- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-06-16
- Bylos Nr.
- 2A-751/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-02974-2012-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Konstantinas Gurinas, Artūras Driukas, Egidija Tamošiūnienė
- Atsakovas
- J. T., N. K., R. K., Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos
- Ieškovas
- Vilniaus apygardos prokuratūros
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerija, Vilniaus miesto
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Artūro Driuko, Konstantino Gurino ir Egidijos Tamošiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų J. T., N. K. ir R. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2489-661/2013 pagal ieškovo Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, J. T., N. K., R. K. dėl administracinių aktų ir sandorių pripažinimo negaliojančiais bei restitucijos taikymo, bylos nagrinėjime dalyvaujantys tretieji asmenys - Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerija, Vilniaus miesto 5 –ojo notarų biuro notarė V. T., Vilniaus miesto savivaldybės administracija, Valstybės įmonė Valstybinis miškotvarkos institutas,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį interesą, kreipėsi į teismą prašydamas:
1) pripažinti negaliojančiu Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. rugsėjo 10 d. sprendimą Nr. 2.4-01-6243 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Vilniaus mieste pilietei L. K.“, kuriuo L. K. buvo atkurta nuosavybės teisė į 0,0964 ha žemės sklypo dalį, priklausančią 0,1968 ha žemės sklypui, kadastrinis numeris (duomenys neskelbtini);
2) pripažinti negaliojančiu Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. rugsėjo 10 d. sprendimą Nr. 2.4-01-6244 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Vilniaus mieste pilietei J. T.“, kuriuo J. T. buvo atkurta nuosavybės teisė į 0,1004 ha žemės sklypo dalį, priklausančią 0,1968 ha žemes sklypui, kadastrinis numeris (duomenys neskelbtini);
3) pripažinti negaliojančiu 2008 m. spalio 29 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą, patvirtintą Vilniaus m. 5-ojo notarų biuro notarės, notarinio registro Nr. 4-5304, kurio pagrindu R. K. ir N. K. paveldėjo 964/1968 dalį žemės sklypo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), įregistruotą mirusios L. K. vardu pagal 2008 m. rugsėjo 10 d. Vilniaus apskrities viršininko sprendimą Nr. 2.4-01-6243;
4) taikyti restituciją natūra - priteisti iš atsakovų J. T., N. K. ir R. K. Lietuvos Respublikos valstybei nuosavybės teise 0,1968 ha ploto žemės sklypą, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini).
Ieškovas nurodė, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento specialistai, gavę piliečių R. K., N. K. ir J. N., pageidaujančių atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą grąžinant žemę natūra buvusio savininko T. M. iki 1940 m. nacionalizacijos turėtoje vietoje, prašymą suformuoti sklypą grąžinimui natūra, nustatė šio sklypo duomenis ir patvirtino žemės sklypo planą. Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. rugsėjo 10 d. sprendimu Nr. 2.4-01-6243 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste pilietei L. K.“ ir Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. rugsėjo 10 d. sprendimu Nr. 2.4-01-6244 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste pilietei J. T.“ buvo atkurtos nuosavybės teisės L. K. (į 0,0964 ha plotą) ir J. T. (į 0,1004 ha plotą) į joms tenkančią buvusio savininko T. M. nuosavybės teisėmis valdyto nekilnojamojo turto, t. y. žemės sklypo dalis 0,1968 ha ploto žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniuje.
2008 m. rugsėjo 30 d. aukščiau nurodytų sprendimų pagrindu L. K. ir J. T. nuosavybės teisės į naujai suformuotą 0,1968 ha kitos tikslinės naudojimo paskirties žemės sklypą buvo įregistruotos VĮ „Registrų centras“ Nekilnojamojo turto registre.
2008 m. spalio 29 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo pagrindu, patvirtintu Vilniaus m. 5-ojo notarų biuro notarės V. T., notarinio registro Nr. 4-5304, L. K., mirusios 2001 m. birželio 15 d., turtą lygiomis dalimis paveldėjo sūnus R. K. ir duktė N. K.
Šalies argumentai
Ieškovas teigia, jog 2012 m. gruodžio 3 d. iš Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos gavo 2012 m. lapkričio 28 d. raštą su priedais Nr. (16-1)-D8-10049, kuriame nurodoma, kad Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierius paprašė Aplinkos ministerijos pateikti informaciją dėl žemės sklypo, esančio Vilniaus mieste, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), galimai neteisėto išbraukimo iš valstybinės reikšmės miškų plotų. Aplinkos ministerija nurodė, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2012 m. rugsėjo 11 d. įsakymu buvo sudaryta komisija įvertinti Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus rašte nurodyto miško atitikimą miškui nustatytiems reikalavimams vietoje. Komisija 2012 m. rugsėjo 24 d. protokolo Nr. D4-107 išvadose nustatė, kad į žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), patenka 0,1851 ha miško, kuris atitinka Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 2 str. 1 d. ir 2 str. 3 d. nustatytus miško ar miško žemės reikalavimus, taip pat nustatė, kad VĮ Valstybinio miškotvarkos instituto atliktos inventorizacijos patikslinimo metu teritorija, kurioje šiuo metu yra Žemės sklypas, atitiko Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 2 str. 1 d. ir 2 str. 3 d. nustatytus miško ar miško žemės reikalavimus. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija 2012 m. rugsėjo 27 d. raštu Nr. (12-2)-D8-8364 kreipėsi į Valstybinę miškų tarnybą, kad pagal komisijos išvadas būtų atitinkamai pakoreguoti Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenys.
Ieškovas nurodo, kad pagal kompetentingų institucijų pateiktą medžiagą jis sprendžia, jog yra akivaizdu, kad tiek ginčo žemės sklypo formavimo metu, tiek sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo metu, tiek šiuo metu 0,1968 ha ploto ginčo sklype faktiškai buvo ir faktiškai yra apie 0,19 ha miško. Sutinkamai su Miškų įstatymo 4 str. 4 d. 2 p. miškų plotai, teritoriniu požiūriu esantys miestų kadastrinėse teritorijose ir atitinkantys Miškų įstatymo nustatytus kriterijus, yra priskiriami valstybinės reikšmės miškams, nepriklausomai nuo to, ar Vyriausybė juos yra priskyrusi valstybinės reikšmėms miškams. Žemės sklypas, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), miškų inventorizacijos metu, 1999-2000 metais, buvo inventorizuotas miško plotu (0,2 ha), kuris pagal VĮ Valstybinio miškotvarkos instituto parengtą valstybinės reikšmės miškų plotų schemą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 2013 buvo priskirtas valstybinės reikšmės miškų plotams, o Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre registruotas 2003 m. spalio 16 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1409 Žemės sklypas buvo išbrauktas iš valstybinės reikšmės miškų plotų, VĮ Valstybinis miškotvarkos instituto duomenimis, kaip nepagrįstai priskirtas šiems plotams dėl valstybinės sklypinės miškų inventorizacijos, vykdytos 1999-2000 metais, klaidos. Pagal galiojantį įstatyminį valstybinės reikšmės miškų teisinio režimo reguliavimą žemės sklype kadastrinis numeris (duomenys neskelbtini) esantis miškas jokiu pagrindu, taip pat ir atkuriant nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą natūra, negalėjo būti perduotas į privačią nuosavybę.
Dėl nurodytų priežasčių, ieškovas daro išvadą, kad Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. rugsėjo 10 d. sprendimais Nr. 2.4-01-6243 ir Nr. 2.4-01-6244 atkuriant L. K. ir J. T. nuosavybės teises į žemę ir perduodant joms bendrosios dalinės nuosavybės teise šį žemės sklypą buvo pažeistos imperatyvios Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 str., Miškų įstatymo 4 str., taip pat Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 6 str. ir 13 str., reglamentuojančios nuosavybės teisių atkūrimą bei išimtine valstybės nuosavybe esančių miesto miškų statusą.
Šalies argumentai
Atsakovai J. T., N. K., R. K. su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovai taip pat prašė į bylos nagrinėjimą įtraukti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją, o bylą pagal teismingumą perduoti nagrinėti Vilniaus apygardos administraciniam teismui.
Atsiliepimas
Atsakovai nurodė, kad nuosavybės teisės jiems atkurtos įstatymo nustatyta tvarka. Ieškovas, jų manymu, cituoja Miškų įstatymo normą tik tiek, kiek reikia pagrįsti ieškinį. Iš tikrųjų Miškų įstatymo 2 straipsnis nustato, kad Miškas - ne mažesnis kaip 0,1 hektaro žemės plotas, apaugęs medžiais, kurių aukštis natūralioje augavietėje brandos amžiuje siekia ne mažiau kaip 5 metrus, be kita ko augalija, taip pat išretėjęs ar dėl žmogaus veiklos ir gamtinių veiksnių netekęs augalijos (kirtavietės, degavietės, aikštės). Laukuose, pakelėse, prie vandens telkinių, gyvenamosiose vietovėse ir kapinėse esančios medžių grupės, kelio juostose ar geležinkelių želdinių apsaugos juostose įveisti želdiniai, siauros iki 10 metrų pločio medžių juostos, gyvatvorės, pavieniai medžiai ir krūmai bei miestuose ir kaimo vietovėse esantys žmogaus įveisti parkai nelaikomi mišku. Šių želdinių priežiūrą, apsaugą ir naudojimą reglamentuoja Želdynų įstatymas. Taigi, įstatymų leidėjas daro išimtį gyvenamosiose vietovėse esančioms medžių grupėms. Ginčo sklype esanti medžių grupė yra saugoma pagal Želdinių įstatymą. Tai matyti ir Nekilnojamojo turto centrinio duomenų banko išrašo, kurio 9 punkte nurodytos specialios naudojimo sąlygos: „saugotini želdiniai (medžiai ir krūmai), augantys ne miškų ūkio paskirties žemėje“.
Atsakovai taip pat pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1409 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo pakeitimo“ (Žin., 2008, Nr. 2-57) teritorija, kurioje šiuo metu yra ginčo žemės sklypas buvo išbraukta iš valstybinės reikšmės miškų plotų. Atsakovai mano, kad ieškovas nepateikė teisės aktuose numatytų įrodymų – Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo, kuris patvirtina, kad ginčo sklypas yra valstybinės reikšmės miške, įrodymų, kad sklypas nepatenka į gyvenamąją vietovę, iš kurių būtų galima spręsti, kad nuosavybės teisių atkūrimu atsakovams buvo pažeistas viešasis interesas.
Atsakovai teigė, jog ginčo situacija ieškovui yra žinoma nuo 2011 m. spalio 4 d., tačiau ieškinys teismui pateiktas tik 2012 m. gruodžio 27 d., kas sudaro pagrindą taikyti ieškinio senatį ir ieškinį atmesti.
Šalies argumentai
Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Atsakovas nurodė, kad ginčo žemės sklypas suformuotas savivaldybės administracijos direktoriaus 2008 m. gegužės 29 d. įsakymu. Tuo metu galiojusioje Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ (toliau tekste Tvarka) redakcijoje (redakcija, galiojusi nuo 2007 m. rugsėjo 12 d. iki 2009 m. gegužės 15 d.) įtvirtinta, kad piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, esančią miestuose, nagrinėja turto buvimo vietos žemėtvarkos skyriai.
Tvarkos 106 punkte buvo numatyta, kad savivaldybės administracijos direktorius per mėnesį nuo žemėtvarkos skyriaus prašymo pateikimo žemėtvarkos skyriui pagal nustatytąja tvarka patvirtintus teritorijos detaliuosius planus pateikia informaciją kartografinėje medžiagoje apie laisvą ir neužstatytą žemę, kuri pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punktą nepriskirta valstybės išperkamai žemei, o tuo atveju, kai teritorijos detalusis planas nepatvirtintas arba jo nėra, - apie detaliai nesuplanuotas miesto teritorijas. Atsakovas mano, kad tam tikros teritorijos priskyrimas laisvai (neužstatytai) žemei bei grąžintinų žemės sklypų formavimas tokioje teritorijoje yra išimtinai savivaldybės administracijos funkcija. Tokia situacija susiklostė dėl to, kad VĮ Valstybinis miškotvarkos institutas teritorijos, kurioje yra ginčijamas žemės sklypas, miškų identifikavimo darbus atliko nesilaikydamas įtvirtintų teisės aktų reikalavimų.
Atsiliepimas
Trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerija ieškinį prašė tenkinti. Nurodė, jog Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2012 m. rugsėjo 11 d. įsakymu Nr. Dl-732 sudaryta komisija nustatė, kad į žemės sklypą, kadastro Nr.(duomenys neskelbtini), patenka 0,1851 ha miško, kuris atitinka Lietuvos Respublikos miškų statymo 2 str. 1 d. ir 2 str. 3 d. nustatytus miško ar miško žemės reikalavimus, taip pat nustatė, kad VĮ Valstybinio miškotvarkos instituto atliktos inventorizacijos patikslinimo metu teritorija, kurioje šiuo metu yra žemės sklypas, atitiko Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 2 str. 1 d. ir 2 str. 3 d. nustatytus miško ar miško žemės reikalavimus. Vilniaus apskrities viršininkas, atkurdamas nuosavybės teises į valstybinės reikšmės mišką, pažeidė įstatymus, todėl ieškovo reikalavimas yra tenkintinas.
Vilniaus miesto savivaldybės administracija pateikė atsiliepimą į pareikštą ieškinį, kuriame nurodė, jog ieškinio pagrįstumo klausimą palieka spręsti teismo nuožiūra. Trečiasis asmuo nurodė, jog nuosavybės teises atkūrė atsakovams pagal tuo metu buvusią faktinę situaciją ir galiojusias teisės normas, kurių nepažeidė.
Vilniaus miesto 5 –ojo notarų biuro notarė V. T. pateikė atsiliepimą į pareikštą ieškinį, kuriame nurodė, jog ieškinio pagrįstumo klausimą palieka spręsti teismo nuožiūra.
Šalies argumentai
VĮ Valstybinis miškotvarkos institutas su ieškiniu sutiko ir prašė jį tenkinti. Nurodė, kad nagrinėjamoje teritorijoje (žemės sklypo kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) valstybinės sklypinės miškų inventorizacijos metu 1999-2000 metais buvo inventorizuotas miško plotas (0,19 ha), kuris buvo priskirtas valstybinės reikšmės miškų plotams.
VĮ Valstybinis miškotvarkos institutas pagal 2005 m. birželio 21 d. Paslaugų tiekimo sutartį, pasirašytą su Vilniaus miesto savivaldybės administracija patikslino Vilniaus miesto miškų inventorizacijos duomenis, kurių pagrindu buvo parengtas Vilniaus miesto savivaldybės valstybinės reikšmės miškų plotų schemos pakeitimas, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1409 - nagrinėjama teritorija (žemės sklypo kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) buvo išbraukta iš valstybinės reikšmės miškų plotų. Trečiasis asmuo pažymi, jog vykdant patikslinimo darbus nagrinėjamoje teritorijoje pagal sutartį, patikrinimas vietoje dėl teritorijos atitikties Miškų įstatymo 2 straipsnyje nustatytiems reikalavimams nebuvo vykdytas. Miški identifikavimo darbai atlikti dešifruojant spalvotus fotoplanus.
2012 m. spalio 8 d. buvo gautas Valstybinės miškų tarnybos raštas, kuriuo buvo prašoma patikslinti ginčo žemės sklypo inventorizacijos duomenis. VĮ Valstybinis miškotvarkos institutas inventorizavo miško žemės plotą (kadastrinis N (duomenys neskelbtini)) ir duomenis pateikė Valstybinei miškų tarnybai 2012 m. spalio 19 d. raštu Nr. 683 „Dėl miškų inventorizacijos“. Trečiojo asmens teigimu, akivaizdu, kad ginčo žemės sklypo formavimo metu, tiek sprendimo dėl nuosavybės teisės atkūrimo metu ir dabar 0,1968 ha ploto ginčo sklype faktiškai yra 0,1851 ha miško, kuris atitinka Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 2 straipsnio 1 ir 3 dalyje nustatytus miško ar miško žemės reikalavimus. Kadangi 0,1968 ha ginčo miško sklypas yra miesto teritorijoje, jis pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 3 punktą yra išperkamas miškas ir pagal įstatymą yra valstybinės reikšmės miškas, todėl priklauso Lietuvos Respublikai išimtinės nuosavybės teise ir nuosavybės teisės natūra negali būti atkuriamos.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2013 m. liepos 2 d. sprendimu ieškinį tenkino. Pripažino negaliojančiu Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. rugsėjo 10 d. sprendimą Nr. 2.4-01-6243 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Vilniaus mieste pilietei L. K.“; pripažino negaliojančiu Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. rugsėjo 10 d. sprendimą Nr. 2.4-01-6244 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Vilniaus mieste pilietei J. T.“; pripažino negaliojančiu 2008 m. spalio 29 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą, patvirtintą Vilniaus m. 5-ojo notarų biuro notarės, notarinio registro Nr. 4-5304, kurio pagrindu R. K. ir N. K. paveldėjo 964/1968 dalį žemės sklypo unikalus Nr. 4400- 1667-4676; taikė restituciją natūra - priteisė iš atsakovų J. T., N. K. ir R. K. Lietuvos Respublikos valstybei nuosavybės teise 0,1968 ha ploto žemės sklypą, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini).
Teismas konstatavo, jog VĮ Valstybinio miškotvarkos instituto atliktos inventorizacijos patikslinimo metu teritorija, kurioje šiuo metu yra ginčo Žemės sklypas, atitiko Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 2 str. 1 d. ir 2 str. 3 d. nustatytus miško ar miško žemės reikalavimus. Pagal Valstybinės miškų tarnybos pateiktus duomenis Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre yra registruota Vilniaus miesto miškų Valakupių girininkijos 10 kvartalo taksacinis miško sklypas Nr. 27 kuris patenka į ginčo sklypą, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini). Valstybinės miškų tarnybos 2012 m. spalio 23 d. pažyma Nr. 36852, Miškų žemėlapio fragmentas 2012 m. spalio 23 d. Nr. 36853, patvirtina, kad į žemės sklypą, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) patenka 0,19 ha valstybinės reikšmės miškų plotas (miesto miškas). Nustatytas aplinkybes įvertinęs su Konstitucijos 47 straipsnyje įtvirtinta nuostata, pagal kurią valstybinės reikšmės miškai nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, teismas panaikino administracinį aktą ir šio akto pagrindu atsiradusios teisinės pasekmės, o žemės sklypą kadastrinis numeris (duomenys neskelbtini) grąžino valstybės nuosavybėn.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Atsakovai J. T., N. K., R. K. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 2 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą - ieškinį atmesti.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Pirmosios instancijos teismas bylą išsprendė remiantis vieninteliu įrodymu, nepasisakydamas ir nevertindamas atsakovų pateikto Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento 2013 m. birželio 13 d. rašto ir juo konstatuotų aplinkybių.
Šalies argumentai
2. Dubliku ieškovai pateikė prašymą taikyti ieškinio senatį ir ieškinį atmesti, tačiau šio atsakovų reikalavimo teismas nevertino ir prašymo nesprendė.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atsakovų apeliacinį skundą ieškovas Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį interesą, prašo palikti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 2 d. sprendimą nepakeistą, apeliacinį skundą atmesti.
Žemesnės instancijos teismas
Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismo sprendimas paremtas byloje esančių duomenų ir įrodymų visuma.
2. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl išimtine valstybės nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo, todėl ieškinio senaties institutas nagrinėjamu atveju netaikytinas.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atsakovų apeliacinį skundą Nacionalinė žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos prašo Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 2 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2008 m. gegužės 29 d. įsakymas Nr. 30-1095 būtų pripažintas negaliojančiu.
Atsiliepimu teigiama, jog ieškinio senaties terminas nagrinėjamoje byloje nepraleistas, todėl nėra pagrindo ieškinio šiuo pagrindu atmesti. Prokuroras, ginantis viešą interesą šioje byloje nekėlė Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2008 m. gegužės 29 d. įsakymo Nr. 30-1095 teisėtumo klausimo, nors būtent šio įsakymo pagrindu ir buvo priimti prokuroro ginčijami administraciniai aktai.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribų nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.
Dėl faktinės bylos situacijos
Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad L. K. ir J. T. siekė atkurti nuosavybės teisę į T. M. nuosavybės teisėmis valdytą žemės sklypą. L. K. 2001 m. birželio 15 d. mirus, jos teises perėmė paveldėtojai R. K. ir N. K. (t. 1, b. l. 38). Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus žemėtvarkos skyrius 2003 m. gegužės 30 d. atliko buvusio savininko T. M. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis turėtos žemės kartografavimo darbus, surašė sklypo, į kurį bus atkuriamos nuosavybės teisės, vietos apžiūrėjimo ir ribų nustatymo aktą ir 2003 m. birželio 2 d. raštu perdavė Vilniaus miesto savivaldybės administracijai šios kartografinės medžiagos kopijas, informavo, kad bus atkuriamos nuosavybės teisės į buvusio savininko T. M. turėtą žemę ir prašė nustatyti, ar ši žemė nėra priskirta valstybės išperkamai ir negrąžinamai žemei.
Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentas 2003 m. gruodžio 3 d. raštu informavo, kad nagrinėjama buvusios žemėvaldos teritorija patenka į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 2013 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“ patvirtintą valstybinės reikšmės miško plotą, todėl yra priskiriama valstybės išperkamai žemei ir negali būti grąžinama natūra.
Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2007 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1409 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“ pakeitė Vilniaus miesto valstybinės reikšmės miško ribas. Teritorija, patenkanti į nagrinėjamas buvusios T. M. žemėvaldos ribas buvo išbraukta iš valstybinės reikšmės miško ploto. Atsižvelgdami į šiuos pakeitimus, gavę R. K., N. K. ir J. T., pageidaujančių atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, grąžinant žemę natūra buvusio savininko T. M. iki 1940 m. nacionalizacijos turėtoje vietoje prašymą suformuoti sklypą grąžinimui natūra, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2008 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 30-1095 „Dėl sklypo (duomenys neskelbtini), duomenų nustatymo ir plano tvirtinimo“ nustatė šio sklypo duomenis ir patvirtino žemės sklypo planą. Miesto plėtros departamento specialistai buvusio žemės sklypo ribose esančiame laisvame (neužstatytame) valstybinės žemės plote suprojektavo 1968 kv. m ploto kitos paskirties žemės sklypą. Žemės sklypo dokumentai 2008 m. birželio 3 d. lydraščiu Nr. A51-13043-(2.5-MPD-0) „Dėl Administracijos direktoriaus įsakymo perdavimo“ perduoti Vilniaus apskrities viršininko administracijai.
Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. rugsėjo 10 d. sprendimais (ginčijami sprendimai) L. K. ir J. T. buvo atkurtos nuosavybės teisės į joms tenkančią buvusio savininko T. M. nuosavybės teisėmis valdyto nekilnojamojo turto, t. y. žemės sklypo dalis 0,1968 ha ploto žemės sklype, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 36-37). Šių sprendimų pagrindu Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruotos L. K. ir J. T. nuosavybės teisės į 0,1968 ha ploto žemės sklypą (t. 1, b. l. 29-30). 2008 m. spalio 29 d. paveldėjimo teisės liudijimo pagrindu L. K. mirus, jos turtą lygiomis dalimis paveldėjo R. K. ir N. K., t. y. po 482/1968 dalis žemės sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 39-40).
Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras teigė, jog ginčo žemės sklypas iš valstybinės reikšmės miško plotų buvo išbrauktas neteisėtai, t. y. dėl to, jog VĮ Valstybinis miškotvarkos institutas 2006-2007 metais, pažeisdamas teisės aktų reikalavimus ir neįvertinęs situacijos vietoje, nusprendė, jog sklypas neatitinka Miškų įstatymu įtvirtintos miško sąvokos, o 2012 metais įvertinus ginčo žemės sklypo situaciją vietoje buvo nustatyta, jog ginčo teritorijoje yra miškas, kuris atitinka įstatymu nustatytus reikalavimus miesto miškui, todėl 2008 m. rugsėjo 10 d. Vilniaus apskrities viršininko sprendimai ir jų pagrindu išduotas paveldėjimo teisės liudijimas turi būti pripažinti negaliojančiais, nes į ginčo žemės sklypą patenka 0,19 ha valstybinės reikšmės miško. Pirmosios instancijos teismas įvertinęs ieškinyje nurodytas aplinkybes bei Valstybinės miškų tarnybos 2012 m. spalio 23 d. pažymą sprendė, jog tiek sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo metu, tiek ir 2012 metais atliktų patikrinimų metu, ginčo žemės sklypas pateko į Vilniaus miesto miškų Valakupių girininkijos kvartalą ir negali būti atsakovų nuosavybės teisių objektu, kadangi Lietuvos Respublikos teisės aktais pripažįstama, jog miesto miškai yra valstybinės reikšmės ir nuosavybės teise jie negali priklausyti niekam, išskyrus valstybę, todėl ieškinio reikalavimus tenkino.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliaciniu skundu nesutinkama su priimtu procesiniu sprendimu, keliami klausimai dėl termino administraciniams aktams ginčyti bei įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo, kurie apeliantų nuomone, sąlygojo neteisėtas išvadas byloje.
Dėl senaties termino
Apeliantai teigia, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas dėl to, jog nepaisant jų prašymo atmesti ieškinį dėl praleisto senaties termino ieškiniui dėl nuosavybės teisių atkūrimo ginčyti, teismas šio klausimo nesvarstė ir ieškinio senaties termino nustatymo tvarkos ir jo praleidimo pasekmių nevertino.
Susipažinus su civilinės bylos medžiaga nustatyta, jog atsakovai iškėlė klausimą dėl ieškinio senaties termino eigos pradžios momento nustatymo ir jo praleidimo pasekmių nagrinėjamoje situacijoje, taikymo (t. 1, b. l. 101-102). Atsakovai nurodė, jog Vilniaus apygardos prokuratūrai nagrinėjama situacija yra žinoma nuo 2011 m. spalio 4 d., tačiau ieškinys pareikštas tik 2012 m. gruodžio 28 d., t. y. praėjus daugiau kaip metams nuo faktinių aplinkybių sužinojimo dienos. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovais, jog pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą privalėjo įvertinti ir pasisakyti dėl visų bylos šalių išsakytų reikalavimų (CPK 256 str. 2 d. ), tarp jų ir dėl prašymo įvertinti, ar nagrinėjamu atveju ieškinys pareikštas nepraleidus senaties termino, tačiau tik ta aplinkybė, jog ginčijame sprendime atskirai neaptartas klausimas dėl ginčo situacijai taikytino ieškinio senaties termino ir jo skaičiavimo tvarkos, nesudaro pagrindo teigti, jog teismas tokio vertinimo neatliko ar kad yra pagrindas sprendimą vertinti kaip neteisėtą ir jį naikinti. Teisėjų kolegijos manymu, tai, kad teismas vertino ieškiniu keliamus reikalavimus ir laikė jį pagrįstu, leidžia spręsti, jog atsakovų argumentai dėl senaties termino taikymo nesudarė pagrindo priimti byloje kito sprendimo ir ieškinį šiuo pagrindu atmesti. Be to, kai pirmosios instancijos teismo nutartyje preliminarus ieškinio senaties taikymo vertinimas atskirai neaptariamas, toks vertinimas, atsižvelgiant į apeliacinio skundo faktinį ir teisinį pagrindą, bei į tai, jog apeliacinė instancija vertina ne tik teisės, bet ir fakto klausimus (CPK 320 str.), gali būti pateikiamas pareikšto apeliacinio skundų nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu. Todėl apeliacinės instancijos teismas pasisako dėl ieškinio senaties termino šioje byloje.
Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 str.). Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Byloje buvo ginčijami administraciniai aktai. Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos arba per du mėnesius nuo dienos, kai baigiasi įstatymo ar kito teisės akto nustatytas reikalavimo įvykdymo terminas. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, kad institucijų sprendimai dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo gali būti apskųsti teismui per 30 dienų nuo šių sprendimų įteikimo piliečiams dienos.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodami teismų praktiką dėl ieškinio senaties termino, kai į teismą (bendrosios kompetencijos ar administracinį) kreipiamasi ginant viešąjį interesą, yra pažymėję, kad ieškinio senaties termino tokiam ieškiniui (prašymui) paduoti eigos pradžia laikytina diena, kai ieškovas (pareiškėjas) gavo pakankamai duomenų apie tai, jog yra pažeistas viešasis interesas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2007; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 24 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A-261-1502/2009). Tokia nuostata suformuota dėl to, kad prokuroras nėra ginčijamų materialinių teisinių santykių dalyvis.
Nagrinėjamoje byloje Vilniaus apygardos prokuratūra 2012 m. lapkričio 28 d. gavo Aplinkos ministerijos raštą, kuriame prašoma spręsti viešojo intereso gynimo klausimą dėl atkurtų nuosavybės teisių į žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kuris patenka į valstybinės reikšmės miškų plotą (t. 1, b. l. 15-16). Kartu su minėtu raštu Vilniaus apygardos prokuratūrai buvo pateikta ir visa surinkta informacija, sudaranti pagrindą prokuratūrai įvertinti galimo viešo intereso pažeidimą, atkuriant nuosavybės teises į ginčo žemės sklypą, t. y. Aplinkos ministro įsakymu Nr. D1-732 suformuotos komisijos, vertinusios situaciją vietoje, protokolas su išvadomis, Miškų departamento raštai bei Valstybinės miškų tarnybos pažymos apie grafinius bei tekstinius Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis (t. 1, b. l. 15-28). Kadangi remiantis šia informacija prokuroras pateikė ieškinį bei ja grindžia reikalavimus, teisėjų kolegijos nuomone būtent Aplinkos ministerijos kreipimosi į Vilniaus apygardos prokuratūra diena, t. y. 2012 m. lapkričio 28 d., laikytina ieškinio senaties termino pradžios momentu, kadangi šią dieną ieškovas gavo pakankamai duomenų, leidžiančių spręsti apie poreikį teikti ieškinį siekiant apginti, tikėtinai, pažeistą viešą interesą. Prokuroras, gindamas viešąjį interesą, su ieškiniu dėl administracinių aktų bei sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo į teismą kreipėsi 2012 m. gruodžio 19 d. (t. 1, b. l. 1), todėl akivaizdu, kad ieškovas nepraleido Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje ir Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino ieškiniui pateikti.
Teisėjų kolegija nesutinka su atsakovų argumentais, kad ieškinio senaties termino pradžią teismas turėjo skaičiuoti nuo 2011 m. spalio 4 d., kuomet Vilniaus apygardos prokuratūroje buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 10-9-206-11, kurio metu, kaip teigia atsakovai, buvo vertinami analogiški nagrinėjamoje byloje vertinamiems, klausimai. Teisėjų kolegija atkreipia atsakovų dėmesį, jog nurodomame ikiteisminiame tyrime buvo vertinami ne nagrinėjamoje byloje ginčijamų Vilniaus apskrities viršininko sprendimų teisėtumas ir jų pagrindu atkurtų nuosavybės teisių pagrįstumas civiline tvarka, bet Vilniaus apskrities viršininko administracijos pareigūnų, rengusių ir parengusių žemėtvarkos projektą, galimo piktnaudžiavimo, atkuriant atsakovams nuosavybės teises į ginčo žemės sklypą veiksmai, baudžiamosios atsakomybės aspektu (t. 1, b. l. 103-110). Vadinasi, ikiteisminis tyrimas buvo orientuotas į veikų, įrodančių galimą pareigūnų piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi, nustatymą ir įvertinimą, o ne pačių administracinių teisės aktų prieštaringumo teisės aktams, reglamentuojantiems nuosavybės teisės atkūrimą į žemės sklypus, vertinimą. Dėl šios priežasties apeliacinės instancijos teismas nemano, jog yra pagrindas keisti išvadas dėl termino, su kuriuo sietina ieškinio senaties termino skaičiavimo eiga, nustatymo ir priimti kitą sprendimą senaties termino taikymo klausimu.
Dėl įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo
Apeliacinis skundas grindžiamas argumentais, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė pareigą visapusiškai bei objektyviai ištirti byloje esančius įrodymus ir ieškinį tenkino iš esmės vadovaudamasis tik Valstybinės miškų tarnybos 2012 m. spalio 23 d. pažyma.
Kasacinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2010). Nagrinėjamu atveju bylos medžiaga patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė minėtų įrodymų vertinimo taisyklių, priimdamas sprendimą vertino ginčo situaciją ir jos aplinkybes patvirtinančius įrodymus, Aplinkos ministerijos nustatytas aplinkybes bei Valstybinės miškų tarnybos raštus. Įvertinęs įrodymų visetą bei nustatęs, kad įrodymai patvirtina ginčo sklype esant valstybinės reikšmės miesto mišką, teismas tenkino ieškinio reikalavimus ir pripažino negaliojančiais Vilniaus apskrities viršininko sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į ginčo žemės sklypą, bei jo pagrindu išduotą paveldėjimo teisės liudijimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas įvertinęs į bylą pateiktų įrodymų visumą, nė vieno iš jų neišskyrė ir nesuteikė prioriteto kitų įrodymų atžvilgiu ir vadovaudamasis įrodymų viseto duomenimis, priėmė sprendimą, todėl apeliantų teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą remdamasis tik Valstybinės miškų tarnybos 2012 m. spalio 23 d. pažymomis, atmestini kaip nepagrįsti.
Apeliantams ginčijant ir šio įrodymo įrodomąją reikšmę, teisėjų kolegija atskirai pasisako dėl Valstybinės miškų tarnybos teikiamų duomenų ir jų svarbos sprendžiant analogiškus klausimus.
Pagal Miškų įstatymo 13 straipsnio nuostatas miškuose periodiškai atliekama valstybinė miškų inventorizacija, kurios metu nustatomi miškų ištekliai ir jų būklė. Remiantis valstybinės inventorizacijos duomenimis, tvarkoma miškų apskaita ir sudaromas Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastras (toliau – Miškų valstybės kadastras). Jis apima visumą duomenų apie miškus, jų priklausomybę, miško išteklių kiekį bei kokybę ir ekonominę vertę (Miškų įstatymo 13 straipsnio 6 dalis). Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. spalio 9 d. nutarimu Nr. 1255 patvirtintų Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro nuostatų (2004 m. birželio 10 d. nutarimo redakcija) 3, 4 punktuose nustatyta, kad kadastro objektas – Lietuvos miškai, paskirtis – rinkti, kaupti, apdoroti, sisteminti, saugoti, naudoti ir teikti šiuose Nuostatuose nurodytus duomenis. Nuostatų 19 punkte įtvirtinta, kokie duomenys įrašomi į kadastro duomenų bazę, be kitų, jame įrašomas ir miško masyvo ar sklypo plotas (vienos dešimtosios hektaro tikslumu) (19.1.6, 19.2.4 punktai). Rinkti, kaupti ir registruoti informaciją apie miškų plotus yra Miškų valstybės kadastro prerogatyva.
Nagrinėjamu atveju, nustatyta, jog 1999-2000 metais atliekant ginčo žemės sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), inventorizaciją, jame buvo inventorizuotas 0,19 ha ploto žemės sklypas, kuris buvo priskirtas valstybinės reikšmės miškų plotams ir 2003 m. spalio 16 d. įregistruotas Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre. Tačiau VĮ Valstybiniam miškotvarkos institutui pagal sutartį su Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2006-2007 metais patikslinus Vilniaus miesto miškų inventorizacijos duomenis, teritorija, kurioje šiuo metu yra ginčo žemės sklypas, buvo išbraukta iš valstybinės reikšmės miško plotų, kadangi, kaip buvo teigiama, žemės sklypas buvo įtrauktas į šiuos plotus dėl 1999-2000 metais vykdytos inventorizacijos klaidos (t. 1, b. l. 162-163).
Aplinkos ministerijai gavus Seimo kontrolieriaus kreipimąsi dėl ginčo žemės sklypo atitikties Miškų įstatyme miškui nustatytiems reikalavimams, 2012 m. rugsėjo 11 d. aplinkos ministro įsakymu Nr. D1-732 buvo sudaryta komisija, kuriai buvo pavesta nustatyti, ar ginčo žemės sklypas priskirtinas Miškų įstatyme miškui nustatytiems reikalavimams (t. 1, b. l. 21). Minėta komisija nurodė, jog atlikus ginčo žemės sklypo patikrinimą vietoje buvo nustatyta, jog į jį patenka 0,1851 ha miško, kuris atitinka Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 2 straipsnio 1 ir 3 dalyse nustatytus miško ar miško žemės reikalavimus (t. 1, b. l. 22). Remiantis šios komisijos išvadomis, Valstybinė miškų tarnyba atliko Miškų valstybės kadastro duomenų patikslinimą (t. 1, b. l. 25). 2012 m. spalio 23 d. pažymos apie grafinius ir tekstinius Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis įrodo, jog žemės sklypas, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), patenka į Vilniaus miesto miškų teritoriją (t. 1, b. l. 27-28).
Kadangi Valstybinė miškų tarnyba atlieka inventorizaciją, periodiškai tikslina miškų plotų duomenis, todėl Miškų valstybės kadastro duomenys vertintini kaip aktualesni (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-251/2014). Atsižvelgiant į šiuo kasacinio teismo išaiškinimus, į Valstybinės miškų tarnybos atliekamas funkcijas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai byloje reikšmingoms aplinkybėms nustatyti vadovavosi šios tarnybos 2012 m. spalio 23 d. pažymomis, kaip aktualiais ir patikimais įrodymais, patvirtinančiais miško buvimą ginčo žemės sklype, todėl nėra pagrindo šiuo įrodymu nesivadovauti, ar teigti, jog jame nurodomi duomenys yra neteisingi.
Apeliantai pasisakydami dėl Valstybinės miškų tarnybos paaiškinimų procesiniuose dokumentuose, kurie atsakovų teigimu, priešingi 2012 m. spalio 23 d. pažymose nurodytiems, teigė, jog ši institucija atsiliepime pažymėjo, jog „ginčo teritorijoje aiškiai pakankamu tikslumu identifikuotos dvi atskiros, su miško masyvu nesusisiekiančios pušų grupės, kurių plotai 0,06 ir 0,05 ha“, todėl vadovaujantis šiais Valstybinės miškų tarnybos paaiškinimais, kurie patvirtina, jog ginčo žemės sklypas pagal savo dislokaciją bei požymius negali būti priskirtas miškui, prašo panaikinti skundžiamą sprendimą. Teisėjų kolegija pažymi, jog atsakovai nurodomą Valstybinės miškų tarnybos atsiliepimo citatą vertina ne bendrame atsiliepimo kontekste, o išskiriant ją iš atsiliepime dėstomų aplinkybių. Be to, ši Valstybinės miškų tarnybos išvada yra panaudota aptariant ne 2012 metais atliktos ginčo žemės sklypo inventorizacijos duomenis, bet ankstesnės inventorizacijos metu, kuri, kaip buvo nustatyta, buvo atlikta nesilankant tikrinamoje vietoje, o dešifruojant spalvotus fotoplanus, padarytas išvadas (t. 1, b. l. 163), todėl vertinant aktualius 2012 metais atliktos inventorizacijos pagrindu nustatytus patikslinimus Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre, ji neturi reikšmės.
Apeliantai taip pat teigia, jog ginčo žemės sklype augantys medžiai pagal jų kiekį bei išdėstymą, nesudaro pagrindo vertinti, jog ginčo sklype yra miškas, priskirtinas miesto teritorijai. Ginčo sklype augantys medžiai, pasak atsakovų, vertintini kaip gyvenamojoje teritorijoje esančios medžių grupės, nepriskiriamos miškui. Teisėjų kolegija nesutinka ir su šiais atsakovų argumentais. Pagal 2008 metais (ginčijamų administracinių aktų priėmimo metu) galiojusį Miškų įstatymo 2 straipsnio redakcijos 1 dalies nuostatą, mišku buvo pripažįstamas ne mažesnis kaip 0,1 hektaro žemės plotas, apaugęs medžiais, kurių aukštis natūralioje augavietėje brandos amžiuje siekia ne mažiau kaip 5 metrus, kita miško augalija, taip pat išretėjęs ar dėl žmogaus veiklos bei gamtinių veiksnių netekęs augalijos (kirtavietės, degavietės, aikštės). Laukuose, pakelėse, prie vandens telkinių, gyvenamosiose vietovėse bei kapinėse esančios medžių grupės, siauros – iki 10 metrų pločio – medžių juostos, gyvatvorės, pavieniai medžiai bei krūmai ir miestuose bei kaimo vietovėse esantys žmogaus įveisti parkai nelaikomi mišku.
Vertinant, ar ginčo žemės sklype iš tiesų yra valstybinės reikšmės miško, atsižvelgtina į Valstybinės miškų tarnybos byloje pateiktus duomenis. Valstybinės miškų tarnybos taksacinių rodiklių pažyma patvirtina, jog ginčo žemės sklype, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), kurios plotas 0,19 ha, yra 95 metų amžiaus medžiai, kurių aukštis - 26 metrai (t. 1, b. l. 28). Be to, Valstybinės miškų tarnybos duomenys apie miško plotą nėra vienintelis įrodymas, kuriuo remdamasis bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas sprendė, jog ginčo žemės sklypas priskirtinas miesto miškui. Kaip buvo nurodyta, aplinkos ministro sudaryta komisija atlikusi ginčo žemės sklypo apžiūrą vietoje nustatė, jog į ginčo žemės sklypą patenka 0,1851 ha miško žemės plotas, Iš 0,1851 ha miško žemės ploto 0,1513 ha plote auga medžiai, o 0,0338 ha plote yra apie 15 metų senumo medžių kelmai (t. 1, b. l. 22). Šių nustatytų aplinkybių pagrindu Valstybinė miškų tarnyba koregavo Miškų valstybės kadastro duomenis, o pirmosios instancijos teismas sprendė, jog ginčo žemės sklype esantys medžiai yra ne atskira medžių grupė, o miškas, patenkantis į Vilniaus miesto miško teritoriją. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog net ir nesant Valstybinės miškų tarnybos pažymos, patvirtinančios, jog ginčo žemės sklypas atitinka miško sąvoką pateiktą Miškų įstatymo 2 straipsnyje, šią aplinkybę patvirtintų aptarti įrodymai (Aplinkos ministro sudarytos komisijos išvados ir Valstybinės miškų tarnybos taksacinių bei grafinių rodiklių pažyma), kadangi ginčo teritorija priskirtina miškui, jeigu pagal faktinę padėtį jis atitinka įstatymu miškui nustatytus kriterijus (Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A14-499/2004). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad nepaisant to, ar Vyriausybė tam tikrus miestų miškus formaliai yra priskyrusi valstybinės reikšmės miškams, ar ne, miestų miškai pagal Miškų įstatymą yra valstybinės reikšmės miškai (žr. 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimą).
Pažymėtina, jog atsakovai bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, teismui išėjus priimti procesinio sprendimo pateikė papildomus įrodymus – Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento pažymą, kurioje nurodoma, jog atsakovams nuosavybės teise priklausantis ginčo žemės sklypas patenka į teritoriją, kurioje numatyta mažo užstatymo intensyvumo gyvenamoji teritorija (t. 1, b. l. 178-180). Įrodymus, kaip pateiktus pavėluotai, buvo atsisakyta priimti. Apeliaciniu skundu šių įrodymų atsakovai neprašo priimti ir vertinti kartu su kita bylos medžiaga, todėl apeliacinės instancijos teismas jais nesiremia ir jų papildomai neaptaria, tik pažymi, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. balandžio 27 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A520-1482/2012, yra išaiškinęs, kad priimant norminius ir individualius teisės aktus bei atliekant kitus teisinę reikšmę turinčius veiksmus, visada turi būti paisoma Konstitucijos nuostatų, sukuriančių išimtinės nuosavybės teisės režimą atskiriems objektams (tarp jų ir Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nuostatą, jog Lietuvos Respublikai išimtine teise priklauso valstybinės reikšmės miškai), tai taip pat nuosekliai turi būti taikoma ir veiksmams teritorijų planavimo procese. Taigi, priimant ginčo administracinius aktus, privalu buvo atsižvelgti į tai, ar formuojamame žemės sklype nėra valstybinės reikšmės miškų, o nustačius priešingas aplinkybes, įvertinti tai priimant administracinius teisės aktus.
Aptartų įrodymų, kuriais priimant ginčo sprendimą rėmėsi ir pirmosios instancijos teismas visuma, patvirtina, jog ginčo žemės sklypas, atitinka miško sąvoką, o kadangi jis patenka į Vilniaus miesto miško teritoriją, kuris išimtinai nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei (CK 4.7 str. 2 d.) ir negali būti perduodamas į privačią nuosavybę, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo teisinį pagrindą pripažinti, kad ginčijamais administraciniais aktais (Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. rugsėjo 10 d. sprendimais) ir paveldėjimo teisės liudijimu buvo pažeistos imperatyvios įstatymo nuostatos (Konstitucijos 47 str., Žemės įstatymo 4 str. 2 d., Miškų įstatymo 4 str. 4 d.), kas sudarė pagrindą pripažinti juos negaliojančiais.
Atsiliepimu į atsakovų apeliacinį skundą Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašė panaikinti skundžiamą sprendimą ir priimti naują, kuriuo būtų pripažintas negaliojančiu Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2008 m. gegužės 29 d. įsakymas Nr. 30-1095 „Dėl sklypo (duomenys neskelbtini), duomenų nustatymo ir plano tvirtinimo“, kadangi jis, Nacionalinės žemės tarnybos manymu, sudarė sąlygas priimti byloje ginčijamus sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Šio prašymo teisėjų kolegija nevertina, kadangi reikalavimus byloje reiškia ieškovas, o jis įstatymo nustatytą teisę ir pareigą – tinkamai suformuluoti ieškinio reikalavimus, įvykdė. Be to, šis klausimas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo keliamas, todėl nepatenka į apeliacijos nagrinėjimo ribas (CPK 312 str.).
Esant išdėstytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija mano, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyręs ir įvertinęs aukščiau paminėtas bylos aplinkybes, padarė teisingas išvadas byloje sprendžiamais klausimais, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti skundžiamą sprendimą, todėl jis paliekamas nepakeistu (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Bylos šalys prašymo atlyginti jų patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė, todėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tarp bylos šalių klausimas nesprendžiamas (CPK 93 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.