- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-05-30
- Bylos Nr.
- 1A-123-768/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-07117-2016-8
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Donatas Jatužis, Evaldas Vanagas, Pranas Šimkus
- Kaltinamasis
- D. B.
- Nukentėjusysis
- L. G.
- Advokatai
- Daiva Gadliauskienė, Dainius Tamošiūnas
- Kategorijos
Įžanginė dalis
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Donato Jatužio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Evaldo Vanago ir Prano Šimkaus,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokurorės Kristinos Ulienės apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 15 d. nuosprendžio, kuriuo D. B. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnį, nes neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.
Taip pat šiuo nuosprendžiu T. K. ir P. Š. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, vadovaujantis BK 93 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 3 punktu ir byla jų atžvilgiu nutraukta. Vadovaujantis BK 83 straipsniu, 87 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 2 punktu T. K. skirtos auklėjamojo poveikio priemonės – įspėjimas ir elgesio apribojimas dvylikai mėnesių, įpareigojant jį tęsti mokslą. Vadovaujantis BK 86 straipsniu, 87 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 2 punktu P. Š. skirtos auklėjamojo poveikio priemonės – atidavimas tėvų priežiūrai iki sueis aštuoniolika metų, elgesio apribojimas šešiems mėnesiams, įpareigojant jį tęsti mokslą. Nuosprendis apeliacine tvarka dėl jų neapskųstas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
D. B. išteisintas kaltinant jį tuo, kad 2016 m. vasario 12 d., apie 14.00 val., viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini) mieste, (duomenys neskelbtini) gatvėje, ties namais Nr. (duomenys neskelbtini), prisidėjo prie T. K. ir P. Š. pradėtos nusikalstamos veikos, spardė ant žemės gulintį L. G. ir tiksliai nenustatytų trauminių poveikių skaičiumi padarė nukentėjusiajam sužalojimus, sukėlusius nežymų sveikatos sutrikdymą – lengvo laipsnio galvos smegenų sukrėtimą (odos nubrozdinimus kairės plaštakos 2-o ir dešinės plaštakos 5-o pirštų srityse, kryžkaulio ir dešinio peties sumušimus, veido ir galvos sumušimą, pasireiškusį odos nubrozdinimais ir poodinėmis kraujosruvomis kaktos, smilkinių, skruostų, dešinio apatinio žandikaulio srityje, muštine žaizda kairio skruosto srityje). Apeliaciniu skundu prokurorė Kristina Ulienė prašo panaikinti skundžiamą apylinkės teismo nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – pripažinti D. B. kaltu pagal BK 284 straipsnį, vadovaujantis BK 93 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalimi atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės ir baudžiamąją bylą jo atžvilgiu nutraukti. Vadovaujantis BK 85 straipsniu, 87 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 2, 5 punktais skirti D. B. auklėjamojo poveikio priemones – nemokamus darbus, nustatant atlikti 50 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliais, nusenusiais ar pagalbos reikalingais žmonėmis; elgesio apribojimą dvylikai mėnesių, įpareigojant jį tęsti mokslą ir dalyvauti (duomenys neskelbtini) gimnazijos rengiamose socialinio ugdymo priemonėse; draudimą keisti gyvenamąją vietą. Nukentėjusiojo L. G. civilinį ieškinį neturtinei žalai atlyginti tenkinti iš dalies. Priteisti L. G. naudai iš T. K., P. Š. ir D. B. solidariai 2000 Eur neturtinei žalai atlyginti, o šiems neturint pajamų, iki sueis pilnametystė, priteisti subsidiariai iš jų įstatyminių atstovų E. K., V. Š. ir V. Š., A. B. ir S. B. (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos ieškinį tenkinti ir priteisti Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos naudai solidariai iš T. K., P. Š. ir D. B. 52,19 Eur, o šiems neturint pajamų, iki sueis pilnametystė, priteisti subsidiariai iš jų įstatyminių atstovų E. K., V. Š. ir V. Š., A. B. ir S. B.. Apeliaciniame skunde prokurorė tvirtina, jog skundžiamas nuosprendis naikintinas, kadangi pirmosios instancijos teismo padarytos išvados dėl atskirų faktų ir įrodymų vertinimo yra akivaizdžiai neteisingos ir neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Teigia, jog bylos duomenų patikimumas buvo tikrinamas vienpusiškai, neatskleidžiant apklaustų asmenų motyvacijos duoti vienokius ar kitokius parodymus, nepalyginant teisme duotų parodymų su ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotais asmenų parodymais, todėl nurodo, jog tai sudaro pagrindą dar kartą išanalizuoti byloje ištirtus įrodymus. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepakankamai analizavo ir nevertino įrodymų ir aplinkybių, kuriomis buvo grindžiamas kaltinimas D. B., rėmėsi teisminio nagrinėjimo metu paaiškėjusiomis aplinkybėmis, kurių nagrinėjimo metu nepatikrino, todėl padarė klaidingas ir prieštaringas išvadas. Prokurorė teigia, kad tai, jog D. B. nuo pat tyrimo pradžios nepripažino padaręs nusikalstamą veiką, nepaneigia bylai teisingai išspręsti turinčių bylos duomenų, patvirtinančių jo kaltę. Mano, jog bylos duomenys leidžia teigti, kad D. B. nuo pat pirmos apklausos siekė išvengti baudžiamosios atsakomybės, todėl tai, kad nuo pat tyrimo pradžios jis nepripažino padaręs nusikalstamą veiką, teismo nepagrįstai buvo įvertina kaip duomenys, leidžiantys suabejoti kitais įrodymais. Sprendimas dėl asmens parodymų patikimumo, šiuo atveju D. B. pozicijos patikimumo, negali būti paremtas tik asmens pozicijos nuoseklumu. Nurodo, jog iš bylos duomenų yra akivaizdu, kad išteisintasis, tam tikras nagrinėjamo įvykio aplinkybes sąmoningai nutyli. Teismas atmetė atleistųjų nuo baudžiamosios atsakomybės T. K. ir P. Š. parodymus kaip nelogiškus, aiškinantis ar iš tiesų L. G. buvo draugų rate, ar T. K. atsivedė draugus, kad įvykdytų savo asmeninį kerštą ir nurodė manantis, kad pastarieji, įrodinėdami šias aplinkybes, bando pagerinti savo padėtį, sumenkindami savo vaidmenį nusikalstamos veikos atžvilgiu. Tačiau, analogiškai situaciją pasakojusio D. B. parodymus teismas vertino kaip patikimus ir nekeliančius abejonių. Tvirtina, jog tokios teismo išvados yra prieštaringos, todėl atsižvelgiant į tai, kad atleistieji nuo baudžiamosios atsakomybės buvo suinteresuoti bylos baigtimi, D. B. parodymai teismo turėjo būti įvertinti kaip siekimas išvengti baudžiamosios atsakomybės. Prokurorė taip pat tvirtina, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino visų jaunuolių (T. K., P. Š. ir D. B.) išankstinio susitarimo susitikti po pamokų aplinkybės, kadangi bylos duomenys rodo, kad T. K. iki įvykių pradžios buvo susitaręs susitikti su P. Š. ir D. B.. Nors pasakodamas teismui įvykio aplinkybes T. K. keletą kartų pakartojo, kad jis, turėdamas laisvą pamoką, vienas išėjo iš mokyklos, pamatė nukentėjusįjį ir jo link ėjo taip pat vienas, kad iš D. B. parodymų galima aiškiai suprasti, kad jis susiskambino su T. K., tarėsi susitikti, sutarė susitikimo vietą. Kai D. B. atėjo, sutartoje vietoje ((duomenys neskelbtini) aikštelėje) jau buvo T. K. ir P. Š.. Įvertinus šią aplinkybę ir bylos duomenimis nustatytus T. K. vėlesnius veiksmus (pasikvietė L. G. ir sudavė pirmąjį smūgį) yra aišku, kad L. G. buvo užpultas būtent T. K. iniciatyva. Į jo žodžius, kviečiančius L. G. prieiti, sureagavo su T. K. buvę ir su juo susitikti susitarę P. Š., D. B.. Teismui atmetus kaltinamojo T. K. parodymus, kad nukentėjusiojo parodymuose minima grupė asmenų buvo jo paties (nukentėjusiojo) aplinkos žmonės, teismas turėjo pripažinti, kad L. G. buvo užpultas, kai į T. K. žodžius, kviečiančius L. G. prieiti, sureagavo su T. K. buvę ir jo susitikti susitarę P. Š., D. B..Cituodama P. Š. ir O. M. parodymus, juos palygindama su A. G., nukentėjusiojo parodymais bei remdamasi duomenimis apie pastarajam padarytų sumušimų kiekį, prokurorė daro išvadą, jog kojomis nukentėjusįjį spardę būtent keletas asmenų, akcentuoja, jog kaltinimas buvo pareikštas trims asmenims. Nesutikdama su apylinkės teismo išvada, jog P. Š. parodymai nekonkretūs ir nenuoseklūs, bei tai, kad nėra ir nebuvo jokių duomenų dėl D. B. kaltės, mano, jog šis teismo sprendimas visiškai nemotyvuotas, kadangi dėl esminės aplinkybės, kad D. B. spyrė L. G., P. Š. viso bylos nagrinėjimo metu išliko nuoseklus. P. Š. parodymai atitinka įrodymams keliamus reikalavimus - buvo nuoseklūs, sutapo dėl esminių nusikalstamos veikos aplinkybių, juos patvirtino kiti bylos duomenys, todėl teismas neturėjo pagrindo nesiremti jais. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas ikiteisminio tyrimo metu duotų P. Š. parodymų apskritai neaptarė ir neanalizavo, o vien tai, kad P. Š. buvo kaltinamasis, jo parodymų nedaro mažiau patikimais. Tai, kad pats nukentėjusysis nematė D. B. atliktų veiksmų ir nėra liudytojų, galinčių konkrečiai nurodyti D. B. atliktų veiksmų, nepaneigia D. B. kaltės. Konkrečius D. B. veiksmus nurodė P. Š.. Galiausia mano, jog kad atmesdamas P. Š. parodymus teismas nepagrįstai reikšmės suteikė aplinkybėms, kurios nebuvo tinkamai ištirtos ar buvo nulemtos objektyvių aplinkybių. Nesutikdama su teismo išvada, jog pats nukentėjusysis, jo atstovas, liudytoju apklaustas A. G., bei liudytojas O. M. neišskyrė D. B. raudonos striukės, kuri, teismo vertinimu, žiemos metu, turėjo atkreipti dėmesį, paneigia P. Š. parodymų tikrumą ir leidžia jais abejoti, prokurorė nurodo, kad nei vienas iš teismo paminėtų asmenų teisme nebuvo klausiamas apie kaltų asmenų aprangą ir striukių spalvas. Todėl mano, jog dėl šios priežasties teismas negalėjo daryti išvados, kad šie asmenys „net neužsiminė apie (duomenys neskelbtini) striukės spalvą“, be to, pažymi, kad P. Š., atsakydamas į D. B. gynėjo klausimą negalėjo pasakyti, kokie drabužių ypatumai jam leido atskirti D. B. iš kitų grupės asmenų, ir tik pats D. B. pasakė, kad jis buvo su raudona striuke. Ši aplinkybė paaiškėjo tik teisminio nagrinėjimo metu ir teismo nebuvo tikrinama, todėl ją remtis vertinant P. Š. parodymus, teismas negalėjo. Kita vertus, ypatingai išskirtinė striukės spalva, paaiškina P. Š. paaiškinimus akistatos metu su D. B., kad D. B. iš kitų asmenų jis išskyrė pagal striukę (spalvos nenurodė). Papildomai nurodo, kad tai, jog L. G. matė D. B. didesniu atstumu (apie 30 metrų), nei P. Š. ar T. K., nepaneigia P. Š. parodymų, nes D. B. prie nukentėjusiojo turėjo galimybę priartėti labai greitai. Be to, pats D. B. tvirtino, kad jis „pribėgo“ arčiau, nurodė, kad sustojo gal 10 metrų nuo nukentėjusiojo ir kitų kaltinamųjų, tačiau prokurorė mano, jog ši aplinkybė nėra pagrįsta.Teismo posėdyje prokurorė prašė apeliacinį skundą tenkinti, išteisintasis ir jo gynėjas advokatas prašė prokurorės apeliacinį skundą atmesti.Apeliacinis skundas atmetamas. BPK 320 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Apeliaciniu skundu prokurorė nesutinka su D. B. išteisinimu ir iš esmės kelią klausimą dėl neteisingo įrodymų vertinimo bei faktinių aplinkybių neatitinkančių išvadų padarymą, todėl teisėjų kolegija šią baudžiamąją bylą patikrina tik apeliaciniame skunde nurodytais aspektais.Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su baudžiamąja byla, skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, prokurorės apeliaciniu skundu sprendžia, jog šiuo atveju byloje esantys duomenys išties nėra pakankami apkaltinamojo nuosprendžio priėmimui ir D. B. kaltės padarius BK 284 straipsnyje numatytą nusikaltimą konstatavimui. Šioje byloje esminis apeliacijos momentas yra nustatyti ar byloje pakanka įrodymų, jog kaltinime nurodytomis aplinkybėmis išteisintasis padarė viešosios tvarkos pažeidimą, t. y., ar prisidėjęs prie T. K. ir P. Š. daromos nusikalstamos veikos, spardė ant žemės gulintį nukentėjusį L. G.. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje pripažino, kad tokius ir panašaus smurtinio pobūdžio išteisintojo veiksmus patvirtinančių patikimų ir neginčijamų įrodymų šioje byloje nėra. Prokurorė mano atvirkščiai – jos nuomone, tokių įrodymų pakanka. Taigi, šiuo atveju iškilęs klausimas dėl byloje esančių įrodymų įvertinimo. Baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką; tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį, veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti, arba nuteisti asmenį, nesant pakankamai neabejotinų jo kaltės dėl inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo įrodymų. Pareiga įrodinėti byloje tenka valstybės institucijoms ir pareigūnams. Ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokuroras ir teismas privalo siekti, kad būtų išsiaiškintos visos reikšmingos aplinkybės byloje. Jeigu pareigą įrodinėti turintys valstybės pareigūnai ir institucijos nesurenka neabejotinų kaltinamojo kaltės įrodymų, byloje surinkti duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas, yra abejotini, neišsamūs, neleidžia daryti patikimų išvadų dėl svarbių bylos aplinkybių, kaltinamojo kaltumo, kaltinamasis teismo proceso metu turi būti išteisintas. Išteisinamasis nuosprendis priimamas: jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, t. y. teismas, išnagrinėjęs bylą, pripažįsta, kad įvykio, dėl kurio buvo atliekamas tyrimas, iš viso nebuvo ar jis nenustatytas, arba įvykis buvo, tačiau nėra visų požymių, kad tą įvykį būtų galima laikyti nusikaltimu ar baudžiamuoju nusižengimu (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas); jeigu neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, t. y. teismas, išnagrinėjęs bylą, konstatuoja, jog nusikalstama veika, kuria kaltinamas kaltinamasis, buvo, bet nenustato, kad kaltinamasis toje veikoje dalyvavo (BPK BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas) (kasacinė nutartis Nr. 2K–455/2014). Dėl įrodymų vertinimo pažymėtina, jog vadovaudamasis BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos vertina, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalies nustatytomis taisyklėmis. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su byloje esančiais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Taigi įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę. Ar jų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmuose. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Kiti proceso dalyviai gali tik teikti teismui pasiūlymus dėl šių klausimų sprendimo. Proceso dalyvių pateikiamų prašymų ir versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip jie to norėtų, savaime BPK normų nepažeidžia (kasacinė plenarinės sesijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014). Prokurorė, nesutikdama su D. B. išteisinimu ypatingą dėmesį skiria P. Š., atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės, vadovaujantis BK 93 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 3 punktu ir kurio atžvilgiu byla nutraukta, parodymams, t. y., kad D. B. ne kartą spyrė nukentėjusiajam L. G.. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą D. B. išteisinti, rėmėsi ne tik T. K., tačiau ir paties D. B., nukentėjusiojo L. G., atstovo pagal įstatymą bei kartu su nukentėjusiuoju buvusio O. M. parodymais, ir padarė išvadą, kad byloje nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio nagrinėjimo metu nesurinkta duomenų, kurie vienareikšmiai patvirtintų D. B. neteisėtus veiksmus. Aukštesnės instancijos teismas, kaip minėta, šios išvados pagrįstumu neabejoja.Prokurorė tvirtina, kad nors nukentėjusysis ar kiti asmenys negali patvirtinti D. B. atliktų veiksmų, tačiau spyrius nukentėjusiajam patvirtina P. Š., todėl mano, jog teismas, atmesdamas P. Š. parodymus kaip nekonkrečius ir nenuoseklius ir priešingai, pripažindamas D. B. – nuosekliais ir logiškais, nepagrįstai reikšmės suteikė aplinkybėms, kurios nebuvo tinkamai ištirtos ar buvo nulemtos objektyvių aplinkybių. Apeliacinės instancijos teismas negali sutikti su prokurorės teiginiais, kad šiuo atveju P. Š. parodymus galima vertinti kaip patikimus, patvirtinančius išteisintojo kaltę. Pažymėtina, kad parodymų patikimumas laikytinas procesine vertybe ne dėl paties savaime jo pobūdžio, o dėl jo reikšmės įrodinėjimo sistemoje, todėl parodymų, ypač tokių, kuriais grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis, patikimumas turi nekelti abejonių. Šiuo atveju taip teigti apie P. Š. parodymus negalima. Pirmosios instancijos teismas juos įvertino kritiškai, tačiau vertinant šių parodymų turinio analizę iš tiesų matyti, jog jiems trūksta loginio nuoseklumo, detalių, be to, kaip teisingai pažymėta skundžiamame nuosprendyje, jų nepatvirtina ir kiti byloje esantys objektyvūs duomenys. Ikiteisminio tyrimo metu P. Š. parodė, kad išteisintasis spyrė nukentėjusiajam du kartus (1 t., b. l. 141-142), akistatos metu - kartą (1 t., b. l. 148-149), teisiamojo posėdžio metu parodė, kad tiksliai nematė, jog D. B. būtų kažką daręs nukentėjusiajam apskritai, bei paaiškino, kad tvirtina ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. Šiuo aspektu papildomai atkreiptinas dėmesys, kad akistatos metu duoti P. Š. parodymai taip pat kelia tam tikras abejones, kadangi jis parodė, jog tai, kad įvykyje dalyvavo ir D. B., jam „pasirodė“ pagal D. B. striukę. Kuo ši striukė buvo ypatinga ir kodėl P. Š. išskyrė būtent šį, o ne kitus, D. B. apibūdinančius požymius, atliekant akistatą ar tolesnio ikiteisminio tyrimo metu, nebuvo aiškintasi. Vertinant šį faktą, kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad P. Š. ir D. B. buvo gerai pažįstami, todėl pažįstamo asmens atpažinimas iš jo rūbų, o ne pagal kitus (veido, sudėjimo ir t.t.) požymius, sukelia tam tikras abejones, nes jeigu ikiteisminio tyrimo pradžioje P. Š. buvo tikras tuo, kad būtent D. B. spyrė nukentėjusiajam ir tai padarė du kartus, tai palaipsniui jo parodymai kito. Tokiu atveju teisėjų kolegija mano, jog šie parodymai negali būti vertinami patikimais ir neabejotinais, suteikiantys pagrindą pripažinti D. B. kaltę dėl jam inkriminuoto nusikaltimo. Todėl šiuo atveju prokurorės skundo argumentai, kad teismas turėjo įvertinti aplinkybę, jog P. Š. išskyrė ir atpažino išteisintąjį pagal striukę ir laikyti jo parodymus patikimais, nėra pagrindo. Šiame įrodymų vertinimo kontekste svarbu paminėti dar ir kitas abejones keliančias aplinkybes, t. y., tai, kad byloje nėra kitų, P. Š. nurodytų aplinkybių patvirtinančių duomenų. Tai, kad šio įvykio dalyviai nebuvo klausiami apie kaltų asmenų aprangą ir striukių spalvas, visiškai nereiškia, jog teismas šios aplinkybės nevertino byloje esančių visų duomenų kontekste. Be to, iš bylos duomenų matyti, kad įvykyje galėjo dalyvauti iki 15 asmenų, kaip nurodė nukentėjusysis, jis buvo mušamas 15 – 20 sekundžių ne mažiau dviejų asmenų, todėl neatmetama galimybė, kad P. Š. nurodydamas į D. B., kaip į asmenį, kuris taip pat sudavė smūgius nukentėjusiajam, galėjo nuoširdžiai klysti.Prokurorė nurodo jog tai, kad L. G. matė D. B. didesniu atstumu (apie 30 metrų), nei P. Š. ar T. K., nepaneigia P. Š. parodymų, nes D. B. prie nukentėjusiojo turėjo galimybę priartėti labai greitai. Su šiuo argumentu sutiktina, tačiau pažymėtina, kad vis tik šie argumentai nesudaro pagrindo teigti, jog išteisintasis smurtavo nukentėjusiojo atžvilgiu. Nors, kaip mini prokurorė, D. B. nurodė, kad jis pribėgo arčiau smurtaujančių, sustojo apie 10 metrų nuo nukentėjusiojo ir kitų asmenų, tačiau tai tik patvirtina aplinkybę, jog jis buvo būtent jo nurodytu, o ne kitu atstumu. Nukentėjusiojo parodymai, kad tuo metu, kai jis buvo spardomas, jis buvo truputį patraukęs rankas nuo akių ir matė aplink jį daug stovinčių vaikinų, kurių pagal nukentėjusiojo parodymus galėjo būti iki 15, taip pat patvirtina D. B. parodymus. Būtent nukentėjusysis parodė, kad D. B. stovėjo gale vaikinų ir vertindamas šias aplinkybes manė, kad D. B. jo nemušė, be to, nemušė dar ir dėl to, nes jie abu sutaria gerai (1 t., b. l. 66). Šiuos savo parodymus nukentėjusysis patvirtino ir pas ikiteisminio tyrimo teisėją, kategoriškai teigdamas, kad D. B. jo nemušė (1 t., b. l. 87). Vertinant nukentėjusiojo parodymus, nėra pagrindo abejoti ir jo sugebėjimu nustatyti atstumą. Jis parodė, kad jam yra tekę bėgti ir 30, ir 60, ir 100 metrų, todėl jis manė, kad tarp jo ir D. B. buvo 30 metrų atstumas. Prokurorė taip pat tvirtina, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino visų jaunuolių (T. K., P. Š. ir D. B.) išankstinio susitarimo susitikti po pamokų aplinkybės, kadangi bylos duomenys rodo, kad T. K. iki įvykių pradžios buvo susitaręs susitikti su P. Š. ir D. B.. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su šiuo prokurorės apeliacinio skundo argumentu, tačiau vien tai, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje plačiau nedetalizavo išankstinio susitarimo aplinkybės, nereiškia, jog ji nebuvo vertinama apskritai. Teismas nustatė, kad su T. K. kartu iš mokyklos neišėjo P. Š. ir D. B., o su jais jis susitiko vėliau, kai jiems pasibaigė pamokos. P. Š. parodymus, kaip minėta, teismas įvertino kritiškai, juos atmetė kaip nepatikimus. Iš D. B. parodymų matyti, kad, kaip teisingai nurodo prokurorė, pasibaigus pamokoms, jis paskambino T. K., tam, kad sužinoti, kur jis yra ir kartu eiti į miestą. Vertinant šių parodymų turinio analizę matyti, kad D. B. skambinimo fakto T. K. negalima traktuoti kaip išankstinį susitarimą jau vien dėl to, kad D. B. nebuvo žinoma ne tik tai, kur yra T. K., tačiau ir tolimesni jo planai, kadangi pastarasis jam pasakė, kurioje vietoje jis yra bei, kad jis turi susitikimą ir į miestą eis vėliau. Reiškia, šie parodymai leidžia teigti, jog jokio išankstinio susitarimo tarp D. B., T. K. ir P. Š. nebuvo, prieš nukentėjusįjį atlikti veiksmai buvo spontaniški. Galiausia prokurorė nurodo, kad D. B. parodymus teismas turėjo įvertinti kaip siekimą išvengti baudžiamosios atsakomybės, ne tik todėl, kad jis nuo pat pradžių neigė savo kaltę, tačiau ir dėl prieštaringai nurodytos aplinkybės, susijusios su nukentėjusiuoju ir draugų ratu, t. y. ar T. K. atsivedė draugus, ar draugai buvo L. G.. Kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismas D. B. parodymus pripažino nuosekliais, tokiai išvadai neprieštarauja ir apeliacinės instancijos teismas. Šiuo atveju pažymėtina, kad tai, jog išteisintasis viso proceso metu nuosekliai tvirtino, jog jis smurtinių ar kokių kitų nusikalstamų veiksmų nukentėjusiajam neatliko, nereiškia, jog jis tokiu būdu siekia išvengti baudžiamosios atsakomybės. Kita vertus, būtų nelogiška manyti, jog asmuo, kuris įsitikinęs savo nekaltumu, ims teigti priešingai. Todėl šis prokurorės skundo argumentas laikomas nepagrįstu. Dar daugiau, anksčiau jau minėta, byloje nėra patikimų, abejonių nekeliančių, D. B. kaltę patvirtinančių duomenų. Taip pat dar kartą pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje įvertino visus byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje betarpiškai ištirtus įrodymus, nurodė, kuriuos įrodymus laiko patikimais ir objektyviais sprendžiant dėl D. B. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikaltimą, o kuriuos atmeta, kaip nepatikimus, savo išvadas tinkamai argumentavo ir pagrindė, todėl jų pagrįstumu neabejoja ir šiuo atveju – aiškinantis aplinkybes, susijusias su prokurorės minimu draugų būriu. Pirmosios instancijos teismas T. K. ir P. Š. parodymus šiuo aspektu atmetė, kaip siekimą pagerinti savo padėtį, patikimais ir objektyviais duomenimis laikė nukentėjusiojo, jo atstovo pagal įstatymą, klasės draugo parodymus, kuriuos iš dalies patvirtina ir išteisintojo parodymai.Su tokia išvada sutinka ir apeliacinės instancijos teismas. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas pakankamai aiškiai ir išsamiai šiuo klausimu išdėstė savo sprendimo motyvus, su teismo argumentais sutinka ir apeliacinės instancijos teismas, todėl jų nebekartoja. Tokiu būdu apibendrindama aukščiau išdėstytą, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė išsamius motyvus, kodėl tam tikri įrodymai kelią abejonių, juos vertino neapsiribodamas vien įrodymų šaltinių išvardijimu ir tuose įrodymų šaltiniuose esančios informacijos pateikimu. Teismas tiek atskirai, tiek visumoje su D. B. teisinančiais įrodymais išsamiai išanalizavo ir įvertino tiek jo paties, nukentėjusiojo L. G., tiek ir kitų šioje byloje apklaustų liudytojų parodymus. Be abejonės, buvo išanalizuoti ir įvertinti T. K. ir P. Š. parodymai, juos palygino tarpusavyje, reikšmingus faktus sujungė į loginę seką ir darė apibendrinančias išvadas dėl įrodymų neginčytinumo bei patikimumo. Priešingai nei teigia prokurorė, pirmosios instancijos teismas savo išvadas dėl D. B. pareikšto kaltinimo pagrįstumo grindė ne tik jį teisinančiais duomenimis, tačiau byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visetu. Abejonės kaltinamojo naudai gali būti aiškinamos tik tada, kai, išnaudojus visas galimybes, tų abejonių nepavyksta pašalinti. Asmens kaltumas negali būti grindžiamas tik prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką. Kolegijos nuomone, šioje byloje surinktų duomenų nepakanka neabejotinai išvadai, kad kaltinime nurodytomis aplinkybėmis išteisintasis D. B. smurtavo nukentėjusiojo atžvilgiu, todėl jis pirmosios instancijos teismo buvo visiškai pagrįstai išteisintas. Įvertinus bylos duomenis lieka nepaneigta klaidos nurodant (atpažįstant) D. B. tikimybė, todėl naikinti skundžiamą nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais kolegija nemato pagrindo.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
atmesti Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokurorės Kristinos Ulienės apeliacinį skundą.
Nutartis neskundžiama.