teismui papildomus rašytinius paaiškinimus, nurodydamas, kad visos iš antstolio gautos įmokos (386,68 Lt) yra už laikotarpį, už kurį rinkliavos įsiskolinimas buvo priteistas iš atsakovės Šiaulių apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-774-519/2010 (b. l. 114).
2016 m. kovo 30 d. pareiškėjas dar kartą patikslino prašomą priteisti iš atsakovės rinkliavos sumą, nurodydamas, kad anuliavo ginčo laikotarpiu rinkliavą už E. M., todėl prašo priteisti iš atsakovės 204,32 Eur rinkliavos įsiskolinimą (b. l. 127).
Atsiliepimas
Atsakovė D. S. atsiliepimuose į pareiškėjo prašymą ir patikslintus prašymus nurodė, kad su jais nesutinka ir prašė juos atmesti kaip nepagrįstus (b. l. 16–18; 77–78; 104–105).
Atsakovė paaiškino, kad ji nuo 2006 m. gruodžio 1 d. gyvena name, esančiame (duomenys neskelbini). Visą nurodytą laikotarpį šiame name gyveno ne daugiau 4 asmenų. Nuo 2010 m. iki 2013 m. atsakovės šeima buvo remta socialiai, duomenis apie tai pareiškėjas turėjo gauti ir rinkliavos dydį sumažinti 50 procentų. Be to, tame pačiame name ginčo laikotarpiu veiklą vykdė UAB „Ridveila“, kurioje dirbo ir atsakovės šeimos nariai. Iki 2009 m. vasario mėn. šiuo adresu veikė ir UAB „Fordenus“, kurios akcininkė buvo atsakovė. Atsakovė pažymėjo, kad už atliekas mokėjo ir minėtos bendrovės (paskutinis UAB „Ridveila“ mokėjimas buvo atliktas 2015 m. spalio 15 d. – 230,05 Eur) vardu. Atsakovė nurodė, kad prašoma priteisti suma, jos nuomone, yra apskaičiuota neteisingai. Pareiškėjas neatėmė sumokėtų rinkliavos sumų, kurias atėmus, skola būtų lygi ar bent jau labai artima nuliui.
Atsakovė atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2010 m. kovo 29 d. nutartį norminėje administracinėje byloje, kurioje buvo konstatuota, kad kai įmanoma objektyviai ir be didelių sąnaudų nustatyti atliekų turėtojo perduodamų tvarkyti atliekų kiekį, rinkliavos dydis turėtų būti apskaičiuojamas būtent nuo jo.
2016 m. balandžio 8 d. teismo posėdyje atsakovė paaiškino, kad su reikalavimu nesutinka, nes mano, kad skolą yra sumokėjusi. Tuo atveju, jei teismas nuspręstų priteisti skolą, atsakovė prašė sprendimo vykdymą išdėstyti 12 mėnesių laikotarpiui, nes ji turi išlaikyti nepilnametę dukrą, o prašoma priteisti suma prilygsta jos gaunamoms mėnesio pajamoms.
II.
Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 15 d. sprendimu pareiškėjui priteisė iš atsakovės 204,32 Eur rinkliavos įsiskolinimą už laikotarpį nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (b. l. 135–139).
Teismas nustatė, kad atsakovė nuo 2006 m. gruodžio 1 d. buvo gyvenamojo namo, esančio Žalumos g. 1, Gegužių k., Šiaulių rajone, savininkė, šiame name ji ir jos šeimos nariai laikotarpiu nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. buvo deklaravę savo gyvenamąją vietą, todėl atsakovė buvo vietinės rinkliavos mokėtoja ir atsakė už visų namo gyventojų vietinės rinkliavos įmokų sumokėjimą. Atsakovė tinkamai nemokėjo vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, todėl susidarė 204,32 Eur įsiskolinimas.
Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas atsakovės nurodytas aplinkybes įvertino ir skolos dalį už E. M. anuliavo, taikė vietinės rinkliavos lengvatą pagal iš Šiaulių rajono savivaldybės administracijos gautus sąrašus. Teismas nurodė, kad atsakovės argumentas, jog rinkliava jai apskaičiuota dvigubai, yra nepagrįstas. Atsakovės teiginys, kad šiuo atveju mokėtina rinkliavos suma turėtų būti apskaičiuojama pagal konkretų atliekų turėtojo perduodamų tvarkyti komunalinių atliekų kiekį, teismo taip pat laikytas nepagrįstu. Atsakovė nebuvo atleista nuo vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, todėl teismas tenkino pareiškėjo patikslintą prašymą iš atsakovės priteisti per ginčo laikotarpį susidariusį įsiskolinimą. Dėl sprendimo vykdymo išdėstymo dalimis teismas pastebėjo, jog atsakovė nepateikė jokių jos pajamas ar sunkią turtinę padėtį įrodančių dokumentų. Teismas nurodė, kad neturi galimybės konstatuoti, jog buvo susidariusios nepalankios aplinkybės, dėl kurių atsakovei būtų labai sunku įvykdyti sprendimą, todėl jos prašymo sprendimo vykdymą išdėstyti dalimis netenkino.
III.
Atsakovė D. S. apeliaciniu skundu prašo Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 15 d. sprendimą panaikinti ir atmesti pareiškėjo reikalavimus kaip nepagrįstus (b. l. 150–152). Atsakovė taip pat prašo išaiškinti, ar nėra pažeidžiami Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinti teisingumo ir lygiateisiškumo principai, o, nusprendus, kad atsakovė vis dėlto privalo antrą kartą sumokėti už tą pačią tų pačių atliekų sutvarkymo paslaugą, sprendimo vykdymą išdėstyti dalimis 12 mėnesių laikotarpiui.
Atsiliepimas
Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas atsakovės atsiliepimų argumentais. Atsakovė papildomai pabrėžia, kad pareiškėjas rinkliavą jai skaičiuoja keturis kartus, t. y. tris kartus kaip dirbant trijose darbovietėse ir vieną kartą kaip iš fizinio asmens. Atsakovė pažymi, kad UAB „Fordenus“ 2010 m. balandžio 8 d. sumokėjo už konteineryje kaupiamų atliekų tvarkymą, o UAB „Ridveila“ sumokėjo už laikotarpį iki 2015 m. gruodžio 31 d. Be to, atsakovės nuomone, pareiškėjas, rinkliavą juridiniams asmenims skaičiuodamas pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pažymą apie apdraustųjų skaičių, taiko ydingą praktiką, kadangi į šį skaičių įtraukiami ir darbuotojai, kuriems suteiktos atostogos vaiko priežiūrai, pravaikštininkai, bei nenurodytas darbuotojų darbo laikas. Atsakovė apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas nereikalavo pateikti dokumentų apie jos materialinę padėtį.
Pareiškėjas atsiliepime prašo atsakovės apeliacinį skundą atmesti, o Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą (b. l. 158–161).
Pareiškėjas pažymi, kad atsakovė dokumentus dėl E. M. faktinės gyvenamosios vietos pateikė tik pareiškėjui pateikus prašymą teismui, nors tai privalėjo padaryti iki 2013 m. gruodžio 31 d. Pareiškėjas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad rinkliavos skola atsakovei buvo apskaičiuota pritaikius lengvatą. Dėl atsakovės name veikiančių ir jai priklausančių UAB „Fordenus“ ir UAB „Ridveila“ pareiškėjas paaiškina, kad šios bendrovės yra įregistruotos Šiaulių mieste, todėl jų sumokėta rinkliava pateko į Šiaulių miesto savivaldybės biudžetą. Be to, UAB „Fordenus“ rinkliava nebeskaičiuojama nuo 2009 m. kovo 1 d. Pareiškėjas nurodo, kad atsakovės būstas yra Šiaulių rajone, todėl atsakovės rinkliava skaičiuojama į Šiaulių rajono savivaldybės biudžetą. Pareiškėjas pabrėžia, jog teisės aktai nenumato, kad rinkliava galėtų būti neskaičiuojama asmenims, dirbantiems namuose, arba kad asmenys, turintys įmones, mokėtų mažesnę rinkliavą. Pareiškėjas nurodo, kad atsakovės nurodytoje LVAT byloje spręsta dėl asmenų apmokestinimo rinkliava pagal turimo nekilnojamojo turto dydį teisėtumo. Šiaulių rajono savivaldybėje taikomas iš esmės kitas apmokestinimo rinkliava būdas – rinkliava skaičiuojama pagal darbuotojų skaičių ir gyventojų skaičių, todėl neveikiantys juridiniai asmenys ir negyvenami būstai neapmokestinami.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs dėl atsakovės pareigos mokėti pareiškėjui VšĮ ,,Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centras“ vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą.
Ši administracinė byla apeliacinės instancijos teisme išnagrinėta vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) redakcijos, galiojusios iki 2016 m. liepos 1 d., nustatyta tvarka (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 str. 2 d.).
Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjui už ginčo laikotarpį (nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.) priteisė iš atsakovės D. S. vietinės rinkliavos įsiskolinimą 204,32 Eur.
Apeliantė nesutinka nei su priteistos sumos dydžiu, nei apskritai su jos pareiga tokią rinkliavą mokėti, atsižvelgiant į tai, kad name ginčo laikotarpiu veikė juridiniai asmenys (atsakovei priklausančios uždarosios akcinės bendrovės), kurie taip pat mokėjo minėtą rinkliavą.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 121 straipsnio 2 dalis nustato, jog savivaldybių tarybos turi teisę įstatymo numatytose ribose ir tvarka nustatyti vietines rinkliavas, savo biudžeto sąskaita savivaldybių tarybos gali nustatyti mokesčių bei rinkliavų lengvatas.
Rinkliavų nustatymą, rinkimą ir kontrolę reglamentuoja Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymas (toliau – Rinkliavų įstatymas).
Pagal Rinkliavų įstatymo (redakcijos, galiojusios ginčo laikotarpiu) 2 straipsnio 3 dalį, vietinė rinkliava – savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka, galiojanti tos savivaldybės teritorijoje. Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punktas suteikia teisę savivaldybės tarybai jos teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą. Rinkliavų įstatymo 12 straipsnio 1 ir 2 punktai numato, kad savivaldybės taryba savo sprendimu nustato vietinę rinkliavą ir tvirtina vietinės rinkliavos nuostatus.
Rinkliava atsakovei buvo apskaičiuota kaip būsto, esančio (duomenys neskelbini), savininkei (b. l. 7–10, 128). Šiaulių rajono savivaldybėje Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuostatai (toliau – Nuostatai) buvo patvirtinti Šiaulių rajono savivaldybės tarybos 2008 m. birželio 18 d. sprendimu Nr. T-163 su vėlesniais jo pakeitimais.
Pagal ginčo laikotarpiu galiojusių Nuostatų 4.1.1 punktą, vietinės rinkliavos mokėtojai yra fiziniai asmenys – individualios namų valdos, esančios Šiaulių rajone, gyventojai. Pagal Nuostatų 4.2 punktą, vietinės rinkliavos mokėtojai taip pat yra ir juridiniai asmenys, esantys Šiaulių rajone. Pagal Nuostatų 8.1 ir 8.2 punktus, kiekvienam individualios valdos gyventojui pagal deklaruojamą gyvenamąją vietą nustatytas rinkliavos dydis 5 Lt per mėnesį (nuo 2011 m. sausio 1 d. – 56 Lt per metus, o nuo 2013 m. liepos 1 d. – 72 Lt per metus), kiekvienam gyventojui pagal deklaruojamą gyvenamą vietą šeimose, kuriose yra 3 ir daugiau vaikų iki 18 metų ir vyresnių, kurie mokosi bendrojo lavinimo vidurinėse mokyklose ar kitų formaliojo švietimo įstaigų dieniniuose skyriuose – 4 Lt per mėnesį (nuo 2011 m. sausio 1 d. – 48 Lt per metus, o nuo 2013 m. liepos 1 d. – 63 Lt per metus).
Apeliantė nurodė, kad rinkliavos dydis šiuo atveju turėjo būti skaičiuojamas nuo konkretaus susidariusių atliekų kiekio.
Šiuo aspektu LVAT ne kartą yra konstatavęs, kad savaime nedraudžiama nustatyti vietinę rinkliavą, kurios dydis apskaičiuojamas ne pagal faktiškai susidariusį ir perduotą tvarkyti atliekų kiekį, bet yra siejamas su nekilnojamojo turto turėjimu ar (ir) naudojimu (LVAT 2010 m. kovo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-471/2010; 2011 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-2796/2011; 2012 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1592/2012). Kitaip tariant, savaime nedraudžiama, kad vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir jų (atliekų) tvarkymą dydis būtų skaičiuojamas pagal galinčių susidaryti, o ne faktinį šių atliekų kiekį (LVAT 2014 m. sausio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-334/2014). Šiuo aspektu taip pat paminėtina, kad LVAT išplėstinė teisėjų kolegija, plėtodama ankstesnę praktiką, 2014 m. sausio 28 d. nutartyje dėl pareigos mokėti vietinę rinkliavą konstatavo, jog vien faktinė aplinkybė, kad atitinkamas fizinis ar juridinis asmuo yra laikytinas vietinės rinkliavos mokėtoju pagal savivaldybės tarybos sprendimą, kuriuo nustatyta rinkliava, ir (ar) rinkliavos nuostatus, suponuoja šio asmens pareigą nustatyta tvarka ir terminais mokėti atitinkamo dydžio vietinę rinkliavą (LVAT 2014 m. sausio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-334/2014). Vietinės rinkliavos mokėtojas neturi diskrecijos pasirinkti, ar vykdyti šią pareigą, ar ne, nuo pareigos mokėti vietinę rinkliavą vykdymo jis gali būti atleistas tik atitinkamų norminių teisės aktų nustatytais pagrindais ir tvarka (LVAT 2016 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2510-520/2016). Byloje esantys įrodymai nesudaro objektyvaus ir pakankamo pagrindo vertinti, jog ginčo rinkliavos dydis galėjo (gali) būti apskaičiuotas pagal faktinį atliekų kiekį. Be to, byloje taip pat nėra pateikta jokių įrodymų, kurie galėtų patvirtinti atliekų turėtojos, t. y. atsakovės turėtą siekį rinkliavą mokėti pagal deklaruojamą atliekų kiekį, todėl atsakovės argumentas, jog pareiškėjas turėjo įvertinti komunalinių atliekų kiekį, atmestinas kaip nepagrįstas.
Apeliantė taip pat tvirtino, kad ji yra verčiama mokėti už tas pačias atliekas keletą kartų dėl jos name veiklą vykdančių juridinių asmenų.
Nuostatų 9.3 punktas numato, kad atleidžiami nuo rinkliavos gali būti tik tie fiziniai asmenys, prie kurių sodybų negalima privažiuoti. Kitų fizinių asmenų atleidimo nuo rinkliavos pagrindų, be kita ko, susijusių ir su įmonių turėjimu, Nuostatai ginčo laikotarpiu nenumatė. Priešingai, Nuostatų 4 punktas tokią pareigą nustatė tiek fiziniams, tiek ir juridiniams asmenims, nepriklausomai nuo to, ar fizinio asmens gyvenamoji vieta ir juridinio asmens buveinės vieta sutampa. Toks reguliavimas yra logiškai paaiškinamas, nes individualioje namų valdoje, kurioje ne tik gyvena fiziniai asmenys, bet veiklą vykdo ir juridiniai asmenys, teršėjais, atitinkamai, yra tiek fizinis, tiek ir juridinis asmuo. Dėl išdėstyto apeliantės teiginiai, kad ji neturėjo pareigos mokėti savivaldybės tarybos sprendimu nustatytos privalomos įmokos, nepagrįsti. Pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai, susiję su tuo, kad jos name veikiantiems juridiniams asmenims buvo netinkamai skaičiuojama vietinė rinkliava, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nenagrinėjami, kaip nesusiję su ginčo dalyku.
Apeliantė taip pat nurodė, kad jai kilo abejonės, ar buvo taikyta rinkliavos lengvata.
Lengvatos klausimas yra reglamentuotas Nuostatų 9 punkte. Pagal Nuostatų 9.1 punktą, socialiai remtinoms šeimoms, gaunančioms socialinę pašalpą, ir šeimoms, kurių pajamos mažesnės nei valstybės remiamos pajamos, rinkliavos dydis mažinamas 50 proc. Pagal Duomenų apie asmenis, kuriems taikoma vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą lengvata, surinkimo ir pateikimo tvarkos aprašo, patvirtinto Šiaulių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2007 m. lapkričio 22 d. įsakymu Nr. A-1514, 7 punktą, duomenis pareiškėjui pateikia Socialinės paramos skyrius (b. l. 42). Iš bylos dokumentų matyti, kad atsakovė tam tikrais laikotarpiais pateko į sąrašus asmenų, kuriems 50 proc. mažinamas rinkliavos dydis (b. l. 29, 47, 51). Iš byloje esančios pareiškėjo 2016 m. sausio 18 d. pažymos matyti, kad minėta lengvata atsakovei buvo pritaikyta (b. l. 26–27).
Apeliantė nesutiko su pareiškėjo apskaičiuotu ir teismo priteistu skolos dydžiu. Apeliantė nurodė, kad ji dar 2012 metais sumokėjo 150,68 Lt, o 2014 metais – 236 Lt. Šią informaciją patvirtina byloje esanti 2015 m. lapkričio 16 d. pažyma (b. l. 5), tačiau bylos duomenys taip pat patvirtina, kad šios sumos antstolio buvo pervestos pareiškėjui, dengiant atsakovės įsiskolinimą už kitą laikotarpį (nuo 2007 m. rugsėjo 1 d. iki 2010 m. rugsėjo 30 d.), nei šioje byloje nagrinėjamas ginčo laikotarpis (b. l. 114–118). Atsižvelgiant į tai, apeliantės argumentai, susiję su klaidingai už ginčo laikotarpį apskaičiuota skolos suma taip pat atmetami kaip nepagrįsti.
Apeliantė taip pat tvirtino, kad rinkliava buvo nepagrįstai skaičiuojama už jos dukrą E. M., kuri ginčo laikotarpiu Šiaulių rajone negyveno. Byloje esanti 2016 m. kovo 29 d. pažyma (b. l. 128) patvirtina, kad rinkliava už E. M. į galutinę pareiškėjo apskaičiuotą ir teismo priteistą skolą (204,32 Eur) nebuvo įtraukta. Pažymos duomenys atitinka atsakovės nurodytą informaciją, kad visą ginčo laikotarpį name gyveno ne daugiau 4 asmenų. Šiuo aspektu teisėjų kolegija taip pat pastebi, kad pagal Nuostatų 24 punktą, rinkliavos mokestis neskaičiuojamas asmenims, kurie ne vėliau kaip iki einamojo mokėjimo laikotarpio (mėnesio, ketvirčio ar metų) pabaigos pateikia prašymą ir dokumentus, įrodančius, kad mokėjimo laikotarpiu Šiaulių rajone negyveno ilgiau kaip 30 kalendorinių dienų. Atsakovė nepateikė teismui duomenų, kad tokią informaciją būtų laiku pateikusi pareiškėjui. Nepaisydamas to, kad šią informaciją gavo tik teisminio bylinėjimosi metu, pareiškėjas ėmėsi visų reikiamų priemonių, kad prašomą priteisti sumą iki bylos nagrinėjimo pabaigos patikslintų (sumažintų atsakovės naudai).
Apeliantė pirmosios instancijos teismo sprendimą ginčija taip pat ir dėl to, kad teismas nepagrįstai neišdėstė priteistos sumos 12 mėnesių laikotarpiui.
LVAT praktikoje laikomasi nuostatos, jog teismas, spręsdamas sprendimo vykdymo atidėjimo ir išdėstymo klausimus, remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalimi, atsižvelgia į šalių finansinę padėtį bei kitas išskirtines aplinkybes (LVAT 2011 m. kovo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS62-251/2011; 2009 m. lapkričio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-696/2009).
Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė, kad atsakovė nepateikė jokių jos pajamas ar sunkią turtinę padėtį įrodančių dokumentų (b. l. 138).
Apeliaciniame skunde atsakovė nurodė, kad teismas nereikalavo pateikti dokumentų apie jos materialinę padėtį (b. l. 152).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą yra pažymėjęs, ne tik tai, kad administraciniame procese teismas yra aktyvus, bet ir tai, kad ABTĮ nustato, kad tiek pareiškėjas, pateikdamas skundą teismui, tiek atsakovas, atsikirsdamas į skundą, kartu su šiais procesiniais dokumentais turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus (ABTĮ 57 str. 4 d.). ABTĮ suteikia teisę proceso šalims teikti įrodymus ir teikti prašymus dėl įrodymų išreikalavimo, jei šalys jų negali gauti ir pateikti teismui pačios, tiek pasiruošimo bylos nagrinėjimui stadijoje, tiek nagrinėjant bylą teisme (iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos) (ABTĮ 53 str., 68 str. 1 d. 4 punktas, 82 str. 6 d.). Jokių šios teisės apribojimų nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nenustatyta, todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai atsisakė tenkinti įrodymais nepagrįstą atsakovės prašymą dėl priteistinos sumos išdėstymo dalimis.
Apeliaciniame skunde atsakovė nurodė, kad jos mėnesinės pajamos sudaro apie 460 Eur, iš kurių apie 275 Eur atsakovė kas mėnesį sumoka būsto paskolai padengti. Šias aplinkybes pagrindžiantys dokumentai nei prie atsakovės atsiliepimų, nei prie apeliacinio skundo pridėti nebuvo. Todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti ir sprendimo įvykdymą išdėstyti dalimis.
Apibendrindama išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovės apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovės D. S. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.