Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

2021-05-12 · Administracinė byla Nr. eI2-2374-331/2021

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2021-05-12
Bylos Nr.
eI2-2374-331/2021
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00569-2021-8
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
I-a instancija
Rezultatas
Skundas (prašymas) atmestas
Teisėjai
Henrikas Sadauskas (pirm.), Mefodija Povilaitienė, Gediminas Užubalis
Pareiškėjas
H. T.
Atsakovas
Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Advokatai
Valerijus Kirpičnikovas
Administracinė byla Nr. eI2-2374-331/2021Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00569-2021-8Procesinio sprendimo kategorijos: 41; 55.1 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. gegužės 12 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mefodijos Povilaitienės, Henriko Sadausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Gedimino Užubalio,

dalyvaujant pareiškėjo atstovui advokatui Valerijui Kirpičnikovui,atsakovo atstovei Justinai Ivanauskaitei-Pečiulei,

teismo posėdyje žodinio proceso tvarka (naudojant Zoom programą) išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos H. T. (H. T.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2021 m. vasario 10 d. sprendimu Nr. (15-1) 31-28/44U-794(15/5-5U-154/41PR-7) (toliau – ir Sprendimas) atsisakė pareiškėjai išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, panaikino daugkartinę nacionalinę vizą Nr. 004351785, grąžino pareiškėją į Ukrainą bei uždraudė atvykti į Lietuvos Respubliką.

Šalies argumentai

2. Pareiškėja skundu kreipėsi į teismą ir prašo panaikinti Departamento sprendimą Nr. (15-01) 31-28/44U-794/(15/5-5) 4U-154/41PR-7 dalyje dėl draudimo pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metams, Šengeno informacinės sistemos perspėjimo ir dėl minėtų klausimų perduoti Departamentui nagrinėti iš naujo.

2.1. Paaiškino, kad Departamento priimtas Sprendimas buvo priimtas neišnagrinėjus visapusiškai, išsamiai ir objektyviai reikšmingų aplinkybių viseto dėl individualių aplinkybių taip pat formaliai (be jokio tyrimo, neatsižvelgus į pareiškėjos argumentus) priėmė nepagrįstą sprendimą, todėl Departamentas pažeidė proceso lygiateisiškumo principą, taip pat, Departamentas, neatsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką, kur konstatuota, jog sprendimai privalo būti motyvuoti.

2.2. Mano, kad Departamentas pažeidė proporcingumo principą, nebuvo atsižvelgta į realumą ir akivaizdumą, nes kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali, todėl būtina įvertinti individualų prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Pareiškėja laiko, kad nei Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 133 straipsnio 1 dalyje bei ją įgyvendinančiuose teisės aktuose, nei Reglamento 24 straipsnyje nenumatytas besąlyginis draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką, taip pat automatinis užsieniečio duomenų įrašymas į Užsieniečių registrą bei perspėjimo į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą įvedimas tuo atveju, jei užsieniečiui buvo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Todėl priimant tokio pobūdžio sprendimus turi būti atsižvelgiama į argumentus, aplinkybes, dėl kurių užsieniečio atžvilgiu buvo priimti atitinkami sprendimai, kokie siekiami tikslai, įvertinta, ar priimtos ribojančios priemonės yra proporcingos siekiamiems tikslams. Nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai nenumato imperatyvios pareigos kiekvienu atveju panaikinant leidimą laikinai gyventi Lietuvoje taikyti užsieniečiui papildomas judėjimą ribojančias priemones. Tokių papildomų judėjimą ribojančių priemonių taikymas yra vertinamojo pobūdžio, jų taikymas turi būti pagrįstas objektyviomis aplinkybėmis bei teisės normomis. Tai pagrindžia Vertinimo tvarkos 5 punktas, kuris pareiškėjos vertinimu turi būti taikytinas nagrinėjamu atveju.

Atsiliepimas

3. Departamentas su pareiškėjos skundu nesutinka, prašo jį atmesti. Atsiliepime paaiškina, kad 2020 m. rugsėjo 14 d. bendrovė „Lauvera“, ketindama įdarbinti pareiškėją programinio valdymo staklių operatore, kaip pareiškėjos darbdavys, Lietuvos migracijos informacinėje sistemoje užpildė prašymą išduoti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pridėdama reikiamų dokumentų skaitmenines kopijas.

3.1. Departamentas, nagrinėdamas pareiškėjos prašymą, nustatė, kad ji, siekdama gauti leidimą laikinai gyventi, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie savo darbo patirtį Ukrainos ribotos atsakomybės bendrovėje BUD-INVEST-NERUKHOMIST, o tai reiškia, kad neturi ne mažesnės negu vienerių metų darbo patirties pagal turimą kvalifikaciją per pastaruosius penkerius metus ir neatitinka Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto b papunktyje nustatytos leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygos. Todėl atsisakė išduoti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi, panaikino pareiškėjai išduotą nacionalinę vizą Nr. 004351785, įpareigojo savanoriškai išvykti į Ukrainą per 30 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos, uždraudė atvykti į Lietuvos Respubliką trejus metus nuo jos išvykimo iš Lietuvos Respublikos dienos bei įvedė į C.SIS įspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 1 ir 3 dalis trejus metus nuo jos išvykimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

3.2. Pažymi, kad pareiškėja neskundžia ginčijamo sprendimo dalies, kuria jai atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, jog pareiškėja, siekdama gauti leidimą laikinai gyventi (atitikti Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto b papunkčio sąlygą), Migracijos departamentui pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie savo darbo patirtį Ukrainos ribotos atsakomybės bendrovėje BUD-INVEST-NERUKHOMIST, t. y. pateikė suklastotą dokumentą – 2019 m. spalio 24 d. išduotą Ukrainos pensijų fondo Valstybinio privalomojo socialinio draudimo registro Apdraustųjų asmenų registro išrašą. Pareiškėja šių Departamento nustatytų aplinkybių neginčija ir jas paneigiančių įrodymų nepateikia, todėl akivaizdu, jog pareiškėja, norėdama gauti leidimą laikinai gyventi, elgėsi nesąžiningai, sąmoningai piktnaudžiavo nustatytomis migracijos procedūromis bei siekė apgauti Departamentą, kad jai nepagrįstai ir neteisėtai būtų išduotas leidimas laikinai gyventi.

3.3. Nesutinka su pareiškėjos vertinimu, kad Departamentas pažeidė gero administravimo principą, nes ginčijamas sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis, kurių pareiškėja nenuginčijo ir nepaneigė, pareiškėjai taikomos priemonės yra motyvuotos, ginčijamame sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis. Todėl ginčijamas sprendimas atitinka tiek Įstatymo, tiek Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo, tiek kitų teisės aktų reikalavimus, priimant ginčijamą sprendimą nebuvo nukrypta nuo aktualios teismų praktikos.

3.4. Draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką trejiems metams pareiškėjai buvo nustatytas remiantis Įstatymo 133 straipsnio 1 dalimi bei Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 12 punktu, nes pareiškėjai, kuri šeiminių ryšių Lietuvos Respublikoje neturi, buvo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, jog pareiškėja, siekdama gauti leidimą laikinai gyventi ir atitikti Įstatymo reikalavimus, teikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie savo darbo patirtį. Priimant šį sprendimą buvo įvertintos visos reikšmingos aplinkybės, kurios privalo būti įvertintos pagal Tvarkos 11 punktą. Įrodymų, kad pareiškėjai nustatytas draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką (draudimo atvykti laikotarpis) yra neproporcingas bei iš esmės pažeidžia pareiškėjos teises bei teisėtus interesus, pareiškėja nepateikė.

3.5. Pažymėjo, kad perspėjimas į C. SIS dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi Šengeno erdvės valstybėse įvestas remiantis SIS II reglamento 24 straipsnio 1 dalimi, nes pareiškėjai buvo taikyta priemonė – išsiuntimas ar atsisakymas leisti atvykti, kuri nebuvo atšaukta ar sustabdyta. Pareiškėjai uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką dėl to, kad ji apgaulės būdu siekė pasilikti gyventi ir dirbti Lietuvoje, kas leidžia manyti, kad ji gali neteisėtai siekti pasilikti kitose Šengeno valstybėse, kad draudimo atvykti vienas iš tikslų yra užkirsti kelią nesąžiningiems, nepatikimiems, piktnaudžiaujantiems užsieniečiams atvykti į Šengeno erdvę, kad šis tikslas pasiekiamas tik įvedant įspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi į C. SIS, o taip pat atsižvelgus į Europos Komisija 2017 m. kovo 7 d. Komisijos rekomendacijoje dėl grąžinimo veiksmingumo padidinimo įgyvendinant Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2008/115/EB. Todėl Departamentas ginčijamu sprendimu turėjo pakankamą teisinį pagrindą pareiškėjos atžvilgiu įvesti perspėjimą į C. SIS dėl draudimo jai atvykti ir apsigyventi Šengeno erdvės valstybėse.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

4. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Sprendimo dalies, kuriuo pareiškėjai uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metams ir įvedė perspėjimą į C. SIS dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi Šengeno erdvės valstybėse, teisėtumo ir pagrįstumo.

5. Nustatyta, kad 2020 m. rugsėjo 14 d. bendrovė „Lauvera“, ketindama įdarbinti pareiškėją programinio valdymo staklių operatore, kaip pareiškėjos darbdavys, Lietuvos migracijos informacinėje sistemoje užpildė prašymą išduoti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pridėdamas reikiamų dokumentų skaitmenines kopijas.

5.1. Departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjos prašymą, nustatė, kad pareiškėja, siekdama gauti leidimą laikinai gyventi, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie savo darbo patirtį Ukrainos ribotos atsakomybės bendrovėje BUD-INVEST-NERUKHOMIST, o tai reiškia, kad pareiškėja neturi ne mažesnės negu vienerių metų darbo patirties pagal turimą kvalifikaciją per pastaruosius penkerius metus ir neatitinka Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto b papunktyje nustatytos leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygos, nes pareiškėjos minėta bendrovė 2008 m. spalio 8 d. yra likviduota, pareiškėjos nurodyti duomenys nesutampa su Ukrainos pensijų fondo apdraustųjų asmenų registre esančiais duomenimis.

5.2. Todėl Departamentas ginčijamu sprendimu atsisakė išduoti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi, panaikino pareiškėjai išduotą nacionalinę vizą Nr. 004351785, įpareigojo savanoriškai išvykti į Ukrainą per 30 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos, uždraudė atvykti į Lietuvos Respubliką trejus metus nuo jos išvykimo iš Lietuvos Respublikos dienos bei įvedė į C.SIS įspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 1 ir 3 dalis trejus metus nuo jos išvykimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

6. Pareiškėjos teigimu Sprendimas priimtas neišnagrinėjus visapusiškai, išsamiai bei objektyviai reikšmingų aplinkybių viseto dėl individualių aplinkybių, Departamentas pažeidė proceso proporcingumo ir lygiateisiškumo principus, neatsižvelgė į LVAT praktiką, kur konstatuota, jog sprendimai privalo būti motyvuoti.

7. Departamentas nesutinka su pareiškėjos teiginiais, argumentuodamas, kad ginčijamas sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis, taikomos priemonės yra motyvuotos, nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl ginčijamas sprendimas atitinka tiek Įstatymo, tiek Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo, tiek kitų teisės aktų reikalavimus, priimant ginčijamą sprendimą nebuvo nukrypta nuo aktualios teismų praktikos.

8. Ginčo klausimą reglamentuoja Įstatymas, Viešojo administravimo įstatymas (toliau – ir VAĮ), Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 1V-445 patvirtintas Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje išdavimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas).

8.1. Įstatymo 40 straipsnio 1 dalis nustato leidimo laikinai gyventi išdavimo ir keitimo pagrindus. Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 44 straipsnio nuostatas. Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje, kai jis atitinka šias sąlygas: a) pateikiamas darbdavio įsipareigojimas įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui; b) pateikiama darbdavio informacija apie užsieniečio turimą kvalifikaciją, jos atitiktį darbo vietai ir ne mažesnę negu vienerių metų darbo patirtį pagal turimą kvalifikaciją per pastaruosius penkerius metus, išskyrus šio straipsnio 2 ir 2¹ dalyse nurodytus atvejus; c) Užimtumo tarnyba prie Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos; d) socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka priima sprendimą, kad užsieniečio darbas atitinka Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikius, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytus atvejus.

8.2. Įstatymo 44 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalies 3 punkto b papunktyje nurodyta darbo patirties sąlyga ir šio straipsnio 1 dalies 3 punkto c papunktyje nurodyta sąlyga netaikoma užsieniečiui, kuris, Lietuvos Respublikoje pabaigęs studijas ar mokymąsi pagal profesinio mokymo programą, ketina dirbti ir dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytu pagrindu kreipėsi nepraėjus dvejiems metams nuo studijų ar mokymosi pagal profesinio mokymo programą baigimo. Šio straipsnio 1 dalies 3 punkto c papunktyje nurodyta sąlyga taip pat netaikoma užsieniečiui, kurio profesija yra įtraukta į Užimtumo tarnybos direktoriaus patvirtintą profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis.

8.3. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisės norma nustato, kada išduoti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma. Vadinasi, leidimas laikinai gyventi užsieniečiui išduodamas, jeigu jis atitinka Įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nustatytą leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą bei Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1-6 punktuose nustatytą leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas ir nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių užsieniečiui gali būti neišduotas leidimas laikinai gyventi.

8.4. Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad nacionalinę vizą užsieniečiui atsisakoma išduoti, o išduota nacionalinė viza panaikinama, jeigu jis nepagrindžia numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų arba kyla pagrįstų abejonių dėl jo pareiškimų patikimumo, o Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai jam panaikinama viza.

9. Bylos medžiaga aiškiai patvirtina, kad Departamentas ginčijamu sprendimu pagrįstai atsisakė išduoti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi, panaikino išduotą nacionalinę vizą Nr. 004351785, įpareigojo savanoriškai per 30 dienų išvykti į Ukrainą. Pareiškėja apskritai neginčija aplinkybių, kad pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie savo darbo patirtį Ukrainos ribotos atsakomybės bendrovėje BUD-INVEST-NERUKHOMIST, kad neturi ne mažesnės negu vienerių metų darbo patirties pagal turimą kvalifikaciją per pastaruosius penkerius metus, tačiau sutinka dėl leidimo neišdavimo, nacionalinės vizos panaikinimo.

10. Panaikinus pareiškėjai vizą, jos buvimas Lietuvos Respublikoje tapo neteisėtu, todėl Departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 1 punktu, pagrįstai nusprendė ją grąžinti į užsienio valstybę, t. y. įpareigojo savanoriškai išvykti į Ukrainą per 30 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos, atsižvelgė į tai, kad pareiškėjos su Lietuvos Respublika nesieja jokie šeiminiai ar ilgalaikiai socialiniai, ekonominiai ir kiti ryšiai.

11. Departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 133 straipsnio 1 dalies 1, 7, 8 dalimis, Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 (toliau – ir Taisyklės) 4, 5, 6, 15, 16 ir 20 punktais, Europos Parlamento ir Tarybos Reglamento (EB) Nr. 1987/2006 (toliau – ir SIS II reglamentas) 24 straipsnio 1 ir 3 dalimis, Tvarkos 12 punktu, ginčijamu sprendimu pagrįstai nusprendė uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką trejus metus nuo jos išvykimo iš Lietuvos Respublikos dienos bei įvesti į C.SIS įspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 1 ir 3 dalis trejus metus nuo jos išvykimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

12. Įstatymo 133 straipsnio 1 dalyje aiškiai nustatyta, kad užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta, ar atšaukta Šengeno viza arba kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi, gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui, o Tvarkos 12 punkte nustatyta, kad šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis neturinčiam užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi dėl to, kad buvo rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė arba fiktyvus įvaikinimas, arba duomenys, kuriuos užsienietis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitiko tikrovės arba pateikė neteisėtai įgytus ar suklastotus dokumentus, nustatomas 3 metų draudimo atvykti laikotarpis.

13. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) pažymėjo, kad nustatyta tvarka, kuria siekiama užtikrinti, jog analogiškomis / panašiomis aplinkybėmis sprendimai dėl uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką ir draudimo laikotarpio turi būti vienodos (žr. LVAT 2020 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3495-520/2020). Todėl Departamentas turėjo pakankamą teisinį pagrindą ginčijamu sprendimu uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką trejų metų laikotarpiui.

14. Pareiškėjos teigimu, Departamentas turėjo vadovautis Tvarkos 5 punktu, t. y. kai užsienietis atitinka Tvarkoje nurodytus kriterijus, kitokie nei Tvarkoje numatyti draudimo laikotarpiai jam gali būti nustatomi, jeigu, įvertinus visus turimus dokumentus, duomenis ir atsižvelgus į Tvarkoje nurodytas aplinkybes, tai būtų protinga ir proporcinga. Teismas negali sutikti su šiais pareiškėjos teiginiais, nes pareiškėja šių savo teiginių nepagrindžia, nepaaiškina kodėl jai turėtų būti taikomos kitokios, išskirtinės sąlygos, nei visiems kitiems užsieniečiams analogiškomis aplinkybėmis. Pareiškėja nepaaiškina kokias realias, neigiamas pasekmes sukeltų uždraudimas atvykti į Lietuvos Respubliką, kurios būtų reikšmingesnės, nei ginčijamu sprendimu siekiamas tikslas užkirsti kelią nelegaliai migracijai, o savo argumentus grindžia vien tik deklaratyviais teiginiais.

15. Pareiškėjos manymu, Departamentas nevertino, ar ginčijamas sprendimas nepažeis pareiškėjos teisės verstis ūkine komercine veikla Lietuvoje ar verslo tikslais vykti į kitas Šengeno valstybes, yra nepagrįsti, pareiškėja nepateikė jokių duomenų, kad vykdo teisėtą ekonominę veiklą Lietuvoje ar kitoje Šengeno erdvės valstybėje. Be to, Departamentas ginčo sprendimu vertino pareiškėjos ekonominius ryšius ir nenustatė, kad ji neužsiima kokia nors ūkine komercine veikla Lietuvoje, o tai, kad yra įdarbinta bendrovėje nuo 2020 m. birželio 22 d., tačiau darbo užmokestis nėra mokamas nuo 2020 m. rugsėjo mėn., leidžia daryti išvadą, kad ji neturi realių ekonominių ryšių Lietuvos Respublikoje. Todėl pareiškėja negalėjo turėti teisėtų lūkesčių dirbti bendrovėje, nes siekdama išvengti Įstatymo reikalavimų bei pateikdama Departamentui suklastotą dokumentą, kuriame nurodyti tikrovės neatitinkantys duomenys apie turimą darbo patirtį, akivaizdžiai elgėsi nesąžiningai.

16. Teismas atmeta pareiškėjos teiginius, kad nėra galimybės įsitikinti 2020 m. gruodžio 30 d. Ukrainos pensijų fondo atsakymo autentiškumu, nes jis buvo gautas elektroniniu paštu. Atkreiptinas dėmesys, kad atsakymą Departamentui pateikė Ukrainos valstybinė institucija iš viešai skelbiamo oficialaus elektroninio pašto, atsakymas pasirašytas kvalifikuotu elektroniniu parašu, todėl nėra jokio pagrindo abejoti šio atsakymo autentiškumu ir jame pateiktos informacijos teisingumu, nes pati pareiškėja priešingas aplinkybes patvirtinančių įrodymų dėl savo darbo patirties nepateikė nei Departamentui, nei teismui.

17. Pareiškėjos teiginiai, kad ji nenorėjo apgauti Departamento ir pateikti suklastotus dokumentus, nėra pagrįsti, nes pareiškėja pati teikė tikrovės neatitinkančius duomenis sąmoningai ir tyčia, siekdama apgaulės būdu gauti leidimą laikinai gyventi. LVAT savo praktikoje yra konstatavęs, kad nustatant Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintą pagrindą, užsieniečio valia nėra esminis elementas. Todėl šiuo atveju pagrindas neišduoti leidimą laikinai gyventi nustatymas apsiriboja juridinio fakto (neteisėtai įgyto ar suklastoto dokumento pateikimo) konstatavimu, o tai, ar asmuo dokumentą suklastojo pats, ar asmuo žinojo, kad dokumentas buvo suklastotas, ir siekė tokį dokumentą pateikti, yra faktinė aplinkybė, kuri bendrai vertinama visų faktinių aplinkybių kontekste. Taigi, pareiškėjos nurodoma aplinkybė, kad ji neva netyčia pateikė suklastotą dokumentą Departamentui, ginčijamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo vertinimui reikšmės neturi (LVAT administracinėje byloje Nr. A-3992-858/2016).

18. Pareiškėjos teigimu, ji siekė dirbti ne iš savanaudiškų paskatų, o dėl to, kad galėtų užsidirbti, ko negali padaryti Ukrainoje. Teismas pažymi, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi bei dirbti nėra prigimtinė teisė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus. Todėl pareiškėjos veiksmų, kai ji, siekdama išvengti Įstatymo reikalavimų, teikė tikrovės neatitinkančius duomenis bei siekė leidimą laikinai gyventi gauti apgaulės būdu, nepateisina jos deklaruojamas tikslas dirbti bendrovėje, nes savo kilmės valstybėje ji negali užsidirbti. Teismo vertinimu, pareiškėja, elgdamasi sąžiningai, atsakingai, privalėjo įgyti reikalaujamą darbo patirtį pagal turimą kvalifikaciją ir tik po to kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi darbo pagrindu išdavimo. Tai, kad pareiškėja nėra padariusi administracinių, drausminių ar kitokių pažeidimų niekaip nepateisina jos elgesio, nepaneigia fakto, kad kreipdamasi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, teikė tikrovės neatitinkančius duomenis, elgėsi nesąžiningai, dėl ko jai pagrįstai kyla neigiamos teisinės pasekmės.

19. Teismas atmeta pareiškėjos teiginius dėl nukrypimo nuo aktualios teismų praktikos, nes LVAT paliko nepakeistus pirmosios instancijos teismo sprendimus, kuriais atmesti pareiškėjų (užsieniečių) skundai ir Departamento sprendimai, kuriais užsieniečiams, piktnaudžiavusiems migracijos procedūromis ir kartu su prašymais dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pateikusiems tikrovės neatitinkančius duomenis – suklastotus kvalifikaciją patvirtinančius dokumentus, uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metų laikotarpiui bei įvestas perspėjimas į C. SIS dėl draudimo atvykti į Šengeno valstybes 3 metų laikotarpiui, pripažinti pagrįstais ir teisėtais (LVAT administracinėse bylose Nr. eA-48-575/2020, Nr. eA-2412-556/2021). Be to, LVAT praktikoje konstatuota, kad Departamento sprendimai, priimti siekiant užkardyti galbūt neteisėtą užsieniečio migraciją, kai asmuo nesilaikė nacionalinių teisės aktų, reguliuojančių trečiųjų šalių piliečių atvykimą ir apsigyvenimą (pateikdamas informaciją dėl prašymo leidimui gauti toks asmuo tik siekė įteisinti savo buvimą Lietuvos Respublikoje, o ne realiai vykdyti teisėtą veiklą, t. y. de facto (faktiškai; iš tikrųjų) pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis), nėra neproporcinga ar nepateisinama priemonė (LVAT administracinėse bylose Nr. A-3053-756/2015; Nr. Nr. eA-3706-520/2018). Tokiais atvejais draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką ir įvesti atitinkamus užsieniečio duomenis į C. SIS yra nustatyta SIS II reglamente (24 straipsnio 1 dalis).

20. Kaip matyti iš ginčijamo sprendimo, Departamentas įvertino pareiškėjos prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi nagrinėjimo metu nustatytas faktines aplinkybes, sudariusias pagrindą atsisakyti pareiškėjai išduoti leidimą laikinai gyventi, nes pareiškėja teikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie savo darbo patirtį pagal profesinę kvalifikaciją, apgaulės būdu siekė gauti leidimą laikinai gyventi ir nesąžiningu būdu pasilikti dirbti Šengeno erdvėje, todėl nustatytų faktinių aplinkybių pakanka konstatuoti, kad pareiškėja tyčiniais nesąžiningais veiksmais, pažeisdama teisės aktų reikalavimus, siekė piktnaudžiauti migracijos procedūromis, t. y. buvo įdarbinta bendrovėje, nors neturėjo tam reikalingos darbo patirties, žinodama teikė klaidingus duomenis. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjos su Lietuvos Respublika nesieja šeiminiai ryšiai ar ilgalaikiai socialiniai, ekonominiai ar kiti ryšiai, pareiškėja šių nustatytų aplinkybių neginčija, pareiškėja nepaaiškina teismui, kokių aplinkybių Departamentas neįvertino, turinčių esminę reikšmę ginčijamam sprendimui dalyje dėl draudimo pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką nustatymo ar perspėjimo į C. SIS įvedimo.

21. Teismas nesutinka su pareiškėjos teiginiais, kad Departamentas turėjo pareigą įvertinti, ar ginčijamas sprendimas nusveria kitus asmens gėrius – socialinius, ekonominius, kitus ryšius su Lietuvos Respublika, asmens darbinę ir visuomeninę veiklą, darbdavio interesus, galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai, žmonių sveikatai realumą, ir ar dėl to yra pagrindas taikyti griežčiausius ribojimus, nes pareiškėja nustatytų faktų neginčija, nenurodo, kokios konkrečiai aplinkybės nebuvo įvertintos, socialinių, ekonominių bei kitų ryšių su Lietuvos Respublika nenustatyta, pareiškėja nekelia grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai, pareiškėjai nebuvo išduotas leidimas laikinai gyventi darbo pagrindu, ji neturi nacionalinės vizos, suteikiančios teisę gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje, todėl nei pareiškėja, nei bendrovė negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jos tolimesnio darbo Lietuvoje.

22. Teismo vertinimu, pareiškėja turėjo visas galimybes pateikti Departamentui reikalingus dokumentus, paaiškinimus ar įrodymus prašymui pagrįsti, Departamentas nesudarė pareiškėjui jokių kliūčių pasinaudoti šia teisę. Be to, įvertinus Aprašo nuostatas ir LVAT praktiką, darytina išvada, kad Departamentas neturi pareigos kiekvienu atveju kreiptis į užsienietį ir prašyti pateikti papildomus dokumentus, nes pareiga pagrįsti savo prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi tenka būtent užsieniečiui. Jokie teisės aktai neįpareigoja Departamento apklausti užsienietį, sprendžiant draudimo atvykti ar perspėjimo į C. SIS įvedimo klausimus, kurie šiuo atveju sudaro ginčo dalyką. LVAT praktikoje išaiškinta, kad tokia aplinkybė (dėl pareiškėjo teisės būti išklausytam) paprastai yra reikšminga, kai pareiškėjas nurodo, kokius konkrečiai dokumentus ar duomenis jam sukliudė pateikti atsakovo sprendimas jo neapklausti, kuo konkrečiai pasireiškė jo teisės būti išklausytam suvaržymas, be to, yra vertinama, ar pareiškėjai buvo sudarytos visos galimybės būti išklausytai teisme, ar pareiškėjos pateikti paaiškinimai paneigia ginčijamo akto pagrįstumą ir teisėtumą (LVAT administracinėje byloje Nr. eA-3706-520/2018). Šiuo atveju pareiškėja deklaratyviai teigia, kad jos teisė būti išklausytai nebuvo užtikrinta, tačiau nepaaiškina, kokių konkrečiai aplinkybių Departamentas, priimdamas ginčijamą sprendimą, nenustatė ir neįvertino, nepateikia jokių įrodymų, kurie paneigtų ginčijamame sprendime daromas išvadas. Departamentas surinko būtinus valstybinių institucijų dokumentus, įvertino pareiškėjos dokumentus, todėl darytina išvada, kad turimų ir pareiškėjos pateiktų duomenų pakako ginčijamam sprendimui priimti. Todėl atmestinas pareiškėjos teiginys, kad jai nebuvo suteikta galimybė pateikti dokumentus ar paaiškinimus.

23. Teismo vertinimu, perspėjimas į C. SIS dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi Šengeno erdvės valstybėse įvestas pagrįstai, vadovaujantis SIS II reglamento 24 straipsnio 1 dalimi, kurioje nustatyta, kad duomenys apie trečiųjų šalių piliečius, kurių atžvilgiu buvo pateiktas perspėjimas draudimo atvykti ar apsigyventi tikslais, įvedami remiantis nacionaliniu perspėjimu, kurio pagrindas – kompetentingų administracinių institucijų arba teismų sprendimas pagal nacionalines proceso teisės normas, priimtas individualaus įvertinimo pagrindu, bei šio straipsnio 3 dalimi, kurioje nustatyta, kad perspėjimas taip pat gali būti įvestas, kai 1 dalyje nurodytas sprendimas grindžiamas tuo, kad trečiosios šalies piliečiui buvo taikyta tokia priemonė kaip išsiuntimas ar atsisakymas leisti atvykti, kuri nebuvo atšaukta ar sustabdyta ir apima arba taikoma kartu su neįleidimu atvykus, o atitinkamais atvejais – draudimu apsigyventi – remiantis tuo, kad buvo nesilaikoma nacionalinių teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių atvykimą ar apsigyvenimą. Todėl pagal Taisyklių 15 punkto nuostatas, duomenys iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo teikiami C. SIS, jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą, atitinka SIS II reglamento 24 ar 25 straipsnyje nustatytus pagrindus.

24. Atsižvelgus į šias aplinkybes, kad pareiškėjai uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką dėl to, kad ji apgaulės būdu siekė pasilikti gyventi ir dirbti Lietuvoje, kas leidžia manyti, kad ji gali neteisėtai siekti pasilikti kitose Šengeno valstybėse, kad draudimo atvykti vienas iš tikslų yra užkirsti kelią nesąžiningiems, nepatikimiems, piktnaudžiaujantiems užsieniečiams atvykti į Šengeno erdvę, kad šis tikslas pasiekiamas tik įvedant įspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi į C. SIS, o taip pat atsižvelgus į tai, kad Europos Komisija 2017 m. kovo 7 d. Komisijos rekomendacijoje dėl grąžinimo veiksmingumo padidinimo įgyvendinant Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2008/115/EB nurodė, kad siekdamos visapusiškai naudoti draudimus atvykti, valstybės narės turėtų sistemingai įvedinėti perspėjimus dėl draudimo atvykti C. SIS, taikydamos SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį, siekiant ateityje išvengti neteisėto buvimo rizikos, Migracijos departamentas ginčijamu sprendimu pagrįstai įvedė perspėjimą į C. SIS dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi Šengeno erdvės valstybėse. Pareiškėja apskritai nepateikė jokių įrodymų, kurie pagrįstų jos teiginius, kad ginčijamas sprendimas šioje dalyje yra neproporcinga, pažeidžia jos teises ar teisėtus interesus.

25. Pareiškėjos į bylą pateikti papildomi dokumentai negali paneigti ginčijamame sprendime nustatytus faktus bei jų pagrindu padarytas teisinio pobūdžio išvadas.

26. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 1 dalis nustato, kad įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei paaiškinimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Minėto straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad šie faktiniai duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: proceso šalių ir jų atstovų paaiškinimais, liudytojų paaiškinimais, specialistų paaiškinimais ir ekspertų išvadomis, daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, elektroniniais, garso bei vaizdo įrodymais. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalis nustato, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais.

27. VAĮ 10 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus. Pareiškėja ginčijamą sprendimą gavo laiku, jį apskundė nustatyta tvarka ir terminais. Įvertinęs ginčijamo sprendimo turinį, teismas sprendžia, kad ginčijamas sprendimas dėl atsisakymo išduoti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi, pareiškėjai išduotos nacionalinės vizos Nr. 004351785 panaikinimo, įpareigojimo savanoriškai išvykti į Ukrainą per 30 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos, uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką trejus metus nuo jos išvykimo iš Lietuvos Respublikos dienos bei įvedimo į C.SIS įspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 1 ir 3 dalis trejus metus nuo jos išvykimo iš Lietuvos Respublikos dienos, atitinka VAĮ 10 straipsnio reikalavimus, nes jis pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos, sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikomomis teisės normomis.

28. Teismas, atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, teismų praktiką, daro išvadą, kad Departamento 2021 m. vasario 10 d. sprendimas Nr. (15-1) 31-28/44U-794(15/5-5U-154/41PR-7) dalyje dėl uždraudimo pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metams ir įvedimo į C.SIS Šengeno informacinės sistemos perspėjimą atvykti ir apsigyventi Šengeno erdvės valstybėse, yra teisėtas ir pagrįstas, Departamentas pilnai, objektyviai ir visapusiškai išnagrinėjo pareiškėjos prašymą, įvertino ginčui reikšmingas aplinkybes, nurodė išsamius faktinius bei teisinius pagrindus, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą sprendimą, kurio keisti ar naikinti skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl pareiškėjos skundas atmestinas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).

29. Teismui konstatavus, kad ginčijamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas nėra pagrindo perduoti pareiškėjos klausimą Departamentui nagrinėti iš naujo.

30. Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo vertinimu, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl teismas jų nenagrinės. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; 2011 m. lapkričio 14 d. LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjos H. T. (H. T.) skundą atmesti.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Mefodija PovilaitienėHenrikas SadauskasGediminas Užubalis