Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Žibutės Budžienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dalės Burdulienės, Nerijaus Meilučio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės UAB „Altolėkis“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. vasario 15 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovei UAB „Altolėkis“, trečiajam asmeniui M. T., dėl nuostolių atlyginimo regreso teise priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kitų atsiliepimų įstatymo nustatyta tvarka nepateikta.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė.

Dėl bylos sustabdymo

Atsakovė apeliaciniame skunde prašė sustabdyti bylos nagrinėjimą iki bus priimtas prejudicinis sprendimas Europos Sąjungos Teisingumo teisme ir procesinis sprendimas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr. 3K-7-439-313/2015, nes abejose bylose yra panašios nagrinėjamos aplinkybės, ir keliami panašūs aspektai.

Teisėjų kolegija pažymi, jog byla gali būti sustabdyta tik dėl objektyvių aplinkybių, kliudančių išnagrinėti civilinę bylą iš esmės ir nepriklausančių nuo dalyvaujančių byloje asmenų ar teismo valios. CPK reglamentuoja civilinės bylos sustabdymo pagrindus, išskirdamas dvi bylos sustabdymo rūšis: privalomąjį (CPK 163 str.) ir fakultatyvųjį bylos sustabdymą (CPK 164 str.). Atsakovė prašė stabdyti bylą CPK 164 straipsnio 4 punkto pagrindu, t. y. kai teismas pripažįsta, kad bylą sustabdyti yra būtina. Fakultatyvinių bylos sustabdymo pagrindų taikymas priklauso teismo diskrecijai, tačiau ši teismo teisė turi būti įgyvendinama įvertinus bylos sustabdymo būtinumą pagal konkrečioje byloje susiklosčiusią procesinę situaciją. Tai kiekvienu atveju sprendžiama atsižvelgiant į ginčo pobūdį, jame nustatinėtinas aplinkybes ir faktus, teismo (ne)galimumą pačiam išsamiai nustatyti bylai reikšmingas aplinkybes.

Dėl Rusijos draudimo bendrovės „Alfa Strakhovanie“ įtraukimo į bylą

Atsakovė nesutikdama su teismo sprendimu nurodė, jog teismas neįtraukė į bylą Rusijos draudimo bendrovės „Alfa Strakhovanie“, kurios teisėms ir pareigoms turės įtakos priimtas sprendimas. Pažymėtina, jog teismas, priimdamas sprendimą, neturi teisės spręsti klausimo dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų (CPK 14 str. 3 d.). Tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų dėl ginčo dalyko, gali įstoti į bylą ieškovo arba atsakovo pusėje iki baigiamųjų kalbų pradžios, jeigu bylos išsprendimas gali turėti įtakos jų teisėms arba pareigoms. Jie gali būti įtraukiami dalyvauti byloje taip pat motyvuotu šalių prašymu arba teismo iniciatyva (CPK 47 str. 1 d.). Tai, kad atsakovė pirmosios instancijos teisme prašė įtraukti į bylą trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiais savarankiškų reikalavimų Rusijos Federacijos draudimo bendrovės „Alfa Strakhovanie“ ir teismas šio prašymo netenkino, nesudaro teisinio pagrindo konstatuoti absoliutų skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindą, nes pirmosios instancijos teismas nesprendė dėl šių asmenų materialiųjų teisių ir pareigų. Didesnio pavojaus šaltinio valdytojo atsakomybė atsiranda be kaltės ir ji taikoma visais atvejais, išskyrus nenugalimos jėgos ir nukentėjusiojo tyčios bei didelio neatsargumo atvejus (CK 6.270 str.). Teisėjų kolegija pažymi, kad prievolę tinkamai apdrausti transporto priemonę turėjo atsakovė. Nagrinėjamu atveju ieškovas reikalavimo teises kildina dėl atsakovui įstatyme nustatytos pareigos neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo, arba iš delikto – norminių aktų (draudimo teisinių santykių) pažeidimo, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai neįtraukė trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, atsakovės prašomo asmens.

Dėl bylos esmės

Byloje nustatyta, jog Didžiojoje Britanijoje (duomenys neskelbtini) d. įvykusio eismo įvykio metu atsakovės naudojama Lietuvoje registruota transporto priemone Mercedes Benz 2536, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) buvo apgadinta lengvoji transporto priemonė Vauxhall Vectra, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (T.1, b.l. 7-9). Įvykio metu Mercedes Benz 2536, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) nebuvo apdrausta Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Atsakovės teigimu, vilkikas buvo apdraustas „Alfa Strakhovanie“ transporto priemonių valdytojo tarptautinės atsakomybės draudimu (poliso Nr. RUS/001/00523218, T.1, b.l. 147-149). Pagal Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 2 straipsnio 8, 9, 18 dalių bei 6 straipsnio 4, 6 dalių nuostatas, transporto priemonių, kurių įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje (t.y. transporto priemonių, registruotų Lietuvos Respublikoje), įprastinė privalomojo draudimo sutartis, kurią sudarius, gali būti išduodama žalioji kortelė, sudaroma tik įmonėse, kurios Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka turi teisę vykdyti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą ir kurios yra Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro narės. To paties įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad už draudimo sutarties sudarymą TPVCAPDĮ 43 straipsnio nustatyta tvarka atsako transporto priemonės savininkas. Kaip jau minėta, bylos įrodymai patvirtina, kad transporto priemonė Mercedes Benz 2536, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybę privalomuoju draudimu eismo įvykio metu buvo apdraudusi Rusijos draudimo bendrovėje „Alfa Strakhovanie“, kuri nėra Europos sąjungos valstybės narės draudimo įmonė ar Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro narė, todėl ieškovas sumokėjo Didžiosios Britanijos nacionaliniam draudikų biurui 25 641,27 Eur (24 563,95 GBP) jo išmokėtą išmoką ir regreso tvarka pareiškė tokio pat dydžio reikalavimą atsakovei (T.1, b.l. 128). Nagrinėjamoje byloje keliamas klausimas dėl Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro, sumokėjusio išmoką kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui, pareikšto atgręžtinio reikalavimo asmeniui, atsakingam už žalos padarymą, pagrįstumo, kai transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis buvo sudaryta su ne Lietuvos Respublikoje registruota ir ne Europos Sąjungoje esančia draudimo bendrove ar jos filialu, registruotu Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir priteistinų nuostolių atlyginimo dydžio. Pagal 2007 m. liepos 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 864/2007 dėl nesutartinėms prievolėms taikytinos teisės (reglamentas „Roma II“) 4 straipsnį nesutartinei prievolei taikoma šalies, kurioje atsirado žala, teisė.

Dėl pareigos atlyginti ieškovo sumokėtą žalos atlyginimo išmoką

CK 1.10 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civiliniams santykiams užsienio teisė taikoma, kai tai numato Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys, šalių susitarimai ar Lietuvos Respublikos įstatymai. Lietuvos Respublikos Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 17 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai Biuras moka išmoką dėl kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje ar užsienio valstybėje nukentėjusiems tretiesiems asmenims padarytos ir administruotos žalos, išmoka eismo įvykio metu padarytą žalą atlyginusiam kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui mokama atsižvelgiant į Bendradarbiavimo nuostatus ir į tos valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus. Kiekvienas asmuo privalo laikytis tokių elgesio taisyklių, kad savo veiksmais nepadarytų kitam asmeniui žalos (CK 6.263 str. 1 d.). Kai asmuo pažeidžia šią įstatymo nuostatą ir savo veiksmais padaro žalą kitam asmeniui, atsiranda deliktinės civilinės atsakomybės teisinis santykis – viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą), o kita šalis privalo juos atlyginti. Deliktinė civilinė atsakomybė galima tik nustačius visas jos sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą, priežastinį ryšį ir kaltę, išskyrus atvejus, kai civilinė atsakomybė atsiranda be kaltės. CK 6.270 straipsnyje nustatyta, kad asmuo, kurio veikla susijusi su didesniu pavojumi aplinkiniams (transporto priemonių, mechanizmų, elektros ir atominės energijos, sprogstamųjų ir nuodingų medžiagų naudojimas, statybos ir t. t.), privalo atlyginti didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą, jeigu neįrodo, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusio asmens tyčios ar didelio neatsargumo. Pagal šią teisės normą objekto savininkas (valdytojas) privalo atlyginti žalą net ir nesant jo kaltės, jeigu neįrodo, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusio asmens tyčios ar didelio neatsargumo. Kai asmuo už padarytą žalą atsako net ir nesant jo kaltės, reiškiantis reikalavimą atlyginti žalą asmuo privalo įrodyti likusias deliktinės atsakomybės taikymo sąlygas, t. y. neteisėtus veiksmus, žalą, priežastinį ryšį (CK 6.246 – 6.247 str., 6.249 str.). Apeliantės teigimu, ieškovas neįrodė visų civilinės atsakomybės sąlygų. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas konstravo, jog būtent eismo įvykio valstybės nacionalinis draudikų biuras, atsižvelgdamas į surinktus dokumentus bei į kitoje Europos Sąjungos valstybėje galiojančių teisės aktų nuostatas, nustatė visas sąlygas, būtinas civilinei atsakomybei atsirasti.Atsižvelgiant į tai, kad žala padaryta transporto priemone, t.y. padidinto pavojaus šaltiniu, o tuo pačiu ieškovui neturint pareigos įrodyti kaltės, kaip būtinos civilinės atsakomybės sąlygos, teismas pasisako dėl likusių civilinės atsakomybės sąlygų: neteisėtų veiksmų, priežastinio ryšio ir žalos dydžio. Kaip jau minėta šių civilinės atsakomybės sąlygų turinys nustatinėtinas pagal eismo įvykio vietos valstybės teisę. Neteisėtus transporto priemonės Mercedes Benz 2536, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojo veiksmus, ieškovės teigimu, turėtų įrodyti jos pateikti įrodymai – reikalavimo atlyginti žalą forma (T.1, b.l. 38-52) bei klausimynas dėl atsakomybės (T.1, b.l. 59-60). Tuo tarpu pirmosios instancijos teismo nuomone, pareigą atlyginti ieškovo sumokėtą draudimo išmoką suponuoja ta aplinkybė, jog atsakovė neįvykdė pareigos apdrausti transporto priemonę. Su tokia teismo išvada nėra pagrindo sutikti. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, nevertino byloje pateiktų įrodymų – jų sąsajumo ar prieštaringumo. Iš reikalavimo atlyginti žalą formos matyti, jog į 5.8 punkte nurodytą klausimą – ar tai užsienyje registruotas sunkvežimis, atsakyta neigiamai. Tuo tarpu atsakant į 5.9 punkto klausimą – transporto priemonės markė, modelis ir spalva, nurodyta mėlynas sunkvežimis. Tokių neatitikimų formoje yra ir daugiau (pvz. 5.10 p. ir 11.1 - 11.2 p., 10 p.). Be to, transporto priemonės Vauxhall Vectra pateikta eismo įvykio schema (taip pat pati sankryža) (T.1, b.l. 59-60) visiškai skiriasi nuo liudytojo N. D. pateiktos įvykio schemos ir nurodytų lengvosios transporto priemonės vairuotojo aplinkybių (T.1, b.l. 150-151). Ir nors iš byloje pateikto susirašinėjimo tarp draudikų biurų ne kartą yra minimos nuotraukos, kurios galimai patvirtintų ar paneigtų transporto priemonės Vauxhall Vectra vairuotojo nurodytas aplinkybes, jų į bylą nėra pateikta. Teismas šių įrodymų netyrė, nevertino ir sprendime dėl jų nepasisakė. Iš ieškovo pateiktų dokumentų (nėra įvardinti) (T.2, b.l. 10-15), įstatyminės priemonės 1971 Nr. 792 (T.2, b.l. 76-107) galimai pagrindžiančių Anglijos teisės turinį, matyti, kad dažnai pasitaiko atvejų kai policija į eismo įvykį neatvyksta ir nepateikia oficialios ataskaitos apie eismo įvykį (T.2, b.l. 13) arba turi būti pranešama policijai. Iš pateiktų dokumentų nėra galimybės nuspręsti dėl motorinių transporto priemonių valdytojų atsakomybės atsiradimo pagrindų, bendrųjų ir specialiųjų principų, nukentėjusiojo vaidmens vertinimo, taip pat ar užsienio draudimo bendrovės pateikta informacija bei įrodymai leido ieškovui vertinti, kad pagal Anglijos (Didžiosios Britanijos) teisę ir jos taikymo praktiką užsienio draudikų biuras tinkamai sprendė atsakovo civilinės atsakomybės klausimus ir priėjo prie pagrįstos išvados dėl jos buvimo, taip pat kad ieškovės atstovas tinkamai, pagal turimus įrodymus ir tokių situacijų sprendimo praktiką įvertino atsakovės kaltės laipsnį, neteisėtų veiksmų pobūdį bei priėmė pagrįstą sprendimą dėl draudimo išmokos mokėjimo.

Dėl nuostolių dydžio

Eismo įvykis, kurio metu padaryta žala, įvyko Didžiojoje Britanijoje. Ieškovės teigimu, atsakingas už šį eismo įvykį pripažintas transporto priemonės registruotos Lietuvoje vairuotojas. Eismo įvykio metu atsiradusiai žalai, kurią patyrė kito automobilio savininkas, atlyginti nacionalinis draudikų biuras išmokėjo 25 641,26 Eur (20 693,90 GBP) išmoką, tame tarpe 3 050,00 GBP kompensacija už asmens sužalojimą, 11 850,00 GBP ieškovo išlaidos, 2 586,00 GBP transporto priemonių draudikų biuro teisinės išlaidos, 585,00 GBP išorės paslaugos, 2 622,90 GBP administravimo mokestis (T.1, b.l. 15-36). Transporto priemonė Mercedes Benz 2536, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu kurioje nors draudimo bendrovėje Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro narėje.Atsižvelgdama į tai, kad nagrinėjamoje byloje turėtų būti taikoma šalies, kurioje dėl įvykio tiesiogiai patirta žala, teisė, teisėjų kolegija sprendžia, kad prievolės atlyginti žalą nukentėjusiam asmeniui skolininkus ir atitinkamą jų indėlį padarant žalą nukentėjusiam asmeniui reikia nustatyti atsižvelgiant į tiesioginės žalos atsiradimo vietos teisę – Didžiosios Britanijos teisę, kurioje buvo administruojama žala ir išmokėtas jos atlyginimas. Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų tyrimo ir vertinimo pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 str. 1 d.). Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti sprendžiama dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, jog įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-150/2007; kt.). Pagal kasacinio teismo praktiką atgręžtinis reikalavimas gali būti patenkintas tik nustačius, kad asmuo, reikalaujantis sumos grąžinimo, pagrįstai ją išmokėjo, remdamasis jo pareigą nustatančiais teisės aktais, ir tik tokios apimties, kokio dydžio žala buvo realiai padaryta kaltojo asmens veiksmais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2014). Pirmosios instancijos teismas, sprendė, jog žalą savarankiškai administravo eismo įvykio valstybės draudikų biuras, vadovaudamasis eismo įvykio šalyje galiojančiais įstatymais, todėl dokumentai, išduoti eismo įvykio valstybės institucijų, kuriais nustatytas eismo įvykio kaltininkas, žalos dydis, laikytini oficialiais rašytiniais įrodymais, turinčiais didesnę įrodomąją galią ir atsakovo abejonės dėl jų pagrįstumo, nesudaro pagrindo išvadai, kad šie įrodymai nėra pakankami pagrįsti padarytos žalos dydį. Tačiau teismas nevertino nei byloje esančių įrodymų, nei įvykio aplinkybių, bei analizavo Didžiosios Britanijos teisės aktų, kad nustatytų, jog draudikas, remdamasis Didžiosios Britanijos teisės aktais, pagrįstai išmokėjo draudimo išmoką nukentėjusiajam, ir nenustatė, kad atsakovės veiksmais realiai buvo padaryta prašomo priteisti dydžio žala, nes didžiąją dalį sumos sudaro mokestis už teisines ir kitas administravimo paslaugas. Byloje nėra pateikta kitokių žalos dydį pagrindžiančių įrodymų, o teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, nepagrįstai pateiktą susirašinėjimą tarp biurų darbuotojų vertino kaip oficialius įrodymus, turinčius didesnę įrodomąją reikšmę ir išvardijo visą eilę nutarčių, neatsižvelgdamas į tai, ar nurodytų bylų ir šios bylos faktinės aplinkybės sutampa, ar tose bylose buvo vertinama įvykio šalies teisė. Be to, atkreiptinas dėmesys, jog Didžiosios Britanijos biuras 2014 m. sausio 30 d. laiške nurodė, kad negali pateikti įvairių dokumentų (liudytojų parodymų, ekspertų ataskaitų, patvirtintos vairuotojo sąžiningumo deklaracijos, kt.) reikalingų ginčo sprendimui teisme (T.1, b.l. 65-66), o teismas dėl šių aplinkybių nevertino ir dėl jų nepasisakė. Taip pat vertinant grąžintinos išmokos dydį, be kita ko, aktualu ir atsakovės nurodytos aplinkybės, kad ji laikė save neatsakinga dėl eismo įvykio. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad pirmosios instancijos teismas sprendime visiškai nepasisakė dėl reikalaujamos grąžinti draudimo išmokos dydžio. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad iš išdėstytų aplinkybių akivaizdu, kad byloje liko nenustatyta civilinės atsakomybės sąlygos, nors nė vienas įrodymas sprendime negali būti paliktas neįvertintas. Jeigu teismas kuriuos nors įrodymus atmeta, motyvuojamojoje sprendimo dalyje turi atsispindėti argumentai, pagrindžiantys įrodymų atmetimą. Kadangi faktinės bylos aplinkybės dėl atsakovės neteisėtų veiksmų eismo įvykio metu, dėl žalos dydžio ir priežastinio ryšio yra teisiškai reikšmingos, sprendžiant dėl atsakovės pareigos grąžinti ieškovo išmokėtą draudimo išmoką, jų tinkamai neišnagrinėjus ir nenustačius taikytinos Didžiosios Britanijos teisės turinio, nėra galimybės spręsti ir dėl reikalavimo pagrįstumo. Visos aukščiau nurodytos aplinkybės yra glaudžiai tarpusavyje susijusios, todėl nustatinėtinos, tirtinos ir vertintinos kompleksiškai. Įvertinusi išdėstytų aplinkybių visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad spręsdamas dėl ieškinio pagrįstumo, pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, neįvertino visų teisingam bylos išsprendimui reikšmingų faktinių ir teisinių aplinkybių ir, tenkindamas ieškinį galėjo neteisingai išspręsti bylą. Kadangi pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme, šie pažeidimai yra pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo ieškinys buvo patenkintas, ir perduoti šią bylą tam pačiam pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, atsižvelgiant į šioje nutartyje pateiktus išaiškinimus (CPK 327 str. 1 d. 2 p., 329 str. 1 d.). Bylą grąžinant pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų paskirstymo šalims klausimas spręstinas bylą išnagrinėjus iš esmės.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 327 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 329 straipsnio 1 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2016 m. vasario 15 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.