Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laisvutės Kartanaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Žano Kubecko ir Jarūnės Sedalienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą atsakovams Lietuvos Respublikos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šiaulių skyriui, G. B., tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos automobilių kelių direkcijai prie Susisiekimo ministerijos ir M. R. dėl administracinių aktų dalių panaikinimo, paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo ir sandorio dalies pripažinimo negaliojančiu bei restitucijos taikymo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. Atnaujinti praleistą terminą paduoti pareiškimui dėl panaikinimo Šiaulių apskrities viršininko 2001-09-25 sprendimo Nr. 31-12704 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui R. V. R.“ dalyje; dėl pripažinimo negaliojančiu 2010-04-27 paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo, notarinis registro Nr. (duomenys neskelbtini), dalyje dėl nuosavybės teisių perleidimo į (duomenys neskelbtini) ha valstybinės reikšmės rajoninio kelio Nr. (duomenys neskelbtini) dalį bei restitucijos taikymo;

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos papildomuose rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, kad į Kelio Nr. (duomenys neskelbtini) ribas patenka (duomenys neskelbtini) kvadratinių metrų dalis atsakovei G. B. priklausančio žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Aplinkybė, kad į Kelio Nr. (duomenys neskelbtini) ribas patenka (duomenys neskelbtini) kvadratinių metrų dalis atsakovei G. B. priklausančio žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nustatyta atlikus šio valstybinės reikšmės rajoninio kelio kadastrinius matavimus. Žemės sklypo kadastro duomenis nustatė VĮ Transporto kompetencijų agentūra. Kelių direkcija pažymi, kad atsiliepime į pareiškimą nurodant kitą (duomenys neskelbtini) plotą padarytas rašymo apsirikimas. Minimalūs valstybinės reikšmės kelių juostos pločiai, atsižvelgus į jų kategoriją, nustatomi vadovaujantis Kelių įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje nurodytais reikalavimais. Kelių direkcijos nuomone, galiojantis teisinis reglamentavimas nenumato išimčių dėl šiame įstatyme nustatytų kelio juostų minimalių pločių mažinimo. Kaip matyti iš nurodyto teisinio reguliavimo, V kategorija valstybinės reikšmės rajoniniam keliui yra pati žemiausia, todėl ir mažiausias įmanomas valstybinės reikšmės rajoninio kelio juostos plotis yra 18 metrų, t. y. mažesnio pločio valstybinės reikšmės rajoninio kelio juosta iš esmės negali būti. Kelių direkcija, apibendrindama tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad vadovaujantis Kelių įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 3 punktu, valstybinės reikšmės kelias Nr. 4025 yra V kategorijos, ir kelio juostos minimalus plotis yra 18 metrai. Tuo tarpu, atlikus šio kelio kadastrinius matavimus nustatyta, kad į Kelio Nr. (duomenys neskelbtini) ribas patenka (duomenys neskelbtini) kvadratinių metrų dalis atsakovei G. B. priklausančio žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).

Šiaulių apygardos prokuratūra, nustačiusi, kad nuosavybės teisių atkūrimo procesas buvo neteisėtas dėl imperatyvių teisės aktų nuostatų pažeidimo, ginant viešąjį interesą, kelia ginčą dėl administracinių aktų, kuriais atkurtos nuosavybės teisės į valstybinės reikšmės kelią ir nustatytų kadastro duomenų pakeitimo, sandorių dalių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo.

Motyvuojamoji dalis

Sprendžiant dėl viešąjį interesą ginančio prokuroro prašymo, pagal konkrečios bylos aplinkybes svarbu pagrįstai ir motyvuotai įvertinti ir nustatyti, ar teisės aktų pažeidimas, kurį įvardijo prokuroras, yra tokio masto ir pobūdžio, kad atsiranda pagrindas konstatuoti, jog buvo pažeistas visuomenės, ar jos dalies interesas, dėl kurio gynimo kreiptasi į teismą, taigi, ar tas interesas pripažintinas viešuoju ir gintinas.

Lietuvos Respublikos Konstitucija, Administracinių bylų teisenos įstatymas (toliau – ir ABTĮ) bei Prokuratūros įstatymas nepateikia viešojo intereso sąvokos, todėl siekiant nustatyti, ar pareiškėjas kreipėsi į teismą gindamas viešąjį interesą, pirmiausia, būtina nustatyti, kas laikytina viešuoju interesu. Atsižvelgiant į tai, kad įstatymų leidėjas nepateikė viešojo intereso sąvokos apibrėžimo, taip pat į tai, kad Konstitucinis Teismas viešąjį interesą supranta plačiai (Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d., 2003 m. kovo 5 d., 2005 m. liepos 8 d., 2006 m. rugsėjo 21 d., 2007 m. gegužės 15 d. nutarimai), kartu pabrėždamas, kad „visuomenės interesas“ sietinas su „socialiai svarbiais“ tikslais, t. y. kas yra objektyviai reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pabrėžta, kad bylose dėl viešojo intereso gynimo administracinis teismas kiekvienu konkrečiu atveju turi ad hoc nustatinėti viešojo intereso buvimo faktą, atsižvelgdamas į visas nagrinėjamos bylos aplinkybes, joje nagrinėjamų klausimų pobūdį ir reikšmę (žr. LVAT nutartis administracinėse bylose: 2007 m. lapkričio 5 d. Nr.A17-742/2007; 2008 m. liepos 25 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį Nr.A146-335/2008, Administracinė jurisprudencija Nr.5 (15), 184-229 p., 2009 m. sausio 21 d. Nr.A556-15/2009 ir kt.). Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje inter alia pažymėta, kad viešasis interesas yra dinamiškas, kintantis (Konstitucinio Teismo 2005 m. liepos 5 d., 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimai), labai įvairus, todėl iš esmės neįmanoma a priori pasakyti, kokiose gyvenimo srityse, dėl kurių gali kilti teisinių ginčų arba kuriose gali prireikti taikyti teisę, viešajam interesui gali atsirasti grėsmių arba gali prireikti viešąjį interesą užtikrinti, įsikišant viešosios valdžios institucijoms ar pareigūnams (Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d. nutarimas). Įstatymų leidėjas suteikia teisę prokurorui spręsti, ar yra viešasis interesas inicijuoti administracinę bylą, ar ne, tačiau galutinai apie viešojo intereso buvimą ar nebuvimą pagal konkrečias bylos aplinkybes sprendžia teismas, nagrinėjantis bylą, iškeltą pagal prokuroro prašymą (žr. LVAT 2007 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-742/2007). Todėl administracinis teismas, nagrinėdamas prokuroro prašymą dėl viešojo intereso gynimo, atsižvelgdamas į šiuo aspektu formuojamą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, taip pat Konstitucinio Teismo doktriną, turi nustatyti, ar tai, dėl ko kreiptasi ginant viešąjį interesą ir kuris gali būti ginamas taikant Administracinių bylų teisenos įstatymą, yra objektyviai reikšminga, reikalinga, vertinga visai visuomenei, ar atitinkamai jos daliai. (žr. LVAT nutartis administracinėse bylose: 2007 m. sausio 19 d. Nr. A3-64/2007, Administracinė jurisprudencija Nr. 1(11), 221-248 p.; 2008 m. liepos 25 d. Nr. A146–335/2008, Administracinė jurisprudencija Nr.5(15); 2009 m. vasario 12 d. Nr.A822-65/2009 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju pareiškėja Šiaulių apygardos prokuratūra prašymą dėl viešojo intereso gynimo motyvavo tuo, kad ginčijami administraciniai aktai dėl nuosavybės teisių atkūrimo valstybės institucijų ir pareigūnų priimti pažeidžiant imperatyvias teisės aktų, reglamentuojančių nuosavybės teisių atkūrimą, nuostatas. Teigė, kad pagal Konstitucijos 47 straipsnį valstybinės reikšmės keliai ir jų užimta žemė nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei, todėl jie turi būti grąžinti natūra valstybės nuosavybėn.

Nekvestionuotina, kad visa visuomenė yra suinteresuota tokia valdžios institucijų veikla, kad priimant administracinius aktus, būtų laikomasi įstatymų reikalavimų. Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra išaiškinęs, kad teisinės valstybės principas, be kitų reikalavimų, suponuoja ir tai, kad turi būti užtikrintos žmogaus teisės ir laisvės, kad visos valdžią įgyvendinančios ir kitos valstybės ir savivaldybių institucijos, visi pareigūnai turi veikti vadovaudamiesi teise, paklusdami Konstitucijai ir teisei (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas). Kolegijos vertinimu, valstybės institucijų administraciniai aktai nuosavybės teisių atkūrimo srityje, priimti pažeidžiant galiojančius Lietuvos Respublikos įstatymus ir poįstatyminius aktus, pažeidžia valstybės turtinius interesus ir tuo pačiu pažeidžia viešąjį interesą, todėl ir ginčo atveju, nustačius imperatyvių teisės aktų pažeidimą, prokuratūrai kyla Prokuratūros įstatyme numatyta pareiga kreiptis į teismą.

ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad kai aktas neturėjo būti įteiktas suinteresuotam asmeniui, skundžiamas aktas laikomas asmeniui paskelbtu, kai jis sužinojo ar turėjo sužinoti kas ir kada priėmė administracinį aktą, koks yra jo turinys. Laikytina, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalies taikymo prasme asmuo sužino apie aktą, kai jam tampa prieinama informacija apie esminius šio akto turinį sudarančius elementus, t. y. aktą priėmusią instituciją (asmenį), priėmimo dieną, aktu nustatomas teises ar pareigas. Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 1 ir 2 dalys numato, kad tais atvejais, kai prokuroras, administravimo subjektai, valstybės institucijos ar kiti asmenys įstatymų nustatytais atvejais kreipiasi į teismą su pareiškimu, kad būtų apgintas viešasis interesas, šie subjektai turi bylos šalies teises ir pareigas. Taigi administracinę bylą inicijavusio prokuroro procesinis statusas iš principo suteikia jam tokias procesines teises ir pareigas kaip ir pareiškėjui administracinėje byloje. Kaip jau minėta, prokuroro teisę kreiptis į administracinį teismą ginant viešąjį interesą įtvirtina ne tik ABTĮ, bet ir Prokuratūros įstatymas, kurio 19 straipsnio 2 dalies 1 punktas nustato, jog prokurorai turi įgaliojimus kreiptis į teismą gindami viešąjį interesą turėdami pagrindą manyti, kad pažeisti teisės aktų reikalavimai.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad tuo atveju, kai į administracinį teismą kreipiamasi ginant viešąjį interesą, termino tokiam prašymui paduoti eigos pradžia laikytina diena, kai pareiškėjas gavo pakankamai duomenų, kad yra pažeistas viešasis interesas. Jei būtų konstatuota, jog viešąjį interesą ginantis subjektas (nagrinėjamu atveju – prokuroras), turėdamas pagrindą manyti, kad priimant atitinkamą sprendimą galėjo būti pažeisti teisės aktų reikalavimai, delsė atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus ir kreipimuisi į teismą, ginant viešąjį interesą, reikalingus duomenis surinko per nepagrįstai ilgą terminą, tuomet terminas pareiškimui paduoti turėtų būti skaičiuojamas nuo tada, kai tokie duomenys turėjo ir galėjo būti surinkti. Taigi termino pradžia viešąjį interesą ginančiam subjektui kreiptis į teismą skaičiuojama nuo tada, kai pareiškėjas gavo pakankamai duomenų, kad pažeistas viešasis interesas, ar nuo tada, kai tokie duomenys turėjo ir galėjo būti surinkti, priklausomai nuo to, kuris momentas atsiranda anksčiau.

Termino prokurorui kreiptis į teismą ginant viešąjį interesą eigos pradžios ypatumas, lyginant su savo subjektinę teisę ginančiais asmenimis (t. y. ne nuo administracinio akto gavimo, o nuo duomenų apie viešojo intereso pažeidimą surinkimo ar turėjimo juos surinkti) yra ne privilegija viešąjį interesą ginančiam subjektui, o grindžiamas nuoseklia proceso įstatymų aiškinimo logika. Prokuroras nėra ginčijamų materialinių teisinių santykių dalyvis. Privatūs subjektai yra tiesioginiai administracinio akto adresatai ar kitokiu būdu dalyvauja administraciniu aktu sukurtuose teisiniuose santykiuose, todėl jie, gavę administracinį aktą suvokia, ar šis aktas turi įtakos jų teisėms ir pareigoms, ar jis pažeidžia jų teises ir ar yra pagrindas kreiptis į teismą ginant savo teises. Skirtingai nei privatūs subjektai, prokuroras Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka gavęs informaciją apie asmens, visuomenės, valstybės teisių ir teisėtų pažeidimą, ne kiekvienu atveju turi pagrindą manyti, kad aktas pažeidžia viešąjį interesą ir ar yra pagrindas kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo. Pirmiausia jis turi nustatyti, ar administracinis aktas yra priimtas srityje, susijusioje su viešuoju interesu, ar šis aktas pažeidžia viešąjį interesą. Tik nuo to momento, kai surenkama ar turėjo būti surinkta pakankamai duomenų, kad pažeistas viešasis interesas, prokurorui tampa suvokiama apie šio intereso pažeidimą ir prasideda termino kreiptis į teismą eigos pradžia.

Byloje nustatyta, kad pareiškėja tyrimą dėl galimai pažeisto viešojo intereso gynimo pradėjo 2020 m. balandžio 14 d. gavus Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos prašymą dėl viešojo intereso gynimo, kuriame nurodyta, kad patikrinus valstybinės reikšmės rajoninio kelio Nr. (duomenys neskelbtini) žemės sklypo kadastro duomenų bylą, nustatyta, kad kelio Nr. (duomenys neskelbtini) žemės sklypo ribos kerta privačius žemės sklypus, be kita ko, ir žemės sklypą, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini). Prokuroras 2020 m. balandžio 17 d. kreipėsi į VĮ Registrų centrą Šiaulių filialą dėl dokumentų kopijų pateikimo (reikalauti duomenys gauti 2020 m. gegužės 28 d.). Prokuroras 2020 m. balandžio 17 d. kreipėsi į Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM Šiaulių skyrių dėl informacijos ir dokumentų pateikimo (reikalauti duomenys gauti 2020 m. gegužės 28 d.). Atsižvelgiant į tai, kad pareiškimą teismui prokuroras pateikė 2020 m. birželio 26 d., konstatuotina, kad vieno mėnesio terminas kreiptis į teismą nebuvo praleistas.

Pastebėtina, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1–8 punktuose; skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminas negali būti atnaujintas, jeigu nuo skundžiamo teisės akto priėmimo ar veiksmo atlikimo arba nuo įstatymo ar kito teisės akto nustatyto klausimo išsprendimo termino pasibaigimo praėjo daugiau kaip 10 metų, išskyrus atvejus, kai įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyta nusikalstama veika, susijusi su teisės akto priėmimu, veiksmo atlikimu arba neveikimu ar vilkinimu atlikti veiksmus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas ABTĮ 30 straipsnio 1 dalies nuostatas, yra pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas šioje teisės normoje expressis verbis (lot. aiškiai žodžiais, tiesiogiai) suteikė pirmenybę teisinių santykių stabilumui, nebeleisdamas apskųsti teismui teisės akto ar veiksmo, nuo kurių priėmimo ar atlikimo praėjo daugiau nei 10 metų. Vienintelė įstatymų leidėjo numatyta išimtis – nusikalstamos veikos, susijusios su ginčijamo akto priėmimu ar veiksmo atlikimu, padarymas. Iki tol galioję teisės aktai nenustatė konkretaus procesinio termino, kuriam pasibaigus asmuo nebegalėtų ginčyti teisės akto ar veiksmo ir paliko tokius klausimus spręsti bylą nagrinėjančio teismo nuožiūra. Plėtodama teismų praktiką dėl šio procesinio 10 metų termino taikymo situacijose, kai ribotos turto restitucijos objektu tampa turtas, turintis išimtinės valstybės nuosavybės teisinį statusą (šios bylos kontekstas), ir turėdama galvoje tai, kad analogiškos arba labai panašios tiek faktų, tiek teisės taikymo požiūriu bylos nagrinėjamos ir bendrosios kompetencijos teismuose, kur ABTĮ 30 straipsnio 1 dalis netaikoma, o taikomas ieškinio senaties civilinis teisinis institutas, išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad asmenų lygiateisiškumo ir teisinio tikrumo imperatyvai suponuoja teismų pareigą garantuoti vienodą, nepriklausomai nuo jurisdikcijų skirtumų, teisės aiškinimą ir taikymą. Teisėjų kolegija, formuodama administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant teisę bylose, kuriose ginama išimtinė valstybės nuosavybės teisė, konstatavo, kad administracinis aktas, prieštaraujantis imperatyvioms įstatymo nuostatoms, kuriuo iš esmės paneigiami konstituciniai turto, esančio išimtine valstybės nuosavybe disponavimo ir tokios nuosavybės teisės apsaugos principai, nesukuria civilinių teisių ir pareigų, taigi negali būti ginamos (Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.136 straipsnio 1 dalis ir 2 dalies 3 punktas), o tai reiškia, kad turtas, turintis išimtinės valstybės nuosavybės teisinį statusą, gražinamas valstybei teisingai atlyginant sąžiningiems asmenims, jį įgijusiems, taikant restitucijos taisykles (CK 6.145 straipsnis) ir civilinį teisinį ieškinio senaties institutą nepaisant to, kiek metų yra praėję nuo administracinio akto priėmimo (LVAT 2018 m. spalio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4507-415/2018).

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, konstatuotina, kad šiuo atveju taikomas civilinio teisinio ieškinio senaties institutas, o ne ABTĮ 30 straipsnio 1 dalyje nustatytas 10 metų terminas.

Pagal Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Šios taisyklės išimtis nustato šis kodeksas ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2007 m. gruodžio 18d. nutartyje civilinėje byloje Nr.3K-3-578/2007 yra išaiškinęs, kad prokuroras reiškia ieškinį ir viešąjį interesą gina tokiomis pat procesinėmis teisėmis kaip ir ieškovas. Šis prokuroro procesinis statusas suteikia jam tokias procesines teises ir pareigas kaip ir ieškovui, kurio materialinio intereso apsaugai pareikštas ieškinys. Prokuroras kaip ieškovas kreiptis į teismą gali prašydamas ginti viešąjį interesą, tačiau derindamas ir kitą viešąjį interesą – saugoti teisinių santykių stabilumą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas prieš tai nurodytoje byloje pripažino, kad Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nustatytas 30 dienų terminas yra sutrumpintas ieškinio senaties terminas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 19 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-666/2006, 2007 m. birželio 5 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-149/2007, 2007 m. rugsėjo 24 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-338/2007). Šio termino privalo laikytis visi asmenys, taip pat ir prokuroras, kai, gindamas viešąjį interesą, reiškia ieškinį panaikinti administracinį aktą. Kaip jau buvo konstatuota šiame sprendime, pareiškėjas, kreipdamasi į teismą, 30 dienų termino nepraleido.

Ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja (CK 1.126 straipsnio 2 dalis). Kadangi 30 dienų terminas nepraleistas, o ir ginčo šalys nesiremia ieškinio senaties termino praleidimu, kaip skundo atmetimo pagrindu, t. y. neprašo taikyti ieškinio senaties sandoriui ginčyti, todėl teismas netaiko ieškinio senaties.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso: žemės gelmės, taip pat valstybinės reikšmės vidaus vandenys, miškai, parkai, keliai, istorijos, archeologijos ir kultūros objektai.

Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise priklauso žemė, įstatymų ir Vyriausybės nustatyta tvarka priskirta valstybinės reikšmės keliams ir viešojo naudojimo geležinkeliams. Analogiška nuostata įtvirtinta Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje – valstybinės reikšmės keliai išimtine nuosavybės teise priklauso valstybei. Juos turto patikėjimo teise įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka valdo, naudoja ir jais disponuoja Susisiekimo ministerijos įsteigtos valstybės įmonės ar jos įgaliota Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos. Pagal šio įstatymo 11 straipsnio nuostatas, valstybinės reikšmės kelių juostos minimalus plotis pagal kelio kategorijas yra: 1) automagistralių ir I kategorijos kelių – 39 metrai; 2) II kategorijos kelių – 28 metrai; 3) III kategorijos kelių – 22 metrai; 4) IV kategorijos kelių – 19 metrų; 5) V kategorijos kelių –18 metrų.

Lietuvos automobilių kelių direkcijos rašte nurodyta, kad žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) patenka į V kategorijos valstybinės reikšmės rajoninio kelio Nr. (duomenys neskelbtini) ir jam priskirto žemės ploto ribas. 1992 m. gruodžio 31 d. Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro įsakyme Nr. 550 nurodytas kelias – privažiavimas prie (duomenys neskelbtini) gyvenamosios vietovės nuo kelio (duomenys neskelbtini), bendras kelio ilgis (duomenys neskelbtini) km, kelio Nr. (duomenys neskelbtini), priskiriamas prie Lietuvos Respublikos rajoninių (apskričių) kelių. 1999 m. birželio 9 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 757 „Dėl valstybinės reikšmės automobilių kelių sąrašo patvirtinimo“ (duomenys neskelbtini) km. privažiuojamasis kelias Nr. (duomenys neskelbtini) prie (duomenys neskelbtini) įtrauktas į valstybinės reikšmės rajoninių kelių sąrašą. 2005 m. kovo 16 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 284 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 9 d. nutarimu Nr. 757 „Dėl valstybinės reikšmės automobilių kelių sąrašo patvirtinimo pakeitimo“ kelio pavadinimas pakeistas į (duomenys neskelbtini), ilgis (duomenys neskelbtini) km. Taigi, Kelias Nr. (duomenys neskelbtini) yra priskirtas V kategorijos valstybinės reikšmės keliams ir šį kelią turto patikėjimo teise valdo Kelių direkcija. Į bylą pateikta schema, kurioje nurodyta, kad į kelio Nr. (duomenys neskelbtini) ribas patenka (duomenys neskelbtini) m2 (duomenys neskelbtini) a arba (duomenys neskelbtini) ha) žemės sklypo, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini).

Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad žemė iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkama valstybės ir už ją atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu ji užimta valstybės ir savivaldybės kelių su šalia jų esančiais valstybinės žemės plotais.

Atsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes ir išdėstytas teisės aktų nuostatas darytina išvada, kad Šiaulių apskrities viršininko administracija netyrė kam Kelias Nr. (duomenys neskelbtini) priklauso nuosavybės teise, nesiaiškino šio kelio reikšmės, nesivadovavo teisės aktų, reglamentuojančių kelių kategorijas bei suskirstymą, nuostatomis, todėl neteisingai įvertino kelio juostos, kuri yra valstybės žemė, plotį bei matmenis. Konstatuotina, kad R. V. R. negalėjo būti perduota neatlygintinai nuosavybėn žemės sklypo dalis, patenkanti į valstybinės reikšmės rajoninio kelio Nr. (duomenys neskelbtini) (anksčiau vadinosi (duomenys neskelbtini) ribas, todėl Šiaulių apskrities viršininko administracijos 2001-09-25 sprendimo Nr. 31-12704 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui R. V. R.“ dalis, kuria R. V. R. įgijo (duomenys neskelbtini) ha valstybinės reikšmės kelio – rajoninio kelio Nr. (duomenys neskelbtini) dalį, patenkančią į (duomenys neskelbtini) ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini); Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šiaulių skyriaus 2014-02-27 sprendimo Nr. 31SK-(14.31.110.)-438 „Dėl žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), nustatytų kadastro duomenų pakeitimo“ dalis, kuria M. R. įgijo (duomenys neskelbtini) ha valstybinės reikšmės kelio — rajoninio kelio Nr. (duomenys neskelbtini) dalį, patenkančią į (duomenys neskelbtini) ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), paveldėjimo teisės pagal įstatymą 2010-04-27 liudijimo, notarinis registro Nr. (duomenys neskelbtini), dalis, kuria M. R. nuosavybės teise įgijo (duomenys neskelbtini) ha valstybinės reikšmės kelio – rajoninio kelio Nr. (duomenys neskelbtini) dalį, patenkančią į (duomenys neskelbtini) ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini); 2014-04-03 žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutarties, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), dalis, kuria G. B. nuosavybės teise įgijo (duomenys neskelbtini) ha valstybinės reikšmės kelio – rajoninio kelio Nr. (duomenys neskelbtini) dalį, patenkančią į (duomenys neskelbtini) ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), priimtos pažeidžiant imperatyvias teisės normas ir pripažintinos neteisėtomis, todėl naikintinos, kaip prieštaraujančios aukštesnės galios aktams (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl restitucijos

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad administracinį aktą panaikinus dėl prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms, turi būti taikoma restitucija. Panaikinus administracinius aktus, kuriais atkurtos nuosavybės teisės, valstybė turėtų atgauti nuosavybės teisę į neteisėtai pretendentams natūra grąžintus žemės sklypus ir nuosavybės teisių atkūrimo jiems klausimas turėtų būti sprendžiamas iš naujo (LAT civilinėse bylose: Nr. 3K-3-149/2007, Nr. 3K-3-47/2010 ir kt.).

Taip pat ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodyta, kad turtas, turintis išimtinės valstybės nuosavybės teisinį statusą, gražinamas valstybei teisingai atlyginant sąžiningiems asmenims, jį įgijusiems, taikant restitucijos taisykles (CK 6.145 straipsnis) (LVAT 2018 m. spalio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4507-415/2018).

Restitucija yra įstatymu nustatytas teisinis padarinys, kuris turi būti taikomas, jeigu sandoris negalioja (CK 1.80 straipsnio 2 dalis). Šioje normoje nenustatyta, kad restitucija netaikoma dėl šalies sąžiningumo. CK 1.80 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad restitucija taikoma pagal CK šeštosios knygos normas. CK 6.145 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ji gali būti netaikoma, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų. Kaip minėta, pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnį valstybinės reikšmės keliai nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei, todėl konstatavus, jog jie neteisėtai perleisti privačių asmenų nuosavybėn, tokios žemės dalys turi būti grąžinamos natūra valstybei (CK 1.80 straipsnio 2 dalis, 6.145 straipsnio 1 dalis, 6.146 straipsnis).

Teismas konstatavo, kad nuosavybės teisės į (duomenys neskelbtini) ha dalį (duomenys neskelbtini) ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), negalėjo būti atkurtos dėl to, kad jos dalis patenka į valstybinės reikšmės rajoninio kelio Nr. (duomenys neskelbtini) juostos užimtą žemę, todėl atsakovė aukščiau nurodytą žemės sklypo dalį privalo grąžinti natūra Lietuvos Respublikos valstybei, o pastaroji turi pareigą teisingai už tai atlyginti atsakovei.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad tokiu atveju valstybė įpareigotina atlyginti asmens, iš kurio turtas išreikalautinas, patirtas šio turto įsigijimo išlaidas, neviršijančias sandorių sudarymo metu parduodamo turto rinkos kainos, kad turto įsigijimo išlaidomis laikytinos pagal sandorį už ginčo sklypo dalį sumokėta suma (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012).

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.147 straipsnio 1 dalies nuostatas piniginis ekvivalentas apskaičiuojamas taikant kainas, galiojančias tuo metu, kai skolininkas gavo tai, ką jis privalo grąžinti. Atsižvelgus į byloje pateiktą Registrų centro išrašą, kuriame nurodyta vidutinė rinkos vertė, nustatyta pagal unikalų žemės sklypo numerį, atsakovei G. B. iš valstybės priteistina (duomenys neskelbtini) Eur dydžio turto dalies įsigijimo išlaidų už (duomenys neskelbtini) ha dalį iš (duomenys neskelbtini) ha.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 – 87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą patenkinti.

Panaikinti Šiaulių apskrities viršininko administracijos 2001-09-25 sprendimo Nr. 31- 12704 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui R. V. R.“ dalį, kuria R. V. R. įgijo (duomenys neskelbtini) ha valstybinės reikšmės kelio – rajoninio kelio Nr. (duomenys neskelbtini) dalį, patenkančią į (duomenys neskelbtini) ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini).

Panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šiaulių skyriaus 2014-02-27 sprendimo Nr. 31SK-(14.31.110.)-438 „Dėl žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), nustatytų kadastro duomenų pakeitimo“ dalį, kuria M. R. įgijo (duomenys neskelbtini) ha valstybinės reikšmės kelio — rajoninio kelio Nr. (duomenys neskelbtini) dalį, patenkančią į (duomenys neskelbtini) ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini).

Pripažinti negaliojančia paveldėjimo teisės pagal įstatymą 2010-04-27 liudijimo, notarinis registro Nr. (duomenys neskelbtini), dalį, kuria M. R. nuosavybės teise įgijo (duomenys neskelbtini) ha valstybinės reikšmės kelio – rajoninio kelio Nr. (duomenys neskelbtini) dalį, patenkančią į (duomenys neskelbtini) ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini).

Pripažinti negaliojančia 2014-04-03 žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutarties, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), dalį, kuria G. B. nuosavybės teise įgijo (duomenys neskelbtini) ha valstybinės reikšmės kelio – rajoninio kelio Nr. (duomenys neskelbtini) dalį, patenkančią į (duomenys neskelbtini) ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini).

grąžinti natūra Lietuvos Respublikos valstybės nuosavybėn (duomenys neskelbtini) ha valstybinės reikšmės kelio – rajoninio kelio Nr. (duomenys neskelbtini) dalį, patenkančią į (duomenys neskelbtini) ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini)., ir priteisti iš Lietuvos Respublikos valstybės atsakovei G. B. (duomenys neskelbtini) Eur (duomenys neskelbtini).

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmus.