Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėja D. Šiugždinytė Baudžiamoji byla Nr. 1A-305-238/2013;

Teisėjas R. Mikšta Teisminio proceso Nr. 1-23-1-01100-2011-3;

2013 m. balandžio 12 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Danguolės Šiugždinytės, kolegijos teisėjų Evaldo Gražio ir Jurgio Kiškio, sekretoriaujant Audronei Stankevičiūtei, dalyvaujant prokurorui Osvaldui Stadaliui, išteisintajai L. B., jos gynėjai advokatei Ramutei Budrytei, išteisintajam A. S., jo gynėjui advokatui Vaclovui Kaminskiui, teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokuroro Osvaldo Stadalio apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 17 d. nuosprendžio, kuriuo A. S. išteisintas dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK ) 140 straipsnio 2 dalį, nenustačius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, o L. B. išteisinta dėl kaltinimo pagal BK 163 straipsnį, nesant jos veiksmuose nusikalstamos veikos požymių.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

A. S. byloje buvo kaltinamas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį dėl to, kad jis 2011-11-12, apie 19.30 val. bute, esančiame Kaune, (duomenys neskelbtini), tyčia rykšte mušė bei sudavė rankomis ir kojomis ne mažiau kaip 7 kartus į įvairias kūno vietas savo mažametei dukrai A. S., gimusiai (duomenys neskelbtini), taip padarė poodines kraujosruvas veide, viršugalvyje, šlaunyje, nežymiai sutrikdė sveikatą mažametei.

L. B. byloje buvo kaltinama pagal BK 163 straipsnį dėl to, kad 2011-11-12, apie 19.30 val. savo namuose, esančiuose adresu: Kaunas, (duomenys neskelbtini), sugyventiniui A. S. rykšte mušant bei suduodant smūgius rankomis bei kojomis mažametei dukrai A. S., gimusiai (duomenys neskelbtini), piktnaudžiavo savo kaip motinos pareigomis, t. y. pritardama bei skatindama neteisėtus sugyventinio A. S. veiksmus, nesiėmė jokių priemonių nutraukti neteisėtą fizinį smurtą prieš mažametę dukrą ir savo veiksmais leido, kad dukros atžvilgiu būtų vartojamas smurtas, bei pati tyčiojosi, žemino mažametę dukrą bei psichologiškai ją smukdė, t. y. grasino atsisakyti kaip dukros.

Įvertinęs nukentėjusios, kaltinamųjų ir liudytojų parodymus, teismas nustatė, kad A. S. ir A. S. santykiai buvo ir yra įtempti, A. S. nusiteikusi priešiškai kaltinamojo A. S. atžvilgiu. Liudytoja D. L. parodė, kad A. S. yra linkusi meluoti, išsisukinėti. Po konflikto su tėvais, gyvendama (duomenys neskelbtini) centre, ji įvykdė dar vieną vagystę, melavo apie telefono įsigijimo aplinkybes ir netgi apie jos išžaginimą. Tai patvirtina kaltinamųjų L. B. ir A. S. teiginius apie tai, kad A. S. jų neklauso, meluoja ir vagiliauja, nepaisydama jokių auklėjimų ir draudimų. Tai rodo, jog, nepaisant teismo psichologijos ekspertizės akto išvados apie tai, kad A. S. nėra būdingas padidėjęs polinkis fantazuoti, ji, siekdama savo tikslų, linkusi meluoti ir sugalvotas fantazijas pateikti kaip tikrus įvykius. Atsižvelgiant į šias aplinkybes ir į tai, kad A. S. ir L. B. įvykio aplinkybes nurodo visiškai kitaip nei A. S., kad jokie kiti asmenys A. S. sumušimo nematė, kad L. B. parodė pati naudojusi smurtą prieš dukterį, teismas laikė, kad specialisto išvada apie A. S. sužalojimus nepagrindžia būtent kaltinamojo A. S. kaltės. Teismas atkreipė dėmesį, jog pagal nusistovėjusią teismų praktiką kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Duomenų, remiantis kuriais tik galima manyti, kad teisės pažeidimas galėjo būti padarytas, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą pagrįsti ir nuteisti asmenį. Asmens kaltė gali būti konstatuota, kai, ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama bausmė. Atsižvelgęs į priešiškus nukentėjusios A. S. ir kaltinamojo A. S. santykius, A. S. charakterizuojančius duomenis, t. y. į tai, kad ji turi elgesio - emocinių problemų, sunkiai sukaupia dėmesį, konfliktuojanti, impulsyvi, silpnos savikontrolės, teismas manė, jog yra pagrįsta abejonė, kad A. S. parodymai neatitinka tikrovės, todėl sprendė, jog A. S. kaltė nėra įrodyta.

Teismo išvada, kad A. S. ir mažametės A. S. santykiai buvo ir yra įtempti, negali būti pagrindas netikėti mažametės parodymais. Teismas neatsižvelgė, neanalizavo ir net nemėgino išsiaiškinti, kodėl būtent susiformavo priešiški tarpusavio santykiai tarp tėvo ir mažametės dukters. Teismas neatsižvelgė ir į tai, kad A. S. šios bylos nagrinėjimo metu jau buvo pripažintas kaltu ir nuteistas (atlieka bausmę) kitoje baudžiamojoje byloje Nr. 1-92-660/2012 už fizinio smurto naudojimą prieš buvusią sutuoktinę L. B. bei savo mažametę dukrą S. B.. Vadinasi, kad A. S. yra būdinga šeimoje konfliktus ir vaikų auklėjimo problemas spręsti fiziniu smurtu, nėra atsitiktinis atvejis. Prokuroro nuomone, liudytojos D. L. parodymai kelia abejonių dėl jų šališkumo, nes ji buvo apklausta tik bylos nagrinėjimo metu bei pažino nukentėjusiąją jau tik po konflikto, kai ši laikinai gyveno vaikų dienos centre (duomenys neskelbtini). Kita vertus, net ir ši liudytoja patvirtino, kad kalbėdama apie įvykį su A. S., pastaroji sakė, kad namuose ją sumušė patėvis. Nors, kaip jau buvo paminėta, mažametė yra probleminis vaikas su specialiais poreikiais, tačiau būtent jos gebėjimui suvokti bylai turinčias reikšmės aplinkybes, polinkį meluoti ir fantazuoti ir buvo skirta teismo psichiatrinė, teismo psichologinė ekspertizė, kuri pašalino ir paneigė bet kokias abejones mažametės A. S. gebėjimu teisingai suvokti aplinkybes ir apie tai duoti teisingus parodymus. Ekspertai vienareikšmiškai pasisakė, kad A. S. padidėjęs polinkis fantazuoti ir padidėjęs polinkis į įtaigumą nėra būdingi. Todėl teismo padaryta išvada, jog nepaisant teismo psichologijos ekspertizės akto išvados apie tai, kad A. S. nėra būdingas padidėjęs polinkis fantazuoti, ji, siekdama savo tikslų, linkusi meluoti ir sugalvotas fantazijas pateikti kaip tikrus įvykius, yra klaidinga ir nepagrįsta.

Nors kaltinamoji L. B. apklausta teisme patvirtino, kad būtent ji smurtavo prieš mažametę dukterį: „sudavė A. S. su rykšte per užpakalį, nes trūko kantrybė...“, tačiau tokie L. B. parodymai jokiais kitais objektyviais duomenimis nepagrįsti, taip pat juos kategoriškai paneigia mažametės parodymai, kurie yra nuoseklūs ir neprieštaraujantys. Priešingai A. S. atžvilgiu duotų parodymų, A. S. apklausta tvirtino, kad ji myli savo mamą ir norėtų pas ją sugrįžti, tačiau ji bijo A. S.. Tokia vaiko pozicija motinos atžvilgiu tik patvirtina, kad mergaitė neturi pagrindo ir tikslo bei noro neteisingai apkalbėti savo motiną (motinos prašymu), t. y. kaltę dėl sumušimo suversti jai. A. S. apklausos metu piktinosi savo motinos elgesiu, kai ją mušė A. S.: „Patėvis mušė, o mama tuo metu stovėjo šalia kaip pabučiuota ir nieko nesakė“. Nors mažametė išsakė nepasitenkinimą ir pyktį motinos atžvilgiu, tačiau patikslino: „namuose mama jos nemušė“. Kita vertus, esant abejonėms, teismas nesiėmė jokių priemonių mažametės parodymams patikrinti, į teismo posėdį nekvietė ekspertų, neperžiūrėjo filmuotos medžiagos 2011-12-06, kai buvo apklausiama mažametė, taip pažeidė BPK 242 straipsnio 1 dalies nuostatas.

Pirmosios instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį L. B. atžvilgiu, nevertinęs BK 163 straipsnio sudėties požymių, konstatavo, jog nebuvo padaryta veika, kadangi L. B. veiksmai - pakeltu tonu kalbėjimas su A. bei pasakymas, kad atsisakys jos kaip dukros, buvo atlikti ne piktnaudžiaujant motinos teisėmis, o siekiant pakeisti netinkamą dukters elgesį. Tačiau BK 163 str. nusikaltimo sudėtis yra formali ir šio straipsnio konstrukcija nereikalauja įrodinėti, kokiu tikslu asmuo padaro šią nusikalstamą veiką, pakanka, kad asmuo padaro vieną iš alternatyvių šio straipsnio dispozicijoje įvardintų veikų - vaiko gniuždymas, palikimas ilgą laiką be priežiūros ar panašiai žiauriai elgiantis su vaiku ir tokia veika pripažįstama nusikaltimu. Nepagrįstai nukentėjusios mažametės A. S. parodymus pripažinus kaip neatitinkančiais tikrovės, vadovautasi išimtinai tik kaltinamosios L. B. parodymais, jog ji, o ne A. S. sudavė smūgius rykšte mažametei.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras prašė apeliacinį skundą tenkinti, nuosprendį panaikinti ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį, išteisintieji ir jų gynėjai prašė apeliacinį skundą atmesti, nuosprendžio nenaikinti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. BK 2 straipsnyje įtvirtintos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos. Įstatyme numatyta, kad asmuo atsako pagal Baudžiamąjį kodeksą tik tuo atveju, jeigu jo padaryta veika buvo uždrausta baudžiamojo įstatymo, galiojusio nusikalstamos veikos padarymo metu. Asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio.

Teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nuosprendžio motyvuojamoje dalyje išdėstė išsamius argumentus, pagrindžiančius teismo išvadas, jog A. S. išteisintas dėl kaltinimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, nenustačius, kad jis padarė nusikalstamą veiką, o L. B. išteisinta dėl kaltinimo pagal BK 163 straipsnį, nesant jos veiksmuose nusikalstamos veikos požymių. Pirmosios instancijos teismas išvadas dėl kaltinimų nepagrįstumo grindė objektyviais duomenimis, tarp jų – išteisintųjų, liudytojos parodymais ir kitais byloje surinktais įrodymais, kurie buvo teisingai įvertinti.

LR baudžiamojo proceso kodekso nuostatos įpareigoja teismą savo išvadas grįsti tais įrodymais, kurie įvertinti vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta tvarka. Ši įstatymo norma nustato, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Apeliacinės instancijos teismas nemato teisinio pagrindo abejoti tuo, kad įrodymus vertinusio pirmosios instancijos teismo vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, nenustatyta. Apylinkės teismo išteisinamasis nuosprendis pagrįstas teisme ištirtais ir nuosprendyje aptartais byloje esančiais ir duomenimis.

Šie faktiniai duomenys, kaip įrodymų šaltinis, gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas BPK numatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu. Teismas nuosprendį grindė teisme ištirtais įrodymais, jį surašė vadovaudamasis BPK 305 straipsnio 3 dalies nuostatomis, o surinktus įrodymus pagrįstai ir teisėtai įvertino bendrame bylos duomenų kontekste. Teismo padarytos išvados visiškai atitinka bylos aplinkybes. Teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo kitaip vertinti apylinkės teismo ištirtų įrodymų, abejoti apylinkės teismo padarytomis išvadomis, su jomis sutinka. O prokuroras, skunde dėstydamas analogiškus argumentus dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio išvadų ir faktų neatitikimo, iš esmės nurodo nuosprendyje jau įvertintas aplinkybes.

Kolegija daro išvadą, kad vertindamas įrodymus, pirmosios instancijos teismas klaidų nepadarė, nuosprendyje padarytos išvados atitinka faktines bylos aplinkybes. Nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis teisėjų kolegija neturi pagrindo.

Įvertinusi visą bylos medžiagą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, objektyviai ir nešališkai įvertino surinktus įrodymus, teismo nuosprendis surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, apylinkės teismas, išteisindamas A. S., nenustačius, kad jis padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, padarė pagrįstas ir teisėtas išvadas. A. S. kaltinimas iš esmės buvo grindžiamas nukentėjusiosios mažametės parodymais, kuriuos iš tiesų iš dalies patvirtino ir kiti objektyvūs įrodymai. Tačiau kaip teisingai nustatė apylinkės teismas, akivaizdu, kad nukentėjusioji yra nusiteikusi priešiškai išteisintojo A. S. atžvilgiu, todėl galėjo siekti jam tyčia pakenkti. Juk neturinti jokio suinteresuotumo bylos baigtimi (vaikų dienos centro darbuotoja) liudytoja D. L. parodė, kad vis dėlto A. S. yra linkusi meluoti ir išsisukinėti, nes net po konflikto su tėvais, laikinai apgyvendinta vaikų dienos centre (duomenys neskelbtini), mažametė melavo centro darbuotojams apie mobiliojo telefono įsigijimo (pastarąjį jį pagrobė) aplinkybes, o pavėlavusi sugrįžti į laikinosios globos įstaigą, kaip priežastį mažametė pateikė versiją, kad vėlavo, nes buvo išžaginta dviejų vyrų. Pastarosios ir kitos nukentėjusiąją mažametę apibūdinančios aplinkybės (ji turi elgesio - emocinių problemų, sunkiai sukaupia dėmesį, konfliktuojanti, impulsyvi, silpnos savikontrolės), apeliacinės instancijos teismo nuomone, visiškai patvirtina kad A. S. tėvų ir net globos įstaigos darbuotojų neklauso, meluoja, net vagiliauja, nepaisydama jokių auklėjimų ir draudimų, o tai pagrįstai ir teisėtai leido apylinkės teismui suabejoti jos parodymų teisingumu, nors jie iš tiesų buvo nuoseklūs. Be to, tai leidžia pagrįstai abejoti ir teismo psichologijos ekspertizės akto išvadomis apie tai, kad A. S. nėra būdingas padidėjęs polinkis fantazuoti. Kita vertus, paties konflikto tiesiogiai šeimos nariai ar kiti asmenys nematė, nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios A. S. neigė naudojęs smurtą prieš mažametę, o tokius veiksmus prisipažino padariusi jos motina L. B., kuriai aptarti kaltinimai nebuvo pateikti. Apeliantas taip pat teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepašalino byloje esančių prieštaravimų, visiškai nepatikrino parodymų teisingumo. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, nuosprendyje teismas išsamiai išdėstė įrodymus ir tinkamai atliko įrodymų vertinimą, pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas buvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Pirmosios instancijos teismo posėdžių protokolai ir priimto nuosprendžio turinys rodo, kad BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų patikrinimo ir vertinimo taisyklių buvo laikomasi.

Taigi, duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir prokuroras, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Todėl šiuo atveju prokurorui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo ar bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui. Taigi, kitų proceso dalyvių, tarp jų ir prokuroro, nesutikimas su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant nustatytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, nėra pagrindas naikinti ar keisti teismo nuosprendžio. Dėl išvardintų aplinkybių konstatuojama, jog išteisinamojo nuosprendžio dalis dėl A. S. yra teisėta ir pagrįsta, todėl ši apeliacinio skundo dalis atmestina. Apelianto nurodomos aplinkybės dėl ankstesnių išteisintojo teistumų šioje byloje neturi jokios įrodomosios reikšmės, todėl dėl jų plačiau nepasisakoma.

Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, jog priimdamas išteisinamąjį nuosprendį L. B. atžvilgiu, teismas nevertinęs BK 163 straipsnio sudėties požymių, konstatavo, jog nebuvo padaryta veika, kadangi L. B. veiksmai - pakeltu tonu kalbėjimas su A. bei pasakymas, kad atsisakys jos kaip dukros, buvo atlikti ne piktnaudžiaujant motinos teisėmis, o siekiant pakeisti netinkamą dukters elgesį. Prokuroras teigia, kad BK 163 straipsnio nusikaltimo sudėtis yra formali ir šio straipsnio konstrukcija nereikalauja įrodinėti, kokiu tikslu asmuo padaro šią nusikalstamą veiką, pakanka, kad asmuo padaro vieną iš alternatyvių šio straipsnio dispozicijoje įvardintų veikų - vaiko gniuždymas, palikimas ilgą laiką be priežiūros ar panašiai žiauriai elgiantis su vaiku ir tokia veika pripažįstama nusikaltimu.

Kolegija pažymi, kad pagal BK 2 straipsnio 3 dalį, asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio. Tai reiškia, kad baudžiamoji atsakomybė kyla tik tada, kai Baudžiamajame kodekse numatyta veika padaroma viena įstatyme nustatytų kaltės formų, t. y. tik suvoktas, sąmoningas (t. y. tyčinis) arba neatsargus baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymas gali būti baudžiamosios atsakomybės pagrindas. To paties įstatymo 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Jei veikoje nėra bent vieno iš šių požymių, joje nėra ir nusikalstamos veikos sudėties požymių.

Kaltė yra vienas iš nusikalstamos veikos subjektyviųjų požymių. Kaltės turinį sudaro asmens psichinis santykis su teisinę reikšmę turinčiais veikos požymiais, pavojingais padariniais. Kaltė yra glaudžiai susijusi su objektyviaisiais nusikalstamos veikos požymiais, nes jeigu nepadaryta pavojinga veika, tai negali kilti ir kaltės klausimas.

Pagal BK 163 straipsnį, baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas piktnaudžiavo tėvo, motinos, globėjo ar rūpintojo arba kitų teisėtų vaiko atstovų teisėmis ar pareigomis fiziškai ar psichiškai gniuždydamas vaiką, palikdamas jį ilgą laiką be priežiūros ar panašiai žiauriai elgdamasis su vaiku.

Šis nusikaltimas reiškia, jog minėti asmenys, turėdami tam tikras teises ir pareigas vaikams, jomis naudojasi netinkamai, priešingai vaiko interesams, jomis prisidengdami pažeidžia vaiko asmens neliečiamybę ir laisvę, daro žalą vaiko psichiniam ir socialiniam vystymuisi.

Tėvų valdžios turinį apibrėžia CK 3.155 str. nuostatos, kuriose nurodyta, jog tėvai turi teisę ir pareigą dorai auklėti ir prižiūrėti savo vaikus, rūpintis jų sveikata, išlaikyti juos, atsižvelgdami į fizinę ir protinę būklę sudaryti jiems palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis.

Pastebėtina, kad pagal civilinę teisę, ne tik tėvai vaikų atžvilgiu turi teises ir pareigas, bet ir vaikai turi pareigas tėvų atžvilgiu. CK 3.162 straipsnis nustato, kad vaikai turi gerbti tėvus ir tinkamai atlikti savo pareigas. Tai reiškia, kad vaikas turi paklusti tėvų valiai šiems įgyvendinant tėvų valdžią, kad parengtų jį savarankiškai gyventi visuomenėje. Ši pareiga detaliau nurodyta Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 48 straipsnyje, kuriame nurodyta ir atsakomybė už vaiko pareigų nevykdymą – teisė už vaiko pareigų nevykdymą savo nuožiūra drausminti vaikus palikta pirmiausia tėvams.

Fizinis ar psichinis gniuždymas reiškia ilgalaikę, sistemingai vartojamą fizinę ar psichinę prievartą (smurtą), kuri yra savitikslė arba nukreipta kaltininko ar trečiųjų asmenų interesams patenkinti.

Teismas teisingai pastebėjo, kad nusikaltimo sudėtis yra formali, todėl asmuo pripažįstamas kaltu padaręs nusikaltimą, jeigu jis šią veiką padarė tiesiogine tyčia, t. y. jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti (BK 15 str. 2 d. 1 p.).

Pirmosios instancijos teismas L. B., kaltinamą pagal BK 163 straipsnį, išteisino nenustatęs, kad ji padarė veiką, turinčią šio nusikaltimo požymių. Tokį sprendimą teismas priėmė konstatavęs, kad byloje nenustatyta, jog L. B., veikdama tiesiogine tyčia, sąmoningai piktnaudžiavo motinos teisėmis ir pareigomis, sistemingai fiziškai ir psichiškai gniuždydama mažametę dukrą A.. Teismas teisingai pastebėjo, kad L. B. buvo kaltinta tik dėl 2011-11-12 įvykio. Teismas vertino išteisintosios parodymus, jog po eilinės dukters vagystės kalbėjusi su A. pakeltu tonu ir sakiusi, kad atsisakys jos kaip dukros. Tačiau teismas teisingai sprendė, kad šie veiksmai buvo atlikti ne piktnaudžiaujant motinos teisėmis, o siekiant pakeisti netinkamą dukters elgesį. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, tokioje situacijoje motina ne tyčiojosi ir žemino savo vaiką ar piktnaudžiavo motinos teisėmis, bet auklėjo sunkiai sutramdomą, bet mylimą dukrą A.. Įvertinęs nurodytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog L. B. dėl kaltinimo pagal BK 163 straipsnį išteisinta pagrįstai. Todėl ši apeliacinio skundo dalis taip pat atmetama.

Pastebėtina, kad CK ir ATPK numato atsakomybę ir tėvų valdžios apribojimus, kai yra piktnaudžiaujama tėvų valdžia. Todėl daroma išvada, kad iškilusias problemas dėl netinkamo išteisintosios elgesio auklėjant dukrą buvo galima išspręsti kitomis priemonėmis, o ne iš karto pasinaudojant ultima ratio priemone, t. y. pradedant baudžiamąjį persekiojimą ir siekiant ją nubausti. Be to, pažymėtina, kad prokuroras, gindamas viešąjį interesą, turi teisę civilinio proceso tvarka kreiptis į teismą dėl motinos valdžios apribojimo (CK 3.180 straipsnis).

Nepagrįstas apeliacinio skundo teiginys, kad teismas atmetė kitus bylos duomenis kaip išteisintųjų kaltę pagrindžiančius įrodymus (ekspertų išvados), taip pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas dėl įrodymų vertinimo ir netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. Kolegija pažymi, kad BPK 44 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta, jog kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas BPK nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Ši nuostata išreiškia nekaltumo prezumpciją. Nekaltumo prezumpcija savo turiniu apima in dubio pro reo principą, kuris reikalauja, kad visos abejonės, kylančios sprendžiant baudžiamąją bylą, būtų vertinamos kaltinamojo naudai. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grįstas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias aplinkybes.

Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, proceso metu patikrina ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis, sprendžia klausimą dėl jų pripažinimo įrodymais ir juos įvertina. Įrodymų įvertinimas, jų patikimumas ir pakankamumas yra teismo prerogatyva. Proceso dalyviai turi teisę pateikti teismui duomenis, kurie gali tapti įrodymais ir užimti procese tam tikrą poziciją tuo klausimu, tačiau tik teismas proceso metu gali spręsti, kiek vieni ar kiti duomenys turi reikšmės sprendžiant bylą, taip pat kiek yra priimtina kiekvienos iš proceso šalių užimta pozicija. Tik nuosprendžiu nustatoma, kokios reikšmingos bylai aplinkybės yra įrodytos, ir nuosprendis pagrindžiamas tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Įstatymas nustato, kad teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo išvados BPK 305 straipsnio išvardintais klausimais turi būti pagrįstos patikimais įrodymais, jų visuma.

Apeliacinės instancijos teismas patikrino pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo teisingumą, nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų atitiktį faktinėms aplinkybėms. Teisėjų kolegija nenustatė, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendis būtų grįstas teisiamajame posėdyje neišnagrinėtais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino iškilusias abejones kaltinamųjų naudai, vadovaudamasis BPK 44 straipsnio 6 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu, pagal kurį kiekvienas nusikalstama veika kaltinamas asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas BPK nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Pirmosios instancijos teismas teisingai atsižvelgė į nekaltumo prezumpcijos reikalavimą, kad visos abejonės, kylančios sprendžiant baudžiamąją bylą, vertinamos kaltinamojo naudai.

Baudžiamasis procesas pirmosios instancijos teisme vyko nepažeidžiant baudžiamojo proceso teisės normų. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, į teisminio nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų visumą, į apklaustų liudytojų parodymus, į pačių išteisintųjų parodymus, įvertinus byloje esančių įrodymų sąsajumą ir liečiamumą, tai pat atsižvelgus į įrodymų pakankamumą, daroma išvada, kad teismo išteisinamasis nuosprendis dėl išteisintųjų veiksmų pagrįstas patikimais įrodymais, ištirtais baudžiamojo proceso normomis nustatyta tvarka. Faktinės aplinkybės nustatytos vertinant teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų, kurie pakankamai išsamiai išanalizuoti nuosprendyje, visetą. BPK 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad asmens kaltė gali būti įrodyta tik tokiais duomenimis, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Tai reiškia, jog asmens kaltė nusikaltimo padarymu negali būti grindžiama tikėtinais ar keliančiais abejonių duomenimis. Todėl prokuroro apeliacinio skundo teiginys, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė ekspertų išvadų duomenis, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, yra visiškai nepagrįstas, nes byloje nenustatyta neginčijamų įrodymų, kuriais būtų galima pagrįsti apkaltinamąjį nuosprendį išteisintųjų atžvilgiu.

Apeliaciniame skunde keliamas klausimas apie tai, kad teismas nekvietė į posėdį ir neapklausė eksperto. Pažymėtina, kad BPK 285 straipsnis reglamentuoja atvejį, kuomet ekspertas kviečiamas į teismą ir apklausiamas. BPK 285 straipsnis numato, kad jeigu ekspertizė buvo atlikta ikiteisminio tyrimo metu ir teismui pateiktas ekspertizės aktas yra pakankamai aiškus ir išsamus, jis teismo posėdyje paskelbiamas ekspertui nedalyvaujant. Ekspertas į teismo posėdį šaukiamas apklausai tik tuo atveju, kai teismas pripažįsta, kad jo parodymai būtini ekspertizės aktui paaiškinti ar papildyti. Todėl daroma išvada, kad teismui nebuvo įstatyminio pagrindo kviesti į teismą ir apklausti ekspertą, nes ekspertizės aktai išsamūs ir aiškūs, teismui nekilo neaiškumų ar reikalingumo jį papildyti bei išklausyti eksperto paaiškinimo. Todėl šis apeliacinio skundo argumentas dėl eksperto neiškvietimo į teismą atmestinas.

Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad bylą teismas išnagrinėjo šališkai. Kolegija pažymi, kad BPK 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta asmens, kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, teisė, kad jo bylą lygybės ir viešumo sąlygomis teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Teismų praktikoje išaiškinta, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas negali turėti asmeninio išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią abejonę dėl galimo teismo šališkumo. Šališku turėtų būti pripažįstamas teismas, kai bylą išnagrinėjo nors vienas teisėjas, negalėjęs dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų priežasčių. Šio straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodyta, kad teisėjas negali dalyvauti procese, jeigu proceso dalyviai nurodo kitas aplinkybes, keliančias pagrįstų abejonių teisėjo nešališkumu. Vertinant subjektyviuosius ir objektyviuosius aspektus, byloje nėra jokių duomenų, kurie rodytų pirmosios instancijos teismo teisėjo tendencingumą. Teismo padarytas teisės taikymas, įrodymų vertinimas negali būti vertinami kaip pagrindas išvadai, kad nagrinėjęs bylą pirmosios instancijos teismo teisėjas buvo šališkas. Pažymėtina ir tai, kad prokuroras nepasinaudojo savo teise nušalinti bylą nagrinėjusį teisėją, o tai rodo, kad bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu jam nekilo jokių abejonių dėl teismo nešališkumo. Esant šioms aplinkybėms, nėra pagrindo pripažinti, kad buvo pažeista BPK 44 straipsnio 5 dalis.

Nuosprendis pagrįstas ir teisėtas, nėra įstatyminio pagrindo jį naikinti prokuroro apeliacinio skundo motyvais. Todėl prokuroro apeliacinis skundas atmetamas, o nuosprendis paliekamas galioti.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n utarė:

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokuroro Osvaldo Stadalio apeliacinį skundą atmesti.