Panevėžio apylinkės teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorija:1.1.3.2.; 1.1.4.5.1.; 1.1.8.2.; 1.1.11.2.; 1.1.11.3.; 1.1.11.5.; 1.1.11.6.; 1.1.11.12.; 1.2.26.2.; 2.1.4.7.; 2.1.4.8.; 2.1.6.4.; 2.1.9.1.; 2.1.14.1.2.; 2.1.14.3.2.; 2.3.6.3.; 2.3.6.4.1.; 2.3.6.4.2.; 2.3.6.4.4.; 2.3.6.4.6.;2.4.1.

2017 m. kovo 15 d.

nukentėjusiojo nepilnamečio L. G. atstovui pagal įstatymą A. G., nukentėjusiojo atstovui advokatui A. A.,

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje

T. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimęs (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, Lietuvos Respublikos pilietis, nevedęs, 9 klasių išsilavinimo, besimokantis (duomenys neskelbtini)gimnazijoje, gyvenantis (duomenys neskelbtini), neteistas;

P. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimęs 1999 m. rugpjūčio 8 d., Panevėžyje, Lietuvos Respublikos pilietis, nevedęs, 9 klasių išsilavinimo, besimokantis (duomenys neskelbtini), gyvenantis (duomenys neskelbtini), neteistas;

D. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimęs 1999 m. lapkričio 11 d., Klaipėdoje, Lietuvos Respublikos pilietis, nevedęs, 9 klasių išsilavinimo, besimokantis (duomenys neskelbtini)gimnazijoje, gyvenantis (duomenys neskelbtini), neteistas,

kaltinami padarę nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnyje.

Aprašomoji dalis

nustatė:

T. K. ir P. Š., veikdami bendrininkų grupėje, 2016 m. vasario 12 d., apie 14.00 val., viešoje vietoje – Panevėžio mieste, Ramygalos gatvėje, ties namais Nr. 48 ir 50, pažeidė viešąja tvarką, kai miesto centrinėje gatvėje, šalia bendro lavinimo mokyklos, demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai elgėsi įžūliai, nes panaudojo fizinį smurtą nepilnamečio nukentėjusiojo L. G., gim. 2000 m., atžvilgiu, ir pažeisdami žmonių teises į normalią ir ramią aplinką, sutrikdė visuomenės rimtį, o būtent: T. K. kartu su P. Š. priėję prie atsitiktinai sutikto iš mokyklos ėjusio L. G. ketindamas išsiaiškinti dėl įžeidimų, tačiau T. K. iš karto smūgiavo šiam į veidą, taip išprovokuodamas kartu su juo buvusio P. Š. elgesį smurtauti viešoje vietoje. Po to, P. Š. suėmus nukentėjusįjį už rankų ir pargriovus, T. K. kartu su P. Š. spardė ant žemės gulintį nukentėjusįjį ir tiksliai nenustatytų trauminių poveikių skaičiumi padarė L. G. odos nubrozdinimus kairės plaštakos 2-o ir dešinės plaštakos 5-o pirštų srityse, kryžkaulio ir dešinio peties sumušimus, veido ir galvos sumušimą, pasireiškusį odos nubrozdinimais ir poodinėmis kraujosruvomis kaktos, smilkinių, skruostų, dešinio apatinio žandikaulio srityje, muštine žaizda kairio skruosto srityje, lengvo laipsnio galvos smegenų sukrėtimu, t. y. sužalojimą, nežymiai sutrikdžiusį L. G. sveikatą.

Byloje D. B. buvo kaltinamas tuo, 2016 m. vasario 12 d., apie 14.00 val., viešoje vietoje – Panevėžio mieste, Ramygalos gatvėje, ties namais Nr. 48 ir 50, kad prisidėjo prie T. K. ir P. Š. pradėtos nusikalstamos veikos, spardė ant žemės gulintį nukentėjusįjį ir tiksliai nenustatytų trauminių poveikių skaičiumi padarė L. G. odos nubrozdinimus kairės plaštakos 2-o ir dešinės plaštakos 5-o pirštų srityse, kryžkaulio ir dešinio peties sumušimus, veido ir galvos sumušimą, pasireiškusį odos nubrozdinimais ir poodinėmis kraujosruvomis kaktos, smilkinių, skruostų, dešinio apatinio žandikaulio srityje, muštine žaizda kairio skruosto srityje, lengvo laipsnio galvos smegenų sukrėtimu, t. y. sužalojimą, nežymiai sutrikdžiusį L. G. sveikatą.

Kaltinamasis T. K. savo kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo pripažino iš dalies bei parodė, jog nukentėjusiojo L. G. nepažinojo, girdėjo tik kalbas, kad jis šneka apie jo šeimą, dėl ko ir įvyko konfliktas. Ankščiau tarp jo ir L. konfliktų nebuvo. Su L. G. mokosi vienoje mokykloje, jis yra metais jaunesnis. Iš pažįstamų sužinojo, kad L. G. negražiai kalba apie jo šeimą, sakė, kad tėvas- alkoholikas, mama- prostitutė. Tos šnekos buvo paskleistos prieš dvi savaites iki konflikto. Anksčiau nesprendė tos problemos, nes manė, kad jis liausis taip šnekėjęs, nes tiems žmonės, kurie jam pasakė, kad jis negražiai šneka, buvo pasakęs, kad pasakytų L. G., jog šis liautųsi taip šnekėjęs. 2016 m. vasario 12 d., apie 14.00 val. buvo išleistas iš technologijos pamokos, nes buvo sulūžęs rankos nykštys ir jis būtų negalėjęs daryti inkilų. Vienas išėjo iš mokyklos ir laukė prie mokyklos savo draugų, kur pamatė iš mokyklos išeinantį L. G.. D. B. ir P. Š. su juo kartu neišėjo iš mokyklos, jis jų laukė stotelėje, o jie išėjo vėliau, po pamokų. L. G. ėjo pas savo draugus, kurie stovėjo tarp namų, esančių Ramygalos g. Nr. 48 ir 50, jo draugų buvo 6-8 asmenys. Jis sušuko jo vardą ir, kai L. priartėjo prie savo draugų, tuomet ir jis priėjęs L. pasakė: „ar liausies apie mano šeimą taip šnekėti?“ Iš L. veido šyptelėjimo suprato, kad jam nė motais jo žodžiai. Tada jis kairės rankos kumščiu sudavė jam vieną smūgį, pataikė į smakrą. Po suduoto smūgio nukentėjusysis stovėjo, jokių sužalojimo žymių jo veide nematė. Tą visą konfliktą matė L. draugai, kurių buvo 6-8. Tai ne jų mokyklos mokiniai, kitų pašalinių žmonių nematė. Savo draugų- D. B. ir P. Š. prie savęs nematė. Kas sušuko: „policija“, nežino, gal kas iš L. draugų, gal ėję pro šalį žmonės. Tada jis pasitraukė nuo nukentėjusiojo, kuris dar stovėjo ant kojų, ir ėjo link miesto. Prie MAXIMOS, esančios Ramygalos gatvėje, sutiko draugus- D. B. ir P. Š.. Kai susitiko su draugais, jokios kalbos apie konfliktą su L. nebuvo, išsiskirstė visi namo. Tą pačią dieną, po poros valandų, buvo iškviestas į mokyklą ir sužinojo, kad L. yra ligoninėje, jis yra sulaikomas 48 valandos. Mano, kad nuo jo smūgių L. buvo išvežtas į ligoninę. Iki to laiko klasiokai buvo su D. B. ir P. Š., santykiai buvo geri ir dabar bendrauja. Pripažįsta, kad vieną smūgį L. sudavė. Ir tą smūgį sudavė dėl to, kad jis negražiai šneka apie jo šeimą. Kad D. B. ar P. Š. būtų atlikę kokius veiksmus, priėję prie L. prieš suduodant jam smūgį, nei po to smūgio sudavimo- nematė. Kokiu atstumu konflikto metu D. B. buvo nuo jo- negali pasakyti. Kad D. B. būtų kažką daręs L.-nematė. Kiek jam žinoma, P. Š. anksčiau jokių konfliktų su L. nėra turėjęs, nes jo nepažinojo. Dėl smūgio daugiausia L. galėjo būti veidas nubrozdintas, o iš kur atsirado kitokie sužalojimai, sumušimai - negali pasakyti. Žino, kad L. G. buvo sumuštas ir iki konflikto su juo. Kai L. gulėjo ligoninėje, jam atsiuntė žinutę, kuri yra jo telefone išsaugota nuotraukos formatu, jis ją gavo iš draugės B. Č., kuri jam persiuntė iš Facebook. Jis iš žinutės turinio suprato, kad jį L. sumuš. Tuo metu, kai L. buvo reanimacijoje, jis gavo tą žinutę. Parodė, kad dėl ieškinio nežino, ką pasakyti, šiuo metu savo pajamų negauna, išlaiko tėtis.

Kaltinamasis P. Š. savo kaltę dėl nusikalstamos veikos pripažino visiškai, sutinka su kaltinimu, nurodytu kaltinamajame akte. Parodė, kad 2016 m. vasario 12 d., apie 14.00 val., po pamokų su T. K. susitiko prie MAXIMOS stotelės atsitiktinai, nebuvo susitarę, kad vienas kito lauks. T. sutiko vieną. D. atėjo prie jų gal po minutės. Matė, kad T. sudavė smūgį į veidą L.. Ar spardė T. L.- nežino. Tuo metu buvęs klasiokas T. buvo priekyje, o jie buvo už jo. Jis buvo girdėjęs iš kitų asmenų, kad L. negražiai šneka apie jo draugo T. šeimą. Kai T.i trūko kantrybė ir sudavė smūgį L., jam irgi buvo dingstis prieiti prie L. ir suduoti jam smūgį. T. sudavė 1 smūgį L. G. į veido skruostą. Tada jis priėjo prie L., apkabino jį, pargriovė ant žemės ir du kartys spyrė L., kuris gulėjo ant žemės užsidengęs veidą. Kur pataikė L., nežino. Kai sudavė nukentėjusiajam smūgius, nematė, kad jam bėgtų kraujas. Pats neplanavo L. mušti, tai buvo spontaniškas veiksmas. Anksčiau nėra konfliktavęs su L.. Mokykloje nei su T. K., nei su D. B. nesitarė, kad kažkaip reikia pamokyti L.. Kur konflikto metu buvo D. B.- nežino, gal už jo. L. draugai stovėjo gal vieno metro atstumu nuo L.. Po to, kai gulinčiam L. smūgiavo iš kojos, iš aplinkinių išgirdo šūksnį „policija“, tai išgirdęs, nuėjo link MAXIMOS, namų link. Jo veiksmus matė L. draugai, tai buvo šviesus paros metas ir tai buvo vieša vieta, bet apart jų ir L. draugų, pašalinių žmonių įvykio vietoje nebuvo. Ar D. B. atliko kokius veiksmus nukentėjusiojo atžvilgiu - negali tiksliai pasakyti, ar buvo D. B. priėjęs prie L. G., nežino, nes jis buvo vienas prieš L. G.. Nurodė, kad akistatos metu sakė, kad D. spyrė L., nes pagal striukę nustatė, kad D. spyrė L. į veidą. Aplink juos buvo gal 4 žmonės. Striukė buvo raudonos spalvos ir jam atrodo, kad D. spyrė L. vieną kartą ir tą veiksmą atliko po jo pargriovimo ir po jo suduoto smūgio. Kokiomis striukėmis buvo tie 4 žmonės- neprisimena. Beeinant, prie MAXIMOS sutiko T. K. ir visi, tame tarpe ir D. B., išsiskirstė namo. Jis po įvykio, po poros dienų, buvo ligoninėje aplankyti L., jo atsiprašė, saldainių nunešė. Pripažįsta, kad gailisi dėl to, kas įvyko. Ligoninėje kalbėjausi tik su L., matė ant L. skruosto buvo užklijuotas pleistras. Jis mokosi, išlaiko tėvai, pats jokio asmeninio turto neturi. Sutinka atlyginti žalą, tačiau mano, kad civilinis ieškinys yra per didelis. Atlygino dalį žalos TLK. Ateityje daugiau taip nesielgs, suprato, kad negalima mušti žmonių, suprato, kad tai, ką padarė yra negerai.

Kaltinamasis D. B. kaltės dėl nusikalstamos veikos nepripažino ir parodė, kad 2016 m. vasario 12 d., 14.00 val. išėjęs iš mokyklos, paskambino T. K., nes tarėsi, kad po pamokų eis į miestą. T. K. pasakė, kad yra kitoje gatvės pusėje, MAXIMOS stotelėje. Nuėjęs į stotelę, sutiko T. K. ir P. Š., pasisveikino. T. K. pasakė: „gal jau einame į miestą“. T. K. pasakė: „dar palauk, aš turiu susitikimą.“ Praėjus 3-4 minutėm, T. sušukęs nubėgo link daugiabučių. Paulius bėgo jam iš paskos, bėgo ir jis, nes buvo įdomu, kad kažkas atsitiko. Pribėgus prie daugiabučių, buvo gal dešimt jam nepažįstamų jaunuolių. T. ir Paulius įbėgo į tą krūvelę, pribėgęs arčiau, gal 10 metrų nuo jų, pamatė, kad jie ten šnekasi, ginčijasi, bet suprato, kad niekam pagalbos nereikia, todėl atsitraukęs, naršė telefone. Paskui išgirdo, kad kažkas pradėjo šaukti „policija, policija“ ir visi pradėjo atsitraukti. Pamatė lyg ir gulintį asmenį, visi išsilakstė. Kai tarp jaunuolių vyko susistumdymas, tame dideliame būryje žmonių, nežino ar stumdėsi T. K. ir P. Š.. Jis įsidėjo telefoną į kišenę ir pradėjo eiti link MAXIMOS, T. pasivijo jį ir jie nuėjo į miestą. Paklausus T. K., kas buvo, jis jam tą dieną nieko nesakė, liepė nesikišti į tą reikalą ir jis daugiau nesidomėjo. P. Š. po to įvykio nebesusitiko. Nukentėjusiojo L. G. jis nepažinojo, pirmą kartą girdėjo jo vardą ir pavardę. Vakare sulaukė iš tėčio skambučio, kad jie yra kviečiami į mokyklą, ten pasakė, kad yra kaltinamas, jog sudavė L. G., rašė pasiaiškinimą. Paklausus T. K., kas atsitiko, jis pasakė, kad jį pravardžiavo, todėl iš to pykčio ėjo aiškintis su L. G., jam T. K. pasakė, kad jis keršijo už negražius žodžius, pasakytus ant tėvų, bet T. jam nesakė, ką jis tiksliai padarė, tik pasakė, kad trenkė L. už tai, kad jo tėvus negražiai išvadino. Kad spardė- nesakė. Kad kas nors kitas būtų spardęs L., apie tai nešnekėjo. Su T. K. yra draugai nuo vaikystės, tačiau iki įvykio jis nepasakojo apie tai, jog jo šeima yra apšnekama, po įvykio su juo santykiai nepasikeitė. Po to sužinojo, kad L. G. gydėsi ligoninėje. Jis nežino, kodėl Š. jį mini, gal nori P. Š., kad jis, pripažintas kaltu, kartu su kitais mokėtų pinigus. Su P. Š. iki įvykio susipykę nebuvo, nesupranta, kodėl P. Š. parodymai skiriasi nuo jo ir T. K.,. Patvirtino, kad jo striukė buvo raudona, bet ten buvo daug žmonių, o jis stovėjo atokiau nuo to būrio žmonių, kurie buvo apsirengę įvairių spalvų striukėmis, galėjo tarp jų būti ir raudonos spalvos. Jis nežinojo nei T., nei Pauliaus vaidmens tame konflikte, tik po įvykio jie papasakojo dėl ko, kas kaip vyko. Jokių veiksmų jis L. G. atžvilgiu neatliko. Ieškinio nepripažįsta, kadangi L. G. nieko nepadarė.

Iš pagarsintų nukentėjusiojo L. G. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo teisėjui apklausos metu matyti, kad apklausiamas nurodė, jog T. K. mokykloje prie jo kabinėjosi, todėl gruodžio ar sausio mėnesį jis draugui parašė, kad T. K. „duchas“, o šis viską papasakojo T. K.. Prisimena, kad 2016 m. vasario 12 d., apie 14.00 val., eidamas iš mokyklos viename iš šalia Ramygalos gatvės esančių kiemų susitiko T. K.. Šis jį pašaukė, po to priėjo. Link jo atėjo T. K., P. Š., o šiems iš paskos dar apie 15 asmenų. T. K. jam sudavė į galvos sritį, po ko P. Š. jį (L. G.) pargriovė. Pargriautas buvo spardomas. Kas jį spardė nematė, nes buvo užsidengęs veidą. Mano, jog buvo spardomas ne visų priėjusių asmenų, tačiau jį spardė daugiau nei du asmenys, kadangi smūgiai sekė vienas po kito. Buvo spardomas apie 15-20 sekundžių, viso jam buvo suduota apie 20 smūgių. Daugiausiai smūgių buvo suduota jam į galvą. Spardantys jam sakė: „žinai už ką“. Jam atsakius, jog nežino, T. K. pasakė, jog už tai, kad vadino „duchu“. Kaip buvo spardomas matė ir keletas jo draugų. Konflikto metu lyg ir matė D. B., kuris mokosi toje pačioje mokykloje. Šis buvo maždaug 30 metrų atstumu nuo jo ir jokių veiksmų neatliko. Po įvykio 5 dienas gulėjo ligoninėje. Jaučiasi nukentėjęs, kadangi veido srityje liko randas. Mušamas juto didelį fizinį skausmą, buvo labai išsigandęs, baiminosi dėl savo sveikatos ir gyvybės (1 t., b.l. 85-88).

2016 m. kovo 24 d. parodymų patikrinimo vietoje metu nukentėjusysis L. G. patvirtino apklausų metu duotus parodymus (1 t. b.l. 90-94).

Liudytojas A. G. parodė, kad nuo 2015 metų lapkričio vidurio sūnus jam pradėjo pasakoti, kad jam labai sunku, kad prie jo pradėjo kibti vienas mokinys. Jis pats nežino dėl ko, nesupranta, per pertrauką jam į sprandą duoda, tai stumia. Jis pasakė, kad nueis kartu į mokyklą pasiaiškinti, tačiau sūnus pasakė, kad jis pats išsiaiškins. Gruodžio mėnesį sūnus vėl sakė, kad eis pas direktorių, pas mokytojus, spręs problemą. Po to sūnus nutilo, jam nieko nebesakė. 2016 metų sausio pabaigoje sūnus pradėjo bėgti iš paskutinių pamokų. Suprato, kad jį jau gaudo, nes jis prisipažino, kad socialiniame tinkle Facebooke vienam draugui parašė tokią žinutę: „nežinau ko tas duchas iš manęs nori“. Tai buvo sūnaus žodžiai, o tas draugas, pasirodo, viską apie tai pranešė. Vieną dieną sūnus vos įšliaužė į kambarį: visas kruvinas, veido nesimatė, kraujas, purvas, mėlynas, pilkas visas. Vaizdas buvo baisus. Nuėjo pas direktorių, vežė sūnų į policiją, bet sūnus pradėjo alpti ir policija iš karto liepė vežti jį į ligoninę. Ligoninėje sūnus jau visai mažai į ką reagavo. Jis paklausė sūnaus ar tai tie patys asmenys, kurie priekabiavo, jį sumušė, L. atsakė, kad taip. Sūnus pasakė, kad tai T.. Jo sūnus ėjo tik su draugu O., kitų asmenų nebuvo. Kalbėjosi su gydytojais, sakė, kad sūnui labai stipriai sutrenkta galva, apie 17 smūgių buvo suduota vien tik į galvą, du į vienas nugarą ir vienas į petį. Vaikinų įvykio vietoje buvo ir daugiau, sūnus sakė, kad buvo apie 15 asmenų, kurie jį mušė. Smūgių buvo daug. Po to įvykio buvo labai didelis stresas jam, žmonai ir pačiam L.. Sūnui liko randas galvoje, buvo daug sumušimų. Galva buvo ištynusi, mėlynės, geltona visa, visokios dėmės, atrodė baisiai. Gydytoja sakė, kad pasekmės gali būti net ir po 5 metų. Šiuo metu jam gydymas netaikomas. Po įvykio L. turėjo pakeisti mokyklą. Sūnus nepažįsta tų vaikinų tėvų, netiki, kad jis pravardžiavo kažką. Po įvykio pirko vaistus, visi lankė sūnų ligoninėje. Į ligoninę pas L. buvo atėjęs Paulius su mama, atsiprašė, kažką dovanų atnešė, Paulius vienintelis prisipažino ką padarė, atsiprašė, matyti, kad gailisi. T. K. neatsiprašė, nors buvo iniciatorius. Kai sūnus atėjo sumuštas, beveik nieko nekalbėjo, kai jis paklausė: „ar tai jie“, jis atsakė: „taip“. Suprato, kad tai T. K. ir kt. Dabar persekiojimų jokių nesijaučia, bet baimė sūnui dar yra išlikusi. Pažymėjo, kad ir jam buvo labai stiprus moralinis smūgis, jautė kaltės jausmą, kad nenuėjo laiku į mokyklą išsiaiškinti, savaitę laiko jautė didelį stresą. Prašė teismo pripažinti jį ir sūnų nukentėjusiaisiais šioje byloje ir priteisti po 3000 Eur jam ir sūnui iš visų trijų kaltinamųjų. Sūnui išlikusi baimė, be to, po to įvykio darė papildomus tyrimus, skenavo galvą, pakitimų nebuvo rasta, tik gydytojas sakė, kad smarkus sukrėtimas buvo. Ieškininius reikalavimus grindžia tuo, kad kiekvienas nusikaltimas turi nešti ir finansines pasekmes. Pabrėžė, kad ir pats pradėjo gerti vaistus, savijauta pablogėjo, tačiau tai patvirtinančių dokumentų nepateikė. Jis pats fizinių skausmų neišgyveno, stacionariai nesigydė, pas medikus nesikreipė, jam buvo morališkai skausminga pamatyti savo vaiką tokį. Kvitų nei dėl savo, nei dėl vaiko gydymo nerinko, čekių dėl pagerinto maisto pirkimo nerinko.

Liudytojas O. M. parodė, kad kaltinamuosius iš matymo yra matęs. Datos nepamena, galėjo būti prieš metus, ėjo iš Miltinio gimnazijos, po pamokų, su L. G. namo. Valandos neprisimena. Ėjo pro daugiabučius, Ramygalos gatvėje. Pradžioje, susitiko grupę žmonių, pasisveikino su tais vaikinais ir jie nuėjo savo keliu. L. išgirdo, kad kažkas jį kviečia ir nuėjo pas juos. Tų vaikinų, kurie pakvietė L., buvo gal keturi. Jis pastovėjo, palaukė L., tarp vaikinų vyko kivirčas. Po to, pabaigoje, jis nuėjo pas L., pakėlė jį ir nuėjo link stotelės. L. buvo sumuštas. Kas jį ir už ką sumušė - nežino. Kiek asmenų L. G. mušė-nematė, nes buvo apie 7 metrų atstumu nuo jų. Kiek ten buvo asmenų, su kuriais L. G. kalbėjosi, nežino: gal du, gal trys, gal dar daugiau. Kai L. atsigulė ant žemės, tada tik ir pamatė jį gulintį. Kaip jis ten atsirado ant žemės, nematė, tik matė nueinančius gal 4 žmones. Kai jis priėjo prie L., jį pakėlė, matė kad ant L. veido yra kraujas, iš kur jis bėgo- nežino. Taip pat buvo purvina jo striukė, ant rankų matėsi kraujas, tačiau jis nebuvo praradęs sąmonės, buvo orientuotas. Siūlėsi jį palydėti į ligoninę, bet jis atsisakė, tuomet jį palydėjo apie 200 metrų iki autobusų sustojimo. L. žandas buvo kruvinas. Nurodė, kad jis galėjo būti spardomas, nes jis gulėjo ant žemės, tačiau jis to nematė. Ar tų stovinčių ir nueinančių vaikinų tarpe buvo kaltinamieji – negali pasakyti. Žinojo, kad L. guli ligoninėje, nebuvo jo nuėjęs aplankyti. Vėliau su L. buvo susitikę mokykloje, bet jis neklausė nei už ką, nei kiek žmonių jį sumušė, tiesiog nenorėjo lįsti. L. jam ne draugas, jie– klasiokai. Kai L. pakėlė, jis jau nekalbėjo apie tai, kas jį sumušė ir kiek žmonių, nes jam jau ne tas buvo galvoje. Nurodė, kad ir šiandien nežino, kiek žmonių jį sumušė, tik L. sakė, kad „prisikalbėjo“. Patvirtino, kad jis pripažino, kad kažką apkalbėjo, bet kurį asmenį- neįvardijo. Pažymėjo, kad L. turi polinkį apkalbėti klasiokus. Patvirtino, kad pažįsta kaltinamuosius iš matymo, vienoje mokykloje mokosi. Ar jie buvo toje įvykio vietoje, negali pasakyti. Ar iki to įvykio L. buvo primuštas kitų, nežino, jis nesiguodė. Pašaliniai žmonės praeidavo, bet niekas nesustodavo. Patvirtino, kad žodžių „policija, policija“ nebuvo. Gal po mėnesio L. grįžo į pamokas, dėl savo sveikatos stovio L. nieko nesakė, nesiskundė.

Ekspertė Sandra Mažeikienė teisiamojo posėdžio metu paaiškino, kad susipažinusi su papildomai pateiktais nukentėjusiojo atstovo medicininiais duomenimis, paties L. G. nematė, jo sužalojimus vertino remdamasi duomenimis iš Panevėžio ligoninės ligos istorijos. Parodė, kad iš medicininių dokumentų L. G. nustatytas veido ir galvos sumušimas, pasireiškęs odos nubrozdinimais ir poodinėmis kraujosruvomis kaktos, smilkinių, dešinio apatinio žandikaulio srityse, muštine žaizda kairiojo skruosto srityje, lengvo laipsnio galvos smegenų sukrėtimu, odos nubrozdinimai kairės plaštakos 2-o ir dešinės plaštakos 5-o pirštų srityse, kryžkaulio ir dešinio peties sumušimai. Dėl nustatytų sužalojimų L. G. sveikata sutrikdyta nežymiai. Sužalojimai padaryti kietais bukais daiktais, galimai, suduodant kumščiu, įspiriant ir panašiai. Galimybė L. G. susižaloti pačiam yra mažai tikėtina. Patvirtino pateiktą savo išvadą. Nurodė, kad medicininėje dokumentacijoje esantys duomenys apie sužalojimus nėra pakankami, kad nurodyti trauminių poveikių skaičių. Tikėtina, kad sužalojimų padarymo metu L. G. galėjo būti sukeltas fizinis skausmas. Pažymėjo, kad praeitame posėdyje jai pateiktus dokumentus: epikrizę iš ligos istorijos, tomografo aprašymą, ji jau įvertino. Nurodė, kad iš šeimos gydytojo pateiktoje pažymoje jokių kitų naujų duomenų nėra. Šeimos gydytoja rašo pažymą mokyklai, kurioje nurodyta informacija apie ligoninės stacionare išbūtą laiką, ligos diagnozę ir trumpai aplinkybes, bet jos yra visiškai tokios pat, kaip ligos istorijoje, kažko naujo ten nėra. Ji iš vienos pažymos sužinojo, kad ambulatorinis gydymas buvo tęsiamas nuo 2016 m. vasario 18 d. iki 2016 m. vasario 26 d, tačiau dėl kokio sužalojimo- nenurodyta, ji pati mano, kad dėl blogos savijautos. Nurodė, kad turimais duomenimis ji neturėjo keisti sveikatos sutrikdymo mąsto, motyvuojant ilgesniu gydymo laikotarpiu, nes toje pažymoje, kurią jai pateikė praeito posėdžio metu, nėra jokių objektyvių funkcijos, neurologinių sutrikimo požymių. Jei gydymas tęsiamas tik dėl blogos savijautos, tai nekeičia sveikatos sutrikdymo mąsto.. Parodė, kad iš jos turimų duomenų matyti, kad L. G. į ligoninę kreipėsi 2016 m. vasario 12 d.,15.19 val., kuomet jis atvyko į ligoninės priėmimo skyrių, kur priėmimo lape kompiuteriu yra įvestas tikslus laikas, tačiau apie gydymą informacijos neturi.

Civilinis atsakovas E. K. teisiamojo posėdžio metu paaiškino, kad T. gailisi už padarytą nusikaltimą. T. sakė, jog dėl to, kad jį pravardžiuoja L. G., t. y. apkalbėjo, kad tėvas- alkoholikas, o mama- prostitutė, todėl brendo konfliktas. Pažymėjo, kad nesutinka su ieškininiais reikalavimais nei L., nei jo tėvo. Pažymėjo, kad jis su sūnumi nuo 12 metų, jis jį augina vienas, kartu gyvena. Sūnus planuoja baigti 12 klasių ir būti miškininku, tai jo sena svajonė. Su sūnumi kalbėjo po šio įvykio, jis pažadėjo, kad taip nebebus, kad elgsis tinkamai.

Civilinė atsakovė V. Š. paaiškino, kad dėl vaiko nusikaltimo labai gailisi, sūnus irgi gailisi dėl to. Su sūnumi kalbėjosi, jis išvadas padarė, elgiasi dorai. Mano, kad dėl draugystės sūnus taip pasielgė. Sūnus blogai vertina savo elgesį, jis išgyvena ir ji pati jaudinosi dėl vaiko, kad kas nors neatsitiktų. L. aplankė gydymosi įstaigoje ir su L. mama telefonu kalbėjosi, atsiprašė. Ieškinys per didelis, nes turi sūnų studentą, kurį dar išlaiko. Nurodė, kad ieškinį pripažįsta iš dalies, sutinka atlyginti 500 Eur. P. Š. mokosi profesinio rengimo centre, per 3 metus įgis specialybę, planuoja baigti mokslus. Sutinka ir toliau ugdyti ir prižiūrėti savo vaiką, dės pastangas, kad jis daugiau nenusikalstų. Per šį laikotarpį sūnus jokių reikalų su policija neturėjo. Pats jis jokių savarankiškų pajamų neturi, yra tėvų išlaikomas.

Civilinis atsakovas V. Š. parodė, kad sūnus gailisi dėl to, ką padarė. Nurodė, kad jis turi įtakos sūnaus auklėjimui. Mano, kad ieškinys yra per didelis, sutinka, kad L. yra padaryta žala, bet galėtų atlyginti tik dalį ieškinio, t. y. 500 Eur, nes tiek įvertino padarytą žalą. Nurodė, kad dirba pagal individualią veiklą, vasarą uždirba statybose, o šiai dienai veikla sustabdyta, nes nėra darbų.

Civilinė atsakovė A. B. teisiamojo psoėdžio metu paaiškino, kad tiki savo sūnumi, kad jis nemušė L. G.. Jis ramus, nekonfliktiškas vaikas, jokių rūpesčių, kad jis su kuo nors susimušė, nėra turėję. Sūnus ketina įgyti vidurinį išsilavinimą, ruošiasi studijuoti aviaciją. Patvirtino, kad anksčiau jokių konfliktų sūnus neturėjo.

Civilinis atsakovas S. B. parodė, jog ryšys su sūnumi yra stiprus, stengiasi aptarti problemas, neslepia nieko vienas nuo kito. Tą dieną, kai paskambino iš mokyklos socialinė darbuotoja ir pakvietė su sūnumi atvykti, važiuojant paklausė sūnaus, koks įvykis atsitiko, nematė, kad sūnus dėl ko nors abejotų, bet sūnus įtarė dėl ko važiuoja, jis pasakė, kad buvo kažkokie konfliktai, tačiau jis pats nedalyvavo Jis tiki savo sūnumi, stengiasi, kad jis nemeluotų. Sutinka ir toliau kartu su žmona sūnų prižiūrėti ir auklėti, kol taps pilnametis.

Iš 2016 m. kovo 4 d. specialisto išvados Nr. G 269/2016 (05) matyti, kad L. G. nustatytas veido ir galvos sumušimas, pasireiškęs odos nubrozdinimais ir poodinėmis kraujosruvomis kaktos, smilkinių, dešinio apatinio žandikaulio srityse, muštine žaizda kairiojo skruosto srityje, lengvo laipsnio galvos smegenų sukrėtimu, odos nubrozdinimai kairės plaštakos 2-o ir dešinės plaštakos 5-o pirštų srityse, kryžkaulio ir dešinio peties sumušimai. Dėl nustatytų sužalojimų L. G. sveikata sutrikdyta nežymiai. Sužalojimai padaryti kietais bukais daiktais, galimai suduodant kumščiu, įspiriant ir panašiai. Galimybė L. G. susižaloti pačiam yra mažai tikėtina. Medicininėje dokumentacijoje esantys duomenys apie sužalojimus nėra pakankami, kad nurodyti trauminių poveikių skaičių. Tikėtina, kad sužalojimų padarymo metu L. G. galėjo būti sukeltas fizinis skausmas (1 t., b.l. 29-30).

Pažymėtina, kad nuo 2017 m. sausio 1 d. pasikeitė BK 284 straipsnio redakcija, neliko jo 2 dalies, kuri numatė sankcijas už baudžiamojo nusižengimo padarymą, kuri iš esmės šių kaltinamųjų atžvilgiu neliečia, kadangi jie yra kaltinami įžūliu elgesiu ir tiek straipsnio dispozicija, tiek sankcija, liko, kokios buvo.

Įvertinus byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumą, kaltinamųjų T. K. ir P. Š. nusikalstama veika teisingai kvalifikuota ir atitinka LR BK 284 straipsnį, t. y., kaltinamieji T. K. ir P. Š., veikdami bendrininkų grupėje, viešoje vietoje, kitų asmenų akivaizdoje, vartojo fizinį smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu, padarydami jam nežymų sveikatos sutrikdymą ir savo elgesiu pažeidė viešąją tvarką bei sutrikdė rimtį. / 2017 m. sausio 1 d. redakcija/.

LR BK 284 straipsnyje numatyta atsakomybė už viešosios tvarkos pažeidimą tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Viešosios tvarkos sutrikdymas gali pasireikšti tiek kaltininko tiesiogine, tiek netiesiogine tyčia sutrikdyti visuomenės rimtį ir tvarką. Veikos kvalifikavimą pagal BK 284 straipsnį lemia šie objektyvieji nusikaltimo sudėties požymiai: padarytos veikos (veiksmų) pobūdis, kilę padariniai ir nusikaltimo padarymo vieta. BK 284 straipsnio dispozicijoje nurodyti keli alternatyvūs viešosios tvarkos pažeidimo būdai, vienas iš jų – įžūlus elgesys. Fizinio smurto panaudojimas prieš asmenį viešoje vietoje prieštarauja visuomenėje nusistovėjusioms žmonių tarpusavio bendravimo normoms ir tokie veiksmai paprastai laikomi įžūliu elgesiu, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-248/2008, 2K-136/2010, 2K-447/2010, 2K-229/2011, 2K-410/2011, 2K-318/2012, 2K-719/2013, 2K-120/2014, Nr. 2K-229/2014, 2K-164-976/2015).

Esminių LR BK 284 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių savo veikoje iš esmės neneigė ir pats kaltinamasis T. K., o P. Š. jas pripažino visiškai. Byloje yra neginčytinai nustatyta, kad konfliktas tarp L. G. ir T. K. įvyko Ramygalos g., Panevėžyje, esant 6-8 jaunuolių grupei. Šiuos faktus nurodė kaltinamieji, be to, juos patvirtina ir liudytojo O. M. parodymai. Taip pat byloje yra nustatyta, jog minėtoje vietoje vyko konfliktas. Šį faktą patvirtina nukentėjusiojo, kaltinamųjų, liudytojų parodymai. Tiek kaltinamasis D. B., tiek liudytojas O. M. nurodė, jog T. K. nuėjus prie L. G. girdėjosi šūkavimai ir rėkavimai. Šiais teiginiais nėra jokio pagrindo netikėti. Pastebėtina, jog kaltinamasis T. K. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme tvirtino, jog L. G. įžeidinėjimai jo šeimos atžvilgiu vyko ankščiau, todėl konfliktas brendo dar prieš įvykį. Tiek P. Š., tiek D. B. teigė, kad T. K. keršijo už savo tėvus, o nukentėjusiojo klasiokas O. M. patvirtino, kad L. G. mėgo pasišaipyti iš kitų, todėl teismui nekyla jokių abejonių dėl įvykusio konflikto tarp A. K. ir L. G..

Nukentėjusysis, nukentėjusiojo atstovas bei specialistė teisme ir išvadoje nurodė, jog L. G. buvo sumuštas ir nežymiai sutrikdyta jo sveikata dėl daugybinių kūno sužalojimų. Fakto, jog nukentėjusiajam sudavė vieną smūgį neginčijo ir T. K., o P. Š. nurodė, kad jis pargriovė L. G. ir spyrė jam du kartus. Tuo pačiu, nors kaltinamasis T. K. aiškino, jog jis smūgiavo į veidą vieną kartą, nukentėjusysis liko stovėti ir jis pasišalino, išgirdęs „policija“, tačiau teismas vertina P. Š. prisipažinimą, jog jis, neketinęs mušti L. G., bet pasekoje, kai T. K. sudavė smūgį, jis pargriovė L. G. ir jam spyrė du kartus, kaip ir specialistų išvadoje nurodyta, kad sužalojimai padaryti kietais bukais daiktais, galimai, suduodant kumščiu, įspiriant ir panašiai. Tokių kaltinamųjų parodymų nepaneigia jokie byloje surinkti duomenys, todėl jais netikėti nėra jokio pagrindo.

Remiantis išdėstytais įrodymais, kaltinamieji T. K. ir P. Š. panaudojo prieš nukentėjusįjį L. G. fizinį smurtą, sudavė jam kaltinime nurodytus smūgius į įvairias kūno vietas, o tai remiantis susiklosčiusia teismų praktika laikytina BK 284 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos objektyviuoju požymiu – įžūliu elgesiu.

Atmestini kaltinamųjų T. K. ir P. Š. parodymai kaip nelogiški, aiškinantis ar iš tiesų L. G. buvo draugų rate ar T. K. atsivedė draugus, kad įvykdytų savo asmeninį kerštą. T. K. nurodė, kad buvo „labai daug jo draugų, kad jie draugai sprendžiu iš to, kad jie pasisveikino, buvo 8-6 asmenys, ne iš mūsų mokyklos, kai priėjo L. G.“. Jie priėjo prie nukentėjusiojo, kai šis „jau buvo prie draugų“ ir jam nebuvo svarbu tuo metu, kad nukentėjęs su draugais P. Š. analogiškai nurodo, kad „prie L. G. 5-6 žmonės stovėjo“, kai pokalbio metu T. K. „trūko kantrybė ir jis smūgiavo“. Toje krūvelėje „įvyko susistumdymas“. Manytina, kad kaltinamieji, teismui įrodinėdami šias aplinkybes bando pagerinti savo padėtį., sumenkindami savo vaidmenį nusikalstamos veikos atžvilgiu. Tuo tarpu nukentėjusysis ir su juo buvęs liudytojas O. M. nurodė, kad grupė asmenų buvo ne su jais, bet su L. G. sumušusiais asmenimis. Nukentėjusysis nurodė, kad T. K. jį pašaukus, „atėjo dar 15 asmenų, kurie stovėjo 1-2 m atstumu, o prie pat stovėjo T. K. ir P. Š.“. L. G. nurodė, kad „T. K. pašaukus, prie jo priėjo P. Š. ir T. K., o šiems iš paskos - dar apie 15 asmenų“. Liudytojas O. M. parodė, kad jis su nekentėjusiuoju išėjo dviese, buvo sutikę grupę asmenų, tačiau tuo metu, kai kažkas pašaukė L. G., ta grupė buvo nuėjusį ir jie su L. G. buvo tik dviese. L. G. pašaukusių vaikinų grupėje buvo keletas, daugiau nei trys ir tai nebuvo L. G. „draugai“. Vertinant šiuos parodymus, teismas laiko patikimais ir objektyviais nukentėjusiojo, jo atstovo ir O. M. parodymus, nustatant, kad nukentėjusysis buvo su klasioku, buvo pašauktas T. K. ir atsidūrė grupėje asmenų, kurie sureagavo į T. K. žodžius, kuriais jis pakvietė nukentėjusįjį. Šiuo parodymus iš dalies patvirtina ir kaltinamojo D. B. parodymai, kuris viso proceso metu nuosekliai laikėsi pozicijos, kad jis nedalyvo sumušant L. G..

Taigi teismas, įvertinęs visa, kas buvo aptarta anksčiau, konstatuoja, jog T. K. ir P. Š. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnyje. Nagrinėjamu atveju nekyla jokių abejonių, kad T. K. ir P. Š. veiksmai, t. y. šūkavimai, konfliktavimas, fizinio smurto prieš kitą asmenį vartojimas viešoje vietoje, kai tokius veiksmus mato pašaliniai asmenys, yra vertintini kaip įžūlūs, neatitinkantys bendrųjų viešo elgesio taisyklių, egzistuojančių visuomenėje, rodantys nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai. Taip pat yra visiškai akivaizdu, jog dėl kaltinamųjų veiksmų buvo sutrikdyta visuomenės rimtis bei tvarka.

Dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės

Sprendžiant klausimą dėl nepilnamečių T. K. ir P. Š. atleidimo nuo atsakomybės už padarytą nusikalstamą veiką, teismas atsižvelgia į LR BK 93 straipsnio nuostatas. LR BK 93 straipsnio 1 dalis numato tris bendrąsias būtinas nepilnamečio atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygas: pirma, asmuo turi būti nepilnametis, t. y. veikos padarymo metu dar nesulaukęs aštuoniolikos metų; antra, pirmą kartą padaręs nusikalstamą veiką; trečia, jo padaryta veika turi būti baudžiamasis nusižengimas ar neatsargus arba nesunkus, ar apysunkis tyčinis nusikaltimas. Šioje byloje tokios sąlygos yra nustatomos T. K., kuris nusikalto pirmą kartą, tiesiogine tyčia padarė nesunkų nusikaltimą, numatytą BK 284 str., veikos padarymo metu jis buvo nepilnametis. Be minėtų bendrųjų atleidimo pagrindų yra ir papildomos alternatyvios atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygos, numatytos BK 93 straipsnio 1 ir 2dalies 3 punkte – tai, kad iš dalies pripažino padaręs nusikalstamą veiką, ir yra kitų pagrindų manyti, kad jis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Iš bylos medžiagos taip pat matyti, kad T. K. mokykloje charakterizuojamas patenkinamai, administracine tvarka baustas, Viešosios įstaigos „Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centras“ Panevėžio skyriaus įskaitoje neregistruotas, pas psichiatrą ir priklausomybės ligų specialistą nesilankė. Kaltinamasis neteistas, žada ateityje toliau mokytis ir nebenusikalsti, turi pastovią gyvenamąją vietą ir yra prižiūrimas tėvo, todėl teismui yra pagrindas manyti, kad jis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, todėl vadovaujantis LR BK 93 straipsnio 1 , 2 dalies 3 punktu, LR BK 83 str., 87 str. nuo baudžiamosios atsakomybės jis atleistinas skiriant auklėjamojo poveikio priemones – įspėjimą ir elgesio apribojimą. Skiriant elgesio apribojimą, teismas atsižvelgia į nusikalstamos veikos pobūdį ir sukeltas pasekmes bei į tai, kad T. K. mokosi.

Šioje byloje tokios sąlygos yra nustatomos P. Š., kuris nusikalto pirmą kartą, tiesiogine tyčia padarė nesunkų nusikaltimą, numatytą BK 284 str., veikos padarymo metu buvo nepilnametis. Be minėtų bendrųjų atleidimo pagrindų yra ir papildomos alternatyvios atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygos, numatytos BK 93 straipsnio 1, 2 dalies 3 punkte – tai, kad pripažino padaręs nusikalstamą veiką, atsiprašė nukentėjusiojo, atlygino dalį žalos TLK, kas leidžia manyti, kad jis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Iš bylos medžiagos taip pat matyti, kad P. Š. mokyklos charakterizuojamas patenkinamai, pagal gyvenamą vietą jo atžvilgiu nusiskundimų negauta, Viešosios įstaigos „Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centras“ Panevėžio skyriaus įskaitoje neregistruotas, pas psichiatrą ir priklausomybės ligų specialistą nesilankė.

Taigi vertinant gerėjantį kaltinamojo elgesį laikytina, kad P. Š. yra atitinkantis bendruosius atleistinam nuo baudžiamosios atsakomybės pagal LR BK 93 straipsnį asmeniui keliamus reikalavimus, išpildo ir alternatyvias iš papildomų sąlygų.

Kaltinamasis neteistas, žada ateityje toliau mokytis ir nebenusikalsti, turi pastovią gyvenamąją vietą ir yra prižiūrimas, todėl teismui yra pagrindas manyti, kad jis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, todėl vadovaujantis BK 93 straipsnio 1, 2 d. 3 p. nuo baudžiamosios atsakomybės jis atleistinas, skiriant auklėjamojo poveikio priemones – atidavimą tėvų priežiūrai ir elgesio apribojimą. Skiriant elgesio apribojimą, teismas atsižvelgia į nusikalstamos veikos pobūdį ir sukeltas pasekmes, bei į tai, kad P. Š. mokosi.

Dėl D. B. kaltės

D. B. buvo kaltinamas tais pačiais veiksmais padaręs nusikaltimą, numatytą BK 284 straipsnyje.

Pagal BK 2 straipsnio 3 dalį asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio. Tai reiškia, kad baudžiamoji atsakomybė kyla tik tada, kai BK numatyta veika padaroma viena įstatyme nustatytų kaltės formų, t. y. tik suvoktas, sąmoningas (šiuo atveju, tyčinis) baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymas gali būti baudžiamosios atsakomybės pagrindas. To paties įstatymo 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Jei veikoje nėra bent vieno iš šių požymių, joje nėra ir nusikalstamos veikos sudėties požymių. Nusikaltimo sudėties požymių visuma – objektyvieji požymiai (veika, padariniai, priežastinis ryšys) ir subjektyvieji požymiai (kaltė, motyvas, tikslas) yra būtinas pagrindas asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn.

Taigi kaip ir aukščiau aptarta, dėl viešosios vietos (Panevėžyje esančios Ramygalos g., miesto centre) požymio abejonių nėra. Taip pat nustatyta, kad kiti du kaltinamieji- T. K., smogdamas vieną kartą į veidą, ir P. Š., daugiau nei du kartus spirdamas į nukentėjusiojo kūną, nukentėjusiajam nežymiai sutrikdė sveikatą. Tačiau tiriamu atveju nėra nustatyta ir įrodyta, kad ir D. B. spyrė L. G. ar kitaip prieš jį panaudojo smurtinius veiksmus.

Teismų praktikoje laikytina, jog viešosios tvarkos pažeidimas gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-437/2013). Taigi būtina, kad toks asmuo suvoktų, jog savo veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, numatytų, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka ir to norėtų. Iš byloje esančių duomenų negalima daryti išvados, jog D. B. sudavė smūgį L. G.. Jokių duomenų, rodančių aiškius kaltinamojo nusikalstamus veiksmus, nesurinkta nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio nagrinėjimo metu.

Apkaltinamasis nuosprendis gali būti grindžiamas tik visiškai nekeliančiais abejonių įrodymais, jog buvo padaryta nusikalstama veika, dėl kurios kaltinamasis atiduotas teismui ir kad tą nusikalstamą veiką padarė būtent šis asmuo. Kaip nustatyta byloje, kaltinamieji T. K. kaltu dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos prisipažino iš dalies, P. Š. prisipažino visiškai. T. K. teisiamojo posėdžio metu tvirtino, kad D. B. ir P. Š. su juo kartu neišėjo iš mokyklos, jis jų laukė stotelėje, o jie išėjo vėliau, po pamokų. Be to, kartu prie L. G. jų nematė, jie susitiko po kelių minučių. P. Š. parodė, kad D. atėjo prie jų gal po minutės. Taip pat parodė, kad nematė ar D. spyrė L.. Vėliau, užduodant klausimus, P. Š. neva prisiminė, kad D. buvo raudona striuke ir spyrė L.. Tokie P. Š. nekonkretūs ir nenuoseklūs parodymai vertinti kritiškai ir juos teismas atmeta kaip nepatikimus, juo labiau, kad daugiau nei nukentėjusysis, nei liudytojai negalėjo pasakyti, kad būtent D. B. dalyvavo naudojant smurtinius veiksmus L. G. atžvilgiu. Be to, ir pačių kaltinamųjų pozicija neužtikrinta šiuo klausimu. Teismas neturi pagrindo netikėti D. B. viso proceso metu duotais nuosekliais ir logiškais parodymais, kuriais jis tvirtino, kad T. ir Paulius įbėgo į tą krūvelę, pribėgęs arčiau, gal 10 metrų nuo jų, pamatė, kad jie ten šnekasi, ginčijasi, šaukia vienas kito, nesiklausė kalbų, bet suprato, kad niekam pagalbos nereikia, todėl atsitraukęs, naršė telefone. Nematė ar T. sudavė kam nors smūgį, tarp šaukiančiųjų T. balso negirdėjo. Nurodė kad konfliktas vyko apie 3 minutes, tarp namų, ant takelio. Paskui išgirdo, kad kažkas pradėjo šaukti „policija, policija“ ir visi pradėjo atsitraukti. Pamatė lyg ir gulintį asmenį, visi išsilakstė. Kai tarp jaunuolių vyko susistumdymas, tame dideliame būryje žmonių, nežino ar stumdėsi T. K. ir P. Š.. Ar buvo tas asmuo, kurį po to matė gulintį ant žemės, nes tiksliai nežino, kaip jis atrodo. Po įvykio, įsidėjo telefoną į kišenę ir pradėjo eiti link MAXIMOS, T. pasivijo jį ir jie nuėjo į miestą. Paklausus T. K., kas buvo, jis jam tą dieną nieko nesakė, liepė nesikišti į tą reikalą ir jis daugiau nesidomėjo. P. Š. po to įvykio nebesusitiko. Nukentėjusiojo L. G. jis nepažinojo, pirmą kartą girdėjo jo vardą ir pavardę.

Nukentėjusysis L. G. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad „Konflikto metu lyg ir matė D. B., kuris mokosi toje pačioje mokykloje. Šis buvo maždaug 30 metrų atstumu nuo jo ir jokių veiksmų neatliko“.

Pažymėtina, kad pats nukentėjusysis, jo atstovas ir teisiamojo posėdžio metu davęs parodymus kaip liudytojas jo tėvas A. G. bei liudytojas P. M. net neužsiminė apie D. B. ir neišskyrė jo raudonos striukės, kuri žiemos metu, manytina, turėjo atkreipti dėmesį.

Kaip matyti iš anksčiau nurodytų nukentėjusiojo, liudytojų, pačių kaltinamųjų parodymų, niekas konkrečiai nenurodė D. B. atliktų veiksmų, kurie leistų teismui padaryti neabejotiną išvadą dėl jo kaltės atlikus baudžiamajame įstatyme numatytus veiksmus. Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į nukentėjusiojo L. G., liudytojų G. ir O. M. ar kaltinamųjų T. K. ir P. Š. parodymus, aiškinant aplinkybes dėl konfliktinės situacijos ir į tai, kad nei nukentėjusysis L. G., nei liudytojai nenurodė D. B. atliktų veiksmų, nesant kitų patikimų įrodymų, negalima daryti vienareikšmės išvados, kuri leistų pagrįsti D. B. kaltę padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnyje. Nukentėjusiojo L. G. ir minėtų liudytojų parodymų, Valstybinės teismo medicinos tarnybos (duomenys neskelbtini) skyriaus specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) esančių duomenų analizė suponuoja išvadą, kad byloje nėra pakankamai objektyvių įrodymų, kurie patvirtintų, jog D. B. dalyvavo konflikte prieš nukentėjusįjį. Vienintelio, t. y. kaltinamojo P. Š. prieštaringi parodymai, kad visi kaltinamieji smurtavo D. B. atžvilgiu, nenurodant, kada ir kokius veiksmus konkrečiai D. B. atliko L. G. atžvilgiu, nėra pakankamas D. B. kaltės įrodymas.

Esant tokioms aplinkybėms D. B. yra išteisintinas, neįrodžius, jog kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

Dėl civilinių ieškinių ir proceso išlaidų

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.263 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtintas visiškas žalos atlyginimo principas: žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų numatytais atvejais – ir neturtinę žalą, privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo. BPK 115 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, gali visiškai arba iš dalies patenkinti baudžiamojoje byloje pareikštą civilinį ieškinį, t. y. visiškai ar iš dalies dėl nusikalstamos veikos nukentėjusiam asmeniui priteisti turtinę ir (ar) neturtinę žalą.

Byloje nukentėjusysis L. G. ir jo atstovas A. G. pateikė ieškinius po 3000 Eur kiekvienam neturtinei žalai atlyginti. Nurodė, kad L. G. gulėjo reanimacijoje, po to buvo gydomas ligoninėje, jam reikėjo pirkti vaistus, geresnį maistą. Tėvas, kuris rūpinosi nuo pat pradžios vaiko gydymusi, turėjo nepatogumų, išgyvenimų, lankė sūnų ligoninėje, negalėjo tinkamai atlikti savo pareigų. Kaltinamieji T. K. ir P. Š. su civiliniu ieškiniu pareikštu nukentėjusiojo L. G. sutiko iš dalies, nurodė, kad pripažįsta žalos dydį 500 Eur. sumai.

Nukentėjusiojo L. G. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkintinas iš dalies.

Byloje yra įrodyta, kad nukentėjusysis L. G. dėl kaltinamųjų T. K. ir P. Š. tyčinių veiksmų patyrė emocinę įtampą, nepatogumus, nutrūko įprastas gyvenimo ritmas, jis buvo gydomas. Nukentėjusiojo sveikata buvo sutrikdyta nežymiai. Nustatydamas neturtinės žalos dydį teismas atsižvelgia į tai, kad kaltinamieji įvykdė nesunkų tyčinį nusikaltimą. Taip pat teismas atsižvelgiama į kaltinamųjų turtinę ir socialinę padėtį. Kaltinamieji šiuo metu mokosi yra išlaikomi tėvų, jauno amžiaus.

Neturtinės žalos atlyginimo funkcija nėra nubaudimas ar turtinės padėties pagerinimas. Jos paskirtis kompensacinė, nukreipta į socialinio teisingumo atkūrimą (kasacinė byla Nr. 2K-551/2010). Neturtinės žalos atlyginimas negali būti praturtėjimo šaltiniu ir turi būti pagrįstas sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais. Atsižvelgiant į nurodytą bei teismų praktiką, į nukentėjusiajam sukeltas pasekmes, dvasinius išgyvenimus, civilinis ieškinys mažintinas, priteisiant nukentėjusiajam L. G. 2000 Eur.

Nukentėjusiojo L. G. atstovas pagal įstatymą A. G. taip pat pateikė ieškinį kartu su nukentėjusiuoju L. G. ir prašo priteisti jam 3000 eurų neturtinės žalos atlyginimo. Nurodė, jog patyrė skausmą dėl sūnaus sužalojimo, turėjo jį slaugyti, rūpintis juo.

Nukentėjusiuoju ir civiliniu ieškovu baudžiamajame procese pripažįstamas tas fizinis asmuo, kuriam nusikalstama veika tiesiogiai buvo padaryta turtinės ir (ar) neturtinės žalos, tai yra tas asmuo, kuris tiesiogiai dėl veikimo ar neveikimo, pažeidžiant baudžiamąjį įstatymą, nukentėjo. Nagrinėjamojo byloje nukentėjusiuoju ir civiliniu ieškovu pripažintas L. G., o A. G. šioje byloje pripažinti nukentėjusiojo atstovu pagal įstatymą. Todėl A. G. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestinas.

Byloje pareikštas Panevėžio teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys dėl gydymo išlaidų 158,19 Eur. Sumai. Kaltinamieji T. K. ir P. Š. dalį žalos atlygino, liko neatlyginta 52.19 Eur. suma. Neirodžius D. B. dalyvavimo nusikalstamos veikos padaryme, likusi neatlyginta ieškinio dalis priteistina iš kaltinamųjų T. K. ir P. Š..

LR BPK 103 str. 6 d, priteistinos iš kaltinamųjų 17 Eur turėtos proceso (pašto) išlaidos valstybei.

Nukentėjusiajam nepilnamečiui L. G., LR BPK 55 str. 4 d. buvo paskirtas VGTP nutarimu ikiteisminio tyrimo metu ir bylos nagrinėjimo metu atsovauti gynėjas, advokatas A. A., kuriam už teisinės pagalbos teikimą suma sudaro 324,24 Eur. Kadangi nepilnamečiui nukentėjusiajam L. G. gynėjas paskirtas vadovaujantis LR BPK 55 str. 4 d., nuostatomis bei 106 str. 2 d., atsižvelgiant į kaltinamųjų turtinę padėtį, į tai, kad kaltinamieji nusikalto būdami nepilnamečiais, turėtos išlaidos iš kaltinamųjų nepriteistinos.

Daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti,nėra.

Teismas, vadovaudamasis išdėstytu ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 291 str., 297 str., 303 str. 2 d., 304 str., 305 str. 1 d., 307 str. 1 d., 308 str.,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

T. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 284 str., vadovaujantis LR BK 93 str. 1d., 2d. 3p., atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės ir baudžiamąją bylą jo atžvilgiu nutraukti.

Vadovaujantis LR BK 83 str., 87 str. 1d., 2d. 2p. skirti auklėjamojo poveikio priemones – įspėjimą ir elgesio apribojimą dvylikai mėnesių, įpareigojant jį tęsti mokslą.

Kardomąją priemonę- rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikinti.

P. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini) padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 284 str., vadovaujantis LR BK 93 str. 1d., 2d. 3p., atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės ir baudžiamąją bylą jo atžvilgiu nutraukti.

Vadovaujantis LR BK 86 str., 87 str. 1d., 2d. 2p. skirti auklėjamojo poveikio priemones – P. Š. atidavimą tėvams priežiūrai, iki sueis aštuoniolika metų ir elgesio apribojimą šešiems mėnesiams, įpareigojant jį tęsti mokslą.

Kardomąją priemonę- rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikinti.

D. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) pagal LR BK 284 straipsnį išteisinti, neįrodžius, kad dalyvavo padarant nusikalstamą veiką ( LR BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

Kardomąją priemonę- rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikinti.

Nukentėjusiojo L. G. civilinį ieškinį neturtinei žalai atlyginti tenkinti iš dalies (BPK 115 straipsnio 2dalis). Priteisti L. G. naudai iš T. K. ir P. Š. solidariai 2000 Eur neturtinei žalai atlyginti, o šiems neturint pajamų, iki sueis pilnametystė, priteisti subsidiariai iš jų įstatyminių atstovų E. K.,V. Š. ir V. Š..

Nukentėjusiojo astovo pagal įstatymą A. G. civilinį ieškinį atmesti.

Panevėžio teritorinės ligonių kasos ieškinį tenkinti. Priteisti solidariai iš T. K. ir P. Š. 52.19 Eur. Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos naudai.

Priteisti iš T. K. ir P. Š. po 8.50 Eur. Eur (viso 17.00 Eur) turėtas proceso (pašto) išlaidas valstybei.

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo, o nuteistajam nuo nuorašo įteikimo, gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Panevėžio apygardos teismui paduodant apeliacinį skundą Panevėžio miesto apylinkės teisme.