Utenos apylinkės teismo nuosprendis

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje

V.M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimęs (duomenys neskelbtini) Utenos rajone, Lietuvos Respublikos pilietis, lietuvis, gyvenantis (duomenys neskelbtini), vedęs, nedirbantis, neįgalus, teistas:

1) Ignalinos rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 22 d. baudžiamuoju įsakymu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu šešiems mėnesiams uždraudžiant bendrauti su nukentėjusiąja O. S., bausmę atlikęs, teistumas išnykęs;

2) Ignalinos rajono apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 3 d. baudžiamuoju įsakymu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalį šešiolikos parų arešto bausme. Vadovaujantis Baudžiamojo kodekso 66 straipsniu į paskirtą bausmę įskaitytas laikino sulaikymo laikas (dvi dienos) ir nustatyta, kad neatlikta bausmė – areštas keturiolikai parų, kuris turi būti atliekamas areštinėje. Bausmę atlikęs, teistumas išnykęs, kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalį dėl vienos nusikalstamos veikos padarymo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

V. M. buvo kaltinamas tuo, jog 2017 m. kovo 3 d., apie 15 val. (duomenys neskelbtini), kambaryje, konflikto metu, tyčia du kartus kumščiu stumtelėjo kartu gyvenančiai žmonai O. M. į krūtinę, taip padarydamas krūtinėje paraudimą – kraujosruvą, tokiu būdu smurtaudamas sukėlė savo šeimos nariui – O. M. fizinį skausmą, tai yra padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalyje.

Teismo posėdyje apklaustas liudytojas J. O. parodė, kad jis dirba Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Ignalinos rajono policijos komisariato Reagavimo skyriaus vyresniuoju tyrėju. 2017 m. kovo 4 d. atvykus į darbą jam buvo perduota medžiaga apie ikiteisminio tyrimo pradėjimą pagal Baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalį. Kadangi medžiagoje nebuvo nukentėjusiosios apklausos, jis 2017 m. kovo 4 d. nuvyko į (duomenys neskelbtini), kur liudytoja apklausta O. M. paaiškino, kad jos vyras V. M., 2017 m. kovo 3 d. įvykusio konflikto metu, sudavė jai du kartus į krūtinę tuo sukeldamas jai fizinį skausmą. Iš ikiteisminio tyrimo medžiagos matė, kad 2017 m. kovo 3 d. ir nukentėjusiajai O. M. ir kaltinamajam V. M. buvo nustatytas girtumas, tačiau nuvykęs pas nukentėjusiąją 2017 m. kovo 4 d. ryte, prieš apklausą jos girtumo netikrino.

Akistatos protokole užfiksuota, kad nukentėjusioji O. M. liko prie savo parodymų (jog V. M. 2017 m. kovo 3 d., apie 15 val. (duomenys neskelbtini), kambaryje, konflikto metu, tyčia du kartus kumščiu stumtelėjo jai į krūtinę), o kaltinamasis V. M. nurodė, jog su nukentėjusiosios O. M. parodymais sutinka iš dalies (neatmeta galimybės, kad 2017 m. kovo 3 d. apie 15 val. namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), jis pastūmė du kartus rankos kumščiu į krūtinės sritį savo žmonai. Gali neatsiminti, kad trenkė, kadangi buvo neblaivus) (b.b.l. 42-43).

Asmens apžiūros protokole ir fotolentelėse užfiksuota, kad apžiūrėti išoriniai nukentėjusiojo O. M. kūno sužalojimai: ant kairio raktikaulio matomas paraudimas-kraujosrūva. Daugiau smurto žymių nerasta ( b.b.l. 26-31).

Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Ignalinos rajono policijos komisariato Reagavimo skyriaus vyriausiojo patrulio L. V. 2017 m. kovo 3 d. tarnybiniame pranešime dėl smurto artimoje aplinkoje nustatymo nurodyta, kad 2017 m. kovo 3 d. apie 15 val. į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams O. M. paaiškino, kad V. M. būdamas neblaivus, namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), dešiniu kumščiu sudavė du kartus į krūtinę žmonai O. M., taip sukeldamas jai fizinį skausmą. Namuose V. M. triukšmavo, vartojo necenzūrinius žodžius, spirdamas su koja išlaužė įėjimo duris iš vidinės pusės (b.b.l. 8-11).

Neblaivumo patikrinimo techninėmis priemonėmis protokoluose užfiksuota, jog V. M. 2017 m. kovo 3 d. 16:05 val. nustatytas 1.97 promilių girtumas, o O. M. 2017 m. kovo 3 d. 16:02 val. nustatytas 2.20 promilių girtumas (b.b.l. 34).

Taigi kaltinimas faktiškai pagrįstas: 1) nukentėjusiosios O. M. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais apie tai, jog 2017 m. kovo 3 d. įvykusio konflikto metu vyras V. M. sudavė jai du kartus į krūtinę tuo sukeldamas jai fizinį skausmą; 2) kaltinamojo V. M. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais apie tai, jog neatmeta galimybės, kad konflikto su žmona O. M. metu galimai galėjo ranka du kartus stumtelti savo žmonai į krūtinės sritį.

Duodama parodymus teismo posėdžio metu nukentėjusioji O. M. nurodė, jog vyras V. M. vartojo jos atžvilgiu įvairius necenzūrinius žodžius, tačiau smurto jos atžvilgiu jis nevartojo, gal ir buvo pridėjęs ranką prie jos peties, gal norėdamas pastumti, gal-prisilaikyti, tačiau mušti jos nemušė. Nuo šio prisilietimo ji fizinio skausmo nejautė. Tačiau jautėsi labai įžeista, dėl jo pavartotų žodžių jos atžvilgiu, todėl siekdama, kad jį kiek apramintų ji iškvietė policijos pareigūnus. O teismui pagarsinus ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (kuriuose O. M. nurodė, jog V. M. du kartus kumščiu, kurios rankos nepastebėjo, trenkė jai į krūtinės sritį. Dėl abiejų suduotų smūgių jautė fizinį skausmą), O. M. paaiškino, jog tokius parodymus ji davė greičiausiai būdama didelio susijaudinimo būsenoje. Susijaudinimo būseną sukėlė neadekvatus sutuoktinio V. M. elgesys, t.y. jos atžvilgiu išsakyti įžeidžiantys ir nepagarbus žodžiai. Šios pozicijos laikėsi ir vėliau, tai yra 2017 m. kovo 10 d. akistatos ir papildomos apklausos metu, vedina pykčio, kad vyras ją įžeidė. Į klausimą kurie parodymai, t.y. duoti ikiteisminio tyrimo metu ar duodami teismo posėdžio metu yra teisingi, nukentėjusioji O. M. nurodė, jog teisingi jos parodymai duodami dabar, šio teismo posėdžio metu. Vyras V. M. prieš ją, nurodyto konflikto metu, fizinio smurto nenaudojo, jam O. M. pretenzijų neturi. Prieš ją V. M. panaudojo psichologinį, o ne fizinį smurtą. Kiti ikiteisminio tyrimo metu surinkti ir teismo posėdžio metu ištirti įrodymai: procesiniuose dokumentuose užfiksuoti O. M. pardymai ir liudytojais apklaustų policijos pareigūnų: J. O., L. V., O. Z. parodymai tėra išvestiniai įrodymai, nes liudytojais apklausti asmenys konflikte nedalyvavo, o procesiniuose dokumentuose užfiksavo tuo metu O. M. duotus parodymus.

Motyvuojamoji dalis

Apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimtas tik tada, kai kaltinamojo kaltumas visiškai ir besąlygiškai įrodytas. Visos abejonės dėl kaltinamojo kaltumo, jeigu jų negalima pašalinti, turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai, neužtenka kaltę grįsti tik prielaidomis.

Pagal BK 2 straipsnio (kuriame suformuluotos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos) 3 dalį asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo buvo galima reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio. Tai reiškia, kad baudžiamoji atsakomybė kyla tik tada, kai Baudžiamajame kodekse numatyta veika padaroma viena įstatyme nustatytų kaltės formų, t. y. tik suvoktas, sąmoningas (t. y. tyčinis) arba neatsargus baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymas gali būti baudžiamosios atsakomybės pagrindas. To paties straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Jei veikoje nėra bent vieno iš šių požymių, joje nėra ir nusikalstamos veikos sudėties požymių.

Baudžiamojo kodekso 140 str. numatyta nusikalstama veika, objektyviai pasireiškia mušimu ar kitokiu smurtavimu, t. y. poveikiu į žmogaus kūną, sukeliant žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojant ar trumpam susargdinant. Baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalyje baudžiamoji atsakomybė numatyta tam, kas šio straipsnio 1 dalyje numatytus veiksmus atliko prieš artimąjį giminaitį ar šeimos narį. Šis nusikaltimas yra tyčinis, t. y. asmuo, atlikdamas straipsnio dispozicijoje nurodytus veiksmus, suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numato, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir jų nori (tiesioginė tyčia, BK 15 str. 2 d. 2 p.), arba nors jų nenori, bet sąmoningai leidžia jiems atsirasti (netiesioginė tyčia, BK 15 str. 3 d.). Pripažįstant asmenį kaltu pagal šį straipsnį, turi būti nustatyta ne tik tai, kad kaltininkas atliko teisei priešingus, BK 140 str. 2 d. dispozicijoje apibrėžtus veiksmus prieš šeimos narį, bet ir tai, kad dėl kaltininko veiksmų atsirado straipsnio dispozicijoje nurodyti padariniai – buvo sukeltas fizinis skausmas, nukentėjusysis buvo nežymiai sužalotas arba trumpam susargdintas.

Fizinio skausmo sukėlimas, nagrinėjamu atveju, yra būtina baudžiamosios atsakomybės sąlyga, kadangi neigiamai padariniai BK 140 str. 2 d. dispozicijoje yra nurodyti kaip būtinas šio nusikaltimo sudėties elementas. Fizinis skausmas tai nemalonus jausmas, įprastinės sveikos būsenos pokytis, sukeliantis neigiamą organizmo reakciją nebūdingas pojūtis, kančia, priešingybė malonumui. Taigi, vertinant V. M. veiksmus, kaip nusikalstamus, būtina nustatyti, jog jo veiksmai buvo toks dirgiklis, kuris neišvengiamai sukėlė fizinį skausmą. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog pripažįstant asmenį kaltu nepakanka tik formalaus konstatavimo, kad yra sukeltas fizinis skausmas. Baudžiamoji atsakomybė už fizinio skausmo sukėlimą galima tik nustačius, jog kaltininkas neabejotinai atliko įstatymo dispozicijoje nurodytus veiksmus, kurie įstatymų leidėjo pripažįstami kaip neabejotinai sukeliantys fizinį skausmą.

Byloje nėra jokių patikimų ir abejonių nekeliančių įrodymų, kurie objektyviai patvirtintų, kad V. M. konflikto metu, tyčia du kartus kumščiu stumtelėjo žmonai O. M. į krūtinę ir tokiu būdu smurtaudamas sukėlė savo šeimos nariui – O. M. fizinį skausmą. Šios faktinės aplinkybės nepatvirtino nei konflikte dalyvavęs V. M., nei pati O. M.. Liudytojais apklausti O. Z. ir L. V. nurodo, jog procesiniai dokumentai buvo pildomi remiantis O. M. parodymais, kuri, kaip nustatyta ikiteisminio tyrimo metu buvo sunkaus girtumo laipsnyje (V. M. 2017 m. kovo 3 d. 16:05 val. nustatytas 1.97 promilių girtumas, o O. M. 2017 m. kovo 3 d. 16:02 val. nustatytas 2.20 promilių girtumas), tuo tarpu O. M. teismo posėdžio metu nurodė, jog parodymus, kad prieš ją buvo panaudotas fizinis smurtas ji davusi būdama didelio susijaudinimo būsenoje. Susijaudinimo būseną sukėlė neadekvatus sutuoktinio V. M. elgesys, t.y. jos atžvilgiu išsakyti įžeidžiantys ir nepagarbus žodžiai. Šios pozicijos laikėsi ir vėliau, tai yra 2017 m. kovo 10 d. akistatos ir papildomos apklausos metu, vedina pykčio, kad vyras ją įžeidė. Į medikus dėl sužalojimų kreiptasi nebuvo, todėl lieka nepaneigta abejonė, kad paraudimas krūtinės ląstoje galėjo atsirasti ir kitu, nei kaltinime nurodytu, metu bei dėl kitų priežasčių. Be to, teismo posėdžio metu O. M. prašė teismo remtis jos parodymais duodamais teismo posėdžio metu, kurių metu ji nurodė, jog V. M. prieš ją, nurodyto konflikto metu, fizinio smurto nenaudojo ir fizinio skausmo nesukėlė.

Kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma. Bet kokiu atveju įrodymai, kuriais grindžiama kaltininko kaltė, turi sudaryti vieningą, vieni kitus atitinkančių ir papildančių įrodymų visumą, iš jų analizės nuosprendyje logiškai ir įtikinamai turi išplaukti nuteistojo kaltę ar kitas svarbias bylos aplinkybes patvirtinančios išvados. In dubio pro reo principas įpareigoja išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti, visas abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį (kasacinės nutartys Nr. 2K-110/2013, 2K–540/2013). Atsižvelgiant į šioje byloje nustatytas faktines aplinkybes, taip pat vadovaujantis aktualia teismų praktika, teismas daro pagrįstą išvadą, jog objektyvių ir neginčijamų duomenų apie tai, jog V. M. konflikto metu, tyčia du kartus kumščiu stumtelėjo žmonai O. M. į krūtinę ir tokiu būdu smurtaudamas sukėlė savo šeimos nariui – O. M. fizinį skausmą, nenustatyta. Todėl teismas išteisina kaltinamąjį V. M., nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Ignalinos rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 8 d. nutartimi V. M. paskirta kardomoji priemonė – įpareigojimas gyventi skyrium nuo nukentėjusiosios O. M., nebendrauti ir neieškoti ryšių su nukentėjusiąja, nesiartinti prie nukentėjusiosios arčiau nei 20 m. atstumu, nesilankyti bute, esančiame (duomenys neskelbtini), kuriame gyvena nukentėjusioji O. M., naikintina (b.b.l. 82).

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297, 303-307 straipsniais, teismas

nusprendžia:

V. M. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalį išteisinti, jam nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių ((duomenys neskelbtini) str. 5 d. 1 p.).

V. M. Ignalinos rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 8 d. nutartimi paskirtą kardomąją priemonę – įpareigojimą gyventi skyrium nuo nukentėjusiosios O. M., nebendrauti ir neieškoti ryšių su nukentėjusiąja, nesiartinti prie nukentėjusiosios arčiau nei 20 m. atstumu, nesilankyti bute, esančiame (duomenys neskelbtini), kuriame gyvena nukentėjusioji O. M.- nuosprendžiui įsiteisėjus – panaikinti.

Nuosprendis per 20 dienų nuo paskelbimo gali būti apeliacine tvarka skundžiamas Panevėžio apygardos teismui per Ignalinos rajono apylinkės teismą.