Kauno apygardos teismo sprendimas, 1A-240-813/2020

Teismas: Kauno apygardos teismas
Data: 2020-10-07
Bylos Nr.: 1A-240-813/2020
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-05222-2018-5
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Nerijus Meilutis, Algirdas Giedraitis, Darius Kantaravičius
Nuteistasis: D. M., A. P., E. J., P. S.
Advokatai: Neringa Grubliauskienė, Darius Karabinas, Donatas Ramanauskas, Egidijus Jonas Grigaravičius

Kategorijos

1.1.4.5.1Bendrininkų grupė (BK 25 str. 2 d.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-240-813/2020Teisminio proceso Nr. 1-01-1-05222-2018-5Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.4.5.1; (S) 1.1.7.2.3; 1.1.8.1.1; 1.2.4.4.2.8; 1.2.5.4.1; 1.2.6.1.2.1; 2.4.6.4.1; 2.4.6.4.2

Kauno apygardos teismasNuosprendiSLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. spalio 7 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Giedraičio, Dariaus Kantaravičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Nerijaus Meilučio,

sekretoriaujant Viktorijai Akelienei,dalyvaujant prokurorei Sonatai Kuskienei,

Žemesnės instancijos teismas

nuteistojo D. M. gynėjai advokatei Marytei Vietaitei,

nuteistojo A. P. gynėjui advokatui Donatui Ramanauskui,nuteistojo E. J. gynėjui advokatui Egidijui Jonui Grigaravičiui,nuteistojo P. S. gynėjai advokatei Neringai Grubliauskienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. M. gynėjo advokato Dariaus Karabino, nuteistojo A. P., nuteistojo P. S. gynėjos advokatės Neringos Grubliauskienės, nuteistojo E. J. gynėjo advokato Egidijaus Jono Grigaravičiaus apeliacinius skundus dėl Marijampolės apylinkės teismo Šakių rūmų (toliau – Marijampolės apylinkės teismo) 2019 m. gruodžio 19 d. nuosprendžio, kuriuo

D. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams 4 (keturiems) mėnesiams; pagal BK 146 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 7 (septyniems) mėnesiams; pagal BK 145 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 2 (dviem) mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams 4 (keturiems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Žemesnės instancijos teismas

A. P. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams; pagal BK 146 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 7 (septyniems) mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

P. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 9 (devyniems) mėnesiams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams 9 (devyniems) mėnesiams, įpareigojant P. S. bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu pradėti dirbti arba mokytis arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišeiti iš namų nuo 22 val. iki 6 val., jei tai nėra susiję su darbu ar mokslu, bei nevartoti psichiką veikiančių medžiagų.

E. J. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams; pagal BK 146 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 7 (septyniems) mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš D. M., A. P., I. P., E. F., P. S. ir E. J. solidariai priteista 85,94 Eur nusikalstama veika padarytos turtinės žalos atlyginimo civilinės ieškovės Kauno teritorinės ligonių kasos naudai ir 2 000 Eur nusikalstama veika padarytos neturtinės žalos atlyginimo civiliniam ieškovui R. S..

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistos ir I. P., E. F., tačiau jų atžvilgiu apeliacinių skundų negauta.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. D. M., E. J., A. P. nuteisti už tai, kad 2018 m. sausio 30 d. naktį, tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, kelio (duomenys neskelbtini) 21,800 kilometre, prie autobusų stotelės, veikdami bendrai, būdami apsvaigę nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, tyčia jėga užlaužė R. S. rankas ir tokiu būdu jį prievarta įsodino į D. M. vairuojamą automobilį „VW Polo“ ir parvežę į (duomenys neskelbtini) esantį gyvenamąjį namą, ten prievarta jį laikė;

1.1 Be to, D. M., E. J., A. P. nuteisti už tai, kad toliau tęsdami nusikalstamą veiką, o P. S. nuteistas už tai, kad 2018 m. sausio 30 d. naktį, tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, namuose adresu: (duomenys neskelbtini), būdami apsvaigę nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, veikdami bendrininkų grupėje kartu ir su I. P., E. F., rankomis ir kojomis tyčia sudavė ne mažiau devynis smūgius į įvairias kūno vietas R. S., tuo padarydamas nukentėjusiajam odos nubrozdinimus kaktoje, nosyje, dešiniame skruoste – akies apatiniame voke, antakiuose, kairės akies apatiniame voke, viršugalvyje, poodines kraujosruvas akių vokuose, skruostuose, kairiame smilkinyje – ausyje – žande, kairiame žaste, pogleivinę kraujosruvą dešinės akies obuolyje, nosies kaulų lūžimą, tokiu būdu R. S. nesunkiai sutrikdė sveikatą;

1.2 Be to, D. M. nuteistas už tai, kad toliau tęsdamas savo nusikalstamą veiką, 2018 m. sausio 30 d. naktį, tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, namuose adresu: (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, laikydamas rankose du virtuvinius peilius, žodžiu grasino R. S. nupjauti lytinius organus, kas buvo pakankamas pagrindas manyti, kad jo grasinimas gali būti įvykdytas.

Šalies argumentai

2. Nuteistojo D. M. gynėjas advokatas Darius Karabinas apeliaciniame skunde prašo pakeisti 2019 m. gruodžio 19 d. Marijampolės apylinkės teismo nuosprendį perkvalifikuojant D. M. įvykdytą veiką iš BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkto į BK 138 straipsnio 1 dalį; D. M. dėl veikų, numatytų BK 146 straipsnio 2 dalyje ir 145 straipsnio 1 dalyje, išteisinti; sušvelninti D. M. paskirtą 2 (dvejų) metų 4 (keturių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę, paskiriant mažesnį bausmės terminą.

2.1. Apeliaciniame skunde tvirtinama, kad iš D. M. ir kitų nuteistųjų parodymų matyti, kad tarp D. M., kitų nuteistųjų ir nukentėjusiojo R. S. kilo konfliktas dėl dingusio alaus, cigarečių, vėliau dėl iškviestų policijos pareigūnų. D. M. sudavė smūgius nukentėjusiajam dėl kilusio konflikto, o ne dėl noro pademonstruoti aiškų žmogaus ir visuomenės negerbimą, elementarių moralės bei elgesio normų ignoravimą, siekio pasirodyti prieš aplinkinius, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos. Iš bylos duomenų matyti, kad praktiškai visi 2018 m. sausio 30 d. vakarėlio dalyviai buvo patraukti atsakomybėn. Tokiu būdu byloje nėra nustatyta asmenų, kurie būtų pasipiktinę nederamu D. M. elgesiu. Be to, smurtiniai veiksmai nukentėjusiojo atžvilgiu buvo naudojami patalpose t. y. I. P. priklausančiuose namuose. Teismų praktikoje pripažįstama, jog sveikatos sutrikdymas, padarytas dėl menkavertės dingsties viešoje vietoje, kvalifikuojamas kaip padarytas dėl chuliganiškų paskatų, o šiuo atveju konflikto vieta – gyvenamasis namas, negali būti laikomas kaip viešoji vieta, kadangi neatitinka viešosios vietos apibrėžimo. Todėl D. M. veiksmai galėtų būti kvalifikuojami pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, o perkvalifikavus jo veiksmus į BK 138 straipsnio 1 dalį, atsižvelgiant į bendrąsias bausmių skyrimo taisykles, turėtų būti mažinama paskirta bausmė.

2.2. Apelianto įsitikinimu, jo ginamojo veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto BK 146 straipsnio 2 dalyje, sudėties. Apklausiant D. M. ir kitus nuteistuosius, jie visi tvirtino, kad nukentėjusysis nebuvo niekaip suvaržytas, surištas, kad namas, kuriame buvo vakarojama, buvo neužrakintas. R. S. turėjo galimybę išeiti į lauką, atlikti gamtinius reikalus. Tas faktas, kad pats nukentėjusysis kartu su nuteistaisiais vartojo alkoholinius gėrimus, eidavo parūkyti, parodo, kad jis realiai neturėjo noro išeiti iš I. P. namų. Logiškai paaiškinti įvykių sekos nesugebėjo ir teisminio nagrinėjimo metu. Tai parodo, kad nukentėjusysis buvo visiškai neblaivus, galėjo netinkamai įvertinti esančią situaciją, o nustatytas smurto naudojimas nukentėjusiojo atžvilgiu, sietinas su kilusiu konfliktu dėl dingusio alaus ir cigarečių, o ne dėl siekio per prievartą laikyti R. S. namuose.

2.3. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad D. M. apklausiamas teisme savo kaltės dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 145 straipsnio 1 dalyje, nepripažino. Teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad peilius turėjo, kadangi pjaustė lašinius, bet R. S. negrasino. Jis tik E. J. iš peilių pasidaręs žirkles pasakė, kad už tokius darbus reikia iškastruoti. Nukentėjusysis tai girdėjo, nes buvo netoli. 2018 m. vasario 1 d. apklausoje D. M. nurodė, kad po fizinio smurto įsiutęs ant R. S. dėl alaus, cigarečių vagystės, policijos iškvietimo pasiėmė du virtuvinius peilius, imituodamas žirkles, galąsdamas peilius sakė R. S., jog išpjaus jam lytinius organus. Teisme apklausiant kitus kaltinamuosius jie parodė, kad D. M. sakydamas frazes, susijusias su peilių panaudojimu, juokėsi. Buvo aišku, kad jis juokauja. Gynėjo nuomone, nors žodžiu ir buvo išsakytos frazės su grasinimu sužaloti, tačiau jos buvo išsakytos juoko forma, nebuvo pagrindo manyti, kad rankose laikomi peiliai galėtų būti panaudoti.

3. Nuteistasis A. P. apeliaciniame skunde prašo išsamiai, objektyviai išnagrinėti bylą ir paskirti švelnesnę bausmę.

3.1. Apeliantas teigia, kad su jo atžvilgiu priimtu nuosprendžiu nesutinka, kadangi R. S. nei fizinio, nei psichologinio smurto nenaudojo, jam inkriminuotų nusikaltimų nepadarė. Jis tikina, kad ikiteisminis tyrimas buvo nenuoseklus, neišsamus, paviršutiniškas. Pareigūnai pirmosios apklausos metu jo atžvilgiu naudojo psichologinį spaudimą. Parodymų davimo metu ikiteisminio tyrimo pareigūnai surašytus parodymus liepė pasirašyti net nedavę paskaityti. Apklausa vyko be advokato, o tai pažeidžia tiek Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK), tiek Europos žmogaus teisių konvencijos nuostatas.

3.2. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į nukentėjusiojo R. S. teisme duotus parodymus, kurie kardinaliai skiriasi nuo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų. Apeliantas teigia, kad nukentėjusiojo parodymai viso proceso metu buvo neišsamūs, nenuoseklūs. Duodamas parodymus teisme, jis nurodė naujas aplinkybes, kurios prieštarauja ikiteisminio tyrimo metu nurodytoms aplinkybėms. O tai, anot nuteistojo, leidžia manyti, kad R. S. melavo teismui, kad jis prisidėjo prie pastarojo atžvilgiu įvykdytų nusikalstamų veikų. Kad jis nusikalstamų veikų R. S. atžvilgiu neįvykdė, patvirtina kiti nuteistieji ir liudininkai.

4. Nuteistojo P. S. gynėja advokatė Neringa Grubliauskienė apeliaciniame skunde prašo pakeisti Marijampolės apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 19 d. nuosprendį, P. S. veiksmus perkvalifikuojant iš BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkto į BK 140 straipsnio 1 dalį, o netenkinus šio prašymo, juos perkvalifikuoti į BK 138 straipsnio 1 dalį.

4.1. Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, vertino įrodymus, byloje esančių abejonių nepašalino, jų, kaip to reikalauja nekaltumo prezumpcija, netraktavo nuteistojo naudai, kas turėjo įtakos neteisėto ir nepagrįsto nuosprendžio priėmimui, nuosprendžio motyvus grindė kasacinėmis nutartimis, kuriose nustatytos aplinkybės iš esmės skiriasi nuo šioje byloje nustatytų aplinkybių.

4.2. Apeliaciniame skunde tvirtinama, kad tiek nukentėjusiojo, tiek nuteistųjų nurodytos konflikto priežastys faktiškai sutampa. Konfliktas tarp nukentėjusiojo ir nuteistųjų kilo dėl asmeninių priežasčių, kuomet buvo pasigęsta alkoholio ir cigarečių ir jų dingimu buvo apkaltintas R. S.. Nukentėjusysis R. S. pripažino, kad jis buvo paėmęs cigaretę, tačiau neigė paėmęs cigarečių pakelį ir alų, teigdamas, kad I. P. ir kiti nuteistieji galėjo apsiskaičiuoti. Nuteistasis P. S. nurodė, kad jis pasigedo cigarečių pakelio, o kadangi R. S. iki tol jam buvo nepažįstamas asmuo, bei esant kitų nuteistųjų įtarimams, kad tai galėjo padaryti būtent R. S., jis dėl cigarečių vagystės užsipuolė pastarąjį ir jam sudavė kelis smūgius. Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad nuteistųjų nusikalstamus veiksmus lėmė ne, kaip nustatė teismas, chuliganiškos paskatos, o labai aiškios ir nuteistiesiems atrodžiusios gana svarios (dingęs bendrai suvartoti įgytas alkoholis ir cigaretės) asmeninės priežastys. Analizuodama tolimesnę įvykių eigą, gynėja nurodo, kad iš bylos matyti, jog I. P. iš nukentėjusiojo R. S. paėmė mobilaus ryšio telefoną ir pažadėjo grąžinti, kai jis atiduos dingusius daiktus. R. S. tada pasišalino ir grįžo su policijos pareigūnais, kuriuos iškvietė norėdamas atgauti iš jo paimtą mobilaus ryšio telefoną. Kai nukentėjusysis su policijos pareigūnais išvyko, nuteistieji D. M., A. P., E. F. ir E. J. parsivežė R. S. ir toliau gėrė, o po to sukonfliktavo dėl R. S. iškviestų policijos pareigūnų, dėl ko prieš nukentėjusįjį buvo pavartotas smurtas. Tai yra, nuteistieji prieš nukentėjusįjį smurtavo kerštaudami. Paminėtos aplinkybės patvirtina, kad tarp sugėrovų - nukentėjusiojo ir nuteistųjų iš pradžių kilo asmeninis tarpusavio konfliktas dėl dingusio alaus ir cigarečių, o vėliau dėl nuteistųjų pyktį sukėlusių R. S. veiksmų - pareigūnų iškvietimo. Tad nei viena nurodyta smurto panaudojimo nukentėjusiojo atžvilgiu priežastis pagal savo turinį nelaikytina chuliganiškomis paskatomis.

4.3. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad išgertuvės vyko privačioje valdoje, kas reiškia, kad nuteistieji, veikdami bendrai prieš nukentėjusįjį, privačioje valdoje negalėjo pademonstruoti aiškaus visuomenės negerbimo, elementarių moralės bei elgesio normų ignoravimo, siekio pasirodyti prieš aplinkinius, pademonstruoti niekinamo požiūrio į juos, nes privačioje valdoje, išskyrus sugėrovus, jokių kitų asmenų nebuvo. Teismas visiškai nepasisakė, kuo konkrečiai pasireiškė visuomenės negerbimas, siekis pasirodyti prieš aplinkinius, niekinamo požiūrio į aplinkinius demonstravimas. Tai, kad sveikatos sutrikdymo veiksmai atlikti privačioje valdoje nekvalifikuojami pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą rodo ir teismų praktika.

4.4. Apibendrindama šiuos skundo argumentus, apeliantė tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir dėl to paskyrė neteisingą bausmę.

Šalies argumentai

4.5. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad nuteistojo P. S. kaltė pagrįsta prieštaringais ir nenuosekliais nukentėjusiojo R. S. parodymais. Iš ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusiojo duotų parodymų nebuvo galima suprasti įvykio aplinkybių, nukentėjusysis nesiorientavo laike. Teisme aiškinantis įvykio aplinkybes paaiškėjo, kad nukentėjusysis P. namuose girtavo ne vieną naktį, t. y., atvažiavęs sausio 28 d. vakare girtavo per naktį, po to sausio 29 d. vartojo alkoholinius gėrimus ir tos dienos vakare nurodo kilus konfliktui tarp jo ir nuteistųjų. Apeliantės ginamasis P. S. nurodė, kad jis nuėjo pas I. P. į namus atsigerti ir tą dieną atvažiavo R. S.. P. S. pas P. namuose buvo iki vidurnakčio, nes kai jis sudavė smūgius nukentėjusiajam, jo draugė V. T. jį išsivedė. Pas P. buvo užėjęs kitos dienos ryte, buvo trumpai. Kad P. S. prie vidurnaktį išėjo į namus, patvirtino visi nuteistieji bei nukentėjusysis, kuris nurodė, kad prieš išeidamas P. S. jam sudavė į veidą. Be to, nukentėjusysis nurodė, kad visi kiti nuteistieji prieš jį smurtauti pradėjo praėjus pusvalandžiui po to, kai smūgius jam sudavė P. S.. Atsižvelgiant į tai, kad nukentėjusysis nurodė, kad apeliantės ginamasis prieš išeidamas jam su kėde sudavė per galvą, dėl ko iškilo gumbas, darytina išvada, kad vėliau P. S. kitiems nuteistiesiems naudojant smurtą prieš nukentėjusįjį nedalyvavo, kas reiškia, kad jis be pagrindo pripažintas kaltu bendrai veikdamas padaręs nesunkų sveikatos sutrikdymą nukentėjusiajam.

4.6. Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismo padaryta išvada, kad P. S. turėjo dalyvauti išgertuvėse atsižvelgus į tai, jog A. P. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad tik V. T. tai išeidavo, tai ateidavo, yra nepagrįsta jokiais kitais byloje surinktais įrodymais. Liudytojai po P. S. išėjimo nenurodė jokių aplinkybių dėl jo sugrįžimo į P. namus, jis neminimas įvykio dalyvių jokiuose vėlesniuose veiksmuose, tame tarpe ir nukentėjusiojo parsivežime. Nors nukentėjusysis teismo posėdžio metu nurodė, kad P. S. grįžo, tačiau jis nenurodė nei kada, nei kokioms aplinkybėms esant jis grįžo, ikiteisminio tyrimo metu duomenų apie P. S. sugrįžimą nukentėjusysis nenurodė.

4.7. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad 2018 m. sausio 30 d. apklausiamas liudytoju, nukentėjusysis, įvardinęs nuteistuosius, išskyrus P. S., su kuriais gėrė P. namuose, nurodė, kad ten buvo dar vienas vaikinas – 28 metų amžiaus, šviesių plaukų, smulkaus kūno sudėjimo. 2018 m. vasario 1 d. apklausos metus vėl išvardino išgertuvėse dalyvavusius asmenis, išskyrus P. S., ir nurodė, kad buvo dar vienas asmuo. 2018 m. kovo 12 d. nurodė, kad P. S., kurio pavardę jis sužinojo iš tyrėjos, šiai parodžius jo nuotrauką, jį mušė kartu su kitais kaltinamaisiais, kai jis buvo parsivežtas antrą kartą, tačiau teigė nematęs, kas kiek smūgių jam sudavė. Iš bylos duomenų matyti, kad P. namuose išgertuvėse dalyvavo ir dar vienas asmuo – P. M., tačiau nukentėjusysis nurodo, kad šis jo nemušė, kai tuo tarpu I. P. nurodo šį asmenį taip pat dalyvavus naudojant smurtą prieš R. S., be to, P. M. su kitais važiavo parsivežti R. S. šiam pirmą kartą pasišalinus.

4.8. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad iš bylos duomenų matyti, kad nesunkus sveikatos sutrikdymas nukentėjusiajam padarytas dėl nosies kaulo lūžių. Pasak nukentėjusiojo, šis sužalojimas jam buvo padarytas po to, kai jis per prievartą buvo parvežtas į P. namus, po to, kai iš jų išvyko su policijos pareigūnais. Tai yra, šis sveikatos šis sveikatos sužalojimas nukentėjusiajam buvo padarytas tuo metu, kai P. S. jau buvo išėjęs iš P. namų ir naudojant smurtą prieš R. S. nedalyvavo. Kaip jau nurodyta, P. S. neneigia sudavęs du smūgius nukentėjusiajam R. S., tačiau tai padarė ne bendrai veikdamas, o vienas, po to, kai paaiškėjo kad dingo jo cigaretės, ir jų vagyste buvo apkaltintas nukentėjusysis. P. S. sudavus du smūgius nukentėjusiajam, jo draugę V. T. jį išsivedė, todėl P. S. turi atsakyti tik už tuos veiksmus, kuriuos padarė. Kadangi nukentėjusysis R. S. nurodė, kad nosis jam buvo sulaužyta sausio 30 d. paryčiais, byloje nėra jokių duomenų, išskyrus nenuoseklius nukentėjusiojo parodymus, kad padarant šį sužalojimą bendrai su kitais nuteistaisiais dalyvavo P. S., jis baudžiamojon atsakomybėn trauktinas tik už nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje. Perkvalifikavus P. S. veiksmus į BK 140 straipsnio 1 dalį, keistina nuosprendžio dalis dėl solidarios neturtinės žalos atlyginimo, priteisiant iš P. S. nukentėjusiajam R. S. 150 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

5. Nuteistojo E. J. gynėjas advokatas Egidijus Jonas Grigaravičius apeliaciniame skunde prašo panaikinti Marijampolės apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 19 d. apkaltinamąjį nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį E. J. atžvilgiu arba pakeisti skundžiamą nuosprendį bei sušvelninti paskirtą laisvės atėmimo bausmę ir, pritaikius BK 75 straipsnį, atidėti bausmės vykdymą

5.1. Apeliaciniame skunde teigiama, kad E. J. nepadarė jam inkriminuotų nusikalstamų veikų. Nurodoma, kad teismas visiškai neaptarė, nesvarstė ginčytinų aplinkybių, jog 2018 m. sausio 30 d. R. S. skunde - pareiškime nurodė kitus asmenis, kurie smurtavo, mušė jį, tačiau visiškai nenurodė jam pažįstamo E. J.. 2018 m. sausio 30 d. liudytojo apklausos protokole R. S. sukonkretino įvykio aplinkybes nurodydamas, kaip prieš jį vartojo fizinį smurtą kiti asmenys, bet E. J. nenurodė. Paaiškino, kad automobiliu jį atsivežė atgal ir liepė važiuoti, įsisodino kiti asmenys, automobilyje buvęs E. J. jokių veiksmų neatliko. R. S. buvo apklaustas dar du kartus, jis aiškiai nurodė, kokius konkrečius smurtinius veiksmus atliko kiti asmenys, tačiau nieko detalesnio nenurodė apie E. J., tepaminėjęs, kad mušė ir šis.

5.2. Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas neaptarė R. S. asmenybės, neatsižvelgė į tai, kad jis dažnai girtauja, nėra nepriekaištingos reputacijos, nesuabejojo ar išties juo galima pilnai pasitikėti, ypač kai jis nieko konkretaus nepaaiškino apie E. J. veiksmus. Vertinant prieštaringus R. S. paaiškinimus, nuosprendyje neaptarta tai, kad jis nutylėjo savo nedraugiškus, neteisėtus veiksmus išgertuvių metu, dėl ko ir atsirado kitų asmenų nepasitenkinimas, kilo konfliktas, kurio metu jis patyrė fizinį smurtą. Nuosprendyje neatriboti pirminiai įvykiai dėl nedraugiškų, neteisėtų R. S. veiksmų bei paskesni įvykiai.

5.3. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad ikiteisminio tyrimo metu įtariamojo D. M. apklausoje buvo užuomina apie tai, kad R. S. mušė visi, tame tarpe ir E. J., tačiau teisminio nagrinėjimo metu D. M. nuosekliai paaiškino, kad E. J. tikrai nemušė R. S., kad pats D. M. net neatsimena ar važiavo su juo automobilyje ir E. J., bet tariamai nevažiavusi E. F., tačiau ji ir kiti tvirtina priešingai, kad būtent ji važiavusi automobiliu, kuomet grįžo su R. S.. Teismų praktika pažymi, kad itin atidžiai privaloma vertinti paaiškinimus asmenų, kurie patys atliko nusikalstamus veiksmus, kuomet siekdami sušvelninti savo atsakomybę jie gali apkalbėti kitus asmenis. Atitinkamai pats D. M. pripažino ir kiti asmenys patvirtino šį buvus vienu iš iniciatorių.

5.4. Apelianto tvirtinimu, teismas visiškai nieko nepasisakė apie tai, kad liudytojas P. M., I. P., E. F. nuosekliai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu patvirtino, kad E. J. net nevažiavo parsivežti R. S., kad E. J. nemušė R. S., tai nuosekliai aiškino ir A. P.. Jie patvirtino, jog E. J. net paėmė iš kito asmens peilius bei padėjo saugiau. Iš bylos aplinkybių aišku, kad E. J., būdamas pas P., visiškai niekur automobilyje nevažiavęs, nei parsivežti R. S., nei nusipirkti, atsivežti alaus. Byloje inkriminuojamos nusikalstamos veikos bendrininkų grupėje, tačiau teismas privalėjo individualizuoti kiekvieno dalyvio veiksmus, motyvus, tikslus, tik paskui grupei asmenų kvalifikuoti bendrininkavimą bei kuo konkrečiai tai pasireiškė. E. J. atžvilgiu to nebuvo padaryta, o nepadaryta todėl, kad jis fiziškai nesmurtavo ir neatėmė laisvės R. S.. E. J. neturėjo jokio priešiškumo, nebuvo motyvų, nekonfliktavo su R. S., neatėmė laisvės. E. J., kaip ir liudytojas P. M., atvyko vėliau ir išvyko anksčiau, nei kiti išgertuvėse ilgokai dalyvavę asmenys.

5.5. Apeliaciniame skunde teigiama, kad nagrinėjamame įvykyje nėra BK 146 straipsnio 2 dalies sudėties. R. S. atvyko į pobūvį, girtavo su kitais asmenimis, paskui kilo konfliktas, patyrė fizinį smurtą. Vėliau su kitais asmenimis grįžęs į pobūvį vėl girtavo, vėl patyrė fizinį smurtą, tačiau jam laisvė per prievartą nebuvo atimta, jis nebuvo vežamas per prievartą ir nebuvo laikomas gyvenamojoje patalpoje prieš savo valią. Patalpos buvo nerakintos, jis laisvai vaikščiodavo į kiemą parūkyti. Apklausti liudytojai, šalia gyvenantys kaimynai paaiškino, kad negirdėjo ir nematė nieko įtartino, o tuomet, kai asmuo paprašė telefono, davė paskambinti, asmuo nesiskundė nei sumušimu, nei laisvės atėmimu, tik telefono praradimu. Pirminiame skunde pareiškime ir apklausoje R. S. visiškai nesiskundė, kad jį būtų laikę kiti asmenys prieš šio valią, per prievartą. R. S. pats norėjo girtauti, vartojo alkoholį kartu su kitais. Svarbu tai, kad E. J. šis kaltinimas visiškai nepagrįstas, neįrodytas. Išties E. J. irgi dalyvavo pobūvyje, vartojo alkoholį, tačiau jis tyčia neatėmė laisvės R. S. ir nebendrininkavo.

5.6. Apelianto įsitikinimu, E. J. bausmė paskirta neteisingai, aiškiai per griežta, todėl skundžiamas nuosprendis keistinas, švelninant bausmę, trumpinant trukmę, taip pat taikant BK 75 straipsnį atidedant bausmės vykdymą. Apylinkės teismas nepakankamai įvertino faktines aplinkybes, kad E. J. ir P. M. atvyko vėliausiai bei išvyko pirmiausiai, kad E. J. buvo vienas iš blaiviausių ir atsimena bei matė esmines aplinkybes. E. J. buvo apkalbėtas girto R. S., kad tariamai ir E. J. smurtavo, sudavė jam smūgį, tačiau R. S. visiškai nepaaiškino konkrečių aplinkybių kodėl, kada, kur, kaip. Skiriant bausmę neatsižvelgta į E. J. itin ramų ir minimalų dalyvavimą pobūvyje. Nors E. J. anksčiau teistas, tačiau nėra pavojingas recidyvistas. Teistas ne už smurtinius nusikaltimus, tai buvo kelios vagystės ir neatsargus nusikaltimas. Pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino asmenybės, selektyviai atrinko kelias neigiamas aplinkybes, tačiau ignoravo reikšmingus duomenis, teigiamą charakterizavimą iš darbovietės, kad asmuo dirba ir gauna legalias pajamas, gyvena šeimyniškai ir augina bei rūpinasi mažamečiu vaiku. Nagrinėjamas įvykis buvo prieš beveik du metus, per šį laikotarpį E. J. vertintinas tik teigiamai, jis neketina daryti naujų nusikalstamų veikų, yra pakankamai pagrindo jo atžvilgiu taikyti bausmės vykdymo atidėjimą.

Žemesnės instancijos teismas

6. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokurorė prašė apeliacinius skundus atmesti, nuteistųjų gynėjai prašė apeliacinius skundus tenkinti.

Nuteistojo D. M. gynėjo advokato Dariaus Karabino, nuteistojo A. P., nuteistojo P. S. gynėjos advokatės Neringos Grubliauskienės, nuteistojo E. J. gynėjo advokato Egidijaus Jono Grigaravičiaus apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies.

7. Baudžiamųjų bylų proceso apeliacinės instancijos teisme taisykles ir tvarką nustato BPK XXV skyriaus normos. BPK 320 straipsnyje numatytos bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrosios nuostatos. Pagal šias nuostatas bylos apeliacine tvarka nagrinėjamos neviršijant apeliacinio skundo ribų. BPK 320 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Tačiau jeigu teismas, nagrinėdamas bylą, nustato esminių šio Kodekso pažeidimų, jis, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, patikrina, ar tai turėjo neigiamos įtakos ne tik asmeniui, dėl kurio skundo nagrinėjama byla, bet ir kitiems skundų nepadavusiems nuteistiesiems (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Taigi, esant minėtoms sąlygoms, teismas gali išplėsti skundo nagrinėjimo ribas.

Dėl A. P., P. S. ir E. J. kaltės nesunkiai sutrikdžius nukentėjusiojo R. S. sveikatą

8. Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 20 straipsniu, 301 straipsniu, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visus byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai pripažino D. M., A. P., P. S., E. J., o taip ir apeliacinių skundų nepateikusias I. P. bei E. F., kaltais nesunkiai sutrikdžius nukentėjusiojo R. S. sveikatą.

9. Nuteistieji D. M., I. P. ir E. F. neneigia, kad smurtavo nukentėjusiojo R. S. atžvilgiu ir savo veiksmais kartu su kitais nuteistaisiais sutrikdė pastarojo sveikatą, todėl teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, dėl jų kaltės plačiau nepasisako. Tuo tarpu nuteistieji A. P., E. J. išvis neigia atlikę kokius nors smurtinius veiksmus nukentėjusiojo atžvilgiu, o nuteistasis P. S. tvirtina, kad jis su kitais nuteistaisiais nebendrininkavo, kadangi smūgius nukentėjusiajam sudavė dar iki tol, kol visi kiti nuteistieji ėmė mušti R. S.. Tuo metu, kai R. S. buvo mušamas kitų nuteistųjų, jis tikina išvis nebuvęs P. namuose, todėl turi atsakyti tik už savo paties veiksmais R. S. padarytą sužalojimą, t. y., jo veiksmai turi būti kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad visi nuteistieji, veikdami bendrininkų grupe, nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo R. S. sveikatą. Pirmosios instancijos teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados dėl nuteistųjų nukentėjusiajam sukelto nesunkaus sveikatos sutrikdymo ir motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė nuteistųjų versijas. Tai, kad bylos įrodymus teismas įvertino ne taip, kaip to norėtų apeliantai, nereiškia, kad teismas, vertindamas įrodymus, padarė baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų.

Žemesnės instancijos teismas

10. Byloje neginčytinai nustatyta, kad 2018 m. sausio 29 d. – sausio 30 d. P. namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), vyko išgertuvės, kurių metu buvo sumuštas nukentėjusysis R. S.. Specialisto išvadoje Nr. G 43/2018 (10) konstatuota, kad R. S. padaryti odos nubrozdinimai kaktoje, nosyje, dešiniame skruoste – akies apatiniame voke, antakiuose, kairės akies apatiniame voke, viršugalvyje, poodinės kraujosruvos akių vokuose, skruostuose, kairiame smilkinyje – ausyje – žande, kairiame žaste, pogleivinė kraujosruva dešinės akies obuolyje, nosies kaulų lūžimas. Sužalojimai padaryti kietais bukais daiktais, pvz.: ranka, koja, kokiais nors aplinkos daiktais, mažiausiai devynių smūgių ar trauminių poveikių pasėkoje. Padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, nes dėl nosies kaulų lūžimo sveikata sutrikdoma ilgiau nei 10 d. (1 t., b. l. 69–70). Ginčas kyla dėl to, ar prie nesunkaus nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymo prisidėjo ir A. P., E. J. bei P. S.. Likusieji nuteistieji neneigia smurtavę R. S. atžvilgiu ir savo bendrais veiksmais nesunkiai sutrikdę pastarojo sveikatą. Teisėjų kolegija pritaria apeliantų teiginiams, jog vien faktas, kad įvykio metu A. P., E. J., P. S. buvo įvykio vietoje, jų kaltės neįrodo, tačiau šiuo atveju A. P. ir E. J. nebuvo tik pasyvūs stebėtojai, jie kartu su bendrininkais tyčia smurtavo R. S. atžvilgiu. P. S. taip pat dalyvavo prieš nukentėjusįjį atliekant nusikalstamus veiksmus, todėl nėra pagrindo sutikti su jo teiginiu, kad sudavęs vieną smūgį, išėjo namo ir atėjo tik ryte, kai R. S. jau buvo sumuštas. Nuteistųjų A. P., E. J. ir P. S. versiją dėl to, kad jie nėra kalti dėl R. S. nesunkaus sveikatos sutrikdymo, teisėjų kolegija atmeta, ją vertina kaip siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės ir daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai juos pripažino kaltais nesunkiai sutrikdžius R. S. sveikatą veikiant bendrininkų grupe.

11. Kad nukentėjusiojo R. S. sveikata buvo nesunkiai sutrikdyta visų nuteistųjų bendrais veiksmais, visų pirma, patvirtina jo paties parodymai. Nors nukentėjusysis, duodamas parodymus, atsakinėdamas į visų nuteistųjų gynėjų klausimus, painiojosi laike ir vietoje, tačiau pastebėtina, kad visų apklausų metu jis kategoriškai tvirtino, kad išgertuvių metu buvo sumuštas, įvardijo tuos pačius jo atžvilgiu smurtavusius asmenis – D. M., I. P., A. P., E. J., P. S. ir E. F.. Nukentėjusysis tvirtino, kad visi šie asmenys aptariamu laikotarpiu jį mušė. Nors jo parodymų patikimumą bandoma sumenkinti argumentuojant tuo, jog įvykio metu jis buvo neblaivus, tačiau pastebėtina, kad 2018 m. sausio 30 d. 12.31 val. jam buvo nustatytas vos 0,49 promilių neblaivumas (1 t., b. l. 20). Liudytojas V. K. parodė, kad apie 6 val. pas jį į namus buvo atėjęs nukentėjusysis ir prašė telefono iškviesti policiją, kadangi iš jo atėmė telefoną ir mušė. Tuo metu nuo nukentėjusiojo sklido alkoholio kvapas, bet jis negriuvinėjo. Policijos duomenų bazės ROIK išraše nurodyta, kad 2018 m. sausio 30 d. 5.43 val. gautas R. S. pranešimas apie tai, kad I. P. savo namuose jį sumušė ir atėmė telefoną. Patikrinimo metu telefonas R. S. buvo grąžintas. Išraše taip pat nurodyta, kad ant R. S. veido ir rankų matėsi nubrozdinimai (1 t., b. l. 9-11). To, kad nukentėjusysis būtų buvęs smarkiai apgirtęs, neužfiksuota nei minėtame ROIK išraše, nei į įvykio vietą pagal R. S. pirminį iškvietimą vykusio pareigūno M. B. parodymuose. Įvertinus šiuo duomenis nėra pagrindo manyti, kad nukentėjusysis tuo metu, kai prieš jį buvo atliekami nusikalstami veiksmai, buvo tiek neblaivus, jog nebūtų galėjęs prisiminti su juo atliekamų veiksmų ir prieš jį smurtavusių asmenų, juolab, kad kaip ir minėta, visų apklausų metu jis gana detaliai atpasakojo įvykio detales, seką, konkrečiai įvardijo konflikto priežastis, jį mušusius asmenis. Pastebėtina, kad jis buvo apklaustas iškart po įvykio, sekančią dieną po įvykio savo parodymus jis patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu. Nukentėjusiojo ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotose parodymuose esantys netikslumai dėl tikslaus laiko, kada jo atžvilgiu buvo smurtaujama, dėl prieš jį suduotų smūgių eiliškumo ir to, kas kiek smūgių sudavė, visiškai nepaneigia fakto, kad visi nuteistieji, veikdami bendrai nesunkiai sutrikdė jo sveikatą. Nukentėjusysis teisme kategoriškai patvirtino, kad tikrai jį mušė visi nuteistieji (D. M., A. P., E. J., I. P., A. P., E. F.), parodymų patikrinimo vietoje metu jis nurodė vietas, kuriose buvo mušamas, kur jam buvo grasinama. Byloje nenustatyta aplinkybių, dėl kurių nukentėjusysis galėtų apkalbėti nuteistuosius. Nei su vienu iš jų jo santykiai anksčiau nebuvo konfliktiški, su dalimi jų iki išgertuvių nebuvo pažįstamas, ką patvirtino ir patys nuteistieji. Todėl nėra jokio logiško paaiškinimo, kodėl nukentėjusysis, tvirtindamas, kad P. namuose jį mušė visi nuteistieji, būdamas įspėtas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, galėtų juos apkalbėti, apkaltinti nebūto nusikaltimo padarymu. Nukentėjusysis taip pat kategoriškai paneigė nuteistųjų teiginius, kad jį mušė P. M.. Jis aiškino, kad pastarasis, priešingai, bandė jį užstoti. Pats P. M. taip pat neigė mušęs nukentėjusįjį, to nenurodė ir nuteistoji E. F.. Tad nuteistųjų I. P., E. J., taip pat nuteistųjų A. P., D. M. vėlesnių apklausų metu parodymai dėl to, kad R. S. mušė P. M. neatitinka tikrovės, o tai leidžia abejoti jų teisme duotų parodymų nuoširdumu. Todėl teisėjų kolegija kaip patikimus ir teisingus vertina nuteistųjų D. M. bei A. P. ikiteisminio tyrimo pirmosios apklausos metu, kuri buvo netrukus po įvykio, duotus parodymus, kurių nuteistieji dar neturėjo galimybių suderinti. Kad jų parodymai buvo derinami, akivaizdžiai matyti įvertinus I. P. ir P. S. parodymus.

Žemesnės instancijos teismas

12. Kasacinės instancijos teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostata, jog teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje, neturi būti suprantama tiesiogiai, t. y. kad nuosprendis turi būti grindžiamas tik tais kaltinamųjų, nukentėjusiųjų ir kitų asmenų parodymais, kurie duoti teisiamajame posėdyje. Teismas turi teisę nuosprendį grįsti visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais įrodymais, tačiau juos visus privalo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje BPK 271–292 straipsniuose nustatyta tvarka: apklausti asmenis; perskaityti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme, nustatęs BPK 276 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose nurodytas aplinkybes; byloje esantiems įrodymams patikrinti gali perskaityti ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duotus kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymus, kaip liudytojus apklausti apklausą ikiteisminio tyrimo metu atlikusius pareigūnus (BPK 276 straipsnio 1, 4 dalys); perskaityti dokumentus bei apžiūrėti daiktus. Teisme perskaityti ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ar liudytojo parodymai, skirtingai nuo teisme perskaitytų jų parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo teisėjui, nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau šiais duomenimis galima patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus, ir jie gali būti reikšmingi teismui tikrinant ir vertinant teisiamajame posėdyje gautus kaltinamųjų, nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymus, ekspertizės aktą ir specialisto išvadą, byloje esančius dokumentus ir daiktinius įrodymus. Taigi, kaltinamojo parodymų, duotų prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui, perskaitymas ir analizė bendrame bylos duomenų kontekste gali turėti reikšmės formuojantis teismo vidiniam įsitikinimui, galutiniam įrodymų įvertinimui (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-307-689/2019).

13. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas savo išvadas grindė būtent sugretindamas visų kaltinamųjų parodymus, duotus tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu. Tokiu būdu buvo nustatyta, kurie kaltinamieji ir dėl kokių priežasčių keitė savo parodymus, juos derino prie kitų kaltinamųjų parodymų ir pan. Teisėjų kolegijos vertinimu, apylinkės teismas išsamiai aptarė visų bendrininkų parodymus ir teisingai nustatė nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes. Nuteistųjų parodymai viso baudžiamojo proceso metu nebuvo nuoseklūs ir neprieštaringi, todėl jų laikyti patikimais, nekeliančiais abejonių, nėra pagrindo.

14. Kalbant apie nuteistųjų parodymus, pastebėtina, kad šie yra prieštaringi, nesutampa tarpusavyje ir kito viso proceso metu. Apklausiami pirmosios instancijos teisme nuteistieji D. M., A. P. atsisakė ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, kuriuose pripažino savo kaltę dėl smurtavimo R. S. atžvilgiu ir kur nurodė, kad jie visi mušė nukentėjusįjį, tačiau parodymų pakeitimo aplinkybių logiškai paaiškinti negalėjo. Nėra pagrindo sutikti su nuteistųjų teiginiais, kad jų pirminius parodymus (pastarieji buvo duoti praėjus dviem dienoms po įvykio) užrašė policijos pareigūnai taip, kaip norėjo ir kad jie buvo verčiami pasirašyti po apklausos protokolais. Šiuos jų teiginius paneigė liudytoju apklaustas policijos pareigūnas A. B.. Duomenų, patvirtinančių tokius nuteistųjų teiginius, byloje nėra, nuteistieji dėl neva jiems daryto neteisėto poveikio nesiskundė, nerašė skundų prokuratūrai ar kitoms institucijoms, vėlesnes apklausas atlikusiai tyrėjai. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad teisė turėti gynėją ikiteisminio tyrimo metu buvo išaiškinta, tačiau jo buvo atsisakyta, tad nuteistojo A. P. teiginiai apie pažeistą teisę į gynybą yra nepagrįsti. Pastebėtina, kad nuteistosios E. F. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai iš esmės atitiko nuteistųjų A. P. ir D. M. pirmuosius ikiteisminio tyrimo parodymus. Šios apklausos metu ji paaiškino, kad girtavo visi, tiek ir P. S.. Ateidavo ir išeidavo tik pastarojo mergina V. T.. E. F. aiškino, kad nukentėjusiajam tikrai sudavė P. S., I. P., D. M. ir ji pati. R. S. buvo prakirstas antakis. Kadangi ne visą laiką buvo toje vietoje, kur buvo mušamas R. S., kas dar jo atžvilgiu smurtavo, nežino. Liudytoja policijos pareigūnė L. A. paaiškino, kad apklausų metu parodymai buvo duodami laisva valia. E. F. labai nuoširdžiai davė parodymus, gailėjosi susidėjusi su tokia kompanija. Teisme E. F. nurodė, kad neprisimena aptariamo įvykio aplinkybių, o pagarsinus ikiteisminio tyrimo metu jos duotus parodymus ėmė tvirtinti, kad ir tuo metu ji nieko neprisiminė ir viską tik spėliojo. Teisėjų kolegija netiki tokiu jos aiškinimu, kadangi, kaip minėta, E. F. apklausą atlikusi policijos tyrėja L. A. paaiškino, kad parodymus pastaroji davė labai nuoširdžiai. Be to, ši liudytoja nurodė, kad apklausos yra filmuojamos, tad joks poveikis ir parodymų iškraipymas yra negalimi. Todėl teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimu vadovautis E. F. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kadangi jie daugelyje aplinkybių atitinka nukentėjusiojo parodymus, o taip pat ir nuteistųjų D. M. ir A. P. ikiteisminio tyrimo metu pirmųjų apklausų metu duotus parodymus. Dėl nurodytų priežasčių tikima ir D. M. bei A. P. ikiteisminio tyrimo metu pirmosios apklausos metu duotais parodymais, kurie iš esmės neprieštarauja ir patvirtina nukentėjusiojo viso proceso metu duotus parodymus.

15. Vertinant nuteistojo P. S. parodymus, pastebėtina, kad jie taip pat nebuvo nuoseklūs. Ikiteisminio tyrimo metu jis tvirtino, kad išgertuvėse pas P. nedalyvavo. Įvykio išvakarėse jis buvo atėjęs pas kaimynus P. parūkyti. Kadangi R. S. paėmė jo cigarečių pakelį ir ėjo laukan, jis pastarąjį pasivijęs nestipriai įspyrė į užpakalį. Po to jis išėjo namo ir atėjęs tik sekančios dienos rytą kieme pamatė sumuštą R. S.. Teisme jis jau aiškino, kad buvo nuėjęs pas P., kur jau buvo R. S., D. M., E. F., A. P. ir I. P. bei jo draugė V. T., atsigerti alaus. R. S. buvo apkaltintas dėl dingusio alaus ir cigaretės. Jis pirmas trenkė R. S. į antakį ir įspyrė į užpakalį. Tai pamačiusi V. T., išsivedė jį namo. Tuo metu R. S. daugiau niekas nemušė. Po to į P. namus jis atėjo tik rytojaus dieną ir pamatė kieme sumuštą R. S., tačiau kas tai padarė, nežino. Nors P. S. parodymus tvirtino ir nuteistoji I. P., tačiau teisėjų kolegija jos parodymais netiki, kadangi jie akivaizdžiai suderinti su P. S. parodymais, be to prieštarauja pirminiams A. P., D. M. parodymams, nukentėjusiojo ir E. F. parodymams. Pirminės apklausos metu ji tvirtino, kad P. S. praskėlė antakį ir išėjo. Sekančios apklausos metu, kuri vyko jau po P. S. apklausos, kurios metu jis tikino, kad buvo atėjęs tik parūkyti, ji taip pat ėmė tvirtinti, kad P. S. buvo atėjęs tik parūkyti, o po to užsuko ryte. Teisme ji jau tvirtino savo pirmosios apklausos metu duotus parodymus, o P. S. taip pat ėmė tvirtinti sudavęs R. S. ir išėjęs. Teisėjų kolegija nekvestionuoja nuteistojo teisės laisvai rinktis gynybos taktiką ir keisti parodymus, tačiau aptartas P. S. parodymų nenuoseklumas sudaro pagrindą nuteistojo parodymus vertinti kaip nepatikimus, juolab, kad juos paneigia kiti anksčiau paminėti įrodymai. Nors apeliaciniame skunde tikinama, kad P. S. po suduoto smūgio išsivedė draugė V. T., tačiau pastebėtina, kad nukentėjusysis nurodė, jog kai P. S. atėjo su moterimi, jis buvo neilgai, tačiau vėliau atėjo vienas ir tada jis jau buvo ilgai. Nėra pagrindo sutikti su apeliantės teiginiais, kad nukentėjusysis, duodamas parodymus apie P. S., jį maišo su kitu asmeniu. Nors ikiteisminio tyrimo metu jo atpažinimas ir nebuvo atliekamas pagal BPK reikalavimus, tačiau nukentėjusysis nurodė gerai įsidėmėjęs jį mušusius asmenis, teisminio nagrinėjimo metu, duodamas parodymus apie P. S., jis ranka parodė būtent į jį. Atsižvelgus į tokius nukentėjusiojo parodymus, be to, juos sugretinus su kitais byloje esančiais įrodymais, t. y., E. F. parodymais, nuteistųjų A. P. ir D. M. ikiteisminio tyrimo metu pirminių apklausų metu duotais parodymais, daroma išvada, kad P. S. veikė kartu su kitais nuteistaisiais, nors ir nebuvo su jais susitaręs, tačiau konkliudentinais veiksmais išreiškė pritarimą kitų nuteistųjų veiksmams ir dėl to yra pagrįstai pripažintas kaltu nesunkiai sutrikdęs R. S. sveikatą veikdamas bendrininkų grupe su kitais nuteistaisiais.

16. Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių baudžiamajame įstatyme nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Bendrininkavimas iš esmės yra ypatinga tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis. Būtinas bet kurios bendrininkavimo formos požymis yra bendrininkų tarpusavio susitarimas. Teismų praktikoje įsitvirtinusi nuostata, kad bendrininkų susitarimas dėl bendros nusikalstamos veikos gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu, konkliudentiniais veiksmais, todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nebūtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-197/2009, 2K-275/2007, 2K-229/2008, 2K-403/2012, 2K-300-699/2015 ir kt.)

17. Šioje byloje, kaip ir minėta, nuteistųjų susitarimas reiškėsi konkliudentiniais veiksmais. Nors apeliaciniuose skunduose nurodoma, kad E. J., A. P. ir P. S. nebuvo atlikę jokių tokio pobūdžio veiksmų, byloje surinktais įrodymais neginčijamai nustatyta, kad savo elgesiu jie pritarė kitų šioje byloje nuteistų asmenų neteisėtiems veiksmams – fizinio smurto prieš nukentėjusįjį vartojimui ir taip išreiškė savo tikrąją valią. Jie suvokė, kad dalyvauja nusikaltimo padaryme ir sąmoningai pasirinko būtent tokį elgesio variantą – kartu su kitais nuteistaisiais prisijungė prie nukentėjusiojo žalojimo ir nesunkiai sutrikdė pastarojo sveikatą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad bendravykdytojas yra ne tik tas asmuo, kuris pats realizuoja visus nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius, bet ir tas, kuris realizuoja dalį jų. Nereikalaujama, kad visi bendravykdytojai visiškai realizuotų BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje numatytą pavojingos veikos požymį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-605/2007, 2K-211/2008, 2K-403/2012, 2K-300-699/2015 ir kt.). Nustačius asmenų susitarimą veikti bendrai, jų suvokimą, kad kėsinasi į tą patį objektą bei kitus bendrininkavimo subjektyviuosius požymius, taip pat konstatavus, kad bendrais veiksmais asmenys realizavo bent dalį bendros nusikalstamos veikos sudėties objektyviųjų požymių, laikoma, kad tokie asmenys veikė kaip bendravykdytojai (BK 24 straipsnio 3 dalis). Taigi nagrinėjamoje byloje yra pagrįstai nustatyta, kad nusikalstamas veikas nuteistieji įvykdė veikdami bendrininkų grupe.

18. Įvertinusi byloje surinktus įrodymus, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl nuteistųjų E. J., A. P., P. S. kaltės nesunkiai sutrikdžius nukentėjusiojo sveikatą nustatymo, tačiau pritardama apeliantų argumentams, pažymi, kad pripažindamas juos, o taip pat ir D. M. bei apeliacinių skundų nepateikusias E. F. ir I. P. kaltais pirmos instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą kvalifikuodamas jų veiksmus pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą.

Motyvuojamoji dalis

Dėl nuteistųjų veiksmų kvalifikavimo pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą

19. Pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą baudžiamas tas, kas nesunkiai sužalojo ar susargdino žmogų dėl chuliganiškų paskatų. BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkto norma yra specialioji BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytos normos atžvilgiu. Teisingam nusikalstamos veikos kvalifikavimui pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą svarbus nusikalstamos veikos motyvo – chuliganiškų paskatų – nustatymas. Skundžiamame nuosprendyje pagrįstai nurodoma, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo nutartyse yra ne kartą pažymėjęs, kad chuliganiškos paskatos – tai nusikalstamo elgesio motyvas, kuris konstatuojamas nustačius, kad sveikatos sutrikdymo veiksmus lėmė kaltininko noras pademonstruoti aiškų žmogaus ir visuomenės negerbimą, elementarių moralės bei elgesio normų ignoravimą, siekis priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos, kai nėra jokių smurtinius veiksmus pateisinančių priežasčių arba kaip pretekstas savo veiksmams panaudojama mažareikšmė dingstis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose 2K-75/2005, 2K-716/2007, 2K-144/2008, 2K-241/2009, 2K-266/2009, 2K-7/2013). Chuliganiškos paskatos, kaip nesunkų sveikatos sutrikdymą kvalifikuojanti aplinkybė, paprastai neinkriminuojamos tada, kai kaltininkas fizinį smurtą naudoja dėl kilusių asmeninių nesutarimų, konflikto su nukentėjusiaisiais, keršydamas šiems dėl jų pačių poelgių ir pan., t. y. kai nusikalstamus veiksmus lemia konkrečios juos paaiškinančios priežastys.

20. Išnagrinėjusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nuteistieji fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį vartojo dėl kilusių asmeninių nesutarimų ir keršto, o ne dėl chuliganiškų paskatų, kaip kad nepagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas. Pastebėtina, kad nei kaltinamajame akte, nei nuosprendyje aprašant nusikalstamą veiką, nenurodyta, kad nukentėjusiojo sveikata sutrikdyta dėl chuliganiškų paskatų. Kaip matyti iš nuteistųjų ir nukentėjusiojo parodymų, konfliktas tarp sugėrovų, vakarėlio dalyvių pirmiausia kilo dėl to, kad buvo pasigesta cigarečių bei alaus ir jų dingimu buvo apkaltintas R. S.. Dėl to jam buvo suduota, o be to, I. P. iš jo paėmė mobilaus ryšio telefoną. Siekdamas atgauti telefoną, R. S. iškvietė policijos pareigūnus ir su jų pagalba atgavo savo mobilaus ryšio telefoną, be to, policijos pareigūnų buvo išvežtas iš P. namo. Tokie R. S. veiksmai sukėlė nuteistųjų pyktį ir šie nusprendė jam atkeršyti, pastarąjį pamokyti. R. S. prievarta buvo parvežtas į P. namus, kur jo atžvilgiu buvo naudojamas fizinis smurtas, išsakomi grasinimai. Taigi smurtinius R. S. atžvilgiu nukreiptus veiksmus sąlygojo labai aiškios ir nuteistiesiems atrodžiusios gana svarios asmeninės priežastys – dingęs alus ir cigaretės, nepasitenkinimas policijos pareigūnų iškvietimu, pyktis dėl šio poelgio. Tad nei viena nurodyta smurto panaudojimo priežastis pagal savo turinį nelaikytina chuliganiškomis paskatomis. Be to, išgertuvės vyko, konfliktas kilo privačioje valdoje – P. gyvenamajame name. Jokie pašaliniai asmenys nematė R. S. atžvilgiu atliekamų smurtinių veiksmų. Atsižvelgus į visa tai, kas paminėta, daroma išvada, kad nuteistųjų veiksmai nesudaro BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte nustatytos nusikaltimo sudėties. Apygardos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, D. M., A. P., E. J., P. S., I. P. ir E. F. (pastarosios apeliacinių skundų nepateikė, tačiau baudžiamasis įstatymas netinkamai taikytas ir jų atžvilgiu, todėl ši teisės taikymo klaida turi būti ištaisyta), nusikalstamą veiką kvalifikavęs pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, todėl visų nuteistųjų veika perkvalifikuotina kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, atitinkamai švelninamos ir visiems nuteistiesiems (net ir apeliacinių skundų nepateikusioms I. P. ir E. F.) paskirtos bausmės.

Dėl BK 146 straipsnio 2 dalies taikymo

21. Skundžiamu nuosprendžiu D. M., A. P. ir E. J. pripažinti kaltais ir dėl neteisėto R. S. laisvės atėmimo panaudojant fizinį smurtą. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas D. M., A. P. ir E. J. inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 146 straipsnio 2 dalyje padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai sprendė dėl pastarųjų kaltės padarius jiems inkriminuotą BK 146 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą. Nuteistųjų kaltė pagrįsta teisme ištirtais ir nuosprendyje paminėtais bylos duomenimis, kurie, kaip įrodymų šaltinis, gauti teisėtais būdais ir priemonėmis, t. y. baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka, kas visumoje suponuoja pagrįstą išvadą, jog sprendžiant D. M.. A. P. ir E. J. kaltės klausimą, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, padaryta nebuvo. Apeliacinių skundų motyvai, kuriais siekiama nuteistųjų išteisinimo pagal BK 146 straipsnio 2 dalį yra nepagrįsti ir atmetami. D. M., A. P. ir E. J. kaltę dėl neteisėto R. S. laisvės atėmimo panaudojant fizinį smurtą, neabejotinai patvirtina byloje surinkti duomenys, kuriuos teismas pagrįstai pripažino įrodymais. Šiuo aspektu pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstyta argumentacija pagrįsta faktiniais bylos duomenimis ir yra pakankama. Nuteistųjų versija, kad nukentėjusysis laisvai galėjo išeiti, paneigta byloje esančių įrodymų visuma. Teismas D. M., A. P. ir E. J. kaltę dėl BK 146 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo pagrindė įvertinęs ne tik kiekvieną įrodymą atskirai, tačiau vertino jų visumą, ir pripažino, jog šių duomenų pakanka nuteistųjų atžvilgiu priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Surinktų ir teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtų ir įvertintų įrodymų visetas patvirtina, kad nuteistieji D. M., A. P. ir E. J. aktyviai dalyvavo nukentėjusiajam neteisėtai atimant laisvę panaudojant fizinį smurtą.

22. Kaip jau ir minėta anksčiau, nuteistųjų parodymai dėl aptariamo įvykio aplinkybių viso proceso metu kito, buvo prieštaringi, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jais vadovavosi tik toje dalyje, kiek jie atitiko kitus byloje esančius įrodymus. D. M. ir A. P. teisme neigė prievarta parvežę R. S. į P. namus, teigė, kad jis savo noru įsėdo į automobilį. E. J. išvis neigė, kad vyko kartu su jais parsivežti R. S., ką tvirtino ir I. P., tačiau šiuos jų teiginius paneigia minėtoje dalyje nuoseklūs nukentėjusiojo parodymai. Jis viso proceso metu tvirtino, kad jis buvo jėga, sugriebus už rankų įsodintas į automobilį ir parvežtas į P. namus. Tai padarė D. M., E. J. ir A. P.. D. M. ir A. P. pirmosios apklausos ikiteisminio tyrimo metu taip pat pripažino šią aplinkybę, tačiau vėliau ėmė neigti. Kaltę buvo bandoma perkelti P. M., nors pastarasis ir nukentėjusysis neigė, jog šis būtų atlikęs kokius nors neteisėtus veiksmus. Nors teigiama, kad R. S., parvežus jį į P. namus, ten prievarta nebuvo laikomas ir galėjo bet kada išeiti, tačiau jis pats tikino, kad išeiti jam nebuvo leidžiama. Kad jis kada panorėjęs negalėjo išeiti, be nukentėjusiojo parodymų patvirtina ir liudytojų J. K. ir P. M. parodymai. Šių asmenų suinteresuotumas bylos baigtimi nenustatytas, jų parodymai neprieštaringi, todėl pirmosios instancijos teismas jais pagrįstai vadovavosi spręsdamas A. J., D. M. bei A. P. kaltės pagal BK 146 straipsnio 2 dalį klausimą. Liudytoja J. K. paaiškino, kad ryte apie 8 val. girdėjo triukšmą pas P. ir matė, kad nukentėjusysis bėgo link gyvenvietės šaukdamasis pagalbos. Jį nusivijo A. P., I. P. bei D. M.. Už keleto minučių D. M. ir A. P. jį grubiai suėmę už atlapo partempė į namą, kur dar kurį laiką buvo girdimas triukšmas. Liudytojas P. M. nurodė, kad nors durys ir nebuvo užrakintos, tačiau buvo sakoma žodžiais, kad išeiti negalima.

23. Remdamasi anksčiau išdėstytų duomenų visuma, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistieji D. M., A. P., E. J. betarpiškai realizavo visus jiems inkriminuoto nusikaltimo, numatyto BK 146 straipsnio 2 dalyje, požymius, todėl naikinti skundžiamą nuosprendį ir juos išteisinti, kaip to prašoma apeliaciniais skundais, nėra pagrindo. Kaip jau minėta, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, todėl tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį procesinį sprendimą nei tikėjosi nuteistieji, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos ir padarytos neteisingos teismo išvados.

Dėl BK 145 straipsnio 1 dalies taikymo

24. Pagal BK 145 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Šios nusikalstamos veikos objektyvieji požymiai pasireiškia psichine prievarta – grasinimu nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą. Pagal teismų praktiką grasinimas – tai pavojingas tyčinis poveikis kito žmogaus psichikai, verčiant bijoti, kad dėl tolesnių grasinančio asmens veiksmų gali atsirasti sunkūs neigiami padariniai. Įstatymas nenustato, kokiomis priemonėmis turi būti išreikštas grasinimas, taigi jis gali būti išreiškiamas įvairiomis formomis, pvz., žodžiu, raštu, pasitelkiant elektronines ryšio priemones, konkliudentiniais veiksmais. Grasinimas – tai bauginimo procesas, baimės kitam asmeniui sukėlimas; grasinimo realumui nustatyti nėra būtina, kad grasinantysis iš tikrųjų ketino grasinimą įvykdyti, bet pakanka to, jog nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turėjo pagrindą bijoti grasinimo įgyvendinimo, o kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-26/2010, 2K-341/2010, 2K-12/2011, 2K-410-693/2015). Grasinimas turi būti realus. Sprendžiant klausimą apie grasinimo realumą, paprastai atsižvelgiama į grasinimo motyvus, grasinančiojo ir asmens, kuriam grasinama, tarpusavio santykius, aplinkybes, kurioms esant buvo grasinama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-639/2010).

25. Šios nusikalstamos veikos subjektyvusis požymis – kaltė – pasireiškia tiesiogine tyčia. Tai reiškia, kad kaltininkas supranta, jog grasinimą išsako ar išreiškia taip, kad nukentėjusysis tiki, jog tokie veiksmai gali būti realiai padaryti, ir pats nori tokios nukentėjusiojo būsenos. Motyvai, kurių skatinamas kaltininkas grasina nukentėjusiajam, gali būti įvairūs (kerštas, chuliganiškos paskatos ir pan.), tačiau jie nusikaltimo kvalifikavimui reikšmės neturi.

26. Pagal šioje byloje teismo nustatytas aplinkybes D. M., rankose laikydamas du virtuvinius peilius, grasino nukentėjusiajam nupjauti lytinius organus. Nors nuteistasis teisme tvirtino, kad tai buvo išsakyta juokais, tačiau ikiteisminio tyrimo metu teigė priešingai. I. P. ir A. P. apie tai aiškino, jog peiliai buvo juokais demonstruojami, kad ir pats R. S. juokėsi iš D. M. frazės, kad dabar bus kastruojamas. Kadangi minėtų asmenų parodymai kito viso proceso metu, be to, atsižvelgus į tai, kad juos visus sieja artimi santykiai – D. M. yra I. P. brolis, teisėjų kolegija netiki jų parodymais, kad minėtas grasinimas buvo išsakomas juokais ir vadovaujasi nukentėjusiojo parodymais, kad jis tikėjo, jog grasinimas buvo realus. Teisėjų kolegija neįtikinami skamba teiginiai, kad asmuo po to, kai buvo apkaltintas paėmęs alų ir cigaretes, susilaukęs dėl to priekaištų ir net smūgių, prievarta įsodintas į automobilį ir parvežtas į sugėrovų namus, ten būdamas jų visų mušamas, juoktųsi dėl jam demonstruojamų peilių ir grasinimų nupjauti lytinius organus. Be to, nukentėjusysis paaiškino, kad žinojo, jog D. M. išgėręs yra agresyvus, neprognozuojamas. Pastebėtina, kad D. M. du paskutiniai teistumai yra būtent už smurtinio pobūdžio nusikaltimus, kuriuos padarė būdamas neblaivus. Tad šios aplinkybės patvirtina, kad alkoholio vartojimas iššaukia jo smurtinį elgesį ir nukentėjusysis būdamas su juo pažįstamas tai žinojo, juolab, kad Lietuvos teismų informacinėje sistemoje „Liteko“ esantys duomenys patvirtina, kad paskutinio smurtinio nusikaltimo prieš sugyventinę ir jos mažametį sūnų liudytoju buvo pats R. S.. Atsižvelgus į tai, kas paminėta, daroma išvada, kad nukentėjusysis D. M. veiksmus suvokė kaip realią grėsmę savo gyvybei ar sveikatai. Esant aptartoms aplinkybėms, panaudojus peilius, grasinimas galėjo būti lengvai įgyvendintas, sunkiai sutrikdant žmogaus sveikatą ar net atimant jam gyvybę. Tokį bauginimą peiliais ir išsakytus žodžius teismas pagrįstai įvertino kaip realų grasinimą sunkiai sutrikdyti sveikatą ar nužudyti.

27. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismas, nustatęs ir nuosprendyje išdėstęs visus tiek objektyviuosius, tiek subjektyviuosius D. M. veikos, nurodytos BK 145 straipsnio 1 dalyje, požymius, baudžiamąjį įstatymą jam pritaikė tinkamai.

Dėl nuteistiesiems paskirtų bausmių

28. Perkvalifikavus nuteistųjų D. M., A. P., E. J.. P. S., I. P., E. F. veiksmus dėl nesunkaus nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymo pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, iš naujo sprendžiamas klausimas dėl jiems skiriamų bausmių už šią jų įvykdytą veiką.

29. Bausmė D. M. skiriama atsižvelgus į apylinkės teismo nustatytas jo atsakomybę sunkinančias aplinkybes, kurios nėra ginčijamos, t. y., kad nusikalstama veika padaryta apsvaigus nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui; veika padaryta veikiant bendrininkų grupe ir nusikalstamą veiką padarė recidyvistas. D. M. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Taip pat atsižvelgiama į pirmosios instancijos teismo, o taip pat ir apeliacinės instancijos teismo nustatytas D. M. asmenybę charakterizuojančias aplinkybes: ne kartą teistas, taip pat ir už smurtinio pobūdžio nusikaltimus, baustas administracine tvarka. Pastebėtina, kad šiuo metu jau yra įsiteisėjęs ir jo atžvilgiu 2019 m. spalio 11 d. priimtas nuosprendis, kuriuo D. M. nuteistas pagal BK 150 straipsnio 4 dalį už 2019 m. vasario 1 d. įvykdytą nusikalstamą veiką. Nors yra jauno ir darbingo amžiaus, tačiau niekur nedirbo, piktnaudžiauja alkoholiu vartojimu. Šios paminėtos aplinkybės itin neigiamai apibūdina nuteistąjį, patvirtina jau susiformavusias antivisuomenines jo nuostatas veikti priešingai teisės normoms, nepaisyti visuomenėje nustatytų elgesio ir moralės normų. Atsižvelgus į šias aplinkybes, taip pat į tai, kad skundžiamu nuosprendžiu nuteistas už trijų tyčinių nusikaltimų, kurie priskiriami nesunkių (po perkvalifikavimo) nusikaltimų kategorijai, padarymą, teisėjų kolegijos nuomone, D. M. turi būti skiriama BK 138 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė, kurios dydis šiek tiek didesnis nei sankcijos vidurkis. Būtent ši bausmės rūšis ir jos trukmė turės teigiamą įtaką nusikaltimą padariusio asmens resocializacijai ir atitinka BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytą bausmės paskirtį: sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ir apriboti nuteistajam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Paminėta bausmė bendrintina su skundžiamu nuosprendžiu pagal BK 145 straipsnio 1 dalį ir 146 straipsnio 2 dalį paskirtomis bausmėmis taikant apylinkės teismo parinktą bausmių bendrinimo būdą – bausmes apimant.

30. Bausmė A. P. skiriama atsižvelgus į apylinkės teismo nustatytas jo atsakomybę sunkinančias aplinkybes, kurios nėra ginčijamos, t. y., kad nusikalstama veika padaryta apsvaigus nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui; veika padaryta veikiant bendrininkų grupe ir nusikalstamą veiką padarė recidyvistas. A. P. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Taip pat atsižvelgiama į pirmosios instancijos teismo, o taip pat ir apeliacinės instancijos teismo nustatytas A. P. asmenybę charakterizuojančias aplinkybes: jis eilę kartų teistas, taip pat ir už smurtinio pobūdžio nusikaltimus, baustas administracine tvarka. Nusikalstamas veikas, taip pat ir smurtinio pobūdžio (smurtas artimoje aplinkoje), jis vykdė ne tik iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo, bet ir po to (priimti dar trys apkaltinamieji nuosprendžiai, vienas jų neįsiteisėjęs). Nors yra jauno ir darbingo amžiaus, tačiau niekur nedirbo, piktnaudžiauja alkoholio vartojimu. Šios paminėtos aplinkybės itin neigiamai apibūdina nuteistąjį, patvirtina jau susiformavusias antivisuomenines jo nuostatas veikti priešingai teisės normoms, nepaisyti visuomenėje nustatytų elgesio ir moralės normų. Nusikalstamų veikų padarymo metu A. P. buvo vedęs, tačiau Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenims šiuo metu teisme nagrinėjama santuokos nutraukimo byla. Turi nepilnamečių išlaikytinių. Atsižvelgus į šias aplinkybes, taip pat į tai, kad skundžiamu nuosprendžiu nuteistas už dviejų tyčinių nusikaltimų, kurie priskiriami nesunkių (po perkvalifikavimo) nusikaltimų kategorijai padarymą, teisėjų kolegijos nuomone, A. P. turi būti skiriama BK 138 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė, kurios dydis šiek tiek didesnis nei sankcijos vidurkis. Būtent ši bausmės rūšis ir jos trukmė turės teigiamą įtaką nusikaltimą padariusio asmens resocializacijai ir atitinka BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytą bausmės paskirtį: sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ir apriboti nuteistajam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Paminėta bausmė bendrintina su skundžiamu nuosprendžiu pagal BK 146 straipsnio 2 dalį paskirta bausme taikant apylinkės teismo parinktą bausmių bendrinimo būdą – bausmes apimant. Atsižvelgiant į visas aukščiau paminėtas aplinkybes, nėra pagrindo švelninti pagal BK 146 straipsnio 2 dalį A. P. paskirtos bausmės. Už BK 146 straipsnio 2 dalį paskirta bausmė nei savo rūšimi, nei dydžiu nėra aiškiai per griežta.

31. Bausmė E. J. skiriama atsižvelgus į apylinkės teismo nustatytas jo atsakomybę sunkinančias aplinkybes, t. y., kad nusikalstama veika padaryta apsvaigus nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui; veika padaryta veikiant bendrininkų grupe ir nusikalstamą veiką padarė recidyvistas. E. J. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Taip pat atsižvelgiama į pirmosios instancijos teismo nustatytas E. J. asmenybę charakterizuojančias aplinkybes: jis ne kartą teistas, baustas administracine tvarka, tačiau už smurtinio pobūdžio nusikaltimus nuteistas pirmą kartą. Jo kriminalinėje istorijoje dominuoja turtinio pobūdžio nusikaltimai ir transporto priemonių vairavimas apsvaigus nuo alkoholio. Po skundžiamo nuosprendžio priėmimo jo atžvilgiu buvo priimtas dar vienas apkaltinamasis nuosprendis, kas paneigia apelianto teiginį apie teigiamą nuteistojo elgesį po aptariamo įvykio. Šios aplinkybės neigiamai apibūdina nuteistąjį, patvirtina jau susiformavusias antivisuomenines jo nuostatas veikti priešingai teisės normoms, nepaisyti visuomenėje nustatytų elgesio ir moralės normų. Atsižvelgus į šias aplinkybes, taip pat į tai, kad skundžiamu nuosprendžiu nuteistas už dviejų tyčinių nusikaltimų, kurie priskiriami nesunkių (po perkvalifikavimo) nusikaltimų kategorijai, padarymą, teisėjų kolegijos nuomone, E. J. turi būti skiriama BK 138 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė, kurios dydis artimas sankcijos vidurkiui. Būtent ši bausmės rūšis ir jos trukmė turės teigiamą įtaką nusikaltimą padariusio asmens resocializacijai ir atitinka BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytą bausmės paskirtį: sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ir apriboti nuteistajam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Paminėta bausmė bendrintina su skundžiamu nuosprendžiu pagal BK 146 straipsnio 2 dalį paskirta bausme taikant apylinkės teismo parinktą bausmių bendrinimo būdą – bausmes apimant. Atsižvelgiant į visas aukščiau paminėtas aplinkybes, nėra pagrindo švelninti pagal BK 146 straipsnio 2 dalį E. J. paskirtos bausmės. Už BK 146 straipsnio 2 dalį paskirta bausmė nei savo rūšimi, nei dydžiu nėra aiškiai per griežta. Nors apeliaciniame skunde akcentuojamas šeimyniškas E. J. gyvenimo būdo, tačiau Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis Marijampolės apylinkės teismo Šakių rūmų 2020 m. rugsėjo 10 d. sprendimu santuoka nutraukta būtent dėl jo kaltės, t. y., nesirūpinimo šeima. Nors apeliantas teigia, kad E. J. yra dirbantis ir gauna legalias pajamas, tačiau SODROS duomenimis su UAB „R.“ sudaryta darbo sutartis tęsėsi tik iki 2020 m. sausio 20 d. Negana to, Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis E. J. pasislėpė išvykdamas į užsienį nuo jam paskutiniu nuosprendžiu skirtos laisvės atėmimo bausmės. Tad visos šios paminėtos aplinkybės paneigia apelianto teiginius apie tinkamą E. J. elgesį ir socialiai priimtiną gyvenimo būdą ir neleidžia daryti išvados, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo. Atsižvelgus į visas paminėtas aplinkybes nėra pagrindo išvadai, kad nuteistasis E. J., būdamas laisvėje, nedarys naujų nusikalstamų veikų, todėl nėra pagrindo tenkinti apelianto prašymo taikyti nuteistajam BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą.

32. Bausmė P. S. skiriama atsižvelgus į apylinkės teismo nustatytas jo atsakomybę sunkinančias aplinkybes, kad nusikalstama veika padaryta apsvaigus nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui; veika padaryta veikiant bendrininkų grupe. P. S. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Taip pat atsižvelgiama į pirmosios instancijos teismo nustatytas P. S. asmenybę iš esmės teigiamai charakterizuojančias aplinkybes: jis anksčiau neteistas, administracine tvarka baustas 2016 m., dirba. Jis nuteistas už vieno nesunkaus (po perkvalifikavimo) nusikalimo padarymą. Iš byloje esančių duomenų galima spręsti, kad nusikaltimas padarytas atsitiktinai, deramai neįvertinus savo veiksmų pavojingumo ir galinčių kilti pasekmių, spontaniškai prisijungus prie visų sugėrovų neteisėtų veiksmų. Sisteminis BK nuostatų aiškinimas rodo būtinybę atsakingai ir itin atsargiai skirti griežtas laisvės atėmimo bausmes asmenims, kurie anksčiau nėra teisti. Laisvės apribojimas leidžia kontroliuoti nusikalstamas veikas padariusių asmenų elgesį laisvėje žymiai produktyviau, neardant jų socialinių ir ekonominių ryšių, mažinant nusikalstamų veikų recidyvo tikimybę. Atsižvelgus į šias aplinkybes P. S., kaip pirmą kartą teisiamam asmeniui, skiriama švelniausia BK 138 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta bausmės rūšis – laisvės apribojimas, kurios dydis nustatytinas artimas vidurkiui. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokios rūšies ir dydžio bausme kartu su tikslingais ir į P. S. asmenybę orientuotais draudimais ir įsipareigojimais bus tinkamai įgyvendinta bausmės paskirtis, padarytas teigiamas poveikis P. S., užtikrintos realios galimybė jam pasitaisyti.

33. Bausmė E. F. skiriama atsižvelgus į apylinkės teismo nustatytas jos atsakomybę sunkinančias aplinkybes, kad nusikalstama veika padaryta apsvaigus nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui; veika padaryta veikiant bendrininkų grupe. E. F. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pirmosios instancijos teismas pripažino tai, kad ji prisipažino padariusi nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi. Taip pat atsižvelgiama į pirmosios instancijos teismo nustatytas E. F. asmenybę iš esmės teigiamai charakterizuojančias aplinkybes: ji labai jauno amžiaus, anksčiau neteista, administracine tvarka nebausta. Ji padarė vieną nesunkų (po perkvalifikavimo) nusikaltimą. Nėra duomenų, kad po šios nusikalstamos veikos padarymo ji būtų padariusi naujų nusikalstamų veikų ar administracinių nusižengimų. Nuteistoji kritiškai įvertino savo elgesį, siekė taikytis su nukentėjusiuoju, tačiau pastarasis jai neatleido. Iš byloje esančių duomenų galima spręsti, kad nusikaltimas padarytas atsitiktinai, deramai neįvertinus savo veiksmų pavojingumo ir galinčių kilti pasekmių, spontaniškai prisijungus prie visų sugėrovų neteisėtų veiksmų. Atsižvelgus į šias aplinkybes, E. F., kaip pirmą kartą teisiamam asmeniui, skiriama švelniausia BK 138 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta bausmės rūšis – laisvės apribojimas, kurios dydis nustatytinas artimas sankcijos vidurkiui. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokios rūšies ir dydžio bausmė bus pakankama pasiekti BK 41 straipsnyje numatytus bausmės tikslus.

34. Bausmė I. P. skiriama atsižvelgus į apylinkės teismo nustatytas jos atsakomybę sunkinančias aplinkybes, kad nusikalstama veika padaryta veikiant bendrininkų grupe ir kad nusikalstamą veiką padarė recidyvistė. I. P. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pirmosios instancijos teismas pripažino tai, kad ji prisipažino padariusi nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi. Taip pat atsižvelgiama į pirmosios instancijos teismo nustatytas I. P. asmenybę charakterizuojančias aplinkybes: ji anksčiau teista du kartus, bausta administracine tvarka. Ji padarė vieną nesunkų (po perkvalifikavimo) nusikaltimą. Nėra duomenų, kad po šios nusikalstamos veikos padarymo ji būtų padariusi naujų nusikalstamų veikų ar administracinių nusižengimų. Anksčiau jai nebuvo skiriamos su laisvės atėmimu susijusios bausmės. I. P. viena augina tris mažamečius vaikus, teisme nagrinėjama santuokos nutraukimo su nuteistuoju A. P. byla. Atsižvelgus į šias aplinkybes, taip pat į tai kad realios laisvės atėmimo bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, nepadėtų ugdyti žmogaus ir nepašalintų neteisėto elgesio priežasčių, o galimai atvirkščiai – neigiamai paveiktų nuteistosios bei jos mažamečių vaikų tolimesnį gyvenimą, požiūrį į teisę ir moralės normas ir tuo grindžiamus visuomeninius santykius, I. P. skiriama švelniausia BK 138 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta bausmės rūšis – laisvės apribojimas, kurios dydis nustatytinas artimas vidurkiui. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokios rūšies ir dydžio bausme kartu su tikslingais ir į I. P. asmenybę orientuotais draudimais ir įsipareigojimais bus tinkamai įgyvendinta bausmės paskirtis, bus padarytas teigiamas poveikis I. P. ir užtikrintos realios galimybės pasitaisyti, o taip pat nebus pažeisti ir jos mažamečių vaikų interesai.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu, 2 punktu,

nusprendžia:

nuteistojo D. M. gynėjo advokato Dariaus Karabino, nuteistojo A. P., nuteistojo P. S. gynėjos advokatės Neringos Grubliauskienės ir nuteistojo E. J. gynėjo advokato Egidijaus Jono Grigaravičiaus apeliacinius skundus tenkinti iš dalies.

Marijampolės apylinkės teismo Šakių rūmų 2019 m. gruodžio 19 d. nuosprendį pakeisti.

Nuteistojo D. M. nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkto į BK 138 straipsnio 1 dalį ir paskirti jam bausmę – laisvės atėmimą 2 (dvejiems) metams.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kurioje vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 5 dalimis, D. M. subendrintos už atskirus nusikaltimus paskirtos bausmės.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, pagal BK 138 straipsnio 1 dalį paskirtą 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausmę ir Marijampolės apylinkės teismo Šakių rūmų 2019 m. gruodžio 19 d. nuosprendžiu D. M. pagal BK 146 straipsnio 2 dalį ir 145 straipsnio 1 dalį paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu ir paskirti subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 2 (dvejiems) metams.

Nuteistojo A. P. nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkto į BK 138 straipsnio 1 dalį ir paskirti jam bausmę – laisvės atėmimą 1 (vieneriems) metams 10 (dešimt) mėnesių.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kurioje vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 5 dalimis, A. P. subendrintos už atskirus nusikaltimus paskirtos bausmės.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, pagal BK 138 straipsnio 1 dalį paskirtą 1 (vienerių) metų 10 (dešimties) mėnesių laisvės atėmimo bausmę ir Marijampolės apylinkės teismo Šakių rūmų 2019 m. gruodžio 19 d. nuosprendžiu A. P. pagal BK 146 straipsnio 2 dalį paskirtą bausmę subendrinti apėmimo būdu ir paskirti subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 1 (vieneriems) metams 10 (dešimt) mėnesių.

Nuteistojo E. J. nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkto į BK 138 straipsnio 1 dalį ir paskirti jam bausmę – laisvės atėmimą 1 (vieneriems) metams 9 (devyniems) mėnesiams.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kurioje vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 5 dalimis, E. J. subendrintos už atskirus nusikaltimus paskirtos bausmės.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, pagal BK 138 straipsnio 1 dalį paskirtą 1 (vienerių) metų 9 (devynių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę ir Marijampolės apylinkės teismo Šakių rūmų 2019 m. gruodžio 19 d. nuosprendžiu E. J. pagal BK 146 straipsnio 2 dalį paskirtą bausmę subendrinti apėmimo būdu ir paskirti subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 1 (vieneriems) metams 9 (devyniems) mėnesiams.

Nuteistojo P. S. nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkto į BK 138 straipsnio 1 dalį ir paskirti jam bausmę – laisvės apribojimą 1 (vieneriems) metams 3 (trims) mėnesiams, įpareigojant visą laisvės apribojimo laikotarpį dirbti arba netekus darbo būti registruotam Užimtumo tarnyboje; nevartoti psichiką veikiančių medžiagų, neišeiti iš namų nuo 22 val. iki 6 val., jei tai nėra susiję su darbu ar mokslu.

Nuteistosios I. P. nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkto į BK 138 straipsnio 1 dalį ir paskirti jai bausmę – laisvės apribojimą 1 (vieneriems) metams 4 (keturiems) mėnesiams, įpareigojant visą laisvės apribojimo laikotarpį nevartoti psichiką veikiančių medžiagų; pirmuosius 9 (devynis) laisvės apribojimo mėnesius dalyvauti elgesio pataisos programoje, per 6 (šešis) mėnesius išdirbti 60 (šešiasdešimt) valandų sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, neįgaliaisiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Nuteistosios E. F. nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkto į BK 138 straipsnio 1 dalį ir paskirti jai bausmę – laisvės apribojimą 1 (vieneriems) metams, įpareigojant visą laisvės apribojimo laikotarpį dirbti, netekus darbo būti registruotam Užimtumo tarnyboje arba mokytis; nevartoti psichiką veikiančių medžiagų; neišeiti iš namų nuo 22 val. iki 6 val., jei tai nėra susiję su darbu ar mokslu.

Likusioje dalyje nuosprendį palikti nepakeistą.

Šis Kauno apygardos teismo nuosprendis įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.

Teisėjai Algirdas GiedraitisDarius KantaravičiusNerijus Meilutis