- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-10-04
- Bylos Nr.
- 2A-1156-221/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-13-3-04417-2011-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Virginija Lozoraitytė, Leonas Jachimavičius, Rūta Palubinskaitė
- Ieškovas
- T. P.
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „Alkesta“
- Kategorijos
- 11.9.12pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Leono Jachimavičiaus, Virginijos Lozoraitytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Rūtos Palubinskaitės, sekretoriaujant Miglei Lukoševičiūtei, dalyvaujant apeliantui T. P., jo atstovui advokatui T. B., atsakovės atstovui R. M., teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo T. P. apeliacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 29 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-4-90/2012 pagal ieškovo T. P. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Alkesta“ dėl grąžinimo į darbą bei vidutinio darbo užmokesčio priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas prašė: pripažinti jo atleidimą iš darbo pagal 124 straipsnio 1 dalį iš UAB „Alkesta“ skyriaus Lenkijoje direktoriaus pareigų nepagrįstu; panaikinti UAB „Alkesta“ generalinio direktoriaus 2011 m. rugsėjo 13 d. įsakymą Nr. 153-P; pakeisti esamą atleidimo iš darbo pagrindą į pagrindą, numatytą DK 297 straipsnio 4 punkte (teismo sprendimu); priteisti iš atsakovės vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos; priteisti iš atsakovės 4 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką, numatytą 140 straipsnio 1 dalies 4 punkte (1 t., b. l. 2-5).
Ieškinyje nurodė, kad 2005 m. lapkričio 25 d. buvo sudaryta neterminuota darbo sutartis Nr. 1423, pagal kurią buvo priimtas dirbti UAB „Alkesta“ skyriaus Lenkijoje direktoriumi. Ieškovas visą laiką buvo pavaldus tik bendrovės generaliniam direktoriui, dirbo bendrovėje ilgiau nei 6 metus, jam buvo mokamas darbo užmokestis, numatytas darbo sutarties 3 punkte. Darbo sutarties 11 punkte buvo įrašyta, jog įspėjimo terminai, kai ši darbo sutartis gali būti nutraukiama darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės, nustatoma pagal Darbo kodekso 130 straipsnio nuostatas, ir kad priėmimo į darbą metu kolektyvinė sutartis negaliojo. Vėliau darbo sutartis buvo pakeista (papildyta) punktu, kuriame numatyta, kad nuo 2007 metų kovo 1 d. mokamas pagrindinis 4 600 Lt darbo užmokestis ir papildomas (mėnesinis) uždarbis, priklausantis nuo darbo kiekio ir kokybės, įmonės, įstaigos, organizacijos veiklos rezultatų bei darbo paklausos ir pasiūlos darbo rinkoje. Ieškovas jokių drausminių nuobaudų neturėjo, savo darbo funkcijas ir veiklą visada derino su bendrovės generaliniu direktoriumi, kartu su ieškovu Lenkijos skyriuje dar dirbo buhalterė, ieškovas daugiau jokių tiesioginių pavaldinių neturėjo, o jo pagrindinis darbas buvo koordinuoti bendrovės veiksmus, kai būdavo atliekami darbai Lenkijoje pagal pasirašytas sutartis. Ieškovas jokių konfliktų su bendrovės administracija ar valdyba neturėjo, stengėsi vykdyti pareiginiuose nuostatuose numatytas darbo funkcijas, visus klausimus derindamas su bendrovės generaliniu direktoriumi ir atitinkamais darbuotojais pagal jų kompetenciją bei užimamas pareigas, ieškovo skyriaus veikla nebuvo vertinama neigiamai. 2011 m. rugsėjo 16 d. ieškovui buvo įteiktas 2011 m. rugsėjo 13 d. įsakymas dėl darbo sutarties nutraukimo nuo 2011 m. rugsėjo 14 d., nepaisant to, kad ieškovas dirbo rugsėjo 14 ir 15 dienomis, o apie atleidimą iš darbo buvo supažindintas tik 2011 m. rugsėjo 16 dieną. Ieškovui niekas detaliau nepaaiškino, kodėl generalinis direktorius norėjo atleisti iš darbo, nebuvo prašoma rašyti pasiaiškinimų dėl tariamų darbo drausmės pažeidimų, nebuvo daromas dirbtinis psichologinis spaudimas, kad parašytų pareiškimą atleisti iš darbo paties prašymu. 2011 m. rugsėjo 16 d. ieškovas buvo pakviestas pas bendrovės administracijos direktorių, kuris įteikė pasirašyti iš anksto paruoštus darbo sutarties priedų 2 egzempliorius dėl darbo sutarties nutraukimo, kur buvo parašyta, jog darbo sutartis nutraukta 2011 m. rugsėjo 14 d. UAB „Alkesta“ valdybos sprendimu, t. y. pagal DK 124 straipsnio 1 punktą, kai darbo sutartis baigiasi kitų įstatymų nustatytais pagrindais. Ieškovui turėjo būti įteiktas įspėjimas apie atleidimą darbo, kaip tai numatyta DK 129 straipsnyje, ir išmokėta 4 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka, numatyta DK 140 straipsnio 1 dalies 4 punkte. Kadangi sugrąžinimo į darbą atveju tikėtina, kad ieškovui būtų sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, ieškovas nepageidauja būti sugrąžinamas į darbą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Alytaus rajono apylinkės teismas 2012 m. vasario 29 d. sprendimu ieškinį atmetė (2 t., b. l. 10-111). Teismas priteisė iš ieškovo 1 346,53 Lt bylinėjimosi išlaidas atsakovei ir 15,06 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidas valstybei.
Teismas sprendime nurodė, kad UAB „Alkesta“ įstatų VII skyriuje nustatytas bendrovės valdymas, IX skyriuje valdybos kompetencija, 9.7 straipsnio 2 punkte nurodyta, kad valdyba svarsto ir tvirtina kandidatūras užimti direktorių, skyriaus vadovų pareigas, tai patvirtinta ir valdybos darbo reglamento 9.2 ir 10 punktai, kuriuose nurodyta, kad valdyba renka ir atšaukia filialų ir atstovybių vadovus. 2005 m. gruodžio 1 d. įsakymu ieškovas priimtas dirbti skyriaus Lenkijos Respublikoje direktoriumi, nurodytas pagrindas – valdybos posėdžio protokolas ir T. P. prašymas. Ieškovo pavaldumas bendrovės valdybai patvirtintas Lenkijos Respublikos nacionaliniame teismų registre. 2011 m. rugsėjo 9 d. valdybos posėdyje svarstytas bendrovės skyriaus Lenkijos Respublikoje direktoriaus veiklos vertinimo ir jo atleidimo iš pareigų klausimas. Nustačius, kad nerealizuotas nė vienas bendrovės ūkinės-komercinės veiklos projektas, komercinis sandėris, nutarta nuo 2011 m. rugsėjo 14 d. atleisti ieškovą iš pareigų. Pagal 2011 m. rugsėjo 14 d. perdavimo-priėmimo aktus ieškovas materialines vertybes perdavė komisijai, tai rodo, kad ieškovas, kaip asmuo, išmanantis vadovavimo teisę, žinojo apie atleidimą iš darbo. Generalinis direktorius, remdamasis valdybos posėdžio protokolu, 2011 m. rugsėjo 13 d. įsakymu nuo 2011 m. rugsėjo 14 d. nutraukė darbo sutartį su ieškovu, su įrašu darbo sutartyje ieškovas supažindintas. Ieškovas, kaip skyriaus vadovas, turėjo įgaliojimus priimti savarankiškus sprendimus, disponavo skyriaus banko sąskaitoje esančiomis piniginėmis lėšomis, bendrovės vardu priiminėjo žmones į darbą, pravesdavo instruktažą, savarankiškai dalyvavo susitikimuose su verslo partneriais, rangovais, užsakovais ir tiekėjais, dirbo kaip savarankiškai veikiančio ūkio subjekto vadovas. Remdamasis kasacinio teismo apžvalga, teismas pripažino, kad skyriaus (filialo) valdymo organo teisinis statusas yra toks pats, kaip ir juridinio asmens valdymo organo, tuo vadovaujantis ieškovui taikomos ne Darbo kodekso, o Civilinio kodekso ir Akcinių bendrovių įstatymo normos.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Ieškovas T. P. apeliaciniu skundu prašė panaikinti 2012 m. vasario 29 d. Alytaus rajono apylinkės teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti visiškai (2 t., b. l. 115-119). Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas netinkamai taikė ir aiškino teisės normas, reglamentuojančias skyriaus vadovo teisinį statusą. Pagal CK 2.53 straipsnį juridinio asmens filialas yra struktūrinis juridinio asmens padalinys, turintis savo buveinę ir atliekantis visas arba dalį juridinio asmens funkcijų. Filialas veikia pagal juridinio asmens patvirtintus nuostatus. Nuostatuose privalomai nurodomas filialo valdymo organas ir jo kompetencija. Atsakovė nėra įregistravusi ir/ar patvirtinusi skyriaus nuostatų, pagal kuriuos ieškovas būtų įgaliotas savarankiškai veikti skyriaus vardu.
2. Ieškovas negalėjo veikti savarankiškai ir neturėjo kompetencijos spręsti visų su skyriaus valdymu susijusių klausimų. Tai patvirtina pareiginių nuostatų formuluotė – „informuoti generalinį direktorių apie iškilusias problemas, kurių sprendimui nepakanka jo kompetencijos“.
3. Teismas sprendime nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais, kuriais konstatuota, kad filialo vadovo teisinis statusas yra toks pats, kaip ir juridinio asmens valdymo organo.
4. Ieškovas į darbą yra priimtas ne valdybos sprendimo, o darbo sutarties su individualiai aptartomis sąlygomis pagrindu. Darbo sutartis su ieškovu sudaryta 2005 m. lapkričio 25 d., o valdybos posėdis, kuriuo į pareigas neva paskirtas ieškovas, įvyko tik 2005 m. lapkričio 28 d. Su ieškovu darbo sutartis sudaryta ne kaip su valdymo organo nariu, bet kaip su išskirtinai darbo santykiais susijusiu darbuotoju.
5. Net ir tuo atveju, jeigu būtų pripažinta, kad Lenkijos skyrius gali būti laikomas savarankiškai veikiančiu filialu, o ieškovas visus įgaliojimus valdyti tokį filialą turinčiu vadovu, ieškovo atleidimas iš darbo negalėtų būti laikomas teisėtu. Šalims sudarant neterminuotą 2005 m. lapkričio 25 d. darbo sutartį šalys sulygo, kad darbdavio iniciatyva nustatomas 3 mėnesių išbandymo laikotarpis. Darbo sutartyje šalys susitarė, kad įspėjimo terminai, kai darbo sutartis gali būti nutraukiama darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės, nustatomi pagal DK 130 straipsnio nuostatas. Taigi šalys aiškiai ir individualiai aptarė darbo sutarties sąlygas. Tai, jog darbo sutartis su bendrovės vadovu nutraukiama ne DK, o specialiojo akcinių bendrovių įstatymo įtvirtintais pagrindais ir tvarka, neatima galimybės bendrovei (darbdaviui) ir bendrovės vadovui (darbo santykių subjektui) susitarti dėl papildomų darbo sutarties sąlygų ir tokiu atveju šios sutarties sąlygos, jeigu dėl jų šalys susitaria, tampa joms privalomos, t. y. turi įstatymo galią. Ieškovas su atsakove individualiai derino darbo sutarties sąlygas. Tą patvirtina šalių darbo sutartyje sulygtas išbandymo terminas. Taigi, atleisdama ieškovą iš darbo, atsakovė turėjo jį įspėti DK 130 straipsnyje numatytais terminais prieš du mėnesius. Atsakovė, atleisdama ieškovą iš darbo, pažeidė jo teisėtus lūkesčius.
Atsiliepimas
Atsakovė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė Alytaus rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 29 d. sprendimą palikti nepakeistą (2 t., b. l. 124-129). Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
Šalies argumentai
1. Apeliantas apeliacinės instancijos teismo prašo tenkinti jo patikslinto ieškinio reikalavimus. Toks apelianto teigimas yra melagingas, nes byloje esantis ieškinys proceso metu nebuvo tikslinamas.
2. Apeliantas nepagrįstai sureikšmina bendrovės skyriaus Lenkijos Respublikoje nuostatų būtinybę. Ūkio subjekto skyriaus (filialo) Lenkijos Respublikoje ir Lietuvos Respublikoje registracija nežymiai, tačiau skiriasi. Pagal Civilinio kodekso 2.53 straipsnio normas visa reikalaujama informacija apie skyriaus valdymą Lenkijos Respublikos jurisdikcijoje atskleista ne ūkio subjekto nuostatuose, o Lenkijos Respublikos nacionaliniame teismų registre, kuris yra vienintelis tretiesiems asmenims tikslios ir reikšmingos informacijos apie Lenkijos Respublikoje registruotą subjektą ar jo skyrių teikėjas. Sprendimą dėl skyriaus registravimo ar duomenų pakeitimo Lenkijos Respublikoje priima teismas. Skyriaus valdymas, skyriaus kolegialaus valdymo organo ir jo sudėties duomenys bei skyrių atstovaujančio vienasmenio organo (vadovo) duomenys ir komercinės-ūkinės veiklos rūšys nustatomos teismo nutartyje ir atitinkama forma paviešinamos Nacionaliniame teismų registre.
3. Lenkijos Respublikoje veikiančio bendrovės skyriaus vadovas turi plačius įgaliojimus ir priima savarankiškus sprendimus.
4. Apylinkės teismas teisingai nustatė, kad bendrovės skyriaus Lenkijos Respublikoje vadovas į pareigas skiriamas ir iš jų atšaukiamas bendrovės valdybos sprendimu. Generalinis direktorius tik vykdė, realizavo ar įgyvendino bendrovės valdybos priimtus sprendimus. Ieškovas į užimamas pareigas buvo paskirtas bendrovės valdybos sprendimu, o darbo santykiai formalizuoti generalinio direktoriaus įsakymu. Pateikta pakankamai įrodymų, pagal kuriuos galima konstatuoti, jog ieškovo statusas traktuotinas kaip įmonės vadovo.
5. Apeliantas klaidingai vertina ir nepagrįstai sureikšmina atsakovo valdybos 2010 m. gruodžio 17 d. sprendimu Nr. 22 patvirtintą bendrovės valdymo struktūrą, nes įmonės valdymo struktūra, kurioje nurodomi visi įmonės struktūriniai padaliniai, yra organizacinio pobūdžio dokumentas. Ginčui spręsti aktuali ne apelianto nurodoma bendrovės valdybos patvirtinta valdymo struktūra, o valstybiniuose registruose pagal nustatytas tvarkas tinkamai įregistruota ir viešinama įmonės valdymo organų registracija.
6. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs ir suformulavęs teisminių ginčų sprendimo praktiką, kuria nurodoma, kad bendrovės valdymo organo (vadovo) reikšmė ir svarba lemia absoliučią ir jokių sąlygų neapribotą jį išrinkusio kito bendrovės organo teisę atšaukti bendrovės vadovą iš pareigų. Atleidžiant bendrovės vadovą iš pareigų, Darbo kodekso 130 straipsnis netaikytinas.
7. Darbuotojo, kaip silpnesniosios darbo santykių šalies, gynybos principas neturėtų būti taikomas, nes apeliantas yra išprusęs, sumanus ir išmintingas darbo santykių dalyvis, dviejų įmonių savininkas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Nustatyta, kad ieškovo apeliacinis skundas buvo išnagrinėtas Kauno apygardos teismo ir 2012 m. rugpjūčio 13 d. nutartimi atmestas (2 t., b. l. 141-146). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, išnagrinėjęs T. P. kasacinį skundą, 2013 m. balandžio 16 d. nutartyje konstatavo, kad T. P. su įmone siejo ne darbo, o civiliniai teisiniai santykiai, todėl, atleidžiant jį iš einamų vadovo pareigų, turėjo būti taikomos ne DK, o CK ir Akcinių bendrovių įstatymo normos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2001 m. spalio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-760/2001; 2007 m. rugsėjo 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-332/2007; kt.). Be to, pažymėjo, kad bylą nagrinėję teismai konstatavo, jog kasatorius į skyriaus vadovo pareigas buvo paskirtas ir iš jų atšauktas įmonės valdybos sprendimu, o darbo santykiai formalizuoti generalinio direktoriaus įsakymu (įsakymo pagrindas – įmonės valdybos sprendimas); įmonės valdyba taip pat sprendė dėl kasatoriui nustatyto darbo apmokėjimo sąlygų pakeitimo ir kt., todėl atmetė kasacinio skundo argumentus dėl kasatoriaus (įmonės skyriaus vadovo) skyrimo ir atšaukimo iš pareigų tvarkos pažeidimo, jo pavaldumo ir vadovo statuso neturėjimo. Tačiau, pripažinęs, kad bylą nagrinėję teismai neatliko darbo sutarties 11 punkto analizės, neatskleidė šalių susitarimo esmės, nemotyvuotai sprendė, kad kasatoriui netaikytinas DK 130 straipsnis ir darbo sutarties 11 punktas, nesiaiškino atleidimo pagrindo vertinimo, panaikino minėtą Kauno apygardos teismo nutartį ir perdavė bylą nagrinėti iš naujos apeliacinės instancijos teismui (2 t., b. l. 181-188).
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 16 d. nutartyje nustatytų ribų (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 263 straipsnio 1 dalis).
Bylos duomenimis nustatyta, kad apeliantas T. P. ir atsakovė UAB „Alkesta“ 2005 m. lapkričio 25 d. sudarė neterminuotą darbo sutartį Nr. 1423 pagal kurią apeliantas buvo priimtas dirbti UAB „Alkesta“ skyriaus Lenkijoje direktoriumi nuo 2005 m. gruodžio 1 d. (1 t., b. l. 8). UAB „Alkesta“ valdyba 2005 m. lapkričio 28 d. priėmė nutarimą nuo 2005 m. gruodžio 1 d. skirti apeliantą bendrovės skyriaus Lenkijoje direktoriumi ir atstovu Lenkijos Respublikoje (1 t., b. l. 15). UAB „Alkesta“ valdyba 2011 m. rugsėjo 9 d. posėdyje priėmė nutarimą nuo 2011 m. rugsėjo 14 d. atleisti apeliantą iš bendrovės skyriaus Lenkijos Respublikoje direktoriaus pareigų (1 t., b. l. 55–56). UAB „Alkesta“ generalinis direktorius 2011 m. rugsėjo 13 d. priėmė įsakymą Nr. 153-P, kuriame konstatavo, kad darbo sutartis su apeliantu nutraukiama valdybos posėdžio protokolo pagrindu (1 t., b. l. 12). Darbo sutartyje padarytas įrašas, kad apeliantas atleistas UAB „Alkesta“ valdybos sprendimu, t. y. DK 124 straipsnio 1 punkto pagrindu, kai darbo sutartis baigiasi kitų įstatymų nustatytais pagrindais.
Apelianto nuomone, prieš atleidžiant iš darbo, jis turėjo būti įspėtas prieš 4 mėnesius, nes darbo sutartyje šalys susitarė, kad įspėjimo terminai, kai darbo sutartis gali būti nutraukiama darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės, nustatomi pagal DK 130 straipsnio nuostatas.
Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, ką pažymėjo ir teismas, nagrinėdamas T. P. kasacinį skundą, kad pagal Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 3, 4 dalių nuostatas bendrovės vadovą išrinkusio organo teisė jį atšaukti yra absoliutaus pobūdžio, t. y. bendrovės vadovas gali būti atšaukiamas bet kada, nepriklausomai nuo jo kaltės ar kitų aplinkybių buvimo ar nebuvimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-123/2006; 2007 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2007; 2010 m. balandžio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-157/2010; kt.). 2007 m. spalio 12 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-397/2007; 2010 m. balandžio 30 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje 3K-3-157/2010 bei eilėje kitų nutarčių kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad bendrovės ir jos vadovo darbo sutarties pagrindu atsiradusius santykius darbo teisės normos reglamentuoja tiek, kiek tai susiję su bendrovės vadovo teise pasinaudoti socialinėmis garantijomis, darbų saugos ir apmokėjimo už darbą tvarkos nustatymu, darbo sutarties pasibaigimo priežasties formulavimo, darbo sutarties nutraukimo ir atleidimo iš pareigų įforminimo bei atsiskaitymo tvarkos reglamentavimu bei tai, kad šalys gali susitarti dėl papildomų darbo sutarties sąlygų, jeigu darbo įstatymuose, kituose teisės aktuose arba kolektyvinėje darbo sutartyje nėra draudimo dėl jų susitarti, ir tokios sąlygos tampa vienodai privalomos darbo sutarties šalims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-274/2008; 2009 m. gegužės 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-210/2009; kt.).
Bylos duomenimis nustatyta, kad šalių sudarytos darbo sutarties 11 punkte numatyta, kad įspėjimo terminai, kai ši darbo sutartis gali būti nutraukiama darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės, nustatomi pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 130 straipsnio nuostatas (1 t., b. l. 9).
Nagrinėjant apeliacinį skundą žodinio proceso tvarka, apeliantas teigė, jog sutarties sąlygos buvo šalių suderintos, tačiau atsakovės atstovas aiškino priešingai – kad buvo paimta darbo sutarties pavyzdinė forma ir konkrečiai nebuvo tariamasi dėl įspėjimo terminų nustatymo, be to, ieškovo atžvilgiu egzistavo DK 129 straipsnio nuostatų pritaikymo galimybė, todėl ir liko darbo sutartyje tokia nuostata. Kadangi darbo sutartis šalių pasirašyta, be to, ją ieškovui pateikusi atsakovė, ši sąlyga nėra ginčijama, todėl, kolegijos nuomone, sąlyga yra privaloma abiems sutarties šalims. Sutiktina su atsakove, kad darbo sutartyje nustatytas įspėjimo terminas taikytinas tuo atveju, kai atleidžiant darbuotoją iš darbo jo kaltės nenustatyta. Apelianto teigimu, jam drausminės nuobaudos taikytos nebuvo.
Konkrečiu atveju, kaip matyti iš 2011 m. rugsėjo 9 d. UAB „Alkesta“ valdybos posėdžio protokolo, posėdyje svarstytas T. P. veiklos rezultatas einant bendrovės skyriaus Lenkijos Respublikoje direktoriaus pareigas, t. y. nuo 2005 m. gruodžio 1 d., ir įvertintas neigiamai, nes nerealizuotas nė vienas bendrovės ūkinės-komercinės veiklos projektas, nesudarytas nė vienas komercinis sandoris, nesurastas nė vienas ūkinės veiklos partneris, kuris prisidėtų, pradėtų ar kartu su bendrove dalyvautų Lenkijos Respublikos rinkos įsisavinimo ir/ar komercinės-ūkinės veiklos plėtroje (1 t., b. l. 55).
Kolegija pažymi, kad, kaip išaiškinęs kasacinis teismas, įmonės vadovo teisinė padėtis (apeliantui vadovo statusas teismų nustatytas) įmonėje lemia tai, kad jam keliami kitokie reikalavimai negu kitiems įmonės darbuotojams, taigi ir bendrovės vadovo kaltė dėl atleidimo iš pareigų turi būti vertinama pagal kriterijus, nustatytus atsižvelgiant į jo teisinį statusą, o ne vertinant jo veiksmus drausminių nuobaudų už darbo drausmės pažeidimus skyrimo požiūriu. Bendrovės administracijos vadovą, kuris atsako už visos bendrovės kasdienės veiklos organizavimą, ir bendrovę sieja pasitikėjimo (fiduciariniai) santykiai. Tai reiškia, kad vadovas privalo veikti rūpestingai, atidžiai, kvalifikuotai ir tik bendrovės interesais, vengti privačių ir bendrovės interesų konflikto. Kita vertus, tai reiškia, kad bendrovė, kartu ir jos akcininkai turi teisę reikalauti iš bendrovės vadovo, kad jis veiktų bendrovės interesais kvalifikuotai, rūpestingai ir apdairiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2001 m. spalio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-760/2001; 2007 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2007). Pažymėtina ir tai, kad, atsižvelgiant į administracijos vadovo teisinį statusą, kompetentingas bendrovės organas, įgyvendindamas teisę atšaukti jo išrinktą administracijos vadovą, net ir esant vadovo kaltei, neprivalo laikytis tvarkos, nustatytos drausminei nuobaudai skirti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-86/2013; kt.). Teisėjų kolegijos nuomone, atsižvelgiant į nurodytus įmonės vadovo teisinės padėties aspektus, į tai, jog vadovo kaltę šiuo požiūriu lemia ir akcininkų pasitikėjimo juo praradimas, ką rodo valdybos posėdyje priimtas nutarimas, atkreipiant dėmesį į tai, kad visi valdybos nariai buvo vieningi ir neigiamai vertino T. P. darbą, apeliacinės instancijos teismas sutinka su atsakovės atstovu, jog ieškovo toks apelianto darbo neigiamas įvertinimas atitinka vadovo kaltės sampratą, todėl atleidžiant iš darbo pagrįstai nebuvo taikytas darbo sutarties 11 punktas, numatantis įspėjimo terminą. Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos išaiškinimą darbo sutarties 11 punktas taikytinas tuo atveju, kai atleidžiamas darbuotojas darbdavio iniciatyva nesant darbuotojo kaltės (3 t., b. l. 7).
Apelianto atstovo nuomone, tai, kad apeliantui buvo išmokėta 2 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio išmoka (1 t., b. l. 12), rodo, jog iš darbo jis atleistas ne dėl kaltės. Pastebėtina, kad tokio argumento apeliaciniame skunde apeliantas nurodęs nebuvo. Kolegija su tokiu argumentu nesutinka. Apeliacinio teismo nuomone, atsižvelgiant į tai, kad apeliantas nepateisino keliamų aukštų reikalavimų jo veiklai ir atsakomybei, atleidžiant iš bendrovės skyriaus vadovo pareigų, neturėjo būti sumokėta išeitinė išmoka pagal DK 140 straipsnio 2 dalį. Tačiau atsakovės atstovas paaiškino, jog išmoka buvo išmokėta geranoriškai. Kolegijos nuomone, tai jokiu būdu nepablogina apelianto padėties.
Teisėjų kolegija, įvertinusi visus byloje esančius įrodymus, daro išvadą, kad apylinkės teismas bylą iš esmės išsprendė teisingai. Apeliacinio skundo motyvai pirmosios instancijos teismo išvadų nepaneigia. Remiantis išdėstytais motyvais, apeliacinis skundas atmestinas, o Alytaus rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 29 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325–326 straipsniais,
nutaria:
ieškovo T. P. apeliacinį skundą atmesti, Alytaus rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.