- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-06-16
- Bylos Nr.
- e2A-593-372/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-31-3-00004-2014-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Burbulienė, Birutė Simonaitienė, Vytautas Kursevičius
- Atsakovas
- J. L., M. L., V. L.
- Ieškovas
- UAB „Medicinos bankas“
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Burbulienės, Vytauto Kursevičiaus, Birutės Simonaitienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės J. L. apeliacinį skundą dėl Pakruojo rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 28 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-6-287/2015, pagal ieškovo UAB „Medicinos bankas“ ieškinį atsakovams J. L., M. L. ir V. L. dėl dovanojimo sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas UAB „Medicinos bankas“ kreipėsi į teismą ieškiniu, kuriuo prašė nuo sudarymo momento pripažinti negaliojančia 2010 m. sausio 7 d. dovanojimo sutartį Nr. 48, sudarytą tarp J. L., V. L. ir M. L., ir taikyti restituciją natūra, grąžinant atsakovams J. L. ir V. L. 7/10 dalis buto, esančio (duomenys neskelbtini) ieškovo reikalavimą nukreipiant į šį turtą; patenkinus actio Pauliana ieškinį ir pritaikius restituciją natūra, suteikti teisę ieškovui UAB „Medicinos bankas“ atsakovų lėšomis VĮ Registrų centre atlikti nuosavybės teisės į atsakovams J. L. ir V. L. grąžintino 7/10 dalių buto, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), teisinę registraciją, bei priteisti iš atsakovų lygiomis dalimis visas bylinėjimosi išlaidas.
Nurodė, kad 2008-08-18 kredito sutartimi Nr. LOAN_77988 ieškovas UAB „Medicinos bankas“ sutuoktiniams - atsakovei J. L. ir V. L., suteikė 116000 Eur dydžio kreditą, kuris turėjo būti grąžintas kredito sutartyje numatytais terminais ir tvarka iki 2023-06-06 (kredito sutarties 2.1 ir 2.5 punktai). Suteikto kredito grąžinimas buvo užtikrintas nekilnojamojo turto hipoteka pagal 2008-08-19 hipotekos lakštą (hipotekos identifikavimo kodas (duomenys neskelbtini)). Banko skolininkai atsakovai J. L. ir V. L. 2010-01-07 dovanojimo sutartimi Nr. 48 atsakovei M. L. padovanojo 7/10 dalis buto, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) J. L. ir V. L. nevykdant kredito sutarties sąlygų, ieškovas 2013-01-07 vienašališkai nutraukė su J. L. ir V. L. sudarytą kredito sutartį bei pareikalavo J. ir V. L. grąžinti kredito likutį prieš terminą, sumokėti priskaičiuotas palūkanas ir kitas mokėtinas sumas, tačiau nei atsakovė J. L., nei V. L. skolos ieškovui negrąžino. 2013-02-08 notarė J. Š. išdavė vykdomąjį įrašą dėl 101107,14 EUR skolos (93685,27 EUR negrąžinto kredito, 6829,75 EUR palūkanų, 592,12 EUR delspinigių), 6,5 proc. dydžio metinių palūkanų, skaičiuojamų nuo negrąžinto kredito likučio (93685,27 EUR) nuo prašymo gavimo notarų biure dienos (2013-01-08) iki visiško prievolės įvykdymo, 797,20 Lt nuostolių atlyginimo išieškojimo, nukreipiant išieškojimą į bankui įkeistą turtą. Vykdant notarės išduotą vykdomąjį įrašą, vykdomojoje byloje paskyrus turto vertės nustatymo ekspertizę, bankui įkeistas turtas 2013-11-14 dienai buvo įvertintas 260000 Lt. Ieškovui įkeistas turtas iš viešųjų varžytynių 2014-01-13 buvo parduotas už 260111 Lt kainą, iš kurių atskaičius vykdymo išlaidas, ieškovui pervesta 249140 Lt suma buvo skirta skolos (išieškojimo išlaidų, delspinigių, palūkanų ir negrąžinto kredito) dengimui antstoliui nurodžius, kad liko išieškoti 100199,39 Lt skolos. Teigia, kad atsakovų sudarytas ginčijamas sandoris atitinka visas LR CK 6.66 str. nustatytas būtinas actio Pauliana instituto taikymo sąlygas.
Atsiliepimas
A. J. L. pateikė atsiliepimą, kuriuo su ieškiniu nesutiko.
Nurodė, kad „nežinojo” ir net „negalėjo žinoti“ apie tai, kad ginčijamasis sandoris turės kokios nors įtakos ieškovo kreditorinių teisių tinkamam įgyvendinimui, kas paneigia jos nesąžiningumo prezumpciją (CK 6.67 str. 1 p.). Dėl ieškinio senaties termino skaičiavimo mano, jog ieškovas šiuo atveju yra praleidęs actio Pauliana ieškinio pateikimo terminą, nes apie sandorį turėjo sužinoti ir faktiškai sužinojo 2011-08-12 sudarinėjant kredito sutarties priedą Nr. l. Minimo dokumento sudarymo metu jie kalbėjosi apie tai, kad dalis jai priklausančio turto 2010 metais buvo perleista dukrai. Tačiau ieškovo atstovas į tai reagavo visiškai ramiai ir patikino, kad tai visiškai nesvarbu, kad esant tokio dydžio įkeitimui sutikimai nebereikalingi. Todėl mano, kad ieškinio senaties terminas šioje byloje turi būti skaičiuojamas nuo 2011-08-12 dienos.
Šalies argumentai
A. V. L. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti.
Nurodė, kad jų šeimoje buvo susitarimas, kad vyresniajai dukrai bus paliktas butas, bet pašlijus jų su žmona santykiams buvo sprendžiamas klausimas, kad reikia tą pažadą ištesėti, nes dukros žinojo. Nusprendė butą perrašyti dukrai, nežinodami, ar susipyks iki galo, ar nesusipyks, bet kas buvo pažadėta, tą nusprendė įvykdyti. Dukra, baigusi mokslus, išvažiavo į Angliją ne dirbti, o mokytis. Šiai dienai ji yra baigusi universitetą ir turi priverstinį darbą metus laiko, kurį turi atlikti norint toliau tęsti mokslus. Ji fiziškai negali gyventi tame bute, todėl, kad ji mokosi ir po metų darbo tęs toliau studijas, nes Anglijoje yra tokie mokslo įstatymai. Nepripažįsta, kad banko atžvilgiu pasielgė nesąžiningai. Jeigu būtų norėjęs pasielgti nesąžiningai, būtų pasielgęs kitaip. Visus susitarimus, derybas su banku, atliko jis, o L. tik atvažiuodavo pasirašyti. Bankas sutartį nutraukė dėl to, kad jis nebemokėjo kredito, nebeturėjo pinigų. 2010 m. neturėjo problemų su kreditoriais.
Atsiliepimas
A. M. L. pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo prašė ieškinį atmesti.
Nurodė, kad nei prieš sudarant sutartį, nei jos sudarymo metu ar po sudarymo nieko nežinojo apie savo tėvų piniginius įsipareigojimus ieškovui. Apie tėvų sunkumus, susijusius su kredito sutarčių vykdymu, ji sužinojo tik 2014 m. pradžioje, kai ieškovas kreipėsi į teismą su šiuo ieškiniu. Todėl nesąžininga ir nepagrįsta yra teigti, kad ji, priimdama dovaną, suprato ar turėjo suprasti, jog toks sandoris pažeis kokių nors kreditorių interesus. Ginčo dalyku esantį butą tėvai jai žadėjo padovanoti jau seniai, t. y. nuo pat devintos klasės jai buvo sakoma, kad, kai pabaigs studijas, bus pakankamai subrendusi ir savarankiška valdyti turtą, gaus dovanų - butą Pakruojyje. Tačiau tėvams nusprendus skirtis, jie tarpusavyje nebesutarė, todėl buvo nutarta didžiąją dalį buto padovanoti jai anksčiau, mamai pasiliekant sau menką turto dalį, kad ji negalėtų laisvai disponuoti turtu, tokiu būdu tėvai siekė apriboti jos galimybes pilnai disponuoti turtu ir apsaugoti nuo nesąžiningų žmonių bandymų ja pasinaudoti.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Pakruojo rajono apylinkės teismas 2015 m. sausio 28 d. sprendimu ieškinį patenkino. Pripažino negaliojančia nuo sudarymo momento 2010 m. sausio 7 d. dovanojimo sutartį, notarinio registro Nr. 48, kuria atsakovai J. L. ir V. L. perleido 7/10 dalis buto su rūsiu 3,70 kv. m, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), asmeninės nuosavybės teise savo dukrai atsakovei M. L..
Taikė restituciją natūra ir įpareigojo atsakovę M. L. grąžinti V. L. ir J. L. pripažintu negaliojančiu sandoriu įgytą nekilnojamąjį daiktą. Nukreipė UAB „Medicinos bankas“ reikalavimo pagal 2008 m. rugpjūčio 18 d. kredito sutartį Nr. LOAN_77988 iš atsakovų V. L. ir J. L. išieškojimą į 7/10 dalis buto su rūsiu 3,70 kv.m, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini). Suteikė teisę ieškovui UAB „Medicinos bankas“ atsakovų lėšomis VĮ Registrų centre atlikti nuosavybės teisės į atsakovams V. L. ir J. L. grąžintino 7/10 dalių buto su rūsiu 3,70 kv.m., unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), teisinę registraciją.
Priteisė iš atsakovų J. L., V. L. bei M. L. po 277,36 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovui UAB „Medicinos bankas“. Priteisė iš atsakovų J. L., V. L. bei M. L. po 9,22 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, į valstybės pajamas.
Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, konstatavo, kad kreditorius – šiuo atveju ieškovas UAB Medicinos bankas, turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę į atsakovus V. L. ir J. L., nes, nežiūrint to, kad sutartis ieškovo vienašališkai nutraukta 2013 m. sausio 7 d., atsakovai pripažino pilnai neįvykdę savo prievolės ieškovui, o bylos duomenys neginčijamai patvirtina, kad yra nebaigtas išieškojimas iš atsakovų dėl neįvykdytos kredito sutarties, be to, atsakovų prievolė ieškovui nėra pasibaigusi kitais įstatyme numatytais pagrindais (CK 6.124–6.129 str.). Teismas pažymėjo, kad kreditoriaus teisių pažeidimui konstatuoti neprivalo būti įrodytas skolininko nemokumas dėl jo sudaryto ginčijamo sandorio, pakanka įrodyti tai, kad ginčijamu sandoriu iš esmės sutrukdyta kreditoriui patenkinti reikalavimus iš skolininko turto, nes, sudarius ginčijamą sandorį, likusio skolininko turto nepakanka atsiskaityti su kreditoriumi. Teismas nurodė, kad ginčijamo dovanojimo sandorio sudarymo metu – 2010 m. sausio 7 d. ieškovui įkeistas turtas buvo nuvertėjęs labai ženkliai, t. y. daugiau nei keturis kartus, o šio įkeisto turto vertė atsakovų gauto kredito atžvilgiu nesiekė net pusės kredito sumos. Ieškovo į bylą pateikto minėto ekspertizės akto dėl tokios nustatytos turto rinkos vertės pasikeitimo - sumažėjimo atsakovai nenuginčijo, t. y. net neginčijo, o priešingai, atsakovas V. L. teismo posėdžio metu patvirtino, kad ginčijamo sandorio metu jokių įkeisto turto vertinimų jis (jie) neatliko, be to, tiek atsakovas V. L., tiek ir J. L. sutiko su ieškovo pozicija, kad įkeisto kredito sutarčiai užtikrinti turto vertės sumažėjimui iš tiesų turėjo įtakos ekonominė krizė. Todėl teismas sprendė, jog šie byloje nustatyti duomenys suteikia pagrindą išvadai, jog 2010 m. sausio 7 d. atsakovams sudarant dovanojimo sutartį, atsakovai suvokė Lietuvoje dar nuo 2008 m. prasidėjusią ekonominę krizę ir jos įtaką nekilnojamojo turto vertei, t. y. jo kainų kritimui, o ir tai, kad ieškovui hipoteka įkeistas jų turtas nevisiškai užtikrino šalių 2008 m. rugpjūčio 18 d. kredito sutarties įvykdymą iš įkeisto turto. Teismas nustatė, kad atsakovai turėjo ne vieną kreditorių, kreditoriniai reikalavimai kitam kreditoriui (kitam bankui) siekė net 1,6 milijono litų, turėjo įsipareigojimų ir trečiam bankui. Todėl teismas konstatavo, kad atsakovai V. L. ir J. L. ne tik, kad turėjo suvokti, bet ir suvokė, jog ieškovo ginčijama atsakovų sudaryta dovanojimo sutartis pažeidžia kreditoriaus teises. Teismas pažymėjo, kad kredito sutarties Nr. LOAN_77988 6.5.2 punktas vienareikšmiai patvirtina kredito gavėjo pareigą be ieškovo raštiško sutikimo neparduoti, nedovanoti, nemainyti ar kitaip neperleisti, neįkeisti kredito gavėjo turimo nekilnojamojo turto. Konstatavo, kad ieškovas atsakovams sutikimo dėl buto perleidimo nedavė. Vertindamas atsakovų V. L. ir J. L. argumentus dėl 2010 m. sausio 7 d. sudarytos dovanojimo sutarties priežasčių ir neigiant ieškovo motyvus, jog jie sąmoningai, siekdami išvengti skolos išieškojimo nukreipimo į butą, šį sandorį sudarė, teismas konstatavo, kad atsakovai byloje nepateikė įrodymų, paneigiančių nagrinėjamos bylos atveju taikytiną jų nesąžiningumo prezumpciją. Teismas pažymėjo, kad neatlygintinio sandorio, t. y. tokio, kai trečiasis asmuo neturėjo jokių papildomų finansinių įsipareigojimų skolininkui, sudarymo atveju trečiojo asmens sąžiningumas ar nesąžiningumas nenustatinėjamas. Nagrinėjamu atveju ieškovas ginčija atsakovų 2010 m. sausio 7 d. sudarytą dovanojimo sutartį, būtent neatlygintinį sandorį. Kadangi pagal CK 6.56 str. 2 d. neatlygintinio sandorio atveju trečiojo asmens sąžiningumo ar nesąžiningumo aplinkybė nėra įrodinėjimo dalykas, jei konstatuojamos kitos actio Pauliana taikymo sąlygos, todėl šiuo atveju teismas sprendė, jog atsakovės J. L. sąžiningumo klausimas nespręstinas. Tačiau nurodė, kad nagrinėjamu atveju aktualus yra ginčijamo sandorio neprivalomumo, kaip vienos iš actio Pauliana sąlygų, klausimas. Teismas nustatė, kad sandorio sudarymas buvo nulemtas tik atsakovų laisva valia ir apsisprendimu, ieškovo apie ketinimą sudaryti tokį sandorį ar jo priežastis ir tikslus net neinformavus, kai kredito sutartis šiuo atveju įpareigojo atsakovus tokiam sandoriui sudaryti gauti ieškovo raštišką sutikimą. Teismas konstatavo, kad nėra pagrindo nesutikti su ieškovo pozicija, kad ieškovas UAB „Medicinos bankas“ apie atsakovų sudarytą ginčijamą sandorį sužinojo ir turėjo sužinoti ieškovo nurodomu laiku – 2013 m. sausio 3 d., t. y. tuomet, kai ieškovas patikrino duomenis nekilnojamojo turto registre. Nors iš tiesų atsakovai dovanojimo sutartį sudarė pakankamai seniai - 2010 m. sausio 7 d., tačiau iš paties V. L. parodymų teismo posėdžio metu matyti, kad kreditoriniai įsipareigojimai ieškovui tuo metu buvo vykdomi iš esmės be sutrikimų, sunkumai, anot atsakovo, prasidėjo 2011 m. ar 2012 metais, kai kilo sunkumų jo įmonėje, pradėjo stigti lėšų, o galiausiai jo įmonė 2012 metais bankrutavo. Tačiau, kaip matyti iš byloje esančių 2011 ir 2012 metais sudarytų kredito sutarties papildomų susitarimų Nr. 1 ir Nr. 2, šiuos atsakovų sunkumus šalys abipusių derybų būdu išsprendė kredito sutarties pakeitimais, o tuo pačiu tinkamą ir šalims priimtiną tolimesnį prievolių vykdymą, tikslindami kredito likutį, pakeisdami kredito mokėjimo grafikus ir pan. Pažymėjo, kad iš šiuose susitarimuose nurodytų kredito likučio sumų matyti, kad grąžintino ieškovui kredito suma mažėjo, kas rodo, kad atsakovai prievoles pagal kredito sutartį, nors, anot atsakovo, ir su sutrikimais, tačiau vykdė. Todėl šios aplinkybės, teismo vertinimu, nesuponuoja išvados, kad ieškovas turėjo sužinoti apie ginčijamą sandorį ir savo teisių pažeidimą dar tuomet, kai atsakovams kilo sunkumų su kredito įmokų mokėjimais. Teismas sprendė, kad įrodymų apie tai, jog atsakovai ieškovą informavo apie ginčijamo sandorio sudarymą anksčiau, nei ieškovas nurodė sužinojęs, t. y. 2013 sausio 3 d., nėra, todėl konstatavo, kad vienerių metų terminas ieškiniui pareikšti nėra praleistas (CK 6.66 str. 3 d.). Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju yra visos sąlygos ginčijamą sandorį pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą esmė
Apeliaciniu skundu atsakovė J. L. prašo panaikinti Pakruojo rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 28 d. sprendimą. Taikyti ieškinio senaties terminą. Priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinio netenkinti. Priteisti iš ieškovo visas turėtas bylinėjimosi ir atstovavimo išlaidas.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Apeliantė sutinka tiek su ieškovo, tiek ir su pirmosios instancijos teismo išsakyta pozicija, jog norint teisėtai patenkinti actio Pauliana pagrindu reiškiamą ieškinį, yra būtina nustatyti šias sąlygas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamasis sandoris turi pažeisti kreditoriaus interesus; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamojo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas; bei, jog nėra praleistas vienerių metų ieškinio senaties terminas. Tačiau apeliantė nesutinka su teismo išvadomis, jog visos aukščiau minėtos actio Pauliana ieškinio patenkinimui būtinos sąlygos buvo įrodytos arba egzistavo. Apeliantė neginčija sąlygų Nr. 1, 3 ir 5 egzistavimo. T. y., jog ieškovas turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę į apeliantę, jog atsakovai neprivalėjo sudaryti ginčijamojo sandorio su savo dukra M. L. ir, jog CK 6.66 str. 2 d. nuostatos dėl sandorio neatlygintinumo eliminuoja trečiojo asmens „sąžiningumo“ reikšmę ginčui. Todėl šiame skunde pasisako tik dėl ieškovo neįrodytų sąlygų, t. y. dėl sąlygų Nr. 2 ir 4, bei praleisto ieškinio senaties termino sąlygos egzistavimo.
2. CK 6.66 str. nustatyto vienerių metų ieškinio senaties termino pradžia turi būti siejama ne tik su kreditoriaus nurodomu laiku, kada jis faktiškai sužinojo apie sudarytą sandorį, bet ir su kreditoriaus pareiga sužinoti apie tokį sandorį laiku. Ieškinio senaties termino vienerių metu skaičiavimas pagal CK 6.66 str. 3 d. prasideda nuo tos dienos, kai kreditorius sužinojo apie arba turėjo sužinoti apie skolininko sudaryto sandorio faktą, taip pat apie aplinkybes, kad sudarytas sandoris pažeidžia jo, kaip kreditoriaus, teises. Nuo pat ginčo pradžios apeliantė laikėsi pozicijos, jog ieškinio senaties termino pradžios skaičiavimo momentas yra 2011-08-12, kai buvo sudarytas 2008-08-18 kredito sutarties (toliau tekste - Kredito sutartis) priedas Nr. l. (toliau tekste - Priedas), nes apytikriai tuo metu ieškovas turėjo sužinoti tiek apie ginčijamosios 2010-01-07 dovanojimo sutarties (toliau tekste - Sutartis) faktą, tiek ir apie tai, jog Sutartimi galimai pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Naudodamasis Kredito sutarties 7.3. ir 6.11. punkto 2 papunkčiu suteiktomis teisėmis, kuriomis, remiantis liudytojos R. R. parodymais, bankas aktyviai naudojosi, ieškovas galėjo ir netgi turėjo sužinoti apie Sutartį ir jos „žalingumą“ kreditoriaus interesams net gi nuo 2010-08-18 dienos. Todėl apeliantė mano, jog pirmasis atkistos taškas ieškinio senaties terminui skaičiuoti galėjo būti 2010-08-18 diena, skaičiuojant pagal Kredito sutarties 6.11 punkto 2 papunkčio nuostatas.
3. Sekantis laiko momentas, nuo kurio buvo galima ir netgi būtina skaičiuoti ieškinio senaties terminą, buvo Priedo sudarymo momentas, t. y. 2011-08-12 diena. Kaip matyti iš minimo Priedo, jo dalykas yra „negrąžintas kredito likutis ir iš pradelstų mokėjimų atkelta suma“, kas savo ruožtu reiškia, jog minimo sandorio sudarymo momentui apeliantė buvo pažeidusi Kredito sutartį. Na o teismo posėdžio metu apklausta liudytoja R. R. patvirtino, jog, klientui nebevykdant sutarties, yra atliekamas mokumo vertinimas, peržiūrima turtinė padėtis, t. y. turimas turtas ir pajamos. Todėl vėlgi kyla klausimas, dėl kokių priežasčių apeliantės atžvilgiu bankas nesilaikė savo veikloje taikomos praktikos, kodėl neperžiūrėjo pagal Kredito sutartį įkeisto turto vertės, skolininkų
pajamų, nuosavybės teise valdomo turto pakitimų. Kokios objektyvios aplinkybės sutrukdė ieškovui dar 2011-08-12 sužinoti apie tai, kad apeliantė 2010-01-07 sudarė ginčijamąjį sandorį, t. y. pažeidė Kredito sutarties 6.5.2. punkto nuostatas, kad 2010-08-18 nebuvo pervertintas įkeistas turtas, t. y. pažeistos Kredito sutarties 6.11 punkto 2 papunkčio nuostatos, pareikalauti iš skolininkų pervertinti įkeistą turtą, pareikalauti papildomų prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonių, ir viso to pasėkoje sužinoti bei suvokti, jog ginčijamąja Sutartimi apeliantė pažeidė ieškovo kreditorines teises, nutraukti Kredito sutartį ir kreipti į teismą su actio Pauliana ieškiniu dėl Sutarties teisėtumo ginimo.
4. 2012-05-07 ieškovas vėlgi pasirašo su apeliante Kredito sutarties priedą, kuris sudaromas išimtinai dėl to, kad apeliantė nevykdo Priede nustatytų kredito grąžinimo sąlygų. Kodėl prieš sudarydamas 2012-05-07 papildomą susitarimą ieškovas nepatikrina apeliantės valdomo turto pasikeitimų, pajamų, bankui įkeisto turto vertės, kodėl 2012-08-18 ieškovas vėlgi nereikalauja ir apeliantės atlikti įkeisto turto pervertinimą, remiantis Kredito sutarties 6.11 punkto 2 papunkčiu. Visi šie klausimai byloje buvo labai reikšmingi, jie buvo neatsiejami su teisingu bei teisėtu CK 6.66 str. 3 d. taikymu. Tačiau teismas aukščiau minėtų aplinkybių nevertino, nesigilino į apeliantės motyvus dėl ieškinio senaties instituto taikymo, dėl ko netinkamai nustatė ieškinio senaties termino eigos pradžią.
5. Savarankišku sprendimo neteisėtumo motyvu apeliantė nurodo ir tai, jog netgi laikantis teismo užimtos vertinimo pozicijos, 2013-01-07 diena negali būti laikoma ieškinio senaties termino eigos pradžia. Iš esmės įvertinęs susidariusią situaciją savo sprendimą dėl Kredito sutarties nutraukimo ieškovas priėmė 2012-12-18 (ieškinio priedas Nr. 4), apie tai galima spręsti iš minimos datos pranešimo Nr. 3525. Todėl, apeliantės vertinimu, net nekeičiant teismo motyvų, yra būtina pakeisti datą iš 2013-01-07 į 2012-12-18, kas vėl gi reiškia ieškinio senaties termino pažeidimą.
6. Kaip matyti iš skundžiam teismo sprendimo motyvuojamosios dalies turinio, skolininko nesąžiningumas šioje byloje buvo nustatytas, remiantis CK 6.67 str. 1 p. aptarta prezumpcija, o „kreditoriaus teisių pažeidimas“, vertinant tik hipoteka įkeisto turto vertės pasikeitimus bei turto realizavimo vertę. Apeliantė nesutinka su tokia teismo užimta įrodymų vertinimo pozicija, nes ji pernelyg siaura, nevisapusiška ir neobjektyvi. Apeliantės vertinimu, byloje ji paneigė CK 6.67 str. 1 p. aptartą nesąžiningumo prezumpciją ir „kreditoriaus teisių pažeidimo“ faktą, nes įrodė, jog Sutarties sudarymo metu, ir netgi kurį laiką po 2010-01-07, nei ji, nei kreditorius nesuvokė sandorio (Sutarties) neigiamų pasekmių.
7. 2008-08-18 sudarytos Kredito sutarties dalykas buvo 400000 Lt, kredito gražinimo terminas 2023-06-06, o kreditorinio reikalavimo įvykdymas užtikrintas nekilnojamojo daikto, kurio vertė 800000 Lt, hipoteka. Iš ko seka, jog kredito sutartis sudaroma 15 metų, o jos įvykdymas užtikrinamas net dvigubai kredito vertę viršijančiu ilgalaikiu turtu. 2009 metais Lietuvos Respubliką pasiekus pasaulinei ekonominei krizei, beje, kurios metu sprogo ir vadinamasis „nekilnojamojo turto verčių muilo burbulas“, būdamas savo srities specialistu ieškovas nepasinaudojo savo teise, aptarta Kredito sutarties 7.3 punkte. Kas savo ruožtu reiškia, jog ne tik apeliantė, bet ir pats bankas netgi neįtarė, jog įkeisto turto vertė nuo 800000 Lt dėl ekonominių pokyčių galėjo nesumažėti daugiau kaip 15 proc., t. y. iki 680000 Lt.
8. Kaip nurodė visi atsakovai, šeima buvo nutarusi butą padovanoti dukrai M. L., tačiau įvyko skyrybos, todėl dalis turto jai buvo dovanota anksčiau nei žadėta. Tačiau 2010-01-07 apeliantei nebuvo žinoma jokia informacija apie tai, jog hipoteka įkeisto turto vertė yra ženkliai sumažėjusi, jog buto dovanojimo sandoris realiai pažeis kreditoriaus interesus. Todėl paties ginčijamojo sandorio sudarymo metu atsakovai sąžiningai manė esą pasiturintys, tikėjosi, jog įkeisto turto vertė yra pakankama kreditui padengi ir netgi gerokai viršija kredito sumą. Faktiškai, nors apeliantė apie tai net negalvojo, 2010 m. sausio mėnesį susiklosčiusi faktinė situacija būtų leidusi jam tikėtis parduoti įkeistą turtą, grąžinti kreditą ir pasilikti kelis šimtus tūkstančių litų sau. Be to, pagal bylos duomenis 2010-01-07 dienai Kredito sutartis buvo tinkamai vykdoma, niekas netgi nenumatė, jog vėliaus kils finansinių sunkumų. Todėl apeliantė laikosi principinės pozicijos, jog byloje nėra pagrindo spręsti apie jos nesąžiningumą sudarinėjant ginčijamąjį sandorį. Taip pat byloje negalima konstatuoti, jog 2010-01-07 racionaliai mąstant buvo įmanoma įžvengti, kad ginčijamasis sandoris realiai pažeis ieškovo teises.
9. Teismas nepagrįstai sutapatino Kredito sutarties 6.5.2 punkto nuostatų pažeidimą su kreditoriaus interesų pažeidimu, nes faktinė situacija, t. y. kredito ir įkeisto turto vertės skirtumas bei tinkamas Kredito sutarties vykdymas ginčijamosios Sutarties sudarymo dienai, reikalavo iš teismo remtis CK 1.5 str. aptartais teisingumo bei protingumo principais, o ne būti formaliu. Tai, jog šioje byloje Kredito sutarties 6.5.2 punkto nuostatos turėjo būti vertinamos kaip formalioji sandorio dalis, patvirtino ir liudytojo procesiniu statusu apklausta R. R.. Ji paaiškino, jog toks punktas yra standartinis, jog jis yra visose sutartyse, kas savo ruožtu reiškia, jog šio atveju jis buvo perteklinis, jog niekas net neketino juo naudotis. Todėl apeliantė laikosi principinės pozicijos, jog kreditoriaus teisių pažeidimas šioje byloje turi būti siejamas ne su formalia Kredito sutarties nuostata, t. y. 6.5.2 punktu, kuris nebuvo aptartas sudarinėjant Kredito sutartį ir kuriuo niekas net neplanavo naudotis, o realiu kreditoriaus teisių pažeidimu, kuris turi būti siejamas su tuo momentu, kai būdami atidūs, protingi ir sąžiningi, tiek skolininkas, tiek ir kreditorius, turėjo suprasti apie savo atliekamų veiksmų ir/ar neveikimo ydingumą „sąžiningumo“ prasme.
10. Vertinant apeliantės „sąžiningumą“ ir „kreditoriaus teisių pažeidimo faktą“ negalima neatkreipti dėmesio ir į tai, jog iki pat Kredito sutarties nutraukimo ieškovas niekada neprašė pervertinti įkeistą turtą, nors vykdant Kredito sutartį tai turėjo būti padaryta net du kartus. Nekėlė abejonių dėl įkeisto turto vertės. Netgi sudarydamas Kredito sutarties pakeitimus ieškovas neprašė įkeisti papildomo turto ir pan. Todėl apeliantė teigia, jog visiškai pagrįstai tikėjosi įkeitusi bankui pakankamai vertingą daiktą paskolai padengti ir nesuvokė Sutartimi pažeidžianti kieno nors teises.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas UAB „Medicino bankas“ prašo atsakovės apeliacinį skundą atmesti.
Žemesnės instancijos teismas
Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
1. Actio Pauliana bylose ieškinio senaties pradžios momentas prasideda tik tada, kai kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie skolininko sudaryto sandorio faktą, taip pat aplinkybės, kad sudarytas sandoris pažeidžia jo kaip kreditoriaus teises. Apie ginčijamą sandorį ieškovas galėjo sužinoti tik iš nekilnojamojo turto registre esančių duomenų, kas įvyko 2013-01-03 patikrinus duomenis VĮ Registrų centro tvarkomame nekilnojamojo turto registre. Apie tai, kad ieškovas tik 2013-01-03 sužinojo apie ginčijamą sandorį patvirtina į bylą 2014-04-23 pateiktas VĮ Registrų centro 2014-04-16 dienos vartotojų veiksmų protokolas, kuriame nurodyta konkrečiai kas ir kada VĮ Registrų centro tvarkomo nekilnojamojo turto registre tikrino duomenis apie ginčo objektu tapusį butą, o konkrečiai vieną kartą 2013-01 -03 ir du kartus 2013-12-31 dieną duomenis registre tikrino UAB Medicinos banko darbuotojas V. S..
2. Anksčiau laiko ieškovas neturėjo pareigos domėtis ginčijamu sandoriu ir jo sąlygomis. Apeliantės nurodomi išvedžiojimai ir samprotavimai apie tai, kad ieškovas jau 2011-08-12 (kai buvo sudarytas 2008-08-18 kredito sutarties priedas Nr. 1) turėjo sužinoti apie ginčijamo sandorio sudarymą, yra nepagrįsti. Nei apeliantė, nei atsakovas ieškovui apie sudarytą ginčijamą sandorį nepranešė, sandorio kopijos nepateikė. Nei vienas teisės aktas neįpareigoja kreditoriaus kasdien stebėti įvairių registrų duomenis. Vertinant, ar 2011-08-12 ir vėliau ieškovas privalėjo sužinoti apie ginčijamą sandorį, svarbu įvertinti visas aplinkybes, siejusias ieškovą ir atsakovus, t. y. kad galutinis kredito grąžinimo terminas turėjo sueiti tik 2023-06-06, kad kredito grąžinimas buvo užtikrintas vertingo nekilnojamojo turto hipoteka, kad kredito grąžinimas buvo numatytas nedideliais mėnesiniais periodiniais mokėjimais, kuriuos apeliantė su atsakovu V. L. su tam tikrais vėlavimais vykdė, kad apeliantė ir atsakovas V. L. su ieškovu bendradarbiavo, apie sandorio sudarymą nei apeliantė, nei atsakovas V. L. ieškovui jokia forma nepranešė. Bet kokie apeliantės išvedžiojimai ir samprotavimai apie kredito sutarties sąlygų (6.11 ir 7.3 punktai), susijusių su ieškovo teise pareikalauti pervertinti turtą ir reikalauti papildomai įkeisti turtą, nepasinaudojimu, ir šios aplinkybės tiesioginio ryšio su ieškinio senaties termino pradžia, yra nepagrįsti. Įkeisto turto pervertinimas – kredito gavėjų (šiuo atveju apeliantės ir atsakovo V. L., bet tikrai ne ieškovo) pareiga.
Šalies argumentai
3. Apeliantė sąmoningai klaidina teismą, teigdama, kad anot liudininkės R. R. klientui nebevykdant sutarties yra atliekamas mokumo vertinimas, peržiūrima turtinė padėtis, t. y. turimas turtas ir pajamos. Teismo posėdžių metu apklausta liudytoja R. R. patvirtino, kad išimtiniais atvejais, kai su klientu nebepavyksta susitarti taikiai, kai yra grėsmė, kad skolos klientas nebegrąžins, yra peržiūrima kliento turtinė padėtis nekilnojamojo turto registre, tačiau kiekvienu atveju vertinama individualiai, atsižvelgiant į įvairias problemų su klientais atsiradimo priežastis.
4. Dėl apeliantės savarankiškų argumentų, kad senaties terminas turėjo būti taikomas ir nuo 2012-12-18 (pranešimo dėl kredito sutarties nutraukimo išsiuntimo), ieškovas paaiškina, kad iki kredito sutarties nutraukimo dienos (2013-01-07) priešinga šalis gali inicijuoti derybas, gali susimokėti visą ar dalį įsiskolinimo, gali kitaip susitarti dėl prievolių vykdymo išdėstymo, be to, kreditorius negali reikalauti įvykdyti visos prievolės anksčiau laiko, nei kad įgyja reikalauti sugrąžinti skolą (šiuo atveju - 2013-01-07), taip pat tik nuo 2013-01-07 gali realizuoti įkeistą turtą ir pan. Pažymėtina ir tai, kad ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškinęs, kad teismai kreditoriaus pareigą domėtis skolininkų galimybe sumokėti skolą ir ieškinio senaties termino pradžią privalėjo sieti su kredito sutarties nutraukimo data (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012), kas patvirtina, kad ginčijamas sprendimas dėl ieškinio senaties termino eigos pradžios 2013-01-07 atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką.
5. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad, nustatinėjant actio Pauliana instituto taikymo sąlygą – kitokį kreditoriaus teisių pažeidimą, būtina atkreipti dėmesį į tai, jog kreditoriaus teises gali pažeisti sandoriai, kurie, nors ir nesukėlė bendro skolininko nemokumo, tačiau sumažino turto, į kurį gali būti nukreipiamas išieškojimas, vertę, ir sumažėjusios vertės turto neužtenka kreditoriaus finansiniams reikalavimams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006; 2008 m. birželio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-262/2008). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad kreditoriaus teisių pažeidimui konstatuoti neprivalo būti įrodytas skolininko nemokumas dėl jo sudaryto ginčijamo sandorio, nes pakanka įrodyti tai, kad ginčijamu sandoriu iš likusio skolininko turto nepakanka atsiskaityti su kreditoriumi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-10-12 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-423/2007), arba nors skolininkas, perleidęs turtą, ir netapo nemokus, tačiau gerokai sumažino savo turtą ir sudarė realią grėsmę, kad jo įsipareigojimai nebus tinkamai įvykdyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-12-03 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2007).
6. Apeliantė ir V. L. ginčijamu sandoriu grubiai pažeidė kredito sutarties 6.5.2 punktą, kuriuo apeliantė ir atsakovas V. L. įsipareigojo be ieškovo raštiško sutikimo neparduoti, nedovanoti, nemainyti ar kitaip neperleisti, neįkeisti turimo nekilnojamojo turto.
7. Apeliantės teiginius apie įkeisto turto didelę vertę ginčijamo sandorio sudarymo metu (2010-01-07) paneigia į bylą pateikta UAB „Verslavita“ parengta retrospektyvi turto vertės nustatymo ataskaita Nr. N-14-039, pagal kurią ieškovui įkeisto turto rinkos vertė ginčijamo sandorio sudarymo dienai (2010-01-07) tebuvo 180000 Lt, vadinasi, 2010-01-07 nepadengta įkeistu turtu apeliantės ir atsakovo V. L. skolos pagal kredito sutartį suma ginčijamo sandorio sudarymo dieną sudarė 54866,97 Eur arba ekvivalentu 189444,66 Lt. Visa tai tik patvirtina, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu ieškovui įkeisto turto vertė buvo dvigubai mažesnė nei skolos suma, todėl sudarydami ginčijamą sandorį, apeliantė ir atsakovas V. L. pažeidė ieškovo teises.
Šalies argumentai
8. Ieškovas į bylą pateikė apeliantei ir atsakovui V. L. priklausančio nekilnojamojo turto registro išrašus, iš kurių galima spręsti, kad sudarę ginčijamą sandorį apeliantė ir atsakovas V. L. sumažino savo mokumą perleisto 7/10 dalių buto vertės apimtyje, o likę apeliantės ir V. L. turtai buvo ir yra arba nevertingi, arba apriboti kelis milijonus siekiančiais kreditorių areštais ar hipoteka, kas taip pat patvirtina teiginį, kad ginčijamo sandorio sudarymas buvo nulemtas apeliantės ir atsakovo V. L. kreditorių teisių pažeidimo – sunkios apeliantės ir atsakovo V. L. finansinės padėties buvimo, ribotų galimybių grąžinti ieškovui ir kitiems kreditoriams skolas.
9. Tai, kad kreditoriaus teisės buvo pažeistos, patvirtina ir ta aplinkybė, kad sudarius ginčijamą sandorį, buvo perleistas ne visas butas, o tik šio buto 7/10 dalys, 3/10 dalis buto vis dar kontroliuojant apeliantei. Sudarius ginčijamą sandorį, buto 3/10 dalių realizavimas priverstine tvarka tapo ypatingai apsunkintas, lyginant su ta situacija, jei ieškovas turėtų galimybę priverstine tvarka pardavinėti visą butą. Akivaizdu, kad nei vienas asmuo nepirks 3/10 buto, o tai maksimaliai pažeidžia ieškovo teises ir interesus, nes 3/10 buto realizavimas būtent dėl ginčijamo sandorio sudarymo tapo ypatingai sudėtingas ir ilgą laiką trunkantis procesas.
10. Ginčijamu sandoriu apeliantė „atsikratė“ paskutiniąja gyvenamąja patalpa, nors apeliantė turėjo dar ir kitą nepilnametę dukrą, apeliantė ir toliau naudojasi butu, už kurį sumoka visus komunalinius mokesčius, atsakovė M. L. po ginčijamo sandorio sudarymo išvyko gyventi ir mokytis į D. B., komunalinių mokesčių už butą niekad nemokėjo, kas įrodo, kad atsakovė M. L. butu nesinaudojo kaip tikroji turto savininkė, kad jai butas niekad nebuvo ir nėra reikalingas, kad butu naudojosi ir šiuo metu naudojasi apeliantė, nes tik jai vienai butas ir yra reikalingas.
11. Apeliantė sąmoningai klaidina teismą, teigdama, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu nežinojusi įkeisto turto vertės pasikeitimo. Šioje situacijoje svarbi aplinkybė yra ta, kad ginčo sandoriu perleistas butas ir įkeistas turtas yra tame pačiame pastate ((duomenys neskelbtini)). Iš ginčijamo sandorio 2 punkto matyti, kad viso buto, esančio (duomenys neskelbtini), vertę apeliantė ir atsakovas V. L. laikė 70000 Lt, vadinasi žinojo buto vertę, todėl turėjo numanyti ir suvokti, kad tame pačiame pastate esančio ieškovui įkeisto turto rinkos vertė nebebuvo 800000 Lt, kad ji yra ženkliai sumažėjusi ir siekia ne daugiau kaip 200000 Lt. Visiškai nelogiška būtų manyti, kad apeliantė ir atsakovas V. L. suvokė, kokia yra ginčo sandoriu perleisto buto rinkos vertė, tačiau nesuprato ir nesuvokė, kokia tuo pačiu metu buvo yra ieškovui įkeisto turto rinkos vertė tame pačiame pastate.
12. Nei apeliantė, nei V. L. ir M. L. neskundė teismo sprendimo dalies, kuriame V. L. ir M. L. atžvilgiu buvo nustatytas nesąžiningumas, taigi teismo sprendimo dalis V. L. ir M. L. atžvilgiu įsiteisėjo ir turi prejudicinę galią.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir teisiniai argumentai
Apeliacinis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (LR CPK 320 straipsnio 2 dalis).
Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (LR CPK 329 str.).
Byloje nustatyta, kad 2010 m. sausio 7 d. Dovanojimo sutartimi atsakovai J. L. ir V. L. padovanojo jiems bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausančio 7/10 dalis buto su rūsiu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), savo dukrai, atsakovei M. L.. Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškinį, šį sandorį pripažino negaliojančiu actio Pauliana pagrindu.
Apeliantė (atsakovė) J. L. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį atmesti.
Nurodo, kad norint teisėtai patenkinti actio Pauliana pagrindu reiškiamą ieškinį, yra būtina nustatyti šias sąlygas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamasis sandoris turi pažeisti kreditoriaus interesus; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamojo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas; bei, jog nėra praleistas vienerių metų ieškinio senaties terminas. Tačiau apeliantė nesutinka su teismo išvadomis, jog visos aukščiau minėtos actio Pauliana ieškinio patenkinimui būtinos sąlygos buvo įrodytos arba egzistavo. Apeliantė neginčija sąlygų Nr. 1, 3 ir 5 egzistavimo. T. y., jog ieškovas turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę į apeliantę, jog atsakovai neprivalėjo sudaryti ginčijamojo sandorio su savo dukra M. L. ir, jog CK 6.66 str. 2 d. nuostatos dėl sandorio neatlygintinumo eliminuoja trečiojo asmens „sąžiningumo“ reikšmę ginčui. Tačiau teigia, kad ieškovas yra praleidęs 1 metų ieškinio senaties terminą, taip pat nurodo, kad neįrodyta, jog ginčijamasis sandoris pažeidžia kreditoriaus interesus, kad skolininkė buvo nesąžininga, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises.
Dėl senaties termino skaičiavimo actio Pauliana atveju
Viena actio Pauliana ieškinio patenkinimo sąlygų siejama su sutrumpintu vienerių metų ieškinio senaties terminu. Actio Pauliana senaties termino eigos pradžios momentas nustatomas taikant CK 6.66 str. 3 d., pagal kurią šis terminas prasideda nuo tos dienos, kurią kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo teises pažeidžiantį sandorį. Atsižvelgiant į tai, kad tokia šio termino pradžios momento apibrėžtis atitinka bendrąją senaties termino pradžios momento apibrėžtį (CK 1.127 str.), pažymėtina, kad senaties terminui skaičiuoti actio Pauliana atveju taikytinos visos bendrosios šio termino skaičiavimo taisyklės. Dėl to kasacinis teismas, konkretindamas senaties termino skaičiavimo taisykles bylose pagal actio Pauliana, yra išaiškinęs, kad CK 6.66 str. nustatyto vienerių metų ieškinio senaties termino pradžia turi būti siejama ne tik su kreditoriaus nurodomu laiku, kada jis faktiškai sužinojo apie sudarytą sandorį, bet ir su kreditoriaus pareiga sužinoti apie tokį sandorį laiku. Kiekvienu konkrečiu atveju byloje svarbu įvertinti kreditoriaus, skolininko veiksmus nuo teisės pažeidimo iki kreditoriaus nurodomo sužinojimo momento, kitas reikšmingas aplinkybes, nulėmusias kreditoriaus sužinojimo arba turėjimo sužinoti apie jo teisės pažeidimą – skolininko sudarytą sandorį – laiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2011; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Taigi, šis terminas skaičiuojamas kiekvienoje konkrečioje byloje atsižvelgiant į buvusią situaciją, jos ypatumus ir kreditoriaus elgesį, siekiant laiku ir tinkamai ginti savo teises.
Žemesnės instancijos teismas
Nagrinėjamu atveju actio Pauliana pagrindu ginčijama dovanojimo sutartis buvo sudaryta 2010 m. sausio 7 d., o kreditoriaus ieškinys teisme gautas 2014 m. sausio 3 d. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, kad senaties terminas nepraleistas, konstatavo, jog apie ginčo dovanojimo sutartį ieškovas sužinojo ne anksčiau kaip 2013 m. sausio 3 d., patikrinęs Nekilnojamojo turto registro duomenis; be to, apie savo teisių pažeidimą Bankas sužinojo nuo 2013 m. sausio 7 d., t. y. kai esant sudarytam ginčo dovanojimo sandoriui skolininkai skolos nepadengė, derybos nebevyko, ko pasėkoje buvo nutraukta 2008 m. rugojūčio 18 d. Kredito sutratis ir pradėtas priverstinis skolos išieškojimas iš atsakovų turto.
Apeliantė, nesutikdama su tokiomis teismo išvadomis senaties termino klausimu, nurodo, kad teismas kreditoriaus pareigą domėtis skolininkų galimybe sumokėti skolą ir ieškinio senaties termino pradžią privalėjo sieti su 2010 m. rugpjūčio 18 d., t. y. remiantis Kredito sutarties 6.11. p. 2 papunkčiu, kai Bankui yra įkeistas nekilnojamasisi turtas, jis turi būti pakartotinai įvertintas ne rečiau kaip per du metus. Apeliantė taip pat teigia, kad sekantis laiko momentas ieškinio senaties terminui skaičiuoti yra 2011 m. rugpjūčio 12 d., kai buvo pasirašytas Papildomas susitarimas Nr. 1 prie 2008 m. rugžjūčio 18 d. Kredito sutarties, kuomet, remdamasis Kredito sutarties 7.3. p. ir 6.11.p. 2 papunkčiu Bankas taip pat privalėjo pareikalauti apeliantės pervertinti įkeistą turtą. Todėl tiek vienu, tiek kitu atveju ieškovas yra praleidęs 1 metų ieškinio senaties terminą.
Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantės nurodomos Kredito sutarties 6.11 p. 2 papunkčio nuostatos numato ne Banko, o kredito gavėjų, tuo pačiu ir apeliantės, pareigą savo lėšomis užsakyti Bankui įkeisto turto pakartotonį įvertinimą ne rečiau, kaip kas du metus, o Kredito sutarties 7.3 p. numato Banko teisę, tačiau ne pareigą pareikalauti papildomo kredito grąžinimo užtikrinimo, jeigu Bankui įkeisto tirto rinkos vertė sumažėja daugiau kaip 15 proc.. Tačiau tai nereiškia, kad ieškovas (Bankas) tiek vienu, tiek kitu atveju, remiantis Kredito sutarties nuostatomis, turėjo pareigą domėtis, ar atsakovai nepažeidė Kredito sutarties 6.5.2. p., numatančio, kad be Banko sutikimo kredito gavėjai įsipareigoja neparduoti, nedovanoti, nemainyti ar kitaip neperleisti, neįkeisti Kredito gavėjų turimo nekilnojamojo turto. Apie Kredito sutarties 6.5.2. p. pažeidimą ieškovas sužinojo tik 2013 m. sausio 3 d. Tai patvirtina ieškovo į bylą 2014-04-23 pateiktas VĮ Registrų centro 2014-04-16 dienos vartotojų veiksmų protokolas, kuriame nurodyta konkrečiai kas ir kada VĮ Registrų centro tvarkomo nekilnojamojo turto registre tikrino duomenis apie ginčo objektu tapusį butą, o konkrečiai vieną kartą 2013-01-03 ir du kartus 2013-12-31 dieną duomenis registre tikrino ieškovo UAB „Medicinos bankas“ darbuotojas V. S..
Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinio skundo argumentai neduoda pagrindo kitaip vertinti byloje nustatytų aplinkybių ir laikyti ieškinio senaties terminą praleistu. Atsižvelgiant į šias konkrečias bylos aplinkybes, laikytina, kad ieškovas apie savo teisių pažeidimą turėjo ir galėjo suvokti 2013 m. sausio 3 d., kai patikrino duomenis VĮ Registrų centre, taip sužinodams apie ginčijamą sandorį. Atsižvelgiant į tai, kad ieškinys teisme gautas 2014 m. sausio 3 d., todėl pagrįstos pirmosios instancijos teismo išvados, jog ieškovas nepraleido ieškinio senaties termino actio Pauliana ieškiniui pareikšti.
Dėl kreditoriaus teisių pažeidimo kaip actio Pauliana sąlygos
CK 6.66 straipsnio 1 dalyje pateiktas pavyzdinis sąrašas atvejų, kurių bent vieną įrodžius turi būti pripažįstama, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises: kai dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus, kai skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kai kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Vertinant, ar konkrečiu skolininko sudarytu sandoriu buvo pažeisti kreditoriaus interesai CK 6.66 straipsnio prasme, būtina įvertinti ne tik tai, ar pažeistos atskiros skolininko ir kreditoriaus tarpusavio sutartinių santykių nuostatos, bet ir nustatyti, ar dėl šio sandorio skolininkas tampa arba nemokus, arba jo turtas gerokai sumažėja ir dėl to kreditorius praranda galimybę patenkinti savo reikalavimą visiškai ar iš dalies. Kita vertus, nustatinėjant, ar dėl ginčijamų sandorių buvo pažeistos kreditoriaus teisės, neturi būti suteikiamos nepagrįstos privilegijos kreditoriui, todėl, jei skolininkui sudarius ginčijamą sandorį, jis vis tiek turi pakankamai turto kreditorių reikalavimams patenkinti arba jo mokumas nekinta, tai šios actio Pauliano taikymo sąlygos konstatuoti negalima.
Nagrinėjamoje byloje aktualus vieno CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nurodytų atvejų – „kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės“ – aiškinimas. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad ši formuluotė reiškia, jog teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, gali konstatuoti kreditoriaus teisių pažeidimo atvejus, kurie neišvardyti teisės normoje; svarbu yra tai, kad tokių pažeidimų kvalifikavimas sietinas su prievolių kreditoriui nevykdymu ir skolininko galimybių tokias prievoles įvykdyti ateityje pasikeitimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių 2012 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2012), taip pat tai, kad šios, su skolininko mokumo sumažėjimu susijusios, aplinkybės būtų nulemtos ginčijamo skolininko sudaryto sandorio. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad, nustatinėjant actio Pauliana instituto taikymo sąlygą – kitokį kreditoriaus teisių pažeidimą, būtina atkreipti dėmesį į tai, jog kreditoriaus teises gali pažeisti sandoriai, kurie, nors ir nesukėlė bendro skolininko nemokumo, tačiau sumažino turto, į kurį gali būti nukreipiamas išieškojimas, vertę, ir sumažėjusios vertės turto neužtenka kreditoriaus finansiniams reikalavimams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006; 2008 m. birželio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-262/2008). Kreditoriaus teisių pažeidimui konstatuoti neprivalo būti įrodytas skolininko nemokumas dėl jo sudaryto ginčijamo sandorio; pakanka įrodyti tai, kad ginčijamu sandoriu iš esmės sutrukdyta kreditoriui patenkinti reikalavimus iš skolininko turto, nes, sudarius ginčijamą sandorį, likusio skolininko turto nepakanka atsiskaityti su kreditoriumi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-423/2007). Taigi, teismui sprendžiant dėl sandorio, kreditoriaus prašomo pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu, kaip pažeidžiančio kreditoriaus teises, būtina nustatyti, kad sumažėja ar nebelieka realios galimybės skolininkui atsiskaityti su kreditoriumi ir įvykdyti prievolę. Pažymėtina, kad tokią susidariusią situaciją privalo įrodyti kreditorius, prašantis taikyti actio Pauliana (CPK 178 str.).
Nagrinėjamos bylos aplinkybės ypatingos tuo, kad skolininkai pagal Kredito sutartį ginčijama dovanojimo sutartimi 7/10 buto perleido savo dukrai. Tokiu atveju galioja skolininko nesąžiningumo prezumpcija (CK 6.67 str. 1 p.), pakeičianti įrodinėjimo naštos paskirstymą šalims. Galiojant nesąžiningumo prezumpcijai, kreditorius turi teisę ja remdamasis teigti, kad skolininkas apie pirmiau nurodytas aplinkybes žinojo ir veikė nesąžiningai, t. y. siekė perleisti kitą jam priklausantį turtą, jog, kreditoriui pradėjus priverstinį išieškojimą pagal kreditavimo sutartį, jį išsaugotų. Ši įstatyme įtvirtinta nesąžiningumo prezumpcija gali būti paneigta, todėl skolininkas, perėmęs pareigą įrodinėti savo sąžiningumą, gali teikti įrodymus ir apsiginti nuo kreditoriaus reikalavimo. Kartu pažymėtina, kad skolininko nesąžiningumo prezumpcija negali būti aiškinama kaip kreditoriaus teisių pažeidimo prezumpcija ir nepaneigia procesinės kreditoriaus pareigos įrodyti, kad ginčijamu sandoriu jo teisės buvo pažeistos vienu pirmiau aptartų būdų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012).
Nagrinėjamu atveju ieškovas (kreditorius) teigė, kad jo teisės pažeistos tuo, jog Kredito sutarčiai užtikrinti hipoteka įkeistas turtas gerokai nuvertėjo, skolininkai pagal Kredito sutartį nevykdė savo įsipareigojimų, Kredito sutartis buvo nutraukta, pardavus hipoteka įkeistą skolininkų turtą, gautos sumos neužteko skolai padengti, todėl atsakovams sudarius ginčijamą dovanojimo sutartį, sumažėjo kreditoriaus galimybė išieškoti skolą iš kito skolininkams priklausančio turto. Atsižvelgiant į pirmiau nurodytus išaiškinimus, ieškovas, remdamasis tokiomis aplinkybėmis ir grįsdamas savo teisių pažeidimą kaip actio Pauliana sąlygą, turi įrodyti, kad ginčijamo dovanojimo sandorio sudarymo metu įkeisto Kredito sutarčiai užtikrinti turto vertė buvo labai sumažėjusi, t. y. jog buvo reali ir numatoma galimybė skolininkams prarasti visos prievolės pagal kreditavimo sutartį vykdymo termino suteikiamą apsaugą, arba jog dovanojimo sandorio sudarymo metu skolos pagal kredito sutartį buvo tokio dydžio, jog įkeistas turtas jų nepadengtų, taip pat tai, kad turtą padovanojęs skolininkas šias aplinkybes žinojo ir elgėsi nesąžiningai.
Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovas UAB „Medicinos bankas“ ir atsakovai J. L. bei V. L. 2008 m. rugpjūčio 18 d. sudarė Kredito sutartį, pagal kurią bankas suteikė atsakovams 116000 Eur (400524,80 Lt) kreditą. A. J. L. bei V. L. prievolių pagal Kredito sutartį įvykdymas buvo užtikrintas nekilnojamojo turto hipoteka – ieškovui buvo įkeista negyvenamoji patalpa, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esanti adresu (duomenys neskelbtini), šalių susitarimu įkeistas turtas buvo įvertintas 801000 Lt. Be to, Kredito sutarties 6.5.2. p., kredito gavėjai įsipareigojo be Banko sutikimo neparduoti, nedovanoti, nemainyti ar kitaip neperleisti, neįkeisti Kredito gavėjų turimo nekilnojamojo turto.
2010 m. sausio 7 d. atsakovai J. L. bei V. L. sudarė ginčijamą dovanojimo sutartį, kuria padovanojo savo dukrai M. L. 7/10 dalis buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), o likusios 3/10 dalys buto liko pardavėjų J. L. bei V. L. nuosavybė. Šalių susitarimu ginčo sandorio nekilnojamjo turto vertė nurodyta 70000 Lt, kuri iš esmės atitiko VĮ Registrų centro nurodyta vidutinę rinkos vertę (67200 Lt) 2010-01-06 dienai. Byloje nėra duomenų, kad ieškovui būtų pranešta apie ketinimą sudaryti ginčo sandorį, ar kad ieškovas būtų davęs sutikimą tokį sandorį sudaryti. Kas leidžia daryti išvadą, jog atsakovai J. L. bei V. L. pažeidė Kredito sutarties 6.5.2. p. nuostatas.
Pažymėtina, kad tiek ginčijamu sandoriu dukrai padovanotas butas, tiek ieškovui įkeistas nekilnojamsis turtas yra vienu adresu, t. y. (duomenys neskelbtini), todėl sutiktina su ieškovo argumentais, kad atsakovai J. L. ir V. L., sudarydami ginčo sandorį ir nurodydami nekilnojamojo turto vertę, kuri iš esmės atitiko ir vidutinę turto rinkos vertę, negalėjo nežinoti, kad yra pasikeitusi ir ieškovui įkeisto nekilnojamojo turto, esančio tuo pačiu adresu, vertė. Iš UAB „Verslavita“ 2014 m. balandžio 10 d. atliktos ieškovui įkeisto turto, esančio (duomenys neskelbtini), vertinimo ataskaitos matyti, kad retrospektyvinė nekilnojamojo turto rinkos vertė 2010 m. sausio 7 d., t. y. kai buvo sudarytas ginčijamas sandoris, su specialiosiomis vertinimo prielaidomis buvo 180000 Lt. Tai reiškia, kad nuo 2008 m. rugpjūčio 18 d., kai ieškovui buvo įkeistas nekilnojamasis turtas, o jo vidutinė rinkos vertė buvo 801000 Lt, iki ginčijamo sandorio sudarymo dienos, kai ieškovui įkeisto nekilnojamojo turto vertė sumažėjo 621000 Lt, t. y. 77,5 proc., ieškovui įkeistas turtas ženkliai nuvertėjo. Vykdant priverstinį skolos išieškojimą iš įkeisto nekilnojamojo turto, jo vidutinė rinkos vertė 2013-11-14 dienai buvo 260000 Lt (UAB „Verslavita“ 2013 m. lapkričio 14 d. Negyvenamosios patalpos – Banko ekspertizės aktas), turtas iš viešųjų varžytinių parduotas už 260000 Lt, ieškovui, atskaičius vykdymo išlaidas buvo pervesta 249140 Lt suma. Iš ieškovo 2014-09-10 pareiškimo dėl papildomų paaiškinimų matyti, kad 2013-2014 metais yra išieškota 257275,68 Lt, iš kurių 249760,16 Lt pardavus įkeistą turtą, ir 7515,52 Lt iš darbo ir kitų pajamų, kai viso išieškojimas yra vykdomas dėl 351280,93 Lt (2014 m. sausio 21 d. anstolio T. U. lėšų paskirstymo protokolas), todėl liko išieškoti apie 94005,25 Lt (27225,80 Eur). Iš byloje esančių VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko duomenų nustatyta, kad visas kitas turimas atsakovo V. L. nekilnojamasis turtas yra areštuotas, vykdant išieškojimą kitų kreditorių, o ne ieškovo naudai. A. J. L. nuosavybės teise priklauso tik dalis buto, kuriuo dovanojimo sandoris yra ginčijamas šioje byloje. Kito turto, į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą, atsakovai J. L. ir V. L. neturi.
Kaip paminėta, atsakovų J. L. bei V. L. prievolių pagal Kredito sutartį įvykdymas buvo užtikrintas nekilnojamojo turto įkeitimu (hipoteka), tačiau bylos duomenys įrodo, kad nuo Kredito sutarties sudarymo (2008-08-18) iki ginčijamos dovanojimo sutarties sudarymo šio turto vidutinė rinkos vertė sumažėjo 621000 Lt (nuo 801000 iki 160000 Lt). Ginčijama dovanojimo sutartimi buvo perleistos 7/10 dalys buto, kurio vidutinė rinkos vertė sandorio sudarymo metu buvo 62700 Lt, t. y. buvo padovanotas 43840 Lt vertės turtas. Tai yra pagrindas prieiti prie išvados, kad dovanojimo sutarties sudarymo metu (2010-01-07) kreditoriaus UAB „Medicinos bankas“ reikalavimų atsakovams J. L. bei V. L. nepadengė hipoteka įkeisto turto vertė (323476,50 Lt – 160000 Lt = 163476,50 Lt). Taigi, įkeistas nekilnojamasis turtas neužtikrino atsakovų J. L. bei V. L. prievolių pagal Kredito sutartį tinkamą (visišką) įvykdymą.
Teisėjų kolegija, esant nustatytoms faktinėms aplinkybėms, jog įkeisto nekilnojamojo turto vertė nepadengė kreditoriaus UAB „Medicinos bankas“ reikalavimų pagal Kredito sutartį, o apeliantė J. L. neįrodė, kad nepatenkinta kreditoriaus reikalavimų suma (323476,50 Lt) galėjo būti apmokėta iš kito skolininkų turto, sprendžia, kad ginčijamas sandoris sukėlė realią grėsmę, kad kreditorius UAB „Medicinos bankas“ negali pilnai patenkinti savo reikalavimų, kylančių iš Kreditavimo sutarties, tai reiškia, kad ginčijamas sandoris pažeidė kreditoriaus interesus.
Pažymėtina, kad Pakruojo rajono apylinkės teismo 2010 m. vasario 18 d. sprendimu buvo nutraukta atsakovų J. L. bei V. L. santuoka, patvirta santuokos nutraukimo pasekmių sutartis, kurios 16 p. nurodyta, kad butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), po santuokos nutraukimo asmeninės nuosavybės teise lieka J. L.. Atkreiptinas dėmesys, kad santuokos nutraukimo pasekmių sutartyje nenurodyta, kad 7/10 minėto buto priklauso M. L., kas svarbu, sprendžiant klausimą dėl skolininkų sąžiningumo.
Dėl skolininkų nesąžiningumo, sudarant ginčijamą sandorį
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra įtikinami apeliantės argumentai, kad ginčijamu sandoriu skolininkai neturėjo nesąžiningų tikslų. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantė neįrodė realaus objektyvaus būtinumo perleisti ginčo turtą.
A. J. L. bei V. L. teigė, kad butą dovanojo dukrai, nes taip buvo jai pažadėję anksčiau, o nusprendę nutraukti santuoką, nedelsė ir pažadą ištesėjo, tačiau padovanojo tik 7/10 dalis buto, nes dukra M. L. buvusi nepilnametė. Neperleisdami 3/10 dalių buto, skolininkai, anot atsakovės M. L., taip ją norėjo apsaugoti nuo blogų žmonių ketinimų.
Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kag ginčijamo sandorio sudarymo metu asakovei M. L. iki pilnametystės buvo likę nepilni vienuolika mėnesių, ji, baigusi mokyklą, pradėjo mokytis užsienyje, įsidarbino, kas įrodo, kad tai pakankamai savarakiškas žmogus, sugebantis svarankiškai spręsti savo problemas, savarankiškai gyventi net užsienyje. Todėl labiau tikėtina, kad ginčijamu sandoriu buvo siekiama ne įvykdyti kažkada duotą pažadą dukrai, o buvo siekiama išsaugoti nekilnojamąjį turtą, ženkliai apsunkinant ieškovo galimybes nukreipti skolos išieškojimą į jį (CPK 185 sr.). Sutiktina su ieškovo argumentais, kad realizuoti 3/10 buto faktiškai yra neįmanoma. Be to, atsakovai patys yra nurodę, kad dukra ketina toliau tęsti studijas užsienyje, o už butą komunalinius mokesčius moka apeliantė, kas patvirtina, kad butas labiau reikalingas apeliantei, nei jos dukrai.
Kaip jau buvo minėta, Pakruojo rajono apylinkės teismo 2010 m. vasario 18 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-194-284/2010, buvo nutraukta atsakovų J. L. bei V. L. santuoka, patvirta santuokos nutraukimo pasekmių sutartis, kurioje 16 p. nurodyta, kad butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), po santuokos nutraukimo asmeninės nuosavybės teise lieka J. L., nėra nurodyta, kad iš tikro jai priklauso tik 3/10 dalys šio buto. Be to, santuokos nutraukimo pasekmių sutartimi, atsakovai pasidalijo savo turimą kitą nekilnojamąjį turtą ir prievoles kreditoriams, kas reiškia, jog teikdami tokią santuokos nutraukimo pasekmių sutartį tvirtinti teismui, apie tai informavo ir savo kreditorius, tuo pačiu ir ieškovą UAB „Medicinos bankas“ ((duomenys neskelbtini) str. 1 d. 4 p.). Šiuo aspektu konstatuotina, kad atsakovai J. L. bei V. L., turėdami pareigą be ieškovo UAB „Medicinos bankas“ sutikimo neparduoti, nedovanoti, nemainyti ar kitaip neperleisti, neįkeisti turimo nekilnojamojo turto (Kredito sutarties 6.5.2. p.), apie padovanotą nekilnojamąjį turtą nepranešė ieškovui ne tik prieš sudarydamai ginčo sandorį, bet ir santuokos nutraukimo pasekmių sutartyje „nutylėjo“, kad sutuoktiniams priklauso tik 3/10 dalys buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini). Todėl pagrįstos pirmosios instancijos teismo išvados, kad ginčijamu sandoriu perleisdami nekilnojamąjį turtą dukrai, atsakovai J. L. bei V. L. siekė išvengti kreditoriaus UAB „Medicinos bankas“ reikalavimų patenkinimo iš jiems priklausančio turto, t. y. buvo nesąžiningi.
Teisėjų kolegija pažymi, kad Kredito sutarties 6.5.2. p., sudarant ginčijamą sandorį, buvo galiojantis, šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis (CK 6.156 str. 1 d.), teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 str. 1 d.), todėl bet kokios iš sutarties atsiradusios prievolės neįvykdymas laikomas sutarties neįvykdymu (CK 6.205 str.).
Konstatavus, kad, sudarant ginčo sutartį, atsakovai J. L. bei V. L. buvo nesąžiningi bei tokiu sandoriu pažeidė ieškovo UAB „Medicinos bankas“, kaip kreditoriaus, interesus, pirmosios instancijos turėjo pagrindą ginčijamą sandorį panaikinti CK 6.66 straipsnio pagrindu.
Ieškovas UAB „Medicinos bankas“ nepateikė įrodymų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme, todėl apeliacinį skundą atmetus, jos iš apeliantės J. L. nepriteistinos.
Dėl išdėstyto, Pakruojo rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 28 d. sprendimas paliktinas nepakeistu.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pakruojo rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.