Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Svetlanos Jurgaitienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gyčio Večersko ir Valdo Vitunsko,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų J. K. ir R. K. apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2017 m. balandžio 18 d. nuosprendžio, kuriuo:

J. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 3 metams 4 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 75 paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 metams ir 6 mėnesiams, įpareigojant per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišeiti iš namų nuo 23.00 val. iki 6.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu arba mokymusi, ir neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

pagal BK 182 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams;

pagal BK 300 straipsnio 1 dalį – 40 parų areštu.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 1 metams 6 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 metams, įpareigojant per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Iš J. K. ir R. K. solidariai priteista P. S. 14 683,74 Eur nusikaltimu padarytai turtinei žalai atlyginti ir 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo ieškinio padavimo dienos – 2016 m. liepos 5 d. iki nuosprendžio dalies dėl 14 683,74 Eur turtinės žalos atlyginimo įvykdymo bei 800 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

R. K. ir J. K. nuteisti už tai, kad R. K. suklastojo tikrą dokumentą, kurį laikė ir panaudojo, bei J. K. ir R. K., veikdami bendrai, apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą: veikdami bendrai, 2012 metų lapkričio – gruodžio mėnesiais, tikslesnis laikas tyrimo nenustatytas, motinai O. D. M. priklausančiame name, esančiame (duomenys neskelbtini), siekiant apgaulės, melagingai sakė nukentėjusiajam P. S. tikrovės neatitinkančią informaciją apie tai, kad ženkliai mažesnėmis nei rinkos kainomis, aukciono būdu, jis gali nupirkti šešiolika konfiskuotų įvairių markių automobilių ir kad reikia sumokėti iš anksto, t. y. prieš aukcioną, dalį kiekvieno automobilio kainos, kaip aukciono dalyvio mokestį, žadant išduoti pagal kiekvieną, iš anksto P. S. įmokėtą sumą, kvitus. Nukentėjusiajam P. S. patikėjus, 2012 m. lapkričio – gruodžio mėnesiais, tikslesnis laikas tyrimo nenustatytas, per tris kartus P. S. atidavus J. K. už minėtus automobilius 50 700,00 litų (kas atitinka 14683,74 Eur), iš kurių 10700,00 litų (kas atitinka 3098,93 Eur) priklausė P. S., 14000,00 litų (kas atitinka 4054,68 Eur) priklausė N. K., 14000,00 litų (kas atitinka 4054,68 Eur) priklausė R. S., 12000,00 litų (kas atitinka 3475,44 Eur) priklausė R. Ž., viso 50 700,00 litų (kas atitinka 14683,74 Eur), J. K. bendrininkaujant kartu su R. K., R. K. surašė suklastotus, dalies minėtų pinigų, priėmimo kvitus, kurių Forma patvirtinta LR Finansų ministro 2002 m. spalio 30 d. įsakymu Nr. 340, o būtent: eilutėje „prekių/paslaugų pavadinimai, kiekiai, matavimo vienetai, vieneto kaina“ įrašė žodžius „Varžytinių dalyvio mokestis“, eilutėse „Sumokėta suma“ įrašė pinigų sumas žodžiais bei skaitmenimis, bei eilutėje „sumokėjau“ penkiuose kvituose, 600 Lt sumai, 480 Lt sumai, 500 Lt sumai, 650 Lt sumai, 1490 Lt sumai įrašė „N. K.“ ir penkiuose kituose kvituose, 456 Lt sumai, 690 Lt sumai, 670 Lt sumai, 530 Lt sumai, 800 Lt sumai, eilutėje „sumokėjau“ suklastodama įrašė „R. S.“. M. R. K. suklastotus kvitus J. K. perdavė nukentėjusiajam P. S., taip pateisindamas 6866 litų (kas atitinka 1988,53 Eur) gavimą iš P. S., kaip įmoką už perkamus automobilius ir taip, apgaulės būdu, iš nukentėjusiojo P. S. savo ir bendrininkės R. K. naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą 50700 litų (kas atitinka 14683,74 Eur)Nuteistieji J. K. ir R. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2017 m. balandžio 18 d. nuosprendį ir apeliantus išteisinti.Skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 1 straipsnio 1 dalies, 20 straipsnio 1 dalies, 5 dalies 44 straipsnio 6 dalies nuostatas. Apeliantų nuomone byla nebuvo išsamiai išnagrinėta. Teismas neobjektyviai ir šališkai vertino surinktus įrodymus, visiškai neanalizavo apeliantų duotų parodymų, be to, visiškai nepagrįstai atmetė prašymą apklausti Baltarusijos Respublikos pilietį A. S. T., su kuriuo nukentėjusysis P. S. susitarė dėl cigarečių gabenimo iš Baltarusijos. Apeliantai skunde pažymi, kad jie tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme davė nuoseklius parodymus apie visas aplinkybes, tačiau teismas šių parodymų neanalizavo. Be to, teismas neobjektyviai ir visiškai nepagrįstai konstatavo, jog būtent apeliantų veiksmai sudarė esminę aplinkybę sukčiavimo bei turto - piniginių lėšų užvaldymui. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad apeliantas J. K. suteikė iš anksto žinomą informaciją apie tariamus bei nesamus aukcionus, ko pasėkoje nukentėjusieji, patikėję šia informacija bei norėdami įsigyti juose parduodamus automobilius, apeliantui perdavė pinigines lėšas. Tokia teismo išvada nėra pagrįsta jokiais duomenimis, nes apeliantas J. K., nuo ikiteisminio tyrimo pradžios tvirtino, jog informaciją apie galimybę aukcione įsigyti automobilių buvo gavęs iš kito asmens-Kęsto, kuris jam kartu perdavė ir duomenis apie realizuojamas transporto priemones. Taigi pas J. K. atvykus P. S. ir susitarus dėl automobilių įgijimo, jam t. y. apeliantui buvo perduoti pinigai, kuriuos pastarasis vėliau perdavė varžytynėse dalyvausiančiam asmeniui. Tačiau vėliau pinigai apeliantui buvo grąžinti, nurodžius jog automobilių įgijimui iškilo kliūtis ir jų įgyti nėra galimybės.Apeliantai pažymi, kad paties P. S. iniciatyva pinigai pateko pas Baltarusijos piliečius, kurie su pastaruoju susitarė dėl cigarečių gabenimo iš Baltarusijos į Lietuvą. Apeliantas J. K., matydamas galimybę ir sau pačiam gauti piniginę naudą iš jų sandėrio, tarpininkavo jo sudarymui t. y. suvedė P. S. su Baltarusijos piliečiais bei perdavė P. S. pinigus šiems asmenims. Todėl varžytynių klausimas yra neaktualus, nes piniginės lėšos visiškai kito susitarimo pasėkoje pateko trečiųjų asmenų žinion. Šio sandorio sudarymui pritarė pats P. S., jo nurodymu pinigai buvo perduoti baltarusiams, todėl klausimas ar varžytynės, dalyvavimui kuriose buvo gauti pinigai, buvo tikros, ar tariamos ir ar J. K. žinojo, kad tai galimai nėra teisinga informacija, praranda aktualumą.Skunde nurodoma ir tai, kad teismas nepagrįstai tikėjo tik nukentėjusiojo P. S. parodymai ir nepagrįstai atmetė parodymus apie Kęsto ir Baltarusijos Respublikos piliečių egzistavimą šioje byloje. Nors pats nukentėjusysis P. S. kategoriškai neigė turėjęs kokių nors ryšių ar reikalų su nelegalia prekyba cigaretėmis, tačiau tai patvirtina jo susirašinėjimas žinutėmis su E. B.. P. S. telefoniniuose SMS susirašinėjimuose, užfiksuotuose 2012-11-11; 2012-11-30 E. B. prašo atvežti „To pačio tris ir skirtingas“, P. S. atsako, jog gali atvežti prašomus daiktus. Teisminio bylos nagrinėjimo metu uždavus klausimą P. S. apie ką vyko susirašinėjimas su E. B. ir ko buvo prašoma, pastarasis teigė negalintis į tai atsakyti. Gi tuo tarpu E. B. nurodė, jog jau nuo paties pirmojo pokalbio tarp J. K. ir P. S. buvo kalba apie kontrabandines cigaretes, jam yra žinoma, jog P. S. J. K. atvežė dvi dėžes cigarečių. Aplinkybes dėl to, jog P. S. atvežė dėžes su cigaretėmis J. K., teisme patvirtino ir apeliantė R. K.. Nors teismas ir pasisakė, jog atmeta liudytojo E. B. parodymus motyvuojant, jog jie yra akivaizdžiai neobjektyvūs ir jais siekiama padėti apeliantams išvengti atsakomybės, tačiau nenuginčijami duomenys t .y. susirašinėjimas SMS žinutėmis paneigia šią teismo išvadą, o tuo pačiu parodo ir nukentėjusiojo P. S. parodymų neteisingumą.Taip pat skunde nurodoma, kad byloje nenustatyta jokių objektyvių duomenų, dėl R. K. akivaizdaus žinojimo apie sutuoktinio bei nukentėjusiojo P. S. tarpusavio susitarimus. Tai, kas jai buvo žinoma, jog J. K. turėjo nupirkti kažkokius automobilius bei kad buvo kalba apie Baltarusijos piliečius bei cigaretes, tačiau ši informacija buvo tik paviršutiniška, iš nuogirdų. Juo labiau byloje nėra nustatyta jokių susitarimų su J. K. dėl sukčiavimo bei pinigų užvaldymo.Apeliantė R. K. neginčija, jog telefoniniu sutuoktinio prašymu, pastarajam būnant užsienyje, užpildė nukentėjusiojo P. S. atvežtus kvitus, įrašydama jo nurodytų asmenų pavardes, pinigų sumas. Vienintelė sąlyga, kurią buvo nurodęs jai sutuoktinis telefonu, tai, kad bendra pinigų suma, įrašytina į kvitus, neviršytų 50 000 litų. Kokia tiksliai buvo bendra suma, to apeliantė nurodyti negali, nes praėjęs ilgas laiko tarpas. Kokiu tikslu buvo rašomi šie kvitai, apeliantė nežinojo, nes į savo sutuoktinio verslo reikalus niekada nesikišo, juose nedalyvavo. Ikiteisminio tyrimo pradžioje šių aplinkybių t. y. kvitų užpildymo apeliantė nenurodė, nes suprato, jog pateko į blogą susitarimą, jai galėjo būti pareikštas įtarimas, todėl bandė tai neigti. Nukentėjusysis P. S. neigė, kad kvitus jis R. K. pateikė pats, jis nurodė, kad kvitus jam pristatė liudytojas E. B., tačiau šiuos faktus paneigė tas pats liudytojas E. B., kuris teisminio bylos nagrinėjimo metu neigė kvitus vežęs P. S..Skunde nurodoma ir tai, kad kaip viena iš aplinkybių, patvirtinanti sukčiavimo faktą, yra tai, jog civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo (nukentėjusiojo) pažeistos teisės galimybių nėra arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų suvaržytas. Šiuo atveju byloje yra pateiktas vekselis, kuriuo apeliantas J. K. yra pripažinęs piniginį įsipareigojimą nukentėjusiam. Šis faktas patvirtina, kad nėra jokių apribojimų ir kliūčių skolinių santykių sprendimui civiline tvarka. Apeliantas skolą yra pripažinęs dar iki baudžiamosios bylos iškėlimo ją pripažino, taip pat pripažino tiek ikiteisminiame tyrime, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu. Nukentėjęs P. S. pats teisme pripažino, jog į jį buvo kreiptasi dėl skolos grąžinimo, prašant pateikti sąskaitos numerį, tačiau vien dėl to, jog nebuvo pažadėta, kad jam bus grąžinta visą skola, šių duomenų jis nepateikė. Taigi šie faktai patvirtina, jog nėra jokių kliūčių piniginių klausimų išsprendimui civilinėmis priemonėmis, juo labiau, kad pats apeliantas siekia skolą grąžinti, tačiau nukentėjusiojo veiksmai yra priešingi-trukdoma skolos sugrąžinimo procesui. Be to, prie apeliacinio skundo yra pridėtas apeliantų gynėjo prašymas pateikti sąskaitos duomenis skolos grąžinimui bei pašto kvitas, iš kurio matosi aktyvūs veiksmai siekiant išspręsti piniginius santykius. Tai patvirtina, jog jokios tyčios iš apeliantų pusės sukčiavimo būdu užvaldyti nukentėjusiųjų lėšas nebuvo, todėl teismo sprendimas, kuriuo jie abu pripažinti kaltais, naikintinas.Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistieji J. K. ir R. K. bei jų gynėjas advokatas Renas Bradūnas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė prašė nuteistųjų apeliacinį skundą atmesti,Nuteistųjų J. K. ir R. K. apeliacinis skundas atmetamas.Apygardos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą pagal nuteistųjų J. K. ir R. K. apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, daro išvadą, kad apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai dėl pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo neatitikties įstatymų reikalavimams, yra nepagrįsti, prieštarauja tiek bylos medžiagai, tiek ginčijamo teismo sprendimo turiniui. Priešingai, negu nurodo apeliantai savo skunde, pirmosios instancijos teismo pripažintos įrodytomis nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės nustatytos įvertinus bylos įrodymų visetą, palyginus ir sugretinus teisėtais būdais gautus duomenis, išsamiai išnagrinėjus aplinkybes, kurios turi reikšmės bylai išspręsti teisingai. Taigi, priešingai nei tvirtina apeliantai, apylinkės teismas įrodymų vertinimą reglamentuojančių baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų nepažeidė, o vien tai, kad nuteistiesiems J. K. ir R. K. nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar BPK normų pažeidimu. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje iš esmės detaliai ir motyvuotai yra pasisakęs dėl apeliaciniame skunde dėstomų argumentų. Su pirmos instancijos teismo motyvais kolegija iš esmės sutinka ir jų detaliai nekartoja, tik atsako į esminius apeliacinių skundų motyvus.Apeliaciniame skunde akcentuojama, kad pirmosios instancijos teismas vertindamas tik kaltinančios pusės pateikus duomenis ir atmesdamas apeliantų prašymą dėl papildomų liudytojų iškvietimo pažeidė rungtyniškumo principą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šie apeliantų argumentai yra nepagrįsti. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad prieš įrodymų tyrimo pradžią buvo prašoma apklausti liudytojai Baltarusijos piliečius, tačiau nebuvo nurodyti tikslūs prašomų apklausti liudytojų anketiniai duomenys bei gyvenamosios vietos, todėl teismas nutarė atmesti prašymą. Taigi, teisėjų kolegijos nuomone, vien tai, jog prašymas buvo atmestas, nėra pagrindas konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas šią bylą pažeidė rungtyniškumo principą. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal BK 182 straipsnio dispoziciją sukčiavimas yra nusikaltimas nuosavybei, turtinėms teisėms, turtiniams interesams. Sukčiavimas yra apgaule svetimo turto ar turtinės teisės įgijimas, turtinės prievolės išvengimas arba jos panaikinimas. Sukčiavimo nusikaltimo pasekmė – neteisėtai įgyjamas turtas ar teisė į jį. Sukčiavimą kaip nusikalstamą veiką įstatyme apibūdinanti pavojinga veika gali pasireikšti įvairiais veiksmais, tačiau visais atvejais yra susijusi su apgaulės panaudojimu. Apgaulė yra esminis sukčiavimo kaip nusikaltimo nuosavybei požymis, skiriantis jį nuo kitų nusikaltimų bei civilinės teisės pažeidimų ir darantis jį neteisėtą. Apgaulė naudojama prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus, asmenis, kurių žinioje yra turtas, ar asmenis, turinčius teisę spręsti teisinį ginčą ir priimančius privalomai vykdytiną sprendimą, siekiant įgyti (užvaldyti) svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengti turtinės prievolės arba ją panaikinti. Dėl apgaulės svetimas turtas pereina į kaltininko valdymą ar jis įgyja turtinę teisę arba išvengia ar panaikina teisėtą turtinę prievolę. Pažymima, kad apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip turto ar turtinės teisės į jį įgijimo, turtinės prievolės išvengimo arba jos panaikinimo būdas. Apgaulė – tai turto savininko, teisėto valdytojo, asmens, kurio žinioje yra turtas, ar asmens, turinčio teisę priimti privalomus vykdyti sprendimus, suklaidinimas dėl kaltininko asmenybės, turtinės padėties, turimos tariamos teisės į turtą, taip pat dėl teisės disponuoti turtu ar jo ketinimų, ir tokiu būdu „privertimas“ jį perduoti turtą kaltininko ar trečiųjų asmenų nuosavybei ar laikinam valdymui arba konstatuoti tokią teisę. Apeliantai skunde pažymėjo, kad šiuo atveju yra susiklostę civiliniai teisiniai santykiai, kurie nepagrįstai kriminalizuoti. Be to, apeliantų teigimu, šiuo atveju neturi reikšmės aplinkybės susijusios su automobilių pirkimu aukcione, nes nukentėjusysis P. S. buvo informuotas, jog nepavyks įsigyti automobilių ir, kad gali atvykti pasiimti pinigų. Tačiau paties P. S. iniciatyva pinigai buvo perduoti Baltarusijos Respublikos piliečiams tikslu įsigyti cigarečių. Teisėjų kolegija tokius apeliantų argumentus atmeta, nes jie yra nepagrįsti ir paneigti byloje esančių duomenų visuma. Teisėjų kolegijos vertinimu tokia nuteistųjų pozicija vertinama kaip siekimas išvengti baudžiamosios atsakomybės. Teismas pažymi, kad tiek R. K., tiek J. K. parodymai viso proceso metu nebuvo nuoseklūs. J. K. pateiktų versijų apie asmenį vardu Kęstas ir apie asmenis iš Baltarusijos Respublikos nepatvirtinta jokiais objektyviais duomenimis. Priešingai, byloje esantys rašytiniai duomenys rodo, kad J. K. bendravimas telefonu su užsieniečiais neužfiksuotas. Priešingai nei nurodo apeliantai, nukentėjusysis P. S. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios davė nuoseklius parodymus tiek apie pinigų perdavimo aplinkybes, tiek ir apie jų negrąžinimo aplinkybės. Jo nurodytas aplinkybes patvirtina ir nukentėjusiojo R. S., N. K., R. Ž., liudytojų E. J., R. V., G. Ž. bei iš dalies E. B. parodymai. Nors abu nuteistieji tvirtina, kad nukentėjusysis P. S. užsiėmė cigarečių prekyba, tačiau tokių jų aiškinimų nepatvirtina jokie objektyvūs duomenys, tame tarpe ir skunde minimas P. S. susirašinėjimas su E. B.. Be to, ir paties E. B. parodymai apie tai yra nenuoseklūs, nes jis tik teisme minėjo apie kontrabandines cigaretes. Teisėjų kolegijos nuomone, verčia abejoti nuteistųjų nuoširdumu ir ta aplinkybė, kad pakankamai didelė pinigų suma galimai perduodama asmeniui, kurio žinomas tik vardas, o kiti anketiniai duomenys yra nežinomi. Teismas sprendžia, kad būtent J. K. veiksmai - pateiktas, neva žymiai pigiau aukcione parduodamų konfiskuotų automobilių, sąrašas (kurie realiai aukcione nebuvo parduodami), įvaizdžio, apie bendravimą su įtakingais asmenimis sudarymas ir buvo ta aplinkybė, kurios pasekoje P. S. per kelis kartus perdavė J. K. 14683,74 Eur. Teisėjų kolegijos nuomone, tyčią sukčiauti patvirtina ir kitos nustatytos aplinkybės, t . y. siekiant pateisinti bent dalį P. S. perduotų pinigų, buvo suklastoti pinigų priėmimo kvitai už tariamą dalyvavimą automobilių varžytinėse. Nors šias aplinkybes R. K. neigė, tačiau tai yra jos gynybinė pozicija. Apeliantė R. K. tvirtina, kad apie jokius jos vyro ir P. S. ji nežino, kvituose parašė tą ką liepė P. S.. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad tokius jos teiginius paneigia ne tik nukentėjusiojo P. S. parodymai, tačiau ir liudytojo E. B. parodymai, kad jis kvitus paėmė iš J. K. Marijampolėje ir nuvežė P. S. į Lazdijus bei rašytiniai duomenys. Kolegijos nuomone, byloje esančių duomenų visuma leidžia neabejotinai konstatuoti, kad nuteistoji R. K. suklastojo tikrą dokumentą, kuris buvo panaudotas pateikiant nukentėjusiesiems kaip apgaulės priemonė, svetimo turto įgijimui ir jo pateisinimui, nes šie kvitai buvo pateikti kaip dalies paimtos sumos pateisinimas, įvardijant dokumentuose tai kaip „Varžytinių dalyvio mokestį“. Tiek nukentėjusiojo P. S., tiek liudytojo E. B. parodymai paneigia R. K. aiškinimą, jog ji tik pasirašė kvituose bijodama P. S.. Nuteistoji R. K. tiek teisminio nagrinėjimo metu, tiek apeliaciniame skunde neigė suvokusi dalyvaujanti vykdant nusikalstamas veikas tame tarp ir sukčiavimą, tačiau kolegijos nuomone, tokie jos argumentai vertinami kaip siekimas išvengti baudžiamosios atsakomybės. Byloje esančių duomenų visuma, patvirtina, kad ji dalyvavo J. K. ir P. S. bei kitų asmenų susitikimuose ir girdėjo pokalbių turinį, todėl pilnai turėjo galimybę suvokti apie ką vyksta kalba. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, nagrinėjamu atveju apylinkės teismas pagrįstai konstatavo, kad byloje visi sukčiavimą apibūdinantys požymiai yra nustatyti. Nustatytos aplinkybės patvirtina, kad tiek J. K., tiek ir R. K. veikė tiesiogine tyčia, nes jie sąmoningai siekė suklaidinti nukentėjusiuosius ir, tuo pasinaudoję gauti iš jų pinigines lėšas. Atsižvelgiant į visa tai, konstatuojama, kad teisminio nagrinėjimo metu buvo nustatyti visi objektyvieji ir subjektyvieji nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 2 dalies, požymiai, leidžiantys pagrįstai vertinti nuteistųjų veiksmus kaip nusikalstamus.Teisėjų kolegija konstatuoja, kad priešingai nei teigiama apeliaciniame skunduose, byloje nėra nepašalintų abejonių, kurios turėtų būti vertinamos nuteistųjų J. K. ir R. K. naudai. Apskųstame nuosprendyje atlikta išsami įrodymų analizė, vertinta jų visuma, teismo nuosprendis nėra grįstas tikėtinais, keliančiais abejonių ar prieštaringais duomenimis. Iš baudžiamosios bylos taip pat matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai bei nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino byloje esančius teisėtais būdais gautus duomenis, o nuosprendį, laikydamasis BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatų, grindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Teismas, vertindamas įrodymus, laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų ir juos vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje ir susiejo juos į visumą, tyrė bei analizavo J. K. ir R. K. teisinančius ir kaltinančius įrodymus. Teismas, laikydamasis BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų, apkaltinamajame nuosprendyje, be įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, nurodė ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kaltinamųjų parodymus. Nors apeliaciniuose skunduose nesutinkama su teismo išvadomis, padarytomis vertinant įrodymus, pateikiant kitokį tų pačių įrodymų vertinimą, tačiau tai yra nepakankamas argumentas manyti apie neobjektyvų ar šališką nuteistųjų padarytų nusikalstamų veikų aplinkybių ištyrimą, o tuo pačiu ir ištirtų įrodymų įvertinimą. Konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas, išsamiai išnagrinėjęs bylos aplinkybes ir išanalizavęs byloje esančius tiesioginius ir netiesioginius įrodymus, pagrįstai ir motyvuotai konstatavo, kad J. K. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje, o R. K. padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 182 straipsnio 2 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje. Tenkinti nuteistųjų R. K. ir J. K. apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais ir argumentais nėra pagrindo, todėl šis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu

nutaria:

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.