Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėja Regina Pocienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-213/2011 m.

1.1.6.3.; 1.2.27.1.; 1.2.27.5.; 2.1.7.4.1.

2011 m. kovo 15 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Reginos Pocienės,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo ir nuteistojo I. G. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto ketvirtojo apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 9 d. nuosprendžio, kuriuo I. G. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d., 290 str. 1 d. ir nuteistas 40 MGL (5200 Lt) dydžio bauda.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 65, 66 str., į atliktą bausmę įskaityta 1 laikino sulaikymo para, laikant, jog sumokėta 2 MGL (260 Lt) dydžio bauda.

Likusios baudos dalies sumokėjimo terminas atidėtas 4 mėnesiams, skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Pagal Lietuvos Respublikos BK 286 str. I. G. išteisintas, neįrodžius, jog buvo padaryta veika, turinti nusikalstamos veikos požymių (Lietuvos Respublikos BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Nukentėjusiųjų civiliniai ieškiniai dėl neturtinės žalos atlyginimo palikti nenagrinėti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. G. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d., 290 str. 1 d. už tai, kad pasikėsino įžeisti valstybės tarnautoją, t.y. 2009 m. lapkričio 6 d. 18.01 val., būdamas namuose, (duomenys neskelbtini), naudodamasis „Internet Protocol“ (IP) adresu (duomenys neskelbtini), iš oficialaus Lietuvos Respublikos Prezidentės D. G. puslapio www.president.lt nusiuntė Lietuvos Respublikos Prezidentei adresuotą įžeidžiančio turinio elektroninį laišką, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes įžeidžiančio laiško Lietuvos Respublikos Prezidentė neperskaitė.

I. G. buvo kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos BK 286 str. dėl to, kad pasipriešino valstybės tarnautojams panaudojant fizinį smurtą, t.y. 2009-12-10 apie 13.50 val., (duomenys neskelbtini) policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo skyriaus tyrėjams G. K. ir M. G. vykdant 2009-12-09 Vilniaus miesto trečiojo apylinkės teismo nutartį atlikti kratą I. G. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), prisistačius policijos pareigūnais ir parodžius tarnybinius pažymėjimus bei paprašius įleisti į butą, jis, elgdamasis grubiai, suduodamas į krūtinę, pastūmė tyrėją G. K., dėl to G. K. susvirduliavo. Tyrėjams G. K. ir M. G. užėjus į minėtą butą, jis, tris kartus suduodamas, pastūmė G. K., grasino jį sumušti ir papjauti. Vėliau jis, ne mažiau kaip tris kartus suduodamas, pastūmė tyrėją M. G., necenzūriniais žodžiais rodė nepasitenkinimą Lietuvos policija ir minėtais pareigūnais.

I. G. tvirtina, jog Lietuvos Respublikos BK 290 straipsnis prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnio nuostatoms, asmenų lygybės prieš įstatymą principui bei Europos Žmogaus Teisių Teismo bylose suformuluotai viešųjų asmenų plačios kritikos doktrinai, yra totalitarinio/autoritarinio režimo reliktas.

Nuteistasis teigia, jog apylinkės teismas, nuteisdamas jį pagal Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d., 290 str. 1 d., neįvertino, kad pagal Valstybės tarnybos įstatymą valstybės politikai, taigi ir Prezidentė, nepriskiriami valstybės tarnautojams (Valstybės tarnybos įstatymo 2 str. 1 d., 2 d., 4 str. 5 d.). Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją Seimo nariai ir Prezidentas yra tautos atstovai, todėl juos įžeidęs asmuo, apelianto manymu, turi atsakyti bendra tvarka, t.y. pagal Lietuvos Respublikos BK 155 str.

Prokuroras tvirtina, jog apylinkės teismas nepagrįstai sumenkino kratos metu susidariusios situacijos grėsmę, akcentuodamas, jog pareigūnai pastiprinimą kvietė ne iš šalia I. G. namų esančio 4-ojo policijos komisariato, o iš žymiai toliau esančio (duomenys neskelbtini) policijos komisariato, nes logiška, kad nukentėjusieji pagalbos prašė iš savo kolegų, kaip ir jie, dirbančių (duomenys neskelbtini) policijos komisariate. Šio komisariato veiklos teritorijoje buvo galimai padaryta nusikalstama veika, dėl kurios pareigūnai I. G. bute atliko kratą. Teismo teiginys, jog pareigūnai nesiėmė priemonių fizinio smurto mastui ar grėsmingos situacijos buvimui fiksuoti baudžiamojo proceso tvarka, apelianto teigimu, neatitinka faktinių bylos aplinkybių, nes G. K. ir M. G. po šio įvykio surašė tarnybinius pranešimus, buvo apklausti kaip liudytojai ir to pasekmėje I. G. buvo pareikštas įtarimas pagal Lietuvos Respublikos BK 286 str.

Teismo posėdyje prokuroras prašė Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo apeliacinį skundą tenkinti, o nuteistojo I. G. apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistasis I. G. ir jo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, o Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo ir nuteistojo I. G. apeliaciniai skundai nepagrįsti, todėl atmestini.

Dėl nuteistojo I. G. apeliacinio skundo argumentų.

Apylinkės teismas ištyrė byloje esančius įrodymus, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 str., 301 str. reikalavimų. Ištyręs ir įvertinęs byloje surinktus įrodymus, jais remdamasis pagrįstai konstatavo, jog I. G. padarė nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d. 290 str. 1 d., nes 2009 m. lapkričio 6 d. 18.01 val., būdamas savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), naudodamasis „Internet Protocol“ (IP) adresu (duomenys neskelbtini), iš oficialaus Lietuvos Respublikos Prezidentės D. G. puslapio www.president.lt nusiuntė Lietuvos Respublikos Prezidentei adresuotą įžeidžiančio turinio elektroninį laišką.

Nors I. G. padarė veiksmus, atitinkančius minėtame baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo objektyviuosius požymius, t.y. pasiuntė Lietuvos Respublikos Prezidentei įžeidžiančio pobūdžio laišką, tačiau laiško ji neperskaitė. Taigi nuteistojo nusikalstami veiksmai nutrūko dėl nuo I. G. valios nepriklausančių aplinkybių, todėl teismas juos pagrįstai kvalifikavo kaip pasikėsinimą padaryti šį nusikaltimą.

Nepagrįstas nuteistojo apeliacinio skundo argumentas, kad jo veiksmai turėjo būti vertinami kaip privataus asmens įžeidimas, nes Lietuvos Respublikos Prezidentė nėra valstybės tarnautoja.

Pagal Lietuvos Respublikos BK 290 str. 1 d. atsako tas, kas įžeidė savo pareigas einantį valstybės tarnautoją ar viešojo administravimo funkcijas atliekantį asmenį.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnyje įtvirtintos nuostatos užtikrina žmogaus asmens neliečiamumą ir orumą. Tai viena iš svarbiausių kiekvieno asmens normalios ir būtinos socialinės integracijos sąlygų. Orus žmogus gina savo pripažįstamas vertybes ir dėl to save vertina teigiamai, kartu tikėdamasis iš kitų tokia pat vertinimo. Valstybės tarnautojas ar viešojo administravimo funkcijas atliekantis asmuo gina ne tik savo orumą, bet kartu ir autoritetą tų valdžios ir valdymo institucijų, kurioms jis atstovauja. Todėl valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens įžeidimu kėsinamasi ir į normalią pareigas einančio asmens veiklą, autoritetą, taip pat jo garbę ir orumą.

Šiuo konkrečiu atveju nuteistojo I. G. laiško turinys buvo skirtas D. G. ne vien kaip asmeniui. Jis buvo skirtas D. G. – Lietuvos Respublikos Prezidentei, atstovaujančiai Lietuvos Respublikos valstybės interesus, siejamas su jos, kaip prezidentės, pareigų vykdymu. Todėl I. G. nustatytu adresu nusiųsdamas įžeidžiančio turinio elektroninį laišką, pasikėsino ne vien į minėto asmens garbę ir orumą, tačiau pirmiausiai į viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens veiklą ir autoritetą, o tai yra pagrindinis nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 290 str. 1 d., objektas. Todėl I. G. apeliacinio skundo argumentas, kad jo nusikalstamus veiksmus apylinkės teismas turėjo kvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos BK 155 str., nepagrįstas, nes tokio pobūdžio bylos yra viešojo, o ne privataus kaltinimo.

Kolegija sutinka su I. G. skundo argumentu, kad apylinkės teismas nepagrįstai nustatė, jog buvo kėsintasi įžeisti valstybės tarnautoją. Tai iš tiesų neatitinka ypatingo Lietuvos Respublikos Prezidentės konstitucinio statuso, todėl teisėjų kolegija šalina iš apylinkės teismo nuosprendžio aplinkybę, kad I. G. pasikėsino įžeisti valstybės tarnautoją ir inkriminuoja, jog jis pasikėsino įžeisti savo pareigas einančią viešojo administravimo funkcijas atliekančią Lietuvos Respublikos Prezidentę D. G..

Nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 290 str. 1 d., objektyvioji pusė pasireiškia viešu ir neviešu administravimo funkcijas atliekančio asmens įžeidimu tuo metu, kai jis atlieka savo pareigas. Šiuo konkrečiu atveju I. G. Lietuvos Respublikos Prezidentę pasikėsino įžeisti neviešai, tačiau įžeidimo pobūdis nusikalstamų veiksmų kvalifikavimui reikšmės neturi.

Šio nusikaltimo sudėtis yra formalioji. Nusikaltimas laikomas baigtu nuo nukentėjusiojo įžeidimo momento. Nusikaltimo baigtumui nustatyti ir jam kvalifikuoti nesvarbu, kaip nukentėjusysis reagavo į kaltininko veiką. Taigi nuteistojo samprotavimai, kad Lietuvos Respublikos Prezidentė neįsižeidė dėl jo laiško turinio, todėl jo veiksmai nesudaro nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d., 290 str. 1 d., sudėties, yra niekuo nepagrįsti, nes veikos kvalifikacija pagal šį baudžiamąjį įstatymą nereikalauja pasekmių kilimo.

Nuteistojo parašyto ir išsiųsto elektroninio laiško turinys įžeistų ne tik Lietuvos Respublikos Prezidentę, bet besąlygiškai ir bet kurį kitą žmogų. I. G. jį rašydamas bei išsiųsdamas puikiai tai suprato ir, darydamas jam inkriminuotus veiksmus, to siekė. Todėl apylinkės teismas pagrįstai konstatavo, jog I. G. nusikaltimą padarė veikdamas tiesiogine tyčia.

Apelianto argumentas, kad jo minėtus veiksmus vertinant kaip nusikaltimą, buvo pažeista Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir Europos Žmogaus Teisių ir Pagrindinių Laisvių Konvencijos (toliau – Konvencijos) 10 str. įtvirtinta laisvė kritikuoti viešuosius asmenis, yra nepagrįstas.

Lietuvos Respublikos Konstitucija gina asmens teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas (25 str. 1 d., 2 d.). Teisė laisvai reikšti savo mintis ir įsitikinimus įtvirtinta Konvencijoje, kuri yra sudėtinė Lietuvos teisės dalis. Minėtos teisės turinį pagal šios Konvencijos 10 str. 1 d. sudaro teisė laisvai laikytis savo nuomonės, ją reikšti ir t.t., tačiau ši teisė turi būti įgyvendinama neperžengiant Konvencijos 10 str. 2 d. numatytų šios teisės įgyvendinimo ribų, o tai yra: viešas interesas, kitų asmenų teisės ir laisvės. Taigi saviraiškos laisvė nėra absoliuti ir visaapimanti. Jos apribojimus lemia santykis su kitomis teisinėmis vertybėmis, išreiškiančiomis kitų asmenų teises ir laisves bei būtinus visuomenės poreikius.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 28 straipsnis nustato, kad įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų asmenų teisių ir laisvių. Tai reiškia, kad asmuo, įgyvendindamas savo teises ir laisves, tame tarpe ir teisę reikšti savo mintis ir įsitikinimus, turi neperžengti jų įgyvendinimo ribų, antraip bus pažeistos kito asmens teisės ir laisvės, ginamos įstatymo, ir kils atsakomybės klausimas. Šių aplinkybių nuteistasis I. G. neįvertino, todėl, įgyvendindamas saviraiškos laisvę, peržengė jos realizavimo ribas, pažeidė kito savo pareigas atliekančio asmens teisę į garbę ir orumą, jo atliekamą veiklą, todėl jis privalo atsakyti baudžiamojo įstatymo nustatyta tvarka.

Nuteistojo I. G. gynėjo aiškinimas, kad jo ginamasis negalėjo realizuoti savo procesinės teisės susitaikyti su Lietuvos Respublikos Prezidente, nes pastaroji nedalyvavo baudžiamosios bylos nagrinėjime, atmestinas kaip nepagrįstas.

Iš tiesų, Lietuvos Respublikos BK 38 straipsnis numato kaltininko atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės, kai jis ir nukentėjusysis susitaiko.

Nors I. G. padarė nesunkų tyčinį nusikaltimą, tačiau nėra visų būtinų minėtame baudžiamajame įstatyme numatytų sąlygų viseto, kuri įpareigotų teismą svarstyti dėl jo atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 38 str. 1 d., asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, savo noru atlygino ar pašalino padarytą žalą (susitarė dėl jos atlyginimo), susitaikė su nukentėjusiu asmeniu ir yra pagrindo manyti, kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų.

Faktiniai bylos duomenys tvirtina, kad I. G. neneigia parašęs ir išsiuntęs nustatyto įžeidžiančio turinio elektroninį laišką Lietuvos Respublikos Prezidentei, tačiau savo tokius veiksmus vertina kaip savo teisės kritikuoti valstybės vadovę realizavimą, dėl to nesigaili. Nors teistumas už anksčiau padarytus nusikaltimus yra išnykęs, tačiau I. G. požiūris į jo padarytus nusikalstamus veiksmus, už kuriuos jis pripažintas kaltu skundžiamu nuosprendžiu, nesudaro pagrindo manyti, kad pastarasis padarė teigiamas išvadas ir daugiau nenusikals. Todėl kolegija konstatuoja, jog apylinkės teismas neturėjo pagrindo svarstyti klausimą dėl Lietuvos Respublikos BK 38 straipsnio nuostatų taikymo nuteistojo I. G. atžvilgiu. Taigi ta aplinkybė, jog Lietuvos Respublikos Prezidentė nedalyvavo procese, nuteistojo I. G. procesinės ir teisinės padėties nepablogino.

Dėl Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo apeliacinio skundo argumentų.

I. G. buvo kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos BK 286 str. dėl to, kad jis pasipriešino valstybės tarnautojams, panaudojant fizinį smurtą, t.y. 2009-12-10 apie 13.50 val., (duomenys neskelbtini) policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo skyriaus tyrėjams G. K. ir M. G. vykdant 2009-12-09 Vilniaus miesto trečiojo apylinkės teismo nutartį atlikti kratą I. G. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), prisistačius policijos pareigūnais ir parodžius tarnybinius pažymėjimus bei paprašius įleisti į butą, jis, elgdamasis grubiai, suduodamas į krūtinę, pastūmė tyrėją G. K., dėl to G. K. susvirduliavo. Tyrėjams G. K. ir M. G. užėjus į minėtą butą, jis, tris kartus suduodamas, pastūmė G. K., grasino jį sumušti ir papjauti. Vėliau jis, ne mažiau kaip tris kartus suduodamas, pastūmė tyrėją M. G., necenzūriniais žodžiais rodė nepasitenkinimą Lietuvos policija ir minėtais pareigūnais.

I. G. parodymas, kad 2009-12-10 apie 13.50 val., išgirdęs daužant jo duris jis jas atidarė ir pro duris pradėjo veržtis du vyrai. Vienas iš jų, t.y. M. G., parodė tarnybinį pažymėjimą, tačiau jis buvo be akinių ir negalėjo perskaityti. Nenorėjo jų įleisti, todėl bandė išstumti iš savo buto. Kai vyriškiai pasakė, kad yra iš policijos, jis juos įleido ir daugiau nelietė, sėdėjo ant lovos;

nukentėjusiųjų G. K. ir M. G., parodymais, kad 2009-12-10 apie 13.50 val. nuvyko atlikti sankcionuotą kratą pas I. G.. Jiems pasibeldus į duris, ja atidarė I. G.. Prisistačius policijos pareigūnais ir parodžius tarnybinius pažymėjimus, I. G. pradėjo garsiai rusų kalba keiktis necenzūriniais žodžiais, mosikuoti rankomis ir kumščiais jiems prieš veidus, grasino stipriai sumušti. Dar kartą paaiškinus, kad jie yra policijos pareigūnai, ir paprašius įleisti į butą, I. G. pradėjo stumdytis, pastūmė G. K. į krūtinę. Kadangi M. G. stovėjo už nugaros, jo dėka G. K. nenukrito ir nesusižalojo.

Užėjus į butą, I. G. toliau garsiai keikėsi necenzūriniais žodžiais, įžeidinėjo juos, apie tris kartus pastūmė G. K. ir keletą kartų M. G. į krūtinę, pečius, grasino, kad juos sumuš ir papjaus, mojavo rankomis, rodė savo nepasitenkinimą Lietuvos policija. Kadangi I. G. elgėsi agresyviai ir įžūliai, telefonu nukentėjusieji paprašė kolegų iš (duomenys neskelbtini) PK pagalbos, nes kilo realus pavojus jų gyvybei ir sveikatai. Perskaičius nutartį dėl kratos I. G. vėl pradėjo keiktis, įžeidinėti. Kadangi pastarasis kategoriškai atsisakė pasirašyti apie paskelbimą dėl kratos, M. G. nuėjo į kaimyninius butus pakviesti kviestinių. G. K. likus su I. G. bute, pastarasis vėl pradėjo grasinti, kad sumuš, t.y. suspardyti, su jo galva žaisti futbolą, apie 2-3 kartus vėl pastūmė jį į krūtinės sritį. Kratos atlikimo metu I. G. rodė nepasitenkinimą pareigūnų darbu ir apskritai visos policijos, tyčiojosi iš jų, keikėsi necenzūriniais žodžiais, buvo agresyviai nusiteikęs, grasino susidoroti fiziškai ir nužudyti. Į pagalbą atvykus kolegoms, I. G. taip pat keikėsi, įžeidinėjo, grasino susidorojimu;

liudytojo A. U. parodymais, kad 2009-12-10 apie 14.30 val. vyr. tyrėjas J. G. pranešė, kad reikia važiuoti padėti kolegoms, atliekantiems kratą bute, esančiame (duomenys neskelbtini), nes I. G. priešinasi policijos pareigūnams, elgiasi agresyviai. Nuvykus į butą, ten pamatė G. K. ir M. G. bei du nepažįstamus vyrus – kviestinius- ir I. G.. Pastarasis garsiai rėkė, grasino sumušiąs pareigūnus;

liudytojo K. N. parodymais, kad 2009 m. gruodžio mėnesį jis svečiavosi pas pažįstamą (duomenys neskelbtini), dalyvavo kviestiniu I. G. bute atliekant kratą. Jokio konflikto tarp pareigūnų ir I. G., smurto nematė, ar buvo pasakyti kokie nors keiksmažodžiai nepamena. Girdėjo kaip buto savininkas atsisakė nuo parašo;

liudytojo A. B. parodymais, kad 2009 m. gruodžio mėnesį dalyvavo kviestiniu atliekant kratą kaimyno I. G. bute. Kratos metu daugiausiai kalbėjo I. G.. Ką tiksliai jis kalbėjo nepamena, sakė, kad žino įstatymus, kad pareigūnai kažką neteisingai daro, kad problemą išspręs juridiškai, buvo nepatenkintas, kalbėjo garsiai. Jokio konflikto ar smurto nematė, neprisimena, ar buvo pasakyti kokie nors keiksmažodžiai. Girdėjo, kad I. G. atsisakė pasirašyti, rodė nepasitenkinimą pareigūnų darbu, kad pastarieji landžioja po jo daiktus.

Teisme I. G. patvirtino, jog apsižodžiavo su kratą atlikti atvykusiais pareigūnais, tačiau jų nestūmė, nemušė ir rankomis nemosikavo. M. G. išėjus kviestinių jis G. K. negrasino ir jokių neteisėtų veiksmų neatliko.

G. K. teisme patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, papildomai paaiškino, kad po šio įvykio jis į medicinos įstaigą nesikreipė, kadangi išorinių kūno sužalojimų nebuvo.

Liudytojas K. N. teisme parodė, kad 2009 m. gruodžio mėnesį jis buvo kaltinamojo kaimyniniame bute. Jokio triukšmo iš kaltinamojo buto negirdėjo, tačiau jis tame bute atliko remontą ir visą laiką gręžė, vos išgirdo, kad kažkas beldžiasi į duris. Atėjus į butą, kaltinamasis sėdėjo ant lovos, agresyvus nebuvo. Liudytojas negirdėjo, kad kaltinamasis garsiai šauktų, keiktųsi, grasintų ar stumdytųsi su pareigūnais. Bute jis nematė išmėtytų peilių ir žirklių, pareigūnai taip pat neatrodė įraudę, nebuvo apdraskyti ar su kraujosruvomis.

Liudytojas A. U. teisme parodė, kad į kaltinamojo butą atvyko kartu su J. G., J. O., M. P., S. R.. Bute buvo kaltinamasis, nukentėjusieji ir kviestiniai. I. G. šūkaliojo, reiškė nepasitenkinimą policija, keikėsi necenzūriniais žodžiais. Asmeniškai jam kaltinamasis negrasino. Tyrėjas J. G. paprašė jo nusiraminti, tačiau kaltinamasis toliau šūkavo, kad policija blogai dirba, kad jos čia per daug ir kad po vieną jis visus sutvarkytų. Norėdami apsaugoti save ir kitus žmonės, buvo bandoma uždėti I. G. antrankius, tačiau jis vengė antrankių uždėjimo. Bute liudytojas matė peilius, ant stalo gulėjo žirklės. Išorinių sužalojimų ant nukentėjusiųjų nesimatė, jie nesiskundė sveikatos sutrikimais.

Liudytojas J. G. teisme parodė, kad kartu su kitais pareigūnais nuvykęs į kaltinamojo butą pamatė jame du kviestinius, du policijos pareigūnus ir kaltinamąjį, kuris garsiai rėkavo, įžeidinėjo, stumdėsi ir t.t. I. G. sudarė nesveiko žmogaus įvaizdį, o bute buvę pareigūnai atrodė susijaudinę, išbalę, išorinių smurto žymių nesimatė. Pareigūnai prisistatė, parodė savo tarnybinius pažymėjimus, tačiau kaltinamasis ir juos pradėjo įžeidinėti, stumdyti, spjaudytis, grasino nužudyti, susidoroti ir t.t. Jis nenorėjo duoti kompiuterio, įžeidinėjo juos. Asmeniškai liudytoją kaltinamasis stumdė bei spjaudė. Pareigūnai kelis kartus įspėjo kaltinamąjį, kad jis elgiasi neteisėtai, privalo vykdyti jų nurodymus, tačiau jis toliau įžeidinėjo, stumdėsi, vienu metu net šoko nuo jų link spintelės kambaryje, kur gulėjo peiliai. Bijodami, kad kaltinamasis gali pasipriešinti peiliu, jie panaudojo prievartą, sulaikė I. G. ir pristatė jį į policijos komisariatą.

Liudytojas J. O. teisme paaiškino, kad nuvykus į kaltinamojo butą jame buvo du policijos pareigūnai, kaltinamasis ir du kviestiniai. Kaltinamasis elgėsi negražiai, keikėsi, spjovė į pareigūną J. G., grasino. Asmeniškai liudytojui kaltinamasis negrasino, tačiau pirmiems į butą atvykusiems pareigūnams sakė, kad su jų galvomis žais futbolą. Pareigūnams bandant atlikti kratą, kaltinamasis priešinosi, mosikavo rankomis. Bute nieko išskirtinio, kas galėtų sukelti grėsmę, liudytojas nematė. Policijos pareigūnai M. G. ir G. K. atrodė sveiki.

Liudytojas M. P. teisme parodė, kad jam kartu su kitais pareigūnais atvykus į kaltinamojo butą, ten buvę pareigūnai G. K. ir M. G. aiškinosi su agresyviai nusiteikusiu kaltinamuoju dėl kratos. Pareigūnai klausė, kur yra kompiuteris, tačiau kaltinamasis nenorėjo sakyti, visokiais žodžiais grasino bei keikėsi. Pareigūnai išoriškai atrodė sveiki. Jiems atvykus kaltinamasis pradėjo keiktis visokiais žodžiais, atrodo, pradėjo stumdytis su G. K.. Išskirtinių daiktų, kuriais galėjo būti sužaloti pareigūnai, kaltinamojo bute liudytojas nepastebėjo.

Liudytojas S. R. teisiamajame posėdyje parodė, kad jis nuvykus į kaltinamojo butą, ten rado M. G., G. K., kaltinamąjį ir du kviestinius. Jiems atvykus I. G. buvo agresyvus, keikėsi necenzūriniais žodžiais, įžeidinėjo pareigūnus, grasino, kad su jų galvomis žais futbolą. Pareigūnai atrodė sveiki, jiems buvo reikalinga fizinė pagalba, nes I. G. veiksmai buvo neprognozuojami bei jo grasinimai atrodė rimti. Pareigūnams grėsė pavojus, nes priešingu atveju nebūtų kvietę pagalbos. Peilių kaltinamojo bute liudytojas nematė.

Liudytojas A. B. teisme parodė, kad dalyvavo kviestiniu atliekant kratą kaimyno I. G. bute. Jį dalyvauti pakvietęs pareigūnas apie kaltinamojo naudojamą smurtą nieko nesakė. Bute kaltinamasis sėdėjo ant sofos apsirengęs naminiais drabužiais. Daiktų, kurie galėjo sukelti pavojų, bute nebuvo. A. B. grėsmės sau nejautė ir nematė jokios grėsmės pareigūnams. Policijos pareigūnai pradėjo daryti kratą. Liudytojas ir kitas kviestinis stovėjo prie sienos ir žiūrėjo, kaip atliekama krata. Paskui vienam policijos pareigūnui kažkas paskambino ir šis pradėjo aiškinti, kaip privažiuoti prie kaltinamojo buto. A. B. vėliau suprato, kad tas pareigūnas telefonu kalbėjosi su kitais policininkais, kurie atvažiavo nurodytu adresu. Tuomet pareigūnai liepė I. G. apsirengti, šis pakluso ir pradėjo ruoštis: nuėjo į virtuvę nusiskusti bei apsirengė. Visą laiką, kol A. B. buvo kaltinamojo bute, fizinio konflikto nebuvo. I. G. sakė, kad policijos pareigūnai neteisingai atlieka savo darbą ir jis teisminiu keliu su jais susitvarkys, grasinančių žodžių, kad su pareigūnais bus susidorota fiziškai, nebuvo. Jam einant koridoriumi į kaltinamojo butą, jo durys buvo atidarytos, tačiau iš buto jokių garsų ar pagalbos šauksmų nesigirdėjo, buvo ramu. Atėjus į butą, I. G. policijos pareigūnų atžvilgiu buvo nusiteikęs neagresyviai, bet nedraugiškai, nes jam buvo nemalonu, kad jo bute atliekama krata.

Pagal Lietuvos Respublikos BK 286 straipsnį atsako tas, kas panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti pasipriešino valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui. Šiuo nusikaltimu kėsinamasi į normalią valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens veiklą, kuri pažeidžiama darant poveikį straipsnio dispozicijoje numatytam asmeniui. Šio nusikaltimo veika pasireiškia aktyviais veiksmais, kuriais pasipriešinama valstybės tarnautojui ar viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui, teisėtai einančiam įstatymo jam pavestas pareigas. Pasipriešinimas galimas tik dviem alternatyviais būdais: jis turi būti padaromas panaudojant fizinį smurtą arba grasinant jį tuoj pat panaudoti. Pasyvus pasipriešinimas, neklausant teisėtų nurodymų ir reikalavimų, kuris paprastai suponuoja tam tikrų įpareigojimų ar draudimų nevykdymą, nesudaro šio nusikaltimo sudėties. Pasipriešinimas smurtu – tai tyčiniai aktyvūs kaltinimo veiksmai, kai jis panaudoja prieš nukentėjusįjį fizinį smurtą, t.y. bet kokį neteisėtą tiesioginį poveikį, kuris sukelia žmogui skausmą ir atitinkamus padarinius. Grasinimai panaudoti fizinį smurtą (nužudyti, sutrikdyti sveikatą), panaudoti ginklą ir pan. yra laikomi psichine prievarta. Pasipriešinimas grasinant panaudoti smurtą reiškia, kad kaltininkas padaro tokius veiksmus arba vartoja tokius posakius, kad nukentėjusiajam nekyla jokių abejonių, jog smurtas bus tuoj pat realiai panaudotas.

Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo apeliacinis skundas nepagrįstas. Apylinkės teismas teisingai konstatavo, kad baudžiamojoje byloje surinkti įrodymai nepatvirtina, jog I. G. padarė veiką, turinčią nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, todėl pagrįstai jį pagal Lietuvos Respublikos BK 286 str. išteisino Lietuvos Respublikos BPK 303 str. 5 d. 1 p. pagrindu.

Nežiūrint į tai, kolegija sutinka su prokuroro apeliacinio skundo argumentu, kad apylinkės teismas turėjo vertinti visus bylos įrodymus. Nepagrįsta apylinkės teismo išvada, kad, nustatant įvykio aplinkybes, negalima remtis liudytojų (duomenys neskelbtini) PK policininkų parodymais, nes byloje yra duomenų, kad pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl kaltinamojo sužalojimo būnant šio komisariato pareigūnų žinioje. Visų pirma, nukentėjusiesiems jokie įtarimai nepareikšti, jų parodymai dėl esminių aplinkybių, kad I. G. stumdėsi, įžeidinėjo, grasino primušti, buvo nuoseklūs. Šiam jų aiškinimui neprieštarauja ir paties I. G. parodymai, kad jis norėjo išstumti pareigūnus iš buto, su jais apsižodžiavo. Nors, vėliau atvykę, kviestiniais įvykio vietoje buvę liudytojai A. B. ir K. N. negalėjo prisiminti, ką kalbėjo nuteistasis, tačiau patvirtino, jog I. G. įvykio metu kalbėjo pakeltu tonu, reiškė nepasitenkinimą pareigūnų darbu. Tam neprieštarauja ir vėliau atvykusių pareigūnų parodymai. Visi šie asmenys parodymus davė būdami įspėti dėl baudžiamosios atsakomybės įstatymų nustatyta tvarka.

Vertindama byloje esančių, nutartyje aptartų įrodymų visetą, kolegija konstatuoja, jog pasitvirtino, kad I. G. kelis kartus pastūmė policijos pareigūnus, atliekančius tarnybines pareigas, tačiau byloje nėra duomenų, kurie tvirtintų, kad dėl šių I. G. veiksmų G. K. ar M. G. buvo sužaloti ar patyrė fizinį skausmą. Todėl nuteistojo tokius veiksmus vertinti kaip fizinio smurto panaudojimą Lietuvos Respublikos BK 286 str. prasme teismas neturėjo pagrindo.

Iš minėtų nukentėjusiųjų, liudytojų parodymų matyti, kad I. G. įvykio metu vartojo necenzūrinius žodžius, grasino pareigūnus sumušti, tačiau, kolegijos manymu, vertinant įvykio situaciją, nebuvo pagrindo manyti, kad I. G. išreikšti grasinimai yra realūs.

Iš pat pradžių I. G. namuose kratą vykdė du pareigūnai, dalyvavo kviestiniai, po kiek laiko į įvykio vietą atvyko dar penki policininkai. Byloje nėra tokių duomenų, kad I. G. būtų turėjęs kokius nors žalojimui skirtus įrankius ar bandęs žaloti. Todėl, esant nustatytai įvykio situacijai, įvertinant ir I. G. fizinius duomenis, kolegija daro išvadą, kad policijos pareigūnams nebuvo realaus pagrindo bijoti, kad grasinimus I. G. įvykdys. Taigi apylinkės teismas neturėjo pagrindo pripažinti, kad I. G. policijos pareigūnų G. K. ir M. G. atžvilgiu naudojo fizinį smurtą ar psichinę prievartą Lietuvos Respublikos BK 286 str. prasme.

Esant šioms aplinkybėms, prokuroro apeliacinio skundo argumentai, kad liudytojų policijos pareigūnų parodymai patvirtina, kad I. G. padarė nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 286 str., atmestini kaip nepagrįsti.

Taigi nepasitvirtinus, kad I. G. valstybės tarnautojų atžvilgiu naudojo fizinį smurtą ar psichinę prievartą, jo veiksmai pareigūnų atžvilgiu nesudaro nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 286 str., sudėties, tačiau jie gali būti vertinami kaip administracinės teisės pažeidimas, numatytas Lietuvos Respublikos ATPK 187 straipsnyje.

Esant šioms aplinkybėms, naikinti ar keisti apylinkės teismo nuosprendį dėl nuteistojo ir prokuroro apeliaciniuose skunduose išdėstytų motyvų, nėra įstatyminio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Nuteistojo I. G. ir Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo apeliacinius skundus atmesti.