Šiaulių apygardos teismo nutartis

2008-12-01 · Civilinė byla Nr. 2A-440-357/2008

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2008-12-01
Bylos Nr.
2A-440-357/2008
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Rasa Bartašienė (pirm.), Birutė Simonaitienė, Petras Povilaitis
Suinteresuotas asmuo
Telšių apskrities viršininko administracijos Mažeikių rajono
Pareiškėjas
I. O.
Kategorijos
  • 128.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
Nuorašas
Civilinė byla Nr.2A-440-357/2008 m.Procesinio sprendimo kategorija 128.2;121.18; (S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2008 m. gruodžio 1d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Rasos Bartašienės,

kolegijos teisėjų: Birutės Simonaitienės, Petro Povilaičio,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens Telšių apskrities viršininko administracijos Mažeikių rajono žemėtvarkos skyriaus apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono 2008m. liepos 29 d.sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos I. O. pareiškimą dėl juridinio fakto nustatymo,

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėja I. O. prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad ji buvo faktiškai įvaikinta ūkininko P. J. (duomenys neskelbtini), šeimoje ir atnaujinti praleistą įstatymo nustatytą terminą pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo bei teismo sprendimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir kitus su žemės valdymo faktu susijusius dokumentus, institucijoms sprendžiančioms nuosavybės atstatymo klausimus.

Žemesnės instancijos teismas

Mažeikių rajono apylinkės teismas 2008 m. liepos 29 d. sprendimu pareiškimą tenkino, nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, jog I. O. buvo faktiškai įvaikinta ūkininko P. J. (duomenys neskelbtini) šeimoje. Atnaujino praleistą įstatymo nustatytą terminą I. O. pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo bei teismo sprendimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir kitus su žemės valdymo faktu susijusius dokumentus, institucijoms sprendžiančioms nuosavybės atstatymo klausimus. Juridinę reikšmę turintis faktas nustatytas nuosavybės teisių atkūrimo reikalu. Sprendime teismas nurodė, kad pareiškimu ir pateiktais rašytiniais įrodymais, t.y. gimimo liudijimu, liudytojų parodymais, nustatyta, jog pareiškėja I. O. nuo keturių metukų buvo įvaikinta P. J. ir gyveno su savo įtėviais 10 metų iki 1941 m., kol įtėviai A. ir P. J. buvo deportuoti iš Lietuvos. Teismas įvertinęs byloje surinktus įrodymus ir liudytojų parodymus vadovavosi civiliniame procese pripažįstamu tikimybių pusiausvyros principu, pagal kurį, jeigu pateikti įrodymai leidžia teismui padaryti išvadą, kad yra didesnė tikimybė, jog tam tikri faktai egzistavo, negu neegzistavo. Pareiškėja iki šiol neturėjo dokumentų patirtinančių jos giminystės ryšį su P. J., todėl, teismui tik šiuo metu nustačius juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėja buvo P. J. įdukra, bei pripažinus šią aplinkybę svarbia, praleistas terminas teismo atnaujintinas.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu suinteresuotas asmuo Telšių apskrities viršininko administracija prašo panaikinti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2008-07-29 sprendimą ir pareiškimo netenkinti.

Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais: pareiškėja I. O. Mažeikių rajono Židikių apylinkės agrarinės reformos tarnybai 1991-12-09 buvo pateikusi prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į tėvo L. J. valdytą žemę (duomenys neskelbtini), į kurią jai nuosavybės teisės yra atkurtos Telšių apskrities valdytojo administracijos 1996-03-22 sprendimu Nr.61-3906 grąžinant 2,42 ha žemės natūroje bei Telšių apskrities valdytojo administracijos 1996-07-19 sprendimu Nr.61-4510 įteisinta 1,95 ha asmeninio ūkio žemė (duomenys neskelbtini). Liudytojai t.y. pareiškėjos vyras J. V. O. ir tolimas giminaitis V. J. jokių konkrečių faktų teismui nepateikė, tačiau ir pateikti įrodymai negalėtų paneigti fakto apie tai, kad ji gyveno pas savo tikruosius tėvus, bei tai, kad I. O. kreipėsi dėl nuosavybės teisių atkūrimo į savo tėvo L. J. žemę (duomenys neskelbtini), šiuo savo veiksmu pripažindama jo tėvystę.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Apylinkės teismas išnagrinėjęs bylą, neteisingai taikė materialines ir procesines teisės normas, priėmė netinkamą sprendimą, kurį yra pagrindas panaikinti bei išspręsti bylą iš esmės.

Bylos dokumentais nustatyta, kad pareiškėja I. O. 1991 m. gruodžio 9 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į tėvo J. L., A. žemę. Telšių apskrities valdytojo administracijos 1996 m. kovo 22 d. sprendimu Nr.61-3906 ir 1996 m. liepos 19 d. sprendimu Nr.61-4510 atstatytos nuosavybės teisės į tėvo L. J. valdytus žemės sklypus 2,42 ha ir 1,95 ha (duomenys neskelbtini) (b.l.47-50).

Prašomu nustatyti faktu pareiškėja nori nustatyti faktinį įvaikinimą, tikslu atkurti nuosavybės teises į faktinio įtėvio P. J. žemę.

Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba 1992 m. gegužės 7 d. nutarimo Nr. I-2563 ,,Dėl priemonių agrarinei reformai plėtoti” 3 punktu nustatė, jog tais atvejais, kai faktiniai įtėviai įvaikinimo juridiškai nėra įforminę, įvaikinimo faktas gali būti nustatytas teismo sprendimu. Ši teisės norma realizuota Lietuvos Respublikos 1994 m. lapkričio 8 d. įstatymu Nr. I-636 ,,Dėl Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso pakeitimo ir papildymo”, kuriuo buvo papildyta CPK 272 straipsnio antroji dalis. Šio straipsnio antrosios dalies 11 punkte buvo nustatyta, kad teismai nagrinėja bylas ir dėl įvaikinimo fakto nustatymo, kai faktiški įtėviai įvaikinimo juridiškai nėra įforminę. Galiojančiame 2002m. vasario 28d. Civilinio proceso kodekso 444 straipsnyje šios normos nebėra. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas panašaus pobūdžio bylose yra konstatavęs, kad faktinio įvaikinimo nustatymas yra už įvaikinimo instituto sampratos ribų ir negali sukelti tų teisinių pasekmių, kurios atsiranda nustačius įvaikinimo įregistravimo juridinį faktą. 1991 m. birželio 18 d. įstatymo Nr. I-1454 ,,Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų” 2 straipsnis ir Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo, priimto 1997 m. liepos 1 d., 2 straipsnis numatė nuosavybės teisės atstatymą į išlikusį nekilnojamąjį turtą buvusio savininko vaikams (įvaikiams). Įvaikiais įstatymas laiko asmenis, kurie įvaikinti įstatymuose nustatyta tvarka, t.y. pripažįstamas tik juridinis įvaikinimas, bet ne faktinis. Tokiu būdu, nuosavybės teisių atstatymo klausimus reglamentuojančios teisės normos numato, kad įvaikio teisė į nuosavybės teisių atkūrimą, mirus buvusiam savininkui, atsiranda tik tuo atveju, jei turto savininko jis buvo įvaikintas pagal įvaikinimo metu galiojusius įstatymus (Civilinių įstatymų sąvado X tomo I dalis, 145-163¹ straipsniai). Tuo atveju, jei įvaikinimo dokumentai nėra išlikę, įstatymo leidėjas numato galimybę teismine tvarka nustatyti įvaikinimo įregistravimo juridinį faktą.

Faktai, išvardyti CPK 444 straipsnyje, yra juridiniai ne bet kada ir ne kiekvieno asmens atžvilgiu, o tik tam tikroje įstatymų apibrėžtoje situacijoje, kai juos nustačius, pareiškėjai įgis tam tikrą subjektinę teisę. Todėl kolegija daro išvadą, kad faktiniai įvaikiai gali pretenduoti į faktinių įtėvių nuosavybės teise valdytą žemę ar mišką tik esant tam tikroms sąlygoms.

Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo, priimto 1997 m. liepos 1 d., 2 straipsnio 4 punktas numato teisę turto savininko vaiko (įvaikio), kuris yra miręs, sutuoktiniui, vaikams (įvaikiams) į nuosavybės teisių atkūrimą. Šis įstatymas numatė daugiau pretendentų į nuosavybės teisių atkūrimą, negu 1991 m. birželio 18 d. įstatymas ,,Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų”. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1992 m. gegužės 7 d. nutarimo Nr. I-2563 ,,Dėl priemonių agrarinei reformai plėtoti” 3 punktas, priėmus naują nuosavybės teisių atkūrimo įstatymą, nebuvo pakeistas, pagal kurį faktinio įvaikinimo nustatymas turėjo juridinę reikšmę faktiniam įvaikiui, nes 1992 m., buvo priimtas minėtas nutarimas ir 1994 m., buvo papildytas CPK 272 straipsnis, bei 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas, kuriais suteikta teisė į nuosavybės teisių atkūrimą faktiniams įvaikiams. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, kad norma, numatanti, kas gali prašyti atstatyti nuosavybės teises, negali būti aiškinama ir taikoma plečiamai, negali būti taikoma įstatymo analogija ar sukuriama nauja norma, nes valstybė neįsipareigojo taikyti visišką nuosavybės teisių restituciją. Minėtas 1991 m. birželio 18d. LR Įstatymas „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ ir vėlesni įstatymo pakeitimai bei 1997m. liepos 1d. Įstatymas reglamentuoja nuosavybės teisių atkūrimą ir nuosavybės teisių tęstinumą, nustatant teisę susigrąžinti tik įstatymo apibrėžtose ribose ir tvarka išlikusį ir priklausantį turtą.

CPK 444 str. 1d. normos reglamentuoja, kad teismas nustato faktus, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga. Faktinį įvaikinimą teismas gali nustatyti tik tuo atveju, jeigu pareiškėjas gali atkurti nuosavybės teisę į faktinio įtėvio žemės sklypą ar mišką ir toks faktinio įvaikinimo nustatymas sukurs teisines pasekmes. Įstatyme nurodyti pretendentai į nuosavybės teisių atkūrimą, egzistuojant faktinėms aplinkybėms, turėjo išreikšti valią ir pasirinkti į kieno žemę pretenduoja atkurti teises - tėvų ar faktinių įtėvių. Įstatymo reglamentuotoje žemės bei miško nuosavybės teisių atkūrimo dalyje galioja to turto įgijimo pasekmės, kai atkūrus teises į tėvų žemę, faktinis įvaikis praranda teises ir priešingai, faktinis įvaikis atkūręs teises į faktinio įtėvio žemę praranda teisę į tėvo turėtų teisių atkūrimą, neprarasdamas kitų paveldėjimo teisių.

Faktinio įvaikinimo pasekmių kitoks konstatavimas, prieštarautų buvusiems tikrų tėvų ir vaikų santykiams ir iš to kilusioms turtinėms pasekmėms pagal minėtus Įstatymus, prieštarautų ir bendroms paveldėjimo teisės normoms (CK 5.11 str. 3d.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija civilinėje byloje 3K-7-16/2000 yra konstatavusi, jei asmuo paveldėjo žemę faktinio įvaikinimo atveju, jis negali pretenduoti paveldėti tikrųjų tėvų žemės ar miško.

Pareiškėja I. O. minėtų įstatymų pagrindu tapo pretendente į tėvo L. J. žemę ir pasinaudojusi įstatymo suteikta teise atkūrė nuosavybės teises į tėvo turėtą žemę. Sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo galioja, nėra panaikintas, šių teisių pareiškėja nėra atsisakiusi. Tokiu būdu, kolegijos nuomone, pareiškėjos prašomo fakto nustatymas negali sukelti juridinių pasekmių ir negali būti tenkinamas.

Kolegija panaikina Mažeikių rajono apylinkės teismo sprendimą, išsprendžia bylą iš esmės ir pareiškimą atmeta (CPK 444 str. 1d., 448 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

nutaria:

Mažeikių rajono apylinkės teismo 2008 m. liepos 29 d. sprendimą panaikinti.

Pareiškėjos I. O. pareiškimą dėl juridinio fakto nustatymo atmesti.

Priteisti iš pareiškėjos I. O. valstybei 4 (keturis) litus išlaidų susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Kolegijos pirmininkė Rasa BartašienėTeisėjai Birutė SimonaitienėPetras PovilaitisTikraTeisėja Rasa Bartašienė