- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2016-03-03
- Bylos Nr.
- 1A-105-174/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-22856-2015-4
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Violeta Miliuvienė (pirm.), Regina Bertašienė, Dalia Kursevičienė
- Nuteistasis
- D. K., Nuosprendžiu
- Nukentėjusysis
- L. K.
- Advokatai
- Marius Gricius
Pranešėja Violeta Miliuvienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-105-174/2016
Teisėja Irena Šeškausienė Teisminio proceso Nr. 1-01-1-22856-2015-4
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS
nuOSPRENDis
2016 m. kovo 3 d.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Miliuvienės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. K. apeliacinį skundą dėl Plungės rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 15 d. nuosprendžio, D. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini), pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį ir jam paskirta bausmė – laisvės apribojimas vieneriems metams, įpareigojant 3 mėnesius dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose BK 72² straipsnio pagrindu.
Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – nuspręsta taikyti iki nuosprendžio vykdymo pradžios, o pradėjus vykdyti nuosprendį – panaikinti.
Civilinį ieškinį tenkinti iš dalies ir pritiesti iš nuteistojo
Nuosprendžiu priteista iš D. K. nukentėjusiajai L. K. 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimui ir 330 Eur advokato atstovavimo išlaidų.
Aprašomoji dalis
nustatė:
D. K. nuteistas už tai, kad sukėlė fizinį skausmą savo šeimos nariui, o būtent: D. K. 2015 m. balandžio 22 d., apie 06.00 val., tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), smurtavo prieš savo šeimos narį – sutuoktinę L. K., t. y. jis, suėmęs sutuoktinei už kaklo, ją smaugė, po to ne mažiau kaip du kartus pastūmė ją į sieną, taip sukeldamas sutuoktinei L. K. fizinį skausmą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis D. K. prašo panaikinti Plungės rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 15 d. nuosprendį kaip neteisėtą ir nepagrįstą ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį.
Apelianto D. K. teigimu, skundžiamas teismo nuosprendis yra nepagrįstas įrodymais, teismas nenurodė, kokiais konkrečiais veiksmais pasireiškė jo neva atlikti smaugimo, stūmimo veiksmai, kokie ir kur fiksuoti nukentėjusiosios sužalojimai. Byloje nėra objektyvių duomenų apie padarytą nusikalstamą veiką: liudytojos L. K. parodymai proceso metu keitėsi, be to, yra neinformatyvūs; byloje nėra paneigta, kad konfliktas galėjo būti abipusis. Skundžiamas nuosprendis iš esmės yra grindžiamas išimtinai tik nukentėjusiosios L. K. parodymais, tai iš esmės prieštarauja baudžiamojo proceso principams. Be to, apeliantas pažymi, kad nukentėjusioji ne kartą be pagrindo arba sąmoningai melagingai kreipėsi dėl smurto artimoje aplinkoje, todėl, D. K. nuomone, teismas privalėjo kritiškai vertinti jos parodymus.
Todėl, apelianto nuomone, Plungės rajono apylinkės teismo 2015-12-15 nuosprendis turi būti panaikintas ir jis išteisintas.
Teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė: „Visų šių duomenų, kuriuos teismas pripažįsta įrodymais, atitinkančiais BPK 20 str. reikalavimus, visuma patvirtina, kad kaltinamasis 2015-04-22 apie 06.00 val., (duomenys neskelbtini), smaugdamas nukentėjusiąją ir stumdamas nukentėjusiąją į sieną, tokiais veiksmais sukėlė jai fizinį skausmą, todėl jo veika atitinka Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį.“ Taigi iš esmės teismas laikė įrodyta, jog jis, D. K., atliko du veiksmus: smaugė nukentėjusiąją ir pastūmė ją į sieną. Tačiau apeliantas kategoriškai nesutinka su teismo išvada dėl jo kaltės pavartojus smurtą prieš nukentėjusiąją.
Dėl smaugimo epizodo
D. K. pažymi, jog viso proceso metu jis nuosekliai neigė smaugęs nukentėjusiąją, nepaisant to, jis buvo pripažintas kaltu dėl šio epizodo, nesant jokių jo kaltės įrodymų.
Šis kaltinimas grindžiamas išimtinai tik pačios nukentėjusiosios parodymais. Nors liudytoja L. K. ikiteisminio tyrimo pareigūnams nurodė, kad viso tėvų konflikto metu miegojo ir apskritai nieko nematė, tačiau vėliau šiuos parodymus pakeitė, nurodydama, kad neva tarpduryje susitiko tėvą, t. y. jį, D. K., ir pamatė smaugimo žymes ant mamos kaklo, t. y. nurodė, kad atsikėlė iš lovos ir ėjo žiūrėti, kas atsitiko. Pamatė iš mamos kambario išeinantį tėtį. Mama parodė kaklą, jis buvo raudonas, sakė, kad tėtis smaugė. Mama jai liepė miegoti, tai ji ir padarė.
Apeliantas pabrėžia, kad niekas nesivargino nei fiksuoti, nei netgi apibūdinti neva smaugimo žymių – kokioje kaklo dalyje, kokios kilmės (nubrozdinimas, mėlynė, dermatitas), kokios simetrijos žymės ir t. t. Jei būtų buvę smaugta, ant kaklo neabejotinai būtų likusios mėlynės, šie sužalojimai fiksuojami specialistų ir surašomos išvados. Tik šių išvadų pagrindu galima spręsti apie tokio veiksmo kaip smaugimas buvimą. Be to, netgi parodymais nenustatyta, kaip buvo smaugiama – viena ar dviem rankomis, dilbiu ar plaštakos dalimi, kiek laiko ir t. t. Apsiribota tik miglotais ir lakoniškais nukentėjusiosios paaiškinimas, esą ji buvo smaugiama. Nenustatyta, kokiu būdu smaugimo veiksmas nutrūko, ar nukentėjusioji šaukėsi pagalbos prieš ar po to, kodėl neskambino į policiją kaltinamajam pasišalinus iš kambario, o nuėjo šerti gyvulių, tai patvirtino pati nukentėjusioji, o tai yra visiškai nelogiška.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas taip pat rėmėsi pareigūnų parodymais, skundžiamame nuosprendyje nurodydamas, jog: „Liudytoja G. D. parodė, kad pagal L. K. iškvietimą ji su kolegomis važiavo į Šarnelės kaimą į D. ir L. K. sodybą, nes buvo nurodyta, kad yra smurtas artimoje aplinkoje. Juos pasitiko nukentėjusioji, kuri buvo labai išsigandusi, susijaudinusi, apsiverkusi, susiėmusi už kaklo. Sakė, kad vyras ją smaugė ir stūmė į sieną. Matėsi, kad yra raudonas kaklas. <...> Iš 2015-04-22 tarnybinio pranešimo dėl smurto artimoje aplinkoje fakto matyti, jog iš Klaipėdos AVPK budėtojo buvo gautas pranešimas, kad (duomenys neskelbtini) smurtauja vyras, yra vaikų, policiją kvietė L. K.. L. K. buvo užfiksuotas nežymus patinimas kakle. (b.l. 4-7).“
Apeliantas D. K. pabrėžia, kad iš tiesų joks patinimas fiksuotas, t. y. aprašytas, nufotografuotas, ištirtas specialisto nebuvo. Todėl faktiškai „patinimo“ ar „paraudimo“ kilmė nenustatyta bei neįrodyta. Jeigu atvykusi pareigūnė nurodė, kad nukentėjusioji laikėsi už kaklo, jį trynė, tai jis neišvengiamai turėjo būti paraudęs. Tačiau apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad iki atvykstant pareigūnams, dar kieme esant A. R., nukentėjusioji L. K. nei verkė, nei laikėsi už kaklo, taigi nedemonstravo jokių skausmo ar diskomforto kakle požymių, be to, buvo drąsi ir konfliktiška su juo – D. K..
Nors, D. K. vertinimu, nukentėjusiosios kaklo sužalojimas šiuo atveju turėtų būti esminis įrodymas dėl jo kaltės, tačiau tokie sužalojimai L. K. nenustatyti ir neaprašyti, taigi iš esmės nesurinkti. Šiuo atveju teismas neturėjo teisės vadovautis nekonkrečiais ir prieštaringais duomenimis, todėl ši skundžiamo teismo nuosprendžio dalis turi būti pripažinta nepagrįsta.
Dėl pastūmimo į sieną epizodo
Apeliantas pažymi, jog apie tai, kad nukentėjusioji buvo stumiama į sieną, liudija tik jos pačios parodymai. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji nurodė, kad neva jis, D. K., pastūmė ją į sieną, tada ji nuėjo, pabeldė į dukros langą ir tokiu būdu ją pažadinusi liepė kviesti policijos pareigūnus.
Kaip liudytojas apklaustas A. R. teigė jokio pastūmimo nematęs, nors jis kaip tik tuo metu stovėjo kieme, o jam išvažiuojant jis, D. K., ir nukentėjusioji jau ėjo į skirtingas kiemo puses.
Liudytoja L. K. pirminės apklausos metu nurodė, jog ji miegojo ir jokio konflikto nematė, ją pažadino mama. Tačiau apklausiama vėliau ji jau teigė, kad ją prižadino mamos pagalbos šauksmas ir ji pati nedelsdama puolė skambinti policijai. Tačiau, nuteistojo D. K. teigimu, pagal teismo nustatytų faktų visumą akivaizdu, kad tuo metu, kai neva jis pastūmė nukentėjusiąją, kieme dar turėjo stovėti A. R. (pastarajam paliekant kiemą, jis, D. K., ir nukentėjusioji jau buvo išsiskyrę), taigi jis neišvengiamai turėjo girdėti pagalbos šauksmą ir, natūralu, kad jį išgirdęs, būtų išsiaiškinęs jo priežastį, o ne tiesiog išvykęs.
Todėl šie prieštaringi ir vienas kitą paneigiantys įrodymai turėjo būti išanalizuoti atskirai, vieną iš jų atmetant kaip neatitinkantį tikrovės. Šiuo atveju teismas abu įrodymus laikė pagrindžiančiais jo, D. K., kaltę, nors tai neatitinka logikos.
Nustačius, kad L. K. iš tiesų konflikto nematė, kaip kad ji pati iš pradžių nurodė atvykusiai pareigūnei, vėlgi lieka tik niekuo nepagrįsti nukentėjusiosios teiginiai dėl smurto prieš ją pavartojimo, kadangi nei mėlynių, nei kitokių skausmo sukėlimą pagrindžiančių įrodymų (specialisto išvadų ar pan.) byloje nėra. Šiuo atveju teismo nuosprendžio negalima laikyti motyvuotu, kadangi motyvai nekonkretūs, abstraktūs. Tai, jog, pasak L. K., „įvykio rytą kaltinamasis smurtavo prieš nukentėjusiąją“, neparodo, nei kokiu konkrečiai metu, nei kokioje konkrečioje vietoje, nei kokiu būdu įvyko smurto veiksmas. Taip pat iš skundžiamo teismo nuosprendžio nėra aišku, kaip konkrečiai pasireiškė skausmingas nukentėjusiosios kontaktas – ar ji atsitrenkė į sieną galva, šonu, alkūne ar pan. Ši teismo nuosprendžio dalis visiškai neatitinka baudžiamajai atsakomybei keliamo reikalavimo, kad kaltė būtų įrodyta nepaliekant jokios abejonės.
Šalies argumentai
Apelianto teigimu, vienintelis įrodymų šaltinis dėl nusikalstamos veikos padarymo yra pačios nukentėjusiosios L. K. parodymai. Tačiau rėmimasis vien tik nukentėjusiosios parodymais yra neteisėtas, kadangi jei ji klysta, neatsimena įvykio aplinkybių arba duoda melagingus parodymus, patikrinti jos parodymų teisingumą nėra objektyvių galimybių. Kadangi nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, tai tokiais nukentėjusiosios parodymais, kurių nepatvirtina kiti įrodymai, nebuvo galima remtis.
D. K. nuomone, pirmosios instancijos teismas nemotyvavo ir įrodymais nepagrindė savo išvadų dėl esminių bylos aplinkybių, smurto buvimo.
Dėl L. K. parodymų
Apeliantas pabrėžia, kad proceso metu liudytoja L. K. keitė savo parodymus. Tiek apklausos ikiteisminio tyrimo metu protokole, tiek ir kaltinamajame akte aiškiai nurodyta, kad L. K. prisipažino, kad tėvų konflikto nematė, miegojo, iki motina paprašė iškviesti policiją. Tokie L. K. parodymai sutampa su pirminiais nukentėjusiosios parodymais, kad ji pabeldė į miegančios dukros langą ir liepė iškviesti policiją.
Tačiau teisminio bylos nagrinėjimo metu liudytojos L. K. parodymai iš esmės pasikeitė – ji pradėjo teigti, kad matė tėvą, išeinantį iš mamos kambario, taip pat patvirtino, jog matė smaugimo žymes ant mamos kaklo bei kaip tėvas pastūmė mamą. Tačiau, D. K. teigimu, ši liudytoja yra suinteresuota palaikyti motinos pusę dėl vykstančio skyrybų proceso, nes nori likti gyventi su ja ir būti jos išlaikoma, jų santykiai yra geri, o su juo – priešiški (D. K. teigimu, dukra L. K. yra linkusi apkaltinti jį nebūtais dalykais, t. y. nurodė, kad neva jis nuolat smurtauja ne tik prieš mamą, bet ir prieš ją su mažamečiu broliu, nors jis niekada nėra smurtavęs prieš vaikus, tai rodo, kad ji meluoja, siekdama naudos savo motinai), todėl negalima tvirtinti, kad ši liudytoja neturi išankstinio nusistatymo. Todėl, apelianto nuomone, liudytojos L. K. parodymus teismas turėjo būti vertinami kritiškai, o ne jų pagrindu prieiti išvados, kad: „Nors nėra teistas, bet kaltinamojo veiksmai rodo, kad smurtinio elgesio nėra atsisakęs, tarpusavio santykius yra linkęs spręsti naudodamas smurtą.“ Tačiau apeliantui visiškai nesuprantama, kokiais motyvais yra paremtos tokios teismo išvados apie jo asmenybę. Teismas apskritai šiuo atveju ignoravo nekaltumo prezumpciją ir laikė, jog jis, D. K., yra atsakingas už viską, kuo tik jį kaltina nukentėjusioji ir liudytoja, nepaisant to, kad jo kaltė nėra nei įrodyta, nei netgi įrodinėta.
Žemesnės instancijos teismas
Tikėtina, kad L. K. apie tariamą pastūmimą išgirdo tik iš pačios motinos ir jau vėliau, teismo posėdžio metu atpasakojo kaip savo pačios patirtį.
Dėl nukentėjusiosios parodymų patikimumo
Teismo nuosprendyje nurodyta: „Nukentėjusioji L. K. parodė, kad ryte, dar jai tebegulint lovoje, kaltinamasis atvažiavo ir nuėjo į tvartą šertis gyvulių. Po kurio laiko įėjo į jos kambarį ir pradėjo priekaištauti dėl dingusių kiaulių, kurias ji buvo pervariusi į kitą gardą. Griebė jai už gerklės, smaugė, ji pradėjo šaukti. Ji jautė fizinį skausmą. Tada kaltinamasis ją paleido, išėjo iš namų ir išvažiavo. Ji apsirengusi išėjo prie gyvulių, o kaltinamasis grįžęs troboje gulėjo, nes buvo pagiringas. Ji apsišėrė gyvulius ir nunešė A. R. priduoti pieną. Tada prie jos pribėgo kaltinamasis, ją stumdė į sieną, šaukė, priekaištavo dėl kaulių, grasino jai smurtu, neleido skambinti į policiją. Ji atsitrenkė nugara į sandėlio sieną, jautė fizinį skausmą. Tada ji sušuko, išgirdo jos šauksmą dukra L. ir iškvietė policiją. Tada išvažiavo A. R., kaltinamasis taip pat išvažiavo. Jai ant kaklo buvo raudona dėmė, kuria matė ir atvykę policijos pareigūnai. Grasinimus jai ir vaikams kaltinamasis išsako nuolat.“
Šalies argumentai
Apelianto teigimu, teismas be pagrindo kritiškai nevertino nukentėjusiosios parodymų. Visų pirma, neatsižvelgta į tai, jog tarp šalių vyksta skyrybų procesas ir iš jo išplaukiančios turto dalybos, todėl jų santykiai yra konfliktiški, o ypač svarbu yra tai, kad agresija bei konfliktiškumas kyla iš pačios nukentėjusiosios L. K. pusės: ji ne tik pati pradeda barnius bei provokuoja jį, D. K., tačiau ir sąmoningai siekia jam pakenkti, tačiau pirmosios instancijos teismas į tai neatsižvelgė. Antra, teismas niekaip nevertino byloje esančio 2015-09-28 nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 01-1-38330-15 bei su juo susijusios medžiagos. Iš šio nutarimo matyti, kad L. K. jau yra melagingai kvietusi policiją dėl neva smurtaujančio sutuoktinio, tačiau remiantis jo, D. K., bei liudytojo parodymais buvo nustatyta, kad kaltinimai smurtu buvo išgalvoti. Todėl, apelianto D. K. nuomone, akivaizdu, kad pagrindas nukentėjusiosios L. K. parodymus vertinti kritiškai byloje yra. Tačiau teismas įrodymus vertino ne kaip visumą, o tik tą dalį, kuri neva pagrindžia jo kaltę. Trečia, nagrinėjamoje byloje taip pat akivaizdus pačios nukentėjusiosios parodymų nesutapimas su kitais byloje nustatytais duomenimis, jų neatitikimas liudytojų parodymams bei pačios nukentėjusiosios pirminiams parodymams. D. K. teigimu, tikslingas jo šmeižimas matyti iš to, kad nukentėjusioji melagingai nurodė, kad jis prieš ją smurtavo neblaivus, nors tokių aplinkybių byloje nebuvo ir negalėjo būti nustatyta, kadangi jis nebuvo vartojęs alkoholio, juolab, kad jis atvyko ir išvyko automobiliu. Be to, nukentėjusiosios parodymai dėl kitų faktinių aplinkybių (nesusijusių su smurtu) yra padriki ir neatitinka tikrovės. Pastaroji nurodė: „Tada (apeliantas patikslino, nurodydamas „po smaugimo“) kaltinamasis ją paleido, išėjo iš namų ir išvažiavo“. D. K. teigimu, jis išvažiavo tik po to, kai buvo priduotas pienas, reiškia, visą rytą nuo 4.30 val. jis buvo sodyboje. Be to, kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, nukentėjusioji nurodė: „Ji apsirengusi išėjo prie gyvulių, o kaltinamasis grįžęs troboje gulėjo, nes buvo pagiringas“, nors, kaip minėta, nei neblaivus, nei „pagiringas“ jis nebuvo, troboje taip pat negulėjo – jei būtų gulėjęs, dukra L. būtų pastebėjusi ir paliudijusi tai teisme. Be to, pati nukentėjusioji parodė, kad konfliktas kieme įvyko maždaug pprėjus 10 minučių po konflikto miegamajame, todėl nesuprantama, kaip per 10 minučių jis galėjo išeiti iš namo, išvažiuoti, grįžti, pagiringas pagulėti kambaryje (net neaišku, kuriame), tada pribėgti prie nukentėjusiosios kieme ir ją apstumdyti. Iš nukentėjusiosios parodymų taip pat matyti, kad per tas pačias 10 minučių ji apsirengė, „<...> apsišėrė gyvulius ir nunešė A. R. priduoti pieną.“ Kad taip nebuvo, patvirtina nuosprendyje užfiksuoti A. R. (pienininko) parodymai apie tai, kad pastarasis užtruko ten apie 2 minutes, kol sudėjo bidonus į automobilį ir iškėlė tuščius. Bidonai buvo pastatyti prie sandėlio, jo automobilis stovėjo netoliese. Jam atvažiavus, pirmas priėjo D. K., paskui jį L. K.. Taigi iš A. R. parodymų matyti, kad jis, D. K., buvo ne namo viduje, o lauke, o pati nukentėjusioji atėjo iš namo ir buvo konfliktiškai nusiteikusi. D. K. teigimu, akivaizdu, kad nukentėjusiajai nebuvo jokios būtinybės artintis prie jo (bidonus sukėlė pats pienininkas A. R. ir jis – D. K.), todėl akivaizdu, kad ji atėjo norėdama papriekabiauti ir siekdama sukelti konfliktą. Parodymai apie gyvulių šėrimą yra niekiniai, kadangi nustatyta, jog gyvuliais nuo 4.30 val. pasirūpino jis, D. K., o L. K. pasirodė kieme tik atiduodant pieną, t. y. jau pamelžus ir pašėrus karves. Nukentėjusioji nesugeba atkurti įvykių eigos, nurodydama, kad neva tada, kai ji sušuko, jos šauksmą išgirdo dukra L. ir iškvietė policiją, tada išvažiavo A. R., išvažiavo ir jis, D. K.. Tačiau pirminėse apklausose pastaroji teigė, jog ji pažadino dukrą L. belsdama į langą. Liudytojas A. R. patvirtino, kad jam išvažiuojant nukentėjusioji ir kaltinamasis ėjo į skirtingas puses, policija jam būnant kieme nebuvo kviečiama.
Išdėstyti argumentai, apelianto teigimu, rodo, kad nukentėjusiosios parodymai yra prieštaringi ir nesutampa su kitų liudytojų parodymais.
Dėl konflikto pobūdžio
Apelianto teigimu, teismas be pagrindo nevertino įrodymų, liudijančių apie abipusį konflikto pobūdį. Pagal skundžiamu nuosprendžiu nustatytą ir laikomą įrodytą įvykių eigą, matyti, jog, visų pirma, jis, D. K., apsilankė namo viduje, nukentėjusiosios kambaryje, kur neva ją smaugė, tačiau tada nukentėjusioji pagalbos nesikreipė, o išėjo paskui jį į kiemą ir ten, kaip patvirtino liudytojas A. R., abu barėsi, konfliktavo. pažymi, kad
Nors nukentėjusioji teigė, neva jis, D. K., neleido jai skambinti policijai, tačiau apelianto teigimu, akivaizdu, kad po neva įvykusio smaugimo ji tokią galimybę turėjo, tačiau nenorėjo ar dėl kitų priežasčių nusprendė ja nesinaudoti, o tai nėra žmogaus, siekiančio apsiginti nuo ką tik patirto smurto, elgesys. Būdama išsigandusi, auka ieškotų pagalbos, slėptųsi nuo smurtautojo, o ne sektų iš paskos ir demonstruotų konfliktišką elgesį.
Atsikirtimais į apeliacinį skundą nukentėjusioji L. K. prašo atmesti nuteistojo D. K. apeliacinį skundą, o Plungės rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 15 d. nuosprendį palikti nepakeistą bei priteisti iš D. K. jos patirtas atstovavimo išlaidas.
Nuteistasis D. K. ir jo gynėjas advokatas A. A. Kornikas prašo nuteistojo D. K. apeliacinį skundą tenkinti.
Prokuroras ir nukentėjusiosios L. K. atstovas advokatas M. Gricius prašo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas.
Skundžiamu nuosprendžiu D. K. nuteistas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį už fizinio skausmo sukėlimą savo šeimos nariui – sutuoktinei L. K.. Nuteistasis D. K. nesutinka su jo nuteisimu, teigia, kad konflikto su L. K. metu smurto prieš ją nevartojo – jos nesmaugė ir į sieną nestūmė, tai patvirtinančių objektyvių duomenų, išskyrus prieštaringus nukentėjusiosios ir kaip liudytojos apklaustos dukros L. K. parodymus, apelianto teigimu, byloje nėra, nukentėjusioji jį apkalba dėl prasidėjusio skyrybų proceso, kuriame kyla ginčas dėl santuokos nutraukimo, nepilnamečių vaikų išlaikymo, gyvenamosios vietos nustatymo, santuokoje įgyto turto padalijimo.
Pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką (BK 2 straipsnio 4 dalis). Pagal susiformavusią teismų praktiką, duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad, sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių neįmanoma pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-619/2012, 2K-232/2014, Nr. 2K-24/2014).
Siekiant asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn, turi būti surinkta pakankamai to asmens kaltę pagrindžiančių įrodymų. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį teismas įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi viena iš tinkamo įrodymų vertinimo sąlygų – ta, kad teisėjų vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas reiškia, kad turi būti kruopščiai ištirtos visos byloje tirtos versijos, susijusios su įrodinėtinomis aplinkybėmis, kad turi būti renkami, tiriami bei įvertinami tiek teisinantys, tiek ir kaltinantys įrodymai.
Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pateiktą įrodymų vertinimą, taip pat pats įvertinęs ištirtus įrodymus ir nuteistojo D. K. apeliacinio skundo argumentus konstatuoja, jog apylinkės teismas, priimdamas D. K. apkaltinamąjį nuosprendį, netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, nepašalino byloje esančių prieštaravimų ir išvadą dėl D. K. kaltės padarius BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką padarė vadovaudamasis prielaidomis, todėl Plungės rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 15 d. nuosprendis dėl D. K. pripažinimo kaltu ir nuteisimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį naikintinas ir D. K. priimtinas naujas išteisinamasis nuosprendis (BPK 326 straipsnio 4 dalis, 329 straipsnio 1 punktas).
Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas teisiamajame posėdyje išnagrinėjęs byloje esančius įrodymus ir pripažindamas D. K. kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį rėmėsi iš esmės nukentėjusiąja pripažintos L. K. bei kaip liudytojos teisme apklaustos nukentėjusiosios dukros L. K. parodymais apie D. K. smurtinius veiksmus prieš nukentėjusiąją L. K. 2015-04-22, apie 06.00 val., K. namuose, pažymėdamas, kad jos abi patvirtino, jog įvykio rytą kaltinamasis smurtavo prieš nukentėjusiąją, dėl to buvo iškviesti į įvykio vietą policijos pareigūnai, jie fiksavo smurto artimoje aplinkoje faktą. Teismo vertinimu, jeigu kaltinamasis nebūtų smurtavęs prieš nukentėjusiąją, liudytojai L. K. nebūtų buvę pagrindo kviesti policijos pareigūnų. Plungės rajono apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, jog nukentėjusiosios L. K. ir liudytojos L. K. parodymai yra nuoseklūs bei tikroviški, jos yra įspėtos dėl baudžiamosios atsakomybės, parodymus davė prisiekusios, todėl netikėti jais nėra pagrindo. Be to, skundžiamą nuosprendį priėmusio teismo nuomone, tiek liudytojos L. K. parodymai apie tai, jog tėtis nuolat smurtauja ne tik prieš mamą, bet ir prieš ją su mažamečiu broliu, tiek byloje esanti seniūnijos rašyta D. K. charakteristika bei prokuroro 2013-07-22 nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą D. K. ir L. K. susitaikius, patvirtina aplinkybę, kad D. K. nuolat smurtauja prieš savo artimuosius. Įvertinęs visus šiuos duomenis pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad D. K. kaltė dėl jam inkriminuoto nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 2 dalyje, yra įrodyta ir abejonių nekelia.
Apeliacinės instancijos teismas su tokia apylinkės teismo išvada nesutinka ir konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju byloje nėra neginčijamų įrodymų, patvirtinančių, jog D. K. 2015-04-22, apie 6.00 val., namuose suėmęs sutuoktinei L. K. už kaklo ją smaugė, po to du kartus pastūmė į sieną, taip sukeldamas savo šeimos nariui fizinį skausmą.
Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, D. K. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek apklausiamas teisme savo kaltės dėl jam inkriminuoto nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 2 dalyje, padarymo nepripažino, nurodydamas, jog iš tiesų žodinis konfliktas tarp jo ir L. K. buvo, tačiau smurto prieš L. K. jis nevartojo – pastarosios nesmaugė ir į sieną nestumdė. D. K. teigimu, nukentėjusioji L. K. jį apkalba dėl vykstančio skyrybų proceso, kaip liudytoja teisme apklausta dukra L. K. palaiko mamą, taigi yra suinteresuota
Tokie D. K. parodymai nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios buvo nuoseklūs, priešingai nei nukentėjusiosios L. K., kurios tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teismo posėdžių metu duoti paaiškinimai kelia pagrįstų abejonių nes jie yra nenuoseklūs bei nesutampa su teisme kaip liudytojos apklaustos L. K. (L. ir D. K. dukros) parodymais bei kitais byloje esančiais duomenimis. Liudytoja L. K., apklausiama teisme parodė, kad įvykio rytą išgirdusi riksmus per langą pamatė, kaip tėtis, paėmęs mamą už pečių, stūmė į sieną. Tuo tarpu nukentėjusioji L. K. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios teigė, kad: „<...> aš pribėgusi prie namo, pabeldžiau į langą ir prie lango priėjo dukra L. K., jai pasakiau, kad ji kviestų policiją, pasakiau, kad mane muša tėvas. Vaikai nematė kaip mane mušė (2015-04-22 L. K. kaip liudytojos apklausos protokolas (b. l. 11–12); „<...> dukra nematė to konflikto, o girdėjo.“ (2015-09-18 teisiamojo posėdžio protokolas, b. l. 70). 2015-04-29 akistatos su D. K. metu L. K. taip pat nenurodė, jog dukra L. K. matė, kaip, nukentėjusiosios teigimu, D. K. prieš ją smurtavo, tik nurodė, kad: „A. R. matė kaip mane mano vyras stumdė.“ (b. l. 29). Apklausiama teisme L. K. taip pat nurodė, jog: „R. akivaizdoje buvo smurtas, aišku, kad R. turėjo matyti.“ (b. l. 70). Tačiau tokie nukentėjusiosios L. K. parodymai prieštarauja liudytojo A. R. parodymams. Pastarasis, apklausiamas tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nurodė nematęs, kad D. K. būtų prieš ją smurtavęs, tik girdėjo juos barantis (2015-04-29 A. R. kaip liudytojo apklausos protokolas, b. l. 15–16). Apklausiamas teisme liudytojas A. R. taip pat patvirtino nematęs, kad D. K. konflikto su L. K. metu būtų prieš ją smurtavęs, t. y. nurodė: „Nemačiau, kad K. būtų pastūmęs K., būčiau neleidęs mušti. <...> Kai priėjo L. K. ant jos kūno nemačiau sužalojimų. Ji man nesiskundė ir aš nieko nežinau. Ant veido nebuvo nieko, mėlynės niekur nebuvo, nemačiau.“ (b. l. 111). Taigi, priešingai nei teigė nukentėjusioji L. K., liudytojas A. R. nepatvirtino matęs, kad D. K. būtų ją mušęs. Kaip matyti iš anksčiau pacituotų nukentėjusiosios L. K. parodymų, ji patvirtino, kad vaikai nematė, kaip tėvas ją mušė. Kaip liudytoja apklausta į įvykio vietą atvykusi policijos pareigūnė G. D. taip pat nurodė, kad L. K., kuri iškvietė policijos pareigūnus, patvirtino, kad: „<...> nieko nematė, nes miegojo.“ (b. l. 18); apklausiama teisme ši liudytoja parodė: „namuose su dukra bendravau <...>, ji sakė, kad nieko nematė ir negirdėjo, nes miegojo kitame kambaryje, paskui mama jai pasakė, kad iškviestų policiją. Kiek pamenu, nukentėjusiosios dukra sakė, kad nieko negirdėjo. <....> Žinau, kad dukra buvo kitame kambaryje ir nematė.“ (b. l. 112). Tuo tarpu, priešingai nei nurodė nukentėjusioji L. K. bei liudytoja G. D., kaip liudytoja teisme apklausta L. K. teigė mačiusi, kad: „<...> du kartus paėmęs už pečių tėvas stūmė mamą į sieną <...>“ (b. l. 112), tačiau tokie jos parodymai prieštarauja nukentėjusiosios L. K. bei liudytojos G. D. parodymams. Iš aptartų duomenų akivaizdu, jog nukentėjusiosios parodymų, kad D. K. prieš ją smurtavo, išskyrus pačios L. K. nenuoseklius parodymus, neaptvirtina jokie kiti bylos duomenys. Vien tai, kad į įvykio vietą buvo kviečiami policijos pareigūnai, priešingai nei konstatuota skundžiame nuosprendyje, nėra pagrindas daryti išvadą, kad D. K. smurtavo prieš nukentėjusiąją L. K.. Tiesa, tiek kaip liudytoja apklausta K. dukra L. K., tiek į įvykio vietą pagal iškvietimą atvykusi policijos pareigūnė G. D. nurodė mačiusios nukentėjusiosios L. K. kakle paraudimą, patinimą (pasak nukentėjusiosios, patinimas, paraudimas kakle jai atsirado, kai D. K. ją smaugė); policijos pareigūnės G. D. 2015-04-22 tarnybiniame pranešime dėl smurto artimoje aplinkoje (b. l. 4–7) taip pat nurodyta: „Matosi nežymiai patinusi kaklo sritis.“ (b. l. 5), tačiau nesant byloje jokių objektyvių duomenų apie L. K. sužalojimo mastą ir mechanizmą (L. K. nei iš karto po konflikto, nei vėliau į gydymo įstaigas nesikreipė ir negalėjo paaiškinti, kodėl taip pasielgė), negalima daryti vienareikšmės išvados, kad paraudimas, patinimas L. K. kakle yra D. K. smurtinių veiksmų prieš ją pasekmė.
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra paneigti D. K. parodymai, kad jis konflikto su nukentėjusiąją metu prieš ją nesmurtavo.
Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad jokių neginčijamų įrodymų, patvirtinančių, jog D. K. kaltinime nurodytu laiku ir vietoje tyčia konflikto su L. K. metu prieš ją smurtavo – smaugė, po to du kartus pastūmė ją į sieną, taip sukeldamas jai fizinį skausmą, byloje nėra. Todėl skundžiamas Plungės rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 15 d. nuosprendis, kuriuo D. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, naikintinas ir priimtinas naujas išteisinamasis nuosprendis, nes D. K. nepadarė veikos, turinčios BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo požymių (BPK 329 straipsnio 1 punktas); nukentėjusiosios L. K. civilinis ieškinys paliekamas nenagrinėtas (BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas).
Apelianto prašymas priteisti iš nukentėjusiosios bylinėjimosi išlaidas netenkintinas, nes BPK nenumato proceso išlaidų išieškojimo iš nukentėjusiojo, jei tai nėra privataus kaltinimo bylos procesas.
Nukentėjusioji L. K. pateikė apeliacinės instancijos teismui atsiliepimą į nuteistojo D. K. apeliacinį skundą ir prašė priteisti iš apelianto D. K. 1 000 Eur atstovavimo išlaidas apeliaciniame procese pagal pateiktą 2016-01-22 pinigų priėmimo kvitą Nr. 830431. Tačiau šis nukentėjusiosios prašymas, priėmus sprendimą išteisinti D. K., atmestinas, nes BPK nenumato proceso išlaidų išieškojimo iš išteisintojo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu, 331 straipsniu,
nusprendžia:
panaikinti Plungės rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 15 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį:
D. K. dėl kaltinimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – panaikinti.
Nukentėjusiosios L. K. civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.