Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Pranešėja Regina Pocienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-71-318/2012

Teisėjas Tadeušas Volkovskis Teisminio proceso Nr. 1-57-1-01780-2009-1 Procesinio sprendimo kategorija:

2.4.1.1.; 2.4.2.2.; 2.4.6.4.1.; 1.1.8.7.9.;

1.2.5.5.; 1.2.4.6.; 1.2.4.6.2.; 1.2.4.6. 3;

1.2.4.5.;

2012 m. liepos 9 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Reginos Pocienės,

teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. P. (M. P.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 m. spalio 21 d. nuosprendžio, kuriuo M. P. pripažintas kaltu ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 2 d. 1, 3, 5 p. (dėl 2005-12-10 epizodo) (redakcija 2000-09-26 įstatymo Nr. VIII-1968) - laisvės atėmimu 6 mėnesiams;

pagal Lietuvos Respublikos BK 145 str. 1 d. (dėl 2005-12-11 epizodo) - laisvės apribojimu 1 metams;

pagal Lietuvos Respublikos BK 145 str. 1 d. (dėl nuo 2007 m. iki 2009 m. rugsėjo mėn. trukusio epizodo) - areštu 60 parų;

pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 2 d. 3 p. (dėl 2009-09-26 epizodo) - laisvės atėmimu 9 mėnesiams;

pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 2 d. 3, 5 p. (dėl 2009-09-30 epizodo) - laisvės atėmimu 1 metams;

pagal Lietuvos Respublikos BK 145 str. 2 d. (dėl 2009-09-30 epizodo) - laisvės atėmimu 4 mėnesiams;

pagal Lietuvos Respublikos BK 145 str. 2 d. (dėl 2009-10-07 epizodo) - laisvės atėmimu 6 mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1, 2, 4 d., 5 d. 1 p., 6-8 d., 65 str. 1 d. 1 p. a) b) p.p. pagrindais nuosprendžiu paskirtos bausmės subendrintos, pirmiau apimant pagal dvi nusikalstamas veikas padarytas 2009-09-30, o po to iš dalies visas bausmes sudedant ir galutinė bausmė M. P. paskirta – laisvės atėmimas 2 metams 1 mėnesiui.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 str. 1 d., 2 d. 1, 4, 7 p., 2 metų 1 mėnesio laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 3 metams, M. P. įpareigojant, nuo nuosprendžio priėmimo dienos per 5 mėnesius B. P. ir A. P. atlyginti po 500 Lt turtinės žalos atlyginimo, 3 metus be teismo sutikimo nekeisti darbo vietos ir be bausmės vykdymo atidėjimą prižiūrinčios institucijos sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 paroms. Be to jam paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – draudimas 3 metus prisiartinti prie nukentėjusiųjų: O. P., B. P. ir A. P., uždraudžiant su jais bendrauti, ieškoti ryšių ir lankytis visose vietose, kuriose jie bus.

Civilinis ieškinys patenkintas iš dalies. Iš M. P. priteista: B. P. naudai 3000 Lt neturtinės žalos ir 500 Lt turtinės žalos atlyginimo, A. P. naudai 4000 Lt neturtinės žalos ir 500 Lt turtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. P. nuteistas už tai, kad 2005-12-10 nuo 20 val. iki 23 val. savo namuose, esančiuose Vilniaus r., Mickūnų sen., Uosininkų 3 k., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tyčia vaikų akivaizdoje žmonos O. P. atžvilgiu sukėlė skandalą, garsiai šaukė, išdaužė baldus, langų stiklus, sulaužė langų rėmus, sudaužė kitus namų apyvokos daiktus. Tokiais savo veiksmais dukrai B. P. ir sūnui A. P. sukėlė psichikos, t.y. potrauminio streso sutrikimus. Tokiu būdu padarė nesunkų dviejų mažamečių vaikų sveikatos sutrikdymą.

Be to M. P. nuteistas už tai, kad 2005-12-11 apie 18 val. Vilniaus r., Rukainių sen., Dvarykščių k., I. U. namuose grasino nužudyti savo žmoną O. P. ir sunaikinti I. U. turtą, sudarydamas pakankamą pagrindą manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Tokiu būdu grasino nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą.

Be to M. P. nuteistas už tai, kad nuo 2007 m. pradžios iki 2009 m. rugsėjo mėn. savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, grasino nužudyti savo žmoną O. P., sudarydamas pakankamą pagrindą manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Tokiu būdu grasino nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą.

Be to M. P. nuteistas už tai, kad 2009-09 26 apie 17-18 val. savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), asmeninio konflikto metu priekaištaudamas žmonai O. P. neva dėl neištikimybės, sudavė jai kumščiu į pakaušį ir tuo jai sukėlė fizinį skausmą, pagrasino žodžiais „padvėsi, ar man padėti“, „tu ,kale, mane žinai, aš pradėsiu nuo Alberto“, kuriuos nukentėjusioji suprato kaip M. P. ketinimą vėl daužyti daiktus ir baimindamasi, kad tokiu savo elgesiu M. P. sūnui A. P. vėl sukels didelį stresą bei iššauks potrauminio streso sutrikimą, M. P. pagrasinus „davai, kale, vis tiek padvėsi“, „tave ir vaikus nužudysiu“, prievarta ne savo noru išgėrė apie 20 vnt. „Lexotanil“ tablečių, kurias M. P. iš savanaudiškų paskatų išsitraukė iš kišenės, pasilenkė prie žmonos ir pridėjęs prie burnos pareikalavo išgerti. Tai jai sukėlė vidutinio sunkumo apsinuodijimą medikamentais ir psichikos, t.y. potrauminio streso sutrikimą. Tokiu būdu padarė nesunkų šeimos nario sveikatos sutrikdymą.

Be to M. P. nuteistas už tai, kad 2009-09-26 apie 17-18 val. (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tyčia žmonos O. P. atžvilgiu sukėlė skandalą, sudavė jai kumščiu į pakaušį ir tuo sukėlė fizinį skausmą. Po to prievarta privertė O. P. išgerti medikamentus, kas jai sukėlė vidutinio sunkumo apsinuodijimą medikamentais ir psichikos, t.y. potrauminio streso sutrikimą. Tokiu būdu padarė nesunkų šeimos nario sveikatos sutrikdymą.

Be to M. P. nuteistas už tai, kad 2009-09-30 apie 2.15 val. (duomenys neskelbtini) savo namuose, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tyčia, pilnametės dukros B. P. ir nepilnamečio sūnaus A. P. akivaizdoje, jų motiną ir savo žmoną O. P. be priežasties ištraukė iš lovos, pagrasinęs ją nužudyti, sudeginti jų ir I. U. namą, sukėlė skandalą, garsiai šaukė, išdaužė baldus, langų ir durų stiklus, sudaužė kitus namų apyvokos daiktus. Tokiais veiksmais pilnametei dukrai B. P. ir nepilnamečiui sūnui A. P. sukėlė psichikos, t.y. potrauminio streso sutrikimus. Tokiu būdu padarė nesunkų dviejų šeimos narių sveikatos sutrikdymą.

Be to M. P. nuteistas už tai, kad 2009-09-30 apie 2.15 val. (duomenys neskelbtini) savo namuose, O. P. be priežasties ištraukė iš lovos ir grasino ją nužudyti, garsiai šaukė, gadino namų apyvokos daiktus, sudaužė langų ir durų stiklus. Grasino nužudyti O. P., B. P., A. P. ir V. B., sudeginti namus ir padaryti bet kokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui veiką. Tokiu būdu terorizavo žmones.

Be to M. P. nuteistas už tai, kad 2009-10-07 apie 10 val., atvykęs į I. U. namų kiemą, esantį (duomenys neskelbtini), su trim ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, grasino nužudyti O. P. ir sudeginti I. U. namus. Tokiu būdu terorizavo žmones.

Apeliaciniame skunde nuteistasis M. P. prašo Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 m. spalio 21 d. nuosprendį panaikinti ir priimti išteisinamąjį nuosprendį. Tvirtina, jog 2005-12-10 epizode nesutinka su veikos kvalifikavimu pagal BK 138 str. 2 d. 1, 3, 5 p., nes ji galėjo būti kvalifikuota pagal BK 139 str. 2 d., kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas dėl neatsargumo. BK 138 str. inkriminuojamas tik tada, kai kaltininkas veikia tiesiogine ar netiesiogine tyčia. Todėl M. P. turėjo suvokti, kad tarp jo ir O. P. kilęs barnis, daužomi langai ir baldai, vaikams sukels potrauminio streso sutrikimą ir to siekė arba sąmoningai leido jam atsirasti. Nors medikų nuomone, B. P. ir A. P. kilo potrauminio streso sutrikimas, tačiau tai niekaip neatskleidžia jo tyčios formos. Be to byloje nenustatytas priežastinis ryšys tarp jo veikos ir kilusių pasekmių. Apylinkės teismas tyčios formos klausimo nesprendė. M. P. teigia, kad jis sąmoningai nesiekė vaikams sukelti potrauminio streso sutrikimą. M. P. veikė nusikalstamo nerūpestingumo atveju, nes nenumatė, kad jo veiksmai vaikams gali sukelti potrauminio streso sutrikimą, tačiau privalėjo ir galėjo tai numatyti. Teigia, kad pastarojo veiksmuose nebuvo tyčios elemento, kuris jo veiką leistų kvalifikuoti pagal BK 138 str., nes jis negalėjo numatyti, kaip jo vaikai sureaguos į kilusią konfliktinę situaciją. Apeliantas pažymi, jog vaikai nedalyvavo konflikte, jų nebuvo toje pačioje patalpoje, todėl M. P. veiksmai nebuvo nukreipti sutrikdyti vaikų ir pačios O. P. sveikatą. Be to norint pastarajam inkriminuoti BK 139 str., turi būti nustatytas priežastinis ryšys tarp M. P. veikos ir kilusių padarinių. Toks ryšys nebuvo nustatytas objektyviais įrodymais. Teismas neatsižvelgė į tai, jog konfliktavo dvi šalys, t.y. ne tik M. P., bet ir O. P.. Tai reiškia, kad O. P. dalyvavimas konflikte vaikams galėjo sukelti ne ką mažesnius padarinius.

Dėl grasinimo nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą 2005-12-11 ir nuo 2007 m. pradžios iki 2009 m. rugsėjo mėn. epizoduose, apeliantas teigia, kad jis nepadarė BK 145 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos. Nukentėjusioji O. P. pripažįsta tai, kad M. P. grasino ją nužudyti nuo 2005 iki 2009 metų. Per visą šį laikotarpį fizinis smurtas nei vieno iš nukentėjusiųjų atžvilgiu nebuvo panaudotas. Apeliantas tvirtina, kad jokio smurto apskritai nėra vartojęs ar net bandęs vartoti. Toks ilgą laiką trunkantis grasinimas, kai nė karto prieš O. P. nebuvo panaudotas fizinis smurtas, objektyviai sudaro prielaidą manyti, kad jis nebus įgyvendintas. M. P. neatliko jokių veiksmų, kurie O. P. leistų manyti, kad grasinimai yra realūs. Apylinkės teismo nuosprendis pagrįstas nukentėjusiosios O. P., nepilnamečių vaikų ir O. P. mamos I. U. parodymais. Visi šie asmenys yra suinteresuoti bylos baigtimi, todėl jų parodymai gali būti netikslūs ar net melagingi. M. P. tvirtina, kad niekada nėra grasinęs savo šeimos nariams, o tokie kaltinimai turėtų būti įrodyti. Šiuo atveju, jokiais objektyviais įrodymais šios veikos nebuvo įrodytos.

Dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo 2009-09-26 epizode apeliantas prašo jį pripažinti nekaltu, kadangi apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis. Teigia, kad išanalizavus apylinkės teismo nuosprendį, kyla pagrįsta abejonė, ar įrodymai yra nenuginčijami ir pakankami. Teismas neatsižvelgė į tai, kad 2010-03-04 atliktoje specialisto išvadoje nustatyta, kad ant tirti paimtų kilimėlių narkotinių ir psichotropinių medžiagų pėdsakų nerasta. 2010-04-16 atliktoje ekspertizės išvadoje nurodyta, kad ant tirti pateiktos vaistų pakuotės su užrašu „Lexotanil 3 mg" asmens identifikacijai tinkamų rankų pėdsakų taip pat nerasta. Todėl tiek kilimėliai, tiek vaistų dėžutė, kaip vieninteliai daiktiniai įrodymai, neduoda pagrindo manyti, kad M. P. kaip nors prisidėjo prie O. P. išgertų „Lexotanil" tablečių. Be to liudytojos Vitos D. P. parodymai paremti B. P. pasakojimu, tačiau O. P. apsinuodijo metu B. P. nebuvo namuose ir ji nematė, kokiomis aplinkybėmis pastaroji išgėrė medikamentus. Todėl B. P. apie įvykį pati susidarė nuomonę arba apie tai sužinojo iš O. P. Apeliantas tvirtina, kad O. P. parodymų patikrinimo vietoje metu pareigūnams nurodė ir patvirtino, kad M. P. jai per prievarta sukišo tabletes į burną, pademonstravo, kokiu būdu jis tai padarė, tačiau teisme O. P. paneigė prieš tai duotus parodymus ir nurodė, jog M. P. jai nekišo tablečių į burną, o reikalavo jas išgerti. Paklausus, kodėl ikiteisminio tyrimo metu ji davė melagingus parodymus, O. P. nurodė, jog nekenčia savo buvusio vyro ir siekia, kad šis atsidurtų kalėjime. Nepaisant to, teismas rėmėsi šiais O. P. parodymais. Apeliantas teigia, kad B. P. yra suinteresuota bylos baigtimi, todėl jos parodymai gali būti netikslūs ar net melagingi, todėl kyla abejonė dėl Vitos D. P. ir B. P. parodymų patikimumo. Be to abejotini ir A. O. parodymai, kadangi jis apie tai, kad neva M. P. apnuodijo O. P. sužinojo iš pačios nukentėjusiosios. Todėl nurodytos aplinkybės neleidžia daryti pagrįstos išvados, kad M. P. prievarta O. P. sugirdė apie 20 vnt. „Lexotanil“ tablečių ir taip jai sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo 2009-09-30 epizode apeliantas nesutinka su teismo išvada, nes Vilniaus rajono apylinkės teismo priimtame apkaltinamajame nuosprendyje dėl šios veikos padarymo nėra išdėstyti motyvai, kuriais remiantis jis pripažintas kaltu. Tokia pirmosios instancijos teismo pozicija prieštarauja BPK 305 str. 1 d. 2 p., 3 p. nuostatoms. Apeliantas teigia, kad Vilniaus rajono apylinkės teismas nenurodė, kodėl buvo atmesti jo parodymai, neargumentavo ir nepateikė savo išvadų dėl kitų įrodymų bei dėl veikos kvalifikavimo. Be to tvirtina, kad šis kaltinimas nepagrįstas, nes byloje aiškiai nustatyta, jog tarp apelianto ir O. P. kilo konfliktas dėl pastarosios neištikimybės, kuriame dalyvavo ne jis vienas, bet ir O. P.. Teismas į tai neatsižvelgė ir netyrė pastarosios veiksmų, kurie taip pat galėjo sąlygoti sveikatos sutrikimus.

Dėl O. P., B. P., A. P. ir V. B. terorizavimo 2009-09-30 epizode apeliantas tvirtina, kad nesutinka su šia apylinkės teismo nuosprendžio dalimi, nes sistemingas bauginimas - tai ne mažiau nei tris kartus pasikartojantys, atviri ar anonimiški įvairūs grasinimai, siekiant sukelti žmogui stresą, nerimą, baimę. Išsakydamas motyvus, kodėl M. P. pripažintas kaltu šioje dalyje, pirmosios instancijos teismas nurodo, kad sistemingai reiškė aktyvius, pasikartojančius veiksmus. Reikia paminėti, kad M. P. už veikas, atliktas 2007-2009 metais, sudarančias grasinimo nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą, sudėtį, jau yra traukiamas baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 145 str. l d. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnyje yra įtvirtintas principas, kad niekas negali būti baudžiamas už tą patį nusikaltimą antrą kartą, todėl 2009-09-30 jo veika be pagrindo apylinkės teismo laikyta kaip sistemingas bauginimas. Be to, jo kaltė neįrodyta jokiais objektyviais įrodymais.

Apeliantas tvirtina, kad apylinkės teismas nepagrįstai jį pripažino kaltu dėl O. P. ir I. U. terorizavimo 2009-10-07 epizode, nes remiantis BPK 305 str. 1 d. 2 p. 3 p., teismas aprašomojoje dalyje privalo nurodyti motyvus ir argumentus, kuriais remdamasis pripažįsta kaltinamąjį kaltu. Dėl pastarajam pateiktų kaltinimų teismas jokių motyvų ir išvadų nepateikė. Be to nėra įrodymų analizės, kurioje būtų atskleisti motyvai, kodėl M. P. parodymai buvo atmesti. Atkreipia dėmesį į tai, kad teismas rėmėsi tik I. U. bei O. P., kurios įvykio metu nebuvo, parodymais, todėl tokie įrodymai nesudaro neabejotino pagrindo M. P. pripažinti kaltu.

Teismo posėdyje nuteistasis M. P. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti.

Nukentėjusioji O. P. ir prokurorė prašė nuteistojo M. P. apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinio proceso paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės aktų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo ar nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. (kasacinė nutartis Nr. 2K-204/ 2008).

Dėl veikos numatytos pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 2 d. 1, 3, 5 p. (2005-12-10 veika).

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir objektyviai ištyrė bylos aplinkybes, tinkamai, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 str. nuostatų, įvertino byloje surinktus įrodymus ir, jais remdamasis, pagrįstai M. P. pripažino kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 138 str. 2 d. 1, 3, 5 p. dėl mažamečių savo vaikų Alberto ir B. P. nesunkaus sveikatos sutrikdymo.

Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, jog M. P. savo vaikams B. ir A. P. padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą dėl neatsargumo.

Būtinas sveikatos sutrikdymo objektyviosios pusės požymis yra ir jų padarinys – žala sveikatai bei priežastinis ryšys tarp kaltininko padarytos veikos ir dėl to atsiradusių padarinių. Padariniai – žala sveikatai - reiškia, kad pažeista žmogaus kūno audinių, organų anatominė sandara arba fiziologinės, psichologinės funkcijos. Nors apeliantas teigia, kad vaikai konflikto metu nebuvo patalpose, todėl konflikte nedalyvavo. Šį nuteistojo aiškinimą paneigia pačių nukentėjusiųjų duoti parodymai pirmosios instancijos teisme. Iš nukentėjusiųjų Alberto ir B. P. parodymų matyti, kad 2005 m. gruodžio 10 d. jų tėvas M. P., būdamas neblaivus pradėjo daužyti daiktus, namų langus, baldus, indus. Po šio įvykio jie labai išsigando, važiavo pas gydytojus į Vilniaus rajono polikliniką. Buvo išrašyti vaistai, juos gėrė apie mėnesį laiko, nes dėl šio įvykio labai išsigando, bijojo nakvoti namuose. (t. 2, b.l. 79-92, 95, 98-99, 100-103). Šiuos jų parodymus patvirtina nukentėjusiosios O. P. parodymai ir teismo ambulatorinės, pirminės, kompleksinės psichiatrijos ir psichologijos ekspertizės aktai Nr. (duomenys neskelbtini)2010 (t. 3, b. l. 77-80), Nr. 103MS-100 (t. 1, b.l. 118-121), kuriais nustatyta, kad B. P. ir A. P. po 2005 m. gruodžio 10 d. dėl M. P. padarytų veiksmų nukentėjusiųjų motinos atžvilgiu, vaikams išsivystė praeinantis psichikos sutrikimas, potrauminio streso sutrikimas, kuris tiesiogiai susijęs su psichotraumuojančia situacija. Tuo jiems buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Šias aplinkybes taip pat patvirtina ir pirmosios instancijos teisme apklaustų – liudytojų G. E. B. parodymai, kuri nurodė, kad nukentėjusioji pas ją apsilankiusi 2005-12-14 sakė, jog B. P. po konflikto 2005-12-10 blogai jaučiasi, naktį nemiega yra labai išsigandusi. Mergaitė atrodė išblyškusi (t. 2, b.l. 117-120, t. 5, b.l. 43,48), liudytojo M. R. parodymai, kuriuose nurodė, kad 2005-12-10 Vilniaus rajono PK Mickūnų PN buvo gautas O. P. pareiškimas dėl minėto įvykio, kad jos vyras namuose daužo daiktus, dėl ko vaikai labai išsigando, todėl, bijodami vyro susidorojimo, pabėgo iš namų (t. 2, b.l. 171-174). Taigi visi aptarti bylos faktiniai duomenys patvirtina, kad nesunkus sveikatos sutrikdymas B. P. ir A. P. buvo padarytas, dėl nusikalstamų nuteistojo veiksmų. Įvykio metu M. P. neabejotinai suprato, kad tokiais veiksmais savo vaikams sukels potrauminius streso sutrikimus ir sąmoningai leido tokioms pasekmėms kilti. Taigi M. P. suprato, kad konflikto metu daužydamas namuose esančius daiktus, grasindamas nužudyti vaikų motiną O. P., daro jų atžvilgiu žalojantį poveikį. Nors tokių konkrečių pasekmių nesiekė tačiau, žinodamas, kad konflikto metu, daužant namų langus, kitus namų apyvokos daiktus, ir visa tai matant ir girdint vaikams, sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Nors apeliantas tvirtino, kad konflikto metu jis nežinojo, kad jo vaikams atsiras minėti padariniai, tačiau pastarasis neabejotinai, kaip nukentėjusiųjų vaikų tėvas turėjo numanyti, kad tokiais savo veiksmais gali padaryti jiems žalą, tačiau to nepaisė. Todėl apylinkės teismas pagrįstai nuteistojo M. P. veiką, atsižvelgiant į pasekmes ir veikos pobūdį, kvalifikavo kaip tyčinę nusikalstamą veiką pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str., 2 d. 3 p. 5 p., nes jis sužalojo savo dviejų vaikų sveikatą.

Dėl veikos numatytos pagal Lietuvos Respublikos BK 145 str. 1 d. (2005-12-11 epizodas)

M. P. apeliacinio skundo argumentai, jog jis tyčios įvykdyti jam inkriminuotus veiksmus – sužaloti, nužudyti O. P. neturėjo, o žodžiai buvo išsakyti nukentėjusiajai išprovokavus bei išvedus jį iš pusiausvyros, nepagrįsti ir vertintini kaip siekimas sušvelninti savo teisinę padėtį.

BK 145 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos objektyvioji pusė pasireiškia grasinimu asmeniui jį nužudyti ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, kuris gali būti realizuotas: nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turi pagrindo galvoti, kad grasinimas bus realiai įgyvendintas. Subjektyvioji pusė – tiesiogine tyčia. Tai reiškia, kad kaltininkas supranta, jog grasinimą išsako ar išreiškia taip, kad nukentėjusysis tiki, jog tokie veiksmai gali būti realiai padaryti ir pats nori tokios nukentėjusiojo būsenos. Motyvai, kurių skatinamas kaltininkas grasina nukentėjusiajam, gali būti įvairūs (kerštas, chuliganiškos paskatos ir pan.), tačiau jie nusikaltimo kvalifikavimui reikšmės neturi. Nusikaltimo sudėtis formali, todėl veika laikoma baigta nuo jos padarymo momento. Taigi nustatant grasinimo realumą būtina įsitikinti, kad kaltininko elgesys buvo teisingai suprastas, kad nagrinėjamojoje situacijoje buvo pakankamas pagrindas bijoti dėl šio asmens ketinimų ir kad jis iš tikrųjų siekė įbauginti nukentėjusįjį.

Kaip matyti iš Vilniaus rajono apylinkės teismo nuosprendžio, M. P. inkriminuota, kad jis 2005 m. gruodžio 11 d. apie 18.00 val. I. U. namuose grasino žodžiais savo žmoną O. P. nužudyti, sunaikinti I. U. turtą. Tai jis darė tiesiogine tyčia, suvokdamas, kad darė psichologinį poveikį, siekdamas sukelti nukentėjusiajai stresą, baimę, nerimą dėl minėtų vertybių. M. P. dar 2005 m. gruodžio 10 d. savo namuose, apsvaigęs nuo alkoholio, sukėlė skandalą, garsiai šaukė, išdaužė baldus, langų stiklus, sulaužė langų rėmus, sudaužė kitus namų apyvokos daiktus, šiais savo veiksmais padarydamas nesunkų sveikatos sutrikdymą savo vaikams B. P. ir A. P., todėl nukentėjusiajai buvo realus pagrindas manyti, kad toliau sekusius jo grasinimus 2005 m. gruodžio 11 d. nuteistasis įvykdys. Kad nukentėjusioji buvo psichologiškai paveikta, rodo tai, kad ji bijodama savo vyro, nuo 2005 m. iki 2006 m. gyventi buvo prisiglaudusi pas savo motiną I. U.. Šią aplinkybę patvirtino, ne tik O. P. ir jos vaikai, tačiau ir jos motina, sakydama, kad dėl nesutarimų šeimoje ir nuolatinių grasinimų jos dukra su vaikais pas ją apsigyveno daug kartų, taip pat gyveno nuo 2005 metų gruodžio iki 2006 metų rudens. Kad 2005 metais O. P. persikėlus, nuteistasis buvo pas ją atvažiavęs ir jai grasino, reikalavo, kad nukentėjusioji su vaikais grįžtų namo, jei ne, tai jis sudegins I. U. namus (t, 2, b.l. 154-159). Taigi šie faktiniai duomenys rodo, jog nukentėjusiosios atžvilgiu nuteistasis naudojo psichinę prievartą.

Nuteistasis tvirtina, kad jis nukentėjusiajai negrasino, o smurtas jos atžvilgiu minėtu laikotarpiu taip ir nebuvo panaudotas. Teisėjų kolegija atkreipia apelianto dėmesį į tai, kad pagal suformuotą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, grasinimo realumui nustatyti nėra būtina, kad grasinantysis iš tikrųjų ketintų jį realizuoti, bet pakanka to, jog nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turėjo pagrindą bijoti jo įgyvendinimo, o kaltininkas norėjo būtent tokios būsenos (kasacinė nutartis Nr. 2K-26/2010).

Taigi M. P. šiuos veiksmus darė tiesiogine tyčia, suvokdamas, kad daro psichologinį poveikį, siekdamas sukelti nukentėjusiajai stresą, baimę, nerimą dėl savo ir jos vaikų gyvybės, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad tokie nuteistojo veiksmai sudaro Lietuvos Respublikos BK 145 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos sudėtį.

Dėl veikos numatytos pagal Lietuvos Respublikos BK 145 str. 1 d. (2007-2009 m. veikos)

Teisėjų kolegija sutinka su nuteistojo apeliacinio skundo argumentu, jog nepakanka faktinių duomenų įrodymų, kurie patvirtintų, kad jis padarė nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos Lietuvos Respublikos 145 str. 1 d..

Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 3 d. reglamentuoja, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Be to įrodymai turi būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme numatytais proceso veiksmais (Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 1, 4 d.). Duomenys tikrinami atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-375/2009, 2K-439/2010 ir kt.). Šiuo konkrečiu atveju, apylinkės teismas vertindamas ir tuo pačiu remdamasis nekonkrečiais nukentėjusiųjų O. P., B. P. ir A. P. parodymais, kurių nepatvirtina jokie kiti faktiniai duomenys, neabejotinai pažeidė Lietuvos Respublikos BPK 20 str. numatytas sąlygas. Iš šio kaltinimo matyti, kad jis neatskleidžia inkriminuoto nusikaltimo padarymo aplinkybių.

M. P. buvo nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 145 str. 1 d., inkriminuojant, jog jis nuo 2007 metų pradžios iki 2009 metų rugsėjo mėnesio, (duomenys neskelbtini) savo namuose, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, grasino žodžiais savo žmoną O. P. nužudyti, sudarydamas pakankamą pagrindą manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Iš šio kaltinimo matyti, kad jis neatskleidžia inkriminuoto nusikaltimo padarymo aplinkybių.

Nuteistasis M. P. tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos metu nuosekliai tvirtino, kad jis savo žmonai minėtu laikotarpiu negrasino. Šių nuteistojo parodymų nepaneigia ir nukentėjusiųjų parodymai. O. P. tvirtino, kad jos vyras nuo 2007 metų iki 2009 metų pastoviai žodžiais grasino ją nužudyti. B. P. parodė, kad jos tėvas daug kartų grasino jos mamą nužudyti. Dėl to buvo rašomi pareiškimai policijos komisariate. A. P. nurodė, kad 2007-2009 metais jo tėvas mamai grasino. Vertinant tokius nukentėjusiųjų parodymus matyti, kad nei vienas iš asmenų, davusių parodymus dėl inkriminuotų įvykių, nenurodė konkretaus laiko, kada realiai buvo grasinama O. P., taip pat nenurodė detalesnnių tokių grasinimų aplinkybių, todėl negalima nustatyti, kad minėtu laikotarpiu nukentėjusioji iš nuteistojo veiksmų galėjo spręsti, kad grasinimas yra realus. Nors B. P. tvirtino, kad dėl nuolatinių grasinimų šiuo laikotarpiu buvo rašomi pareiškimai policijos komisariate, tačiau iš Vilniaus apskrities VPK Vilniaus rajono policijos komisariato pateikto rašto matyti, kad nuo 2006 iki 2008 metų O. P. rašytų pareiškimų registruota nebuvo. (t. 3, b.l. 169).

Be to tarp M. P. ir O. P. vyrauja konfliktiniai santykiai, todėl teismas gali remtis jų parodymais tiek, kiek juos patvirtina kiti byloje esantys faktiniai duomenys. Nors vaikai tvirtino, kad tėvas dažnai grasindavo jų motinai, tačiau toks jų aiškinimas yra nepakankamas M. P. kaltei dėl šio nusikaltimo padarymo pagrįsti, o kitų duomenų nėra.

Esant šioms aplinkybėms, kolegija daro išvadą, kad byloje surinkti faktiniai duomenys nėra pakankami nustatyti, jog nuteistasis M. P. nuo 2007 metų pradžios iki 2009 metų rugsėjo mėnesio, Vilniaus r., Mickūnų sen., Uosininkų 3 k. savo namuose, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, grasino žodžiais savo žmoną O. P. nužudyti, sudarydamas pakankamą pagrindą manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas.

Taigi vertindama byloje surinktus ir teisminio nagrinėjimo metu ištirtus įrodymus teisėjų kolegija konstatuoja, kad kaltinimai M. P. šioje dalyje nepasitvirtino, todėl jis dėl Lietuvos Respublikos BK 145 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos padarymo išteisintinas Lietuvos Respublikos BPK 303 str. 5 d. 1 p. pagrindu, o apylinkės teismo nuosprendis toje dalyje naikintinas.

Dėl veikos numatytos pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 2 d. 3 p. (2009-09-26 veikos)

Nuteistasis tvirtino, kad jis 2009 m. rugsėjo 26 d. apie 17-18 val. savo namuose, O. P. nemušė, jai kumščiu į pakaušį nesudavė, nevertė jos išgerti 20 vnt. „Lexotanil“ tablečių. Jo nuomone, teismas rėmėsi nepagrįstais nukentėjusiųjų parodymais. Be to šios inkriminuotos nusikalstamos veikos neįrodo atliktos teismo ekspertizės išvados.

Toks nuteistojo aiškinimas, kad jis nukentėjusiosios atžvilgiu nesmurtavo ir nevertė gerti medikamentų, prieštarauja byloje esančių, teisiamajame posėdyje ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka ištirtų įrodymų visetui.

Visų pirma, nukentėjusioji O. P. nuosekliai tvirtino, jog 2009 m. rugsėjo 26 d. jos vyrui M. P. grįžus į manus, jis sukėlė konfliktą, sudavė jai kumščiu į pakaušį. Ko pasėkoje ji patyrė fizinį skausmą. Po to vyras iš kišenės išsitraukė tabletes ir liepė jas sugerti, grasindamas, kad, jei negers, pradės daužyti viską pradedant nuo sūnaus Alberto kambario. Nuteistasis prikišo jai tabletes prie burnos ir liepė gerti. Buvo apie 20 tablečių. Nukentėjusiajai išgėrus tabletes, pasidarė bloga. Dalį medikamentų pastaroji atpylė ant kilimėlio. (t. 2, b.l. 10-16). Teismo pirminės, ambulatorinės, kompleksinės psichiatrijos ir psichologijos ekspertizės aktas Nr. (duomenys neskelbtini)2010 (t. 3, b.l. 50-54) patvirtina, kad O. P. konstatuotas nesunkus sveikatos sutrikimas. 2009 m. rugsėjo 26 d. O. P. diagnozuotas vidutinio sunkumo apsinuodijimas medikamentais ir potrauminio streso sutrikimas. Liudytojas A. O. paaiškino, kad 2009 m. spalio 13 d. pas jį buvo atvykusi O. P., kuri jam sakė, kad 2009 m. rugsėjo 26 d. M. P. ją apnuodijo medikamentais, galimai „Lexotonil“. Liudytoja Vita D. P., kuri tuo metu dirbo psichiatrijos ligoninėje vaikų skyriuje, nurodė, kad 2009 m. rugsėjo 27 d. iš Lazdynų greitosios pagalbos ligoninės buvo pristatyta po apsinuodijimo O. P.. Su ja kartu buvo jos dukra B. P., kuri paaiškino, kad tėvas mamai sugirdė tabletes. Iš 2009 m. lapkričio 18 d. atlikto parodymų patikrinimo vietoje protokolo (t. 2, b.l. 31- 75) matyti, kad O. P. tiksliai nurodė šio įvykio aplinkybes, kokiu būdu jai nuteistasis prievarta girdė medikamentus. Nuteistasis aiškino, kad 2009 m. rugsėjo 26 d. apie 16-17 val. buvo virtuvėje, kai pas jį atbėgusi dukra pasakė, kad mamai blogai. Jis, nuėjės į miegamąjį ir pamatęs savo žmoną gulinčią lovoje, liepė B. P. kviesti greitąją pagalbą. Toks jo aiškinimas prieštarauja pačios B. P. parodymams, kad 2009 m. rugsėjo 26 d. grįžusi namo apie 18 val. savo mamą rado gulinčią lovoje. Supratusi, kad jai kažkas atsitiko, paklausė tėvo, kas yra mamai. M. P. pradžioje tvirtino, kad ji miega. B. P. juo netikėjo, todėl norėjo iškviesti greitąją pagalbą, tačiau nuteistasis pradėjo sakyti, kad jos kviesti nereikia, kadangi nukentėjusioji yra išgėrusi alkoholio, o greitosios iškvietimas jiems kainuos. B. P. vis tiek iškvietus greitąją pagalbą, nuteistasis pradėjo aiškinti jau kitas aplinkybes, kad O. P. išgėrė didelį kiekį vaistų (t.2 b.l. 79-92). Visos šios aplinkybės rodo, kad nuteistasis nors ir žinodamas, kad jo žmonos organizme yra daug medikamentų ir jie gali pakenkti pastarosios sveikatai, pats greitosios pagalbos jai nekvietė ir draudė tai daryti savo dukrai. Taigi jis siekė sutrikdyti jos sveikatą, leisdamas kilti bet kokioms pasekmėms. Ta aplinkybė, kad pastarasis, atvykus medikams vistik pasakė, kad nukentėjusiosios organizmas apnuodytas vaistais, rodo tik tai, kad mirtinų pasekmių M. P. nesiekė, todėl privalo atsakyti už atsiradusiais pasekmes, tai yra savo žmonai – šeimos nariui O. P. padarytą nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Nepagrįstas nuteistojo skundo argumentas, kad O. P. medikamentus išgėrė pati, savo noru. Iš pirmiau minėto teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto matyti, kad nukentėjusiajai buvo diagnozuotas ne tik vidutinio sunkumo apsinuodijimas medikamentais, bet ir potrauminio streso sutrikimas, kuris tiesiogiai susijęs su jos atžvilgiu 2009 m. rugsėjo 26 d. padarytais nusikalstamais veiksmais. Įvykio metu nukentėjusioji jautė pagrįstą baimę, išgąstį, įtampą. Liudytoja verkdama pasakojo gydytojai, kad vyras jai per prievartą sugirdė vaistus ir degtinę, taip norėdamas ją nužudyti.(t. 2, b.l. 9-16), pasakojo, jog ji tuo metu stipriai verkė, bijojo, kad M. P. vėl nepradėtų daužyti jai per galvą. (t. 2, b.l. 19-23). Dėl tokių nuteistojo veiksmų įvykio metu nukentėjusiajai buvo padarytas ne tik nesunkus sveikatos sutrikdymas, bet konstatuoti potrauminiai psichologiniais padariniai, kurie atsirado konflikto metu, nuteistajam per prievartą verčiant O. P. gerti medikamentus.

Taip pat neįtikinantis nuteistojo argumentas, kad nukentėjusiosios parodymai, dėl jos apnuodijimo medikamentais yra prieštaringi. Nukentėjusiųjų O. P. ir B. P., tiek liudytojų V. D., A. O. parodymai dėl esminių 2009 m. rugsėjo 26 d. įvykio aplinkybių yra nuoseklūs ir vieni kitiems neprieštarauja. Juos patvirtina įvykio vietos apžiūros protokolai, kompleksinės, pirminės teismo psichiatrijos teismo psichologijos ekspertizės aktas Nr. (duomenys neskelbtini)2010, kiti byloje surinkti duomenys. Todėl netikėti įrodymų visetu, patvirtinančių nuteistojo M. P. kaltę dėl jam inkriminuoto nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 138 str. 2 d. 3 p., padarymo, apylinkės teismas neturėjo pagrindo.

Apeliantas tvirtina, kad 2010-03-04 atliktoje Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvadoje, ant tirti paimtų kilimėlių narkotinių psichotropinių medžiagų, tame tarpe bromazepamo („Lexotanil“), pėdsakų nebuvo rasta. Taip pat 2010-04-16 atliktoje teismo ekspertizės išvadoje, nebuvo rasta ant tirti pateiktos vaistų pakuotės su užrašu „Lekotanil 3 mg“ asmens identifikacijai tinkamų rankų pėdsakų. Tai jo, manymu, patvirtina, kad jis šio nusikaltimo nepadarė.

Kaip matyti iš byloje pateiktų duomenų, nukentėjusioji O. P. padarė išvadą, jog ji buvo apnuodyta tabletėmis „Lexotanil 3 mg“, nes įvykio metu netoliese pamatė ant žemės šių vaistų pakelį. Tuo pačiu parodė, kad nuteistasis ją laikydamas už smakro, tabletes jau turėjo rankoje, todėl pastaroji manė, kad tai tabletės „Lexotanil 3 mg“, bet tuo nebuvo visiškai įsitikinusi. Taigi nukentėjusioji darė tik prielaidą, kad buvo apnuodyta būtent šiais vaistais. Iš specialisto išvados Nr. G4257/09(01) (t.1, b.l. 30-31) matyti, kad objektyvių duomenų patvirtinančių, kad O. P. organizmas buvo apnuodytas tabletėmis „Lexotanil 3 mg“ medicininiuose dokumentuose taip pat nėra. Todėl kolegija daro išvadą, kad nėra pakankamai duomenų patvirtinančių, jog nuteistasis O. P. 2009 m. rugsėjo 26 d. prigirdė būtent „Lexotanil 3 mg“ vaistais.

Esant šioms aplinkybėms, kolegija iš nuosprendžio aprašomosios dalies šalina aplinkybę, jog M. P. 2009 m. rugsėjo 26 d. per prievartą vertė nukentėjusiąją gerti būtent „Lexotanil 3 mg“, tabletes, nustatydama, kad minėto įvykio metu nuteistasis O. P. vertė gerti medikamentus, kurių rūšis nebuvo tiksliai nustatyta. Todėl nuteistojo argumentas, kad ant „Lexotanil 3 mg“ pakuotės nėra asmens identifikacijai tinkamų rankų pėdsakų ir ant tirti pateiktų kilimėlių nebuvo rasta „Lexotanil 3 mg“ pėdsakų yra nepagrįstas ir atmestinas kaip neturintis reikšmės jo kaltei ar nekaltumui pagrįsti.

Dėl veikos, numatytos pagal Lietuvos Respublikos BK 145 str. 2 d., 138 str. 2 d. 5 p., (2009-09-30 ir 2009-10-07).

Pirmosios instancijos teismas M. P. 2009-09-30 ir 2009-10-07 padarytus nusikalstamus veiksmus kvalifikavo pagal Lietuvos Respublikos BK 145 str. 2 d. kaip du atskirus nusikaltimus padarytus 2009 m. rugsėjo 30 d. ir 2009 m. spalio 7 d.

Lietuvos Respublikos BK 145 str. 2 d. reglamentuoja, kad tas, kas terorizavo žmogų grasindamas susprogdinti, padegti ar padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui veiką arba sistemingai baugino žmogų naudodamas psichinę prievartą. Sistemingas bauginimas – tai pasikartojantys, atviri ar anonimiški įvairūs grasinimai, siekiant sukelti žmogui stresą, nerimą, baimę. Žmogaus terorizavimas yra tyčinis nusikaltimas, padaromas tiesiogine tyčia. Kaltininkas suvokia, kad grasina kitam žmogui susprogdinti, padegti ar padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui veiką, baugina jį, kad grasinimas bus įvykdytas, naudodamas psichinę prievartą sąmoningai verčia nukentėjusįjį nerimauti, nesaugiai jaustis.

Kaip matyti iš Vilniaus rajono apylinkės teismo nuosprendžio M. P. 2009 m. rugsėjo 30 d. savo vaikų akivaizdoje be aiškios priežasties ištraukęs iš lovos ir pagrasinęs O. P. nužudyti ir sudeginti jų ir I. U. namą, sukėlė triukšmą, garsiai šaukė, išdaužė baldus, langų, durų stiklus, sudaužė namų apyvokos daiktus. Po to, jis praėjus vos vienam mėnesiui, tai yra 2009 m. spalio 7 d. apie 10.00 val. atvykęs į žmonos motinos I. U. kiemą su trimis ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, žodžiais grasino O. P. nužudyti ir sudeginti jos motinos namus. Per inkriminuotą laikotarpį nuteistasis grasino padaryti žalą O. P. gyvybei ir jos turtui ne vieną kartą, t.y. pastarąją baugino sistemingai. Tai jis darė tiesiogine tyčia suvokdamas, kad daro psichologinį poveikį, siekdamas sukelti nukentėjusiajai ir jos motinai stresą, baimę, nerimą dėl minėtų vertybių. 2009 m. rugsėjo 30 d. nuteistasis daužydamas namų apyvokos daiktus, savo veiksmais jau tapusiai pilnamete savo dukrai B. P. ir nepilnamečiui sūnui A. P. sukėlė psichikos sutrikimus – potrauminio streso sutrikimus. (t.3, b.l. 77-80). Vertinant įvykio metu vaikams padarytą nesunkų sveikatos sutrikdymą, jų išgąstį ir patirtas psichologines traumas, kolegijos nuomone, O. P. ir jos motinai, kuri apie įvykius žinojo, buvo realus pagrindas manyti, kad grasinimus nuteistasis įvykdys. Pagal Lietuvos Respublikos BK 145 str. 2 d., nusikaltimas yra baigtas nuo grasinimo pareiškimo – jo išsakymo nukentėjusiojo ar kitų asmenų akivaizdoje, kai apie grasinimą sužino nukentėjusysis. Grasinimo sudėčiai pakanka, kad kaltininkas siekia sudaryti įspūdį nukentėjusiajam, jog grasinimas bus realizuotas, o nusikaltimo motyvai ir tikslai gali būti įvairūs.

Nors M. P. apeliaciniame skunde tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas jo kaltę grindė remdamasis tik nukentėjusiųjų parodymais. Šį apelianto aiškinimą paneigia byloje esančių, teisiamajame posėdyje ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka ištirtų įrodymų visuma.

Nukentėjusiosios O. P. parodymus, kad inkriminuotu laiku, tai yra 2009 m. rugsėjo 30 d. ir 2009 m. spalio 7 d., M. P. grasino ją nužudyti, sudeginti jos ir I. U. namus, patvirtino liudytojas V. B., kuris 2009 m. rugsėjo 30 d. betarpiškai buvo įvykio vietoje. Analogiškas aplinkybes dėl minėto įvykio patvirtino M. ir O. P. vaikai B. ir A.. Be to pastarųjų aiškinimui neprieštarauja ir Vilniaus apskrities VPK Vilniaus rajono PK VTS PB pareigūno V. Ž. parodymai, kad 2009 m. rugsėjo 30 d. buvo gautas pranešimas, jog girtas vyras konfliktuoja su žmona bei namuose daužo baldus, indus. Nuvykus nuteistojo namuose nerado, ne jis buvo pabėgęs. Pastarąjį pagavo prie upės, apsvaigusį nuo alkoholio. (t. 2 b.l. 167-170). Nukentėjusiosios mama I. U. patvirtino, kad 2009 m. spalio 7 d. M. P. buvo atvažiavęs pas ją su dviem nepažįstamais vyriškiais. Nuteistasis reikalavo pasakyti, kur pasislėpusi O. P., nes kitaip ją žadėjo vis tiek surasti ir nuskandinti upėje, grasino, kad, jei I. U. nepasakys, kur jos dukra, jis sudegins ir jos namus. (t. 2, b.l. 154-159, t. 5, b.l. 62, 67-68). Šie įrodymai vieni kitus papildo ir neabejotinai patvirtina teismo nustatytas aplinkybes, kad nuteistasis terorizavo žmones ir sistemingai juos baugino, naudodamas psichinę prievartą. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai šiais įrodymais rėmėsi, grįsdamas nuteistojo kalę dėl jam inkriminuoto nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 145 str. 2 d., padarymo.

Nuteistojo argumentai, kad nukentėjusiųjų parodymai negalėjo būti vertinami kaip įrodymai, grindžiant jo kaltę dėl inkriminuotų nusikaltimų padarymo yra nepagrįsti. Šiuos parodymus patvirtina objektyvūs nuosprendyje aptarti faktiniai duomenys, kurių visuma sudaro pakankamą pagrindą išvadai, jog pastarasis padarė šiuos nusikalstamus veiksmus. Netikėti įrodymų visetu teismas neturėjo pagrindo.

Taigi visų šių įrodymų visetas patvirtina, kad M. P., veikdamas tiesiogine tyčia, terorizavo žmones laikotarpiu 2009 m. rugsėjo 30 d. ir 2009 m. spalio 7 d., tai yra sistemingai ją baugino, naudodamas psichinę prievartą, todėl jo nusikalstami veiksmai sudaro Lietuvos Respublikos BK 145 str. 2 d. numatyto nusikaltimo sudėtį.

Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija, M. P. padarytus nusikalstamus veiksmus 2009 m. rugsėjo 30 d. ir 2009 m. spalio 7 d. vertina kaip vieną tyčinį, tęstinį nusikaltimą, nes jie turi sisteminį pobūdį, juos apima vieninga tyčia. Tai apsprendžia neilgas laiko tarpas, pačių veiksmų pobūdis, motyvai kylantys iš tarpusavio konfliktinių santykių. Todėl šių nuteistojo veiksmų kvalifikavimas pagal du baudžiamuosius įstatymus yra perteklinis. Esant šioms aplinkybėms, kolegija M. P. nusikalstamus veiksmus 2009 m. rugsėjo 30 d. ir 2009 m. spalio 7 d. iš Lietuvos Respublikos BK 145 str. 2 d. ir Lietuvos Respublikos BK 145 str. 2 d. perkvalifikuoja pagal vieną baudžiamąjį įstatymą Lietuvos Respublikos BK 145 str. 2 d.. Todėl šioje dalyje apylinkės teismo nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir neteisingai paskirtas bausmės.

Kadangi terorizuodamas žmones, 2009 m. rugsėjo 30 d. jis sutrikdė savo abiems vaikams sveikatą, padarydamas nesunkius sveikatos sutrikdymus, todėl teismas šiuo jo nusikalstamus veiksmus iš sutapties pagrįstai kvalifikavo dar ir pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 2 d. 3p. 5 p. Kad šios pasekmės buvo sukeltos dėl nuteistojo veiksmų, neabejotinai patvirtina įvykio aplinkybės ir specialistų išvados.

Skirdama bausmę už nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 145 str. 2 d., padarymą kolegija atsižvelgia į nusikaltimo pobūdį ir pavojingumo laipsnį, kaltės formą, padarytos nusikalstamos veikos motyvus, kaltininko asmenybę.

Padarytas nusikaltimas yra apysunkis (BK 11 str. 4 d.).. M. P. praeityje buvo nusikaltęs, tačiau teistumas išnykęs, nusikalstamai veikė savo šeimos narių atžvilgiu, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio. Šią aplinkybę patvirtina ne tik nukentėjusieji, bet ir liudytojas V. B.. Todėl apylinkės teismas pagrįstai nustatė, jog jis šį nusikaltimą padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai pripažino jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe.

Dėl paminėto M. P. skirtina baudžiamojo įstatymo, numatančio atsakomybę už padarytą nusikaltimą sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė.

Kolegija be pirmiau paminėtų aplinkybių atsižvelgia ir į tai, kad M. P. išnykęs teistumas, turi legalias pajamas, nuolatinį darbą, jo nusikalstamų veiksmų pavojingumo laipsnis nėra didelis. Esant šioms aplinkybėms, nuteistajam skirtina baudžiamojo įstatymo, numatančio atsakomybę už padarytą nusikaltimą, mažesnė negu baudžiamojo įstatymo sankcijoje numatytas šios bausmės vidurkis.

Paskirtoji bausmė pagal Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d. 4 d., 5 d. 1 p., 65 str. 1 d. 1 p., a) ir b) p.p., dalinio sudėjimo ir apėmimo būdu bendrintina su paskirtomis bausmėmis.

Kaip jau minėta M. P. turi darbą ir pastovias pajamas, jo nusikalstamais veiksmais nebuvo padaryta neatstatoma žala, nukentėjusiesiems ar jų materialinėms vertybėms. Todėl vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 str., paskirtos subendrintos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtinas 3 metamas, paskiriant jam baudžiamojo poveikio priemones, galinčias daryti teigiamą įtaką jo elgesiui.

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

Nuteistojo M. P. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 m. spalio 21 d. nuosprendį pakeisti:

Panaikinti nuosprendžio dalį, kurioje M. P. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 145 str. 1 d. (dėl nusikalstamos veikos nuo 2007 m. iki 2009 m.).

M. P. pagal Lietuvos Respublikos BK 145 str. 1 d. (dėl nusikalstamos veikos nuo 2007 m. iki 2009 m.) išteisinti, nes nepakanka duomenų pagrįsti, kad kaltinamasis padarė nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

M. P. nusikalstamus veiksmus iš Lietuvos Respublikos BK 145 str. 2 d. ir Lietuvos Respublikos BK 145 str. 2 d. (dėl 2009-09-30 ir 2009-10-07 epizodų) perkvalifikuoti į Lietuvos Respublikos BK145 str. 2 d.. Pagal Lietuvos Respublikos BK 145 str. 2 d. paskirti laisvės atėmimo bausmę 8 mėnesius.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d. 4 d., 5 d. 1 p., 65 str. 1 d. 1 p., a) ir b) p.p., paskirtą bausmę dalinio sudėjimo ir apėmimo būdu subendrinti su pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 2 d. 1, 3, 5 p., BK 145 str. 1 d., 138 str. 2 d. 3 p., 138 str. 2 d. 3, 5 p., paskirtomis bausmėmis ir subendrintą bausmę pakirti laisvės atėmimą 1 metams 6 mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 str., paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 3 (trejiems) metams, įpareigojant nuteistąjį per 6 (šešis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti B. P. ir A. P. po 500 (penkių šimtų) Lt padarytos turtinės žalos ir 3 (trejus) metus be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 (septynioms) paroms.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos 72 ¹ str., siekiant apsaugoti nukentėjusiųjų asmenų teisėtus interesus, nustatyti nuteistajam draudimą prisiartinti prie nukentėjusiųjų: O. P., a.k. (duomenys neskelbtini) B. P., a.k. (duomenys neskelbtini) ir A. P., a.k. (duomenys neskelbtini) uždraudžiant bendrauti ir ieškoti ryšių su jais visose vietose, kuriose jie bus, bei lankytis jų gyvenamojoje vietoje.

Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.