- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-02-25
- Bylos Nr.
- e2A-333-779/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-24812-2018-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rūta Petkuvienė, Inga Staknienė, Vaclovas Paulikas
- Ieškovas
- BUAB „Diatkovo baldai“
- Atsakovas
- L. R.
- Trečiasis asmuo
- V. M.
- Kategorijos
- 2.6.6.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vaclovo Pauliko, Rūtos Petkuvienės ir Ingos Staknienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės BUAB „Diatkovo baldai“, atstovaujamos bankroto administratoriaus UAB „Acountera“, apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. birželio 19 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės BUAB „Diatkovo baldai“ ieškinį atsakovei L. R. dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo, trečiasis asmuo V. M.,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė BUAB „Diatkovo baldai“ kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu ir prašė priteisti iš atsakovės L. R. 12 549,15 Eur žalos atlyginimą ir 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ieškovės naudai.
2. Nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas 2017 m. liepos 17 d. nutartimi iškėlė UAB „Diatkovo baldai“ bankroto bylą. Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 23 d. ir 2018 m. rugsėjo 19 d. nutartimis patvirtintas patikslintas ieškovės kreditorių finansinių reikalavimų sąrašas. 2018 m. vasario 22 d. nutartimi įmonė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Įmonės vadovu nuo 2006 m. kovo 31 d. iki 2017 m. rugpjūčio 10 d. buvo trečiasis asmuo V. M., kuris 2009 m. kovo 5 d. buvo atleistas iš direktoriaus pareigų. Trečiasis asmuo nurodė, kad visa finansinė dokumentacija ir antspaudas buvo saugomi pas įmonės buhalterę atsakovę L. R.. Ieškovės duomenimis, atleidus trečiąjį asmenį iš direktoriaus pareigų, nuo 2009 m. rugpjūčio 17 d. įmonėje liko dirbti tik atsakovė, kuri pasirašinėjo Sodrai teikiamus pranešimus kaip „laikinai einanti direktoriaus pareigas“. 2009 m. rugsėjo mėnesį Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau VSDFV) Vilniaus skyrius už valstybinio socialinio draudimo (toliau – VSD) įmokų mokėjimo tvarkos pažeidimus, jai kaip įmonės vadovei, surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą ir skyrė administracinę baudą. Ieškovės nuomone, atsakovė turi būti pripažinta faktine įmonės vadove, nes laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 17 d. iki 2010 m. birželio 30 d., atliko juridinio asmens vadovui paskirtas funkcijas ir priėmė įmonės vadovui pagal kompetenciją priskirtus valdingus sprendimus: pasirašinėjo finansinius dokumentus, gavo administracinę nuobaudą ir ją vykdė, taip pat 2009 m. rugpjūčio mėnesį kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su pareiškimu dėl įmonei bankroto bylos iškėlimo.
3. Ieškovės manymu, atsakovės veiksmų neteisėtumas konstatuotinas įvertinus tai, kad ji de facto nuo 2009 m. rugpjūčio 17 d. iki 2010 m. birželio 30 d. vykdydama direktorės pareigas, laiku nesikreipdama į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, neperduodama įmonės dokumentų administratoriui atliko neteisėtus veiksmus. Ieškovės nuomone, atsakovei kyla pareiga atlyginti savo neveikimu ieškovei padarytą žalą. Dėl atsakovės veiksmų išaugo įmonės įsipareigojimai, todėl ieškovei ir kreditoriams atsakovės padaryta žala laikytinas bendras išaugęs įmonės įsiskolinimų dydis. Atsakovė jau 2009 metais žinojo apie sunkią įmonės finansinę padėtį, tačiau iki galo pačios prisiimtos pareigos dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo neįvykdė. Atsakovė nebuvo tiek rūpestinga ir apdairi, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina.
Atsiliepimas
4. Atsakovė L. R. pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo prašė ieškinį atmesti ir priteisti jos turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovė atsakovės faktinio vadovavimo įmonei nepagrindė jokiais įrodymais. Registro centro duomenimis, įmonės vadovu nuo 2006 m. kovo 22 d. iki 2017 m. rugpjūčio 22 d. buvo įregistruotas V. M. ir jis turėjo pareigą keiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo. Nors ieškovei bankroto byla iškelta 2017 m. spalio 10 d., tačiau ieškovė siekia atsakomybės dėl nepatenkintų kreditorinių reikalavimų buvimo iš atsakovės vien už tai, kad ji, laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 17 d. iki 2010 m. birželio 30 d., atliko veiksmus, kurie buvo paliepti ieškovės vadovybės. Taip pat nurodė, kad ieškovė negali prašyti priteisti visos kreditorinių reikalavimų sumos, o gali prašyti priteisti tik išaugusią skolą. Ieškovė neįrodinėja momento, nuo kurio skola išaugo, nenurodė sumos, kaip įsiskolinimas padidėjo dėl to, kad nebuvo kreiptasi dėl bankroto bylos iškėlimo. Atsakovė, nebūdama faktine įmonės vadove, neturėjo pareigos vykdyti ir LR Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 1 punkte numatyto reikalavimo. Ieškovė, prašydama priteisti iš atsakovės visus ieškovės kreditorinius reikalavimus, prieštarauja teismų praktikai. Taip pat ieškovė nepagrindžia, kaip ieškovės bendra skola priežastiniu ryšiu yra susijusi su atsakovės dokumentų nepateikimu ir nesikreipimu dėl bankroto bylos iškėlimo.
5. Trečiasis asmuo V. M. pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame nurodė, kad prašo bylą nagrinėti teismo nuožiūra. Nurodė, kad nuo 2006 m. kovo 31 d. buvo paskirtas įmonės direktoriumi, tačiau 2008 metais prasidėjus ekonominei krizei ir suprastėjus įmonės finansinei veiklai, 2008 m. spalio 6 d. pateikė prašymą dėl atleidimo iš darbo. Po atleidimo jokių ryšių nei su atsakove, nei su įmonės akcininkais nepalaikė. Trečiajam asmeniui nežinoma, kas po jo atleidimo buvo faktinis įmonės vadovas ir priiminėjo sprendimus dėl įmonės valdymo, disponavimo įmonės lėšomis bei turtu. Išeinant iš darbo trečiasis asmuo atsakovei perdavė 3 721 Lt įmonės kasoje buvusius grynuosius pinigus. 2009 m. vasario 20 d. paaiškėjo, kad įmonės akcininkas V. S. paėmė iš įmonės kasos 5 138,25 Eur, kad perduotų atsakovei. Kadangi visi finansiniai dokumentai ir kiti įmonės dokumentai buvo atsakovės žinioje, dokumentų perdavimo-priėmimo aktas trečiojo asmens atleidimo dieną nebuvo pasirašomas. Trečiojo asmens atleidimo iš įmonės vadovo pareigų įmonėje buvo turto – du kompiuteriai, baldai, kurie buvo atsakovės žinioje ir parduotuvėje. Trečiojo asmens duomenimis, jo atleidimo dieną jokių kreditorių ar skolininkų nebuvo. Būdamas įmonės vadovu savo pareigas vykdė tinkamai, buvo pateikęs įmonės finansinės atskaitomybės dokumentus.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
6. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. birželio 19 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovės atsakovei 2 415 Eur bylinėjimosi išlaidas.
7. Teismas vertino, kad byloje surinktų įrodymų visuma nepatvirtina, kad atsakovė nuo 2009 m. rugpjūčio 17 d. iki 2010 m. birželio 30 d. sistemingai ir nuolat vykdė bendrovės vadovui būdingas funkcijas. Sprendė, kad pagrindo atsakovę pripažinti bendrovės faktine vadove, nėra.
8. Teismas konstatavo, kad ieškovės nurodoma žalos suma nėra susijusi priežastiniu ryšiu su atsakovės pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimu, todėl ji nėra atsakinga už įmonės veiklos metu kilusius neigiamus finansinius padarinius kreditoriams.
9. Teismas vertino, kad ieškovė, neindividualizavusi skirtingų laikotarpiu vadovavusių asmenų ir bendros išaugusios įmonės skolų sumos, ieškinį pareiškė ne tam atsakovui, kuris turėtų atsakyti pagal ieškinį. Ieškovė niekaip nepagrindė, kad įmonei nurodytu laikotarpiu vadovavo atsakovė ir jos vadovavimo laikotarpiu išaugo skolos kreditoriams.
10. Teismas sprendė, kad ieškovės ieškinys atsakovei dėl žalos atlyginimo atmestinas, ieškovei neįrodžius būtinųjų sąlygų civilinei atsakomybei kilti.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
11. Ieškovė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. birželio 19 d. sprendimą, ir priimti naują sprendimą - ieškovės ieškinį atmesti arba panaikinti sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, arba pakeisti sprendimą ir sumažinti atsakovei priteistas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
11.1. Teismas tinkamai neišanalizavo ieškovės pateiktų faktinių aplinkybių ir nepagrįstai konstatavo, kad byloje surinktų įrodymų visuma nepatvirtina, kad atsakovė nuo 2009 m. rugpjūčio 17 d. iki 2010 m. birželio 30 d. sistemingai ir nuolat vykdė bendrovės vadovui būdingas funkcijas.
11.2. Teismas nepagrįstai nesutiko su ieškovės pateiktais argumentais, kad atsakovės duomenų VSDFV teikimas save nurodant kaip laikinai einančią direktoriaus pareigas, taip pat kreipimasis į Vilniaus apygardos teismą dėl bankroto bylos UAB „Diatkovo baldai“ iškėlimo, grynųjų pinigų į kasą priėmimas, įmonės antspaudo laikymas savo žinioje, rodo atsakovės faktinį vadovavimą įmonei.
11.3. Teismas be pagrindo neįvertino prejudicinio fakto, kad atsakovė 2009 metais kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, kuris nustatė terminą trūkumams pašalinti, o jų nepašalinus, pareiškimą 2009 m. spalio 7 d. nutartimi laikė nepaduotu ir grąžino pareiškėjai.
11.4. Teismas nepagrįstai nepripažino atsakovės vadovavimo įmonei de facto, motyvuodamas tuo, kad pasirašymas, kaip laikinai atliekanti direktoriaus pareigas, nesudaro pagrindo teigti, kad tai darantis asmuo yra tikrasis įmonės vadovas, priimantis strateginius verslo sprendimus, darančius esminę įtaką valdant įmonę ir užtikrinantis jų įgyvendinimą, nepaisant to, kad atsakovė pati prisiėmė ieškovės vadovo pareigą ir sistemingai ją vykdė.
11.5. Teismas tinkamai neišanalizavo pateiktų faktinių aplinkybių ir įrodymų bei nepagrįstai konstatavo, kad ieškovės nurodoma žalos suma nėra susijusi priežastiniu ryšiu su atsakovės pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimu, todėl ji nėra atsakinga už įmonės veiklos metu kilusius neigiamus finansinius padarinius kreditoriams.
11.6. Teismas be pagrindo pripažino tinkamomis nepagrįstai dideles atsakovės prašytas priteisti bylinėjimosi išlaidas (2 415 Eur) ir jas priteisė. Šiam turtinės žalos atlyginimo klausimui spręsti skirtos laiko, žinių ir kitos sąnaudos nėra tokios didelės, kad už jas realiai būtų galima priskaičiuoti net 2 415 Eur sumą.
Atsiliepimas
12. Atsakovė pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašė apeliacinį skundą atmesti, už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis paskirti ieškovei 5 000 Eur baudą, pusę sumos paskiriant sumokėti atsakovės naudai. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
12.1. Ieškinys buvo ir liko pareikštas ne tam atsakovui, nors pirmosios instancijos teismas leido ieškovei atsakovę pakeisti ar papildyti kitu atsakovu, tačiau ieškovė šia teise nepasinaudojo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti panaikintas.
Žemesnės instancijos teismas
12.2. Pirmosios instancijos teismas teisingai nusprendė, kad ieškovė neįrodė, kad yra faktinis ir teisinis pagrindai atsakovę laikyti apelianto faktine vadove, todėl teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas; juo labiau, kad ieškovė įrodinėja atsakovės faktinės vadovės statusą tik už tą laikotarpį, kai apeliantas jokios realios ūkinės veiklos jau nebevykdė.
12.3. Ieškovė byloje visiškai neįrodė, kokią žalą ir kiek žalos padarė atsakovė, ir prieštaraujant kasacinio teismo praktikai, iš atsakovės teisiasi visus kreditorinius reikalavimus, susidariusius išimtinai tik prie V. M. valdymo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas ieškinį atsakovės atžvilgiu atmesti yra teisingas ir pagrįstas.
12.4. Ieškovė grubiai piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis, nes teisinį procesą pradėjo ir nesąžiningai tęsia ne prieš tą asmenį, kuris yra atsakingas. Dar daugiau – tokiu savo elgesiu ieškovė ne padeda, o realiai kenkia kreditoriams, nes kreditorių patirta žala gali būti neatlyginta ir įmonė likviduota jau neturint antrojo šanso inicijuoti bylą prieš tikrąjį atsakovą.
Atsiliepimas
13. Trečiasis asmuo V. M. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo su apeliaciniu skundu sutiko, prašė jį tenkinti. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
13.1. Teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą, neatsižvelgė į šalių argumentus, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.
13.2. Teismas, netirdamas įmonės finansinės būklės, neatsižvelgdamas į šalių pateiktus įrodymus ir paaiškinimus, nepagrįstai konstatavo, kad įmonė dar 2006 metais buvo nemoki.
13.3. Ieškovė teismui pateikė įrodymus, kad po trečiojo asmens V. M. atleidimo atsakovė pati pasirašinėjo finansinius dokumentus, kaip laikinai einanti direktoriaus pareigas, gavo administracinę baudą ir ją įvykdė, 2009 metais kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su pareiškimu UAB „Diatkovo baldai“ iškelti bankroto bylą. Teismas, atmesdamas ieškinį, sprendimą argumentavo vertindamas ieškovės nurodytus faktus atskirai, neatsižvelgdamas į jų visumą, todėl padarė nepagrįstas išvadas.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados
Teismas konstatuoja:
14. Byloje keliami procesinės teisės, reglamentuojančios įrodymų vertinimą bei materialiosios teisės normų, reglamentuojančių deliktinę civilinę atsakomybę, aiškinimo ir taikymo klausimai.
15. Pagal CPK 320 straipsnio 1, 2 dalis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribos yra apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, yra CPK 329 straipsnyje nustatyti absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai, ar ne. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė absoliučių šioje byloje apeliacine tvarka apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų.
16. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-4344-567/2017 UAB „Diatkovo baldai“ iškelta bankroto byla, bankroto administratoriumi paskirtas UAB „Acountera“. Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 23 d. ir 2018 m. rugsėjo 19 d. nutartimis patvirtinti bendrovės kreditorių finansiniai reikalavimai, iš viso 12 549,15 Eur sumai.
17. Bylos duomenimis nustatyta, kad UAB „Diatkovo baldai“ įregistruota 2006 m. kovo 31 d. Laikotarpiu nuo 2006 m. kovo 31 d. iki 2017 m. rugpjūčio 10 d. įmonės vadovu Juridinių asmenų registre nurodytas V. M.. V. M. 2008 m. spalio 6 d. UAB „Diatkovo baldai“ akcininkams pateikė prašymą nuo 2008 m. spalio 20 d. jį atleisti iš įmonės direktoriaus pareigų. Iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2017m. balandžio 11 d. pažymos apie asmens valstybinį socialinį draudimą matyti, jog V. M. UAB „Diatkovo baldai“ dirbo nuo 2006 m. kovo 31 d. iki 2009 m. kovo 5 d.
Dėl ginčo esmės
18. Ieškovė ieškinį dėl žalos atlyginimo iš įmonės buhalterės priteisimo grindė dviem pagrindais: 1) atsakovė, būdama UAB „Diatkovo baldai“ faktine vadove, laiku nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo; 2) atsakovė, būdama UAB „Diatkovo baldai“ faktine vadove, neperdavė bankroto administratoriui įmonės dokumentų ir turto. Ieškovės manymu, dėl nurodytų atsakovės neteisėtų veiksmų bankroto byloje liko nepatenkinti 12 549,15 Eur dydžio kreditorių reikalavimai, kurie laikytini atsakovės sukelta žala.
19. Vadovaujantis ginčo laikotarpiui aktualaus Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 8 straipsnio 4 dalimi, įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją privalo atlyginti žalą, kurią įmonė ir (ar) kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją, esant šio straipsnio 1 dalyje nurodytoms aplinkybėms, nepateikė teismui pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo ar pavėlavo jį pateikti.
20. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad civilinės atsakomybės prasme kaip vadovas gali būti vertinamas ne tik asmuo, kuris pagal įmonės dokumentus tuo metu ėjo įmonės vadovo pareigas (de jure vadovas), tačiau ir bet kuris kitas asmuo, jei nustatoma, kad įmonė veikė jo vadovaujama (de facto vadovas). Pripažinus, kad formaliai vadovu nepaskirtas asmuo sistemingai atliko funkcijas, kurias paprastai atlieka vadovas, jo atsakomybė už neteisėtais veiksmais įmonei padarytą žalą taikoma kaip de jure vadovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-427/2013). Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad faktiniu įmonės vadovu pripažįstamas tas asmuo, kuris atlieka juridinio asmens vadovui priskirtas funkcijas ir priima vadovui pagal kompetenciją priskirtus valdingus sprendimus, nepriklausomai nuo jo einamų formalių pareigų įmonėje ir nepriklausomai nuo jo buvimo ar ne įmonės dalyviu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-265-611/2017).
21. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, plėtodamas praktiką faktinio įmonės vadovo pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo aspektu, yra nurodęs, kad ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo taikoma tik asmenims, turintiems formalų vadovo statusą, o teismas, spręsdamas tokio pareiškimo priėmimo klausimą ir vertindamas bankroto bylos iškėlimo būtinybę, turi įsitikinti realių vadovo įgaliojimų egzistavimu, t. y. kad pareiškimą pateikiantis asmuo iš tikrųjų yra įmonės vadovas, dėl ko įmonės de facto vadovo tokio pobūdžio pareiškimas teisme nebūtų priimtas. Todėl de facto vadovui negali būti taikoma civilinė atsakomybė už ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos de jure vadovo pareigos pažeidimą. Civilinė atsakomybė gali būti taikoma tik už prievolės nevykdymą, o ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta pareiga inicijuoti bankroto bylą būtent įmonės vadovui ir (ar) savininkui (savininkams), ir šios pareigos jie negali perduoti kitiems asmenims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-265-611/2017).
22. Remiantis išdėstytu, siekiant asmeniui taikyti civilinę atsakomybę dėl žalos, susidariusios jam nesikreipiant į teismą dėl bankroto bylos nemokiai įmonei iškėlimo, atlyginimo, turi būti nustatyta būtinoji atsakomybės sąlyga (lot. conditio sine qua non), t. y. aplinkybė, kad tas asmuo buvo de jure įmonės vadovas arba savininkas.
23. Nagrinėjamu atveju, byloje nėra nustatyta faktinių aplinkybių, kad ieškovės nurodytu laikotarpiu atsakovė buvo de jure registruota įmonės vadovė ar savininkė (CPK 178 str.). Iš bylos duomenų matyti, kad įmonėje ji buvo įdarbinta kaip buhalterė ir de jure jos pareigos nepakito visu ginčo laikotarpiu.
24. Įvertinusi nustatytas aplinkybes bei kasacinio teismo pateiktus išaiškinimus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovės nebuvimas de jure įmonės vadove, nelėmė atsakovei Įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje numatytos pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo atsiradimo. Nurodytų motyvų pagrindu ieškovės apeliacinio skundo argumentai, susiję su atsakovės galimu faktiniu vadovavimu įmonei, pripažintini teisiškai nereikšmingais, sprendžiant atsakovės civilinės atsakomybės, grindžiamos atsakovės netinkamu pareigų vykdymu pagal ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalį, klausimą.
25. Ieškovė taip pat nurodė, kad žala atsirado ir dėl to, kad atsakovė, būdama įmonės faktine vadove, neperdavė bankroto administratoriui įmonės dokumentų ir turto.
26. Pareiga po bankroto bylos iškėlimo perduoti bankroto administratoriui įmonės dokumentus ir turtą įtvirtinta ĮBĮ 10 straipsnio 1 dalies 7 punkte. Pagal nurodytą teisės normą, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą įmonės valdymo organai privalo perduoti administratoriui įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus per teismo nustatytus terminus.
27. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į aukščiau aptartą kasacinio teismo praktiką, pagal kurią civilinė atsakomybė, atsiradusi dėl įmonės vadovo pareigų nevykdymo įmonei esant nemokiai, gali būti taikoma tik de jure vadovui, ir nustatęs, kad atsakovė ginčo laikotarpiu nebuvo de jure įmonės vadove, sprendžia, kad atsakovė negali būti atsakomybės subjektu dėl įmonės dokumentų ir turto neperdavimo bankroto administratoriui, kadangi tokia pareiga (perduoti įmonės dokumentus ir turtą) įtvirtinta de jure vadovui.
28. Nustačius, kad apeliacinio skundo argumentai dėl atsakovės pripažinimo įmonės faktine vadove neturi teisinės reikšmės ginčui, teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.
29. Nustačius bylai reikšmingas aplinkybes, kad ginčo laikotarpiu atsakovė nebuvo de jure UAB „Diatkovo baldai“ vadove, t. y. neegzistavo būtinoji ieškovės įrodinėtos atsakovės civilinės atsakomybės sąlyga, ieškovės ieškinys pripažintinas nepagrįstu, todėl šiuo pagrindu turėjo būti atmestas.
30. Nors pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu nagrinėjo aplinkybes, ar atsakovė galėjo būti laikoma įmonės vadove ginčo laikotarpiu (kurios pripažintos teisiškai nereikšmingomis sprendžiant šalių ginčą), tačiau taip pat padarė pagrįstą išvadą, kad civilinės atsakomybės prievolė atsakovei atlyginti prašomą priteisti sumą, neegzistuoja.
31. Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai taikė materialiąsias teisės normas byloje, ši sprendimo dalis pripažintina teisėta ir pagrįsta, jos keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme
32. Ieškovė skundžiamą sprendimą ginčija ir dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Ieškovės manymu, pirmosios instancijos teismas be pagrindo pripažino tinkamomis nepagrįstai dideles atsakovės prašytas priteisti bylinėjimosi išlaidas (2 415 Eur) ir jas priteisė. Šiam turtinės žalos atlyginimo klausimui spręsti skirtos laiko, žinių ir kitos sąnaudos nėra tokios didelės, kad už jas realiai būtų galima priskaičiuoti 2 415 Eur sumą.
33. Nustatyta, kad atsakovė 2 415 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas nurodė patyrusi jos atstovui rengiant atsiliepimus į ieškinį bei patikslintą ieškinį, ruošiantis teismo posėdžiams, vykstant į teismo posėdžius, atstovaujant atsakovę teismo posėdžių metu. Nurodytos išlaidos atitinka Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ patvirtintus užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą dydžius, jos buvo būtinos, jų faktinis patyrimas pagrįstas į bylai pateiktais dokumentais.
34. Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesines teisės normas, susijusias su bylinėjimosi išlaidų priteisimu. Apeliacinės instancijos teismas neturi teisinio pagrindo mažinti atsakovės naudai priteistų bylinėjimosi išlaidų, dėl ko ši sprendimo dalis taip pat paliktina nepakeista (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Dėl piktnaudžiavimo teise
35. Atsakovė prašo skirti ieškovei 5 000 Eur baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, pareiškiant ieškinį atsakovei dėl žalos atlyginimo.
36. Remiantis CPK 95 straipsnio 1 dalimi, dalyvaujantis byloje asmuo, kuris nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį (pateikė kitą procesinį dokumentą), gali būti teismo įpareigotas atlyginti kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui šio patirtus nuostolius. To paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad teismas, nustatęs CPK 95 straipsnio 1 dalyje numatytus piktnaudžiavimo atvejus, gali paskirti dalyvaujančiam byloje asmeniui iki penkių tūkstančių septynių šimtų devyniasdešimt dviejų eurų baudą, iki 50 procentų iš šios baudos gali būti skiriama kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui.
37. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad pagal CPK 95 straipsnį baudai dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis paskirti būtinos sąlygos: šalies nesąžiningumas ir procesinio dokumento nepagrįstumas jį pateikiant teismui arba sąmoningas veikimas prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą. Įstatyme nustatytos teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-146/2013).
38. Nagrinėjamu atveju, nenustatyta, kad ieškovė procesiniuose dokumentuose pateikė melagingą ar sąmoningai klaidinančią informaciją apie faktines bylos aplinkybes, rėmėsi neautentiškais dokumentais, kitaip veikė prieš teisingą bylos išnagrinėjimą. Vien tai, kad ieškovės argumentai yra nepagrįsti, neleidžia daryti išvados, kad ieškovė piktnaudžiavo procesine teise pareikšti ieškinį.
39. Remiantis išdėstytu, nenustačius būtinųjų CPK 95 straipsnio taikymo sąlygų, nėra pagrindo ieškovės veiksmų pareiškiant ieškinį vertinti kaip piktnaudžiavimo teise ir skirti jai CPK 95 straipsnio 2 dalyje nurodyta baudą, dėl ko atsakovės prašymas skirti baudą ieškovei atmestinas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
40. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.
41. Kadangi ieškovės apeliacinis skundas atmestas, jos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos. Iš ieškovės atsakovės naudai priteistinos atsakovės patirtos 1 050 Eur bylinėjimosi išlaidos už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą (CPK 93 str. 1 d.).
Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,-
Rezoliucinė dalis
nutaria:
ieškovės BUAB „Diatkovo baldai“, atstovaujamos bankroto administratoriaus UAB „Acountera“, apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. birželio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovės BUAB „Diatkovo baldai“, į. k. 300555407, 1 050 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atsakovei L. R., a. k. (duomenys neskelbtini)
Nutartis neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.