- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-04-23
- Bylos Nr.
- 2A-793-653/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-03-3-05416-2012-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rūta Burdulienė, Jelena Šiškina, Rūta Petkuvienė
- Ieškovas
- A. R.-L.
- Atsakovas
- AB „SEB bankas“
- Trečiasis asmuo
- T. L.
- Kategorijos
- 42.11.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jelenos Šiškinos (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Rūtos Burdulienės, Rūtos Petkuvienės, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės A. R.-L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 3 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-4242-155/2013 pagal ieškovės A. R.-L. ieškinį atsakovui AB „SEB bankas“ dėl susitarimo pripažinimo negaliojančiu, trečiasis asmuo T. L..
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.Ginčo esmė
Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė pripažinti 2009 m. gruodžio 16 d. susitarimą dėl 2007 m. vasario 22 d. kredito sutarties Nr. 0350718010698-89 sąlygų pakeitimo Nr. 1, kuriuo ieškovė yra įtraukta kaip papildoma paskolos gavėja, neteisėtu ir negaliojančiu, priteisti iš atsakovo AB „SEB bankas“ ieškovės naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Nurodė, kad 2007 m. vasario 22 d. trečiasis asmuo T. L. ir atsakovas AB „SEB bankas“ sudarė kredito sutartį Nr. 0350718010698-89, pagal kurią atsakovas suteikė trečiajam asmeniui 373 000 Lt tikslinį kreditą, skirtą pirkti butui, esančiam adresu (duomenys neskelbtini), ir atlikti šio buto remontą. Už suteiktą kreditą nupirktas butas tapo trečiojo asmens T. L. asmenine nuosavybe. Ieškovė su T. L. 2007 m. kovo 29 d. Vilniaus miesto Civilinės metrikacijos skyriuje įregistravo santuoką. Po santuokos sudarymo ieškovė apsigyveno bute, esančiame (duomenys neskelbtini). Dėl ekonominių sunkumų sutuoktinis T. L. nebegalėjo vykdyti mokėjimų pagal kredito sutartį, todėl paprašė, kad atsakovas AB „SEB bankas“ atidėtų kredito grąžinimą. Atsakovas sutiko tai padaryti, tačiau nustatė dvi sąlygas: reikalavo, kad būtų sumokėtos palūkanos ir delspinigiai už pradelstus mokėjimus bei kad kreditavimo sutartis būtų pakeista įtraukiant į ją ieškovę A. R.-L. papildoma kredito gavėja. 2009 m. gruodžio 16 d. šalys sudarė susitarimą dėl 2007 m. vasario 22 d. kredito sutarties Nr. 0350718010698 sąlygų pakeitimo Nr. 1, pagal jį sutarties 1.2 p. buvo pakeistas įtraukiant naują kredito gavėją A. R.-L..
Ieškovė nurodė, kad kredito sutarties sąlygų pakeitimas buvo atliktas pažeidžiant imperatyvias įstatymų normas, t. y. Civilinio kodekso 1.91 str. 1 d. Ieškovė dėl nepalankių aplinkybių, buvo priversta sudaryti kredito sutarties pakeitimą dėl prieš ją naudojamo ekonominio, psichologinio spaudimo. Ieškovei buvo nenaudingas sąlygų pakeitimas. Jos uždirbamos metinės pajamos per 2007 m. buvo 1 869,34 Lt, per 2008 m. buvo 5 424 Lt, o per 2009 m. buvo 3 992,67 Lt. 2009 metais, kai buvo pasirašomas ginčo susitarimas, ieškovės mėnesio pajamos buvo 332 Lt, ji neatitiko kredito gavėjos sąlygų. Ieškovė buvo vaiko priežiūros atostogose, kita darbine veikla negalėjo užsiimti, buvo visiškai priklausoma nuo trečiojo asmens T. L., jis vienintelis tuo metu buvo šeimos maitintojas. Neturėdama kito pasirinkimo ieškovė pasirašė susitarimą dėl jos įtraukimo į kredito sutartį solidaria skolininke, nes priešingu atveju grėsė buto pardavimas iš varžytynių. Ieškovė ir trečiasis asmuo negyvena kartu, yra nusprendę nutraukti santuoką, tačiau bankas prieštaravo jų pasirašytai santuokos nutraukimo pasekmių sutarčiai. Atsakovas, naudodamasis ekonominio dominavimo padėtimi, nepagrįstai ieškovę įtraukė į kredito sutartį solidaria skolininke ir ieškovė tapo atsakinga už kredito sutarties įvykdymą nors butas yra trečiojo asmens asmenine nuosavybe.
II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. gegužės 3 d. sprendimu ieškovės ieškinį atmetė. Teismas konstatavo, kad ieškovė ir trečiasis asmuo po atsakovo suteikto tikslinio kredito butui įsigyti per minimalų vieno mėnesio terminą sudarė santuoką. Taigi pagrindiniai trečiajam asmeniui trenkantys mokėjimai už jo vardu registruotą butą bei pagrindinės ir faktiškai visos kredito sumos mokėjimas tenka trečiajam asmeniui būnant santuokoje su ieškove. Teismas motyvavo, kad pagal Civilinio kodekso 3.88 str. reglamentavimą, visos įmokos, darytos po santuokos sudarymo yra laikomos jungtine sutuoktinių nuosavybe. Tokiomis lėšomis sukurtas objektas nelaikytinas asmenine sutuoktinio nuosavybe ir Civilinio kodekso 3.89 str. 1 d. 1 p. pagrindu. Ieškovė pasirašydama ginčo susitarimą ir sutikdama būti papildoma kredito gavėja - laiduotoja nagrinėjamo ginčo atveju įgijo galimybę turėti nekilnojamąjį turtą - butą, esantį (duomenys neskelbtini). Byloje nėra įrodymų, jog atsakovas, išduodamas kreditą, būtų pažeidęs banko nustatytą kreditų išdavimo tvarką ir tai būtų lėmę ieškovės klaidinimą, ieškovei daromą spaudimą. Teismas nenustatė, kad atsakovas AB „SEB bankas“ atliko kokius nors realius grasinimo veiksmus ir naudojo ekonominio spaudimo priemones. Konstatavo, kad susitarimo sudarymo metu, bylos nagrinėjimo metu ieškovė yra santuokoje su trečiuoju asmeniu, yra jauno amžiaus, darbinga, vaiko auginimo laiku gaunamos mažesnio dydžio pajamos negali būti vertinamos pastoviomis pajamomis, todėl pasirašydama ginčijamą susitarimą galėjo ir turėjo suvokti savo veiksmus bei jų pasekmes, turėjo galimybę veikti apdairiai, atidžiai ir rūpestingai. Teismas nurodė, kad byloje nėra įrodymų, jog atsakovas AB „SEB bankas“ elgėsi neįprastai ir savo veiksmais siekė priversti ieškovę pasirašyti ginčijamą susitarimą arba, kad ieškovė buvo suklaidinta dėl po susitarimo pasirašymo atsirasiančių pasekmių. Teismas, vertindamas trečiojo asmens - skolininko pagal kreditavimo sutartį ir ieškovės pasirašiusios ginčijamą susitarimą ketinimus, nustatė, kad jie vienodi, tiek trečiasis asmuo, tiek ir ieškovė turėjo tikslą gyventi bute, esančiame (duomenys neskelbtini). Jų valia buvo tokia pati, t. y. bendra, - gauti palankesnėmis sąlygomis kreditą už kurį kaip sutuoktiniai galėtų turėti bendrosios jungtinės nuosavybės teise minėtą butą. Kadangi pasirašydami sutartinius dokumentus sutuoktiniai išreiškė bendrą norą, teismas laikė, kad jie abu bendrai vienos iš sutarties šalių pusėje (kredito gavėjo pusėje) sudarė kredito sutartį bei susitarimą ir tapo kredito davėjo bendraskoliais pagal iš nurodytos sutarties atsiradusią prievolę grąžinti kreditą. Taip ieškovė savo veiksmais ir elgesiu išreiškė sutikimą ir valią būti atsakovo solidariąja bendraskole kartu su trečiuoju asmeniu. Kaip kredito gavėjai, jai ginčijamo susitarimo sudarymo metu atsirado solidariosios sutuoktinės prievolės (CK 3.109 str. 1 d. 6 p.). Teismas konstatavo, kad byloje nenustatyta, jog atsakovas AB „SEB bankas“ reikalavo sudaryti ginčijamą susitarimą ar grasino ekonominiais padariniais, kurių atsiradimas priklausė nuo jo nesąžiningų veiksmų ir grasinimas buvo realus. Nors 2009 m. gruodžio 16 d. susitarimas dėl 2007 m. vasario 22 d. kredito sutarties Nr. 035718010698-89 sąlygų pakeitimo sudarytas asmeniškai ieškovei nenaudingomis sąlygomis, tačiau atsižvelgęs į tai, kad susitarimo sudarymo metu ieškovė ir trečiasis asmuo buvo santuokoje, teismas padarė išvadą, kad susitarimu buvo siekiama sušvelninti šeimos situaciją į kurią sutuoktiniai buvo patekę dėl susiklosčiusių ekonominių sunkumų. Susitarimu buvo siekiama išsaugoti šeimos poreikiams skirtą butą ir toliau juo naudotis. Teismas motyvavo, kad nėra pagrindo atmesti atsakovo argumentų, jog bankas galėjo nutraukti kredito sutartį ir pradėti išieškojimo procedūrą, tačiau sutiko nenutraukti kredito sutarties ir sudarė ginčijamą susitarimą, taip atidėdamas kredito mokėjimą 6 mėnesiams ir sudarydamas galimybes ieškovei ir trečiajam asmeniui išspręsti susidariusius laikinus finansinius sunkumus bei atnaujinus tinkamą ir savalaikį kredito sutarties vykdymą išsaugoti būstą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Ieškovė A. R.-L. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį tenkinti. Nurodo, kad butas trečiojo asmens T. L. buvo įgytas asmeninėn nuosavybėn iki santuokos sudarymo. Ginčo butas šiais dienai nėra įregistruotas kaip šeimos turtas. Vien tas faktas, kad kredito įmokos mokamos jau sudarius santuoką automatiškai nepaverčia šio turto bendrąja jungtine nuosavybe. Turtas, kuris yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė, pripažįstamas sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe tik teismo sprendimu inicijuojant atskirą teisminį procesą. Kol nėra teismine tvarka nustatyta, kad toks turtas priskiriamas prie bendrosios jungtinės nuosavybės, tol nėra pagrindo teigti ieškovę įgijus teisę į ginčo butą. Ieškovė su trečiuoju asmeniu neilgai gyveno santuokinį gyvenimą, gimus vaikui santykiai pablogėjo ir sutuoktiniai ėmė galvoti apie skyrybas. Taigi ieškovė neturėjo ketinimo nuolat gyventi ginčo bute, juo labiau įgyti jį nuosavybėn, nes ji visada žinojo, kad butas yra sutuoktinio asmeninė nuosavybė ir santuokos nutraukimo atveju, jai teks iš to buto išsikraustyti. Taigi pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė jos valią, t. y. siekį gauti palankesnėmis sąlygomis kreditą už kurį kaip sutuoktiniai galėtų turėti bendrosios jungtinės nuosavybės teise minėtą butą. Ieškovė pasirašydama ginčo susitarimą, pagal kurį buvo įtraukta nauja kredito gavėja, neturėjo kito pasirinkimo, buvo priversta tai padaryti, nes kaip jau nustatyta bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tuo metu ji buvo ekonomiškai priklausoma nuo trečiojo asmens. Trečiasis asmuo buvo vienintelis šeimos maitintojas, dėl vaiko auginimo atostogų ieškovė neturėjo ir negaudavo pakankamai pajamų pragyvenimui. Ieškovė bijojo be pajamų kartu su mažu kūdikiu dar likti ir be gyvenamojo būsto, todėl susidėjus šioms sunkioms aplinkybėms negalėjo tinkamai įvertinti ginčo susitarimo prasmės ir pasekmių. Įvertinus faktinę ieškovės finansinę būklę, akivaizdu, jog ginčo susitarimas sudarytas ieškovei nenaudingomis sąlygomis. Turėdama tokias mažas pajamas, ieškovė net nebūtų galėjusi vykdyti kredito grąžinimo prievolės. Taigi ieškovės valia pasirašant ginčo sandorį, buvo paveikta klaidingo įsivaizdavimo dėl atliekamo teisinio veiksmo prasmės, reikšmės ir pagrindų. Pasirašytas pakeitimas vertintinas kaip akivaizdus esminės šalių nelygybės ir banko ekonominio spaudimo pavyzdys. Teismas rėmėsi tuo, kad atsakovas sutartį pratęsė ir tokiu būdu leido sutuoktiniams įveikti finansinius sunkumus, tačiau nėra vertinamos konkrečios nesąžiningos sąlygos, kuriomis bankas kreditavimo sutartį pratęsė. Atsakovas sutiko pratęsti kreditavimo sutartį tik su sąlyga, kad į ją papildomai bus įtraukta ir ieškovė. Teismas nevertino ieškovės faktinės situacijos ir teisėtų interesų, o sprendimą motyvavo atsižvelgdamas vien tik į atsakovo pateiktą tendencingą faktinių interesų ir teisinių aplinkybių vertinimą. Jei bankas atidžiai ir rūpestingai veiktų, tai nebūtų sudaręs su ieškove ginčo susitarimo. Ginčo susitarimas sudarytas neįvertinus ieškovės, kaip papildomos kredito gavėjos, mokumo būklės, neįsitikinus galimybėmis vykdyti kreditavimo sutartyje numatytus įsipareigojimus. Tai reiškia banko nesąžiningumą, sutartinių pareigų bendradarbiauti ir domėtis nesilaikymą.
Atsiliepimas
Atsakovas AB „SEB bankas“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 3 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad santuoka tarp ieškovės ir trečiojo asmens nėra nutraukta iki šiol. Nepasisekus santuokos nutraukti šalių susitarimu, sutuoktiniai turėjo ir turi teisę šį klausimą spręsti ginčo teisenos tvarka. Tačiau įrodymų, kad toks procesas vyko ar bent jau pradėtas, nėra. Kaip matyti iš faktinių aplinkybių, netrukus po kredito suteikimo (kredito sutartis buvo sudaryta 2007 m. vasario 22 d.), apeliantė ir kredito gavėjas (trečiasis asmuo) susituokė (santuoka sudaryta 2007 m. kovo 29 d.) ir įsikėlė gyventi į butą, įsigytą už minėtą kreditą. 2007 m. rugsėjo 25 d. sutuoktiniams gimė duktė. Todėl buvo pagrindo manyti, kad sutuoktiniai į šį turtą žiūrėjo kaip į turtą skirtą šeimos poreikiams, kartu rūpinosi šiuo turtu, butą įrengė. Natūralu, kad ir prievolę kreditoriui nutarė prisiimti kaip solidarūs skolininkai. Pagrįsta manyti, kad jie siekė ir toliau už kreditą įsigytą butą naudoti šeimos poreikiams. Tai matyti iš Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. vasario 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. SA-7448-127/2010. Tuo pagrindu ir ginčijamą susitarimą su banku pasirašė gera valia, sąmoningai, nesant jokio banko ekonominio ar psichologinio spaudimo. Pagal Civilinio kodekso 6.156 str. 1 d. šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas. Suprantama, kad bankas, kaip kreditorius, palankiai žiūrėjo į šį susitarimą, nes jis teikė lūkesčių, jog skolininkai bendromis pastangomis veikdami geriau sugebės įvykdyti prievoles pagal kredito sutartį (buvo pagrįsta manyti, kad apeliantė, baigusi vaiko priežiūros atostogas, pradės dirbti ir gaus didesnes pajamas). Tačiau bankas nėra ir negali būti atsakingas už tolimesnes skolininkų tarpusavio santykių pasekmes. Pirmosios instancijos teismas ištyrė visas faktines bylos aplinkybes, padarė tinkamą jų teisinį vertinimą ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str.) patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde numatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1-2 d.).
Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2-3 d.) nėra nustatyta, byloje paduodant apeliacinį skundą nėra ginamas viešasis interesas, todėl teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 3 d. sprendimo, remiasi skundo teisiniu bei faktiniu pagrindu, neperžengdama jo ribų.
Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, bylos medžiagą, pateiktus įrodymus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo ieškovės ieškinys atsakovui atmestas, yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas laikantis procesinės teisės normų, todėl keisti ar naikinti jo apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo.
Bylos duomenimis nustatyta, kad trečiasis asmuo T. L. ir atsakovas AB „SEB bankas“ 2007 m. vasario 22 d. sudarė kredito sutartį Nr. 0350718010698-89 (b. l. 5-7). Už suteiktą kreditą trečiasis asmuo asmeninėn nuosavybėn įsigijo butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini). 2007 m. kovo 29 d. trečiasis asmuo T. L. ir ieškovė A. R.-L. sudarė santuoką (b. l. 12). 2007 m. rugsėjo 25 d. ieškovės ir trečiojo asmens šeimoje gimė dukra J. L. Bylos šalys 2009 m. gruodžio 16 d. pasirašė susitarimą dėl 2007 m. vasario 22 d. kredito sutarties Nr. 035718010698-89 sąlygų pakeitimo, kuriuo kaip kredito gavėja buvo įvardinta ir ieškovė A. R.-L. (b. l. 8-11). Ieškovė kreipėsi į teismą prašydama šį susitarimą pripažinti negaliojančiu Civilinio kodekso 1.91 str. pagrindu.
Sandorių negaliojimo instituto paskirtis - siekti, kad civiliniuose teisiniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas. Kita vertus, įstatymų leidėjas, nustatydamas sandorių negaliojimo pagrindus, siekia užtikrinti sandorių ir jų pagrindu susiklosčiusių civilinių teisinių santykių stabilumą. Taigi sandorių negaliojimo institutas turi ir kitą paskirtį - užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą, įgytų teisių ilgaamžiškumą ir jų gerbimą. Sandorio pripažinimas negaliojančiu be pakankamo teisinio pagrindo šiam stabilumo tikslui prieštarautų.
Civilinio kodekso 1.91 str. 1 d. nustatytas savarankiškas sandorių pripažinimo negaliojančiu pagrindas – sandorio, sudaryto dėl ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo panaudoti tokį spaudimą, negaliojimas. Šio straipsnio 4 dalyje realiu grasinimu yra laikomas kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens grasinimas panaudoti ekonominio spaudimo priemones ekonomiškai silpnesnę ar iš esmės ekonomiškai priklausomą sandorio šalį priversti, kad ši sudarytų jai ypač ekonomiškai nenaudingą sandorį. Teismų praktikoje pripažįstama, kad sandoriui kaip sudarytam dėl ekonominio spaudimo pripažinti negaliojančiu konkrečioje byloje turi būti nustatomos šios faktinės aplinkybės: a) kitas asmuo reikalavo sudaryti sutartį; b) grasino ekonominiais padariniais, kurių atsiradimas priklausė nuo jo nesąžiningų veiksmų; c) sandoris sudarytas akivaizdžiai nenaudingomis jį sudariusiam asmeniui sąlygomis; d) nesant ekonominio spaudimo, sandoris nebūtų sudarytas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-258/2011).
Tam, kad ginčijamas kredito sutarties pakeitimas būtų pripažintas negaliojančiu Civilinio kodekso 1.91 str. pagrindu, reikia byloje nustatyti šias aplinkybes: ieškovei buvo grasinama; grasinimas buvo realus; sutarties pakeitimą ji sudarė dėl grasinimo. Realaus grasinimo samprata apibrėžta Civilinio kodekso 1.91 str. 4 d. Pagal ją „realus grasinimas“ reiškia kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens nepateisinamus ir neteisėtus veiksmus, kurie duoda pagrindą manyti, kad gali būti padaryta žalos šiems asmenims, jų turtui ar reputacijai, ir šaliai nelieka kitos protingumo kriterijus atitinkančios alternatyvos, kaip tik sudaryti sandorį. Realiu grasinimu taip pat laikoma kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens grasinimas panaudoti ekonominio spaudimo priemones, ekonomiškai silpnesnę ar iš esmės ekonomiškai priklausomą sandorio šalį priversti, kad ši sudarytų jai ypač ekonomiškai nenaudingą sandorį. Nustatydamas, buvo ar ne realus grasinimas, teismas turi atsižvelgti į sandorio šalies, kuriai buvo grasinta, amžių, finansinę ir ekonominę būklę, veiksmų pobūdį ir kitas reikšmingas bylai aplinkybes.
Apeliantės nuomone, atsakovas, pasinaudodamas ekonomine situacija šalyje, grasino pasinaudoti savo teise vienašališkai nutraukti sutartį, pareikalauti viso kredito grąžinimo ir pradėti priverstinį išieškojimą iš ieškovės sutuoktinio (byloje trečiojo asmens) įkeisto buto, kuriame gyveno ir ieškovė su mažamečiu vaiku. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nors kredito sutartis yra jos šalių suderintos valios išraiška, tačiau kiekviena sutarties šalių turi atskirą tikslą: kredito gavėjas siekia gauti kreditą, kad jį panaudojęs patenkintų savo, atskirus nuo kredito davėjo, turtinius interesus, o kredito davėjas siekia suteikti kreditą ir (paprastai) gauti atlyginimą už kredito suteikimą. Byloje nustatyta, kad ieškovė bei trečiasis asmuo ginčijamo susitarimo sudarymo metu gyveno santuokoje, santuoka nėra nutraukta iki šiol. Trečiasis asmuo įsipareigojimus bankui pagal sudarytą kredito sutartį vykdė netinkamai, taigi ieškovė, būdama trečiojo asmens sutuoktine, žinojo apie finansinius sutrikimus. Pažymėtina, kad atsakovas, būdamas kredito davėjas, trečiajam asmeniui netinkamai vykdant sutartį galėjo ginti savo pažeistas teises kitu sutartyje nustatytu būdu, pavyzdžiui, pradėti priverstines skolos išieškojimo procedūras, tačiau atsižvelgė į trečiojo asmens prašymą atidėti kredito grąžinimą ir pasiūlė sudaryti kredito sutarties 2009 m. gruodžio 16 d. pakeitimą, kuriuo kaip kredito gavėja buvo įvardinta ir ieškovė A. R.-L. Dėl to banko pasiūlymas sudaryti kredito sutarties pakeitimą ieškovei bei trečiajam asmeniui, kadangi atsiskaitymai su banku pagal kredito sutartį buvo sutrikę, negali būti vertinamas kaip grasinimas ar ekonominis spaudimas. Byloje nenustatyta, kad toks atsakovo pasiūlymas buvo daromas įstatymo draudžiamais veiksmais, t. y. ieškovei padarius neteisėtą poveikį, kuris lėmė, kad ji prieš savo valią ir sau nenaudingomis sąlygomis sudarė kredito sutarties pakeitimą. Grasinimo padarinių realumas turi būti grindžiamas įrodymais, kuriuos šiuo atveju privalėjo pateikti ieškovė (CPK 178 str.). Tokių įrodymų ji nepateikė, todėl teiginys, kad kredito sutarties pakeitimą ji sudarė dėl atsakovo grasinimo, byloje neįrodytas. Pažymėtina, kad teisėti iš kredito sutarties kylantys reikalavimai bei sutartyje numatyti jų nevykdymo padariniai negali būti pripažįstami psichologiniu spaudimu ar grasinimu. Pažymėtina, kad sutarties vykdymo klausimai turi būti sprendžiami atsižvelgiant į sutarties šalių teisėtus interesus, juos derinant laikantis proporcingumo principo. Nagrinėjamoje byloje šis principas įgyvendintas kredito sutarties pakeitimais, kuriais atsakovas siekė užtikrinti mažesnę suteikto kredito grąžinimo riziką, o ieškovės ir trečiojo asmens šeima – normalizuoti savo finansinę situaciją. Ieškovė galėjo laisvai apsispręsti ar prisiimti sutartinius įsipareigojimus ir laisva valia, įvertinusi sutarties sudarymo tikslą ir gaunamą naudą, sudarė ginčijamą sutartį.
Kiti apeliacinio skundo argumentai taip pat nesudaro pagrindo panaikinti ar keisti skundžiamo teismo sprendimo, todėl teisėjų kolegija dėl jų plačiau nepasisako. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010).
Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai ištyrė visas aplinkybes, jas teisingai įvertino ir priėmė motyvuotą, teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė civilinio proceso normas ir apeliacinio skundo argumentai nesudaro teisinio pagrindo panaikinti ar pakeisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuris yra teisėtas ir pagrįstas. Procesinės teisės normų pažeidimų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Ieškovės apeliacinį skundą atmetus, nėra pagrindo spręsti klausimo dėl bylinėjimosi išlaidų ieškovei priteisimo. Atsakovas šiuo atveju taip pat nepateikė teismui jokių įrodymų, kad bylos nagrinėjimo metu būtų patyręs kokių nors bylinėjimosi išlaidų.
Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę, nei 10 Lt sumą, todėl pagal Civilinio proceso kodekso 92 str., 96 str. 6 d., bei teisingumo ministro ir finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355, valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.