Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. e2A-257-227/2016

Teisėja Irena Stacevičienė Teisminio proceso Nr. 2-50-3-00576-2015-6

2016 m. kovo 17 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Margaritos Dzelzienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo D. D. apeliacinį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 13 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-885-228/2015 pagal pareiškėjos M. D. pareiškimą suinteresuotiems asmenims D. D. ir G. D. dėl palikimo priėmimo fakto nustatymo bei pagal pareiškėjo D. D. pareiškimą suinteresuotiems asmenims M. D. ir G. D. dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Atsižvelgė į tai, kad A. D. yra mirusio A. D. motina ir antros eilės įpėdinė, D. D. yra mirusio A. D. sūnus ir pirmos eilės įpėdinis (CK 5.11 str.). Iš pareiškėjos M. D. nurodytų aplinkybių, suinteresuoto asmens G. D. paaiškinimų, liudytojų G. B., I. Z., Z. B. parodymų, byloje esančių rašytinių įrodymų nustatė, jog po A. D., gyvenusio kartu su motina adresu (duomenys neskelbtini), mirties (duomenys neskelbtini), dėl palikimo priėmimo į notarų biurą niekas nesikreipė, tačiau po palikėjo mirties likusiu nekilnojamuoju turtu, esančiu (duomenys neskelbtini), rūpinosi mirusiojo motina A. D., kuri gyveno tuose namuose, ir kaip nurodė suinteresuotas asmuo G. D., buvo aktyvi iki gyvenimo pabaigos, mokėjo priklausančius mokesčius, pirko kurą namo apkūrenimui, sprendė klausimą dėl po sūnaus mirties negyvenamo antro aukšto apšildymo atjungimo, siekiant taupiau naudoti kurą, o atjungus šio aukšto apkūrenimą nuo centrinės šio namo apkūrenimo sistemos, siekiant apsaugoti antrojo aukšto patalpas, sprendė dėl šių patalpų apšildymo ten esančių krosnių pagalba, kartu su kitais asmenimis po sūnaus mirties išvalė jo kambarį, iškraustė nereikalingus baldus, naudojosi visais namų ūkio ir namų apyvokos daiktais, esančiais tuose namuose.

Iš pareiškėjos ir suinteresuoto asmens M. D., paties pareiškėjo ir suinteresuoto asmens D. D., suinteresuoto asmens G. D. paaiškinimų, liudytojų V. P. ir L. R., taip pat liudytojų G. B., I. Z., Z. B. parodymų bei byloje esančių rašytinių įrodymų nustatė, jog pareiškėjas tiek iki tėvo mirties, tiek ir po tėvo mirties retai lankėsi jo tėvo gyvenamuose namuose, po tėvo mirties po poros savaičių jis ten nuvyko, su suinteresuotu asmeniu G. D. apsitarė, kaip toliau darys, pasiėmė kai kuriuos tėvo daiktus: žurnalus, multimetrą, šviesos valdiklį, šviestuvėlius ir kt., po poros savaičių dar kartą buvo atvykęs, pasikalbėjo su močiute, tačiau D. D. nesirūpino likusiu nekilnojamuoju turtu, (duomenys neskelbtini) esančio gyvenamojo namo ir aplinkos tvarkymo, namo kadastrinių matavimų atlikimo klausimais, namo apšildymo, mokesčių mokėjimo klausimais. D. D. posėdžio metu pripažino, kad po tėvo mirties nesinaudojo likusiu nekilnojamuoju turtu, nesirūpino namais nei aplinkos tvarkymu, nežino, kur šiuose namuose yra elektros ar vandens skaitikliai, nes tuo nesidomėjo, Sėlės kaime esančiu nekilnojamuoju turtu taip pat nesirūpino.

Sprendė, kad A. D. priėmė palikimą po sūnaus A. D. mirties, faktiškai pradėdama jį valdyti ir juo rūpindamasi kaip savo, tačiau nėra pagrindo pripažinti, jog D. D. priėmė palikimą po savo tėvo A. D. mirties, faktiškai pradėdamas jį valdyti kaip savo, kadangi vertinant jo kaip įpėdinio, paėmusio keletą kilnojamųjų po tėvo mirties likusių daiktų (radijo, žurnalų, multimetro, apšvietimo valdiklio, įrankių), elgesį, nėra pagrindo jo tokį elgesį vertinti kaip paveldėto turto savininko, nes jis neatliko jokių veiksmų, rodančių rūpinimąsi paveldimu turtu, o pagal teismų praktiką nurodytų kilnojamųjų daiktų paėmimas tokiu atveju nelaikomas palikimo priėmimu, kai įpėdinis nesirūpina palikimu, jo netvarko, neprižiūri ir pan., tai yra D. D. neįvardijo jokių aplinkybių, rodančių palikimo, atsiradusio po tėvo mirties, priėmimo faktą.

Paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Iš pareiškėjos M. D. valstybei priteisė teismo turėtas procesinių dokumentų įteikimo išlaidas, patirtas iki 2015-08-05, kurios sudaro 3,44 EUR. Likusių 2,40 EUR išlaidos iš D. D. nepriteisė, nes nesudaro minimalios priteistinos sumos dydžio (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 79, 88, 96 str.).

Apeliacinis skundas netenkintinas, Utenos rajono apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 13 d. sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikinimas (CPK 320 str.). Teismas konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis bei motyvais, todėl jų išsamiai nebekartoja. Apeliantas, skundžia pirmosios instancijos teismo (toliau- teismo) sprendimą, kuriuo patenkintas pareiškėjos M. D. pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, o pareiškėjo D. D. pareiškimas atmestas. Byloje kilo ginčas kas faktiniu valdymu priėmė palikimą po A. D. mirties (duomenys neskelbtini): ar jo motina A. D., ar jo sūnus pareiškėjas D. D.. Apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad ne jis, o senelė A. D. faktiškai pradėjusi turtą valdyti priėmė po A. D. mirties atsiradusį palikimą. Pastebėtina, kad skundas iš esmės motyvuojamas tuo, jog teismas neteisingai įvertino byloje esančius įrodymus, dėl ko padarė neteisingas ir nepagrįstas išvadas, su kuo teisėjų kolegija nesutinka.

Civiliniame procese galioja laisvo įrodymų vertinimo principas, reiškiantis, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 str.). Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle, pagal kurią tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas dėl to, kad jis pats nėra ginčijamų teisinių santykių dalyvis ar stebėtojas, konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Teismas turi įvertinti įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 str.) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 str.).

Pagal CK 5.50 straipsnį įpėdinis savo valią priimti palikimą turi išreikšti per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos. Kad palikimą įgytų, įpėdinis turi jį priimti. Įpėdinis laikomas priėmusiu palikimą, kai jis faktiškai pradėjo paveldimą turtą valdyti arba padavė palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimą apie palikimo priėmimą. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl palikimo priėmimo, pradėjus faktiškai valdyti paveldimą turtą (CK 5.51 str.). Šio straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad įpėdinis laikomas priėmusiu palikimą, jeigu jis pradėjo turtą valdyti, juo rūpintis kaip savo turtu (valdo, naudoja ir juo disponuoja, prižiūri, moka mokesčius ir pan). Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką faktišku pradėjimu valdyti paveldimą turtą pripažįstami bet kokie įpėdinio veiksmai valdant tą turtą, naudojantis juo, palaikant jį tinkamos būklės; gyvenimas paveldimame name po palikėjo mirties, gyvenamosios patalpos remontas ir kitokia jos priežiūra paprastai yra pakankamas pagrindas pripažinti, kad įpėdinis faktiškai pradėjo valdyti palikimą, taigi ir priėmė jį.

Šioje byloje nustatyta, ko neginčija ir apeliantas, kad po jo tėvo A. D. mirties gyvenamajame name, adresu (duomenys neskelbtini), liko gyventi mirusiojo motina- pareiškėjų senelė A. D., kuri rūpinosi namo šildymu, išlaikymu, mokėjo viso namo komunalinius mokesčius, sprendė antro aukšto patalpų apšildymą siekiant taupyti kurą, po sūnaus mirties išvalė jo kambarį, iškraustė nereikalingus baldus, naudojosi visais namų ūkio ir namų apyvokos daiktais, esančiais tuose namuose. Minėtas aplinkybes nustatė teismas įvertinęs pareiškėjos M. D. atstovės, suinteresuoto asmens G. D. paaiškinimus, liudytojų G. B., I. Z., Z. B. parodymus, byloje esančius rašytinius įrodymus. Apelianto teiginys, kad teismas nepagrįstai sureikšmino aplinkybes, jog pareiškėjų senelė A. D. po savo sūnaus mirties liko gyveno name, rūpinosi malkomis ir mokesčių už elektrą mokėjimu, nepagrįstas. Būtent šie jos atlikti aktyvūs veiksmai aiškiai patvirtina, jog ji rūpinosi po A. D. mirties (duomenys neskelbtini) atsiradusiu palikimu, jam priklausiusio namo dalies išlaikymu, kaip savo turtu.

Esant nurodytoms aplinkybėms nėra pagrindo išvadai, kad A. D. nesirūpino mirusio sūnaus A. D. turto dalimi ar kad ji palikimo faktiniu valdymu nepriėmė . Tai, jog ji nepasirūpino namo teisine registracija ir nesikreipė į notarą bei neįregistravo turto, kaip savo asmeninės nuosavybės, nepaneigia fakto, kad ji atliko aktyvius namo tvarkymo, priežiūros, mokesčio mokėjimo ir pan. veiksmus ir tuo išreiškė savo valią po sūnaus A. mirties atsiradusį turtą valdyti kaip savo, juo pasirūpinti ir kad ji palikimą priėmė faktiniu valdymu.

Priimdamas palikimą faktiniu valdymu, įpėdinis savo valią išreiškia konkliudentiniais veiksmais, kurie akivaizdžiai rodo, kad įpėdinis palikimą priėmė bei išreiškė savo valią tapti palikėjo turto savininku, o šiuo atveju įvertinus, kad A. D. po sūnaus mirties liko gyventi name, adresu (duomenys neskelbtini), rūpinosi turto išlaikymu, tvarkymu, ji išreiškė subjektyvią valią priimti palikimą faktiškai pradedant turtą valdyti. Todėl negalima sutikti su apeliantu, kad ji neįgyvendino paveldėjimo teisės CK 5.50 straipsnio 2 dalyje nustatytu būdu.

Pastebėtina, kad asmuo, turintis teisę paveldėti, gali šios teisės atsisakyti, paduodamas apie tai pareiškimą notarui (CK 5.60 str.). Atsisakymas palikimo yra vienašalis sandoris – valinis teisinis veiksmas, kuriuo panaikinamos (pasibaigia) įpėdinio teisės į palikimą (CK 1.63 str.1 d.). Šis sandoris negali būti sudarytas konkliudentiniais veiksmais. Įpėdinio teisės į palikimą gali pasibaigti ir tais atvejais, kai įpėdinis neatlieka jokių aktyvių veiksmų (nepaduoda pareiškimo notarui nei dėl palikimo priėmimo, nei dėl atsisakymo, taip pat nepradeda paveldimo turto valdyti faktiškai). Toks įpėdinio elgesys (neveikimas) kvalifikuotinas kaip palikimo nepriėmimas, kuris sukelia tapačias pasekmes kaip ir palikimo atsisakymas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šioje byloje nustatytas aplinkybes ir surinktus įrodymus, konstatuoja, kad, nesant raštiško įpėdinio atsisakymo nuo palikimo, negalima teigti, kad jis palikimo nepriėmė kitu CK 5.50 straipsnio 2 dalyje įtvirtintu būdu, nes nagrinėjamos bylos duomenys patvirtina subjektyvią A. D. valią priimti palikimą faktiniu valdymu. Šiuo atveju reikšminga aplinkybe pripažintina tai, kad A. D. name gyveno tiek iki sūnaus A. mirties, tiek po jos, o teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad įpėdinio gyvenimas palikimą sudarančiame name, kai įpėdiniui tai yra vienintelė gyvenamoji vieta, kai įpėdinis iki palikimo atsiradimo ten su palikėju šiam sutinkant ilgą laiką kartu gyveno, yra pakankamas pagrindas pripažinti, kad įpėdinis palikimą priėmė faktiškai pradėdamas turtą valdyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. O. v. G. O. ir kt., bylos Nr. 3K-3-210/2008; 2011 m. gruodžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. M. ir kt. v. V. M. , bylos Nr. 3K-3-547/2011).

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas iš byloje esančių įrodymų visumos padarė pagrįstą išvadą, kad A. D. faktiškai pradėjusi turtą valdyti priėmė po A. D. mirties atsiradusį palikimą. Aplinkybių, leidžiančių daryti priešingą išvadą, nenustatyta.

Teisminėje praktikoje pripažįstama, kad ne kiekvienu atveju kokio nors daikto paėmimas reiškia palikimo priėmimą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. balandžio 5 d. nutartį civilinėje byloje Z. K. v. B. L., T. K., bylos Nr. 3K-3-247/2006). Palikėjo daiktą įpėdinis gali paimti kitiems įpėdiniams sutikus, jiems leidus, kaip mirusiojo atminimą ir toks daiktų paėmimas nelaikomas palikimo priėmimu, jeigu įpėdinis nesirūpino palikimu, jo netvarkė, neprižiūrėjo, nemokėjo mokesčių, nedalyvavo kartu su kitais įpėdiniais disponuojant daiktais, įeinančiais į palikimo sudėtį. Paveldėjimo teisėje konkretaus daikto paėmimas nelaikomas palikimo priėmimu, jeigu įpėdinis nevykdė paveldėto turto savininko (bendraturčio) pareigų ir neįgyvendino teisių į tą turtą (t. y. nemokėjo mokesčių, nesaugojo turto, nesirūpino juo ir pan.) ilgą laiko tarpą po palikimo atsiradimo.

Minėta, apeliantas neįrodė aplinkybės, kad jis per trijų mėnesių terminą palikimui priimti būtų rūpinęsis paveldimo turto (gyvenamojo namo dalies ar kito likusio nekilnojamojo turto) išlaikymu, registracija bei valdymu, ar būtų atlikęs kitokius aktyvius veiksmus, įrodančius, kad jis palikimą priėmė faktiniu valdymu. Kelių asmeninių mirusiojo daiktų paėmimo negalima pripažinti aktyviais apelianto veiksmais, patvirtinančiais jo interesą įgyti visas teises į palikimą ir įrodančiais faktinį palikimo priėmimą patvirtinantis įpėdinio interesą įgyti visas teises į palikimą ( CK 5.50 str.3 d.). Todėl tai, jog apeliantas paėmė kelis asmeninius velionio tėvo daiktus (žurnalus, multimetrą, šviesos valdiklį, šviestuvėlius ir kt.) vertintina tik kaip šių tėvo asmeninių daiktų pasiėmimą atminimui. Pirmiau nurodytas pokalbis ir minėtų asmeninių tėvo daiktų pasiėmimas, neduoda pagrindo išvadai, kad apeliantas tokiu būdu priėmė palikimą, pradėjo paveldimą turtą valdyti ir juo rūpintis kaip savo turtu.

Esant nurodytoms aplinkybėms teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo išvados padarytos nepažeidžiant įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų, t. y. pagal vidinį teismo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymais (CPK 176, 185 str.), sprendimas ginčijamoje dalyje yra teisėtas ir pagrįstas, sprendimo keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Utenos rajono apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.