Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Pečiulio, Nijolės Piškinaitės, Alvydo Poškaus (pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo Z. A. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 8 d. nutarties, kuria atsisakyta grąžinti sumokėtą žyminį mokestį, civilinėje byloje Nr. 2-3826-640/2013 pagal ieškovo Z. A. ieškinį atsakovui akcinei bendrovei DNB bankui dėl nuostolių atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Sprendžiamas klausimas dėl nutarties, kuria atsisakyta grąžinti sumokėtą žyminį mokestį, pagrįstumo.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta grąžinti sumokėtą žyminį mokestį, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Atskirasis skundas netenkintinas

Apeliantas yra pareiškęs ieškinį dėl atlyginimo nuostolių, kuriuos kildina iš su atsakovu AB DNB banku sudarytų Skolinimo obligacijų apmokėjimo sutarčių, kuriomis apeliantui buvo suteiktas kreditas obligacijų apmokėjimui, bei Obligacijų pasirašymo sutarčių. Iš bylos duomenų matyti, kad apeliantas pagal sutartis su atsakovu įsigijo 10 500 vnt. obligacijų, kurias apmokėjo iš dalies nuosavomis (210 000 Lt), likusi dalis - iš atsakovo skolintomis lėšomis. Apelianto teigimu, jis nagrinėjamoje byloje laikytinas vartotoju, o atsakovo padaryti pažeidimai, sąlygoję apelianto nuostolių dėl jam negrąžintų dalies sumokėtų atsakovui nuosavų lėšų atsiradimą, yra kildinami iš vartojimo teisinių santykių. Apeliantas prašo grąžinti visą už pareikštą ieškinį jau sumokėtą 4 353 Lt žyminį mokestį, nes pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punktą jis, vartotojas, neprivalėjo mokėti žyminio mokesčio. Pirmosios instancijos teismas skundžiamojoje nutartyje nurodė, jog nėra pagrindo konstatuoti, kad ginčo kreditavimo sutartys atitinka vartojimo sutarties požymius, todėl nėra pagrindo apeliantą laikyti vartotoju bei grąžinti jau sumokėtą žyminį mokestį (ar atleisti nuo žyminio mokesčio mokėjimo).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuluoti esminiai požymiai, kuriuos atitinkanti sutartis kvalifikuojama kaip vartojimo: pirma, prekes ar paslaugas įsigyja fizinis asmuo; antra, fizinis asmuo prekes ir paslaugas įsigyja ne dėl savo ūkinės - komercinės ar profesinės veiklos, o savo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti; trečia, prekes ar paslaugas teikia verslininkas (fizinis ar juridinis asmuo, veikiantis verslo tikslais). Pažymėta, jog jeigu fizinis asmuo prekes ar paslaugas vartoja verslo ar profesijos tikslais, tokiu atveju jo teisės negali būti ginamos kaip vartotojo. Tik tada, kai vartotojas yra fizinis asmuo ir prekes ar paslaugas vartoja asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti, jo teisės ir teisėti interesai ginami kaip silpnesniosios sutarties šalies. Taip pat yra konstatuota, jog kilus abejonių dėl fizinio asmens prekės (paslaugos) įsigijimo (naudojimo) tikslo, teismas turi vertinti visas reikšmingas konkrečios sutarties sudarymo aplinkybes, sutarties turinį, pobūdį, šalių elgesį po sutarties sudarymo, galimus tikslus ir pan. (CK 6.193 straipsnis) bei, remdamasis faktinių bylos duomenų ir nustatytų aplinkybių visuma, spręsti, koks buvo sutarties tikslas. Jeigu nustatoma, kad fizinio asmens sudarytos sutarties tikslas taip pat buvo ir jo ūkinės-komercinės ar profesinės veiklos poreikių tenkinimas, tokia sutartis vartojimo sutartimi kvalifikuotina ir tokiam fiziniam asmeniui specialusis vartotojo teisių apsaugos mechanizmas taikytinas tuo atveju, kai yra pagrindas konstatuoti, jog įsigytos prekės (paslaugos) naudojimas ūkinės-komercinės ar profesinės veiklos tikslui buvo visiškai nereikšmingas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-397/2011).

Taigi, teismui konkrečiu atveju sprendžiant, ar sudaryta sutartis yra vartojimo, būtina identifikuoti sutarties šalis (vartotoją ir prekių (paslaugų) tiekėją) bei nustatyti, kokio tikslo sudarydama sutartį siekia viena iš sutarties šalių – fizinis asmuo. Tai pagrįstai nurodė ir pirmosios instancijos teismas, tačiau prašymą sprendė iš esmės tuo, kad kreditavimo sutartys, teismo manymu, neatitinka vartojimo sutarties požymių, išsamiau neatskleisdamas sutarčių tikslo, reikšmingo (ne)vartotojo statusui nustatyti. Kita vertus, šiame kontekste pastebėtina, kad pagal ieškinio šioje byloje pateikimo metu jau galiojusį (nuo 2011 m. balandžio 1 d.) Vartojimo kredito įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 6 punktą kredito sutartims, kurios sudaromos su finansų maklerio įmonėmis arba kredito įstaigomis siekiant leisti investuotojui įvykdyti sandorį, susijusį su viena ar daugiau Lietuvos Respublikos finansinių priemonių rinkų įstatyme nurodytų finansinių priemonių, jei kreditą suteikianti finansų maklerio įmonė arba kredito įstaiga dalyvauja tokiame sandoryje šis įstatymas netaikomas, taigi, šiuo aspektu galima manyti, jog apelianto gautas kreditas obligacijoms įsigyti šios įstatymo nuostatos kontekste nelaikytinas vartojimo kreditu.

Šiuo atveju apeliantas sudarė ne vieną, bet tris Obligacijų pasirašymo sutartis ir tris Skolinimo obligacijų apmokėjimo sutartis. Pats apeliantas ieškinyje, remdamasis Vertybinių popierių komisijos 2011 m. liepos 28 d. sprendimu teisės pažeidimo byloje Nr. 12K-10, įrodinėja, kad investicinė skolintomis lėšomis strategija panaši į itin rizikingą (tiesa, jis teigia apie tai nežinojęs, kita vertus, šiuo metu pats tai pripažįsta, o pirmosios instancijos teismas savo sprendime konstatavo, jog rizika buvo apeliantui išaiškinta). Vartojimo santykiuose naudos gavimo rizikos elementas (bent jau paminėto lygmens) paprastai nėra aiškiai išreikštas. Atsakovas byloje teigė bei pateikė įrodymus, kad apeliantas nėra nepatyręs sudarydamas įvairias investicinio pobūdžio sutartis, veikiau priešingai (obligacijų, investicinių fondų vienetų pirkimas, kaupimas III pakopos pensijai, investicinio gyvybės draudimo sutartis – atsakovo atsiliepimo 7-13 priedai). Investuota bendra suma viršija 1 mln. litų, pats apeliantas ieškinyje teigia, kad vien tik garantuotas prieaugis, kurio jis tikėjosi pagal jam pateiktą informaciją, yra 3 proc., taigi, minimaliai 30 000 Lt. Akivaizdu, kad yra sunku objektyviai nustatyti, kam ateityje būtų naudojamas gautas prieaugis – vien asmeniniams, šeimos, namų ūkio reikmėms ar galimai verslo, profesiniams tikslams. Teisėjų kolegijos nuomone, asmuo, norėdamas pasinaudoti vartotojui teikiamomis procesinėmis lengvatomis (nemokėti žyminio mokesčio), jau pradinėje proceso stadijoje turėtų pateikti įrodymus, kad jis atitinka vartotojo statusą, t.y. nagrinėjamu atveju, kad gautas iš sudarytų sandorių prieaugis ir bus naudojamas vartojimo šeimos, namų ūkio, o ne kitais (verslo, komerciniais, profesiniais ir pan.) tikslais (CPK 12, 178 str.). Minėta, kad tuomet apeliantas tokio klausimo nekėlė, todėl yra tam tikras pagrindas manyti, kad ir jis pats nelaikė savęs vartotoju. Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, dėl aukščiau paminėtų faktinių bylos aplinkybių vykdytos investicinės veiklos požiūriu yra pagrindas įžvelgti versliškumo bei komercinius (iš abiejų šalių pusės) požymius, juo labiau, kad kreditavimo gavimo tikslas šiuo atveju yra ne tiesioginis kredito vartojimas asmeniniams, šeimos, namų ūkio reikmėms, o papildomų pajamų gavimas arba, kitaip tariant, pelno siekimas (uždirbimas) ateityje. Be to, sprendžiant šį klausimą teisėjų kolegija įvertina ir tai, kad kasacinis teismas panašioje byloje jau yra svarstęs klausimą dėl žyminio mokesčio dydžio ir toje byloje, nors aptariamu aspektu klausimas ir nebuvo keliamas, nekonstatavo ex officio, jog šalis sietų vartojimo santykiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-282/2013).

Todėl teisėjų kolegija sprendžia, jog tenkinti atskirąjį skundą nėra pagrindo, skundžiama nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 - 338 straipsniais,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 8 d. nutartį palikti nepakeistą.