- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-07-04
- Bylos Nr.
- 1A-390-497/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-35800-2018-0
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Gintaras Dzedulionis, Audrius Cininas, Aušra Bielskė
- Nuteistasis
- J. J.
- Nukentėjusysis
- G. U.
- Advokatai
- Jonas Algirdas Smagurauskas
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušros Bielskės, Audriaus Cinino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Gintaro Dzedulionio,
žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. J. gynėjo advokato Jono Algirdo Smagurausko apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 29 d. nuosprendžio, kuriuo J. J. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalyje, 149 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas 1 (vieneriems) metams laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose.
Vadovaujantis BK 66 straipsnio 2 dalimi į bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2018 m. liepos 27 d. iki 2018 m. spalio 26 d.
Nukentėjusios G. U. byloje pareikštas civilinis ieškinys tenkintas iš dalies priteisiant iš J. J. jos naudai 3500 Eur nusikaltimu padarytai neturtinei žalai atlyginti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. J. J. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2018 m. liepos 27 d., apie 0.15 val., Vilniuje, Kalvarijų g., prie viešojo transporto stotelės „Baltupiai“, būdamas neblaivus (0.97 prom.), turėdamas tikslą lytiškai santykiauti su nukentėjusiąja G. U. prieš jos valią, priėjęs prie nukentėjusiosios iš nugaros, panaudojo jos atžvilgiu fizinį smurtą - viena ranka suėmęs už burnos, kita ranka – už juosmens, jėga nutempė ją nuo gatvės link medžių ir krūmų ir, grasindamas panaudoti fizinį smurtą, t. y. sakydamas: „nerėk arba papjausiu“, nukentėjusiajai susmukus ir gulint ant kairiojo šono, padarydamas pastarajai kairės alkūnės kairio klubo poodines kraujosruvas su odos nubrozdinimais, vertinamus nežymiu sveikatos sutrikdymu, pakėlė pastarosios suknelės kraštą, abiem rankom numovė jos kelnaites ir pasikėsino ją išžaginti, tačiau savo nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes nukentėjusioji aktyviai priešinosi: šaukė, spardėsi kojomis ir ranka stipriai per kelnes suspaudė jo sėklides, be to į stotelę atvažiavo viešojo transporto autobusas, kurio išsigandęs J. J. pabėgo.
II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
2. J. J. gynėjas apeliaciniu skundu prašo pakeisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį nuteistojo veiksmus perkvalifikuojant iš BK 149 straipsnio 1 dalies į BK 150 straipsnio 1 dalį, įskaityti 3 mėnesių suėmimą ir laisvės atėmimo netaikyti. Taip pat taikant BK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktą spręsti bylos grąžinimo pirmos instancijos teismui klausimą dėl nuteistojo apklausos ikiteisminio tyrimo metu sufabrikavimo ir šališkumo, o pareikštą nukentėjusiosios ieškinį atmesti.
3. Skunde nurodoma, jog kaltinimas J. J. buvo grindžiamas tik vienos nukentėjusiosios U. prieštaringais parodymais, kurie yra išsigalvotos seksualinės fantazijos. J. J. neturėjo tikslo nukentėjusiosios išžaginti, o tik jai gulint ant šono, pasiėmė kelnaites ir pasišalino, todėl šią veikos stadiją būtina atskirti nuo veikos realizavimo.
4. Skunde taip pat teigiama, jog teismas šališkai patikėjo nukentėjusiosios meistriškai suvaidinta pasikėsinimo ją išžaginti scena. Būtent jos pačios parodymai įrodo, kad pasikėsinimo išžaginti nebuvo, nes kelnaičių, kurias ji galimai pati nusimovė, pagrobimas buvo linksmas pajuokavimas arba chuliganizmas dėl nuteistojo afekto būsenos. Peilio nuteistasis neturėjo, nukentėjusioji parodė, kad nukrito pati, kad nuteistasis jos lytinių organų nelietė, savo paties apnuoginęs nebuvo, ar jo lyties organas buvo erekcijos būsenoje ji nesuprato. Šios aplinkybės rodo, kad J. J. smurto nenaudojo ir tyčios jo veiksmuose nebuvo, tačiau teismas preziumavo atvirkščiai.
Šalies argumentai
5. Apeliantas teigia jog teismas neįvertino galimo nukentėjusiosios materialinio suinteresuotumo, ką rodo byloje pareikštas nerealaus dydžio civilinis ieškinys. Taip pat neįvertino liudytojos D. perteklinio suinteresuotumo bylos baigtimi, ką patvirtina jos ir nukentėjusiosios duotų parodymų prieštaringumas bei tai, kad liudytoja gyvena greta nukentėjusiosios. Kiti byloje apklausti liudytojai nieko nematė, išskyrus dirbtinai išsigandusios nukentėjusiosios, kuri teatrališkai teigė, kad kažkoks vyras norėjo ją išžaginti.
6. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog teismas neteisingai aiškino BK 22 straipsnį, nes materialinių padarinių šioje situacijoje nekilo, o bylos medžiaga rodo, kad nuteistajam rūpėjo tik nukentėjusios kelnaitės ir tyčios išžaginti J. J. jis neturėjo.
Šalies argumentai
7. Apeliantas taip pat nurodo, kad nuteistojo apklausa tyrimo metu buvo sufabrikuota arba jo apklausos protokolas surašytas dar prieš įvykį, nes nukentėjusioji yra policijos patikėtinė, kadangi apklausos laikas nurodytas 11.28 val., o nuosprendžiu nustatyta, kad įvykis įvyko 00.15 val. Teismas bylos nagrinėjimo metu į šiuos faktus net nereagavo. Nuteistasis apklausos metu neprisiminė įvykio, todėl jam pasirašyti buvo pateiktas jau paruoštas apklausos protokolas ir jis buvo įkalbėtas jį pasirašyti, motyvuojant, kad jam už tai nieko nebus. Tai rodo, kad faktiškai jis davė parodymus prieš save.
8. Taip pat skundu ginčijama J. J. veiksmų kvalifikacija, nurodant, kad BK numato atsakomybę tam, kas lytiškai santykiavo, tuo tarpu santykiavimo su nukentėjusiąja nebuvo, buvo tik kontaktas „fizinio sąlyčio būdu“, o tai užtraukia atsakomybę pagal BK 150 straipsnio 1 dalį, o teisingiausia J. J. veiksmus būtų vertinti kaip baudžiamąjį nusižengimą.
9. Skunde taip pat nurodoma, kad nukentėjusiajai priteistos žalos dydis yra neadekvatus, nes apskritai žala nepadaryta. Nukentėjusiajai sveikata nesutrikdyta, reputacija nesugadinta, todėl žala šiuo atveju priteista nukentėjusios pasipelnymui ir komfortui.
10. Atsiliepimo į apeliacinį skundą negauta.
Žemesnės instancijos teismas
11. Teismo posėdyje J. J. gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė – atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Nuteistojo J. J. gynėjo advokato J.A. Smagurausko skundas atmetamas.
12. Apeliaciniu skundu ginčijami J. J. veikos kvalifikavimo, įrodymų vertinimo ir civilinio ieškinio klausimai.
13. J. J. veiksmų kvalifikavimas pagal BK 22 straipsnio 1 dalies ir 149 straipsnio 1 dalies ginčijamas nurodant, kad fizinis smurtas prieš nukentėjusiąją naudojamas nebuvo, peilio jis neturėjo ir nukentėjusiajai negrasino, nukentėjusioji nurodė, kad susmuko pati, jis jos nenugriovė, lytiškai su nukentėjusiąją nesantykiavo, jo veiksmai pasireiškė tik tuo, kad jis numovė jos kelnaites ir pasišalino.
14. Atsakomybė pagal BK 149 straipsnio 1 dalį kyla tam, kas lytiškai santykiavo su žmogumi prieš šio valią panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas jį tuoj pat panaudoti, ar kitaip atimdamas galimybę priešintis, ar pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusiojo asmens būkle. Ši nusikalstama veika yra padaromos tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas suvokia, kad lytiškai santykiauja su nukentėjusiuoju asmeniu prieš jo valią panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas jį panaudoti ar kitaip atimdamas galimybę priešintis arba pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusiojo asmens būkle ir nori patenkinti savo seksualinį poreikį būtent tokiu būdu. Šios veikos požymių turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltinamojo parodymais bet ir vertinant kaltinamojo atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, situaciją, kuriai esant tie veiksmai buvo padaryti, ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-321/2009, 2K-526/2011, 2K-406/2011,2K-501/2012). Kai kaltininkas atlieka bent dalį BK 149 straipsnio 1 dalyje išvardytų veiksmų nukentėjusiojo pasipriešinimui įveikti, tačiau lytiškai santykiauti nepradeda dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, veika kvalifikuojama kaip pasikėsinimas išžaginti.
15. Skundo argumentai, grindžiantys BK 149 straipsnio 1 dalyje aprašyto nusikaltimo sudėties nebuvimą J. J. veiksmuose, neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių ir yra nepagrįsti. Nukentėjusiosios parodymais, kurie yra nuoseklūs ir viso bylos tyrimo ir nagrinėjimo metu nekito, nustatyta, kad su kaltinamuoju ji važiavo vienu autobusu. Išlipusi ėjo namo ir pajuto, kaip iš už nugaros jai kažkas burną užspaudė ranka, ji pradėjo dusti ir pasakė: „nerėk, nes papjausiu“, kita ranka už juosmens pradėjo tempti nuo šaligatvio į tamsą. Nukentėjusioji pradėjo priešintis, bandė išsmukti, prašė to nedaryti, tačiau kaltinamasis tempė ją toliau. Tuomet ji susmuko, kad jam būtų sunkiau ją tempti, jis buvo pasilenkęs virš jos, pakėlė suknelę ir abiem rankom numovė kelnaites, jie toliau grūmėsi, ji rėkė, spardėsi, stipriai suspaudė jo sėklides. Tuomet atvažiavo autobusas, ji dar labiau pradėjo rėkti, o autobusui pradėjus važiuoti kaltinamasis laikydamas jos kelnaites pabėgo (1 t., b.l. 27, 2 t., b.l. 85-91). Iš šių nurodytų aplinkybių akivaizdu, kad nukentėjusiosios atžvilgiu buvo panaudotas smurtas, kuris pasireiškė burnos užspaudimu, tempimu, taip pat buvo grasinama panaudoti peilį. Nors skunde teigiama, kad peilio kaltinamasis neturėjo, tačiau šis argumentas nepaneigia, kad toks grasinimas buvo išsakytas. Toks veiksmų pobūdis, jų intensyvumas ir seka rodo, kad jie buvo nukreipti nukentėjusiosios valiai palaužti siekiant su ja lytiškai santykiauti. Kaltinamojo versiją, kad jis norėjo tik numauti kelnaites, paneigia aplinkybė, kad numovęs kelnaites kaltinamas pasišalino ne iš karto, o grumtynės vyko toliau ir tik į stotelę atvažiavus autobusui ir nukentėjusiajai pradėjus dar garsiau rėkti, kaltinamasis su kelnaitėmis pasišalino, taigi nusikaltimo jis nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, tai yra dėl aktyvaus nukentėjusiosios priešinimosi. Šie nukentėjusios parodymai yra patvirtinti liudytojų parodymais, specialisto išvadomis, apžiūros protokolais, todėl netikėti jais teismas neturi pagrindo. Skunde nuteistojo veiką prašoma perkvalifikuoti pagal BK 150 straipsnio 1 dalį, kuris numato atsakomybę už lytinės aistros tenkinimą prieš asmens valią oraliniu, analiniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdu. Teismo posėdžio metu uždavus nuteistajam klausimus jis apskritai neigė norėjęs bet kokių seksualinių santykių. Nukentėjusioji nurodė, kad jos įsitikinimu, ją siekta išžaginti. Tai patvirtina ir aukščiau aptartas nustatytų nuteistojo veiksmų pobūdis, jų intensyvumas ir seka. Taigi, pagrindo veiksmus kvalifikuoti pagal BK 150 straipsnio 1 dalį nėra. Remdamasi šiomis aplinkybėmis teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas teisingai kaltinamojo veiksmus vertino kaip pasikėsinimą išžaginti, tai yra pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 149 straipsnio 1 dalį.
16. Skunde taip pat teigiama, kad nukentėjusiosios parodymai yra išgalvoti, o išžaginimo scena buvo meistriškai suvaidinta, keliama versija, kad visa tai buvo linksmas pajuokavimas įtariamajam esant afekto būsenoje. Šios skunde nurodytos aplinkybės nepagrįstos jokiais objektyviais duomenimis. Kolegija jau pasisakė, kad nukentėjusios parodymus laiko patikimais ir jais remiasi, nes juos patvirtina liudytojų parodymai ir kita byloje surinkta medžiaga. Liudytojai B. D., T. M. matė patį įvykį. B. D. įvykį matė iš daugiabučio balkono, ji išgirdo moters klyksmą ir išbėgusi į balkoną matė du besigrumiančius žmones, vienas jų gulėjo, vėliau vaikinas nubėgo, o mergina atsistojo ir pradėjo bėgti link jos namo. Girdėjo kaip ji sakė, kad ją bandė išprievartauti, numovė kelnaites, prašė kviesti policiją. Nurodė, kad mergina rėkė labai garsiai, nes rėkimą ji išgirdo pakankamai garsiai žiūrėdama televizorių (1 t., b. l 72-73, 2 t., b. l.117-119). Nors apeliantas šios liudytojos parodymus bando sumenkinti teigdamas, kad ji yra suinteresuota, nes gyvena greta nukentėjusiosios ir jos parodymai prieštarauja paties nukentėjusiosios parodymams, tačiau toks teiginys niekuo nepagrįstas. Iš bylos medžiagos matyti, kad liudytoja gyvena netoliese esančiame name ir su nukentėjusiąja nėra pažįstamos, o minimi prieštaravimai parodymuose, kad liudytoja matė, jog nuteistasis gulėjo ant nukentėjusiosios, o nukentėjusioji šios aplinkybės nepatvirtino, teismas nelaiko esminiu prieštaravimu, kadangi liudytoja stebėjo viską iš viršaus iš tam tikro atstumo. Nukentėjusioji teigė, kad, kai ji gulėjo, nuteistasis buvo palinkęs virš jos ir tarp jų visą laiką buvo fizinis kontaktas, todėl liudytoja galėjo sąžiningai suklysti. Liudytojas T. M. taip pat teigė matęs du gulinčius asmenis (1 t. b.l. 78-79, 2 t. b.l.120-122). Be to ši aplinkybė nėra esminė, kuri paneigtų ar patvirtintų nuteistojo kaltumą ar nekaltumą. Visi apklausti liudytojai D., O. S., T. M., P. A., nukentėjusiosios būklę po įvykio apibūdino kaip „susijaudinusi“, „šoke“, „sunkai kvėpavo“, „buvo sutrikusi“, „labai išsigandusi“. Šios aplinkybės paneigia skundo argumentą apie nukentėjusiosios išsigalvotas seksualines fantazijas ir suvaidintą situaciją.
17. Teiginys, kad nuteistasis įvykio metu galimai buvo afekto būsenoje, nes būnant bare galimai jam į kavą buvo įmaišyta kažkokia medžiaga, niekuo nepagrįstas. Byloje nėra jokių tai patvirtinančių duomenų, tokių nepateikė ir kaltinamasis, be to policijos pareigūnas L. S., sulaikęs kaltinamąjį, apklaustas liudytoju parodė, kad kaltinamasis buvo vartojęs alkoholio, nors ir kalbėjo rišliai, elgėsi adekvačiai (1 t. b.l. 66-67, 2 t., b.l. 141-143).
18. Skundu taip pat prašoma bylą grąžinti nagrinėti iš naujo BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu nustačius, kad nuteistojo apklausos protokolas ikiteisminio tyrimo metu buvo suklastotas, jame nurodytas apklausos laikas dar iki nusikaltimo padarymo ir kaltinamajam protokolas duotas pasirašyti jau paruoštas. Byloje neginčytinai nustatyta, kad veika padaryta 2018 m. liepos 27 d., 00.15 val. Iš įtariamojo apklausos protokolo matyti, kad protokole fiksuotas laikas - 11.28 val. apklausos pradžia ir 11.51 val. apklausos pabaiga. Kadangi objektyviais duomenimis nustatyta, kad veika padaryta 00.15 val., tą patvirtina nukentėjusios skambutis į BPC, neteisingai nurodytą laiką kolegija vertina kaip techninę klaidą. Iš protokolo matyti, kad įtariamojo J. J. apklausa atlikta dalyvaujant gynėjui, kas paneigia jo argumentus, kad protokolas parašytas iš anksto ir nuteistasis jį pasirašyti buvo įkalbėtas.
19. Kolegija atmeta ir skundo argumentą, kad nukentėjusioji prašydama priteisti neturtinę žalą siekia pasipelnyti, kadangi jos prašomas žalos dydis neadekvatus, žala jai apskritai nepadaryta. Pripažinus, kad J. J. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje, 149 straipsnio 1 dalyje, nukentėjusioji įgijo teisę į neturtinės žalos atlyginimą. Apylinkės teismas spręsdamas neturtinės žalos atlyginimo klausimą vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) normomis ir bylos duomenimis. CK 6.250 straipsnio 2 dalis įpareigoja teismą, nustatant neturtinės žalos dydį, atsižvelgti į padarytos nusikalstamos veikos sukeltas pasekmes nukentėjusiajai , šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. CK nenustato atlygintinos žalos dydžio ribų, tai sprendžia teismas įvertinęs nukentėjusiojo asmens išgyvenimų dydį, asmeninius praradimus, neigiamų padarinių ateityje atsiradimą ir jų ilgalaikiškumą. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad teismas įvertino visas privalomas aplinkybes. Nukentėjusioji reikšdama ieškinį nurodė, kad tai buvo pirmas jos gyvenime patirtas smurtas, dėl padarytos nusikalstamos veikos ji patyrė didelį stresą, pasekmes jaučia iki šiol, kadangi bijo tamsiu paros metu grįžti namo, jaučiasi nesaugi, taip pat bijo važiuoti viešuoju transportu. Teismas įvertino nukentėjusiosios patirtus ir iki šiol patiriamus išgyvenimus, taip pat vertino nukentėjusiajai sukelto skausmo ir padarytų sužalojimų dydį bei kaltinamojo turtinę bei šeimyninę padėtį ir nukentėjusiosios prašomą žalos sumą sumažino pusiau. Nustatydamas neturtinės žalos dydį teismas rėmėsi LAT praktika analogiško pobūdžio bylose (2K-246/2015, 2K-69/2016, 2K-560/2014). Taigi, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad teismas teisingai taikė neturtinės žalos kriterijus ir įstatymų nuostatų, reglamentuojančių žalos dydžio vertinimą, nepažeidė, priteista nukentėjusiajai 3500 Eur dydžio žala atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus.
20. Skunde taip pat buvo keliamas teismo šališkumo klausimas, kuris grindžiamas tik netinkamu įrodymų vertinimu nuosprendyje, teigiant, kad teismas šališkai vertino nukentėjusiosios, liudytojos B. D. parodymus, nevertino galimo kaltinamojo apklausos protokolo falsifikavimo, bei šališkai nustatė neturtinės žalos dydį. Kolegija dėl šių klausimų jau pasisakė aukščiau. Svarstant teismo šališkumo klausimą kasacinės instancijos teismas yra ne kartą pasisakęs, kad nešališkumo principas negali būti suprantamas pernelyg plačiai – teismo padarytos teisės aiškinimo ir taikymo klaidos, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, net jei jie ir esminiai, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, jog teismas nagrinėjo bylą šališkai. Nesant konkrečių bylą nagrinėjančio teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas neturi būti siejamas su priimto nuosprendžio motyvacijos stoka, įrodymų tyrimo rezultatų neįvertinimu ar kitokiais teismo sprendimo surašymo trūkumais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-75-677/2016 ir kt). Teisėjas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 1–5 dalys). Baudžiamojo proceso įstatymas reikalauja, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje būtų išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Be to, pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino teisėtais būdais gautus duomenis, apklausė nukentėjusiąją, kaltinamąjį, liudytojus, pagarsino šių asmenų ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, išvardijo dokumentus, turinčius reikšmės bylai nagrinėti, o nuosprendį, laikydamasis BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatų, grindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Teismas įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindamas juos tarpusavyje bei nurodė motyvus, kodėl vienais įrodymais remiasi, o kitus atmeta, todėl kolegija neturi pagrindo vertinti nuosprendį priėmusį teismą kaip šališką tuo pagrindu, kad bylos įrodymai buvo įvertinti ir jų pagrindu padarytos išvados ne kaltinamojo asmens naudai.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
nuteistojo J. J. gynėjo advokato Jono Algirdo Smagurausko apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 29 d. nuosprendį palikti nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.