Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dianos Labokaitės, Arūno Rudzinsko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Mindaugo Šimonio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. kovo 29 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1911-151/2016 pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Hoptransa“, tretiesiems asmenims akcinei bendrovei „Lietuvos draudimas“, V. M., draudimo kompanijai OOO „Konsalting“, draudimo kompanijai „Rosgosstrakh Ltd.“ dėl nuostolių atlyginimo regreso teise.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ginčas byloje kilo dėl atsakovės deliktinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl jos darbuotojo kaltės, apimties.Ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovės UAB „Hoptransa“ 18 207,18 Eur (62 865,74 Lt) nuostolių atlyginimo, taip pat bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2012 m. sausio 25 d. Lenkijoje įvyko eismo įvykis, kurio kaltininku buvo pripažintas atsakovės darbuotojas V. M., vairavęs transporto priemonę MAN 18.430, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Transporto priemonė eismo įvykio metu nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, eismo įvykio metu buvo apgadintos dar 5 kitos transporto priemonės. Lenkijos nacionalinis draudikų biuras atlygino eismo įvykio metu padarytą žalą ir pateikė pretenziją 62 865,74 Lt sumai, kurią ieškovas sumokėjo Lenkijos draudikų biurui, kartu įgydamas ir teisę reikšti regresinį reikalavimą atsakovei, kurios darbuotojas yra atsakingas už eismo įvykį.Atsakovė UAB „Hoptransa“ su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad nelaiko savęs kalta dėl visų transporto priemonių pažeidimų. Atsakovė prisiėmė atsakomybę tik už vienai transporto priemonei padarytą žalą. Tuo tarpu, dėl likusios žalos sukėlimo jos vertinimu yra kaltas transporto priemonės Scania R144, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotojas, kuris nesilaikydamas saugaus atstumo, trenkėsi į atsakovės transporto priemonę, o iš to sekė grandininė avarija bei buvo apgadintos kitos transporto priemonės. Ieškovas nepateikė jokių aiškių rašytinių įrodymų, kuriuose būtų aprašytos eismo įvykio aplinkybės bei kaltininkas/-ai. Be to, ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kurie paaiškintų žalos atsiradimo aplinkybes bei priežastis. Atsakovė transporto priemonę buvo apdraudusi Transporto priemonių valdytojo tarptautinės atsakomybės draudimu, kitaip dar vadinamu Žalia korta. Priekaba buvo drausta įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu draudimo kompanijoje AB „Lietuvos draudimas“. Įvertinus tai, galima daryti prielaidą, kad atsakovė yra tik subsidiarus skolininkas, kadangi pagrindinėmis skolininkėmis dėl nuostolių atlyginimo turėtų būti laikomos draudimo bendrovės AB „Lietuvos draudimas“ ir „Rosgosstrax“, kurios už atsakovės sumokėtas draudimo įmokas prisiėmė įsipareigojimus atlyginti nuostolius trečiajam asmeniui draudiminio įvykio atveju.Trečiasis asmuo AB „Lietuvos draudimas“ ginčą prašė spręsti teismo nuožiūra. Nurodė, kad puspriekabės valdytojo civilinė atsakomybė buvo privalomai apdrausta AB „Lietuvos draudimas“. Nagrinėjant ginčą žalos atlyginimo santykiams turėtų būti taikoma Lenkijos (t. y. šalies, kurioje įvyko eismo įvykis) teisė. Tiek Lenkijos, tiek ir Lietuvos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančiuose teisės aktuose iš esmės analogiškai reglamentuojama priekabų valdytojų civilinės atsakomybės draudikų prievolė atlyginti žalą padarytą su priekaba. Lenkijos Respublikos „Įstatymo apie privalomuosius draudimus, Draudimo Garantinį fondą ir Lenkijos transporto draudikų biurą“ 37 straipsnis, numato, kad priekabos valdytojo civilinės atsakomybės draudikas (šiuo atveju AB „Lietuvos draudimas“) atsako tik tada, jei ji nėra sujungta su vilkiku arba atsikabino nuo vilkiko ir nustojo riedėti. Analogiška nuostata įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomo draudimo įstatymo 16 straipsnio 5 dalyje. Ginčo autoįvykio metu puspriekabė buvo sujungta su vilkiku, todėl būtent šio vilkiko valdytojas (arba jo civilinės atsakomybės draudikas) yra atsakingas už ginčo autoįvykio metu padarytą žalą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apylinkės teismas 2016 m. kovo 29 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies ir priteisė iš atsakovės UAB ,,Hoptransa“ ieškovui Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudiko biurui 9 869,27 Eur nuostolių atlyginimo, 6 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. nuo 2013 m. lapkričio 28 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 593,23 Eur bylinėjimosi išlaidų. Teismas sprendimą grindė šiais argumentais:Atsakovės transporto priemonė autoįvykio metu nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Ginčo atveju transporto priemonės įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikoje, todėl tokios transporto priemonių valdytojas, išvykstant tokiems automobiliams į kitas Europos Sąjungos valstybes nares, turi būti sudaręs draudimo sutartį atitinkančią Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) reikalavimus ir galiojantį draudimo liudijimą. Rusijos bendrovė „Rosgosstrakh“ Ltd viešai skelbiamais duomenimis nėra Europos Sąjungos valstybės narės draudimo įmonė ir nėra ir niekada nebuvo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro narė, todėl jos draudimo apsauga šiuo atveju netaikoma ir nepanaikina atsakovės atsakomybės ieškovo atžvilgiu.Puspriekabės valdytojo civilinė atsakomybė buvo privalomai apdrausta AB „Lietuvos draudimas“, tačiau išmoka negali būti mokama, kadangi ginčo autoįvykio metu puspriekabė buvo sujungta su vilkiku, o tai neatitinka įvykio vietos valstybės teisės aktuose numatytų reikalavimų dėl žalos atlyginimo sąlygų taikymo.Tiek atsakovės, tiek kito automobilio, atsitrenkusio į puspriekabę vairuotojų kaltė yra mišri, todėl nors autoįvykį sukėlė atsakovės automobilis, tačiau jis sužalojo tik du stovinčius toje pačioje juostoje automobilius, o kitus tris automobilius sužalojo automobilio SCANIA vairuotojas, atsitrenkęs į atsakovo priekabą. Nustačius abipusę kaltę, žalos dydis padarytas automobiliui SCANIA ir puspriekabei SCHMITZ, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) mažintinas per pusę.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras prašo Kauno apylinkės teismo 2016 m. kovo 29 d. sprendimą panaikinti, priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį patenkinti visiškai ir priteisti visas turėtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas argumentais: Eismo įvykio valstybės – Lenkijos Respublikos nacionalinis draudikų biuras Lenkijoje įvykusio eismo įvykio metu žalą administravo savarankiškai, vadovaudamasis eismo įvykio šalyje galiojančiais įstatymais ir kitais teisės aktais, reglamentuojančiais privalomąjį draudimą, civilinę atsakomybę bei žalos atlyginimą nukentėjusiems asmenims. Todėl ieškovas neturi pareigos revizuoti Lenkijos nacionalinio draudikų biuro nukentėjusiam trečiajam asmeniui išmokėtos draudimo išmokos pagrįstumo ir teisėtumo.Ieškovas pateikė teismui Lenkijos policijos pažymą, kurioje aiškiai nurodoma, kad eismo įvykio kaltininkas yra MAN 18.730, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojas. Lenkijos policijos nubraižytoje eismo įvykio schemoje aiškiai nurodytas tas pats kaltininkas. Ieškovas pateikė teismui visus įrodymas, patvirtinančius, kad eismo įvykio metu buvo apgadintos net penkios transporto priemonės. Atsakovas teismui nepateikė įrodymų, kad visos transporto priemonės buvo apgadintos kitokiu būdu, kito eismo įvykio metu. Dėl nepagrįsto teismo sprendimo, ieškovas kartu su apeliaciniu skundu pateikė teismui Žalų administravimo departamento išvadą, kuri pagrindžia ieškinio reikalavimą. Teismas neteisingai paskirstė įrodinėjimo naštą, dėl to priėmė neteisėtą sprendimą. Teismas visą įrodinėjimo naštą perkėlė ieškovui, įpareigojo pateikti papildomus įrodymus, paneigiančius atsakovės argumentus, kurie iš esmės niekuo nepagrįsti. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė UAB „Hoptransa“ prašo apeliacinį skundą atmesti, Kauno apylinkės teismo 2016 m. kovo 29 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:Atsakovė sutinka, kad dėl eismo įvykio metu padarytos žalos yra kalta iš dalies, t. y. pripažįsta žalą padarytą transporto priemonei Iveco Daily, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau likusių transporto priemonių apgadinimai negali būti priskirti atsakovei, kadangi tokius apgadinimus sąlygojo kitų eismo dalyvių netinkamas elgesys kelyje. Atsakovės vairuotojo iš karto po įvykio paimti rašytiniai paaiškinimai visiškai sutampa su bylos nagrinėjimo metu jo paties duotais paaiškinimais, tai yra paaiškinimai yra nuoseklūs, neprieštaringi. Ieškovas bando savaip interpretuoti eismo įvykių eigą, kuri išdėstyta Žalų administravimo departamento išvadoje, pateiktoje kartu su apeliaciniu skundu. Teismas priimdamas sprendimą pagrįstai vadovavosi ne tik Lenkijos pateikta policijos medžiaga, bet ir vairuotojo V. M. paaiškinimais. Teismas išanalizavo visus įrodymus ir padarė pagrįstas išvadas. TPVCAPDĮ nuostatose nenurodoma, kad atlyginus kitos valstybės nacionaliniam biurui šio išmokėtą žalą, ieškovui iš žalą padariusio asmens šios sumos būtų priteistos visa apimtimi, nevertinant jos pagrįstumo. Kilus ginčui, teismas privalo ištirti visus įrodymus ir nustatyti tikrąjį žalos dydį. Ieškovas neįrodė, kad Lenkijos transporto priemonių draudikų biuras tirdamas eismo įvykį, būtų nustatinėjęs ir konstatavęs atsakovės darbuotojo kaltę, neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį tarp žalos ir neteisėtų veiksmų bei kaltę. Ieškovas neįrodė, kad kiti eismo įvykio dalyviai laikėsi kelių eismo taisyklių. Būtent atsakovė stengėsi išsiaiškinti visas eismo įvykio aplinkybes, gavęs neišsamią medžiagą, atsakovės atstovas pats vyko į Lenkijos Zambruvo policijos nuovadą tikslu gauti detalesnę dokumentaciją, todėl apelianto argumentai dėl netinkamai paskirstytos įrodinėjimo naštos, nepagrįsti.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas ir absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnis). Prieš vertinant apeliacinio skundo argumentų pagrįstumą, apeliacinės instancijos teismas išsprendžia ieškovo kartu su apeliaciniu skundu pateiktos Žalų administravimo departamento išvados priėmimo klausimą.Pažymėtina, kad CPK 314 straipsnyje yra suformuluota taisyklė, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui. Draudimas pateikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui nėra absoliutus. Minėtame CPK straipsnyje yra nurodytos dvi išimtys, sąlygotos dalyvaujančių byloje asmenų objektyvia galimybe pateikti įrodymus pirmosios instancijos teisme. Jeigu dalyvaujantys byloje asmenys neturėjo objektyvios galimybės pateikti įrodymus, turinčius reikšmės bylai teisingai išspręsti, įstatymas suteikia jiems teisę pateikti tokius įrodymus apeliacinės instancijos teisme. Tokie atvejai būna: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su naujai pateiktu įrodymu bei įvertinęs jo vėlesnio pateikimo priežastis, sprendžia, kad prašoma pridėti prie bylos išvada yra susijusi su byloje įrodinėjamomis aplinkybėmis, paruošta pačios ieškovės, pagrindžia ieškinio reikalavimus ir apeliaciniame skunde dėstomus argumentus, be to, gauta jau po teismo sprendimo priėmimo, todėl teisėjų kolegija priima šią išvadą ir ją vertina kartu su pateikto apeliacinio skundo argumentais.

Dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo

Ieškovas nesutinka su teismo sprendimu nurodydamas, kad teismas netinkamai vertino byloje surinktus rašytinius įrodymus, t. y., nustatydamas dalinę vairuotojo kaltę, be pagrindo rėmėsi trečiojo asmens parodymais ir atsakovės dėstoma pozicija, nors byloje esantys oficialūs duomenys patvirtina, kad dėl eismo įvykio kaltu yra pripažintas būtent atsakovės UAB „Hoptransa“ darbuotojas, vairavęs transporto priemonę MAN, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) – V. M. Taigi, iš apeliacinio skundo argumentų matyti, kad teismo sprendimas yra ginčijamas iš esmės tik dėl procesinės teisės normų pažeidimo – netinkamo įrodymų vertinimo (CPK 185 straipsnis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuosekliai plėtojamoje praktikoje įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo klausimais konstatuota, kad sprendimas ar nutartis pripažįstami teisėtais ir pagrįstais, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Išvados apie faktines aplinkybes gali būti grindžiamos tik CPK 177 straipsnio 2 ir 3 dalyse išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis, o įrodymai turi būti gauti ir ištirti CPK nustatyta tvarka. CPK 185 straipsnis įtvirtina laisvo įrodymų vertinimo principą, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus vertina teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie yra leistini ir patikimi. Teismas turi įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir kartu įrodymų visetą. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių 2010 m. liepos 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010). Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu, pagal kurį išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Taigi įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką ir pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą bei susiformavusią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų nėra absoliučiai jokių abejonių (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. kovo 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001; 2002 m. balandžio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2002; kt.). Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus oficialiuosius rašytinius įrodymus (prima facie), kuriais patvirtintos aplinkybės laikomos visiškai įrodytomis, iki jos nebus paneigtos įstatymų nustatyta tvarka (CPK 197 str. 2 d.) (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. vasario 15 d. nutartį civilinėje byloje R Nr. 3K-3-48/2005).Ginčo byloje nustatyta, jog 2012 m. sausio 25 d. Lenkijoje įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadintos transporto priemonės: 1) atsakovės darbuotojo V. M. vairuojamas automobilis MAN 18.430, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 2) SCHMITZ, valst. Nr. (duomenys neskelbtini); 3) OPEL ASTRA, valst. Nr. (duomenys neskelbtini); 4) SCANIA R144, valst. Nr. (duomenys neskelbtini); 5) FIAT PANDA, valst. Nr. (duomenys neskelbtini); 6) IVECO DAILY, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Lenkijos policijos medžiaga patvirtina, kad įvykio kaltininku pripažintas atsakovės darbuotojas V. M., vairavęs transporto priemonę MAN valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (Kelių eismo įvykio informacinis pranešimas Nr. 535-22/12 (policijos pažyma) (1 tomas, b.l. 126-131), 2015 m. lapkričio 9 d. tarnybinis pranešimas) (3 tomas, b.l. 105-106). Nurodyti Kelių eismo taisyklių pažeidimai – nepasirinko greičio pagal esamas sąlygas. Atsižvelgiant į tai, kad transporto priemonė nebuvo tinkamai apdrausta (žalia korta, išduota Rusijos draudimo kompanijos, Europos Sąjungoje negaliojo), ieškovas, atlyginęs padarytą žalą nukentėjusiems asmenims, kreipėsi į teismą prašydamas regreso teise priteisti patirtus nuostolius iš kaltojo asmens – vairuotojo darbdavio. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsakovės darbuotojas buvo kaltas tik dėl dalies eismo įvykyje padarytos žalos, todėl ieškinį tenkino iš dalies. Teismas išvadą, kad dėl eismo įvykio iš dalies yra kaltas ir kitos transporto priemonės SCANIA R114, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotojas, padarė tik iš šalių paaiškinimų. Iš bylos medžiagos matyti, kad teismas sutiko su atsakovės ir trečiojo asmens paaiškinimais, jog transporto priemonės SCANIA R114, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotojas nesilaikė kelių eismo taisyklėmis numatyto saugaus atstumo, todėl jo veiksmai buvo priežastiniame ryšyje su žalos padidėjimu. Teismas šiuos paaiškinimus susiejo su fotonuotraukomis, ieškovo pateiktomis bylą, kuriose matyti transporto priemonių pažeidimai, ir atsižvelgdamas į tai, kad pastaroji transporto priemonė apgadinta stipriai, sprendė, jog jos vairuotojas viršijo leistiną greitį.Kolegija su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka. Pagal Lenkijos institucijų pateiktą informaciją dėl kaltės bei žalos dydžio, eismo įvykio kaltininku pripažintas tik V. M., vairavęs transporto priemonę MAN 18.430, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Vertindamos kitų eismo įvykio dalyvių, tarp jų ir automobilio SCANIA R144, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotojo veiksmus, kompetentingos institucijos nenurodė jų neteisėtų veiksmų (Kelių eismo taisyklių pažeidimų), o šie duomenys laikytini oficialiais rašytiniais įrodymais, turinčiais didesnę įrodomąją galią (CPK 197 straipsnio 2 dalis, ESTT 1990 m. liepos 12 d. sprendimas Foster ir kt., C-188/89, ECLI:EU:C:1990:313). Todėl darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo spręsti, jog dėl dalies žalos yra atsakingas ir kitas asmuo, kai šios aplinkybės yra paremtos tik atsakovės ir trečiojo asmens paaiškinimais, tačiau nepatvirtinamos jokiais kitais objektyviais duomenimis. Ieškovas apeliaciniame skunde nurodo, kad pateikė teismui visus įrodymus, patvirtinančius, jog eismo įvykio metu buvo apgadintos net penkios transporto priemonės. Tuo tarpu atsakovė teismui nepateikė įrodymų, kad visos transporto priemonės buvo apgadintos kitokiu būdu, kito eismo įvykio metu. Ieškovo teigimu teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą ją perkeldamas ieškovui, t. y. įpareigodamas ieškovą pateikti duomenis apie aplinkybes, kurias įrodinėja atsakovė (CPK 178 straipsnis). Sutiktina su nurodytais apeliacinio skundo argumentais.Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, jog Lietuvos teismams nagrinėjant Lietuvos draudikų biuro regresinį ieškinį pagal TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalį dėl reikalavimo susigrąžinti eismo įvykio vietos valstybės draudikų biurui tretiesiems asmenims išmokėtas sumas dėl Lietuvos Respublikoje registruota ir privalomuoju transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu neapdrausta transporto priemone padarytos žalos ir atsakovams ginčijant savo civilinę atsakomybę, ieškovui tenka pareiga pateikti visus savo reikalavimą pagrindžiančius įrodymus, inter alia, ir transporto priemonės valdytojo civilinę atsakomybę pagal eismo įvykio vietos valstybės teisę pagrindžiančias nuostatas bei, esant poreikiui, jų taikymo ir aiškinimo praktiką, patvirtinančią reiškiamo regresinio reikalavimo pagrįstumą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-338-313/2017). Tačiau kasacinis teismas nurodytoje nutartyje taip pat pažymėjo, kad CPK 12 straipsnyje įtvirtintas rungimosi principas suponuoja, jog bylose, kuriose Lietuvos draudikų biuras reiškia atgręžtinį reikalavimą pagal TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalį, o atsakovai ginčija šio reikalavimo pagrįstumą, atsakovai, siekdami nuneigti ieškinio pagrįstumą, taip pat teikia savo poziciją pagrindžiančius įrodymus, kuriais gali būti ir su eismo įvykio vietos teise (jos aiškinimu) susiję įrodymai. Įvertinus byloje surinktą medžiagą, darytina išvada, kad ieškovas pateikė įrodymus, pagrindžiančius jo reiškiamą reikalavimą (žalos sureguliavimo bylos medžiagą, paremtą Lenkijos policijos nustatytais faktais (schemomis, paaiškinimais), žalos dydį patvirtinančius įrodymus, žalos sumokėjimą patvirtinančius duomenis). Iš šių duomenų matyti, kad transporto priemonę eismo įvykio metu valdžiusio V. M. atsakomybė dėl eismo įvykio grindžiama Kelių eismo taisyklių pažeidimu (nepasirinko saugaus greičio pagal esamas kelio sąlygas). Šiuo atveju atsakovė, ginčydama reikalavimo pagrįstumą ir siekdama jį paneigti, nepateikė jokių savo poziciją pagrindžiančių įrodymų, išskyrus savo paaiškinimus. Įvertinusi visus byloje surinktus įrodymus (CPK 185 straipsnio 1 dalis), teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje atsakovės civilinė atsakomybė dėl 2012 m. sausio 25 d. Lenkijoje įvykusio eismo įvykio yra įrodyta, todėl ieškovo regresinis reikalavimas turėjo būti tenkinamas visa apimtimi. Nurodytų argumentų pagrindu apeliacinis skundas tenkintinas, Kauno apylinkės teismo sprendimas pakeistinas, ieškovo ieškinys tenkintinas visiškai (CPK 326 straipsnio 1 dalis 3 punktas). Atsižvelgiant į tai, kad byloje nekilo ginčo dėl nuostolių dydžio, apeliacinės instancijos teismas šiuo klausimu nepasisako.Patenkinus ieškovo apeliacinį skundą ir pakeitus teismo sprendimą bei atsižvelgiant į galutinį rezultatą byloje (ieškinį tenkinti visiškai), iš naujo paskirstomos bylinėjimosi išlaidos iš atsakovės priteisiant visas bylinėjimosi išlaidas tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismuose (483,72 Eur vertimo išlaidos, 1 886 Eur žyminis mokestis, 237 Eur vykdymo išlaidos, 250 Eur žyminis mokestis, sumokėtas už apeliacinį skundą), iš viso 2 856,72 Eur bylinėjimosi išlaidų (CPK 80 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 8 punktas). Ieškinį patenkinus visiškai, iš atsakovės taip pat priteistinos visos su procesinių dokumentų siuntimu, susijusios išlaidos, t. y. 37,82 Eur (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2016 m. kovo 29 d. sprendimą pakeisti.

Ieškinį tenkinti visiškai.

Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Hoptransa“, j. a. k. 160001727, ieškovui Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui, j. a. k. 125709291, 18 207,18 Eur (aštuoniolika tūkstančių du šimtus septynis eurus 18 ct) nuostolių atlyginimo, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. nuo 2013 m. lapkričio 28 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 2 856,72 Eur (du tūkstančius aštuonis šimtus penkiasdešimt šešis eurus, 72 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti valstybei iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Hoptransa“, j. a. k. 160001727, 37,82 Eur (trisdešimt septynis eurus, 82 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu valstybei (išieškotojas: Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, j. a. k. 188659752, biudžeto pajamų surenkamoji sąsk. LT24 7300 0101 1239 4300, „Swedbank“, AB, banko kodas 73000, įmokos kodas 5660).

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.