Telšių apylinkės teismo sprendimas

2011-05-23 · Civilinė byla Nr. 2-882-169/2011

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2011-05-23Telšių apylinkės teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2011-09-05Šiaulių apygardos teismas
Teismas
Telšių apylinkės teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2011-05-23
Bylos Nr.
2-882-169/2011
Teisminio proceso Nr.
2-29-3-00623-2011-1
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Violeta Erlickienė
Pareiškėjas
A. P.
Suinteresuotas asmuo
Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kretingos
Kategorijos
  • 116.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 128.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 128.19pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr.2-882-169/2011 Proceso Nr.2-29-3-00623-2011-1Procesinio sprendimo kategorijos: 116.1; 128.2; 128.19 (S)
MAŽEIKIŲ RAJONO APYLINKĖS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. gegužės 23 d.Mažeikiai
Mažeikių rajono apylinkės teismo teisėja Violeta Erlickienė,sekretoriaujant teismo posėdžių sekretorei Vilijai Rukšėnienei,dalyvaujant pareiškėjui A. P.,suinteresuotojo asmens atstovei Vilmai Vaitkienei,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo A. P. pareiškimą suinteresuotam asmeniui Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kretingos žemėtvarkos skyriui dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir praleisto įstatymo nustatyto termino atnaujinimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėjas A. P. pareiškimu kreipėsi į teismą prašydamas nuosavybės teisės atstatymo tikslu nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jo mama B. P., gimusi (duomenys neskelbtini), 1919-1925 m. buvo įvaikinta D. B. šeimoje, (duomenys neskelbtini) bei atstatyti terminą padavimui prašymo dėl nuosavybės teisių bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų.

Pareiškime nurodė, jog jo motina B. P., gimusi (duomenys neskelbtini), kuri šiuo metu yra mirusi, buvo įvaikinta D. B. šeimoje (duomenys neskelbtini) laikotarpiu 1919-1925 m. ir tai buvo įregistruota pagal to laikotarpio reikalavimus, tačiau įvaikinimo faktą patvirtinančio dokumento namuose neberadęs, taip pat jų nėra ir archyve, galimai dėl neperdavimo saugojimui, bet įvaikinimo faktą galės patvirtinti liudytojai. Nurodė, jog terminą dėl atitinkamų procedūrų, susijusių su nuosavybės teisių atstatymu, įgyvendinimo, t. y. dėl atitinkamo prašymo padavimo ir giminystės ryšio patvirtinimo yra praleidęs dėl objektyvių priežasčių – dėl sveikatos būklės, taip pat dėl nepakankamo disponavimo atitinkama konkrečia informacija apie atitinkamą turtą.

Teismo posėdyje pareiškėjas A. P. pareiškimą palaikė bei prašė jį tenkinti pareiškime nurodytais motyvais. Paaiškino, jog iš mamos pasakojimų žinąs, kad mama augo kumečių šeimoje, šeima labai sunkiai vertėsi, o Buršteinai vaikų neturėję, todėl D. B. ją ir įsivaikinęs.

Atsiliepimas

Suinteresuotas asmuo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kretingos žemėtvarkos skyrius atsiliepime į pareiškimą nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas panašaus pobūdžio bylose yra konstatavęs, kad faktinio įvaikinimo nustatymas yra už įvaikinimo instituto sampratos ribų ir negali sukelti tų teisinių pasekmių, kurios atsiranda nustačius įvaikinimo įregistravimo juridinį faktą. 1991 m. birželio 18 d. įstatymo Nr. 1-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 2 straipsnis ir Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo, priimto 1997 m. liepos 1 d., 2 straipsnis numatė nuosavybės teisės atstatymą į išlikusį nekilnojamąjį turtą buvusio žemės savininko vaikams (įvaikiams). Įvaikiais įstatymas laiko asmenis, kurie įvaikinti įstatymuose nustatyta tvarka, t.y. pripažįstamas tik juridinis įvaikinimas, bet ne faktinis. Tokiu būdu, nuosavybės teisių atstatymo klausimus reglamentuojančios teisės normos numato, kad įvaikio teisė į nuosavybės teisių atkūrimą mirus buvusiam savininkui, atsiranda tik tuo atveju, jei turto savininko jis buvo įvaikintas pagal įvaikinimo metu galiojusius įstatymus (Civilinių įstatymų sąvado X tomo I dalis, 145-1631 straipsniai). Tuo atveju, jei įvaikinimo dokumentai nėra išlikę, įstatymo leidėjas numato galimybę teismine tvarka nustatyti įvaikinimo įregistravimo juridinį faktą. (Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. gruodžio mėn. 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-440-357/2008). Be to, nurodė maną, kad pareiškėjas yra pažeidęs rūšinio teismingumo taisykles, nes prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, jog jo mama B. P. iki 1940 m. yra buvusio žemės savininko įvaikė, t.y. siekia atkurti nuosavybės teises į žemę. Šis juridinio fakto nustatymas suteiktų teisę atkurti nuosavybės teises į D. B. iki žemės nacionalizavimo Laukžemės kaime, Darbėnų seniūnijoje, Kretingos rajono savivaldybėje nuosavybes teise valdytas žemes. Pareiškimo dalykas nors ir netiesiogiai, tačiau yra susijęs su nekilnojamojo daikto (žemės) valdymu, todėl teisiškai ši byla teisminga Kretingos rajono apylinkės teismui, t. y. žemės buvimo vietos apylinkės teismui. Todėl pareiškimas pateiktas Mažeikių rajono apylinkės teismui pažeidžia teritorinio teismingumo institutą. Nurodė maną, kad A. P. pareiškimas dėl juridinio fakto nustatymo atmestinas.

Posėdyje dalyvavusi suinteresuotojo asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Mažeikių žemėtvarkos skyriaus atstovė V. Vaitkienė paaiškino palaikanti Kretingos žemėtvarkos skyriaus poziciją, išdėstytą atsiliepime į pareiškimą.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškimas tenkintinas.

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 444 straipsnio 2 dalies 9 punkte nustatyta, jog teismas nagrinėja bylas dėl kitokių juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, jeigu įstatymai nenumato jiems nustatyti kitokios tvarkos.

Juridinę reikšmę turinčius faktus teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi turėti juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą.

Faktinis įvaikinimas teisinius padarinius sukelia tik tada, kai tai nustatyta specialiojo teisės akto (įstatymo). Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba 1992 m. gegužės 7 d. nutarimo Nr.I-2563 „Dėl priemonių agrarinei reformai plėtoti“ 3 punkte nustatė, jog tais atvejais, kai faktiniai įtėviai įvaikinimo juridiškai nėra įforminę, įvaikinimo faktas gali būti nustatytas teismo sprendimu. (LAT Senato 2005 m. gruodžio 29 d. nutarimo Nr.56 „Dėl teisės normų, reglamentuojančių juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymą, taikymo teismų praktikoje“ 14.1 punktas). Vėliau ši teisės norma įgijo įstatyminį lygmenį – LR 1994 m. lapkričio 8 d. įstatymo Nr.I-636 „Dėl Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso pakeitimo ir papildymo“, kuriuo buvo papildyta 1964 m. CPK 272 straipsnio 2 dalis, 11 punkte buvo nustatyta, kad teismas nagrinėja bylas dėl įvaikinimo fakto nustatymo, kai faktiški įtėviai įvaikinimo juridiškai nėra įforminę, jeigu šio fakto nustatymas yra susijęs su nuosavybės teisės į žemės sklypą ar mišką atkūrimu. Aukščiausiasis Teismas ne vieną kartą yra pažymėjęs, kad faktinio įvaikinimo nustatymas yra už įvaikinimo instituto turinio ribų ir negali sukelti tų teisinių pasekmių, kurios atsiranda nustačius įvaikinimo įregistravimo juridinį faktą, išskyrus tą tikslą, kuriam faktinis įvaikinimas yra nustatinėjimas, t. y. nuosavybės teisėms į žemės sklypą ar mišką atkurti (LAT civ. b. Nr.3K-3-474/2001, Nr.3K-3-220/2003). Priėmus 2002 m. CPK, faktinio įvaikinimo fakto nustatymas jo 444 straipsnio 2 dalyje tarp 1-8 punkte nustatomų juridinę reikšmę turinčių faktų nenumatytas, tačiau toliau galioja Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1992 m. gegužės 7 d. nutarimo Nr.I-2563 „Dėl priemonių agrarinei reformai plėtoti“ 3 punktas, kuriame nustatyta, kad tais atvejais, kai faktiniai įtėviai įvaikinimo juridiškai nėra įforminę, įvaikinimas gali būti įrodomas teismo.

Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktikoje yra pripažinta, kad civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu. Išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis teismas yra pažymėjęs, kad įrodymų pakankamumo klausimas konkrečioje civilinėje byloje turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į bylos kategoriją, jos pobūdį ir kitas svarbias aplinkybes. Bylose dėl faktų, turinčių juridinę reikšmę, nustatymo įrodinėjimo ypatumą lemia tai, jog šiose bylose yra naudojami netiesioginiai įrodymai. Jeigu pareiškėjai turėtų tiesioginių prašomą nustatyti juridinį faktą patvirtinančių įrodymų, tai jiems apskritai nereikėtų kreiptis į teismą (CPK 445 straipsnis).

Pareiškėjo A. P. paaiškinimu ir rašytiniais įrodymais: pareiškėjo gimimo liudijimo kopija (b. l. 7); pareiškėjo motinos B. J. santuokos sudarymo įrašo kopija (b. l.40); jos mirties akto įrašo kopija (b. l. 5); 1992-12-30 prašymo grąžinti žemę (išmokėti kompensaciją) kopija (b. l.25-26); 2011-02-04 Kretingos žemėtvarkos skyriaus rašto Nr.1433-(14.14.45)-48 dėl dokumentų, įrodančių nuosavybės teises į valdytą iki nacionalizacijos nekilnojamąjį turtą bei giminystės ryšį su buvusiu savininku nepakankamumo (b. l.2); Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2011-02-03 rašto Nr.R4-148 kopija (b. l.4); liudytojos K. M. parodymais, jog iš tėvų, gretimai gyvenusių su pareiškėjo motinos šeima, pasakojimų jai žinoma, kad pareiškėjo motina G. J., vėliau ištekėjusi už P., buvo įvaikinta D. B., teismas byloje nustatė, kad pareiškėjo motina B. P. (J.), gimusi (duomenys neskelbtini)., 1919-1925 m. buvo įvaikinta D. B., gyvenusio (duomenys neskelbtini), šeimoje.

Todėl, esant byloje pakankamai įrodymų, patvirtinančių pareiškėjo A. P. pareiškime išdėstytas aplinkybes apie jo motinos įvaikinimą bei pareiškėjui negalint kitokiu būdu gauti dokumentų, patvirtinančių šį faktą, pareiškėjo A. P. pareiškimas yra tenkintinas bei nustatytinas juridinę reikšmę turintis faktas, kad pareiškėjo motina B. P. (J.), gimusi (duomenys neskelbtini)., 1919-1925 m. buvo įvaikinta D. B., gyvenusio (duomenys neskelbtini), šeimoje. (CPK 444 straipsnio 2 dalies 9 punktas). Juridinę reikšmę turintis faktas nustatytinas nuosavybės teisių į žemę atkūrimui.

Suinteresuotojo asmens argumentai, jog pareiškimo dalykas nors ir netiesiogiai, tačiau yra susijęs su nekilnojamojo daikto (žemės) valdymu, todėl teisiškai ši byla teisminga žemės buvimo vietos apylinkės teismui atmestinas kaip teisiškai nepagrįstas, kadangi suinteresuotas asmuo CPK 446 straipsnyje nustatytą išimtį, jog pareiškimai dėl pastato, žemės ar miško valdymo nuosavybės teise, palikimo priėmimo ir palikimo atsiradimo vietos faktų nustatymo paduodami atitinkamai pastato, žemės ar miško buvimo vietos, palikimo turto ar pagrindinės jo dalies buvimo vietos apylinkės teismui, aiškina plečiamai.

2004 m. spalio 12 d. įstatymu Nr.IX-2490 pakeitus Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalis, nustatyta, jog piliečiams, praleidusiems terminą pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą bei pridėti nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus, dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleisti terminai gali būti atnaujinami.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs (2006-03-15 nutartis, priimta civilinėje byloje V. O., O. D. Ž., M. O. v. Kauno apskrities viršininko administracijos, S. V., bylos Nr.3K-3-193/2006), jog reikalavimai dėl praleisto Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatyto termino atnaujinimo yra teismingi administraciniam teismui, o dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo – bendrosios kompetencijos teismui. Kadangi šie viename pareiškime keliami reikalavimai yra tiesiogiai tarpusavyje susiję, abu nagrinėtini kartu bendrosios kompetencijos teisme, kurio kompetencija yra platesnė, negu administracinių teismų, ir apima tuos atvejus, kai ginčas nėra grynai administracinio pobūdžio. Teismo sprendimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo (jei šis faktas bus nustatytas) ir būtų tas papildomas dokumentas, kuriam pateikti ir yra prašoma atnaujinti praleistą įstatymo nustatytą terminą.

Iš bylos duomenų akivaizdu, jog pareiškėjas A. P. įstatymo nustatytą terminą paduoti nuosavybės teises ir giminystės ryšį su žemės savininku patvirtinančius dokumentus praleido dėl objektyvių priežasčių – blogos sveikatos būklės, senyvo amžiaus bei nepakankamo disponavimo konkrečia informacija, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas turi pakankamą pagrindą minėtąsias priežastis laikyti svarbiomis ir atnaujinti pareiškėjui terminą paduoti nuosavybės teises ir giminystės ryšį su žemės savininku patvirtinančius dokumentus (LR 2004-10-12 įstatymas Nr.IX-2490, CPK 578 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259-270, 448, 577 ir 578 straipsniais, teismas

nusprendžia:

pareiškimą tenkinti.

Nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjo A. P., gimusio (duomenys neskelbtini)., a. k. (duomenys neskelbtini), motina B. P. (J.), gimusi (duomenys neskelbtini), 1919-1925 m. buvo įvaikinta D. B., gyvenusio (duomenys neskelbtini), šeimoje.

Pareiškėjui A. P. atnaujinti terminą nuosavybės teisių bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų padavimui.

Juridinę reikšmę turintis faktas nustatytas nuosavybės teisių į žemę atkūrimui.

Teismo sprendimas per trisdešimt dienų nuo sprendimo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui paduodant apeliacinį skundą per sprendimą priėmusį teismą.

Teisėja Violeta Erlickienė