Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Albino Sirvydžio, Vytauto Greičiaus ir pranešėjo Tomo Šeškausko,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Virgilijaus Čirpaus kasacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 17 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 12 d. nutarties.

Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 17 d. nuosprendžiu A. S. , pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 140 straipsnio 2 dalį, išteisintas nenustačius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką. L. B. pagal BK 163 straipsnį išteisinta, nesant jos veiksmuose nusikalstamos veikos požymių.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 6 dalimi nurodyta, kad po nuosprendžio įsiteisėjimo baudžiamąją bylą dėl nežymaus mažametės A. S. sveikatos sutrikdymo perduoti prokurorui, kad šis imtųsi priemonių nustatyti nusikalstamą veiką padariusius asmenis.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 12 d. nutartimi Kauno apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Tomo Šeškausko pranešimo, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą patenkinti, paaiškinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. S. buvo kaltinamas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį dėl to, kad jis 2011 m. lapkričio 12 d., apie 19.30 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), tyčia rykšte mušė bei sudavė rankomis ir kojomis ne mažiau kaip septynis kartus į įvairias kūno vietas savo mažametei dukrai A. S. , gimusiai 2000 m. sausio 23 d., taip padarė poodines kraujosruvas veide, viršugalvyje, šlaunyje, nežymiai sutrikdė mažametei sveikatą.

L. B. buvo kaltinama pagal BK 163 straipsnį dėl to, kad 2011 m. lapkričio 12 d., apie 19.30 val., savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), sugyventiniui A. Suvorovui rykšte mušant bei suduodant smūgius rankomis bei kojomis mažametei dukrai A. S., gimusiai 2000 m. sausio 23 d., piktnaudžiavo savo kaip motinos pareigomis, t. y. pritardama bei skatindama neteisėtus sugyventinio A. S. veiksmus, nesiėmė jokių priemonių nutraukti neteisėtą fizinį smurtą prieš mažametę dukrą ir savo veiksmais leido, kad prieš dukrą būtų vartojamas smurtas, be to, pati tyčiojosi, žemino mažametę dukrą ir psichologiškai ją smukdė, t. y. grasino atsisakyti kaip dukros.

Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 303 straipsnio 5 dalies 1, 2 punktais, 6 dalimi, priėmė išteisinamąjį nuosprendį konstatavęs, kad nenustatyta, jog A. S. dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, o L. B. veiksmuose nėra BK 163 straipsnio požymių.

Apeliacinės instancijos teismas Kauno apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą, kuriuo buvo prašoma panaikinti išteisinamąjį nuosprendį ir priimti apkaltinamąjį, atmetė.

Kasaciniu skundu Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas V. Čirpus prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 12 d. nutartį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasaciniame skunde nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas nepaisė 2003 m. birželio 20 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarime Nr. 40 ,,Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 1.1 punkte nurodytų reikalavimų, kaip ir pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas. Prokuroras pažymi, kad mažametės A. S. parodymai yra itin svarbūs. Ji buvo apklausta ikiteisminio tyrimo teisėjo dalyvaujant Vaiko teisių apsaugos tarnybos atstovei, mažametės laikinos globos vaikų gerovės centro ,,Pastogė“ atstovei, psichologei bei mažametės motinai L. B. . Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų apklausiant mažametę ir renkant kitus, turinčius reikšmės tyrimui duomenis, nenustatė, todėl mažametės parodymai laikytini įrodymais ir jie atitinka įrodymams keliamus teisėtumo ir patikimumo reikalavimus. Skunde nurodyta, kad A. S. parodymai, patvirtinantys įvykio aplinkybes dėl patirto smurto, nėra vienintelis įrodymų šaltinis. Mažametės parodymus patvirtina kiti byloje esantys duomenys: 2011 m. lapkričio 13 d. Kauno AVPK VTV OVS Panemunės grupės specialisto A. R. tarnybiniame pranešime užfiksuota informacija (t. 1, b. l. 13), 2011 m. gruodžio 23 d. asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolas (t. 1, b. l. 38-43), 2011 m. gruodžio 6 d. mažametės nukentėjusiosios apklausos protokolas (t. 1, b. l. 33-35), 2011 m. gruodžio 28 d. Teismo medicinos specialisto išvada Nr. G3086 /11(02), Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktas (t. 1, b. l. 65-70), liudytojos D. L. parodymai (2012 m. gruodžio 3 d. teisiamojo posėdžio protokolas).

Teismas, nepripažindamas mažametės A. S. parodymų tiesioginiu įrodymu, paneigdamas ekspertų išvadas dėl mažametės gebėjimo suvokti bylai reikšmingas aplinkybes ir duoti teisingus parodymus, išimtinai vadovavosi liudytojos D. L. parodymais. Skunde nurodoma, kad ji buvo apklausta kaip liudytoja tik bylos nagrinėjimo teisme metu, paprašius kaltinamajai L. B., o tai verčia abejoti jos nešališkumu. D. L. mažametę pažino ir bendravo su ja tik po konflikto L. B. šeimoje. Ji bendravo su mažamete aštuonis mėnesius itin skausmingu ir didelį stresą patyrusios mažametės išgyvenimo laikotarpiu, kai A. S. buvo paimta iš šeimos ir atskirta nuo motinos. Pasak prokuroro, liudytojos D. L. parodymai buvo sugretinti, vertinti ir lyginti su ekspertų išvadomis nepagrįstai suteikiant pranašumą ir paneigiant jų padarytas išvadas. Skunde nurodyta, kad D. L. apklausta teisme patvirtino, jog A. S. jai papasakojo apie sužalojimo aplinkybes ir patirtą smurtą nuo patėvio (2012 m. gruodžio 3 d. teisiamojo posėdžio protokolas), tačiau teismas, vertindamas jos parodymus kaip patikimus, kitoje dalyje – dėl A. S. patirto smurto nuo patėvio, visiškai nieko nepasisakė, jų nevertino. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta pirmiau, prokuroras daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai suabejojo nukentėjusiosios parodymų teisingumu, vadovavosi prieštaringais liudytojos D. L. ir suinteresuotos bylos baigtimi L. B. parodymais, nepašalino juose esančių prieštaravimų, tinkamai neanalizavo kitų surinktų įrodymų, nesiėmė priemonių mažametės parodymams patikrinti, į teismo posėdį nekvietė ekspertų, neperžiūrėjo filmuotos mažametės apklausos medžiagos, taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 242 straipsnio 1 dalies, 285 straipsnio, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas.

Prokuroro teigimu, abiejų instancijų teismų L. B. inkriminuojamos veikos, numatytos BK 163 straipsnyje, vertinimas yra klaidingas, nes mažamečio asmens teisių pažeidimas (gniuždymas, žeminimas ir kitoks psichinio smurto naudojimas) negali būti traktuojamas tik kaip vaiko auklėjimo būdas. Skunde pažymima, kad apeliacinės instancijos teismas neįsigilino į L. B. pateiktą kaltinimą, t. y. ji buvo kaltinama ne tik dukters žeminimu ir tyčiojimusi iš jos, bet ir A. S. prieš mažametę naudojamo smurto toleravimu, skatinimu bei nesiėmimu jokių priemonių siekiant nutraukti fizinio smurto naudojimą prieš mažametę dukrą.

Motyvuojamoji dalis

Kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl BPK pažeidimų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme

Pagal teismų praktiką, ar baudžiamojoje byloje teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia būtent apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-85/2011, 2K-84/2013).

Nagrinėjamoje byloje apeliaciniu skundu prokuroras prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį – A. S. pripažinti kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, o L. B. pripažinti kalta pagal BK 163 straipsnį.

Prokuroras teigė, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, kad teismas neteisingai įvertino nukentėjusiosios parodymus bei išimtinai vadovavosi tik kaltinamųjų ir liudytojos D. Lapinskaitės parodymais, nepagrįstai nevertino ir neatsižvelgė į kitus byloje esančius duomenis, kurie patvirtina mažametės nukentėjusiosios A. S. duotų parodymų nuoseklumą ir išsamumą., t. y. į 2011 m. lapkričio 13 d. policijos pareigūno A. R. tarnybiniame pranešime užfiksuota informaciją, 2011 m. gruodžio 23 d. asmens parodymo atpažinti rezultatus, 2011 m. gruodžio 6 d. mažametės nukentėjusiosios A. S. apklausos protokole užfiksuotus duomenis, liudytojos D. L. parodymus bei specialiąsias žinias (2011 m. gruodžio 28 d. Teismo medicinos specialisto išvada Nr. G3086 /11(02) ir Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr.103MS-50/2012 išvada). Prokuroras taip pat nurodė, kad teismas neįvertino aplinkybės, jog A. S. linkęs smurtauti, buvo nuteistas kitoje baudžiamojoje byloje dėl fizinio smurto naudojimo prieš L. B. bei savo mažametę dukrą S. B.

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pripažino, kad prieš mažametę nukentėjusiąją padaryta nusikalstama veika, ir perdavė bylą prokurorui nustatyti asmenį, nežymiai sužalojusį mažametę A. S. . A. S. dėl kaltinimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį išteisintas vadovaujantis BPK 303 dalies 5 dalies 2 punktu (neįrodžius, kad šis asmuo dalyvavo padarant nusikalstamą veiką). L. B. pareikštas kaltinimas pagal BK 163 straipsnį tiesiogiai susijęs su mažametės duktės sužalojimo aplinkybių nustatymu. Taigi esant tokio turinio pirmosios instancijos teismo išteisinamajam nuosprendžiui, o prokurorui apeliaciniu skundu prašant patikrinti mažametės nukentėjusiosios parodymų ir juos patvirtinančių kitų įrodymų, kaltinančių būtent išteisintuosius, vertinimą jų visumos, pakankamumo ir patikimumo aspektais, apeliacinės instancijos teismui kilo pareiga tai atlikti. Tačiau, kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio, šis teismas tinkamai šios pareigos neatliko.

Kolegija sprendžia, kad dėl prokuroro ginčijamų atskirų įrodymų, jų visumos vertinimo, tiek dėl nurodomų prieštaravimų tarp atskirų bylos duomenų pašalinimo tokios išvados, kokias numato BPK 20 straipsnio 5 dalies taisyklės, nepadarytos. Apeliacinės instancijos teismas prokuroro apeliacinį skundą dėl netinkamo įrodymų vertinimo ir faktinių bylos aplinkybių nustatymo atmetė iš esmės apsiribodamas tik bendrais išteisinamajam nuosprendžiui pritariančiais teiginiais.

Prokuroro nurodyti bylos duomenys, kurie patvirtina mažametės nukentėjusiosios A. S. parodymų patikimumą, apeliacinės instancijos teismo nutartyje liko neįvertinti, jų įrodomoji vertė nenustatyta, išteisintųjų parodymų nuoseklumas, jų prieštaravimas kitiems bylos duomenims neaptarti. Prieštaravimai tarp atskirų bylos duomenų motyvuotai nepašalinti. Kilus abejonių dėl teismo specialiųjų žinių – mažametės nukentėjusiosios psichiatrinės-psichologinės ekspertizės išvadų, patikimumo, teismas BPK 285 straipsnio nuostatomis nesivadovavo, ekspertų išvadas paneigė iš esmės atkartodamas pirmosios instancijos teismo įvertintus liudytojos D. L. parodymus. Kolegija nepritaria nutartyje panaudotam argumentavimo būdui, kai plačiai išdėstomi įstatymo ir teismų praktikos reikalavimai dėl bylos įrodymų vertinimo, tačiau jie nepriartinami prie nagrinėjamos baudžiamosios bylos aplinkybių. Bylą nagrinėjusių teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turėtų būti paremtas ne bendro pobūdžio teiginiais, o nagrinėjamos bylos konkrečių duomenų įvertinimu, prieštaravimų aptarimu ir pašalinimu bei savo sprendimų argumentavimu aplinkybėmis, nustatytomis nagrinėjamoje byloje.

Dėl to, kas pirmiau išdėstyta, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pagal prokuroro apeliacinio skundo argumentus apeliacinės instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas nėra pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu ir tai reiškia iš BPK 20 straipsnio 5 dalies kylančių reikalavimų pažeidimą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat neįvykdė šios instancijos teismui keliamo reikalavimo bylą patikrinti tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis), ir dėl skundo išdėstyti motyvuotas išvadas (BPK 332 straipsnio 3 ir 5 dalys). Pažeidimai laikytini esminiais, nes sukliudė išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 3 dalis).

Kasacinio skundo teiginiai dėl L. B. veiksmų atitikties BK 163 straipsniui paliekami nenagrinėti, nes šis klausimas spręstinas naujo apeliacinio proceso metu patikrinus, ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės,

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

nutaria:

Panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 12 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.