Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Zigmo Kavaliausko,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. D. apeliacinį skundą dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 13 d. nuosprendžio, kuriuo D. D. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalyje, ir nuteistas laisvės atėmimu 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose. Pritaikius BK 64¹ straipsnio 1 dalį, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 4 (keturiems) mėnesiams. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtos laisvės atėmimo bausmės atlikimo laiką įskaičiuotas sulaikyme išbūtas laikas nuo 2014 m. kovo 4 d. iki 2014 m. kovo 5 d. įskaitytinai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. D. nuteistas už tai, kad 2014 m. kovo 3 d., apie 22.30 val. namuose adresu (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, konflikto su sugyventine V. L. metu, suduodamas V. L. kumščiu ne mažiau kaip du smūgius į galvos ir veido sritį, po to spirdamas koja vieną kartą į nugarą bei vieną kartą į smakrą, sukėlė nukentėjusiajai V. L. fizinį skausmą.

Apeliacinio proceso metu nuteistojo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą pagal apeliacinį skundą (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bylos aplinkybes, surinktus įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatų, pagrįstai D. D. pripažino kaltu ir nuteisė pagal jam inkriminuotą nusikalstamą veiką bei paskyrė teisingą bausmę.

Nuteistasis apeliaciniame skunde kaltės dėl jo padarytos nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių ir veikos juridinės kvalifikacijos neginčija, tačiau skundu prašo paskirti jam švelnesnę bausmę, todėl apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu, neviršydamas jo reikalavimų.

Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmės paskirtis yra ne tik sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, bet ir paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalis). Todėl teismas, skirdamas bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio sankciją, privalo vadovautis ir šio kodekso bendrosios dalies nuostatomis. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę.

Nagrinėjamu atveju prielaidų daryti išvadai, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam D. D. bausmę, pažeidė nurodytus baudžiamojo įstatymo reikalavimus, nėra. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad skirdamas bausmes nuteistajam, teismas atsižvelgė į nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai dėl to gailisi, kad nustatyta viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, jog nusikalstamą veiką padarė būdamas neblaivus ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Skirdamas bausmę vadovavosi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, įvertino padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytų nusikalstamų veikų motyvus ir tikslus, nusikalstamų veikų stadiją, kaltininko asmenybę, t. y. kad padarytas tyčinis nesunkus nusikaltimas, kuris yra baigtas, kad smurtas naudotas artimoje aplinkoje, prieš sugyventinę, t. y. prieš moterį, kuri gyveno kartu su nuteistuoju, kad nuteistasis ir nukentėjusioji susitaikė, abu išreiškė norą gyventi toliau kartu, nukentėjusioji prašė sugyventinio nebausti, taip pat įvertino, kad nuteistasis yra ne kartą teistas, šią nusikalstamą veiką padarė teistumui neišnykus.

Ir nors nuteistasis D. D. apeliaciniu skundu prašo sušvelninti jam paskirtą bausmę, kuri nuteistojo manymu yra per griežta. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs byloje esančią medžiagą, sprendžia, kad apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės nėra pakankamos, kuriomis remiantis būtų galima jam sušvelninti paskirtą bausmę.

Iš bylos duomenų matyti, kad D. D. būdamas anksčiau teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, už kurį teistumas neišnykęs ir nepanaikintas įstatymo nustatyta tvarka, padarė naują tyčinį nusikaltimą, todėl, vadovaujantis BK 27 straipsnio 1 dalimi, yra recidyvistas. Pagal BK 56 straipsnio 1 dalį teismas recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę. Tai reiškia, kad laisvės atėmimas yra tipinė bausmė recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą, leidžianti įgyvendinti BK 41 straipsnyje įtvirtintą bausmės paskirtį, o ne laisvės atėmimo bausmė, skiriama išskirtiniais atvejais, kuriuos teismas privalo motyvuoti. Be to iš bylos duomenų matyti, kad nuteistasis būdamas tik 2013 m. spalio 29 d. paleistas iš pataisos įstaigos, per neilgą laiko tarpą 3 kartus buvo nubaustas administracine tvarka, jo atžvilgiu atliekami dar keli ikiteisminiai tyrimai, kad praeityje nuteistasis buvo teistas ir už smurtinių nusikaltimų padarymą, ir tai leidžia daryti išvadą, kad nuteistajam taikomos nuobaudos ir bausmės nebuvo efektyvios, nepasiekė joms keliamų tikslų, nuteistasis iš jam taikytų poveikio priemonių išvadų nedaro ir savo nusikalstamų polinkių nekeičia. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad nuteistajam kirta bausmė yra mažesnė už BK 140 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkį, kuris yra 1 metai 1 mėnuo 15 dienų. Teisėjų kolegija įvertinusi minėtas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, konstatuoja, jog nuteistajam D. D. paskirta bausmė yra ir taip švelni ir jos dar labiau švelninti nėra pagrindo.

Nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad jis dėl padarytos nusikalstamos veikos prisipažino ir nuoširdžiai gailisi, kad susitikė su nukentėjusiąja susitaikė ir nori toliau gyventi, yra svarbios ir reikšmingos, tačiau, įvertinus prieš tai išdėstytas bausmės skyrimui reikšmės turinčias aplinkybes, minėti apeliacinio skundo teiginiai nesudaro teisinio pagrindo švelninti D. D. paskirtos bausmės.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

nuteistojo D. D. apeliacinį skundą atmesti.