Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Procesinių sprendimų kategorijos 2.1.26.2.1., 1.2.4.2.8. (N)

LIETUVOS Apeliacinis teismas

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. lapkričio 8 d.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. Š. ir nuteistojo A. P. gynėjo apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 26 d. nuosprendžio, kuriuo A. P. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK (toliau – BK) 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimu 4 metams, pagal BK 284 straipsnio 1 dalį 50 MGL dydžio (6500 Lt) bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu paskirtas bausmes subendrinus apėmimo būdu, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 4 (ketveriems) metams, bausmę atlikti nustatant pataisos namuose.

E. Š. nuteistas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį 50 MGL dydžio (6500 Lt) bauda.

Iš nuteistojo A. P. priteista 10 253,26 Lt turtinės žalos ir 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam A. K., 7228,94 Lt A. K. gydymo išlaidų Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos ir 17 055,15 Lt žalos atlyginimo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. P. nuteistas už tai, kad viešoje vietoje įžūliu elgesiu, patyčiomis demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, o būtent:

2011 m. birželio 4 d., apie 02.30 val., prie naktinės kavinės-parduotuvės, esančios Vilniuje, Konstitucijos pr. 12, viešoje vietoje, A. P., įžūliu elgesiu demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams, tyčia dešinės rankos kumščiu sudavė vieną smūgį į veido sritį S. V., nuo ko pastarasis pargriuvo ant šaligatvio, tuo padarydamas S. V. poodinę kraujosruvą kairės akies viršutiniame voke, muštinę žaizdą veido dešinėje pusėje šalia akies išorinio kampo, odos nubrozdinimą galvos dešinėje pusėje ir taip nežymiai sutrikdė nukentėjusiojo sveikatą.

Taip pat jis nuteistas už tai, kad sunkiai sužalojo žmogų dėl chuliganiškų paskatų, o būtent:

jis, 2012-06-04, apie 02.30 val., prie naktinės kavinės-parduotuvės, esančios adresu Konstitucijos pr. 12, Vilniuje, viešoje vietoje, pažeisdamas viešąją tvarką, t. y. ignoruodamas elementarias elgesio taisykles ir demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams, dėl chuliganiškų paskatų, tyčia dešinės rankos kumščiu sudavė vieną smūgį A. K. į veido sritį, šiam pargriuvus, jis abiem kojom užšoko ant pastarojo kojų bei iš kojos ne mažiau kaip du kartus spyrė A. K. per kojas, padarydamas odos nubrozdinimus dešiniame dilbyje, kas atskirai vertinama nežymiu sveikatos sutrikdymu, bei dešiniųjų blauzdikaulio ir šeivikaulio kūnų atvirą lūžį, padarydamas sunkų sveikatos sutrikdymą, tokiu būdu sunkiai sutrikdė nukentėjusiojo sveikatą dėl chuliganiškų paskatų.

E. Š. nuteistas už tai, kad viešoje vietoje įžūliu elgesiu demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, o būtent:

jis, 2011 m. birželio 4 d., apie 02.30 val., prie naktinės kavinės-parduotuvės, esančios adresu Konstitucijos pr. 12, Vilniuje, viešoje vietoje įžūliu elgesiu, demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams, tyčia gulinčiam S. V. ne mažiau kaip du kartus koja spyrė į pilvo sritį, tokiu būdu, viešoje vietoje įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisminio nagrinėjimo metu nebuvo siekiama nustatyti tarp S. V. ir jo (E. Š.) konflikto kilimo priežasties, jo iniciatorių bei kiekvieno iš jų vaidmenį. Šios aplinkybės nebuvo objektyviai tiriamos. Teismas nepagrįstai atmetė kaltinamųjų pusės ir jų gynybos liudytojų parodymus juos vertino prieštaringai.

Ta aplinkybė, kad nukentėjusysis S. V. atrodo fiziškai silpnesnis už jį (E. Š.), nepaneigia to, kad S. V., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio bei drąsus, tikėdamasis sulaukti realios pagalbos iš savo draugų, galėjo suduoti jam (E. Š.) smūgį ir pradėti muštynes.

Jis (E. Š.) neturėjo jokio motyvo ar paskatų daryti jam inkriminuojamą nusikaltimą. Prieš jį nukentėjusiojo S. V., veikusio kartu su kitais savo draugais, panaudotas fizinis smurtas, kuris buvo realus ir pavojingas, sukėlė realią grėsmę dar didesniam fizinio smurto panaudojimui, privertė jį (E. Š.) pasinaudoti teise į būtinąją gintį, t.y. gintis nuo realiai pradėto tiesioginio užpuolimo prieš jį. Būtinosios ginties ribos šiuo atveju nebuvo peržengtos. S. V. patyrė nežymų sveikatos sutrikdymą ir pretenzijų jam neturi.

Užpuolimo aplinkybės sutampa su A. P., nukentėjusiojo S. V., liudytojų S. K., Š. M., A. B. ir G. N. teisme duotais parodymais. Tačiau teismas pastarųjų liudytojų, t. y. Š. M., A. B. ir G. N. parodymus, apelianto manymu, nepagrįstai vertino kritiškai ir jais nesirėmė.

Vertindamas surinktus įrodymus teismas pažeidė įrodymų pusiausvyros ir objektyvumo principus, t. y. pagrindžiant nukentėjusiųjų ir nukentėjusiųjų liudytojų parodymų patikimumą, teismas buvo subjektyvus, nurodant kaip argumentą subjektyvią nuomonę (prielaidą) jog nukentėjusieji ir jų liudytojai su kaltinamaisiais nebuvo pažįstami, todėl „mažai tikėtina“, jog nukentėjusieji bei liudytojai galėjo siekti nepagrįstai apkalbėti kaltinamuosius ir turėti tam motyvą.

Apelianto nuomone, nukentėjusiųjų pusės liudytojai turėjo motyvą neteisingai papasakoti įvykio aplinkybes kadangi siekė išvengti atsakomybės už muštynių inicijavimą, dalyvavimą jose, taip pat norėjo padėti nukentėjusiajam A. K.. Pats teismas nuosprendyje pažymėjo, kad nukentėjusiųjų parodymai nebuvo visiškai nuoseklus.

Nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios, jie, t.y. E. Š. ir A. P., prašė, kad būtų peržiūrėtas stebėjimo kameros, esančio ant kazino „Admiral Club“ pastato Konstitucijos pr. 12, Vilniuje, vaizdo įrašas. Tačiau ikiteisminio tyrimo pareigūnai šio prašymo netenkino, motyvuodami tuo, jog įrašas nebuvo daromas. Teisme apklausta liudytoja tyrėja A. Š. parodė, jog jai buvo pranešta, kad video įrašas nebuvo daromas. Tačiau taip nebuvo. Ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 12-1-02375-11 yra 2012-08-20 Tarnybinis pranešimas, kuriame nurodyta, kad įrašai yra saugomi 15 parų (t. 1, b. l. 166). Šiuo rašytiniu įrodymu patvirtinamas tarnybinių pareigų nevykdymo faktas, kuris nulėmė vėliau neteisingų faktinių aplinkybių nustatymą, nepagrįstą ir neteisėtą nuteisimą. Jeigu laiku būtų imtasi priemonių gauti video įrašą, būtų užtikrintas visapusiškas bylos ištyrimas ir nustatytos visos aplinkybės.

Nuo pat tyrimo pradžios jis nuosekliai papasakojo apie įvykį ir iniciatorių. Jo parodymai buvo patikslinti įvykio vietoje. jis gerai prisimena S. V., kaip asmenį, kuris iš esmės pirmas panaudojo fizinį smurtą prieš jį. Nukentėjusiųjų parodymai apie tai kad jie nieko neprisimena, vertintini kritiškai kaip savo interesų gynybos pozicija.

Todėl ši baudžiamoji byla buvo ištirta neobjektyviai ir nepilnai, o jo (E. Š.) kaltė, dėl BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo neįrodyta. Teismas pažeidė nekaltumo prezumpcijos ir teisingumo principus, teisę į objektyvų ir nešališką bylos išnagrinėjimą ir nepagrįstai jį nuteisė. Tuo pačiu buvo pažeistas ir BPK 1 straipsnyje įtvirtintas principas, kad niekas nekaltas nebūtų nuteistas

Kaltinamajame akte ir teismo nuosprendyje nurodytos aplinkybės iš esmės skiriasi nuo faktinių aplinkybių. Teisminio bylos nagrinėjimo metu nebuvo atskleista, kuo pasireiškė patyčios, neįrodytos ir kitos aplinkybės: apsvaiginimas nuo alkoholio ar įžūlus elgesys.

Pasinaudojimo teise į savigyną negalima tapatinti su įžūliu elgesiu, patyčiomis ir viešosios tvarkos pažeidimu ar visuomenės rimties sutrikdymu. Buvo visos sąlygos pasinaudoti šia teise nepaisant to, ar jis galėjo kviestis pagalbos, ar gintis pačiam nuo tiesioginio užpuolimo. Nė vienas liudytojų neparodė, kad aš jis (E. Š.) atliko prieš S. V. kokius nors jį žeminančius veiksmus.

Tiesioginių įrodymų, kad jis spyrė kojomis į gulintį S. V., byloje nėra. Liudytoja S. K. parodė, kad pro automobilio langą pamatė gulintį S. V., iš karto atbėgusi prie S. V. buvo su juo. Pats nukentėjusysis S. V. parodė, kad tik trumpam prarado sąmonę, skausmais pilvo ar nugaros srityje nesiskundė. Liudytojas M. N. teisme parodė, kad nepamena ar E. Š. mušė gulintį S. V.. Liudytojas E. C. negali pasakyti, kokie veiksmai buvo atlikti jo draugų M. N. ir S. V. atžvilgiu.

Gindamasis nuo S. V. pradėto fizinio smurto jis tik vieną kartą sudavė S. V. į veido sritį, daugiau nieko nemušė. Nukentėjusysis A. K. savo parodymuose ikiteisminio tyrimo metu taip ir teisme patvirtino, kad S. V. su vienu iš vaikinų stumdėsi. Nukentėjusysis A. K. ir kiti jo liudytojai tyčia neatskleidžia tikrų susistumdymo aplinkybių, nenorėdamas pakenkti sau, S. V. ir M. N.. Tas susistumdymas buvo ne kas kita, kaip fizinio smurto panaudojimas prieš jį, o susistumdyme dalyvavo S. V., M. N., A. K.. Tuo tarpu liudytojai Š. M., A. B. ir G. N. patvirtino aplinkybę, kad jis (E. Š.) buvo užpultas grupės asmenų tarp kurių buvo nukentėjusieji, ir gynėsi nuo užpuolimo.

Visiškai nepaneigta ir tai, kad nukentėjusiųjų liudytojai įvykio metu naudojo daiktus, pritaikytus žaloti žmones. Pagal liudytojų parodymus tai buvo beisbolo lazda. Aplinkybė, jog nebuvo išimta vaizdo medžiaga ir neužtikrintas reikšmingų duomenų surinkimas, turi būti vertinama kaltinamųjų naudai, kaip nekaltumo prezumpcijos principo užtikrinimas.

Skundo autorius pažymi ir tai, kad jis neturėjo jokio motyvo ar paskatų bei jokios tyčios (apibrėžtos ar neapibrėžtos) smurtauti prieš S. V. ir tokiu būdu pažeisti viešąją tvarką ar sutrikdyti visuomenės rimtį.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą teismų praktiką bylose dėl viešosios tvarkos pažeidimo (BK 284 straipsnis) viešosios tvarkos ar rimties sutrikdymo aplinkybė yra vertinamasis nusikalstamos veikos požymis, kuris turi būti nustatomas kiekvienu atveju kvalifikuojant veiką pagal BK 284 straipsnio 1 dalį (LAT baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-04-29 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-180/2008). Duomenų apie tai, kad dėl kilusio įvykio buvo sutrikdyta parduotuvės-kavinės, esančios Konstitucijos pr. 12, Vilniuje, ar kitų įmonių veikla, nėra. Taip pat nėra duomenų apie įvykį stebėjusius pašalinius asmenis. Jis nieko neįžeidinėjo, necenzūrinių žodžių nevartojo ir daugiau su niekuo jokių kontaktų neturėjo. Jis tik savo nuožiūra reagavo į susidariusią konfliktinę situaciją su S. V. ir veikė savarankiškai būtinosios ginties ribose.

Įvykio metu labiausiai nukentėjo pats S. V., todėl svarbiausiu objektu gali būti laikoma S. V. sveikata, o ne viešoji tvarka ar visuomenės rimtis. Todėl jo padaryta veika atitinka BK 140 straipsnyje numatytus nusikalstamos veikos požymius. Kadangi nežymus sveikatos sutrikdymas S. V. buvo padaryta įgyvendinant teisę į būtinąją gintį neperžengiant jos ribų, todėl yra visos sąlygos ir teisinis pagrindas atleisti jį (E. Š.) nuo baudžiamosios atsakomybės.

Ši teismo išvada yra nepagrįsta ir prieštaraujanti kitiems bylos duomenims. Nukentėjusysis S. V. teisme parodė, kad jį petimi užkabino E. Š., ir šis (o ne A. P.) jam sudavė smūgį veidą. Liudytojas Š. M. irgi parodė, kad smūgis kumščiu į veidą buvo suduotas E. Š., kuris tam žmogui sudavė smūgį atgal ir tas žmogus nugriuvo. Liudytojas A. B. parodė, kad barnis ir muštynės kilo tarp E. Š. vieno vaikino. Liudytojas G. N. parode, kad prasidėjus konfliktui A. P. stovėjo prie automobilio. Nuteistasis E. Š. parodė, kad vaikinui, su kurio prasidėjo konfliktas, trenkė atgal kumščiu i veidą ir jis nuo smūgio nukrito. A. P. parodė, kad po suduoto smūgio Erikas padėjo rankose laikytus butelius alkoholio ant žemės ir taip pat sudavė minėtam vaikinui smūgį kumščiu į veidą, o po smūgio vaikinas pargriuvo.

Taigi paminėtų asmenų parodymai neabejotinai patvirtina aplinkybę, kad 2011 m. birželio 4 d. konfliktas prie naktinės kavinės - parduotuvės prasidėjo tarp E. Š. ir nukentėjusiojo S. V.. Todėl teismas neteisingai nustatė bylos aplinkybes dėl nukentėjusiojo S. V. nežymaus sveikatos sutrikdymo ir A. P. nuteisė nepagristai.

Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, teismas A. P. kaltę dėl jam inkriminuoto BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatyto nusikaitimo iš esmės grindė liudytojo E. C. parodymais, kad nuteistasis A. P. užšoko ant gulinčio A. K. kojų, jam kojomis į kojas sudavė ne mažiau dviejų smūgių, A. K. gulint smūgiavo į veidą ne mažiau kaip 3 kartus.

Šioje byloje pagrindiniai įrodymai yra prieštaringi. Esant tokiai situacijai, teismas privalėjo itin atidžiai vertinti visų liudytojų parodymus, tikrinti, kurie iš jų yra nuoseklūs, patikimi, patvirtinti kita bylos medžiaga, o kurie – atmestini. Atkreiptinas dėmesys, jog kitų liudytojų parodymai, nuteistojo A. P. paaiškinimai bei ekspertizės išvados leidžia tvirtinti buvus kitokią įvykių eigą nei pateikė liudytojas E. C. ir skundžiamajame nuosprendyje konstatavo teismas.

Nė vienas iš byloje apklaustų liudytojų nepatvirtino aplinkybių dėl nukentėjusiojo A. K. sunkaus sveikatos sutrikdymo būtent tomis aplinkybėmis, kurias nurodo liudytojas E. C..

Liudytojai Š. M., A. B., G. N., nuteistasis E. Š. nepatvirtino, kad A. P. sudavė kam nors smūgius koja. Nukentėjusieji A. K. ir S. V. buvo be sąmonės ir taip pat negali patvirtinti aplinkybės, kad A. P. šokinėjo ant A. K. kojų. Liudytoja S. K. konflikto metu buvo mašinoje ir nieko nematė. Liudytojas M. N. buvo pabėgęs iš konflikto vietos (jo žodžiais <...už pastato. Į kairę ir tiesiai, bėgau 200 metrų kažkur...>) ir nematė, kaip buvo sunkiai sutrikdyta A. K. sveikata. Pažymėtina, kad ir pats liudytojas E. C. buvo pabėgęs iš konflikto vietos ir vargu ar galėjo matyti, kad A. P. šokinėjo ant gulinčio nukentėjusiojo kojų (aplinkybės, ar liudytojas E. C. iš savo buvimo vietos, atsižvelgiant į tamsų paros metą, atstumą, galėjo matyti, kaip A. P. šokinėjo ant nukentėjusiojo kojų, sudavė smūgius į veidą, teismas nenagrinėjo ir šio prieštaravimo nepašalino).

Liudytojo E. C. parodymai apie nukentėjusiojo A. K. sveikatos sutrikdymo aplinkybes neatitinka ir 2011-06-16 specialisto išvados Nr. G 1900/11(01), kurioje konstatuota, kad A. K. yra padarytas kojos atviras lūžis, o veido sužalojimų nėra. Teisminio nagrinėjimo metu apklaustas ekspertas V. K. patvirtino, kad A. K. kojos sužalojimai padaryti vienu trauminiu poveikiu. Nors liudytojas E. C. tvirtino, kad A. P. gulinčiam A. K. kojomis į kojas sudavė ne mažiau kaip du smūgius ir smūgiavo į veidą ne mažiau kaip 3 kartus. Turint omenyje, kad, kaip nuosprendyje konstatavo teismas, nuteistasis A. P. yra stambaus kūno sudėjimo, ant nukentėjusiojo veido turėjo išlikti tokių tariamų smūgių pėdsakai bei pats nukentėjusysis A. K. apie tai turėjo pasakyti teismo medicinos specialistui. Liudytojai M. N. ir S. K. nepatvirtino, kad A. K. po įvykio buvo sužalotas veidas.

Be to, teisminio nagrinėjimo metu nebuvo paneigta nuteistojo A. P. versija, kad nukentėjusysis A. K. galėjo susižaloti, kai A. P. su koja užblokavo nukentėjusiojo jam skirtą kojos smūgį. Toks nuteistojo A. P. paaiškinimas visiškai atitinka ir 2011-06-16 specialisto išvadą Nr. G 1900/11(01), kurioje konstatuota, kad A. K. sunkus sveikatos sutrikdymas (dešinės blauzdos kaulų atviras lūžis) galėjo atsirasti ir pačiam nukentėjusiajam smūgiuojant dešine koja.

Taigi sulyginus prieštaringus liudytojo E. C. parodymus su liudytojų Š. M., A. B., G. N., M. N., S. K., nuteistojo E. Š. parodymais bei su 2011-06-16 specialisto išvada Nr. G 1900/11(01) ir paties nuteistojo A. P. paaiškinimais, darytina išvada, kad byloje nėra neabejotinai įrodyta nuteistojo A. P. kaltė padarius nusikaltimą, numatytą BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte. Tokiu būdu teismas nepakankamai ištyrė įvykio aplinkybes, nepašalino prieštaravimų tarp byloje esančių A. P. kaltinančių ir teisinančių įrodymų, nemotyvuotai atmesdamas vienus jų ir priimdamas kitus, juos įvertino netinkamai ir pažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimus.

BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatyta kvalifikuota sunkaus sveikatos sutrikdymo sudėtis ir pagal šį punktą sunkus sveikatos sutrikdymas kvalifikuojamas tada, kad nustatoma, jog kaltininko elgesio motyvas buvo chuliganiškos paskatos.

Aptardamas teismų praktiką sunkaus sveikatos sutrikdymo dėl chuliganiškų paskatų bylose, apeliantas teigia, kad teismas nettinkamai įvertino nustatytas bylos aplinkybes bei neteisingai kvalifikavo A. P. veiksmus. Kvalifikuojant kaltininko neteisėtus veiksmus kaip padarytus dėl chuliganiškų paskatų, svarbu nustatyti, ar kaltininkas su nukentėjusiuoju turėjo kokių nors santykių, kurie būtų paskatinę jį elgtis nusikalstamai. Tam turi būti tinkamai įvertintos faktinės bylos aplinkybės, konflikto tarp dalyvių atsiradimo priežastis.

Bylos duomenimis nustatyta, kad įvykio dieną konfliktas visų pirma prasidėjo tarp E. Š. ir S. V.. Tačiau, kaip šis konfliktas prasidėjo ir kas jį pradėjo, teismas nesiaiškino. Itin reikšminga aplinkybe nustatant įvykių eigą bei nuteistųjų veiksmų motyvus, laikytina tai, jog E. Š., išeidamas iš parduotuvės, laikė gėrimus ir jo rankos buvo užimtos. Tai patvirtino pats E. Š.: <...iš parduotuvės išėjo vienas į lauką, nešėsi butelius. Antanas liko parduotuvėje susimokėti. Kai jis išeidinėjo, atvažiavo kompanija. Jie ėjo link parduotuvės, o jis ėjo tink automobilio. Prasilenkiant, vaikinas kliudė jį petimi. Jis atsisuko pasižiūrėti į asmenį, kuris kliudė jį ir tas asmuo pradėjo šaukti, bartis, eiti link jo, pradėjo boksuotis, sudavė jam dešine ranka į žandikaulį. Jis pasitraukė vieną ar du žingsnius, padėjo ant žemės butelius ir priėjo pasikalbėti. Tačiau tas asmuo neklausė, toliau boksavosi, bandė jam (Š.) smogti, jis pasitraukė atgal, smogė tam asmeniui ir jis nukrito ant nugaros... >; A. P.: <...Jis pasiliko parduotuvėje sumokėti už prekes, o Erikas paėmė porą butelių ir išėjo į automobilį,> < Ir vienas iš tų vaikinų smogė Erikui į veidą. Jie išsiskirstė į šalis, liko tik Erikas ir vaikinas, kuris smogė. Erikas pastatė butelius ant žemės ir laukė kas bus...>); liudytojas E. C.: <...Vaikinai rankose turėjo butelį „Coca-cola“ ir dar kažkokį alkoholinį gėrimą... >).

Ir nors abu, t. y. E. Š. ir nukentėjusysis S. V. situaciją dėl konflikto atsiradimo aiškina skirtingai, tačiau akivaizdu, kad E. Š. neturėjo galimybės pirmas suduoti smūgio S. V.. Taigi darytina išvada, kad konfliktą, pradėjo ne E. Š., o nukentėjusysis S. V..

Nepagrįsta yra ir teismo išvada, kad atsižvelgiant į kaltinamųjų fizinius duomenis, nėra tikėtina, kad S. V. pirmas būtų užpuolęs kaltinamąjį E. Š. ir prieš jį vartojęs smurtą, dėl ko jiems būtų reikėję gintis. Teismas tinkamai neįvertino aplinkybės, kad nukentėjusieji S. V., A. K. ir liudytojas M. N. buvo girti (liudytojas E. C. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad „mano draugai buvo pavartoję alkoholio; liudytojas M. N. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad „automobilį vairavo E., jis buvo blaivus, o aš su draugais buvome išgėrę alaus; nukentėjusysis S. V. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad 2011 m. birželio 3 d. (nuo 19 valandos su savo draugais A. K., M. N., S. K. buvome mieste, išgėrinėjome alų ir t. t.), kad konflikto pradžioje vieną stovintį nuteistąjį E. Š. buvo apsupę ir savo veiksmais jam grėsmę kėlė keturi asmenys – abu nukentėjusieji ir liudytojai E. C. bei M. N..

Kita reikšminga aplinkybė, leidžianti nustatyti A. P. veiksmų motyvus yra tai, kad A. P. iš pat pradžių nedalyvavo incindente, o tik stebėjo jo eigą. Į konfliktą jis įsivėlė tik po to, kai buvo priverstas atremti A. K. puolimą bei siekiant apginti nuo smūgio metaline lazda E. Š.. Tai patvirtina paties A. P., liudytojo Š. M.. A. P. neneigia aplinkybės, kad sudavė smūgį A. K., tačiau tai jis padarė besigindamas. Nurodytų asmenų parodymai patvirtina, jog nuteistojo A. P. smurtinis veiksmas prieš A. K. buvo atsakas į jo pradėtus neteisėtus veiksmus, t. y. neteisėtą siekimą smūgiuoti apeliantui. A. P. savo veiksmais ne siekė pažeminti A. K., pasityčioti iš jo ar parodyti nepagarbą jam bei aplinkiniams bei tyčia jį sužaloti, o apsiginti nuo paties nukentėjusiojo ir jo draugų neteisėtų veiksmų. Tai sudaro pagrindą taikyti BK 28 straipsnio nuostatas ir bylą nutraukti.

Gynimasis nuo jo atžvilgiu panaudoto fizinio smurto negali būti pripažįstama menkaverte dingstimi arba chuliganiškomis paskatomis BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte įtvirtintos nusikalstamos veikos prasme. Įvertinus išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad A. P. veikė ne siekdamas pažeisti viešąją tvarką, ne dėl chuliganiškų paskatų, o besigindamas nuo A. K. grėsmingų veiksmų, sudavė jam, nuo ko A. K. parkrito, o gindamas E. Š. bandė išmušti metalinį strypą iš kito nenustatyto asmens rankos ir taip užkirto kelią galimam E. Š. sveikatos sutrikdymui. A. P. parodė, kad <... atsisuko pasižiūrėti, kaip ten E., ir kaip tik tuo metu nuo automobilio pusės link jo bėgo dar vienas žmogus. Jis turėjo lazdą, išsitraukė ją iš rankovės. Jis (P.) iš karto nubėgo padėti E. Vaikinas norėjo smogti E. iš nugaros, E. nematė. Jis pribėgo, kad išmuštų lazdą...>).

Teismas nepagrįstai atmetė nuteistųjų argumentus dėl versijos, kad liudytojas E. C. arba liudytojas M. N. konflikto metu mėgino panaudoti metalinį pagalį, motyvuodamas tuo, kad nei nukentėjusieji, nei liudytojai nenurodė, jog įvykio metu būtų turėję pagalį, jo nerado ir į įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai. Tačiau būtų keista, jeigu nukentėjusieji arba paminėti liudytojai pripažintų faktą, jog turėjo daiktą, skirtą žmogaus žalojimui. Policijos pareigūnai tokio įrankio nerado, nes jo paprasčiausiai neieškojo. Byloje nebuvo atliktas būtinas procesinis veiksmas – įvykio vietos apžiūra, o asmuo, bandantis panaudoti pagalį, turėjo pakankamai laiko jį paslėpti, kadangi į policiją buvo kreiptasi ne iš karto. Atkreiptinas dėmesys, kad apie bandymą konflikto metu panaudoti pagalį ar lazdą parodymus davė ne tik nuteistieji, bet ir liudytojai Š. M. ir G. N.. Tačiau pirmosios instancijos teismas šių liudytojų parodymus nepagrįstai atmetė.

Teismas savo išvadas nuosprendyje išskirtinai grindė abejotinais nukentėjusiųjų ir liudytojų E. C. bei M. N. parodymais, motyvuodamas tuo, kad pastarieji su kaltinamaisiais nebuvo pažįstami, todėl mažai tikėtina, jog nukentėjusieji bei liudytojai E. C., M. N., S. K. galėtų siekti nepagrįstai apkalbėti ir turėtų tam motyvą. Tačiau tokiu motyvu galėjo būti tai, kad būtent nukentėjusieji ir liudytojai E. C. bei M. N. pradėjo konfliktą, ir jiems yra naudinga nuslėpti aplinkybę, kad jie buvo konflikto iniciatoriai ir praktiškai padarė neteisėtą veiką. Liudytojai E. C. bei M. N. ir nukentėjusieji A. K. bei S. V. yra draugai ir buvę klasiokai, todėl, priešingai nei konstatavo teismas, yra suinteresuoti bylos baigtimi ne mažiau negu nukentėjusieji asmenys.

Vadovaujantis tokia teismo logika, ir liudytojai Š. M., G. N., ir A. B., kurie davė nuteistuosius A. P. ir E. Š. teisinančius parodymus, su nukentėjusiais A. K. ir S. V. nebuvo pažįstami, tačiau teismas šių liudytojų parodymais nesivadovavo ir nenurodė, kodėl šių liudytojų parodymus atmetė. Pažymėtina, kad liudytojas Š. M., kuriam net buvo pareikšti įtarimai šioje byloje, visuose savo parodymuose ikiteisminiame tyrime ir pirmosios instancijos teisme nuosekliai, vienodai ir kategoriškai aiškino esmines įvykio aplinkybes.

Skundo autoriaus nuomone, ikiteisminis tyrimas byloje buvo atliktas paviršutiniškai ir neobjektyviai, ikiteisminio tyrimo metu buvo padaryta daug klaidų, todėl pirmosios instancijos teismui buvo sudėtinga priimti teisingą sprendimą.

Vyriausiasis patrulis liudytojas K. R., atvykęs į nusikaltimo vietą, nesiėmė jokių veiksmų, kad surinktų įkalčius, surašytų įvykio vietos apžiūros protokolą. Tuo tarpu teismas nuosprendyje rėmėsi šio pareigūno parodymais kaip patikimu įrodymų šaltiniu. Nors aplinkui įvykio vietą yra įrengtos kelios stebėjimo kameros (viena iš jų – tiesiogiai incindento vietoje), ikiteisminio tyrimo pareigūnai nesiėmė priemonių išreikalauti vaizdo įrašus. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusiesiems nebuvo įtariamieji pateikti atpažinti, nebuvo apklausti naktinės parduotuvės darbuotojai ir t. t. Ikiteisminį tyrimą atlikę pareigūnai piktnaudžiavo jiems suteiktomis teisėmis, kadangi turėjo pakankamai laiko atlikti visus būtinus proceso veiksmus, tačiau ikiteisminis tyrimas buvo vilkinamas. Taip nusikalstama veika, už kurią nuteistas A. P., padaryta 2011 m. birželio 4 d., o 2011 m. birželio 8 d. buvo pareikšti įtarimai būsimajam liudytojui šioje byloje Š. M.. A. P. apie įtarimą padarius nusikalstamą veiką buvo pranešta tik 2012 m. balandžio 13 d., t.y. praėjus nuo įvykio praėjus beveik 1 metams laiko. Todėl darytina išvada, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo pažeista Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 2 straipsnyje, 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta nuteistojo A. P. teisė į įmanomai trumpiausią bylos procesą.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistieji ir jų gynėjai prašė apeliacinius skundus tenkinti, prokurorė prašė apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo E. Š. ir nuteistojo A. P. gynėjo apeliaciniai skundai atmetami.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą, kad E. Š. ir A. P. kaltė dėl jiems inkriminuojamų nusikalstamų veikų padarymo yra neginčijamai įrodyta. Šios teismo išvados, o taip pat veikų juridinio įvertinimo apeliacinių skundų agrumentai nepaneigia.

Apeliaciniuose skunduose pirmosios instancijos teismo nuosprendis iš esmės ginčijamas dviem aspektais: 1) apeliantai tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino bylos aplinkybes dėl nukentėjusiųjų S. V. ir A. K. sužalojimo ir tai, pasak apeliantų, nulėmė neteisingas išvadas dėl nuteistųjų kaltės ir veikų juridinio įvertinimo; 2) taip pat apeliantai teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino BK 28 straipsnio prasmę ir todėl nepagrįstai netaikė būtinają gintį reglamentuojančių nuostatų.

Vertinant apeliacinius skundus pirmuoju aspektu pažymėtina, kad priešingai nei teigiama apeliaciniuose skunduose, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė nukentėjusiųjų sužalojimo aplinkybes. Bylos nagrinėjimo metu buvo ištirti visi byloje surinkti įrodymai, t. y. apklausti nuteistieji, nukentėjusieji, liudytojai E. C., M. N., Š. M., A. B., G. N., J. K., A. Š.. Vadovaujantis BPK 276 straipsnio 1 dalies 3, 4 punktais perskaityti S. K. parodymai, o esant prieštaravimams tarp parodymų bei siekiant patikrinti kitus įrodymus, perskaityti nukentėjusiųjų, liudytojų E. C., M. N., A. B., G. N. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui, ištirti rašytiniai bylos įrodymai. Šie įrodymai atitiko įrodymų leistinumo, liečiamumo ir patikimumo reikalavimus, nes buvo gauti teisėtais būdais, patikrinti teisiamajame posėdyje baudžiamojo proceso įstatyme numatytais proceso veiksmais, palyginti su kitais byloje surinktais įrodymais. Nuosprendyje, nepažeidžiant BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų, išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados ir motyvai, kuriais vadovaujantis atmesti nepatikimi nuteistųjų E. Š. ir A. P., liudytojų A. B., G. N., Š. M. parodymai. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir motyvuotai konstatavo, kad nukentėjusiuosius dėl chuliganiškų paskatų sužalojo nuteistieji. Skundžiamame nuosprendyje tinkamai individualizuoti abiejų nuteistųjų veiksmai ir suformuluotos teisingos išvados dėl E. Š. ir A. P. nusikalstamų veikų kvalifikavimo.

Byloje nustatyta, kad konfliktas kilo dėl to, kad A. Š. ir S. V., prasilenkdami parduotuvėje, užkliudė vienas kitą pečiais. Iš nukentėjusiojo S. V. ir liudytojo M. N. parodymų seka, kad A. Š. tai padarė tyčia, t. y. ieškodamas preteksto pradėti chuliganiškus veiksmus. Atkreiptinas A. P. gynėjo dėmesys į tai, kad S. V. teisme kategoriškai nenurodė, kad jam smūgį į veidą sudavė E. Š.. Iš nukentėjusiojo parodymų seka, kad jis nežino, kuris nuteistasis jam smogė į veidą. Jo teiginys, esą tai galėjo padaryti E. Š. yra prielaidos pobūdžio (3 t., 112-113 b. l.).

Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, liudytojai Š. M. (2 t., 85, 92-93 b. l.; 3 t., 115-116 b. l.), A. B. (3 t., 116 b. l.), G. N. (3 t., 120-130 b. l.) taip pat vienareikšmiškai nepatvirtino, kad S. V. smūgį į galvą sudavė E. Š..

Tai, kad S. V. dėl chuliganiškų veiksmų atlikimo metu patirtų sužalojimų niekam nereiškia pretenzijų, neturi jokios reikšmės sprendžiant nuteistųjų kaltės ir veikų kvalifikavimo klausimus.

Kolegija neturi pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvada, kad smūgį į veidą S. V. sudavė A. P., o gulintį nukentėjusįjį spardė E. Š.. Ši išvada padaryta remiantis iš esmės nuosekliais ir patikimais E. C. ir M. N. parodymais (1 t. 180-181, 185-186, 187-188 b. l., 2 t. 31-33, 3 t. 113-114 b. l.).

Iš liudytojo E. C. parodymų matyti, kad jis toli nuo įvykio vietos pasišalinęs (pabėgęs) nebuvo, nes matė netgi nuteistųjų išvažiavimo momentą. Pažymėtina ir tai, kad nusikalstamos veikos buvo padarytos prie visą parą veikiančios kavinės-baro, kurio teritorijoje yra apšviesta. Kad įvykio vietoje buvo pakankamai šviesu seka iš visų byloje apklaustų liudytojų parodymų. Tai iš esmės patvirtina ir patys nuteistieji, nurodydami, kad gerai įsidėmėjo visų konflikte dalyvavusių asmenų veiksmus. Taigi, papildomai tirti šią aplinkybę (galimybę tamsiu paros metu matyti nukentėjusiųjų, liudytojų bei vienas kito veiksmus) nėra reikalo.

Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Šis procesas (įrodymų vertinimas) turi atitikti BPK 20 straipsnio reikalavimus bei neprieštarauti elementariems logikos dėsniams. Akivaizdu, kad įvertinus nukentėjusiųjų, kaltinimo liudytojų bei nuteistųjų fizinius duomenis, o taip pat konflikte dalyvavusių asmenų elgesį (iš įvykio vietos bėgo E. C. ir M. N., o ne nuteistieji, kurie, pasak apeliantų, buvo užpulti), pirmosios instancijos teismo išvada apie chuliganiškų veiksmų iniciatorius atitinka faktines bylos aplinkybes.

Byloje nėra jokių duomenų, kad nukentėjusiųjų ar paminėtų liudytojų apsvaigimas nuo alkoholio būtų turėjęs įtakos jų elgesiui. Tai pasakytina ir apie nuteistųjų apsvaigimą, nors alkoholio vartojimo fakto jie neginčija. Todėl teigti, kad dėl girtumo nukentėjusieji galėjo netinkamai įvertinti savo ir nuteistųjų jėgų santykį nėra pagrindo.

Kolegijos nuomone, apeliantų teiginiai apie tai, kad nukentėjusieji ir kaltinimo liudytojai turėjo pagrindą ir motyvą apkalbėti jiems nepažįstamus nuteistuosius yra neįtikinami ir todėl atmetami. Ši aplinkybė (paminėtų asmenų parodymų patikimumo įvertinimas) yra pakankami plačiai aptarta skundžiame nuosprendyje, todėl detaliau neanalizuojama.

Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino ir liudytojų A. B. ir G. N. parodymus. Šie liudytojai pirmosios instancijos teisme nenurodė jokių įtikinamų savo parodymų keitimo priežasčių. Maža to, liudytojas G. N. teisme nurodė, kad salėje nėra to nukentėjusiojo, kuris liko gulėti ant kelio (3 t., 128 b. l.). Be to jis parodė, kad A. P. taip pat buvo suduoti smūgiai, nors šios aplinkybės nepatvirtino netgi pats nuteistasis. Šios aplinkybės rodo, kad A. B. ir G. N., tvirtindami, kad įvykio metu buvo kavinėje, teismui melavo. Neatitinka tikrovės E. Š. skundo teiginiai esą nurodytų liudytojų, o taip pat liudytojų Š. M., A. P. parodymai dėl užpuolimo aplinkybių sutampa su S. V. ir liudytojos S. K. parodymais. S. V. niekada netvirtino, kad jis ar A. K. užpuolė nuteistuosius. Liudytoja S. K. ikiteisminio tyrimo metu (1 t., 189 b. l.) nurodė, kad smurtavimo aplinkybių iš viso nematė.

E. C. tiek ikiteisminio tyrimo metu (1 t. 180-181, 182, 184 b. l., 2 t. 31-33 b. l.), tiek pirmosios instancijos teisme nuosekliai tvirtino, kad A. P. smogė kumščiu į veidą S. V., o po to A. K., o pastarajam nugriuvus, užšoko ant kojų, spyrė į kojas, smogė į veidą. Šie liudytojo parodymai, priešingai nei teigia apeliantas, specialisto išvadai neprieštarauja.

Iš tiesų, teismo medicinos specialistas savo išvadoje nepaneigė A. P. nurodyto kojos lūžio padarymo mechanizmo (1 t., 159-160 b. l.). Tačiau apeliantas nutyli, jog pirmosios instancijos teisme specialistas paaiškino, kad įvertinus papildomai paaiškėjusias aplinkybes, kojos sulaužymas, užšokant ant jos, yra labiau tikėtinas, nei blokuojant kojos smūgį koja. Teisme specialistas taip pat nurodė, kad ne visi trauminiai poveikiai palieka žymes ant kūno (3 t., 117 b. l.). Pažymėtina, kad būtent taip sužalojimų nebuvimą veido srityje aiškino ir nuteistasis E. Š., nors, pasak jo, nukentėjusysis į veidą jam taip pat sudavė smūgį. Neatitinka tikrovės ir E. Š. teiginiai, esą byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad jis spyrė gulinčiam S. V.. Iš tiesų, šios aplinkybės liudytoja S. K. nei patvirtino, nei paneigė dėl paprastos priežasties – konflikto aplinkybių jis nestebėjo, nes tuo metu automobilyje reguliavo grotuvą. Tačiau paminėtą aplinkybę patvirtino liudytojas M. N.. Šioje nutartyje jau buvo pasisakyta dėl galimybės M. N. matyti nukentėjusiųjų sužalojimo aplinkybes. Paminėto liudytojo parodymų patikimumu kolegija neturi pagrindo abejoti.

Apeliaciniuose skunduose daug dėmesio skiriama skundžiamame nuosprendyje suformuluotai išvadai, kad nukentėjusieji ar kaltinimo liudytojai turėjo su savimi lazdą (,,bitą“), skirtą kūno sužalojimams daryti. Pirmosios instancijos teismas šiuo aspektu nuosprendyje išdėstė pakankamai logiškus ir įtikinamus motyvus. Atkreiptinas apeliantų dėmesys į tai, kad nei nuteistieji, nei apeliaciniuose skunduose nurodyti liudytojai net neįvardijo asmens, kuris turėjo lazdą. Jie taip pat nenurodė, kad šią lazdą kažkas panaudojo ar bandė panaudoti. Byloje taip pat nustatyta, kad nukentėjusieji buvo užpulti netikėtai. Tai reiškia, kad rengtis gynybai ar užpuolimui (tai nurodo apeliantai) ir tuo tikslu iš anksto susirasti ir nešiotis beveik 1 metro ilgio lazdą, skirtą kūno sužalojimams daryti, nukentėjusieji ar kaltinimo liudytojai neturėjo pagrindo dėl paprasčiausios priežasties – tokios konfliktinės situacijos jie nenumatė ir negalėjo numatyti.

Teismų praktikoje (kasacinės nutartys baudžiamosios bylose Nr. 2K-142/20085, 2K-417/2008, 2K-293/2009, 2K-272/2010, 2K-286/2011, 2K-349/2011) pripažįstama, kad sveikatos sutrikdymas ar kitoks smurtas, padarytas dėl menkavertės dingsties viešoje vietoje kvalifikuojamas kaip padarytas dėl chuliganiškų paskatų. Skundžiamame nuosprendyje yra motyvuotai pasisakyta, kad nuteistieji nusikalstamas veikas atliko viešoje vietoje, stebint nukentėjusiųjų draugams, kad konfliktas prasidėjo dėl menkavertės dingsties, kad jokių asmeninio pobūdžio konfliktų tarp vieni kitų nepažinojusių nuteistųjų ir nukentėjusiųjų prieš įvykį nėra buvę. Pažymėtina ir tai, kad smurtaujant viešoje vietoje dėl menkavertės priežasties kilusio konflikto metu, pakaltinamam asmeniui neįmanoma nesuvokti, jog dėl to sutriks viešoji tvarka ir rimtis. Tokie argumentai pagrindžia A. P. veikos kvalifikavimą pagal BK 284 straipsnio 1 dalį (dėl S. V. sužalojimo) bei E. Š. veikos kvalifikavimą pagal BK 284 straipsnio 1 dalį. Tokią praktiką dėl analogiško pobūdžio nusikalstamų veikų kvalifikavimo ir dėl teisės normos visumos ir dalies konkurencijos formuoja ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-659/2004, 2K-652/2007). Todėl yra nepagrįsti apeliantų argumentai dėl nuteistųjų tyčios pažeisti viešėją tvarką ir rimtį nebuvimo.

Be to, teismų praktikoje smurto panaudojimas prieš asmenį viešoje vietoje paprastai laikomas įžūliu elgesiu, kuriuo sutrikdoma viešoji tvarka ir visuomenės rimtis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-248/2008, 2K-447/2010, 2K-229/2011, 2K-410/2011).

E. Š. apeliaciniame skunde nurodyta kasacinė nutartis Nr. 2K-180/2008 nėra teisminis precendentas, taikytinas šioje byloje, nes apelianto nurodytoje nutartyje nustatytos ir šioje byloje nustatytos faktinės aplinkybės nėra tapačios.

Atkreiptinas apeliantų dėmesys, kad skundžiamame nuosprendyje nuteistieji nėra nuteisti už viešosios tvarkos pažeidimą, susijusį su patyčiomis. Tai reiškia, kad pirmosios instancijos teismas šį nusikalstamos veikos alternatyvų objektyviosios pusės požymį iš kaltinimo pašalino, nors aiškiai šio sprendimo nuosprendyje nesuformulavo. Sprendimas apsvaigimą nuo alkoholio nepripažinti nuteistųjų atsakomybę sunkinančia aplinkybe yra nurodytas teismo baigiamajame akte. Taigi, konstatuoti BPK 256 straipsnio nuostatų pažeidimą nėra pagrindo.

Galima iš esmės sutikti su apeliantų teiginiais, kad ikiteisminis tyrimas šioje byloje nebuvo visai kokybiškas (neapžiūrėta įvykio vieta, savalaikiai neišreikalautas ir neapžiūrėtas vaizdo stebėjimo kameros galimai užfiksuotas vaizdo įrašas, užsitęsė ikiteisminio tyrimo procesas ir įtarimų pareiškimas A. P. ). Tačiau paminėtos tyrimo spragos šiuo atveju neturi lemiamos reikšmės sprendžiant nuteistųjų kaltės ir veikų juridinio įvertinimo klausimams, nes kitų byloje surinktų ir skundžiamame nuosprendyje tinkamai įvertintų įrodymų pakako priimti teisėtą ir pagrįstą nuosprendį.

Nuteistieji nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios teigė, kad nuteistųjų veidų bruožų neįsidėmėjo, jų atpažinti negalėtų. Todėl parodyti A. P. ir E. Š. atpažinti nukentėjusiesiems nebuvo prasmės.

Išsamūs argumentai nuosprendyje yra pateikti ir dėl būtinosios ginties situacijos nebuvimo įvykio metu. Įvertinus nuosprendyje aptartus įrodymus, buvo padaryta pagrįsta išvada, kad šiuo atveju nebuvo jokio realaus, akivaizdaus ir pavojingo kėsinimosi į nuteistųjų gyvybę ar sveikatą. Priešingai, sužalojimų padarymas vien tik nukentėjusiesiems, jų ir su jais atvykusių liudytojų bėgimas iš įvykio vietos rodo, kad užpulti buvo ne nuteistieji, o nukentėjusieji.

A. P. gynėjo apeliaciniame skunde esantys teiginiai apie Lietuvos Respublikos Konstitucijos, BPK normų pažeidimus, yra aiškiai deklaratyvūs, todėl atsakyti į juos nėra galimybės.

Skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodyta, A. P. yra nuteistas ir už tai, kad A. K. dėl chuliganiškų paskatų sunkiai sužalojo 2012 m. birželio 4 d., o ne 2011 m. birželio 4 d. Tai yra aiškus rašymo apsirikimas, nes byloje neabejotinai nustatyta, kad nusikalstama veika padaryta 2011 m. birželio 4 d. Dėl šios priežasties paminėtas apsirikimas taisytinas nekeičiant nuosprendžio esmės. Nustatytina, kad aptariamą nusikalstamą veiką A. P. padarė 2011 m. birželio 4 d.

Nuosprendis iš esmės teisėtas ir pagrįstas. Tenkinti apeliacinius skundus pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo E. Š. ir nuteistojo A. P. gynėjo apeliacinius skundus atmesti.