- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-05-08
- Bylos Nr.
- eI-677-643/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03073-2018-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Margarita Stambrauskaitė
- Pareiškėjas
- R. P.
- Atsakovas
- Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
- Trečiasis asmuo
- Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
- Kategorijos
- 12.5.3Turto areštas
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo R. P. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl turto arešto panaikinimo
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas R. P. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu prašydamas panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (VMI) 2018-08-24 turto arešto aktą Nr. (23.31-08)-319-1715 ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėjas nurodo, kad 2018-08-22 Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (Kauno AVMI), atlikusi pareiškėjo mokestinį patikrinimą, priėmė sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo, kuriame pareiškėjui apskaičiavo mokėtiną 327 384 Eur mokesčių ir su juo susijusių sumų dydį. Sprendime, be kita ko, buvo nustatyta, kad pareiškėjas yra UAB „Nuvis“ vienintelis akcininkas, o UAB „Nuvis“ nuosavybės teise turi 1 406 552 Eur vertės AB „Dolomitas“ akcijas, kurios suteikė teisę UAB „Nuvis“ gauti net 4 340 453 Eur dividendų per tiriamąjį laikotarpį. Kitaip tariant, sprendime buvo nustatyta, kad pareiškėjas nuosavybės teise turi ypatingai didelės vertės UAB „Nuvis“ akcijas.
2018-08-24 VMI surašė turto arešto aktą Nr. (23.31-08)-319-1715 (toliau – ginčijamas aktas) ir areštavo pareiškėjo 366 009 Eur vertės nekilnojamąjį turtą pagal neįsiteisėjusį sprendimą, kuriuo pareiškėjui buvo apskaičiuota 327 384 Eur mokėtina suma. Ginčijamas aktas grindžiamas tuo, kad pareiškėjas neva pažeidė Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (GPMĮ) 25 ir 27 straipsnių nuostatas, nedeklaravo apmokestinamų pajamų, gautų už vertybinių popierių pardavimą, papildomai apskaičiuota 327 384 Eur suma nėra mažareikšmė, todėl yra pagrįsta rizika, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku ar neįmanoma išieškoti mokestinę nepriemoką.
Šalies argumentai
Pareiškėjas paaiškina, kad ginčijamo akto motyvai nepagrįsti pakankamais faktiniais duomenimis, jame nepagrįstai teigiama, kad egzistuoja pavojus, jog pareiškėjas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti, o areštuoto turto mastas viršija pareiškėjui apskaičiuotą mokesčių ir su juo susijusių sumų dydį, todėl ginčijamas aktas yra neproporcingas.
Pareiškėjas nurodo, kad ginčijamas aktas akivaizdžiai pažeidžia Viešojo administravimo įstatymo (VAĮ) 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus, nes priimtas remiantis neteisėtu teisiniu pagrindu bei nepagrįstas pakankamais faktiniais duomenimis. Ginčijamame akte nurodyta, kad pareiškėjas neva pažeidė GPMĮ 25 ir 27 straipsnio nuostatas, nedeklaravo apmokestinamų pajamų, gautų už vertybinių popierių pardavimą. Šis argumentas yra absoliučiai nepagrįstas. Pareiškėjas nėra pažeidęs jokių GPMĮ nuostatų, nes ginčijamo akto priėmimo metu sprendimas nebuvo ir vis dar nėra įsiteisėjęs, todėl nėra jokio teisinio pagrindo teigti, kad pareiškėjas yra pažeidęs GPMĮ nuostatas. VMI sprendime net nėra nurodyta, kad pareiškėjas būtų nedeklaravęs apmokestinamų pajamų, gautų už vertybinių popierių pardavimą, todėl ginčijamo akto motyvai yra neatitinkantys tikrovės. VMI sprendime tik akcentuojama, kad pareiškėjas per UAB „Nuvis“ neva gavo 1 406 552 Eur dydžio AB „Dolomitas“ dividendus paskolos forma, todėl sprendime apskaičiuoti mokesčiai yra niekaip nesusiję su pareiškėjo pajamomis, gautomis pardavus vertybinius popierius.
Turto arešto akte akcentuojama, kad sprendimo pagrindu pareiškėjui papildomai apskaičiuota 327 384 Eur suma nėra mažareikšmė, tačiau ginčijamame akte nėra nurodyta, kokiomis faktinėmis aplinkybėmis buvo padaryta tokia išvada. Iš Turto arešto akto nėra aišku, kokiais motyvais VMI vadovavosi nustatydama, kad 327 384 Eur suma pareiškėjui yra didelė, kai tuo tarpu tame pačiame sprendime, kurio pagrindu buvo priimtas ginčijamas aktas, yra aiškiai nustatytos aplinkybės, kad pareiškėjas turi ypatingai didelės vertės UAB „Nuvis“ akcijas, kurių vertė net keletą kartų yra didesnė nei Turto arešto akte nurodyta mokesčių suma.
Šalies argumentai
Pareiškėjo teigimu, ginčijamame akte nepagrįstai teigiama, kad egzistuoja pavojus, jog pareiškėjas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti. Turto arešto akte tik lakoniškai nurodoma, jog pareiškėjui apskaičiuota 327 384,15 Eur suma nėra mažareikšmė, todėl yra pagrįsta rizika, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti. Turto arešto akte nėra nurodyta jokių kitų objektyvių aplinkybių, kuriomis remiantis būtų galima daryti išvadą, kad pareiškėjas gali bandyti paslėpti savo turtą, siekdamas išvengti mokestinės prievolės.
Pareiškėjas pažymi, kad sprendime yra nustatyta, jog pareiškėjas yra dirbantis asmuo bei AB „Dolomitas“ valdybos narys, kuris per laikotarpį nuo 2013-01-01 iki 2016-12-31 gavo net 9 432 025 Eur pajamų, o tiriamojo laikotarpio pabaigoje banko sąskaitose turėjo 937 566 Eur laisvų piniginių lėšų. Sprendime taip pat nustatyta, kad pareiškėjas yra UAB „Nuvis“ vienintelis akcininkas, o UAB „Nuvis“ nuosavybės teise turi 1 406 552 Eur vertės AB „Dolomitas“ akcijas, kurios suteikė teisę UAB „Nuvis“ gauti net 4 340 453 Eur dividendų per tiriamąjį laikotarpį. Taigi, be nekilnojamojo turto, kuris areštuotas ginčijamu aktu, pareiškėjas gauna didžiules pajamų sumas kiekvienais metais bei turi ypatingai vertingas UAB „Nuvis“ akcijas, todėl akivaizdu, kad Turto arešto akte nurodyta 327 384,15 Eur suma pareiškėjui yra mažareikšmė bei nesukelianti jokios rizikos, kad pareiškėjas ateityje negalėtų sumokėti tokios sumos.
Pareiškėjas pažymi, kad jau eilę metų tvarkingai mokėjo ir moka visus mokesčius, mokestinio patikrinimo metu geranoriškai bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, pateikė visus jo prašomus dokumentus ir duomenis, nemėgino parduoti jokio turto, siekdamas išvengti mokesčių. Be to, pareiškėjas neturi įsipareigojimų kitiems kreditoriams, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad ateityje gali būti apsunkinamas arba tapti neįmanomas apskaičiuotų mokesčių ir su juo susijusių sumų išieškojimas. Pareiškėjui yra laikinai apribota teisė disponuoti nekilnojamuoju turtu, nors VMI dispozicijoje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjas turi užtektinai turto sprendime nurodytai mokestinei prievolei įvykdyti.
Pareiškėjas pažymi, kad ginčijamame akte areštuojamo turto vertė nurodoma 366 009,00 Eur, tačiau turto areštu užtikrinamos mokestinės prievolės dydis yra tik 327 384,15 Eur. Vadinasi, mokesčių administratorius areštavo daugiau negu tiek, kad būtų galima realiai ir visiškai užtikrinti galimą mokestinių nepriemokų pažeidimą. Tai yra akivaizdus MAĮ 101 straipsnio 2 dalies nuostatos pažeidimas, kuris patvirtina, kad VMI piktnaudžiauja tarnybine padėtimi.
Pareiškėjas teigia, kad VMI valstybės tarnautojų piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi galimai patvirtina ir 2018-08-24 VMI raštas dėl turto arešto akto Nr. (23.1-08)RNA-24333, kuriame nurodoma, kad Turto arešto aktas priimtas VMI viršininko, tačiau pridedamas Turto arešto aktas yra pasirašytas Nepriemokų administravimo departamento Nepriemokų išieškojimo organizavimo skyriaus IV poskyrio vyriausiosios specialistės. Atsižvelgiant į byloje egzistuojančių aplinkybių visumą ir tai, jog Turto arešto aktas prieštarauja ne tik MAĮ 101 straipsnio 3 daliai, bet ir to paties straipsnio 2 daliai, kyla abejonės, ar VMI viršininkas, kaip teigiama 2018-08-24 VMI rašte, apskritai žinojo apie Turto arešto akto išdavimą, ar, visgi, VMI vyriausieji specialistai savavališkai priiminėja turto arešto aktus, kurie pažeidžia įstatymus bei nepagrįstai riboja pareiškėjo nuosavybės teises.
Atsiliepimas
VMI su pareiškėjo skundu nesutinka. Atsiliepime nurodo, kad VMI ginčijamą aktą surašė gavus Kauno AVMI 2018-08-22 sprendimą Nr. (7.46-4.7.2) FR0682-285. Sprendime nurodyta, kad buvo atliktas pareiškėjo GPM patikrinimas už laikotarpį nuo 2013-01-01 iki 2016-12-31. Patikrinimų metu nustatyta, kad pareiškėjas, kontroliuodamas bendrovę UAB „Nuvis“, piktnaudžiaudamas vienintelio akcininko teisėmis, aktyviais veiksmais siekė mokestinės naštos sumažinimo (panaikinimo), t. y. siekė gauti GPM neapmokestinamųjų pajamų. Taikant MAĮ 69 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas taisykles, atkūrus iškreiptas ir paslėptas aplinkybes, buvo nustatyta mokestinė prievolė apskaičiuoti GPM už gautus dividendus paskolos forma per juridinį asmenį, R. P.. Pareiškėjui patvirtintas apskaičiuotas GPM, delspinigiai ir bauda sudaro 327 384,15 Eur. Kauno AVMI sprendimas ginčijamo akto surašymo dieną buvo neįsiteisėjęs.
VMI Nepriemokų administravimo departamentas, įvertinęs Kauno AVMI sprendimą, surašė šioje administracinėje byloje ginčijamą aktą. Surašant ginčijamą aktą buvo remtasi dokumentais, su kuriais pareiškėjas yra susipažinęs, todėl pareiškėjas galėjo suvokti dokumento esmę ir suprasti jo teisių ribojimo aplinkybes ir pagrindus. Tai, kad VMI nepamini visų faktinių aplinkybių ginčijamame akte, nereiškia, kad jis yra nemotyvuotas.
Šalies argumentai
Pagal MAĮ 101 straipsnio 3 dalies nuostatas, Kauno AVMI sprendimas sudarė prielaidą VMI spręsti klausimą dėl pareiškėjo turto arešto. Pareiškėjas 2018-09-13 yra pateikęs skundą VMI dėl Kauno AVMI sprendimo. Todėl pirmoji sąlyga, reglamentuota MAĮ 101 straipsnio 3 dalyje, yra, ji pareiškėjo yra ginčijama ir tai leidžia VMI daryti prielaidą, jog pareiškėjas, nesutikdamas su apskaičiuotomis mokėtinomis prievolėmis, ateityje gali vengti geruoju sumokėti mokestinę nepriemoką. Vien skundo padavimas savaime nesudaro pagrindo netaikyti mokestinės prievolės užtikrinimo priemonės – turto arešto.
Pareiškėjo gautos pajamos ir piniginės lėšos, buvusios per 2013 - 2016 metų laikotarpį, negali būti vertinamos kaip reali galimybė didelės mokestinės sumos (327 384,15 Eur) padengimui, jeigu bus pradėtos realios skolos biudžetui išieškojimo procedūros.
Ginčijamame akte nurodyta, kad areštuoto turto vertė 366 009,00 Eur, turto mastas 327 384,15 Eur. VMI atkreipia dėmesį, kad areštuotas nekilnojamasis turtas yra bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje. Todėl, realiai pareiškėjui priklausanti areštuoto turto dalis gali paaiškėti tik vykdant išieškojimą priverstine tvarka. Be to, sustabdžius mokesčio priverstinį išieškojimą dėl mokestinio ginčo, delspinigiai skaičiuojami už visą sustabdymo laikotarpį, jeigu mokesčių mokėtojo skundas buvo atmestas. Todėl, pasibaigus mokestiniam ginčui, delspinigių suma gali padidėti. Taigi, įvertinus visas aplinkybes, darytina išvada, kad areštuoto turto vertė yra proporcinga arešto mastui, siekiant realiai ir visiškai užtikrinti mokestinės nepriemokos išieškojimą.
VMI pažymi, kad jos darbuotojai, atlikdami savo funkcijas ir įgyvendindami jiems įstatymo suteiktas teises, atliekamus veiksmus įformina sprendimais ir kitais dokumentais, kurių formas ir užpildymo tvarką nustato centrinis mokesčių administratorius. Turto arešto forma patvirtinta VMI viršininko 2014-12-16 įsakymu Nr. VA-189. Šioje formoje nurodyta, kokiais MAĮ straipsniais vadovaujantis yra priimamas sprendimas dėl turto arešto akto, dokumento sudarytojo pavadinimas, sudariusių dokumentą ir tvirtinančių valstybės tarnautojų ir / ar darbuotojų vardai, pavardės ir pareigos bei kiti rekvizitai. Ginčijamame akte yra nurodyti minėti ir kiti būtini rekvizitai. Pareiškėjo minimas 2018-08-24 raštas Nr. (23.1-08) RNA-24333 yra ginčijamo akto lydraštis, kuris įstatymų nustatyta tvarka buvo išsiųstas pareiškėjui. Minėto lydraščio nuoroda, jog siunčiamas žiniai VMI viršininko Turto arešto aktas, laikytina, korektūros klaida, kuri pareiškėjui nesukelia teisinių pasekmių.
Atsiliepimas
Kauno AVMI su skundu nesutinka. Atsiliepimą grindžia iš esmės taip pačiais argumentais, kaip ir VMI.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
2018-08-22 sprendimu Nr. (7.46-4.7.2)FR0682-285 (Kauno AVMI sprendimas) Kauno AVMI pakeitė 2018-06-20 patikrinimo aktą Nr. FR0680-254, tvirtinant papildomai apskaičiuotą GPM 228 774,44 Eur, patvirtino apskaičiuotus 75 732,71 Eur GPM delspinigius ir paskyrė 22 877 Eur GPM baudą (visa mokestinė prievolė – 327 384,15 Eur).
2018-08-24 turto arešto aktu Nr. (23.3108)-319-1715 (ginčijamas aktas) VMI vadovaudamasi MAĮ 33 straipsnio 15 punktu, 95 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 101 straipsnio 3 dalimi ir, remdamasi Kauno AVMI sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo, areštavo R. P. 366 009 Eur vertės nekilnojamąjį turtą 327 384,15 Eur mokestinei prievolei užtikrinti. Ginčijamame akte nurodyta, kad yra pavojus, jog mokesčių mokėtojas (pareiškėjas) jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti.
MAĮ 33 straipsnio 15 punkte nustatyta, kad mokesčių administratorius (jo pareigūnas), atlikdamas jam pavestas funkcijas, turi teisę taikyti mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdus. Užtikrinimo būdų sąrašas pateiktas MAĮ 95 straipsnio 1 dalyje, kurioje, kaip mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdas, nurodomas ir turto areštas. Pagal MAĮ 101 straipsnio 1 dalį turto areštas – šio ir kitų įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis taikomas mokesčių mokėtojo nuosavybės teisės į turtą arba atskirų šios teisės sudedamųjų dalių valdymo, naudojimosi, disponavimo – priverstinis laikinas apribojimas, siekiant užtikrinti mokestinės prievolės įvykdymą. MAĮ 101 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad mokesčių mokėtojo turtas taip pat gali būti areštuojamas, jeigu patikrinimo, ar teisingai apskaičiuotas ir sumokėtas mokestis, metu, taip pat pavedimo dėl specialisto išvados teikimo vykdymo metu nustatoma mokesčių įstatymų pažeidimų ir yra pagrįsta rizika, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų. Šiuo atveju gali būti areštuojamas tik toks mokesčių mokėtojo turtas, kuris registruojamas atitinkamo turto registre, taip pat mokesčių mokėtojui grąžintina mokesčio permoka (skirtumas).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT), aiškindamas MAĮ 101 straipsnio 4 dalį, savo jurisprudencijoje yra ne kartą pažymėjęs, kad šioje teisės normoje yra nustatytos dvi sąlygos, kurioms esant mokesčių administratorius mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimui turi teisę areštuoti mokesčių mokėtojo turtą: 1) jeigu patikrinimo, ar teisingai apskaičiuotas ir sumokėtas mokestis, metu, taip pat pavedimo dėl specialisto išvados teikimo vykdymo metu nustatoma mokesčių įstatymų pažeidimų ir 2) yra pagrįsta rizika, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų (pvz: 2011-02-07 nutartis administracinėje byloje Nr. A438-249/2011, 2011-06-09 nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1497/2011, 2013-06-25 nutartis administracinėje byloje Nr. A442-985/2013, 2014-03-13 nutartis administracinėje byloje Nr. A442-711/2014 ir kt.). Taigi darytina išvada, jog būtent šių kumuliatyvių sąlygų egzistavimas sudaro pagrindą mokesčių administratoriui areštuoti mokesčių mokėtojo turtą.
Pažymėtina, kad pirmoji paminėtoje normoje numatyta sąlyga gali būti tenkinama ne tik tais atvejais, kada jau yra padarytas pirminis konstatavimas, kad mokesčių mokėtojas nėra sumokėjęs nustatytų mokesčių ir su juo susijusių sumų, bet ir tais atvejais, kai, pradėjus bei vykdant mokestinį patikrinimą, daroma preliminari išvada (prielaida) apie galimus mokesčių įstatymų pažeidimus. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (pvz: 2011-02-07 nutartis administracinėje byloje Nr. A438-249/2011). Taigi MAĮ 101 straipsnio 4 dalis suteikia teisę mokesčių administratoriui areštuoti mokesčių mokėtojo turtą ne tik įsiteisėjus sprendimui dėl patikrinimo akto tvirtinimo, bet ir atliekant patikrinimą, t. y. taikyti išieškojimo užtikrinimo priemones galima ir (tikėtinos) būsimos mokestinės prievolės atžvilgiu (LVAT 2008-06-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A63-850/2008). Vertinant pirmąją iš numatytų sąlygų, aišku, jog įstatymų leidėjas suteikė mokesčių administratoriui teisę areštuoti mokesčių mokėtojo turtą, t. y. taikyti išieškojimo užtikrinimo priemones, ir būsimos mokestinės prievolės atžvilgiu. Ši išvada nuosekliai patvirtinama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (pvz: 2011-06-09 nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1497/2011, 2011-03-28 sprendimas administracinėje byloje Nr. A438-592/2011, 2011-02-07 nutartis administracinėje byloje Nr. A438-249/2011, 2012-01-23 nutartis administracinėje byloje Nr. A575-424/2012, kt.).
Bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjo atžvilgiu buvo atliktas mokestinis patikrinimas dėl MAĮ 13 straipsnyje nurodytų mokesčių ir kitų įmokų apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo. Mokesčių administratorius nustatė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas, piktnaudžiaudamas vienintelio akcininko teisėmis, siekdamas mokestinės naštos sumažinimo, t.y. siekdamas gauti GPM neapmokestinamų pajamų, pažeidė GPMĮ nuostatas. Tai, kad mokestinis ginčas šiuo metu yra nagrinėjamas Vilniaus apygardos administraciniame teisme (adm. byla Nr. eI-2576-816/2019), remiantis anksčiau išdėstytais motyvais nelaikytina aplinkybe šalinančia mokesčių administratoriaus teisę taikyti išieškojimo užtikrinimo priemones, taip pat ir mokesčių mokėtojo turto areštą. Visa tai leidžia daryti pagrįstą išvadą, dėl pirmosios MAĮ 101 straipsnio 4 dalies taikymui reikšmingos sąlygos egzistavimo.
Dėl antrosios MAĮ 101 straipsnio 4 dalies taikymo sąlygos pažymėtina, jog siekiant taikyti turto areštą, kiekvienu atveju turi būti nustatyta, jog egzistuoja realus pavojus, jog mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų (LVAT 2008-02-07 nutartis administracinėje byloje Nr. A556-194/2008). Ši sąlyga išreiškia tikėtino pobūdžio aplinkybes, todėl, sprendžiant turto arešto klausimą, pakanka konstatuoti mokesčių mokėtojo turto praradimo riziką. Pažymėtina, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, didelė mokestinės prievolės suma gali būti laikoma pateisinančia turto arešto taikymą (pvz: 2011-03-28 sprendimas administracinėje byloje Nr. A438-592/2011, 2011-06-09 nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1497/2011, 2016-04-07 nutartis administracinėje byloje Nr. A-401-438/2016).
Nors pareiškėjas kvestionuoja, jog 327 384,15 Eur mokestinė prievolė, jam, atsižvelgiant į jo pajamas ir turimą turtą, nelaikytina reikšminga suma, tačiau teismas visiškai pritaria mokesčių administratoriaus vertinimui, kad tokia suma bet kokiam fiziniam asmeniui nelaikytina mažareikšme. Nagrinėjamu atveju matyti, kad mokesčių administratorius preliminariai pareiškėjui apskaičiavo pakankamai didelę mokestinės prievolės sumą ir tokiai sumai padengti būtina užtikrinti, kad pareiškėjas turės pakankamai turto (lėšų), jeigu bus pradėtos realios skolos biudžetui išieškojimo procedūros.
Įvertinus nustatytas aplinkybes, taip pat atsižvelgiant į priskaičiuotą pakankamai didelį 327 384,15 Eur mokesčių ir su jais susijusių sumų dydį, taip atsižvelgiant ir tai, kad areštuotas turtas, kaip tikėtina ir kitas pareiškėjo turtas jam priklauso bendrosios jungtinės nuosavybės teisėmis, darytina išvada, jog nagrinėjamu atveju 366 009 Eur turto areštas yra pateisinama priemonė, nes turto arešto taikymo metu egzistavo pagrįsta rizika, jog pareiškėjas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti. Netaikius šios mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonės gali padidėti rizika, jog ateityje bus sunku arba neįmanoma išieškoti papildomai apskaičiuotų mokesčių ir su jais susijusių sumų. Taigi, egzistuoja ir antroji įstatyminė prielaida turto arešto taikymui – pagrįsta turto netekimo rizika.
Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reglamentavimą ir faktines bylos aplinkybes, konstatuotina, kad pareiškėjo turtas buvo areštuotas nepažeidžiant MAĮ 101 straipsnio 4 dalies reikalavimų, todėl VMI 2018-08-24 turto arešto aktas Nr. (23.31-08)-319-1715 laikytinas teisėtu ir pagrįstu.
Vertintini, kaip visiškai nereikšmingi pareiškėjo skundo argumentai apie VMI tarnautojų galimą piktnaudžiavimą. Iš ginčijamo akto turinio akivaizdu, kad jis visiškai atitinka teisės aktų jo turiniui keliamus reikalavimus, priimtas tam įgaliojimus turinčių subjektų (FR0506 forma, VMI viršininko 2014-12-16 įsakymo Nr. VA-189 redakcija).
Dėl anksčiau šiame teismo sprendime nurodytų motyvų pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 p.).
Pareiškėjas skundu, be kita ko, prašė priteisti ir bylinėjimosi išlaidas - 2 036,80 Eur už advokato pagalbą. Atmetus pareiškėjo skundą ir vadovaujantis ABTĮ 40 straipsnio 1 dalimi atmestinas ir pareiškėjo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132-133 straipsniais,
nusprendžia:
pareiškėjo R. P. skundą atmesti.
Sprendimas per trisdešimt dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.