Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartis

žodinio proceso tvarka viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo T. O. (T. O.) skundą dėl notarės veiksmų, suinteresuoti asmenys Vilniaus rajono 4-ojo notarų biuro notarė V. P., L. J..

Pareiškėjui T. O. ir suinteresuotam asmeniui L. J. bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis priklauso gyvenamasis namas, kiemo statiniai ir žemės sklypas, esantys Vilniuje, Pušyno kelias 10: pareiškėjui – 2/3, o suinteresuotam asmeniui – 1/3 dalis nurodytų nekilnojamųjų daiktų (b. l. 9-15). Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. kovo 6 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2A48-16/2008, nustatė naudojimosi gyvenamojo namo, esančio Vilniuje, Pušyno kelias 10, patalpomis ir žemės sklypu tvarką (b. l. 16-21). Pareiškėjas 2011 m. balandžio 27 d. prašė notarės persiųsti pareiškimą L. J., šį informuojant, kad pareiškėjas parduoda jam bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančius 1/3 dalį žemės sklypo ir gyvenamojo namo už 40 000 Lt; taip pat informuojant L. J. apie Civilinio kodekso 4.79 straipsnyje įtvirtintą jo pirmenybės teisę pirkti. Pareiškime suformuluotas prašymas L. J. ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo pranešimo gavimo dienos pareikšti atitinkamam notarų biurui savo sutikimą arba atsisakymą pirkti (b. l. 22). L. J. 2011 m. gegužės 24 d. informavo notarą, kad jis sutinka pirkti turtą už 40 000 Lt (b. l. 23). Pareiškėjas 2011 m. rugsėjo 29 d. prašė Vilniaus miesto 30-o notarų biuro persiųsti L. J. pareiškimą, kuriuo šis pakartotinai informuojamas, kad pirkimo-pardavimo sandoris turi būti vykdomas 2011 m. lapkričio 29 d. 10 val. 00 min. Vilniaus rajono 4-ame notarų biure; pirkimo-pardavimo kaina – 40 000 Lt; taip pat šiuo pareiškimu L. J. prašomas nurodytu laiku atvykti į notarų biurą sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį (b. l. 26-27). Iš dokumento gavimo pažymos (b. l. 28) matyti, kad 2011 m. spalio 6 d. antstolio padėjėjas L. J. perskaitė pareiškėjo 2011 m. rugsėjo 29 d. pareiškimo turinį. L. J. 2011 m. lapkričio 18 d. pranešimu (b. l. 29) informavo notarę V. P., kad pirkimo-pardavimo sandoris pagal pareiškėjo pareiškimą yra negalimas, nes: 1) nenustatyta būsima bendro naudojimo patalpų naudojimosi tvarka; 2) į pasiūlymą pirkti neįtraukta patalpa Nr. I-14; 3) L. J. nepaliktas įėjimas į bendro naudojimo rūsį per pareiškėjui priklausančią sklypo dalį; 4) dėl naudojimosi tvarkos pakeitimo vyksta byla Vilniaus miesto 1-ajame apylinkės teisme. Pareiškėjas 2011 m. lapkričio 29 d. prašė notarės užsakyti pažymą sandoriui su kitu pirkėju; parengti pirkimo-pardavimo sutarties projektą; pareiškėjas notarei taip pat nurodė, kad pirkėjai žinoma, jog bendraturtis L. J. yra pareiškęs ieškinį teisme dėl naudojimosi tvarkos pakeitimo (b. l. 30). Notarė 2011 m. gruodžio 15 d. nutarimu atsisakė atlikti notarinį veiksmą (b. l. 31, 32). Nutarime nurodyta, kad: 1) L. J. sudaryti sutarties neatsisako, o tik prašo sandorio sudarymą atidėti tol, kol bus išspręstas teisminis ginčas dėl patalpų naudojimosi tvarkos; 2) sutartimi pareiškėjas perleidžia trečiajam asmeniui ne tik tam tikrą idealią dalį daiktų, bet ir nustato naudojimosi tomis dalimis tvarką, dėl kurios tarp dabartinių bendraturčių yra kilęs teisminis ginčas; todėl sandorio patvirtinimas prieštarautų Notariato įstatymo 1 straipsniui, įtvirtinančiam notaro teisę juridiškai tvirtinti neginčijamas asmenų subjektines teises ir juridinius faktus; 3) 2012 m. lapkričio 29 d. pareiškėjas atvyko į notaro biurą ir patikino, kad ketina dėl tam tikrų priežasčių tariamai perleisti dalį daiktų savo sutuoktinės motinai; taigi pareiškėjo valia neatitinka CK 6.305 straipsnyje įtvirtintos pirkimo-pardavimo sampratos (CK 1.86 straipsnis).

Pareiškėjas prašė: 1) panaikinti notarės 2011 m. gruodžio 15 d. nutarimą „Dėl atsisakymo atlikti notarinį veiksmą“; 2) įpareigoti notarę užsakyti pažymą sandoriui – gyvenamojo namo, esančio Vilniuje, Pušyno kelias 10, ir ten pat esančio žemės sklypo pardavimui – ir patvirtinti pirkimo-pardavimo sutartį su pareiškėjo atsivestu pirkėju. Pareiškėjo nuomone, notarė netinkamai aiškina ir ydingai taiko CK 4.79 straipsnį, yra šališka ir savo veiksmais be teisinio pagrindo riboja pareiškėjo galimybę disponuoti jam priklausančiu turtu. Joks teisės aktas nesuteikia galimybės atidėti sandorio sudarymą pirkėjo iniciatyva – kai bendraturtis neįgyvendina savo (pirmenybės) teisės per vieną mėnesį, pardavėjas turi teisę parduoti savo dalį bet kuriam asmeniui (CK 4.79 straipsnio 2 dalis). Pareiškėjo teigimu, teisminis ginčas dėl naudojimosi tvarkos pakeitimo negali būti kliūtimi daikto pardavimui, nes ginče tiesiog įvyktų teisių perėmimas. Anot pareiškėjo, jis niekada notarei nesakė, kad siekia sudaryti tariamą sandorį.

Dėl CK 4.79 straipsnio nuostatų.

Civilinio kodekso 4.79 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendraturčių pirmenybės teisė pirkti bendrąja nuosavybe esančią parduodamą dalį ta kaina, kuria ji parduodama, ir kitomis tomis pačiomis sąlygomis, išskyrus atvejus, kai parduodama iš viešųjų varžytynių. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad dalies, esančios bendrąja nuosavybe, pardavėjas privalo raštu pranešti kitiems bendraturčiams apie ketinimą parduoti savo dalį ne bendraturčiui ir kartu nurodyti kainą bei kitas sąlygas, kuriomis ją parduoda. Kai parduodama dalis nekilnojamojo daikto, į kurį turima bendrosios nuosavybės teisė, apie tai pranešama per notarą. Kai kiti bendraturčiai atsisako pasinaudoti savo pirmenybės teise pirkti arba šios teisės į nekilnojamąjį daiktą neįgyvendina per vieną mėnesį, o į kitą daiktą – per dešimt dienų nuo pranešimo gavimo dienos, jeigu bendraturčių susitarimu nenustatyta kitaip, tai pardavėjas turi teisę parduoti savo dalį bet kuriam asmeniui.

Pasisakydamas dėl šių CK 4.79 straipsnio normų, kasacinis teismas yra nurodęs, kad CK 4.79 straipsnio 2 dalies nuostatos skirtos apsaugoti kitų bendrosios nuosavybės teisės dalyvių interesus, siekiant, kad bendrosios nuosavybės dalis nebūtų parduota kitam asmeniui, nepasiūlius įsigyti ją pirmiausia bendraturčiams, taip pat siekiant apsaugoti juos nuo nesąžiningų savo dalį parduodančio bendraturčio veiksmų, kai ši dalis parduodama mažesne kaina ir (ar) kitomis pirkėjui geresnėmis sąlygomis, negu buvo pasiūlytos bendraturčiams pirmenybės teise. Šios teisės normos nuostatos negali būti aiškinamos ir taikomos taip, kad be pagrindo apsunkintų ar varžytų dalį bendrojoje nuosavybėje parduodančio asmens teisinę padėtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. S. v. L. J. ir kt., bylos Nr. 3K-7-273/2007).

Atsižvelgdamas į nurodytus kasacinio teismo išaiškinimus, teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju CK 4.79 straipsnio 1, 2 dalių nuostatos negali būti (ir nebus) aiškinamos taip, kad be pagrindo apsunkintų ar varžytų dalį bendrojoje nuosavybėje parduodančio asmens, t. y. pareiškėjo, teisinę padėtį. Tai konstatavus, būtina teisiškai įvertinti, ar ginčijamame notarės nutarime nurodytos atsisakymo atlikti notarinį veiksmą priežastys gali (negali) būti vertinamos kaip be pagrindo apsunkinančios ar varžančios pareiškėjo, kaip bendraturčio, teisinę padėtį.

Dėl naudojimosi patalpomis pakeitimo įtakos nuosavybės teisės perleidimui.

CK 4.37 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad savininkas turi teisę perduoti kitam asmeniui visą nuosavybės teisės objektą ar jo dalis, ar tik konkrečias šio straipsnio 1 dalyje nurodytas teises (t. y. teisę savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti). Pagal CK 4.81 straipsnio 2 dalį jeigu nekilnojamojo daikto bendraturčių susitarimas dėl naudojimosi nekilnojamojo daikto dalimis yra notariškai patvirtintas ir įregistruotas viešame registre, tai jis privalomas ir tam asmeniui, kuris vėliau įgyja dalį to nekilnojamojo daikto bendrosios nuosavybės teisėmis.

Pasisakydamas dėl CK 4.81 straipsnio 2 dalies nuostatų, kasacinis teismas yra nurodęs, kad bendraturčių susitarimai privalomi tretiesiems asmenims, vėliau tapusiems bendrosios nuosavybės teisės perėmėjais, jeigu tokie bendraturčių susitarimai įregistruoti nekilnojamojo turto registre (CK 4.81 straipsnio 2 dalis). Tai užtikrina bendrosios nuosavybės valdymo stabilumą, kad, pasikeitus nuosavybės subjektui, nebūtų keičiamas bendrosios nuosavybės panaudojimas, nesant pasikeitimų bendrame daikte. Atsiradus susitarimu nustatytos tvarkos pakeitimo pagrįstam pagrindui, naujasis savininkas taip pat gali reikalauti ją pakeisti CK 4.75 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje B. Z. B. v. G. R., bylos Nr. 3K-3-598/2007).

Pirmiau nurodytos CK normos ir jų aiškinimo bei taikymo praktika, teikia pagrindą konstatuoti, kad nuosavybės teisė, kaip daiktinė teisė, yra pirminė teisė, kuri gali nulemti (nulemia) išvestinę (iš nuosavybės teisės kylančią) naudojimosi daiktu tvarką, šios tvarkos pakeitimus. Toks nuosavybės teisės prioritetas naudojimosi daiktu tvarkos atžvilgiu neturi atvirkštinio poveikio, t. y. naudojimosi daiktu tvarka ar šios tvarkos pakeitimai negali savaime turėti jokios įtakos nuosavybės teisių pokyčiams. Tai konstatavęs, teismas vertina kaip teisiškai nereikšmingus ir (arba) nepagrįstus suinteresuoto asmens L. J., be kita ko, 2011 m. lapkričio 18 d. pranešime (b. l. 29) nurodytus argumentus, taip pat ginčijamo notarės nutarimo argumentus (nutarimo 1, 2 punktai), kurie grindžiami iš esmės tuo, kad tarp dabartinių bendraturčių yra kilęs teisminis ginčas dėl naudojimosi tvarkos pakeitimo, dėl kurio neva negalima sudaryti pirkimo-pardavimo sutarties. Taip pat teisiškai nereikšmingi ir (arba) nepagrįsti L. J. 2011 m. lapkričio 11 d. nutarime nurodyti argumentai, kad į pasiūlymą pirkti neįtraukta tam tikra patalpa, kad L. J. nepaliktas įėjimas į bendro naudojimo rūsį. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pareiškėjas neketina parduoti konkrečių L. J. naudojamų patalpų, todėl teisės požiūriu nėra jokio skirtumo, kas būtent – pareiškėjas ar naujasis bendraturtis – naudosis konkrečiomis, L. J. nepriklausančiomis naudotis ar skirtomis bendram naudojimuisi patalpomis. Teismo nuomone, pareiškėjas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad, pasikeitus bendrosios dalinės nuosavybės savininkams, galėtų (turėtų) įvykti teisių perėmimas, t. y. naujajam bendraturčiui iki galiojančios naudojimosi tvarkos pakeitimų tektų naudotis tomis daikto (daiktų) dalimis, kuriomis iki tol naudojosi nuosavybės teises perleidęs bendraturtis.

Dėl notaro teisės (pareigos) netvirtinti tariamojo sandorio.

CK 1.86 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tik dėl akių (neketinant sukurti teisinių pasekmių) sudarytas sandoris negalioja. Notariato įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad notaras privalo atsisakyti atlikti notarinį veiksmą, jeigu tokio veiksmo atlikimas prieštarauja įstatymams ar neatitinka jų reikalavimų. Pagal to paties straipsnio 2 dalį atsisakymo atlikti notarinį veiksmą rašte turi būti nurodyta atsisakymo atlikti notarinį veiksmą motyvai ir teisiniai pagrindai.

Pirmiau nurodytos teisės normos teikia pagrindą išvadai, kad, viena vertus, notaras turi ne tik teisę, bet ir pareigą atsisakyti tvirtinti tariamąjį sandorį – būtent toks atsisakymo atlikti notarinį veiksmą motyvas ir teisinis pagrindas nurodytas ginčijamo notarės nutarimo 3 punkte. Kita vertus, ši notaro pareiga negali būti absoliutinama, nes, kilus teisminiam ginčui dėl atsisakymo atlikti notarinį veiksmą (Notariato įstatymo 41 straipsnio 1 dalis), būtent notarui tenka procesinė pareiga pateikti įrodymus, patvirtinančius atsisakymo atlikti notarinį veiksmą teisėtumą ir (arba) pagrįstumą (Civilinio proceso kodekso 178 straipsnis). Tokią išvadą teismas grindžia ne tik įrodinėjimo procese vyraujančia taisykle „įrodinėja tas, kuris teigia“, bet ir privatinėje teisėje, iš kurios kilęs nagrinėjamas ginčas, vyraujančiu dispozityvaus reguliavimo metodu, kuris, be kita ko, reiškia, kad leidžiama viskas, kas neuždrausta. Vadinasi, tas, kuris „draudžia“ (šiuo atveju – tai notarė, kuri atsisako atlikti notarinį veiksmą), turi pateikti įrodymus, pagrindžiančius taikomą „draudimą“, t. y. atsisakymą atlikti notarinį veiksmą. Be to, nagrinėjamos bylos kontekste svarbi ir ta aplinkybė, kad pareiškėjas nurodė, jog jis niekada notarei nesakė, kad siekia sudaryti tariamą sandorį. Taigi, pareiškėjui pateikus įrodymų (CPK 186 straipsnis), paneigiančių atsisakymo atlikti notarinį veiksmą pagrįstumą, notarei, laikantis rungimosi principo, atsiranda procesinė pareiga pateikti įrodymų, patvirtinančių, kad ji vis dėlto turėjo pagrindą atsisakyti atlikti notarinį veiksmą.

Spręsdamas, ar nagrinėjamu atveju notarė pateikė pakankamai įrodymų, pagrindžiančių ginčijamo nutarimo motyvus, teismas atkreipia dėmesį į tai, kad nei ginčijamame nutarime, nei teikdama paaiškinimus teismo posėdyje, notarė nenurodė konkrečių aplinkybių, dėl kurių ji padarė išvadą, jog prašomas patvirtinti sandoris būtų tariamasis. Pažymėtina, kad ginčijamame nutarime vartojama tik abstraktaus pobūdžio formuluotė „ketina dėl tam tikrų priežasčių tariamai perleisti“. Teismas vertina kaip nepakankamus įrodymus teismo posėdyje duotus notarės paaiškinimus, kad išvadą dėl tariamojo sandorio ji padarė nesigilindama į pareiškėjo sutuoktinės notarei išsakytus paaiškinimus, jog sandorį reikia būtinai sudaryti, nes kitaip jie turės nuostolių (mokestinių prievolių); taip pat notarės paaiškinimus, kad pareiškėjas (jo šeima) siekė išvengti mokesčių valstybei. Pažymėtina, kad tokie notarės paaiškinimai yra pernelyg abstraktūs, nes neaišku, kokių būtent mokesčių ir kaip siekta išvengti, ar toks mokesčių vengimas iš tikrųjų neteisėtas; juolab kad notarė aiškiai nurodė, jog ji nesigilino į pareiškėjo (jo žmonos) išsakomus paaiškinimus, t. y. atitinkamą išvadą padarė nesigilindama į jai nurodomas aplinkybes, jų neanalizuodama, atidžiau nevertindama. Taigi šiuo atveju teismas neturi galimybės patikrinti ir įvertinti, ar notarė iš tikrųjų turėjo pakankamą pagrindą atsisakyti atlikti notarinį veiksmą, ar toks notarės sprendimas nebuvo su prašomu sudaryti sandoriu susijusių aplinkybių klaidingo subjektyvaus teisinio įvertinimo padarinys. Be to, teismo nuomone, vien tik pardavėjo siekis realiai perleisti dalį nuosavybės, nors ir siekiant kažkokiu (nagrinėjamu atveju neatskleistu) būdu išvengti mokesčių valstybei (jeigu ši notarės versija ir būtų pasitvirtinusi), niekaip nelemia išvados, kad toks nuosavybės dalies realus perleidimas būtų tariamas. Įstatymai neįtvirtina prezumpcijos, jog realus (nors ir skubotas) nuosavybės dalies pardavimas turėtų būti vertinamas kaip savaime neteisėtas mokesčių vengimas ar juolab kaip tariamasis sandoris. Tuo tarpu notarės atsiliepime į skundą išdėstytas abejones dėl A. D. galimybių realiai būti pirkimo-pardavimo sandorio šalimi (dėl A. D. amžiaus, giminystės ryšių, finansinių galimybių ir pan.), teismo vertinimu, paneigia pareiškėjo paaiškinimai apie jo sutuoktinės motinos ketinimus realiai persikelti gyventi arčiau dukters, kad šiai būtų patogiau prižiūrėti, rūpintis garbingo amžiaus motina; taip pat teismo posėdyje pateikti rašytiniai įrodymai apie A. D. turtinę padėtį.

Apibendrinant išdėstytus motyvus, darytina išvada, kad bylos nagrinėjimo metu notarė vis dėlto neįrodė faktinio pagrindo atsisakyti atlikti pareiškėjo prašomą notarinį veiksmą (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Dėl to ginčijamas notarės 2011 m. gruodžio 15 d. nutarimas panaikinamas.

Dėl notarės įpareigojimo atlikti notarinį veiksmą.

Pareikštu skundu pareiškėjas prašo įpareigoti notarę užsakyti pažymą sandoriui (pardavimui) ir patvirtinti pirkimo-pardavimo sutartį su pareiškėjo nurodytu pirkėju. Viena vertus, pažymėtina, kad pažymos užsakymas, kaip toks, nepriskirtinas notariniams veiksmams (Notariato įstatymo 26 straipsnio 1 dalis). Kita vertus, pareiškėjas skunde suformulavo reikalavimą įpareigoti notarę patvirtinti pirkimo-pardavimo sutartį (Notariato įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Nustatyta, kad bendraturtis L. J. buvo informuotas apie tai, jog pirkimo-pardavimo sandoris turi būti vykdomas 2011 m. lapkričio 29 d. Iš L. J. 2011 m. lapkričio 18 d. pareiškimo matyti, kad jis neketina be išlygų pasinaudoti CK 4.79 straipsnyje įtvirtinta pirmumo teise. Kadangi nagrinėjamu atveju suinteresuotas asmuo L. J. (nustatinėdamas papildomas išlygas, sąlygas) vengia per pareiškėjo nurodytą terminą pasinaudoti pirmumo teise pirkti parduodamą turto dalį ir taip nepagrįstai riboja, varžo bendraturčio teisę, tai darytina išvada, kad L. J., kaip bendraturtis, nustatytu terminu nepasinaudojo įstatyme įtvirtinta pirmumo teise. Dėl to aptariamas pareiškėjo reikalavimas tenkintinas – notarė V. P. įpareigotina sudaryti gyvenamojo namo ir žemės sklypo dalies pirkimo-pardavimo sutartį su pareiškėjo nurodytu pirkėju.

Kadangi pareiškėjo, ginčijančio notarės atsisakymą atlikti notarinį veiksmą, ir notarės, atsisakiusios ginčijamą veiksmą atlikti, suinteresuotumas bylos baigtimi yra skirtingas ir jų interesai yra priešingi (CPK 443 straipsnio 6 dalis), tai teismas sprendžia dėl šių asmenų patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo (suinteresuotas asmuo L. J. suinteresuotumo bylos baigtimi neišreiškė).

Iš esmės patenkinus pareiškėjo skundą, jam iš suinteresuoto asmens notarės V. P. priteistina 139 Lt žyminio mokesčio ir 700 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis). Be to, valstybei iš notarės priteistina 23,05 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal V. J. skundą dėl notaro veiksmų, bylos Nr. 3K-3-373/2010; kt.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 92 straipsniu, 93 straipsnio 1 dalimi, 98 straipsnio 1 dalimi, 513 straipsniu,

nutaria:

Skundą tenkinti.

Panaikinti Vilniaus rajono 4-ojo notarų biuro notarės V. P. 2011 m. gruodžio 15 d. nutarimą „Dėl atsisakymo atlikti notarinį veiksmą“.

Įpareigoti Vilniaus rajono 4-ojo notarų biuro notarę V. P. patvirtinti gyvenamojo namo, unikalus Nr. 1094-6001-5018, ir žemės sklypo, unikalus Nr. 0101-0010-0378, esančių Vilniuje, Pušyno kelias 10, dalies pirkimo-pardavimo sutartį su T. O. nurodytu pirkėju.

Priteisti iš Vilniaus rajono 4-ojo notarų biuro notarės V. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) T. O. (a. k. (duomenys neskelbtini) 139 (šimtą trisdešimt devynis) Lt žyminio mokesčio ir 700 (septynis šimtus) Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Priteisti valstybei iš Vilniaus rajono 4-ojo notarų biuro notarės V. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) 23,05 LT (dvidešimt tris litus 5 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Ši suma turi būti įmokėta Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai (j. a. k. 188728721) į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. LT247300010112394300 AB banke „Swedbank“, banko kodas 73000, įmokos kodas 5660.

Nutartis gali būti skundžiama Vilniaus apygardos teismui per septynias dienas nuo nutarties patvirtintos kopijos įteikimo dienos, paduodant atskirąjį skundą per Vilniaus miesto 3-iąjį apylinkės teismą.