Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Kęstutis Dargužis Baudž. byla Nr. 1A-284-245-2014

2014 m. balandžio 7 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Kęstučio Dargužio, teisėjų Albino Antanaičio ir Algirdo Jaliniausko, sekretoriaujant Mariui Žukauskui, dalyvaujant prokurorei Jurgitai Česienei, išteisintajam V. Ž., gynėjui advokatui Vytautui Antanui Vilučiui, nukentėjusiajai J. V., nukentėjusiosios atstovui advokatui Arnoldui Blaževičiui, teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorės Jurgitos Česienės ir nukentėjusiosios J. V. apeliacinius skundus dėl Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2013-12-30 nuosprendžio, kuriuo:

V. Ž. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau-BK) 140 str. 1d. (BPK 303 str. 5 d. 1 p.);

civilinės ieškovės J. V. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas;

nukentėjusiosios J. V. prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. Ž. kaltinamas tuo, kad jis 2012 m. rugsėjo 4 d. apie 22 val. 33 min., namo, esančio (duomenys neskelbtini), Kaišiadorių r., antro aukšto kambaryje, konflikto metu naudojo fizinį smurtą savo sugyventinės J. V. atžvilgiu - tempė ją už abiejų rankų, pargriovė ant grindų ir pats užgriuvo ant kairio jos šono visu savo svoriu - kūnu ir keliais bei sudavė ne mažiau du smūgius rankos kumščiu į galvos sritį, tokiu būdu ne mažiau trijų trauminių poveikių pasėkoje padarė nukentėjusiajai J. V. pakaušio sumušimą, dešinės plaštakos IV piršto ponaginę kraujosruvą bei sukėlė ūmų fizinį juosmens skausmą, taip padarydamas jai nežymų sveikatos sutrikdymą, tai yra BK 140 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos padarymu.

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorė skundžia pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir prašo jį panaikinti, priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo pripažinti V. Ž. kaltu, padarius BK 140 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką ir paskirti jam vienerių metų laisvės apribojimo bausmę, įpareigojant per šį laikotarpį būti namuose nuo 22 val. iki 6 val., išskyrus atvejus, kai reikia būti darbe; vadovaujantis BK 67 str. 3 d. paskirti jam baudžiamojo poveikio priemonę – dalyvavimą smurtinį elgesį keičiančioje programoje 3 mėn.; tenkinti visiškai nukentėjusiosios civilinį ieškinį dėl 300 Lt turtinės žalos atlyginimo, civilinį ieškinį dėl 10000 Lt neturtinės žalos atlyginimo tenkinti iš dalies, sumažinant iki 5000 Lt, priteisti iš kaltinamojo nukentėjusiosios turėtas išlaidas teisinei pagalbai apmokėti. Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, jog V. Ž. veiksmuose nėra BK 140 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos požymių, tai yra, kad byloje nėra surinkta pakankamai duomenų konstatuoti, kad jis nežymiai sutrikdė nukentėjusiosios J. V. sveikatą, sukėlė jai fizinį skausmą. Prokurorės nuomone, išteisintojo kaltė padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, įrodyta nukentėjusiosios J. V., liudytojų D. D., R. V., E. J. parodymais, byloje esančiais rašytiniais įrodymais. Apeliantė nesutinka su teismo padaryta išvada, kad nukentėjusiosios parodymai yra nenuoseklūs, dėl ko jie turėtų būti vertinami kritiškai. Priešingai, nukentėjusioji J. V. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek nagrinėjant bylą teisme davė nuoseklius parodymus, iš kurių matyti, kad ji buvo sužalota būtent V. Ž. 2012 m. rugsėjo 4 d., 22.33 val., namo, esančio (duomenys neskelbtini), Kaišiadorių r. antro aukšto kambaryje. Jos dukra E. J. telefoninio skambučio su mama metu girdėjo konfliktą tarp jos ir kaltinamojo, jai mama kitą dieną pasisakė, kad jis ją sužalojo. Dar įvykio vietoje nukentėjusioji skambino policijai ir medicinos pagalbai, tai yra užfiksuota įvykio vietoje buvusio Kaišiadorių policijos pareigūno 2012-09-05 tarnybiniame pranešime. Savo sužalojimo aplinkybes nukentėjusioji nurodė apklausų metu, patvirtino teisiamojo posėdžio metu, kad V. Ž. namo antrame aukšte esančiame miegamajame griebė ją už rankų, tampė, pargriovė ant žemės, užgriuvęs šokinėjo kojomis, o jai atsistojus – du kartus smogė J. V. į dešinį skruostą. Akivaizdu, kad duodant parodymus teisme, praėjus nuo įvykio daugiau nei metams laiko, jos parodymuose gali būti neatitikimų, tačiau tie neatitikimai nėra esminiai, iš esmės jie sutampa. Specialisto išvada patvirtina, kad tuo laiku, kuris atitinka konflikto tarp kaltinamojo ir nukentėjusiosios laiką, jai galėjo būti padaryti išvadoje konstatuoti sužalojimai, kas vertintina nežymiu sveikatos sutrikdymu, mažiausiai trijų trauminių poveikių pasekoje – du į pakaušį, vienas – į pirštą. Teismo posėdžio metu apklausta ekspertė Sigita Bielevičienė patvirtino specialisto išvadą, dalyvavusi konflikte liudytoja D. D. parodė, kad ji matė, kaip namo antrame aukšte nukentėjusioji gulėjo ant grindų, o kaltinamasis buvo ją suėmęs už rankų riešų. Nors kaltinamasis tiek apklausų metu, tiek teisme neigė vartojęs prieš nukentėjusiąją smurtą, o tik sugriebęs ją už rankų laikė, tačiau jo parodymai prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms. Todėl teismo padaryta išvada, kad V. Ž. nepadarė BK 140 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos, yra nepagrįsta, priimtinas naujas nuosprendis, pripažįstant jį kaltu dėl nukentėjusiosios J. V. sveikatos nežymaus sužalojimo. Kadangi bylos duomenimis yra nustatyta, kad jis padarė jai nežymų sveikatos sutrikdymą, pagrįstas ir tenkintinas yra nukentėjusiosios J. V. civilinis ieškinys dėl 300 Lt turtinės žalos atlyginimo, o dėl 10000 Lt neturtinės žalos atlyginimo civilinis ieškinys turi būti mažintinas, atsižvelgiant į jai padaryto sveikatos sutrikdymo mastą, patirtos žalos pasekmes, patirtus nepatogumus, dvasinius išgyvenimus, kaltinamojo turtinę padėtį, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Protinga ir teisinga būtų 5000 Lt piniginė kompensacija. Taip pat atlygintinos nukentėjusiosios turėtos išlaidos teisinei pagalbai apmokėti, priteisiant iš V. Ž..

Motyvuojamoji dalis

Prokurorės ir nukentėjusiosios apeliaciniai skundai atmestini.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus ir juos ištyręs teisiamojo posėdžio metu, priėmė teisėtą ir pagrįstą išteisinamąjį nuosprendį V. Ž. atžvilgiu.

Kaip matyti iš pateikto kaltinimo V. Ž. kaltinamas fizinio smurto savo sugyventinės J. V. atžvilgiu panaudojimu, kurio metu padarė jai nežymų sveikatos sutrikdymą, tai yra BK 140 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos padarymu. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad naikinti apylinkės teismo nuosprendį, kuriuo V. Ž. išteisintas iš jam pareikšto kaltinimo, remiantis prokuratūros ir nukentėjusiosios apeliacinių skundų argumentais, pagrindo nėra.

Baudžiamoji atsakomybė už fizinio skausmo sukėlimą ar nežymų sveikatos sutrikdymą pagal BK 140 straipsnio 1 dalį kyla tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Tai yra tyčinė nusikalstama veika. Nėra baudžiamosios atsakomybės be kaltės. Negalima baudžiamoji atsakomybė už padarinius, kilusius dėl asmens veikos, padarytos be kaltės. Kaltė yra asmens psichinis santykis su padaryta veika ir kilusiais padariniais. Pažymėtina, kad nėra kaltės bendrai. Kaltė turi formą ir turinį. Kaltės turinys, t. y. daromos veikos pavojingumo suvokimo laipsnis ir galimų padarinių numatyto ribos, gali būti nevienodos. Pagal su BK 15 straipsnį nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra tyčinis, jeigu jis padarytas tiesiogine ar netiesiogine tyčia. Vadinasi, siekiant patraukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytus padarinius, būtina įrodyti subjektyviuosius šio nusikaltimo požymius – tiesioginę ar netiesioginę tyčią.

Pagal BK 2 straipsnio (kuriame suformuluotos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos) 3 dalį asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo buvo galima reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio. Tai reiškia, kad baudžiamoji atsakomybė kyla tik tada, kai Baudžiamajame kodekse numatyta veika padaroma viena įstatyme nustatytų kaltės formų, t. y. tik suvoktas, sąmoningas (t. y. tyčinis) arba neatsargus baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymas gali būti baudžiamosios atsakomybės pagrindas. To paties straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Jei veikoje nėra bent vieno iš šių požymių, joje nėra ir nusikalstamos veikos sudėties požymių.

Nagrinėjamoje byloje valstybiniam kaltintojui nepavyko surinkti nenuginčijamų įrodymų, patvirtinančių išteisintojo V. Ž. kaltę turėjus tyčia nežymiai sutrikdyti nukentėjusiajai J. V. sveikatą, vadinasi, BK 140 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos sudėtis jo veikime nenustatyta. Tai yra, nenustatyta, kad J. V. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas yra būtent išteisintojo V. Ž. tyčinių veiksmų pasekmė. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme išteisintasis V. Ž. kaltu neprisipažino, teigė, kad prie jo priėjusi J. V. pirma trenkė jam į veidą – sudavė vieną smūgį į kairės pusės smilkinį, kad ji buvo konflikto iniciatorė. Nukentėjusioji J. V. tokį savo elgesį paaiškino tuo, kad išėjusi iš kambario, virtuvėje pamatė šeimininkaujančią svetimą moterį, jausdama pažeminimą dėl V. Ž. į namus parsivestos svetimos moters, pliaukštelėjo V. Ž. per veidą. Liudytojas R. V. parodė, kad užėjęs į J. V. namus, matė, kaip J. V. sudavė antausį V. Ž., suprato, kad konfliktas vyksta dėl kitos moters. Liudytoja D. D. parodė, kad jai ir V. Ž. atsisėdus šalia vienas kito svetainėje ant sofos, pribėgusi nukentėjusioji puolė jį mušti – sudavė tris kartus kumščiais per galvą, metė stiklinę, kad V. Ž. gynėsi – buvo užsidengęs veidą rankomis. Liudytoja E. J. parodė, kad įvykio dieną apie 21.30 val. jai telefonu paskambino mama, jai atsiliepus, ji nekalbėjo, išgirdo chaotišką triukšmą ir iš to suprato, kad vyksta konfliktas. Atpažino mamos ir patėvio balsus. Ją išgąsdino išgirsta V. Ž. pasakyta frazė: “Na, aš tau padarysiu“, ir tuo metu telefonas išsijungė. Vėliau mama paskambino, paklausė pagalbos telefono numerio, vėl telefoną išjungė. Vėliau perskambinusi paaiškino, kad tą vakarą V. Ž. namo grįžo su svetima moterimi. Mamai paprašius, kad jis su viešnia išvyktų, jis nepakluso, įvyko susistumdymas – mama pasakė, kad ją (mamą) labai stipriai pastūmė ir ji labai susitrenkė galvą, kad išsikvietė med. pagalbą, policiją. Liudytojas V. L. patvirtino, kad jis su L. V. vyko į konflikto vietą dėl smurto artimoje aplinkoje, tačiau kuris kurį sužalojo, nematė. Liudytojas R. V. parodė, kad 2012 m. rugsėjo 5 ar 6 d., jam paskambinęs V. Ž. pasakė, kad jis įklimpo į problemą, kad J. V. iškvietė policiją, nes jis parsivežė namo moterį nakvynei, norėdamas sukelti savo gyvenimo partnerei J. V. pavydą, kad jiems einant į miegamąjį, įvyko susistumdymas, kad jis „gavo į ausį“ nuo J.. Liudytoja V. G. patvirtino, kad tarp V. Ž. ir J. V. buvo tarpusavio nesutarimai, ji mėgino juos sutaikyti, tačiau nepavyko. Iš specialisto išvados Nr. G 2324/12(02) matyti, kad J. V. padaryta pakaušio sumušimas, dešinės plaštakos IV piršto ponaginė kraujosruva. Diagnozuotas ūmus juosmens skausmas nustatytas remiantis tiriamosios nusiskundimais, duomenų apie objektyvius trauminius pakitimus nėra, todėl tai atskiru sužalojimu nevertinama. Sužalojimai padaryti ne mažiau trijų trauminių poveikių pasėkoje, t. y., J. V. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas (t. 1, b. l. 18). Ekspertė S. Bielevičienė teisme paaiškino, kad išvadoje nurodyti sužalojimai J. V. galėjo būti padaryti griuvimo metu. Specialisto išvadoje Nr. G 2368/12(02) nurodoma, kad V. Ž. nustatyta kraujosruvos kaktos kairėje pereinant į kairio smilkinio sritį, kairiame žaste, kairiame dilbyje, nubrozdinimai kairiame dilbyje, t.y. V. Ž. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas (t.1, b. l. 42-43). Iš paminėtų įrodymų visumos aišku, kad konflikto metu, kurio iniciatorė buvo J. V., sužalojimus patyrė abu – tiek nukentėjusioji, tiek išteisintasis. V. Ž. parsiveždamas į namus kitą moterį (D. D.), sudarė sąlygas sukelti J. V. nepasitenkinimą, tačiau byloje nėra surinkta pakankamai įrodymų, kad pastarasis tai darė tyčia, kad kiltų dėl to konfliktas ir juo metu galėtų panaudoti fizinį smurtą. Iš nuosprendyje aptartų įrodymų matyti, kad konflikto iniciatorė buvo pati J. V.. Taip pat tiriamoje baudžiamojoje byloje nenuginčijamai nustatyta, kad smūgį V. Ž. pirmoji sudavė J. V.. Duomenų, kad V. Ž. būtų turėjęs išankstinę tyčią ir siekęs sužaloti nukentėjusiąją, kaltinimas nepateikė. Konflikto pradžioje nuo J. V. panaudoto smurto pirma nukentėjo V. Ž.. Jis stengėsi konflikto išvengti, laikė J. V. už rankų. Be to, J. V. nepasitenkino panaudotais smurto veiksmais V. Ž. atžvilgiu pirmame šio namo aukšte ir toliau persekiojo V. Ž.. Kaip parodė ir pati nukentėjusioji, V. Ž. ir D. D. pakilus į antrą namo aukštą, ji juos nusivijo, pasipiktinusi, kad svetima moteris ketina patekti į jos miegamąjį, ir susistumdymo metu parkrito. Susistumdymą matė D. D., kuri teisme patvirtino, kad nukentėjusioji nukrito užkliuvusi, o ne nuo V. Ž. pastūmimo. Jis tik neleido jai prisiartinti prie D. D., tačiau nestūmė. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme V. Ž. paaiškino analogiškai, kad J. V. veržėsi į miegamąjį ir, neišlaikiusi pusiausvyros, pargriuvo, jam suduotą smūgį patvirtino ir specialisto išvada. Tačiau nukentėjusioji ikiteisminio tyrimo metu pirminėje apklausoje parodė, kad V. Ž. jai smogė du kartus į dešinį skruostą, teisme ji tai patvirtino, tačiau specialisto išvadoje smūgių pėdsakų jos veide nefiksuojama. Tai verčia abejoti nukentėjusiosios objektyvumu, kad jos atžvilgiu buvo panaudotas smurtas.

Nagrinėjamoje byloje nustatytos aplinkybės, išteisintojo ir nukentėjusiosios jėgų santykis, atliktų veiksmų pobūdis, tai, kad abiem nežymiai buvo sutrikdyta sveikata, patvirtina, jog konfliktas tarp J. V. ir V. Ž. buvo abipusis, jo metu abu asmenys veikė tyčia, taigi, nėra pagrindo išvadai, kad V. Ž. turėjo tyčią sužaloti J. V.. Išteisintojo, liudytojų ir nukentėjusiosios parodymai apie konflikto eigą ir jos būseną po to, išteisintojo veiksmų pobūdis, specialisto išvados dėl nukentėjusiosios sveikatos sutrikdymo leidžia pagrįstai manyti, kad konflikto, kurio metu nukentėjo ir pati, iniciatorė buvo J. V., kad V. Ž. tyčia į jos sveikatos sutrikdymą nukreipta nebuvo, priešingai, jis gynėsi nuo jos smurto, stengdamasis sulaikyti už rankų riešų.

Daroma išvada, kad nagrinėjamoje byloje nėra surinkta pakankamai duomenų, jog V. Ž. tyčia nežymiai sutrikdė nukentėjusiosios J. V. sveikatą, sukėlė jai fizinį skausmą ir padarė kaltinime nurodytą nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje. Tuo pagrindu atmetami prokurorės ir nukentėjusiosios apeliacinių skundų argumentai, kad išteisintojo kaltė padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, įrodyta nukentėjusiosios J. V., liudytojų D. D., R. V., E. J. parodymais, byloje esančiais rašytiniais įrodymais. Nenuginčijamų įrodymų, kad V. Ž. siekė sutrikdyti J. V. sveikatą ir to norėjo arba siekė sutrikdyti jai sveikatą ir nors nenorėjo, tačiau sąmoningai leido specialisto išvadoje nurodytiems padariniams atsirasti, nėra. Nesant subjektyviojo BK 140 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos požymio (tyčios) V. Ž. veiksmuose, baudžiamoji atsakomybė jam pagal minėtą straipsnį negalima, todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu iš šio kaltinimo jis išteisintas pagrįstai.

Pažymėtina, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo prerogatyva. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino surinktus ir ištirtus įrodymus, jų tarpusavio ryšį ir kaip visumą. Nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodytos teismo išvados dėl V. Ž. išteisinimo, išteisinimo pagrindai apeliacinės instancijos teisėjų kolegijai abejonių nekelia. Konstatuojama, kad apylinkės teismas išsamiai išanalizavo bylos duomenis ir BPK 20 straipsnio bei 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų nepažeidė.

Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barber?, Messegué and Jabardo v. Spain judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no.33501/9620, 20 March 2001 ir kiti), o nacionalinėje teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis – teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-251/2010, 2K-363/2013, 2K-476/2013). Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grįstas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias aplinkybes. BPK 44 str. 6 d. įtvirtinta, jog kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas BPK nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Ši nuostata išreiškia nekaltumo prezumpciją. Nekaltumo prezumpcija savo turiniu apima in dubio pro reo principą, kuris reikalauja, kad visos abejonės, kylančios sprendžiant baudžiamąją bylą, būtų vertinamos kaltinamojo naudai.

Teisėjų kolegija nenustatė, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendis būtų grįstas teisiamajame posėdyje neišnagrinėtais įrodymais. Apylinkės teismas teisingai įvertino iškilusias abejones išteisintojo naudai, atsižvelgė į nekaltumo prezumpcijos reikalavimą, kad visos abejonės, kylančios sprendžiant baudžiamąją bylą, vertinamos kaltinamojo naudai, ir priėmė teisingą sprendimą, nenustatęs tyčinių veiksmų, V. Ž. pagal BK 140 str. 1 d. išteisinti.

Dėl to, kad V. Ž. išteisintas, kadangi jo veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje, požymių, nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės J. V. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas pagrįstai. J. V., jeigu ji mano, kad buvo pažeistos jos teisės ir ji dėl to patyrė turtinės ar neturtinės žalos, gali kreiptis į teismą civilinio proceso tvarka dėl jai padarytos žalos atlyginimo.

Nukentėjusioji prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo atmetamas, kadangi pagal BPK 106 str. 2 d. bylinėjimosi išlaidos gali būti išieškotos tik priėmus apkaltinamąjį nuosprendį ir tik iš nuteisto asmens. Šioje byloje priimtas išteisinamasis nuosprendis, todėl išlaidos advokato paslaugoms apmokėti iš V. Ž. negali būti išieškomos. Sprendžiant dėl proceso išlaidų priteisimo už atstovavimą apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-410/2008, 2K-1/2009, 2K-267/2009, 2K-272/2011, 2K-605/2011). Nagrinėjamoje byloje nukentėjusiosios apeliacinis skundas atmetamas, todėl priteisti nukentėjusiajai proceso išlaidas už teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme pagrindo nėra.

Visa tai įvertinus, daroma išvada, jog prokuratūros ir nukentėjusiosios apeliacinių skundų argumentai yra nepagrįsti, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas, jį naikinti pagal apeliacinių skundų argumentus įstatyminio pagrindo nėra, todėl jis lieka galioti.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nukentėjusiosios J. V. ir Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorės Jurgitos Česienės apeliacinius skundus atmesti.