Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2013-04-25 · Civilinė byla Nr. 2A-695/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-04-25
Bylos Nr.
2A-695/2013
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Gintaras Pečiulis, Virginija Čekanauskaitė, Nijolė Piškinaitė
Atsakovas
K. T., D. T.
Kategorijos
  • 35.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 126.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-695/2013Procesinio sprendimo kategorijos: 35.6.1;126.8 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. balandžio 25 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Čekanauskaitės, Gintaro Pečiulio (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Nijolės Piškinaitės, viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų K. T. ir D. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. vasario 20 d. sprendimo, kuriuo ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Metreda“ ieškinys patenkintas, civilinėje byloje Nr. 2-2642-577/2011 pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Metreda“ ieškinį atsakovams K. T. ir D. T. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gruodžio 21 d. nutartimi UAB „Metreda“ iškelta bankroto byla, įmonės bankroto administratoriumi paskirta UAB „Bankrotų administravimas“. 2010 m. rugpjūčio 4 d. nutartimi bendrovė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.

Šalies argumentai

Ieškovas BUAB ,,Metreda“, atstovaujamas bankroto administratoriaus, kreipėsi į teismą su actio Pauliana ieškiniu prašydamas pripažinti negaliojančia 2009 m. sausio 19 d. pastatų perdavimo už turtinę skolą sutartį, pagal kurią ieškovas UAB „Metreda“ atsakovams K. T. ir D. T. už turtinę skolą perdavė 1/5 dalį pastato - dirbtuvių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą - naftos bazę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kitus statinius (inžinerinius) - kiemo statinius, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini) (toliau ginčijamas sandoris), bei taikant restituciją priteisti grąžinti ieškovui ginčijamu sandoriu perduotus pastatus.

Ieškovo atstovas bankroto administratoriaus įgaliotas asmuo nurodė, jog, susipažinęs su jam perduotais BUAB „Metreda“ dokumentais, nustatė, kad 2009 m. sausio 19 d. tarp ieškovo ir atsakovų buvo sudaryta ginčijama sutartis, kuria ieškovas už turtinę skolą perleido atsakovams sutartyje nurodytus pastatus. Pasak ieškovo, ginčijamas sandoris pažeidė ieškovo kreditorių teises. Sandorio sudarymo metu vienintelis įmonės akcininkas ir jos direktorius buvo atsakovas K. T., kuris, sudarius ginčijamą sandorį, 2009 m. rugpjūčio 13 d. pardavė turėtas bendrovės akcijas. Ieškovas nurodė, jog ginčijamas sandoris turi būti pripažintas negaliojančiu, nes sandorio sudarymo metu ieškovas buvo nemoki įmonė, sandoris pažeidė jos kreditorių teises, be to, sandorį sudarę asmenys apie tai žinojo.

Atsakovai su jiems pareikštu ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad ginčijamas sandoris buvo sudarytas ieškovui neatsiskaičius su atsakovais pagal 2006 m. balandžio 20 d. sudarytą statinių, esančių (duomenys neskelbtini)., pirkimo - pardavimo sutartį (toliau pirkimo – pardavimo sutartis). Pasak atsakovų, ginčijamu sandoriu atsakovams faktiškai buvo grąžintas nekilnojamasis turtas, už kurį pagal pirkimo - pardavimo sutartį nebuvo atsiskaityta. Kadangi pirkimo - pardavimo sutartimi šalys susitarė dėl mokėjimo dalimis, o ieškovas nesumokėjo nė vienos įmokos, atsakovai minėtą aplinkybę laikė minėtos sutarties pažeidimu. Dėl šios priežasties atsakovai įgijo teisę nutraukti pirkimo - pardavimo sutartį, prašyti nuostolių atlyginimo, tačiau buvo pasirinktas kitas teisių gynybos būdas – ginčijamo sandorio sudarymas. Kadangi atsakovams buvo grąžinta tai, į ką jie buvo įgiję teisę ieškovui veikiant pelningai, todėl nėra pagrindo teigti, kad ginčijamu sandoriu atsakovams buvo suteikta pirmenybė prieš kitus kreditorius.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2012 m. vasario 20 d. sprendimu ieškinį patenkino: pripažino negaliojančia 2009 m. sausio 19 d. pastatų perdavimo už turtinę skolą sutartį, pagal kurią UAB „Metreda“ už turtinę skolą perdavė K. T. ir D. T. 1/5 dalį pastato - dirbtuvių, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), pastatą - naftos bazę, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), ir kitus statinius (inžinerinius) - kiemo statinius, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), bei taikė restituciją – grąžino ieškovui BUAB „Metreda“ 2009 m. sausio 19 d. pastatų perdavimo už turtinę skolą sutartimi atsakovams perduotus pastatus.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog ginčijamo sandorio sudarymo dieną perleisto turto rinkos vertė buvo 205 000 Lt, nekilnojamojo turto registro duomenimis ginčijamos sutarties sudarymo metu ginčo pastatų vertė buvo 65 790 Lt, o ginčijamu sandoriu turtas buvo perduotas už 43 200 Lt turtinę skolą. Teismas svarbia laikė aplinkybę, jog ieškovas ginčo pastatuose vykdė pagrindinę veiklą ir po ginčijamo sandorio sudarymo. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog ginčijamo sandorio sudarymo metu ieškovas turėjo kitų kreditorių, pagal 2008 m. balansą jo per vienerius metus mokėtinos sumos ir skolos sudarė 456 391 Lt, gi turto vertė sudarė 279 267 Lt. Remdamasis šiais duomenimis pirmosios instancijos teismas sprendė, jog ginčijamo sandorio sudarymo metu ieškovas buvo nemokus. Turtą perleidžiant atsakovams už žymiai mažesnę kainą nei jo rinkos vertė, buvo pažeistos ieškovo kreditorių teisės. Be to, buvo suteikta pirmenybė vienam kreditoriui – atsakovams. Kadangi pirkimo - pardavimo sutarties įvykdymo (kainos sumokėjimo) terminas nebuvo pasibaigęs, ieškovas ginčijamo sandorio neprivalėjo sudaryti. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog atsakovas K. T. ginčijamo sandorio sudarymo metu buvo įmonės (ieškovo) vadovas, vienintelis akcininkas, atsakovė D. T. – įmonės akcininko ir vadovo sutuoktinė. Teismas sprendė, jog atsakovams ieškovo turtinė padėtis (nemokumas ir kitų kreditorių buvimas) buvo žinoma, todėl vertino, jog ginčijamo sandorio sudarymo metu šalys nebuvo sąžiningos. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog nurodytos aplinkybės patvirtina, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja visos sąlygos ginčijamą sandorį pripažinti negaliojančiu Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 6.66 straipsnio pagrindu.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovai K. T. ir D. T. prašo panaikinti teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinys būtų atmestas. Skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Ginčijamas sandoris buvo sudarytas dėl to, kad ieškovas neatsiskaitė su atsakovais pagal 2006 m. balandžio 20 d. statinių pirkimo - pardavimo sutartį. Ginčijamu sandoriu atsakovams buvo grąžintas turtas, už kurį ieškovas nebuvo sumokėjęs. Pirkimo - pardavimo sutarties 4 punkte buvo numatyta, kad pirkėjas už parduodamus statinius privalo atsiskaityti dalimis – kasmet (iki gegužės 1 d.) mokant po 14 400 Lt. Ginčijamo sandorio sudarymo metu ieškovas buvo nesumokėjęs dviejų įmokų. Pirkėjo pareiga sumokėti perkamo daikto kainą yra esminė sutarties sąlyga, todėl jau nesumokėjus pirmosios įmokos, atsakovai įgijo teisę nutraukti 2006 m. balandžio 20 d. pirkimo - pardavimo sutartį. Ginčijamas sandoris buvo sudarytas tuo tikslu, kad būtų išvengta pirkimo - pardavimo sutarties nutraukimo procedūros, o kartu ir nuostolių, kuriuos, nutraukus sutartį, privalėtų atsakovams atlyginti ieškovas.

2. Sudarius ginčijamą sandorį, kreditorių interesai nebuvo pažeisti. Kadangi ieškovas už įsigytą turtą nebuvo sumokėjęs, nutraukiant pirkimo - pardavimo sutartį nekilnojamasis turtas atsakovams būtų perleistas neatlygintinai, be to, atsakovai įgytų teisę reikalauti iš ieškovo nuostolių. Nėra pagrindo išvadai, kad ginčijamo sandorio sudarymas suteikė atsakovams pirmenybę prieš kitus kreditorius, kadangi kiti kreditoriai neturėjo teisės nutraukti ieškovo ir atsakovų sudarytos pirkimo - pardavimo sutarties.

3. Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog ginčijamo sandorio sudarymo metu dar nebuvo suėjęs atsiskaitymo pagal pirkimo - pardavimo sutartį terminas, todėl ieškovas ginčijamo sandorio sudaryti neprivalėjo. Ginčijamo sandorio sudarymo metu ieškovas buvo pradelsęs dviejų įmokų mokėjimą, o tai laikytina esminiu pirkimo - pardavimo sutarties pažeidimu, kas suteikė teisę atsakovams nutraukti sutartį.

Žemesnės instancijos teismas

4. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog ginčijamo sandorio sudarymo metu atsakovai buvo nesąžiningi. Atsakovas K. T. (buvęs ieškovo bendrovės vadovas), sudarydamas ginčijamą sandorį veikė įmonės interesais, nes ginčijamo sandorio sudarymo pasekmės buvo palankesnės už pasekmes, kurios kiltų, atsakovams nutraukus pirkimo - pardavimo sutartį.

Atsiliepimas

Ieškovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo teismo sprendimą palikti nepakeistą. Ieškovas nurodė, jog atsakovai nei 2007 metais, nei 2008 metais nenutraukė pirkimo - pardavimo sutarties, sudarytos su ieškovu. Atsakovams neturėjo esminės reikšmės griežtas sutarties sąlygų laikymasis. Pasak ieškovo, vien atsakovų teisė reikalauti atsiskaityti negali reikšti ieškovo pareigos sudaryti sandorį. Ieškovas nesutiko su atsakovų pozicija, jog ginčijamu sandoriu nebuvo pažeisti kreditorių interesai, kadangi teismų praktikoje laikoma, kad visų kreditorių teisės yra pažeidžiamos tuo atveju, jeigu įmonės turtas perleidžiamas už mažesnę nei rinkos kainą. Ieškovo nuomone, ginčijamas sandoris sudarytas esant sunkiai ieškovo turtinei padėčiai. Nagrinėjamu atveju atsakovų nesąžiningumas preziumuotinas CK 6.67 straipsnio pagrindu, kadangi atsakovas buvo įmonės (ieškovo) akcininkas ir vadovas, o atsakovė – akcininko ir vadovo sutuoktinė. Ieškovas nurodė, jog nėra pagrindo sutikti su atsakovų pozicija, jog ginčijamu sandoriu atsakovams grąžinta tai, į ką jie buvo įgiję teisę dar 2007 metais. Ieškovo nuomone, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme įrodyta, kad ginčijamas sandoris pažeidė kreditorių teises, kadangi atsakovams suteikė pirmumo teisę prieš kitus kreditorius, skolininkas neprivalėjo ginčijamo sandorio sudaryti, o ginčo turtas perleistas už žymiai mažesnę nei rinkos kainą, ginčo šalys buvo nesąžiningos, nes žinojo, jog sudaromas sandoris pažeis kreditorių teises.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

Dėl actio Pauliana taikymo sąlygų ir bylos nagrinėjimo ribų

CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nustatyta kreditoriaus teisė ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti. Actio Pauliana instituto tikslas – užkirsti kelią skolininko piktnaudžiavimui teisėmis, taip užtikrinant įstatymo ar sutarties pagrindu prisiimtų pareigų kreditoriams įvykdymą, ginant juos nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas ir kartu galimybės, kad kreditoriaus reikalavimas bus visiškai patenkintas. Teismų praktikoje nurodoma, jog bankrutuojančios įmonės administratorius prieš bankroto bylos iškėlimą sudarytus šios įmonės sandorius gali ginčyti visais CK nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais, tarp jų – ir CK 6.66 straipsnio pagrindu, nes pagal ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 14 punktą jis gina visų bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus.

Iš bylos medžiagos nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gruodžio 21 d. nutartimi UAB „Metreda“ iškelta bankroto byla, įmonės bankroto administratoriumi paskirta UAB „Bankrotų administravimas“ (b. l. 8-10). 2010 m. rugpjūčio 4 d. nutartimi bendrovė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Nustatyta, kad 2006 m. balandžio 20 d. pastatų pirkimo - pardavimo sutartimi atsakovai D. T. ir K. T. pardavė ieškovui UAB „Metreda“ 1/5 dalį pastato - dirbtuvių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą - naftos bazę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir kitus statinius (inžinerinius) - kiemo statinius, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini) (toliau -ginčo statiniai) (b. l. 22). 2009 m. sausio 19 d. šalys sudarė pastatų perdavimo už turtinę skolą sutartį, kuria perleido ieškovui nuosavybės teise priklausančius ginčo statinius atsakovams (b. l. 12). Šį sandorį bankroto administratoriaus atstovaujamas ieškovas prašo pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu (CK 6.66 straipsnis).

CK 6.66 straipsnyje įtvirtintos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išskiriamos tokios actio Pauliana taikymo sąlygos: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas; 4) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 5) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 6) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas; 7) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-339/2009; 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2011; kt.). Sandoriui pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu būtinas visų nurodytų sąlygų visetas. Nenustačius bent vienos iš nurodytų sąlygų, nėra pagrindo sandorį pripažinti negaliojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2011; 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-25/2012; kt.).

Iš byloje esančių duomenų nustatyta, jog pirmosios instancijos teismui pateiktu ieškiniu ieškovas prašė pripažinti negaliojančiu ginčijamą sandorį, pagal kurį ieškovas už turtinę skolą atsakovams perdavė ginčo pastatus, bei taikyti restituciją grąžinant ieškovui ginčijamu sandoriu perduotus pastatus. Pirmosios instancijos teismui ieškinį patenkinus, t .y. pripažinus negaliojančiu ginčijamą sandorį bei taikant restituciją grąžinus ieškovui ginčo pastatus, apeliaciniame skunde atsakovai nurodė, jog ieškovas privalėjo sudaryti ginčijamą sandorį, kadangi šiam nevykdant ginčo pastatų pirkimo - pradavimo sutarties, atsakovai įgijo teisę į pastarosios sutarties nutraukimą. Pasak apeliantų, kadangi įmonės kreditoriai teisės nutraukti pirkimo - pardavimo sutartį neturėjo, jų interesai nebuvo pažeisti. Apeliantų teigimu, šalys ginčijamo sandorio sudarymo metu elgėsi sąžiningai, kadangi atsakovai turėjo reikalavimo teisę į ieškovą, o ieškovas, tuomet atstovautas atsakovo K. T., siekė išvengti nuostolių, kurie galėjo atsirasti dėl pirkimo - pardavimo sutarties nutraukimo. Įvertinus atsakovų apeliaciniame skunde išdėstytas aplinkybes darytina išvada, jog apeliaciniu skundu atsakovai neskundžia kitų actio Pauliana taikymo sąlygų (ginčijamo sandorio sudarymo metu egzistavusio ieškovo nemokumo, kitų kreditorių buvimo ir kt). Teisėjų kolegija sprendžia, jog tokiu būdu apeliantai apibrėžia šios bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas (CPK 320 straipsnis). Nurodytu pagrindu teisėjų kolegija šioje byloje nagrinėja ar pagrįstai pirmosios instancijos teismas nustatė esant šias actio Pauliana taikymo sąlygas: pareigos sudaryti ginčijamą sandorį nebuvimą, sandorio šalių nesąžiningumą bei kreditorių interesų pažeidimą.

Dėl privalomumo sudaryti sandorį

Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog ieškovas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio. Tokią išvadą teismas padarė remdamasis bylos nagrinėjimo metu nustatyta aplinkybe, jog ginčo pastatų pirkimo - pardavimo sutartyje buvo nustatytas terminas iki 2009 m. gegužės 1 d. sumokėti įsiskolinimą už perkamus pastatus. Dėl šios aplinkybės teismas sprendė, jog ginčijamo sandorio sudarymo dieną (2009 m. sausio 19 d.) atsiskaitymo terminas nebuvo pasibaigęs. Apeliantai, nesutikdami su tokia teismo nuostata, nurodė, jog ieškovas dar 2006 m. balandžio 20 d. sudarytos pastatų pirkimo - pardavimo sutarties esminės sąlygos (kainos mokėjimo) nevykdė, todėl jie įgijo teisę šią sutartį nutraukti. Tačiau šiuo atveju šalys susitarė dėl kitokio prievolės įvykdymo būdo – ginčijamu sandoriu ieškovas už turtinę skolą apeliantams perdavė ginčo pastatus. Apeliantų nuomone, tokiu būdu ginčijamas sandoris faktiškai atitiko pirkimo - pardavimo sutarties nutraukimą, kuomet ieškovas, nesumokėjęs už jo nuosavybėn perduotus pastatus, pastaruosius neatlygintinai grąžintų pardavėjams (apeliantams).

Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantų argumentu, jog šalys privalėjo sudaryti ginčijamą sandorį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, jog sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu, jeigu skolininkas jo neprivalėjo sudaryti. Pareiga sudaryti sandorį yra vienas iš imperatyvų, apribojančių sutarčių sudarymo laisvę. Privalėjimas sudaryti sandorį actio Pauliana instituto prasme, teismų praktikoje traktuojamas kaip vienas iš imperatyvių reikalavimų, ribojančių sutarčių sudarymo laisvę. Tokios būtinybės sudaryti sandorį pavyzdžiais gali būti ikisutartiniai susitarimai, viešas konkursas ir kiti iš įstatymų ar kitų pagrindų atsirandantys imperatyvai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006). Teisėjų kolegija pažymi, kad tam tikrais atvejais privalomumas skolininkui sudaryti sandorį gali kilti ir dėl susiklosčiusių faktinių aplinkybių, kurias kiekvienu konkrečiu atveju įvertina teismas. Tokiomis pripažintinos aplinkybės, kurioms esant ginčijamų sandorių sudarymas atitiktų protingo asmens, veikiančio skolininko kreditorių interesais, elgesio standartą tomis aplinkybėmis. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog šalių 2006 m. balandžio 20 d. sudarytoje pirkimo - pardavimo sutartyje nustatytas atsiskaitymo terminas ginčijamo sandorio sudarymo metu nebuvo pasibaigęs. Apeliantai ginčijamo sandorio teisėtumą argumentuoja tuo, kad ieškovas nevykdė pirkimo - pardavimo sutarties esminės sąlygos – sutartyje nustatyta tvarka ir terminais nemokėjo jo nuosavybėn perduoto turto kainos (pastatų pirkimo - pardavimo sutarties 4 punktas), todėl apeliantai, ieškovui nesumokėjus jau pirmosios įmokos, dar 2007 m. gegužės 1 d. įgijo teisę nutraukti sutartį. Teisėjų kolegija nesutinka su šiuo apeliacinio skundo argumentu. Pažymėtina, jog sutarties neįvykdymu laikomas bet kokios iš sutarties atsiradusios prievolės neįvykdymas, įskaitant netinkamą įvykdymą ir įvykdymo termino praleidimą (CK 6.205 straipsnis). Skolininkui, neįvykdžiusiam prievolės pagal sutartį, atsiranda neigiami teisiniai padariniai – kreditorius, atsižvelgiant į aplinkybes, įgyja teisę naudotis sutartyje ir įstatyme nustatytais teisių gynimo būdais: sustabdyti savo prievolės vykdymą, nustatyti papildomą terminą sutarčiai įvykdyti, reikalauti įvykdyti prievolę natūra, reikalauti ištaisyti vykdymo trūkumus, nutraukti sutartį, kt. (CK 6.207, 6.217 straipsniai). Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, patvirtinančių aplinkybę, jog apeliantai būtų pasinaudoję šiomis įstatymo suteiktomis teisėmis. Apeliantai neįrodė, jog delsimą sumokėti už ieškovo nuosavybėn pirkimo - pardavimo sutarties pagrindu perduotą turtą jie laikė sutarties pažeidimu, juo labiau, esminės sutarties sąlygos pažeidimu, kas galėtų sąlygoti sutarties nutraukimą ar tokios procedūros inicijavimą. Svarbu pažymėti, jog nagrinėjamu atveju pirkimo - pardavimo sutarties sudarymas ar vykdymas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, todėl teismas neturi pagrindo vertinti pastarosios sutarties vykdymo ar galimybės ją nutraukti, tame tarpe konstatuoti esminės sutarties nuostatos (sąlygos) pažeidimą. Dėl šios priežasties apeliacinio skundo argumentai, jog atsakovai turėjo teisę nutraukti pirkimo - pardavimo sutartį, o ginčijamu sandoriu esą padėjo ieškovui išvengti pareigos atlyginti atsakovų patirtus nuostolius, laikytini deklaratyviais ir nepagrįstais. Teisėjų kolegija svarbia laiko pirmosios instancijos teismo nustatytą aplinkybę, jog tiek pirmosios instancijos teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose, tiek apeliaciniame skunde apeliantai nurodė turėję galimybę nutraukti pirkimo - pardavimo sutartį dar 2007 metais, kai ieškovas iki 2007 m. gegužės 1 d. nesumokėjo pirmosios įmokos, tačiau taip nesielgė net ir po to, kai 2008 m. gegužės 1 d. ieškovas nesumokėjo antrosios įmokos. Teisėjų kolegijos vertinimu, ši aplinkybė patvirtina, jog apeliantai neteikė ypatingos reikšmės ieškovo prievolės pagal pirkimo - pardavimo sutartį nevykdymui, todėl sudarydami ginčijamą sandorį gynė savo, kaip ieškovo kreditorių teises, ieškovui pasiekus nemokumo būseną, t. y. atsiradus pagrįstoms abejonėms, kad atsakovų finansinis reikalavimas gali būti nepatenkintas arba patenkintas tik iš dalies. Teisėjų kolegijos vertinimu, nustačius, jog pirkimo - pardavimo sutarties pagrindu įgyti statiniai ginčijamo sandorio sudarymo metu nuosavybės teise priklausė ieškovui, o pastatų pirkimo - pardavimo sutartis nebuvo nutraukta, nėra pagrindo išvadai, kad apeliantai turėjo pirmumo teisę į ginčo pastatus, arba kad ginčo pastatai turėjo būti grąžinti ankstesniems jų savininkams – apeliantams. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinio skundo argumentai, jog privalomumą sudaryti ginčijamą sandorį sąlygojo ieškovo pareiga grąžinti apeliantams turtą, už kurį nebuvo sumokėta, kas faktiškai atitiktų pirkimo - pardavimo sutarties nutraukimą, yra grindžiami prielaidomis. Teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas padarė teisėtą ir byloje esančiais duomenimis pagrįstą išvadą, jog nagrinėjamu atveju ieškovas neturėjo pareigos sudaryti ginčijamo sandorio.

Dėl kreditorių teisių pažeidimo

Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog ginčijamo sandorio sudarymo metu ieškovas turėjo kitų kreditorių, jis buvo nemoki įmonė, be to, ginčijamu sandoriu ieškovui priklausantis turtas atsakovams buvo perleistas už žymiai mažesnę nei rinkos kainą. Apeliantai, nesutikdami su tokia teismo išvada, nurodė, kad ginčijamu sandoriu kreditorių teisės nebuvo pažeistos. Paaiškino, jog ieškovas nevykdė dar 2006 metais šalių sudarytos pirkimo - pardavimo sutarties, todėl apeliantai įgijo teisę pastarąją sutartį nutraukti. Pasak apeliantų, ginčo pastatų perleidimas jų nuosavybėn negalėjo turėti įtakos kitų kreditorių teisių pažeidimui (nesuteikė atsakovams pirmumo prieš kitus kreditorius), kadangi ieškovas už įsigytą turtą atsakovams nebuvo sumokėjęs nei vienos įmokos, todėl ginčijamu sandoriu atsakovams faktiškai buvo grąžintas turtas, už kurį nebuvo sumokėta. Apeliantų nuomone, ginčijamas sandoris faktiškai atitiko pirkimo - pardavimo sutarties nutraukimą, į kurį apeliantai teisę įgijo dar 2007 metais. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais apeliacinio skundo argumentais. Pagal CK 6.66 straipsnio 1 dalį kreditoriaus teisių pažeidimu, be kita ko, laikomas atvejis, kai skolininkas, būdamas nemokus, ginčijamu sandoriu suteikia pirmenybę kitam kreditoriui. Kaip minėta, ieškovas jo kreditorių interesų pažeidimą įrodinėjo tuo, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu ieškovas buvo nemokus, ginčijamu sandoriu pirmenybė suteikta atsakovams ir turtas perleistas už žymiai mažesnę nei rinkos kainą. Teisėjų kolegija sprendžia, jog byloje nėra ginčo dėl apeliantų kreditorinio reikalavimo teisės į ieškovą egzistavimo. Byloje nustatyta, kad apeliantai 2006 m. balandžio 20 d. pastatų pirkimo - pardavimo sutartimi ieškovui pardavė ginčo pastatus (b. l. 22). Šios sutarties 4 punktu šalys susitarė dėl parduodamo turto kainos (43 200 Lt) bei mokėjimo terminų ir tvarkos (iki 2009 m. gegužės 1 d., mokant per metus 14 400 Lt iki kiekvienų metų gegužės mėnesio 1 dienos, pradedant mokėti nuo 2007 m. gegužės 1 d.). Byloje nėra duomenų, kad ieškovas apeliantams būtų sumokėjęs nors vieną įmoką, todėl ginčijamo sandorio sudarymo metu (2009 m. sausio 19 d.) ieškovas apeliantams buvo skolingas 28 800 Lt. Tačiau byloje esantys duomenys neabejotinai patvirtina aplinkybę, jog ieškovas ginčijamo sandorio sudarymo metu turėjo ir kitų kreditorių (2008 m. spalio 22 d. duomenimis: AB SEB lizingas (7 735 Lt), UAB „Snoro lizingas“ (14 646 Lt), UAB „Kuusakoski“ (5 533 Lt), žr. b. l. 18). Be to, bendra ieškovo finansinė padėtis faktiškai atitiko ekonominį nemokumą: pagal 2008 m. gruodžio 31 d. balansą per vienerius metus mokėtinos sumos ir skolos sudarė 456 391 Lt, gi turto vertė siekė 279 267 Lt, ieškovas 2008 metais patyrė 260 426 Lt nuostolių (b. l. 13-14, 16). UAB „Metreda“ 2009 m. sausio 19 d. raštas Nr. 15 neabejotinai patvirtina aplinkybę, jog ginčijamo sandorio sudarymo metu ieškovas veiklos nebevykdė (b. l. 17). Svarbu pažymėti ir tai, jog apeliantai pateiktu skundu neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, susijusių su ieškovo nemokumu, veiklos sustabdymu bei kitų kreditorių buvimu ginčijamo sandorio sudarymo metu. Minėta, jog sandoris pažeidžia kreditorių teises, jeigu dėl to skolininkas tampa nemokus arba būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui (CK 6.66 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija nepagristais laiko apeliantų argumentus, jog ginčijamas sandoris nepažeidė kitų ieškovo kreditorių interesų, kadangi ieškovas nebuvo sumokėjęs įsigyto turto kainos. Minėta, kad ginčo pastatai sandorio sudarymo metu nuosavybės teise priklausė ieškovui. Teisėjų kolegijai atmetus apeliacinio skundo argumentus, jog ginčijamas sandoris faktiškai atitiko pirkimo - pradavimo sutarties nutraukimo procedūrą, nėra pagrindo išvadai, kad ieškovas turėjo teisę ginčo pastatais, apeinant kitus kreditorius, patenkinti išimtinai tik atsakovų finansinius reikalavimus. Teisėjų kolegija yra įsitikinusi, kad pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, jog ginčijamo sandorio sudarymo metu buvo ir kitų kreditorių, turinčių galiojančią ir vykdytiną reikalavimo teisę į ieškovą, jog ginčijamu sandoriu buvo perleistas didelės vertės nemokios bendrovės (ieškovo) turtas, neginčijamai patvirtina, kad tokiu sandoriu apeliantams buvo suteikta pirmenybė kitų kreditorių atžvilgiu, tokiu būdu iš esmės atimant galimybę visiškai ar iš dalies patenkinti kitų kreditorių reikalavimus.

Pirmosios instancijos teismas taip pat sprendė, jog kreditorių interesai buvo pažeisti ir tuo, kad apeliantams ginčijamu sandoriu turtas (pastatai) buvo perleistas už žymiai mažesnę nei rinkos kainą. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad ginčijamu sandoriu ieškovas apeliantų nuosavybėn ginčo pastatus perleido už 43 200 Lt (b. l. 12). Gi pačioje pastatų perdavimo už turtinę skolą sutartyje nurodyta, jog vidutinė ginčo pastatų rinkos vertė yra 65 790 Lt (pastatų perdavimo už turtinę skolą sutarties 1 punktas). Teismui pateiktoje turto vertinimo ataskaitoje perduotas turtas ginčijamo sandorio sudarymo dienos duomenimis įkainotas 205 000 Lt (b. l. 130). Teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad ginčo pastatai apeliantams buvo perleisti už aiškiai mažesnę kainą ir ši aplinkybė taip pat sąlygojo kreditorių interesų pažeidimą. Toks ginčijamo sandorio ir jo dalyko rinkos kainų skirtumo vertinimas atitinka teismų praktiką, pagal kurią vien ta aplinkybė, jog įmonė savo turtą pardavė kelis kartus žemesne nei rinkos kaina, pripažįstama kreditorių teisių pažeidimu pagal CK 6.66 straipsnį, kadangi tokiu būdu įmonė sumažino savo turto vertę, t. y. galimybę atsiskaityti su kreditoriais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-262/2008, 2007 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2007, 2005 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-573/2005). Teisėjų kolegija sprendžia, jog byloje surinkti duomenys patvirtina nagrinėjamu atveju esant actio Pauliana sąlygą dėl kreditorių teisių pažeidimo.

Dėl sandorio šalių nesąžiningumo

Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog ginčijamo sandorio šalys buvo nesąžiningos. Šalių nesąžiningumą teismas grindė įstatyme įtvirtina prezumpcija (CK 6.67 straipsnis). Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog atsakovas K. T. ginčijamo sandorio sudarymo metu ėjo UAB „Metreda“ direktoriaus pareigas, buvo vienintelis bendrovės akcininkas, o atsakovė D. T. buvo bendrovės vadovo ir vienintelio akcininko sutuoktinė, kas leidžia jų (tiek ieškovo, tiek atsakovų) nesąžiningumą preziumuoti. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, nesąžiningumą patvirtina ir aplinkybė, jog vienintelis bendrovės akcininkas atsakovas K. T. 2009 m. sausio 19 d. priėmė sprendimą, neatsiskaičius su pardavėjais (atsakovais) grąžinti ginčo pastatus natūra, padengiant 43 200 Lt įsiskolinimą (b. l. 104). Teisėjų kolegija pritaria tokiai pirmosios instancijos teismo pozicijai. Pažymėtina, kad sandorio šalių pareigą teisiniuose santykiuose elgtis sąžiningai numato įstatymas (CK 6.158 straipsnio 1 dalis). Minėta, kad viena iš actio Pauliana taikymo sąlygų yra skolininko nesąžiningumas, t. y. žinojimas ar turėjimas žinoti, kad sudaromas sandoris pažeidžia kreditoriaus teises. Sąžiningumas – tai vertybinis žmogaus elgesio matas, nustatomas pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį kriterijus: vadovaujantis objektyviuoju kriterijumi sąžiningumas suprantamas kaip žmogaus elgesys, atitinkantis protingumo ir teisingumo principų reikalavimus, t. y. rūpestingas ir atidus elgesys; subjektyvusis kriterijus nusako asmens psichikos būklę konkrečioje situacijoje, atsižvelgiant į asmens amžių, išsimokslinimą, patirtį, faktines bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2011, 2009 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-361/2009). CK 6.67 straipsnyje nustatyta nesąžiningumo prezumpcija, pagal kurią preziumuojama, kad kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalys buvo nesąžiningos, jeigu skolininkas – juridinis asmuo sudarė sandorį su fiziniu asmeniu, kuris yra to juridinio asmens vadovas ar valdymo organo narys arba šio asmens sutuoktinis, vaikas, tėvas (motina) ar kitas artimas giminaitis (CK 6.67 straipsnio 3 punktas); jeigu įvykdymo, kurį pagal tą sandorį turėjo atlikti skolininkas, vertė žymiai viršija kitos sandorio šalies pateiktą įvykdymą (CK 6.67 straipsnio 4 punktas). Nurodytais atvejais nesąžiningumo prezumpciją privalo paneigti atsakovai ir, remdamiesi konkrečiomis įrodinėjimo priemonėmis, įrodyti savo sąžiningumą. Iš nagrinėjamoje byloje nustatytų aplinkybių ginčijamo sandorio šalių nesąžiningumas yra akivaizdus. Pagal bylos duomenis nustatyta, kad atsakovas K. T., būdamas bendrovės vieninteliu akcininku ir vadovu, ginčijamą sandorį sudarė su savimi ir su sutuoktine atsakove D. T.. Taip pat nustatyta, kad ginčijamu sandoriu ieškovas, atstovaujamas K. T., ginčo pastatus perleido už 43 200 Lt įsiskolinimą atsakovams, nors šio turto rinkos vertė sandorio sudarymo metu siekė 205 000 Lt, t. y. perleido už aiškiai per mažą kainą, kas patvirtina šalių priešpriešinių prievolių disproporciją. Teisėjų kolegija sprendžia, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai preziumavo sandorio šalių nesąžiningumą. Apeliantai šią prezumpciją ginčijo argumentu, jog atsakovas K. T. ginčijamo sandorio sudarymo metu esą veikė ieškovo interesais, t. y. ginčijamą sandorį sudarė siekdamas išvengti sutarties nutraukimo neigiamų pasekmių (pareigos atlyginti nuostolius). Teisėjų kolegija sprendžia, jog šis apeliantų argumentas grindžiamas prielaidomis, todėl CK 6.67 straipsnyje nurodytos prezumpcijos nepaneigia (CPK 178 straipsnis). Teisėjų kolegija vertina, jog byloje surinkti duomenys patvirtina išvadą, kad sandorio šalys, sudarydamos ginčijamą sandorį, elgėsi nesąžiningai, kad apeliantai siekė tik savo asmeninių turtinių interesų patenkinimo.

Esant tokioms aplinkybėms konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias actio Pauliana ieškinį (CK 6.66 straipsnis), laikėsi įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo taisyklių, suformuluotų CPK 177-185 straipsniuose, todėl tenkindamas ieškinį priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą (CPK 263 straipsnio 1 dalis). Apeliantų skunde išdėstyti argumentai nesuteikia pagrindo pirmosios instancijos teismo sprendimą naikinti.

Pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktą nuo žyminio mokesčio atleidžiama įmonė (įstaiga), kuriai iškelta bankroto ar restruktūrizavimo byla, o kiti dalyvaujantys byloje asmenys – už šiose bylose paduotus apeliacinius ir kasacinius skundus. Nagrinėjamoje byloje dalyvavo bankrutavusi įmonė (ieškovas BUAB „Metreda“), todėl kitų šioje byloje dalyvaujančių asmenų atžvilgiu taikytina CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punkto norma dėl atleidimo nuo žyminio mokesčio už paduotą apeliacinį ir kasacinį skundą. Apeliantai neturėjo pareigos mokėti žyminio mokesčio už apeliacinį skundą, todėl jiems grąžintina 139 Lt sumokėto žyminio mokesčio (CPK 87 straipsnio 1 dalies 1 punktas ir 5 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2012 m. vasario 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Grąžinti apeliantui K. T. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 139 Lt žyminio mokesčio, sumokėto pagal „Swedbank“, AB pateiktą 2012 m. kovo 21 d. įmokos mokėjimo kvitą (Op. archyvo kodas: 2012032100609966).

Teisėjai Virginija ČekanauskaitėGintaras PečiulisNijolė Piškinaitė