Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Ugnė Gailiūnienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinėn atsakomybėn patraukto asmens E. M. (toliau – apeliantas) apeliacinį skundą dėl 2024 m. gruodžio 18 d. Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų nutarties administracinio nusižengimo byloje Nr. II-381-1199/2024, kuria E. M. skundas dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus (toliau – institucija) 2024 m. birželio 12 d. nutarimo Nr. 10-ANR_N-16088-2024, kuriuo jis buvo pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 115 straipsnio 1 dalyje ir jam paskirta administracinė nuobauda – 200 Eur bauda, ir vadovaujantis ANK 565¹ straipsnio 1 dalies 1 punktu jo atžvilgiu nutraukta byla dėl administracinio nusižengimo, numatyto ANK 108 straipsnio 1 dalyje, padarymo, atmestas.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai bei proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

6. Apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimto nutarimo (nutarties) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą (ANK 652 straipsnio 1 dalis). Aukštesnysis teismas, susipažinęs su administracinio nusižengimo bylos medžiaga, skundžiama nutartimi, apeliaciniu skundu ir atsiliepimais į jį, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino įrodymus ir padarė pagrįstas išvadas dėl E. M. kaltės padarius administracinį nusižengimą, numatytą ANK 115 straipsnyje. Šiame kontekste pažymėtina, kad E. M. apeliacinį skundą iš esmės grindžia tais pačiais argumentais, kurie jau buvo nurodyti pateikiant skundą pirmosios instancijos teismui ir dėl kurių skundžiamoje nutartyje buvo pasisakyta. Taigi, apygardos teismas, pritardamas pirmosios instancijos teismo procesiniame sprendime išdėstytiems motyvams, jų nekartos, bet papildys, atsakydamas į esminius apelianto skundo argumentus.

7. Remiantis ANK 5 straipsnio 1 dalimi, administracinis nusižengimas yra šiame kodekse uždrausta kaltininko padaryta pavojinga veika (veikimas arba neveikimas), atitinkanti administracinio nusižengimo, už kurį numatyta administracinė nuobauda, požymius. Asmens padaryta veika pripažįstama administraciniu nusižengimu, kai įrodoma, kad asmens veiksmuose yra administracinio nusižengimo, numatyto ANK, sudėtis. Kad asmuo būtų pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, turi būti surinkta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių jo kaltę. Pagal ANK 569 straipsnį, įrodymai administracinio nusižengimo byloje yra bet kurie įstatymų nustatyta tvarka surinkti faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi administracinio nusižengimo tyrimą atliekantys pareigūnai nustato administracinio nusižengimo padarymo faktą ir aplinkybes, administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išnagrinėti. Remiantis komentuojamo straipsnio 4 dalimi, teismas ir administracinių nusižengimų bylas ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigūnas) įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Tai reiškia, kad nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertinta byloje surinktų įrodymų visuma, jų pakankamumas, nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės bei įrodymų šaltinių patikimumas.

8. ANK 115 straipsnyje nustatyta administracinė atsakomybė už tyčinį svetimo turto, kurio vertė neviršija trijų bazinių bausmių ir nuobaudų dydžių, sunaikinimą ar sugadinimą. Taigi, už administracinio nusižengimo, numatyto ANK 115 straipsnyje padarymą asmuo gali būti patrauktas administracinėn atsakomybėn jei: 1) sunaikintas ar sugadintas turtas, 2) sunaikintas ar sugadintas turtas yra svetimas administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui, 3) sunaikinto ar sugadinto turto vertė neviršija trijų bazinių bausmių ir nuobaudų dydžių, 4) administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo šį turtą sunaikino ar sugadino tyčia.

9. Byloje nekilo gnčo, kad C. K. priklausantis (administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui svetimas) turtas buvo sugadintas – nulaužtas tvoros elementas – metalinis stulpas, taip pat nutrauktas metalinis lynas. Be to, nekeliamas klausimas ir dėl šio turto vertės dydžio, civilinis ieškinys byloje nepareikštas. Nors apeliantas abejoja duomenų, kuriais grindžiama C. K. priklausančio sugadinto turto vertė, patikimumu, aplinkybė, jog nagrinėjamu atveju nenustatytas konkretus padarytos žalos dydis, nešalina būtinojo nusižengimo objektyviosios pusės požymio, nes ANK 115 straipsnis numato atsakomybę už tyčinį turto sunaikinimą ar sugadinimą, kai nukentėjusiajam padaryta žala neviršija trijų bazinių bausmių ir nuobaudų dydžių, t. y. 150 Eur, o minimalus padarytos žalos dydis nenustatytas. Paminėtina, kad ši aplinkybė gali turėti įtakos skiriant asmeniui administracinę nuobaudą, tačiau dėl asmeniui paskirtos administracinės nuobaudos teismas šioje nutartyje pasisako atskirai.

10. Pažymėtina, kad E. M. apeliaciniame skunde teigia, kad neatliko jokių turto gadinimo ar naikinimo veiksmų, be to, jo veiksmuose nėra tyčios – privalomo ANK 115 straipsnyje numatyto administracinio nusižengimo sudėties požymio.

11. ANK 115 straipsnyje administracinė atsakomybė numatyta tam, kas tyčia sunaikino ar sugadino svetimą turtą, kurio vertė neviršija trijų bazinių bausmių ir nuobaudų dydžių. Šio straipsnio formuluotė leidžia daryti išvadą, kad turto sugadinimas ar sunaikinimas gali būti padaromas tik tiesiogine arba netiesiogine tyčia. ANK 8 straipsnyje įtvirtinta, kad administracinis nusižengimas yra padarytas tiesiogine tyčia jeigu jį darydamas asmuo suvokė pavojingą veikos pobūdį ir norėjo taip veikti, arba jį darydamas asmuo suvokė pavojingą veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatytų padarinių, ir jų norėjo. Tuo tarpu administracinis nusižengimas yra padarytas netiesiogine tyčia, jeigu jį darydamas asmuo suvokė pavojingą veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatytų padarinių, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti.

12. Apygardos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje pagrįstai rėmėsi nukentėjusiosios C. K. ir liudytojo V. L. parodymais. V. L., be kita ko, parodė, kad matė, kaip E. M. traukė stulpą, kol V. L. jį laikė. Jokio vėjo tuomet nebuvo, ir pats stulpas nukristi negalėjo, nes jis buvo labai gerai pritvirtintas prie betoninės atraminės sienelės. V. L. dalyvavo tvirtinant stulpą matininko nurodytoje vietoje. Liudytojo teigimu, E. M., manydamas, kad C. K. nėra namuose, pradėjo traukti stulpą, bandė jį nulaužti nuo pamato. C. K. parodė, kad 2023 m. rugpjūčio 8 d. ji buvo sklype su V. L., o E. M. to nežinojo. Ji pamatė, kad E. M. užlipo ant betoninės sienelės ir pradėjo lenkti stulpą, jau buvo nulenkęs, o V. L. laikė. Nuo vėjo stulpas nukristi negalėjo.

13. Apeliaciniame skunde E. M. teigia, jog nukentėjusioji ir liudytojas gali būti suinteresuoti duoti parodymus, kuriais būtų pabloginta E. M. teisinė padėtis, kadangi šiuo metu Vilniaus regiono apylinkės teisme yra nagrinėjama baudžiamoji byla, kurioje V. L. yra kaltinamas tą pačią dieną sukėlęs E. M. fizinį skausmą ar nežymų sveikatos sutrikdymą, nustumdamas kopėčias, ant kurių stovėjo E. M.. Aukštesnysis teismas sutinka, kad iš byloje surinktų duomenų matyti, jog tarp nukentėjusiosios ir E. M. yra susiklostę konfliktiški santykiai. Tačiau apygardos teismo vertinimu, liudytojas ir nukentėjusioji nėra suinteresuoti melagingai liudyti apie patį faktą, kad stulpą nulaužė būtent E. M.. Tiek nukentėjusiosios, tiek liudytojo parodymai dėl ANK 115 straipsnyje numatyto administracinio nusižengimo fakto nėra teisiškai reikšmingi liudytojo V. L. gynybai paminėtoje baudžiamojoje byloje (išskyrus liudytojo parodymus, kuriais jis teigia, jog E. M. traukdamas stulpą buvo nukritęs). Kaip matyti iš byloje pateikto ir E. M. daryto vaizdo įrašo, kuriame galimai užfiksuotos baudžiamojoje byloje nagrinėjamos aplinkybės (jog galimai V. L. nustumia kopėčias, ant kurių stovėjo E. M.), šioje byloje aptariamas stulpas jau yra nukritęs. Vaizdo įrašo pradžioje V. L. nematyti. Šioje byloje apklausti policijos pareigūnai nenurodė aplinkybės, jog E. M. būtų pasakojęs apie tai, kad V. L. nustūmė kopėčias, ant kurių jis stovėjo, todėl yra pagrindas manyti, kad šiuos veiksmus galimai V. L. padarė jau po to, kai policijos pareigūnai iš įvykio vietos buvo išvykę. Iš pareigūnų parodymų matyti, kad jiems atvykus, stulpas jau buvo nugriautas. Vertindamas šias aplinkybes kartu, aukštesnysis teismas daro išvadą, kad galimi V. L. veiksmai, dėl kurių jis yra kaltinamas baudžiamojoje byloje, buvo atlikti praėjus atitinkamam laiko tarpui po to, kai stulpas buvo nugriautas. Todėl liudytojo V. L. ir nukentėjusiosios parodymai apie tai, kad E. M. nugriovė stulpą, esminės teisinės reikšmės V. L. gynybai baudžiamojoje byloje negali turėti. Šių asmenų parodymų, kuriais jie teigia, jog E. M. traukdamas stulpą buvo nugriuvęs, aukštesnysis teismas nevertina, nes ši aplinkybė nėra reikšminga sprendžiant dėl ANK 115 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio nusižengimo.

14. Tačiau netgi ir kritiškai vertinant nukentėjusiosios ir liudytojo, kaip suinteresuotų proceso baigtimi asmenų, parodymus, nėra pagrindo visiškai jais nesivadovauti. Tiek C. K., tiek V. L. parodymai administracinio nusižengimo bylos procese išliko nuoseklūs. Jie logiškai sutampa ir su netiesioginiais byloje surinktais įrodymais, kurie taip pat patvirtina E. M. kaltę, padarius ANK 115 straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį nusižengimą. E. M. neginčija, kad nulaužtas stulpas buvo jo sklype, šiuo metu vis dar yra pas jį. Kaip teisingai skundžiamoje nutartyje pažymėjo apylinkės teismas, iš byloje pateiktų nuotraukų matyti, kad sugadintas stulpas buvo pritvirtintas prie betoninės sienelės keturiais stambiais varžtais, jį laikė net keturi stipriai įtempti trosai. Hidrometeorologiniai duomenys patvirtina, kad 2023 m. rugpjūčio 8 d. vėjo greitis siekė tik 4,1 metrus per sekundę, o tam, kad vėjas sukeltų lengvų statinių pažeidimus, vėjo greitis turėtų siekti apie 28 metrus per sekundę. Šios aplinkybės paneigia aplinkybę, jog aptariamas stulpas galėjo nugriūti ir į E. M. sklypą patekti savaime ar dėl didelio vėjo. Iš vaizdo įrašų matyti, kad E. M. teritorija yra aptverta aukšta tvora, taip pat saugoma šuns, kas leidžia pagrįstai manyti, kad kiti pašaliniai asmenys į E. M. kiemą lengvai patekti ir padėti ten nugriuvusį stulpą negalėjo. E. M. atsisakė pateikti vaizdo įrašus iš ant jo namo esančios vaizdo kameros (R. P. parodymai), kuriuose galėtų būti užfiksuotos šiai bylai aktualios aplinkybės. Pats E. M. teisme paaiškino, jog minėtą vaizdo kamerą įjungia tuomet, kai jo žemėje prasideda statybos darbai ar kai vyksta kažkokie teisės pažeidimai. Tačiau jis taip pat parodė, kad iš kaimynų pusės nuolat vyksta statybos darbai jo teritorijoje, kaimynai yra konfliktiški, nuolat kviečia policiją, o saugodamas save jis užsidėjo ir nešiojamą kamerą, kurios vaizdo įrašas yra pateiktas byloje. Tikint tokiais E. M. teiginiais, reikėtų manyti, kad esant tokiai konfliktiškai situacijai tarp kaimynų, jis turėtų būti suinteresuotas vaizdo kamerą laikyti nuolat įjungtą.

15. Kita vertus, paties E. M. parodymai dėl esminę reikšmę bylos išnagrinėjimui turinčių aplinkybių – nenuoseklūs ir nepatikimi. Institucijos nutarime pažymėta, kad administracinio nusižengimo bylos nagrinėjimo metu paklausus E. M., kaip stulpas galėjo atsirasti jo sklype, šis nurodė, kad taip galėjo atsitikti dėl vėjo, tačiau patikrinus 2023 m. rugpjūčio mėn. oro sąlygas matyti, kad stiprių vėjo gūsių tuo laikotarpiu užfiksuota nebuvo. Vėliau E. M. keitė parodymus ir nurodė, kad metalinį lyną sukarpė dėl savo saugumo, dar vėliau nurodė, kad lyno visai nekarpė, tada vėl pakeitė parodymus ir nurodė, kad lyną sukarpė jis. Teisminio nagrinėjimo metu E. M. parodė, kad negali atsakyti, kodėl stulpas nugriuvo. Kad atlaisvintų tą vamzdį, kad galėtų jį patraukti, jam reikėjo nupjauti lyną. Lynas buvo apie 25?30 metrų, stipriai įtemptas. Kitų minėto stulpo atsiradimo jo žemės sklype priežasčių E. M. nurodyti negalėjo.

16. Apeliantas skunde akcentuoja tai, kad C. K. parodė, jog matė patį stulpo laužimo faktą, tačiau Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmuose nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje Nr. 1-55-927/2025 apklausta kaip liudytoja ji šią svarbią aplinkybę paaiškino kitaip, be to, nagrinėjant šią administracinio nusižengimo bylą C. K. vengė atsakinėti į teismo ir kitų proceso dalyvių klausimus, ne vieną kartą buvo paprašyta laikytis teismo posėdžio tvarkos. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šie apelianto argumentai nepagrįsti. Aukštesnysis teismas pažymi, kad pats apeliantas skunde iš esmės tik nurodė, jog baudžiamojoje byloje C. K. kitaip nurodė aplinkybes dėl stulpo laužimo fakto, tačiau apeliantas šių savo teiginių nedetalizuoja – nenurodo, ką konkrečiai baudžiamojoje byloje parodė nukentėjusioji, nors tokią galimybę apeliantas neabejotinai turėjo. Todėl aukštesnysis teismas negali daryti išvados, jog nukentėjusioji skirtinguose procesuose apie tą pačią aplinkybę davė iš esmės skirtingus parodymus. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad C. K. būtų vengusi atsakinėti į teismo ir kitų proceso dalyvių klausimus, o tai, kad jos ne vieną kartą buvo paprašyta laikytis teismo posėdžio tvarkos, nesudaro pagrindo abejoti jos parodymų patikimumu.

17. Pirmosios instancijos teismas įvertino ir tai, kad tarp E. M. ir C. K. vis kyla konfliktų dėl jų žemės sklypų ribų. 2023 m. balandžio 14 d. NŽT nutarimu C. K. patraukta administracinėn atsakomybėn pagal ANK 110 straipsnio 1 dalį, be kita ko, nustačius, kad atraminė sienutė, prie kurios pritvirtintas sugadintas stulpas, patenka į E. M. žemės sklypą, ir užima jo 0,0001 ha. Už šio administracinio nusižengimo padarymą nukentėjusiajai yra paskirtas įspėjimas (t. 2, b. l. 84, 97-98). Kad C. K. ir E. M. konfliktuoja, patvirtina ir policijos pareigūnų A. Ž. ir R. P. parodymai, kad ne pirmą kartą važiavo pas nukentėjusiąją ir E. M., nes tarp asmenų vyksta konfliktas dėl žemės sklypų ribų. Šie duomenys leidžia pagrįstai manyti, kad E. M. galėjo turėti motyvą sugadinti aptariamą stulpą, kadangi jis yra riboženklis, nurodantis E. M. ir nukentėjusiosios sklypų ribas, su kuriomis E. M. nesutinka ir nurodo, kad kaimynai stato statinius jo žemėje. Nors motyvas nėra privalomas ANK 115 straipsnyje numatyto administracinio nusižengimo sudėties požymis, visgi motyvo egzistavimas taip pat formuoja teismo vidinį įsitikinimą dėl E. M. dalyvavimo ir tyčios padarant ANK 115 straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį nusižengimą.

18. Apygardos teismas konstatuoja, kad Vilniaus regiono apylinkės teismo nutartyje tinkamai įvertinti tiesioginiai ir netiesioginiai įrodymai, pagrindžiantys E. M. tyčią darant ANK 115 straipsnyje numatytą administracinį nusižengimą. Konstatuotina, kad E. M., gadindamas C. K. priklausantį turtą – metalinį stulpą ir metalinį lyną, suvokė pavojingą savo veikos pobūdį, numatė, kad dėl to gali būti sugadintas C. K. priklausantis turtas, ir to norėjo, taigi, veikė tiesiogine tyčia.

19. Skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybės, kad sugadintas turtas buvo ant E. M. priklausančio sklypo dalies. Aukštesnysis teismas pažymi, kad ši aplinkybė, jei būtų nustatyta, nekeičia fakto, kad sugadintas ne E. M., o C. K. priklausantis turtas. E. M. neginčija, kad nulaužtas stulpas su lynu buvo C. K. nuosavybė. Taigi jis teisingai pripažintas kaltu dėl svetimo turto sugadinimo. Ši aplinkybė galėtų būti teisiškai reikšminga tik, jei būtų sprendžiama dėl administracinės atsakomybės pagal ANK 518 straipsnį dėl savavaldžiavimo –savavališko tikros ar tariamos savo teisės, kurią ginčija kitas asmuo, vykdymo nesilaikant įstatymuose nustatytos tvarkos. Nagrinėjamu atveju apeliantas apskritai neigia, kad jis nulaužė aptariamą stulpą nuo betoninio pamato, taigi nėra jokio pagrindo teigti, kad tai jis padarė norėdamas įgyvendinti savo tikrą ar tariamą teisę į žemės sklypą.

20. Remiantis ANK 22 straipsnio 2 dalimi, administracinių nuobaudų paskirtis yra atgrasyti asmenis nuo administracinių nusižengimų ar nusikalstamų veikų darymo ir paveikti administracinius nusižengimus padariusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nedarytų administracinių nusižengimų, nubausti administracinius nusižengimus padariusius asmenis, atimti ar apriboti administracinius nusižengimus padariusiems asmenims galimybę daryti naujus administracinius nusižengimus. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, administracinė nuobauda E. M. paskirta atsižvelgus į minėtą jos paskirtį, padaryto administracinio nusižengimo pobūdį, pažeidėjo kaltės formą ir rūšį, be to, tinkamai įvertinus ir tai, kad byloje nenustatyta jokių E. M. atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių. Aplinkybė, jog nagrinėjamu atveju nenustatytas konkretus nukentėjusiajai padarytos turtinės žalos dydis, nesudaro pagrindo keisti administracinę nuobaudą ar jos neskirti. Šių teismo išvadų kontekste pažymėtina ir tai, kad E. M. institucijos nutarimu skirta nežymiai ANK 115 straipsnio sankcijos minimumą viršijanti ir jos vidurkio nesiekianti bauda – 200 Eur. Todėl aukštesnysis teismas daro išvadą, kad E. M. paskirta administracinė nuobauda yra adekvati ir proporcinga jo padaryto administracinio nusižengimo pavojingumui bei nelaikytina jo teises varžančia labiau nei tai būtina administracinės nuobaudos tikslams pasiekti.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalimi, 654 straipsniu,

nutaria:

palikti 2024 m. gruodžio 18 d. Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų nutartį administracinio nusižengimo byloje Nr. II-381-1199/2024 nepakeistą ir E. M. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.