- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-07-05
- Bylos Nr.
- 2A-412-881/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-01-3-01903-2011-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vilija Mikuckienė, Virginijus Kairevičius, Jadvyga Mardosevič
- Ieškovas
- E. K., O. S.
- Atsakovas
- D. L., V. L.
- Trečiasis asmuo
- A. L., Vilniaus rajono 1-ojo notarų biuro
- Kategorijos
- 21.4.2.6pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijaus Kairevičiaus, Jadvygos Mardosevič ir Vilijos Mikuckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų E. K. ir O. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. birželio 23 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-5319-465/2011 pagal ieškovų E. K. ir O. S. ieškinį atsakovams D. L. ir V. L. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, tretieji asmenys – A. L. ir Vilniaus rajono 1-ojo notarų biuro notarė L. Š..
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovai E. K. ir O. S. ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydami pripažinti iš dalies negaliojančia 2005 m. lapkričio 14 d. pirkimo-pardavimo sutartį dalyje, pagal kurią O. S. įsigijo pastatą – poilsio namelį, (duomenys neskelbtini), o E. K. įsigijo pastatą – poilsio namelį, (duomenys neskelbtini), taikyti restituciją ir priteisti solidariai iš D. L. bei V. L. ieškovų naudai po 6 667 Lt, priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2005 m. lapkričio 14 d. sudaryta ir notariškai patvirtinta sutartimi ieškovai, sumokėję po 6667 Lt, iš atsakovų D. ir V. L. nusipirko nuosavybės teise du poilsio namelius, turinčius po 30,46 kv. m. bendro ploto, esančius (duomenys neskelbtini). Trečią namelį nusipirko A. L.. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. birželio 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-236/2009 pagal ieškovės N. T. ieškinį atsakovams A. L., O. S. ir E. K. dėl trukdymų naudotis žeme pašalinimo pripažino, kad poilsio nameliai pastatyti savavališkai, o jų registracija yra neteisėta, todėl įpareigojo ieškovus poilsio namelius nusikelti bei panaikino poilsio namelių daiktinių teisių įregistravimą nekilnojamojo turto registro įstaigoje, t. y. faktiškai pripažino poilsio namelius kilnojamaisiais daiktais. Ieškovai nurodė, kad sudarydami namelių pirkimo-pardavimo sutartį jie manė, kad įsigyja nekilnojamuosius, o ne kilnojamuosius daiktus, kas esą ir lėmė jų sprendimą tokią sutartį sudaryti. Kadangi poilsio namelių pirkimo sutartis buvo sudaryta ieškovams esminiai suklydus, ieškovai prašė minėtą pirkimo-pardavimo sutartį pripažinti iš dalies negaliojančia ir taikyti restituciją.
Atsakovai D. L. ir V. L. su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2011 m. birželio 23 d. sprendimu ieškovų E. K. ir O. S. ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovų po 500 Lt bylinėjimosi išlaidų atsakovų naudai. Teismas nurodė, kad ginčo pirkimo-pardavimo sutarties 1.2 p. nurodyta, kad parduodamo turto savininkai nėra žemės sklypo, kuriame yra pastatai, savininkai. Šio sklypo savininkas – LR valstybė, atstovaujama Vilniaus apskrities viršininko administracijos, neprieštarauja dėl statinio perleidimo. Pirkėjams žemės sklypo naudojimo klausimas bus sprendžiamas LR įstatymų nustatyta tvarka (2005 m. lapkričio 7 d. Trakų rajono žemėtvarkos skyriaus pažyma Nr. 1059). Taigi ieškovams sudarant sutartį buvo žinoma, kieno žemėje pastatyti jų perkami poilsio nameliai, ir kaip bus sprendžiamas žemės sklypo naudojimosi klausimas. Matydami, kad nameliai neturi pamatų, ir dėl to gali būti laikini statiniai, ieškovai būdami teisininkai, nepatikrino šių namelių teisinės registracijos viešame registre teisėtumo. Ieškovai pasitenkino Trakų rajono žemėtvarkos skyriaus pažyma, nepasidomėję žemėtvarkos skyriuje apie galimus pretendentus į nuosavybės teisių atkūrimą į žemę šiame sklype. Esamomis aplinkybėmis būtent ieškovams teko rizika suklysti, tačiau jie elgėsi neapdairiai ir patys prisiėmė riziką dėl žemės sklypo įsigijimo, tad jų suklydimas negali būti laikomas turinčiu esminės reikšmės (CK 1.90 str. 5 d.). Teismas taip pat pastebėjo ir tą aplinkybę, kad ieškovai, atsakovų teigimu, skubino parduoti jiems poilsio namelius, tačiau nusipirkę jų neprižiūrėjo, neremontavo ir pagal tikslinę paskirtį neeksploatavo, ir tai leidžia daryti išvadą, kad jų sudaromo sandorio tikslas buvo šios nuosavybės pagrindu iš valstybės netoli Vilniaus prie ežero įsigyti žemės sklypą. Anot teismo, šis ieškovų tikslas vertintinas kaip jų motyvai ir padariniai, kurie yra už sandorio turinio ribų.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Ieškovai E. K. ir O. S. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. birželio 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Nurodo, kad sudarydami pirkimo-pardavimo sutartį manė, jog parduodami poilsio nameliai yra valstybinėje žemėje, tuo tarpu vėliau paaiškėjo, kad į žemę po poilsio nameliais dar 1998 m. liepos 13 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimu (duomenys neskelbtini) buvo atkurtos nuosavybės teisės R. P., taigi apeliantai kaip poilsio namelių pirkėjai buvo suklaidinti jau šioje stadijoje. Apeliantų teigimu, jeigu nuosavybės teisių atkūrimą vykdanti institucija – Trakų rajono žemėtvarkos skyrius – nežinojo, kad žemė po poilsio nameliais jau yra nevalstybinė, apeliantams yra neaišku, kokia kita įstaiga galėjo teisėtais būdais apeliantams kaip būsimiems pirkėjams tokią informaciją suteikti. Teismo argumentas, kad poilsio nameliai yra be pamatų, nėra pagrįstas jokiais įrodymais, iš atsakovų pateiktų nuotraukų matyti, kad poilsio nameliai turi polinius pamatus. Teiginį, kad nameliai yra laikini, paneigia LAT nutartis. Anot apeliantų, prieš sudarydami pirkimo-pardavimo sutartį, jie atliko visus būtinus ir/arba jiems prieinamus veiksmus.
Atsiliepimas
Atsakovai D. L. ir V. L. pateikė atsiliepimą į ieškovų apeliacinį skundą, kuriame prašo apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. birželio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą. Papildomai nurodo, kad prieš sudarant poilsio namelių pirkimo-pardavimo sutartį apeliantams buvo pateikti visi su šiuo sandoriu susiję dokumentai ir žodžiu paaiškinta, kad sandorio sudarymo metu žemės sklypas, ant kurio stovi parduodami statiniai, priklauso valstybei, tačiau į šį sklypą pretenduoja N. T., ketinanti susigrąžinti jos tėvams priklausiusią žemę (šias aplinkybes pirmosios instancijos teisme patvirtino ir apeliantas O. S.). Nepaisant to, apeliantai prisiėmė riziką pirkdami iš atsakovų poilsio namelius. Informuodami pirkėjus apie žemės sklypo įsigijimo perspektyvas, atsakovai elgėsi sąžiningai. Su apeliantais žodžiu buvo sutarta, kad jiems nepasisekus įsigyti žemės sklypo iš valstybės ar N. T., jie jokių pretenzijų atsakovams nereikš, tačiau sąžiningas ir padorus šioje situacijoje išliko tik A. L..
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmetamas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1 ir 2 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006-09-21 nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957).
Kaip matyti iš bylos medžiagos, apeliantai prašė teismo pripažinti iš dalies negaliojančia 2005 m. lapkričio 14 d. poilsio namelių pirkimo-pardavimo sutartį CK 1.90 straipsnio pagrindu, t. y. iš esmės suklydus. Pirmosios instancijos teisme apeliantai įrodinėjo, kad jų suklydimas pasireiškė tuo, jog sudarydami ginčo sutartį apeliantai manė, kad įsigyja nekilnojamuosius daiktus, tuo tarpu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009 m. birželio 17 d. nutartimi, apeliantų teigimu, pripažino juos kilnojamaisiais daiktais.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009 m. birželio 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje pagal ieškovės N. T. ieškinį atsakovams A. L., O. S. ir E. K. dėl trukdymų naudotis žeme pašalinimo, konstatavo, kad poilsio nameliai pastatyti savavališkai ir jų teisinė registracija yra neteisėta. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantų nuomone, kad šioje byloje Lietuvos Aukščiausiais Teismas minėtus poilsio namelius pripažino kilnojamaisiais daiktais. Nurodytų poilsio namelių registracija buvo panaikinta tuo pagrindu, kad namelių statybai nebuvo išskirtas žemės sklypas, nebuvo išduotas jų statybos leidimas ir jie nebuvo priimti kaip tinkami naudoti. Pastarosios aplinkybės neapsprendžia ginčo namelių prigimties, t. y. to, ar poilsio nameliai priskirtini kilnojamiesiems ar nekilnojamiesiems daiktams. Kadangi apeliantai savo suklydimą grindė klaidinga aplinkybe, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ginčo namelius pripažino kilnojamaisiais daiktais, ir kitų aplinkybių, dėl kurių apeliantai galėjo esmingai suklysti, neįrodinėjo, pirmosios instancijos teismas, nors ir netinkamais motyvais, tačiau pagrįstai jų ieškinį atmetė.
Remdamasis išdėstytais argumentais apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas pripažinti prikimo-pardavimo sutartį negaliojančia apeliantų nurodytu faktiniu pagrindu, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį ieškovų apeliacinio skundo motyvais keisti arba naikinti nėra pagrindo. Teismas taip pat nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. birželio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.