- Teismas
- Šiaulių apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-01-28
- Bylos Nr.
- e2-6-287/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-31-3-00004-2014-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rima Razumienė
- Atsakovas
- J. L., V. L., M. L.
- Ieškovas
- UAB „Medicinos bankas“
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Medicinos bankas“ ieškinį atsakovams J. L., M. L. ir V. L. dėl dovanojimo sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas UAB „Medicinos bankas“ pateiktu teismui ieškiniu prašė nuo sudarymo momento pripažinti negaliojančia (duomenys neskelbtini) dovanojimo sutartį Nr. 48, sudarytą tarp J. L., a. k. (duomenys neskelbtini) V. L., a. k. (duomenys neskelbtini) ir M. L., a. k. (duomenys neskelbtini) ir taikyti restituciją natūra, grąžinant atsakovams J. L. ir V. L. 7/10 dalis buto, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), ieškovo reikalavimą nukreipiant į šį turtą; patenkinus A. P. ieškinį ir pritaikius restituciją natūra, suteikti teisę ieškovui UAB „Medicinos bankas“ atsakovų lėšomis VĮ Registrų centre atlikti nuosavybės teisės į atsakovams J. L. ir V. L. grąžintino 7/10 dalių buto, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), teisinę registraciją, bei priteisti iš atsakovų lygiomis dalimis visas bylinėjimosi išlaidas. Ieškinyje ir patikslintame ieškinyje nurodė, kad 2008-08-18 kredito sutartimi Nr. LOAN_77988 UAB „Medicinos bankas“ sutuoktiniams - atsakovei J. L. ir V. L. suteikė 116 000 EUR dydžio kreditą, kuris turėjo būti grąžintas kredito sutartyje numatytais terminais ir tvarka iki 2023-06-06 (kredito sutarties 2.1 ir 2.5 punktai). Suteikto kredito grąžinimas buvo užtikrintas nekilnojamojo turto hipoteka pagal 2008-08-19 hipotekos lakštą (hipotekos identifikavimo kodas 5120080004608). Banko skolininkai atsakovai J. L. ir V. L. 2010-01-07 dovanojimo sutartimi Nr.48 atsakovei M. L. padovanojo 7/10 dalis buto, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini). J. L. ir V. L. nevykdant kredito sutarties sąlygų, ieškovas 2013-01-07 vienašališkai nutraukė su J. L. ir V. L. sudarytą kredito sutartį bei pareikalavo J. ir V. L. grąžinti kredito likutį prieš terminą, sumokėti priskaičiuotas palūkanas ir kitas mokėtinas sumas, tačiau nei atsakovė J. L., nei V. L. skolos ieškovui negrąžino. 2013-02-08 notarė J. Š. išdavė vykdomąjį įrašą dėl 101107,14 EUR skolos (93685,27 EUR negrąžinto kredito, 6829,75 EUR palūkanų, 592,12 EUR delspinigių), 6,5 proc. dydžio metinių palūkanų, skaičiuojamų nuo negrąžinto kredito likučio (93685,27 EUR) nuo prašymo gavimo notarų biure dienos (2013-01-08) iki visiško prievolės įvykdymo, 797,20 Lt nuostolių atlyginimo išieškojimo, nukreipiant išieškojimą į bankui įkeistą turtą. Vykdant notarės išduotą vykdomąjį įrašą, vykdomojoje byloje paskyrus turto vertės nustatymo ekspertizę, bankui įkeistas turtas 2013-11-14 dienai buvo įvertintas 260 000 Lt. Ieškovui įkeistas turtas iš viešųjų varžytynių 2014-01-13 buvo parduotas už 260111 Lt kainą, iš kurių atskaičius vykdymo išlaidas, ieškovui pervesta 249140 Lt suma buvo skirta skolos (išieškojimo išlaidų, delspinigių, palūkanų ir negrąžinto kredito) dengimui antstoliui nurodžius, kad liko išieškoti 100199,39 Lt skolos. Atsakovų sudarytas ginčijamas sandoris atitinka visas Lietuvos Respublikos CK 6.66 straipsnyje nustatytas būtinas actio Pauliana instituto taikymo sąlygas: kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; ginčijami sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises; skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamų sandorių; skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromi sandoriai pažeis kreditoriaus teises. Banko reikalavimai atsakovams J. L. ir V. L. yra kildinami iš 2008-08-18 kredito sutarties, ginčijamo sandorio sudarymo metu, t.y. 2010-01-07, atsakovai jau buvo įsipareigoję ir skolingi ieškovui pagal kredito sutartį 106998,57 EUR (369444.66 Lt). Ieškovui įkeistas turtas 2014-01-13 buvo parduotas iš viešųjų varžytynių už 260111 Lt kainą, iš kurių ieškovui pervesta 249140 Lt suma, o ieškovo reikalavimas nepadengtas įkeistu turtu įkeisto turto pardavimo dieną (2014-01-13) sudarė 100199,39 Lt, bei nuolat didėja dėl vykdomajame įraše nurodytų išieškotinų 6,5 proc. sutartinių metinių palūkanų, taigi J. ir V. L. skola per metus padidės apie 6500 Lt suma. Akivaizdu, kad ieškovo reikalavimo teisė yra galiojanti ir neginčijama, todėl ieškovas turi teisę reikalauti atkurti atsakovų J. L. ir V. L. veiksmais pablogintą mokumą. Ieškovui įkeisto nekilnojamojo turto vertė nustatyta įkeitimo dienai ir viršijo kredito sumą. Tačiau po nekilnojamojo turto įkeitimo 2009 m. prasidėjo ekonominė krizė ir įkeisto turto kaina krito. Vykdomojoje byloje 2013-11-14 atlikus įkeisto turto vertės nustatymo ekspertizę, paaiškėjo, kad ieškovui įkeisto turto rinkos vertė 2013-11-14 tesiekia 260 000 Lt, kas yra gerokai mažiau nei ieškovo reikalavimo teisė 2010-01-07 dieną (106998,57 EUR arba ekvivalentu litais pagal oficialų lito ir euro santykį – 369444.66 Lt). Vadovaujantis UAB „Verslavita“ turto vertės nustatymo ataskaita Nr. N-14-039, ieškovui įkeisto turto rinkos vertė 2010-01-07 dienai - 180 000 Lt, todėl 2010-01-07 nepadengta įkeistu turtu J. ir V. L. skolos pagal kredito sutartį suma sudarė 189 444,66 Lt. Sudarant ginčijamą sandorį, J. ir V. L. neturėjo papildomo turto 189 444,66 Lt sumai, iš kurio galėtų būti padengtas ieškovo reikalavimas, dėl to sąmoningai turtą perleido savo dukrai. Likę atsakovų J. L. ir V. L. turtai yra arba nevertingi, arba jie apriboti 1,6 milijono litų viršijančiais areštais ar hipoteka ir pan., kas taip pat patvirtina teiginį, kad ginčijamo sandorio sudarymas buvo nulemtas kreditorių teisių pažeidimo – J. ir V. L. suvokimo ir žinojimo apie savo sunkią finansinę padėtį, ribotas galimybes grąžinti ieškovui skolą, siekio išsaugoti gyvenamąją patalpą, į kurią ieškovas galėtų nukreipti reikalavimą. Ginčijamu sandoriu buvo ir yra pažeistos ieškovo teisės dar ir dėl tos priežasties, kad vertingas turtas buvo perleistas neatlygintinai su banku jokiais sutartiniais santykiais nesusijusiai tuo metu buvusiai nepilnametei dukrai M. L. (taigi ieškovas negalės nukreipti reikalavimo į 7/10 ginčo sandoriu perleisto buto, siekiant padengti skolą pagal kredito sutartį), mainais J. ir V. L. negaunant jokio vertingo turto, iš kurio ieškovas galėtų pasidengti ypatingai didelį reikalavimą (šiuo metu viršijantį 100 000 Lt ir nuolat didėjantį), tokiu būdu atsakovai J. L. ir V. L. pablogino savo mokumą. Ginčijamo sandorio 2 punktu atsakovai L. susitarė perleisto buto vertę laikyti 70 000 Lt, taigi atsakovai J. L. ir V. L. „atsikratė“ ypatingai vertingu turtu. Tai, kad kreditoriaus teisės buvo pažeistos, ir kad egzistuoja ir kita actio Pauliana sąlyga – skolininkų nesąžiningumas, patvirtina ir ta aplinkybė, kad sudarius ginčijamą sandorį, buvo perleistas ne visas butas, o tik jo 7/10 dalys, 3/10 dalis buto vis dar paliekant neperleistas, t.y. ir toliau ieškovo skolininkams L. kontroliuojant šio buto nuosavybės teisę. Taigi L. ginčijamu sandoriu nenorėjo prarasti visišką buto nuosavybę ir jo kontrolę, todėl perleido tik dalį buto, o 3/10 dalių tebepriklausančio buto realizavimas priverstine tvarka tapo ypatingai apsunkintas lyginant su ta situacija, jei butas visa apimtimi priklausytų J. ir V. L. ir būtų galimybė parduoti visą butą. Ieškovas po ginčijamo sandorio sudarymo prarado galimybę patenkinti savo reikalavimą ir susigrąžinti skolą iš atsakovams J. L. ir V. L. priklausiusio vertingo 7/10 dalies buto vertės. Atsakovai J. ir V. L. ginčijamu sandoriu grubiai pažeidė kredito sutarties 6.5.2 punktą, kuriuo atsakovai J. L. ir V. L. įsipareigojo be ieškovo sutikimo raštu neparduoti, nedovanoti, nemainyti ar kitaip neperleisti, neįkeisti turimo nekilnojamojo turto. Ginčijamo sandorio 4 punktu atsakovai pamelavo neva nėra jokių trečiųjų asmenų teisių į ginčo sandoriu perleistą turtą. Atsakovai įsipareigojimus pažeidė sąmoningai, siekdami išvengti galimo ieškovo skolos išieškojimo nukreipimo į atsakovams priklausiusį butą. Iš išdėstytų aplinkybių akivaizdu, kad ieškovas neturi galimybių pasidengti turimo didelio reikalavimo (šiuo metu viršijančio 100 000 Lt ir nuolat didėjančio) iš atsakovams J. ir V. L. tebepriklausančio turto, nes ieškovo išieškojimas iš likusio turto yra arba negalimas dėl turtui pritaikytų areštų, arba apsunkinimo hipoteka, todėl galima pagrįstai konstatuoti, kad ginčijamu sandoriu buvo pažeisti ieškovo interesai. Atsakovai J. L. ir V. L. sandorį privalėjo sudaryti nepažeisdami ieškovo teisių ir teisėtų interesų, nes pareiga elgtis sąžiningai, teisingai ir protingai kildinama tiek iš kredito sutarties (6.5.2 punktas), tiek ir iš bendrųjų teisės principų ir CK nuostatų (CK 1.5 str., 1.137 str. 2 d., 6.4 str., 6.38 str. 1 ir 3 d., 6.66 str., 6.156 str. 5 d., 6.158 str. 1 d.). Pareiga elgtis protingai, sąžiningai ir teisingai, nepažeidžiant kreditoriaus teisių, yra pamatinis civilinių teisinių santykių principas. Atsakovų J. L. ir V. L. veiksmai perleidžiant vienintelį turėtą neįkeistą ir jokiomis daiktinėmis teisėmis neapribotą turtą, byloja apie sąmoningą veikimą siekiant išsaugoti turtą ir išvengti galimo skolos išieškojimo nukreipimo į perleistą nekilnojamąjį turtą. Remiantis CK 6.66 straipsnio 2 dalimi, dvišalį sandorį galima pripažinti negaliojančiu actio Pauliana prasme tik tuo atveju, kai sudarydamas sandorį skolininkas ir tretysis asmuo buvo nesąžiningas. Tačiau pagal CK 6.67 straipsnio 1 punktą preziumuojama, kad kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalys buvo nesąžiningos, jeigu skolininkas sudarė sandorį su savo sutuoktiniu, vaikais, tėvais ar kitais artimaisiais giminaičiais. Kadangi ginčo sandorį atsakovai J. L. ir V. L. sudarė su dukra M. L., ką patvirtina Gyventojų registro tarnybos 2014-01-08 pažyma ir ginčijamo sandorio 1 punktas, todėl ginčijamo sandorio šalių nesąžiningumas preziumuojamas. Be to, CK 6.66 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad neatlygintinas sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu nepaisant trečiojo asmens sąžiningumo ar nesąžiningumo. Atsakovai J. L., V. L. ir M. L. sudarė neatlygintiną sandorį – dovanojimo sutartį, todėl turto įgijėjos M. L. nesąžiningumas ar sąžiningumas neturi teisinės reikšmės.
Ieškovo atstovas V. S. teismo posėdyje ieškinį ir patikslintą ieškinį palaikė, prašė patikslinto ieškinio reikalavimus tenkinti ieškinyje ir patikslintame ieškinyje nurodytais motyvais.
Atsiliepimas
Atsakovė J. L. atsiliepimu į ieškinį prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad Lietuvos Respublikos CK 6.66 straipsnyje įtvirtinto actio Pauliana teisiniu pagrindu sandoris gali būti pripažįstamas negaliojančiu tik esant visoms šioms sąlygoms, t.y., jeigu kreditorius įrodo jog: kreditorius turi galiojančią reikalavimo teisę į skolininką; skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; ginčijamas sandoris pažeidžia kreditoriaus interesus; skolininkas žinojo arba turėjo žinoti, kad ginčijamas sandoris pažeidžia kreditoriaus interesus; trečiojo asmens nesąžiningumo faktą; nepraleistas vienerių metų senaties terminas. Todėl ieškovo pareikšto ieškinio tenkinimo ar netenkinimo klausimas yra susijęs išimtinai su tuo, ar jis ginče įrodys visų aukščiau išvardintų sąlygų egzistavimą arba tai, kad nuo įrodinėjimo pareigos yra atleistas įstatymu. Nesutinka su ieškovu, jog ginčijamoji dovanojimo sutartis pažeidžia kreditoriaus teises, kad sudarydama sandorį buvo nesąžininga ir kad nėra praleistas CK 6.66 straipsnio 4 dalyje nustatytas ieškinio senaties terminas. Kreditoriaus interesų pažeidimo negalima konstatuoti, nes byloje nėra tai patvirtinančių įrodymų. Kaip matyti iš ieškovo motyvų, tariamas kreditoriaus teisių pažeidimas yra įrodinėjimas ne antstolio pateiktu aktu apie išieškojimo negalimumą, ne VĮ RC NTR išrašu apie tai, jog ji ir bendraskolis V. L. neturi jokio turto ar pajamų, bet turto vertės nustatymo ekspertizės išvadomis, t.y. byloje savo interesų pažeidimą ieškovas grindžia ne faktu, jog nebėra galimybės išieškoti skolą ar jos likutį, bet prielaida apie hipoteka įkeisto turto vidutinę rinkos vertę 2013-11-14 dienai, kas reiškia, jog ieškovas tik mano, jog pardavus įkeistą turtą už jį nebus gauta didesnė pinigų suma nei nurodyta ekspertizės akte, bet negali to įrodyti. O savo pozicijos grindimas "prielaidos lygio įrodymu" reiškia, kad gali būti ir kitaip, pvz., kad hipoteka įkeistas turtas sekančių varžytinių metu gali būti parduotas už tokią kainą, kurios visiškai pakaks skolai padengti. Todėl mano, jog šiuo metu byloje dar nėra pakankamai svarių įrodymų apie tai, kad ginčijamasis sandoris kaip nors pažeidžia ieškovo interesus. Be to, esant prievolės užtikrinimui hipoteka, išieškojimas visų pirma turi būti nukreipiamas į įkeistą turtą. Todėl nebaigus išieškojimo veiksmų iš hipoteka įkeisto turto, bet kokios kreditoriaus pretenzijos į "neapsunkintą" turtą negali būti pripažįstamos. Dėl skolininko nesąžiningumo, t.y. apie skolininko žinojimą arba pareigą žinoti, kad ginčijamas sandoris pažeidžia kreditoriaus interesus, ieškovas samprotauja apie 2009 metais Lietuvos Respubliką palietusios pasaulinės finansinės krizės įtaką nekilnojamojo turto vertei, apie įkeistu turtu padengtos paskolos proporcijas skirtingais laiko momentais ir pan. Tačiau kažkodėl nekalba apie tai, jog įkeičiamo nekilnojamojo daikto vertė buvo 801000 litų, kas dvigubai viršijo suteikiamo kredito sumą. Dėl savo sąžiningumo sudarinėjant ginčijamąją dovanojimo sutartį pažymėjo, jog sąžiningai tikėjosi, kad dėl "krizės" įkeisto turto vertė sumažėjo kokiu šimtu tūkstančių, t.y. iki 700000, ar iki 600000 litų, bet tikrai ne mažiau nei iš ieškovo gauta paskola. O minimą aplinkybę, kad klydo sąžiningai ir net negalėjo kitaip manyti, patvirtina ir paties ieškovo veiksmai. Šiuo atveju tikriausiai nekils ginčo dėl to, kas iš jų dviejų yra didesnis finansų ir turto verčių nustatymo specialistas, kas geriau suvokia pinigų vertę, turto kainų kaitos tendencijas, bei kas turėjo imtis priemonių patikrinti ar įkeisto turto vertė yra pakankama jo prievolei padengti po 2009 metų “krizės”. Atsakovės įsitikinimu, tokia pareiga besąlygiškai teko verslininkui, savo srities profesionalui bankui, t.y. ieškovui. Tačiau jis to nedarė ne tik iškart po "krizės" ar vos pajutęs jos pasekmes, bet ir 2011-08-12 bei 2012-05-07 sudarinėjant papildomus susitarimus Nr.1 ir 2, kas turėtų reikšti, jog jeigu hipoteka įkeisto turto nuvertėjimo nuo 801000 Lt, iki tariamų 260000 Lt, neįtarė net bankas, tai to numatyti ji taip pat negalėjo. Šioje byloje nėra jokių įrodymų nei apie jos "žinojimą", nei apie "pareigą žinoti", jog įkeisto turto vertė nuo 801000 litų sumažėjo iki mažesnės nei kredito suma. Todėl pripažintina, jog ji “nežinojo” ir net "negalėjo žinoti" apie tai, kad ginčijamasis sandoris turės kokios nors įtakos ieškovo kreditorinių teisių tinkamam įgyvendinimui, kas paneigia jos nesąžiningumo prezumpciją (CK 6.67 str. 1 p.). Dėl ieškinio senaties termino skaičiavimo mano, jog ieškovas šiuo atveju yra praleidęs actio Pauliana ieškinio pateikimo terminą, nes apie sandorį turėjo sužinoti ir faktiškai sužinojo 2011-08-12 sudarinėjant kredito sutarties priedą Nr. l. Minimo dokumento sudarymo metu jie kalbėjosi apie tai, kad dalis jai priklausančio turto 2010 metais buvo perleista dukrai. Tačiau ieškovo atstovas į tai reagavo visiškai ramiai ir patikino, kad tai visiškai nesvarbu, kad esant tokio dydžio įkeitimui sutikimai nebereikalingi. Todėl mano, kad ieškinio senaties terminas šioje byloje turi būti skaičiuojamas nuo 2011-08-12 dienos, o ieškinys netenkinamas. Iš ieškinio reikalavimo Nr.5 turinio galima spręsti, kad ieškovas prašo leisti jam įregistruoti nuosavybės teises į jai restitucijos natūra būdu po sandorio panaikinimo sugrąžintas 7/10 buto, esančio (duomenys neskelbtini). Su tokiu ieškovo reikalavimu nesutinka, šis reikalavimas neturi teisinio pagrindo ir netgi prieštarauja CK 6.66 straipsnio 4 dalies esmei, todėl negali būti tenkinamas.
Atsakovė J. L. teismo posėdžio metu prašė ieškinį atmesti, palaikė atsiliepime į ieškinį nurodytus argumentus, papildomai nurodydama, jog (duomenys neskelbtini) nepadengė bankui 50 tūkstančių litų paskolos todėl, kad jų tiesiog neturėjo. Šiuo metu neturi pinigų, kad galėtų padengti 100000 litų skolą. Esant tokiai situacijai, bankui skolą galėtų padengti, dabar atskaičiuoja po 600 litų iš atlyginimo. Turi dar kreditorių SEB banką, yra skolingi 1,8 milijono litų, o nuo kada yra skolinga, negali atsakyti. Prieš sudarydama dovanojimo sandorį dukrai, neįvertino bankui įkeisto turto. Bankui neteikė jokių kitų duomenų apie turto įvertinimą, neprašė. Tiksliai negali atsakyti, kiek dovanojimo sutarties sudarymo metu buvo skolingi. Manė, kad įkeisto turto užteks paskolai padengti, nes buvo geros patalpos. Ekspertizės akto nematė, nežinojo, kad turtas yra parduotas, jai nebuvo pranešta. Ji nesidomi jiems priklausančio buto kaina. Prieš sudarant dovanojimo sutartį nesikreipė į banką leidimo, nes nematė reikalo kreiptis. Nežino, ar bankui yra pateikusi pačią dovanojimo sutartį. Dukrai buvo padovanotas ne visas butas tam, kad ja nepasinaudotų nesąžiningi žmonės, tiesiog, kad be jų žinios nesąžiningi žmonės negalėtų apgauti dukros. Santuokos nutraukimo byloje sutartį rengė vyras. Šiuo metu bute gyvena ji su kita dukra. Butą prižiūri ji, mokesčius moka ji. Dukra ilgą laiką nepateikė teismui atsiliepimo į ieškinį, nes jos tiesiog nenorėjo velti į tą reikalą, nuo pat pradžių ji apie procesą nieko nežinojo. Dukros adresas byloje nurodytas ten, kur gyvena ji. Dukra išvykusi, bendrauja, gavusi ieškinį, kažką minėjo dukrai, nuo 2014 metų sausio mėnesį dukra tik vieną kartą buvo netikėtai grįžusi namo trumpam, trim dienom, ir vėl išvažiavo. Papildomi susitarimai su banku buvo pasirašyti, nes bankas juos sankcionavo, tikriausiai kartu su banku. Ji nežino, ar sutuoktinis prašė banko pakeisti sutartį.
Atsakovas V. L. atsiliepimo į ieškinį nepateikė. Teismo posėdžio metu nurodė, kad su ieškiniu nesutinka kategoriškai. J. L. nedalyvavo jokiuose jo vykdomuose verslo sandoriuose, buvo, kaip stipresnės pusės, - banko verčiama pasirašinėti tuos pačius dokumentus, kaip sutuoktinė, realiai sandoriuose nedalyvavo, derybose su banku nedalyvavo, nežinojo realių situacijų, su juo net kartu nevažinėdavo į banką dėl sutarčių derinimo. Buvo tik banko reikalavimas, kad sutuoktinė pasirašinėtų banko dokumentus. Šiandiena mato situaciją, kai stipresnė pusė pasinaudojo situacija, priversdama žmogų, kuris nedaro verslo, nešti atsakomybę. Kai buvo įsigyjamas turtas, buvo daromas turto vertinimas pagal banko nurodytą turto vertintoją, tiesiog bankas nurodė įmones, kurios gali atlikti turto vertinimą, galima vadinti taip, kad tai buvo pripažįstamos įmonės, kurios atitiko banko keliamus reikalavimus ir turtas buvo įvertintas 800000 litų, paskola buvo 400000 litų, vėlgi bankas pasinaudodamas savo stipresne puse užsiprašė vykdyti sąlygas pagal sutartį, kurias dar norėjo turėti jų turto visokiems nenumatytiems atvejams, nors tas turtas buvo du kartus brangesnis už imamas pinigų sumas. Kaip jau minėjo L., jų šeimoje buvo susitarimas, kad vyresniajai dukrai bus paliktas butas, bet pašlijus jų abiejų santykiams buvo sprendžiamas klausimas, kad reikia tą pažadą ištesėti, nes dukros žinojo. Nusprendė butą perrašyti dukrai, nežinodami, ar susipyks iki galo, ar nesusipyks, bet kas buvo pažadėta, tą nusprendė įvykdyti. 2010 metais nebuvo padarytas bankui įkeisto turto naujas vertinimas, tai dienai jie patys realiai negalėjo įvertinti, kiek ta turto vertė yra nukritusi, o prasidėjus krizei finansiškai jautė sunkesnį gyvenimą, bet, kad turtas buvo labai atpigęs nei jie, nei bankas nežinojo, nors banko darbuotojai tikrino turto vertę. Būtų galima paprašyti, kad jie pateiktų dokumentaciją, kad buvo važinėjama, tikrinama, ar yra gerinama turto vertė, ar bloginama. Nupirktas turtas buvo be remonto, jis atliko vidaus apdailą, taip dar labiau pakeldamas turto vertę, tiktai bankas neprašė naujo turto vertinimo, nes jie iš savo pusės to irgi nedarė, nes kainuoja pinigus, jie turtą gerino, o ne prastino. 2010 m. to turto vertė, jo manymu, galėjo būti sumažėjusi 5 ar 10 procentų, o banko darbuotojas bando tai spėlioti. Mano, kad yra įstaigos, kurios gali pateikti duomenis kiek tai dienai Pakruojyje kainavo tas turtas. Bankas skirtingai vertino du turtus, tai yra komercinį ir gyvenamas patalpas, būtent ne paslaptis, kad banko darbuotojas vertina Vilniaus sąlygomis, o Pakruojo sąlygomis galėtų išsikviesti nekilnojamo turto ekspertus, kad pakomentuotų tą situaciją. Pakruojyje gyvenamas būstas niekada nekainavo tiek, kiek kainavo komercinės patalpos. Todėl jie ir atliko dovanojimo sandorį ir dukrai padovanojo 70 procentų buto, palikdami L. 30 procentų su tuo, kad L. galėtų užprotestuoti, jog dukra negalėtų parduoti buto, įkeisti, nes žmogus, turintis 18 metų, realiai nesupranta situacijos. Kai banko darbuotojas bando kaltinti, kad jis nusibraižęs sukčiavimo schemas bandė atimti bankui priklausantį turtą, gali paaiškinti labai paprastai: jeigu būtų galvojęs tai padaryti, tai butas būtų parduotas P., o P. būtų pardavęs A., o A. būtų pardavęs J., šiandiena L. gyventų tame bute ir nestovėtų čia, ir nespręstų klausimo, kaip tą sandorį reikia atstatyti. Banko darbuotojas teigia, kad M. butas buvo padovanotas tiktai pagal sugalvotą schemą, tačiau gali paaiškinti, kad dukra, baigusi mokslus, išvažiavo į Angliją ne dirbti, o mokytis. Šiai dienai ji yra baigusi universitetą ir turi priverstinį darbą metus laiko, kurį turi atlikti norint toliau tęsti mokslus. Ji fiziškai negali gyventi tame bute, todėl, kad ji mokosi ir po metų darbo tęs toliau studijas, nes Anglijoje yra tokie mokslo įstatymai. Jeigu ieškovas nori šiai dienai atstatyti dovanojimo sandorį, pagal kurį tėvai dovanojo dukrai, tai kodėl nebando atstatyti sandorių, kuriais pardavė žemės sklypus, kurių vertė šiai dienai būtų gal 200 ar 300 tūkstančių litų, tačiau ieškovas to nedaro, o pasirinko patį paprasčiausią būdą, suprasdami, kad L. iš viso nedalyvavo tame sandoryje, o turto vertė šiai dienai yra gal 20000 litų. Pasikeitė situacija, žlugo verslas, pinigų jis nebeturėjo, mokėti nebebuvo iš ko, o su banku jis nesitarė dėl to, kad nežinojo, dėl ko tartis, būtų garbės reikalas buto iš viso neatiminėti, kuris jiems iš viso nepriklauso, kaip stipresnė pusė dalyvavo lygiai tokiame pačiame sandoryje, bankas dalyvauja verslo sandoryje, tai yra, skolina pinigus, užsitikrindamas užstatu sau garantą, nei vienas bankas niekada nėra paskolinęs pinigų daugiau, negu verti jų turtai, atpigo turtas, atėjo krizė, kas žinojo, kad ji ateis, o ieškovas žinojo ir turi pateikti ataskaitas, kiek sumažėjo jų turto vertė, kai Lietuvos bankas liepė jiems padidinti turto vertes, jie tokie pat nukentėję, kaip ir jis. Yra skolingas, tačiau iš ko atiduoti 2 milijonus litų, nežino, kaip juos atiduos po 500 litų 4000 mėnesių. Kai ėmė paskolas, jis užsiiminėjo verslu, 400000 litų suma buvo ne ta pinigų suma, kurios neatiduotų, buvo paėmęs 3 milijonus 800 tūkstančių litų, sėkmingai atidavinėjo, ieškovo bankui taip pat sėkmingai atidavinėjo, mokėjo pavėluotai, bet atėjo tokie laikai, kad įmonė nebegalėjo mokėti, nebebuvo kaip grąžinti, įmonei buvo iškeltas bankrotas ir ji bankrutavo. Visos realios pajamos, iš kurių gavo pajamas, dingo, patalpų nuomos kainos nukrito. L. mokėjo paskolą su palūkanomis, bankas turi pasiėmęs 300 tūkstančių, parsidavė turtą už 260 tūkstančių litų, bet grafikas buvo sudėliotas taip, kad bankas gaudavo palūkanas, o ne paskolos grąžinimą, tai jų tokios banko schemos. Bankas visada yra stipresnė pusė nei verslas, jie turi daug didesnes galimybes, bankas taip pat, kaip ir verslininkas, turi tikrintis kam skolina pinigus, kokie yra vykdomi sandoriai, įvykus krizei, jeigu bankas nesiėmė naujo turto pervertinimo, tai jis kaltas, jeigu bankas pratęsdamas sutartis vėliau, nei buvo parduotas butas, net nežiūrėjo, ar jis turi turto, ar yra įvykdęs kokį sandorį, nieko nesakė, bet pratęsė, o ar bankas nenusižengė įstatymui, nieko nepadarė, tik pratęsė, jie nekalti. Bankas taip pat turi nešti atsakomybę už savo veiksmus, ko jie nepadarė. Sutinka su tuo, kad yra skolingas. Neturi iš ko grąžinti skolų. Dabar to buto vertė, pasidomėjus pagal skelbimų kainas, yra tik 20000 litų, nes paskambinęs ir pasiteiravęs pardavimo kainos, sužinojo, kad Pakruojyje 4 kambarių butas parduodamas už 16000 litų. Kokiomis vertėmis remiasi bankas teigdamas, kad butas, kurį L. perrašydama dukrai už 70000 litų nusižengė, o kokiomis vertėmis remiasi bankas, tokiomis, kad jis gyvena Vilniuje ir atsivertęs laikraštį mato, kad 4000 litų už kvadratą. Reikia kviestis nekilnojamojo turto vertintoją, kuris išaiškins turto vertę 2008, 2009, 2010 ir 2011 metais Pakruojyje, butų pardavimo vertes. Jis neginčijo turto vertinimo antstolio pardavimo komercinių patalpų, nes, jo supratimu, tada buvo net per mažos, net džiaugėsi tuo, nes galvojo, kad kaina automatiškai pasikels elektroninėse varžytinėse, tikėjosi, kad bus pirkėjai, kurie nupirks tą pastatą ir tas 100000 litų būtų atsiradę ir nebūtų likęs skoloje, bet apsiriko. Visą kredito eigą, turto realizavimą, jis sekė ir viską žinojo, domėjosi. L. dirba valdišką darbą ir ji nesikišo į verslą, nedalyvavo versle, neturėjo ji jokio verslo. Jeigu būtų norėjęs apgauti banką, būtų susiradęs pirkėją ir pardavęs turtą už 250000 litų. Jis nesiėmė tokių veiksmų, kad pakenkti bankui, norėjo, kad turtas būtų greičiau parduotas. Sutinka, kad nusižengė sutarčiai, jog negavo banko raštiško dokumento perrašyti dukrai turtą, bet tai yra punktas sutarties, galėjo bankas jį už tą sutarties punktą ir nubausti, bet nenubaudė, net neperspėjo, nieko nepadarė, tegul bankas irgi dirba savo darbą ir neša atsakomybę. Tuo laiku jis turėjo nekilnojamojo turto gal už 2 ar 3 milijonus litų pagal Registrų centrą, tai buvo turtas neareštuotas, neįkeistas ir buvo galima jį parduoti, kurį jis pats pardavė, kodėl bankas to turto neieško, kodėl neatstatinėja sandorių - ieško 20000, o neatstatinėja 300000 turto vertės. Jis pardavė 5 žemės sklypus, vykdė sandorius, turėjo daug reikalų ir kiekvieną vakarą prieš miegą neskaitė sutarties su „Medicinos banku“, nepasižiūrėjo, yra kaltas, kad nepasižiūrėjo. Visi kreditai buvo imti kaip fiziniam asmeniui, tai buvo ne įmonės, o jo verslai, nes turėjo verslą, įmonę kuri dengdavo tuos įsiskolinimus, disponavo pinigais, kuriuos galėjo mokėti „Medicinos bankui“. Turi daugiau skolų, dirba, moka išlaikymą dukrai, skolų iš jo neišieško. Prieš dvi savaites dukrai suėjo 18 metų. Nepripažįsta, kad banko atžvilgiu pasielgė nesąžiningai, jeigu būtų norėjęs pasielgti nesąžiningai, būtų pasielgęs kitaip. Visus susitarimus, derybas su banku, atliko jis, o L. tik atvažiuodavo pasirašyti. Bankas sutartį nutraukė dėl to, kad jis nebemokėjo kredito, nebeturėjo pinigų. 2010 m. neturėjo problemų su kreditoriais. Kiek 2010 m. ieškovui padengė skolos, negali pasakyti, reikia žiūrėti dokumentus. 2010 m. bankui skolos nedengė į priekį todėl, kad neturėjo tokios prievolės dengti į priekį. Kitus kreditorius turi nuo 2005, 2006, 2007 metų. Turėjo kreditą 4 milijonų SEB bankui ir sėkmingai atidavinėjo, tai yra įmonės reikalai, neatsimena. Yra sudaręs nemažai nekilnojamo turto sandorių. Santuokos nutraukimo byloje kreditoriams neatskleidė, kad perleido 70 procentų buto, mano, kad tai įvyko klaida, nes nuo nieko neslėpė turto. Pardavė žemes, kurios buvo jo asmeninės. Tuo laiku „Medicinos bankui“ mokėjo tiek, kiek buvo pagal sutartį, pagal grafiką, neturėjo prievolės bankui mokėti į priekį, neįnešinėjo didesnių sumų, ar pardavęs kokį objektą bankui grąžinti pinigus. Kad bankrutuos, suprato tada, kai nebeturėjo pinigų, o pinigų nebeturėjo 2011 ar 2012 metais, neatsimena. Kalba apie įmonę „Pakmeda“, nes jo finansai buvo susiję su šia įmone. Ši įmonė bankrutavo 2012 m. Iš „Medicinos banko“ buvo paimtas tik vienas kreditas. Kai suprastėjo įmonės finansinė būklė, nebesikreipė į bankus ir nebeėmė naujų kreditų. Verslas žlugo per vieną dieną. Negali paaiškinti, kodėl dovanojimo sutartyje buto kaina įvardinta 70000 litų, gal 2010 metais šovė mintis, kad nerašyti 20000, kad neiškviestų FNTT, Mokesčių inspekcijos, kad nepaklaustų, kad kažką sukčiauja, todėl ir įrašė 70000 litų ir nuo jų sumokėjo mokesčius, tai nebuvo sukčiavimas. Turto vertinimo nedarė, nebuvo būtinumo ir ieškovas net nenumatė, kad turtas atpigo, o tik 2013 m. sugalvojo, kad tas turtas atpigo, bando apkaltinti. Varžytinėse banko turtas buvo parduotas už 260000 litų, neskundė varžytinių akto, prekės kaina yra ta, kuri parduota, o ne ta, apie kurią svajoja. Jis buvo tik vienos įmonės vadovu, o šiuo metu yra samdomas darbuotojas. Santuokos nutraukimo byloje konsultavosi su juristais, kurie padėjo parengti sutartį. Buto dovanojimas dukrai buvo pagal pažadus, nebuvo turto slėpimas. Dovanojimas įvyko (duomenys neskelbtini), o sutartį dėl santuokos pasekmių susirašė 2010 m. sausio 13 dieną, o ar tuo laiku butas jau buvo registruotas dukros vardu, negali pasakyti, reikia žiūrėti Registrų centro duomenis. L. praktiškai yra 2 milijonų litų skolininkė, neturėjusi naudos nei lito iš to. Kai vyko derybos dėl 2008 m. rugpjūčio 18 dienos sutarties su „Medicinos banku“, su juo bendravo banko darbuotojai ir tuo metu niekas neklausė, kokį turtą jis turi. Bankai turi informacines sistemas, kur gali patikrinti, kiek turima turto, tai dienai jis turėjo virš 2 milijonų litų registruoto turto. Banko darbuotojai jo neklausė, kokį turtą turi, domėjosi tik įkeičiamu hipotekiniu turtu. Bankui pasiūlė hipotekinį įkeitimą, tai yra, banko patalpas ir bankas sutiko, patikrino, padarė turto vertinimą pagal banko nurodytą turto vertinimo agentūrą, įvykdė jų prašymą ir turto vertė buvo 800000 Lt, paprašė paskolos - tik 400000 Lt ir bankas iš karto davė 50000 litų. Pirmas susitarimas dėl sutarties papildymo buvo 2011 m. rugpjūčio 12 dieną inicijuotas dėl to, nes pradėjo vėluoti mokėjimus, buvo kalba, kad galima padaryti pakeitimą, atidėjimą, buvo daroma jo naudai, tai sprendė kartu su banku. Tuo metu bankas neužsiminė apie turto vertes ar apie papildomus vertinimus. Bankas domėjosi jiems įkeistu turtu, važiavo, žiūrėjo, fotografavo, teikė ataskaitas savo valdžiai, o kelintais metais jie tai darė nepamena, bet atrodo, kad per metus važiuodavo kartą, kontroliuodavo turto vertę. Po turto įkeitimo jis kėlė turto vertę, darė remontus ir neprašė banko leidimo, kad leistų pakelti turto vertę ir bankas nesako, kad nusižengė punktui neprašęs leisti gerinti. Nori pasakyti, kad jo sutuoktinė į banką važiuodavo visada atskirai pasirašyti ir jeigu ji tenai su kažkuo kalbėjosi ir sakė, kad pardavė kažkokią savo turto dalį, jeigu jai buvo teikiama tokia informacija, vadinasi taip ir buvo, negali pasakyti, nes nedalyvavo. Sunku pasakyti, ar buvo banko darbuotojai minėjęs, kad ginčo dalyko esanti buto dalis yra dovanota, vykdavo pastovūs pokalbiai ir bankas, matydamas, kad prastėja jo finansinė padėtis, galėjo pasižiūrėti dėl turto, registruoto jo vardu, nes bankas turėjo galimybę prašyti duoti dar papildomą užstatą savo sutarčiai apsaugoti, bet jie jo neprašė, nors tai dienai jis turėjo kitų turtų, visus tenkino. Santuokos nutraukino sutartyje yra išvardintas visas turtas (žemės sklypai), kuris, jo galėjo būti įsigytas ir po kreditavimo sutarties sudarymo, nežino, reikia žiūrėti dokumentus, bet buvo ir prieš sudarant kredito sutartį. Po dovanojimo dukra bute dar gyveno apie metus laiko. Butas yra paliktas L. tėvų, o jie susituokę jį privatizavo ir įregistravo, o kaip įregistravo,- nepamena. Bendravo su banko darbuotoja, kuri yra iškviesta liudytoja.
Atsakovė M. L. pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad nei prieš sudarant sutartį, nei jos sudarymo metu ar po sudarymo, nieko nežinojo apie savo tėvų piniginius įsipareigojimus ieškovui. Apie tėvų sunkumus, susijusius su kredito sutarčių vykdymu, ji sužinojo tik 2014 m. pradžioje, kai ieškovas kreipėsi į teismą su šiuo ieškiniu. Todėl nesąžininga ir nepagrįsta yra teigti, kad ji, priimdama dovaną, suprato ar turėjo suprasti, jog toks sandoris pažeis kokių nors kreditorių interesus. Ginčo dalyku esantį butą tėvai jai žadėjo padovanoti jau seniai, t.y. nuo pat devintos klasės jai buvo sakoma, kad, kai pabaigs studijas, bus pakankamai subrendusi ir savarankiška valdyti turtą, gaus dovanų - butą Pakruojyje. Tačiau tėvams nusprendus skirtis, jie tarpusavyje nebesutarė, todėl buvo nutarta didžiąją dalį buto padovanoti jai anksčiau, mamai pasiliekant sau menką turto dalį, kad ji negalėtų laisvai disponuoti turtu, tokiu būdu tėvai siekė apriboti jos galimybes pilnai disponuoti turtu ir apsaugoti nuo nesąžiningų žmonių bandymų ja pasinaudoti.
Atsakovė M. L. į teismo posėdį neatvyko, apie teismo posėdį jai buvo pranešta tinkamai.
Liudytoja R. R. teismo posėdžio metu parodė, kad nei L., nei L. niekada nėra minėję, ar pranešę, jog dovanojo butą M. L. Nei L., nei L. niekada nepateikė (duomenys neskelbtini) buto dovanojimo sutarties. Ji nėra sakiusi nei L., nei L., kad dovanojimo sutarties sudarymas bankui visiškai nėra svarbus, nes įkeisto turto bankui yra pakankamai. L. kredito administravimo sutartį rengė ji, praėjo daug laiko, nepamena. Kreipėsi dėl kredito ir aptarė sąlygas. Prieš sudarant kredito sutartį, duomenų bazėse tikrino kliento mokumą dėl pajamų, dėl turimo turto. Ar Kredito byloje būtų duomenys 2008 m. rugpjūčio mėnesio dėl turto, pajamų, negali atsakyti, nes Kredito bylos nebeturi, perduota centrinei būstinei. Apie bylą šiek tiek žino. Sudarant kreditavimo sutartį, ar bankas turėjo informaciją, jog L. yra buto savininkai. Sutarties 6.11 punktas 2 papunktis yra vykdomas, tai yra, kliento pareiga teikti duomenis apie turto vertinimą, yra visokių atvejų, kai vieni klientai klausia, ar reikia pateikti, o kiti neklausia, kurie neteikia,- primena, kad reikia pateikti. Negali atsakyti, kodėl šiuo atveju nebuvo priminta pateikti duomenis nei 2010 m., nei 2013 metais, negalėtų teigti, kad nebuvo priminta, nes primena žodžiu, kad atkreiptų dėmesį į sutarties punktus, o kad nebuvo priminta,- neteigtų. Ar tokie įrodymai yra, negali teigti, nes nepamena. Jeigu banko klientai nevykdo banko įsipareigojimų, bankas siunčia raštus, o kas ir kaip buvo daroma tuo metu, negali atsakyti, nepamena. Dabar yra siunčiami klientui raštai ir primenama, konsultuojasi su teisės departamentu, centru, kiekvienu atveju atskirai, žiūrint kokios priežastys. 2009 m. prasidėjus ekonominei krizei, ar gavo iš vadovybės kokius nurodymus, kaip elgtis dėl nekilnojamo turto, nepamena. Sutarties 7.3 punktu ar L. buvo kokie reikalavimai, ar išstatyta pretenzija dėl vėlavimo, nepamena. Kiek laiko yra saugoma kredito byla centrinėje būstinėje, pasakyti negali. Kredito byla centrinei būstinei buvo perduota po sutarties nutraukimo, tai buvo 2013 metais, kai sprendimą dėl sutarties nutraukimo priėmė paskolų komitetas, kuris randasi Vilniuje centrinėje būstinėje, o kuo vadovaudamasis priėmė tokį sprendimą, negali atsakyti. Situacija buvo aiški, nes jie, žinodami, kad klientas yra nebemokus, Kredito bylą perdavė centrinei būstinei dėl išieškojimo vykdymo. Nebemokus reiškia, kai nebevykdo įsipareigojimų, kad nebėra vilties ar toliau vykdys įsipareigojimus, nebėra kontaktų su klientu, nebegali susitarti. Bankas turi prieigas prie viešųjų registrų, turi asmeniškai kodus, neatsimena, ar domėjosi L. nekilnojamu turtu. Praktika yra, kad domisi. Sutarties sąlyga, kurioje nurodyta, jog be banko išankstinio sutikimo negalima parduoti, perleisti turto, ar visose sutartyse yra tokia sąlyga, negali atsakyti. Mano, kad ta sąlyga yra standartinė, nes mano, kad visose sutartyse ji yra. Banke dirba jau 10 metus. Sutarties 6.52 punktas - be banko raštiško sutikimo negali būti taikomas. Jeigu klientas sudaro sutartį su kredito įstaiga ir po to įgyja turtą ar turi gauti banko sutikimą, norėdamas parduoti, turi gauti banko raštišką sutikimą. Tuo punktu 6.52 yra ginama, kadangi bankas nori žinoti, ar klientas turi dar kažkokį parduodamą turtą, ar nesumažės turto vertė, žiūrima į situaciją. 2010 m. ar bankas laikėsi pozicijos, kad nekilnojamas turtas yra nuvertėjęs, negali atsakyti. Jeigu klientas būtų kreipęsis į banką leisti parduoti, ar dovanoti butą, negali atsakyti, ar bankas būtų davęs sutikimą parduoti, nes ji tokių sprendimų nepriima. Tokios praktikos neturi, nes jos klientai tokiu klausimu dėl nekilnojamo turto nesikreipė, kreipėsi tik dėl kilnojamo turto. Jeigu bankas sužino, kad klientas pažeidė punktą dėl nekilnojamo turto, yra tikrinama sistemoje, duomenų bazėse. Pastebėjus, kad skolininkas nebemoka, tikrina duomenis duomenų bazėse, Registrų centre, žiūri, kokį turtą turėjo, kokį pardavė, o ar buvo tikrinta L. byloje,- negali atsakyti, nes nepamena. Sutartys yra standartinės ir punktų jie nekaitalioja, tik surašo, kas tam asmeniui yra konkrečiai. 2008 metais ji jau dirbo su kreditais, ji rengė sutartį. Kredito byla yra Vilniuje centrinėje būstinėje, kai nutraukia kredito sutartį, bylą perduoda į centrinę UAB „Medicinos bankas“ būstinę, pas juos nieko nebelieka. Dėl sutarties nutraukimo duomenis pateikia ji, kad jau nebemoka, nebevykdo įsipareigojimų, informuoja Vilniuje kreditų departamentą. Ar kredito byloje yra duomenys apie tikrintą ir kada tikrintą nekilnojamą turtą, negali pasakyti, tačiau dabar duomenis jau turi pačioje sistemoje ir matosi, kada tikrinta, kiek kartų tikrinta, kas buvo patikrinta, o kaip buvo tada,- negali tiksliai pasakyti, dėdavo į bylą popierinius duomenis, kas tikrino, kada tikrino. Prieš suteikiant kreditą, tikrino gaunamas pajamas, ar dirba, tikrino turtą, o šiuo metu per sistemą mato. Jeigu klientas pažeidžia sutarties punktą ir be banko sutikimo parduoda kitą nekilnojamą turtą, ne tą kuris yra įkeistas, ir patikrinę pamato, sutartyje turi būti parašyta, kokias teises tokiu atveju turi bankas, dabar neatsakys, sutartyje turėtų būti numatytos sankcijos. Įkeistą turtą patikrina, įvertina, ar užtenka kreditui, kas du metai turto vertinimą turi atlikti pats klientas savo lėšomis, pats turi užsakyti turto vertinimą ir pateikti bankui, pats bankas savarankiškai to nedaro. Turėdama klientą ir matydama, kad yra kažkokie mokėjimo nesklandumai, peržiūri kliento duomenų peržiūrą. Ši kredito sutartis 2011 m. rugpjūčio 12 d. buvo papildyta, sudarant kitą susitarimą, mažinant mėnesines įmokas, palūkanų išdėstymą, buvo padaryta kliento prašymu, nes jie kreipėsi į banką su rašytiniu prašymu, kad pakeistų mokėjimo grafiką. Mokėjimo grafiko keitimas vertintinas yra kiekvienam klientui individualus, yra priežastys dėl ko reikia keisti grafiką. 2012 m. gegužės 7 d. buvo priimtas papildomas susitarimas, ar galima prilyginti situacijai, kai bankas turėtų peržiūrėti kliento mokumą pagal turimą turtą, nežino. Esant kliento nemokumui, kai su klientu nebėra tarpusavio bendravimo, matydami grėsmę, kad kreditas gali būti negrąžinamas, kai mato, kad yra problemų, tada ir tikrina. Papildomų susitarimų metu ar jau buvo problemų požymių, dėl vertinimo, negali pasakyti, nes nepamena. Dėl to, kad paskola buvo suteikta 2008 m. rugpjūčio 18 d., pirmasis susitarimas dėl sutarties pakeitimo buvo 2011 rugpjūčio 12 d., o antrasis susitarimas buvo 2012 m. gegužės 8 d., o klientas turto vertinimą turėjo atlikti kas du metai, tačiau to nepadarius ir šią sutarties nuostatą pažeidus, kodėl bankas iš jo nereikalavo, o sudarinėjo papildomas sutartis, grafikus, taikė lengvatas, bet bankas netikrino ar turto vertė tikrai nepasikeitusi, negali nieko pasakyti, nes nepamena.
Iš 2008-08-18 Kredito sutarties Nr. LOAN_77988 matyti, kad ieškovas UAB „Medicinos bankas“ sudarė kredito sutartį su atsakovais V. L. ir J. L., kuria suteikė atsakovui – kredito gavėjui V. L. ir jo sutuoktinei J. L. 116000,00 EUR kreditą su nustatytomis palūkanomis (sutarties 2.1 p., 2.2 p.), nekilnojamojo turto įsigijimui ir remontui (sutarties 2.3 p.), o atsakovai įsipareigojo jį grąžinti kredito sutartyje numatytais terminais ir tvarka - iki 2023 m. birželio 6 d. (sutarties 2.5 p.). Kredito gavėjo prievolių įvykdymas buvo užtikrintas kredito gavėjo piniginių lėšų, esančių ir būsimų jo sąskaitose banke, ir turtinių teisių į jas įkeitimu bankui pagal sutarties 9.1 punktą (sutarties 2.6.1 p.) bei negyvenamosios patalpos – banko, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), kurio savininkai – atsakovai V. L. ir J. L., hipoteka (sutarties 2.6.2 p.).
Iš 2011-08-12 Papildomo susitarimo Nr. 1 prie 2008 m. rugpjūčio 18 d. kredito sutarties Nr. LOAN_77988 matyti, kad ieškovas UAB „Medicinos bankas“ sudarė su atsakovais V. L. ir J. L. papildomą susitarimą Nr. 1, kuria šalys susitarė pakeisti ir papildyti 2008 m. rugpjūčio 18 d. kredito sutartį Nr. LOAN_77988, nustatant kredito likučio sumą – 94369,27 EUR, kurią sudaro negrąžintas kredito likutis ir iš pradelstų mokėjimų atkelta suma, taip pat pakeitė sutarties nuostatą dalyje dėl kredito grąžinimo dalimis grafiką.
Iš 2012-05-07 Papildomo susitarimo Nr. 2 prie 2008 m. rugpjūčio 18 d. kredito sutarties Nr. LOAN_77988 matyti, kad ieškovas UAB „Medicinos bankas“ sudarė su atsakovais V. L. ir J. L. papildomą susitarimą Nr. 2, kuria šalys susitarė pakeisti ir papildyti 2008 m. rugpjūčio 18 d. kredito sutartį Nr. LOAN_77988, nustatant kredito likučio sumą – 93685,27 EUR, kurią sudaro negrąžintas kredito likutis ir iš pradelstų mokėjimų atkelta suma, taip pat pakeitė sutarties nuostatas dėl palūkanų normos, jų mokėjimo tvarkos ir t.t.
Iš hipotekos lakšto matyti, kad 2008 m. rugpjūčio 18 d. kredito sutarties Nr. LOAN_77988 su jos pakeitimais ir papildymais sąlygų įvykdymas užtikrintas nekilnojamojo turto - negyvenamosios patalpos – banko, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), priklausančio V. L. ir J. L., hipoteka pagal 2008 m. rugpjūčio 19 d. hipotekos lakštą. Įkeičiamo daikto įkainojimas – 801000,00 Lt, prievolės dydis – 116000,00 EUR ir palūkanos pagal sutartį.
Iš 2013-08-27 Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašų su istorija matyti, kad 3/10 dalys buto su rūsiu 3,70 kv.m., unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso J. L. pagal 1992-07-08 pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 1-5826 pagal LR 1991-05-28 įstatymą Nr. I-1374, Pakruojo rajono apylinkės teismo 2010-02-18 sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-194-284/2010, o 7/10 dalys to paties buto su rūsiu 3,70 kv.m., unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), asmeninės nuosavybės teise priklauso M. L. pagal (duomenys neskelbtini) dovanojimo sutartį Nr. 48. Buto vidutinė rinkos vertė, jos nustatymo dienai – 2010-01-06 (masinis vertinimas), - 67200 Lt.
Iš 2012-12-18 rašto Nr. 3525 matyti, kad ieškovas UAB „Medicinos bankas“ kredito gavėjui/įkeisto turto savininkui V. L. ir J. L. pranešė apie tai, kad 2013 m. sausio 7 d. vienašališkai nutraukia 2008 m. rugpjūčio 18 d. kredito sutartį Nr. LOAN_77988 su jos vėlesniais papildomais susitarimais ir prašė ne vėliau kaip kredito sutarties nutraukimo dieną grąžinti ieškovui visą kredito likutį prieš terminą – 93685,27 EUR, sumokėti iki nutraukimo dienos priskaičiuotas palūkanas ir kitas mokėtinas sumas: 2012-12-18 atidėtų ir priskaičiuotų palūkanų suma – 6528,12 EUR, delspinigių suma – 536,41 EUR, turto draudimo išlaidos – 630,00 Lt. Taip pat įspėjo, jog šių prievilų neįvykdžius, reikalaujamos sumos bus išieškotos LR įstatymų nustatyta tvarka.
Iš 2013-02-08 vykdomojo įrašo matyti, kad 2013 m. vasario 8 d. Vilniaus miesto 7-to notaro biuro notarės išduotas vykdomasis įrašas, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), dėl priverstinai išieškotino hipoteka užtikrinto skolininkų V. L. ir J. L. skolinio įsipareigojimo hipotekos turėtojo UAB „Medicinos bankas“ reikalavimo: 93685,27 Lt skolos, 6829,75 EUR palūkanų, taip pat 6,5 proc. metinių palūkanų, skaičiuojamų nuo negrąžinto kredito likučio (93685,27 EUR) nuo prašymo gavimo notaro biure dienos (2013-01-08) iki visiško prievolės įvykdymo, 592,12 EUR netesybų (delspinigių) ir 797,20 Lt nuostolių atlyginimo.
Iš negyvenamosios patalpos-banko ekspertizės akto Nr. EN-13-015 su jo priedais matyti, kad UAB „Verslavita“ užsakovo antstolio Tomo Ubarto 2013-11-06 patvarkymo dėl turto įvertinimo ekspertizės vykdomojoje byloje Nr. 0136/13/02002-SZ025775 ir 2013-11-07 ekspertizės objekto rinkos vertės nustatymo sutarties Nr. EN-13-013 pagrindu atliko turto – negyvenamosios patalpos – banko, 198,90 kv.m. ploto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), priklausančio V. L. ir J. L., vertinimą ir 2013 m. lapkričio 14 dienos datai nustatė šio turto rinkos vertę - 260000 Lt.
Iš skolos pagal 2008-08-18 kredito sutartį Nr. LOAN_77988 apskaičiavimo 2010-01-07 matyti negrąžinto pagal 2008 m. rugpjūčio 18 d. kredito sutartį Nr. LOAN_77988 V. L. ir J. L. kredito, palūkanų, delspinigių sumos, jų paskaičiavimai.
Iš skolos pagal 2008-08-18 kredito sutartį Nr. LOAN_77988 apskaičiavimo 2014-01-02 matyti išieškotinų iš V. L. ir J. L. 2014 m. sausio 2 dienai negrąžinto pagal 2008 m. rugpjūčio 18 d. kredito sutartį Nr. LOAN_77988 kredito, palūkanų, delspinigių sumos, jų paskaičiavimai, kurių bendra suma sudaro 106900,80 EUR.
Iš 2013-11-22 pranešimo dėl varžytinių paskelbimo matyti, kad antstolis Tomas Ubartas, vykdydamas vykdomąjį dokumentą Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą Vilniaus miesto 7-to notaro biuro, skolininkams V. L. ir J. L. bei išieškotojui UAB „Medicinos bankas“ pranešė apie 2014-01-06 – 2014-01-13 internetiniame portale vykdomas pirmąsias varžytines, kurių metu bus parduodamas skolininkams priklausantis įkeistas turtas - negyvenamosios patalpos – bankas, 198,90 kv.m. ploto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), pradinė kaina – 208000,00 Lt.
Iš turto arešto aktų registro išrašų matyti, kad 2011-06-15 areštuotas V. L. ir J. L. priklausantis turtas, kreditoriaus AB SEB banko reikalavimų įvykdymui užtikrinti. 2011-11-04 turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktu dalis nekilnojamojo turto, priklausančio V. L., parduotas. Nuo 2013-08-29 ir vėliau areštuotas jiems priklausantis turtas (kilnojamas ir nekilnojamas) ieškovo UAB Medicinos banko reikalavimų įvykdymui užtikrinti. Nuo 2014-03-10 antstolė Vaiva Šimkienė areštavo J. L. nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą vykdomojoje byloje pagal Šiaulių apygardos teismo išduotą vykdomąjį raštą išieškotojui AB SEB bankui, turto arešto mastas – 1646854,30 Lt.
Iš Gyventojų registro tarnybos prie LR VRM 2014-01-14 pažymos apie asmens duomenis matyti, kad M. L. yra V. L. ir J. L. dukra, o pastarieji yra jos tėvai.
Iš 2010-01-07 dovanojimo sutarties matyti, kad (duomenys neskelbtini) J. L. ir V. L. dovanojimo sutartimi, notarinio registro Nr. 48, jiems bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausančio buto su rūsiu 3,70 kv.m., unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), 7/10 šio buto dalis padovanojo savo dukrai M. L., a. k. (duomenys neskelbtini) Šalių susitarimu nustatyta nekilnojamojo turto vertė – 70000,00 Lt, padovanotos M. L. 7/10 šio buto dalies vidutinė rinkos vertė – 47040,00 Lt.
Iš antstolio Tomo Ubarto 2014-01-17 turto pardavimo iš varžytinių akto matyti, kad 2014 m. sausio 13 d. įvykusiose varžytinėse parduotas J. L. ir V. L. priklausantis turtas - negyvenamosios patalpos – bankas, 198,90 kv.m. ploto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), už 260111,00 Lt sumą.
Iš antstolio Tomo Ubarto 2014-01-21 išieškotų lėšų paskirstymo patvarkymo matyti, kad vykdomojoje byloje Nr. 0136/13/02002 išieškota 260111,00 Lt suma paskirstyta taip: išieškotojui UAB „Medicinos bankas“ – 249140,00 Lt, vykdymo išlaidos ir atlyginimas antstoliui – 10971,00 Lt. Liko neišieškota UAB „Medicinos bankas“ suma – 100199,39 Lt.
Iš 2014-04-16 Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašų matyti V. L. nuosavybės teise priklausantis nekilnojamasis turtas ir jam įregistruoti apribojimai – areštai.
Iš UAB „Medicinos bankas“ 2014-04-16 prašymo VĮ Registrų centrui ir VĮ Registrų centro pateikto vartotojo veiksmų protokolo paieškos kriterijams matyti, kad nuo 2010-01-07 iki 2014-04-15 nekilnojamojo turto registre paiešką apie turtą, kurio registro Nr. 40/33271, vykdė UAB Medicinos bankas, asmuo - V. S., veiksmai atlikti: 2013 m. sausio 3 d. ir du kartus 2013 m. gruodžio 31 d.
Iš negyvenamosios patalpos-banko ekspertizės akto Nr. N-14-039 su jo priedais matyti, kad UAB „Verslavita“ pagal su užsakovu UAB „Medicinos bankas“ 2014-04-10 sudarytos sutarties pagrindu atliko retrospektyvinį (atgalinį) turto – negyvenamosios patalpos – banko, 198,90 kv.m. ploto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini), priklausančio V. L. ir J. L., vertinimą - rinkos vertės vertinimą 2010 m. sausio 7 dienos datai ir nustatė šio turto rinkos vertę - 180000 Lt.
Žemesnės instancijos teismas
Iš Pakruojo rajono apylinkės teismo 2010 m. vasario 18 d. sprendimo matyti, kad 2010 m. vasario 18 d. Pakruojo rajono apylinkės teismo sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-194-284/2010m., nutraukta pareiškėjų V. L., a. k. (duomenys neskelbtini) ir J. L. (B.), a. k. (duomenys neskelbtini) turinčių nepilnamečius vaikus: M. L. ir E. L., santuoka ir patvirtinta pareiškėjų sudaryta sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių, kuria sutuoktiniai pasidalijo santuokoje įgytą turtą, tame tarpe: butas su rūsiu 3,70 kv.m., unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), po santuokos nutraukimo asmeninės nuosavybės teise liko J. L., negyvenamoji patalpa, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esanti (duomenys neskelbtini), po santuokos nutraukimo asmeninės nuosavybės teise liko V. L., o visi sutartiniai įsipareigojimai UAB „Medicinos bankas“ pagal 2008-08-18 kredito sutartį Nr. LOAN_77988 po santuokos nutraukimo bus vykdomi lygiomis dalimis, t.y. solidariai.
Iš UAB „Medicinos bankas“ 2014-09-10 pažymos dėl skolos dengimo pagal 2008-08-18 kredito sutartį Nr. LOAN_77988 matyti, kad pagal 2008-08-18 kredito sutartį Nr. LOAN_77988 skolos dengimui iš V. L. ir J. L. 2013-2014 metais UAB Medicinos bankui buvo pervesta bendrai 257275,68 Lt suma.
Teismas, galutinai ištyręs ir įvertinęs visus byloje esančius įrodymus, turinčius reikšmės bylai, pagal vidinį savo įsitikinimą konstatuoja, kad ieškovo UAB „Medicinos bankas“ ieškinys yra pagrįstas, įrodytas ir tenkinamas.
Motyvuojamoji dalis
Bylos duomenimis nustatyta, ieškovas UAB Medicinos bankas ir atsakovai V. L. bei J. L. 2008 m. rugpjūčio 18 d. sudarė kredito sutartį Nr. LOAN_77988, pagal kurią UAB „Medicinos bankas“ suteikė atsakovams 116000 eurų dydžio kreditą. Atsakovai įsipareigojo kreditą grąžinti iki 2023 m. birželio 6 d. Kredito sutarčiai užtikrinti buvo įkeistos kredito gavėjo piniginės lėšos, esančios ir būsimos jo sąskaitose banke, ir turtinės teisės bei įkeistas nekilnojamasis turtas - negyvenamosios patalpos – bankas, 198,90 kv.m. ploto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), priklausantis atsakovams V. L. ir J. L.. Ieškovas UAB „Medicinos bankas“ ir atsakovai V. L. bei J. L. sudarė 2011 m. rugpjūčio 12 d. Papildomą susitarimą Nr. 1 bei 2012 m. gegužės 7 d. Papildomą susitarimą Nr. 2 prie 2008 m. rugpjūčio 18 d. kredito sutarties Nr. LOAN_77988, kuriais šalys susitarė pakeisti ir papildyti 2008 m. rugpjūčio 18 d. kredito sutartį Nr. LOAN_77988, nustatant kredito likučių sumas, pakeitė sutarties nuostatas dalyse dėl kredito grąžinimo dalimis grafiko, dėl palūkanų normos, jų mokėjimo tvarkos ir t.t. (duomenys neskelbtini) atsakovai V. L. ir J. L. sudarė dovanojimo sutartį, kuria padovanojo savo dukrai M. L. 7/10 dalis buto su rūsiu 3,70 kv.m., unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini). 2012 m. gruodžio 18 d. pranešimu ieškovas UAB „Medicinos bankas“ pranešė atsakovams V. L. ir J. L., kad 2013 m. sausio 7 d. vienašališkai nutraukia 2008 m. rugpjūčio 18 d. kredito sutartį Nr. LOAN_77988 su visais vėlesniais papildomais susitarimais, nes atsakovai nevykdo kredito sutarties sąlygų, ir pareikalavo atsakovų grąžinti kredito likutį prieš terrminą, sumokėti priskaičiuotas palūkanas ir kitas mokėtinas sumas, taip pat informavo, jog atsakovams neįvykdžius šio reikalavimo iki sutarties nutraukimo dienos, ieškovas reikalaujamas sumas išieškos LR įstatymų nustatyta tvarka. 2013 m. vasario 8 d. Vilniaus miesto 7-to notaro biuro notarė išdavė vykdomąjį įrašą dėl priverstinai išieškotino hipoteka užtikrinto skolininkų V. L. ir J. L. dėl skolinio įsipareigojimo ieškovo - hipotekos turėtojo UAB „Medicinos bankas“ reikalavimo: 93685,27 Lt skolos, 6829,75 EUR palūkanų, taip pat 6,5 proc. metinių palūkanų, skaičiuojamų nuo negrąžinto kredito likučio (93685,27 EUR) nuo prašymo gavimo notaro biure dienos (2013-01-08) iki visiško prievolės įvykdymo, 592,12 EUR netesybų (delspinigių) ir 797,20 Lt nuostolių atlyginimo. Ieškovui kreipusis į antstolį 2013 m. vasario 8 d. Vilniaus miesto 7-to notaro biuro notarės išduoto vykdomojo įrašo pagrindu, antstolis Tomas Ubartas 2013 m. rugpjūčio 29 d. areštavo 3/10 dalis buto su rūsiu 3,70 kv.m., unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), priklausančias atsakovei J. L., be to, 2013 m. rugsėjo 17 d. antstolis areštavo ieškovui įkeistą turtą - negyvenamąją patalpą – banką, 198,90 kv.m. ploto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), ir vykdė priverstinį skolos išieškojimą iš skolininkų V. L. bei J. L.. 2014 m. sausio 13 d. įvykusiose varžytinėse ieškovui įkeistas turtas - negyvenamosios patalpos – bankas parduotas už 260111,00 Lt sumą, šios išieškotos lėšos antstolio paskirstytos, ieškovui pervedant 249140,00 Lt. Ieškovas UAB „Medicinos bankas“ 2014 m. sausio 2 d. ieškiniu (teisme gautas 2014-01-03) kreipėsi į teismą CK 6.66 straipsnio pagrindu, prašydamas nuo sudarymo momento pripažinti negaliojančia (duomenys neskelbtini) dovanojimo sutartį Nr. 48, sudarytą tarp J. L., a. k. (duomenys neskelbtini) V. L., a. k. (duomenys neskelbtini) ir M. L., a. k. (duomenys neskelbtini) ir taikyti restituciją natūra, grąžinant atsakovams J. L. ir V. L. 7/10 dalis buto, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), ieškovo reikalavimą nukreipiant į šį turtą, bei patenkinus A. P. ieškinį ir pritaikius restituciją natūra, suteikti teisę ieškovui atsakovų lėšomis VĮ Registrų centre atlikti nuosavybės teisės į atsakovams J. L. ir V. L. grąžintino 7/10 dalių buto teisinę registraciją.
Ieškovas, kaip minėta, savo ieškinį pareiškė Lietuvos Respublikos CK 6.66 straipsnio pagrindais. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškinant šį institutą, jo paskirtį, ypatumus, taikymo sąlygas ir t.t., ne kartą yra akcentavęs, kad actio Pauliana – specialus su sutarčių laisvės principo ribojimu susijęs kreditoriaus teisių gynimo būdas, kurio poreikį lemia kreditoriaus siekis kontroliuoti skolininką, neleisti šiam piktnaudžiauti savo teisėmis ir taip užtikrinti įstatymo ar sutarties pagrindu prisiimtų skolininko pareigų kreditoriui įvykdymą. Pagal CK 6.66 straipsnio 1 dalį kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje pabrėžiama, kad actio Pauliana skirtas ginti kreditorių nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas ir kartu kreditoriaus galimybė gauti visišką savo reikalavimo patenkinimą. Šio instituto paskirtis yra kompensacinė: skolininko sudaryto sandorio pripažinimas negaliojančiu nėra pagrindinis šio ieškinio tikslas, o tik priemonė atkurti skolininko sudarytu sandoriu pažeistą jo mokumą ir sugrąžinti skolininką į ankstesnę turtinę padėtį, kad kreditorius galėtų patenkinti savo reikalavimą. Dėl to, skirtingai negu kitais sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindų atvejais, pagal kreditoriaus ieškinį pripažinus skolininko sudarytą sandorį negaliojančiu, kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perduotą pagal tą sandorį turtą ar jo vertę tiek, kiek reikalinga kreditoriaus reikalavimams patenkinti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. birželio 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BAB „Litimpeks bankas“ v. UAB „Pajūrio paslaptys“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-710/2002; 2003 m. kovo 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje P. G. A. v. G. Ž. ir kt., bylos Nr. 3K-3-424/2003; 2006 m. sausio 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje VĮ Valstybės turto fondas v. UAB ,,Ortofina“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-17/2006; 2010 m. lapkričio 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BAB „Alytaus tekstilė“ v. AB „Rytų skirstomieji tinklai“, bylos Nr. 3K-3-485/2010; kt.). Taigi actio Pauliana suteikia ne sandorio šaliai – kreditoriui teisę ginčyti skolininko su trečiaisiais asmenims sudarytus sandorius, todėl, taikydami šį institutą, kaip vieną išimtinių sandorių negaliojimo atvejų, teismai turi užtikrinti kreditoriaus, skolininko ir jo turtą įsigijusio trečiojo asmens interesų pusiausvyrą. Atsižvelgdamas į tai, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai plėtojamoje praktikoje yra išskyręs tokias būtinas actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje VĮ Valstybės turto fondas v. UAB „Cetarium“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-17/2006; 2009 m. balandžio 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Liūto vaistinė“ v. UAB „Optivita“, bylos Nr. 3K-3-105/2009; 2010 m. lapkričio 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BAB „Alytaus tekstilė“ v. AB „Rytų skirstomieji tinklai“, bylos Nr. 3K-3-485/2010; 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija v. J. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-362/2011; 2012 m. gegužės 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Bildunga“ v. RUAB „Elektrotinklas“, bylos Nr. 3K-3-204/2012; kt.). Įvertinus, kad actio Pauliana instituto taikymas susijęs su sutarčių laisvės ribojimu, ir siekiant, kad kreditorius nepiktnaudžiautų šiuo institutu bei nebūtų nepagrįstai suvaržytos skolininko teisės, sandorį pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti jo teisinius padarinius galima tik esant pirmiau nurodytų sąlygų visetui, t. y. nenustačius bent vienos nurodytų sąlygų egzistavimo, nėra pagrindo taikyti CK 6.66 straipsnio ir pripažinti sandorį negaliojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012).
Nagrinėjamu atveju ieškovo UAB „Medicinos bankas“ argumentai dėl turimos neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės į atsakovus V. L. ir J. L. pagrįsti, nes ieškovas būtent sutartinės prievolės - šalių 2008 m. rugpjūčio 18 d. sudarytos kredito sutarties Nr. LOAN_77988, kuria atsakovams (tuo metu sutuoktiniams) buvo suteiktas 116000 eurų kreditas, pagrindu įgijo reikalavimo teisę į atsakovus V. L. ir J. L. (CK 6.181 str.), ir šie atsakovai nėra įvykdę dalies šios sutartinės prievolės ieškovui: atsakovai po to, kai ieškovui įkeistas nekilnojamasis turtas - negyvenamoji patalpa – bankas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), 2014 m. sausio 13 d. įvykusiose varžytinėse parduotas už 260111,00 Lt sumą bei šios lėšos paskirstytos, yra likę nesumokėję ieškovui pagal byloje esantį 2014-01-21 antstolio išieškotų lėšų paskirstymo patvarkymą 100199,39 Lt. Iš esmės byloje ginčo dėl atsakovų V. L. ir J. L. neįvykdytų prievolių ieškovui UAB „Medicinos bankas“ pagal šalių 2008 m. rugpjūčio 18 d. pasirašytą kredito sutartį Nr. LOAN_77988 su vėlesniais jos papildymais ir pakeitimais, nėra, nes šių aplinkybių abu atsakovai neginčijo, pripažindami, kad ieškovas turi į juos galiojančią reikalavimo teisę, nes įsiskolinimas pagal kredito sutartį nepadengtas. Taigi, įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, konstatuotina, kad kreditorius – šiuo atveju ieškovas UAB Medicinos bankas turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę į atsakovus V. L. ir J. L., nes, nežiūrint to, kad sutartis ieškovo vienašališkai nutraukta 2013 m. sausio 7 d., atsakovai pripažino pilnai neįvykdę savo prievolės ieškovui, o bylos duomenys neginčijamai patvirtina, kad yra nebaigtas išieškojimas iš galiojančios ir atsakovų neįvykdytos kredito sutarties, be to, atsakovų prievolė ieškovui nėra pasibaigusi kitais įstatyme numatytais pagrindais (CK 6.124–6.129 str.).
Ieškovas UAB „Medicinos bankas“ savo teisių pažeidimą ginčijamu sandoriu iš esmės grindė tuo, kad atsakovai, sudarydami ginčijamą sandorį, sumažino galimybes pilnai atsiskaityti su ieškovu ir įvykdyti sutartinę prievolę dėl šių aplinkybių: atsakovų V. L. ir J. L. 2008 m. rugpjūčio 18 d. kredito sutarčiai Nr. LOAN_77988 užtikrinti hipoteka ieškovui įkeistas nekilnojamasis turtas – negyvenamosios patalpos, kurio vertė tuo metu buvo 801000,00 Lt, t.y. net viršijusi kredito sumą, nuvertėjo 2009 metais prasidėjus ekonominei krizei, nes 2013 m. lapkričio 14 d. atlikus įkeisto turto vertės nustatymo ekspertizę paaiškėjo, kad bankui įkeisto turto vertė - tik 260000 Lt, o ginčijamo sandorio sudarymo metu – (duomenys neskelbtini) (pagal UAB „Verslavita“ turto vertės nustatymo ataskaitą) šio turto vertė buvo tik 180000 Lt, kai nepadengta skolos suma sudarė 189444,66 Lt; be to, atsakovai, sudarydami ginčijamą sandorį, neturėjo pakankamai papildomo turto už likusią nepadengtą kredito sumą, nes turtas arba nevertingas, arba apribotas 1,6 milijono litų viršijančiais areštais ar hipoteka ir pan., tačiau būtent neatlygintiniu sandoriu jokiais sutartiniais santykiais nesusijusiai tuo metu buvusiai nepilnametei dukrai perleido dalį turto – 7/10 dalis buto, esančio (duomenys neskelbtini), taip sumažindami savo mokumą. Ieškovas taip pat nurodė, jog atsakovų nesąžiningumą pagrindžia ir tai, kad atsakovai perleido ne visą, o tik dalį buto, nenorėdami prarasti visiškos buto nuosavybės ir jo kontrolės, tačiau tai taip pat apsunkina buto realizavimą priverstine tvarka, taip pat atsakovai pažeidė kredito sutarties nuostatą – 6.5.2. punktą, kuriuo jie įsipareigojo be ieškovo sutikimo raštu neparduoti, nedovanoti, nemainyti ar kitaip neperleisti, neįkeisti turimo nekilnojamojo turto, tačiau ginčijamo sandorio 4 punktu nurodė, jog neva nėra jokių trečiųjų asmenų teisių į ginčo sandoriu perleistą turtą. Todėl, ieškovo nuomone, likusios neįvykdytos atsakovų piniginės prievolės dalis turi būti kompensuojama iš padovanoto buto vertės, o kadangi turtas perleistas, - pažeisti ieškovo interesai. Pažymėtina, jog kasacinis teismas, kaip pagrįstai nurodo ieškovas, ne kartą yra pabrėžęs, jog kreditoriaus teises gali pažeisti sandoriai, kurie, nors ir nesukėlė bendro skolininko nemokumo, tačiau sumažino turto, į kurį gali būti nukreipiamas išieškojimas, vertę, ir sumažėjusios vertės turto neužtenka kreditoriaus finansiniams reikalavimams patenkinti, sukelia realią grėsmę, kad jo įsipareigojimai nebus tinkamai įvykdyti (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006, 2007 m. gruodžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2007; 2008 m. birželio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-262/2008 ir kt.). Tam tikrais atvejais, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, kreditorių teises pažeidžiančiu sandoriu gali būti pripažįstamas toks, dėl kurio atsiskaitymas su kreditoriais užtrunka ilgiau, nei būtų atsiskaityta iki sandorio sudarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-167-2012). Taigi, kreditoriaus teisių pažeidimui konstatuoti neprivalo būti įrodytas skolininko nemokumas dėl jo sudaryto ginčijamo sandorio, pakanka įrodyti tai, kad ginčijamu sandoriu iš esmės sutrukdyta kreditoriui patenkinti reikalavimus iš skolininko turto, nes, sudarius ginčijamą sandorį, likusio skolininko turto nepakanka atsiskaityti su kreditoriumi.
Kaip minėta, sandorį pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti jo teisinius padarinius galima tik nustačius actio Pauliana sąlygų visetą ir tai, kad šios sąlygos egzistavo kreditoriaus ginčijamo sandorio sudarymo metu. Teismas atmeta atsakovės J. L. atsiliepime į ieškinį nurodytus argumentus, jog ieškovas savo teisių pažeidimui pagrįsti nepateikė jokių įrodymų, be to, jog ieškovas neįrodė, kad ji ir atsakovas V. L. nebeturi jokio turto ir pajamų, dėl ko nebėra galimybių išieškoti įsiskolinimo. Ieškovas būtent šiuo nagrinėjamu atveju įrodinėjo, kad ginčijamu sandoriu atsakovai sumažino savo turtą, į kurį gali būti nukreiptas įsiskolinimas. Byloje esantys įrodymai patvirtina, jog šalių sudarytos 2008 m. rugpjūčio 18 d. kredito sutarties Nr. LOAN_77988 įvykdymui užtikrinti ieškovui įkeistas atsakovams V. L. ir J. L. priklausantis nekilnojamasis turtas – negyvenamosios patalpos, iš tiesų tuo metu savo verte – 801000 Lt - viršijo atsakovų gautą kredito sumą – 116000,00 Eur, kas suponavo prielaidą, jog atsakovams nevykdant sutarties šio turto pakaks kreditui padengti. Ginčijama dovanojimo sutartis sudaryta (duomenys neskelbtini), o kaip matyti iš ieškovo į bylą pateiktos UAB „Verslavita“ atliktos negyvenamosios patalpos-banko ekspertizės akto Nr. N-14-039 su jo priedais, šiai įmonei atlikus retrospektyvinį (atgalinį) turto – negyvenamosios patalpos – banko, 198,90 kv.m. ploto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini), rinkos vertės vertinimą 2010 m. sausio 7 dienos datai, nustatyta, jog šio turto rinkos vertė - tik 180000 Lt. Taigi, ginčijamo dovanojimo sandorio sudarymo metu – 2010 m. sausio 7 dienai - ieškovui įkeistas turtas buvo nuvertėjęs labai ženkliai, t.y. daugiau nei keturis kartus, o šio įkeisto turto vertė atsakovų gauto kredito atžvilgiu nesiekė net pusės kredito sumos. Ieškovo į bylą pateikto minėto ekspertizės akto dėl tokios nustatytos turto rinkos vertės pasikeitimo – sumažėjimo atsakovai nenuginčijo, t.y. net neginčijo, o priešingai, atsakovas V. L. teismo posėdžio metu patvirtino, kad ginčijamo sandorio metu jokių įkeisto turto vertinimų jis (jie) neatliko, be to, tiek atsakovas V. L., tiek ir J. L. sutiko su ieškovo pozicija, kad įkeisto kredito sutarčiai užtikrinti turto vertės sumažėjimui iš tiesų turėjo įtakos ekonominė krizė. Todėl šie byloje nustatyti duomenys suteikia pagrindą išvadai, jog (duomenys neskelbtini), atsakovams sudarant dovanojimo sutartį, atsakovai suvokė Lietuvoje dar nuo 2008 m. prasidėjusią ekonominę krizę ir jos įtaką nekilnojamojo turto vertei, t.y. jo kainų kritimui, o ir tai, kad ieškovui hipoteka įkeistas jų turtas nevisiškai užtikrino šalių 2008 m. rugpjūčio 18 d. kredito sutarties įvykdymą iš įkeisto turto. Be to, aplinkybę, kad atsakovams ginčijamu sandoriu perleidus dalį buto, jų mokumas sumažėjo, byloje patvirtina ir tai, jog, nors iš ištuokos byloje nurodyto atsakovų V. L. ir J. L. turimo nekilnojamojo ir kilnojamojo turto sąrašo galima daryti prielaidą, jog atsakovai turėjo turto pakankamai, tačiau tiek iš Pakruojo rajono apylinkės teismo sprendimo, tiek iš kitų byloje nustatytų duomenų: turto arešto aktų registro išrašų, pačių atsakovų paaiškinimų teismo posėdžio metu, akivaizdu, kad atsakovai turėjo ne vieną kreditorių, kreditoriniai reikalavimai kitam kreditoriui (kitam bankui) siekė net 1,6 milijono litų, turėjo įsipareigojimų ir trečiam bankui. Todėl atsakovai V. L. ir J. L., teismo vertinimu, ne tik kad turėjo suvokti, bet ir suvokė, jog ieškovo ginčijama atsakovų sudaryta dovanojimo sutartis pažeidžia kreditoriaus teises. Be to, pagrindą tokiai išvadai, kaip nurodo ieškovas, suteikia ir atsakovų V. L. ir J. L. netinkamas elgesys vykdant kredito sutartį. Teismas, įvertinęs šalių pasirašytos kredito sutarties Nr. LOAN_77988 nuostatas, pripažįsta pagrįstais ieškovo argumentus šiuo klausimu, nes kredito sutarties Nr. LOAN_77988 6.5.2 punktas vienareikšmiai patvirtina kredito gavėjo pareigą be ieškovo raštiško sutikimo neparduoti, nedovanoti, nemainyti ar kitaip neperleisti, neįkeisti kredito gavėjo turimo nekilnojamojo turto. Nors atsakovas V. L. iš esmės nei patvirtino, nei paneigė, ar informavo ieškovą apie perleidžiamą ginčijama sutartimi turtą, tačiau įvertinus aukščiau minėtą sutartinę jo prievolę – gauti raštišką ieškovo sutikimą, darytina išvada, kad atsakovas nepateikė jokių įrodymų dėl šios savo pareigos tinkamo įvykdymo, tuo pačiu nepaneigdamas ieškovo argumentų dėl negauto sutikimo dalį buto padovanoti. Be to, atsakovas teismo posėdžio metu pripažino, kad net ir santuokos nutraukimo byloje savo kreditoriaus – ieškovo UAB „Medicinos bankas“ apie tokį, beje, sudarytą anksčiau nei surašant sutartį dėl santuokos nutraukimo teisinių pasekmių, sandorį neinformavo. Tuo tarpu atsakovo V. L. argumentus dėl sutarties nuolatinio ar periodiško neskaitymo teismas atmeta kaip subjektyvius pasiteisinimus, nes jis pats pripažino, kad UAB „Medicinos bankas“ – tai tik vienas iš jo kreditorių, su kuriuo siejo sutartiniai paskoliniai teisiniai santykiai, nes jis turėjo savo verslą, buvo įmonės vadovas, sudarinėjo nemažai įvairių sandorių ir pan., kas būtent suponuoja išvadą, jog jis turėjo žinių ir praktinės patirties bei įgūdžių tokiuose teisiniuose santykiuose, o taip pat turėjo būti ypač apdairus ir rūpestingas vykdant pasirašytas sutartis. Teismas taip pat atmeta atsakovės J. L. teismo posėdžio metu pateiktus paaiškinimus dėl tinkamo sutartinių įsipareigojimų vykdymo dalyje dėl ieškovo darbuotojos informavimo apie sudarytą buto dalies dovanojimą, kaip nepagrįstus jokiais įrodymais. Teismo posėdžio metu ieškovo UAB „Medicinos bankas“ darbuotoja liudytoja R. R. patvirtino, kad tokios informacijos ji negavo nei iš atsakovo V. L., nei iš J. L.. Kita vertus, kaip minėta, sutartinė prievolė, numatyta 2008 m. rugpjūčio 18 d. kredito sutarties Nr. LOAN_77988 6.5.2 punkte, įpareigojo kredito gavėją gauti būtent raštišką sutikimą atsakovų turimo, bet neįkeisto turto perleidimo sandoriui sudaryti. Tačiau nei atsakovai, nei ieškovas tokių šių rašytinių įrodymų į bylą nepateikė, kas leidžia šiuo atveju pritarti ieškovui, jog ieškovas atsakovams sutikimo dėl buto perleidimo nedavė. Nors byloje jokių duomenų apie tai, kad jau ginčijamo sandorio sudarymo metu atsakovai netinkamai vykdė kredito sutartį ir egzistavo sutarties nutraukimo grėsmė bei visos skolos išieškojimo, įskaitant įkeisto ieškovui turto realizavimą, prieš terminą tikimybė, o atsakovas V. L. teismo posėdžio metu nurodė, kad jokių problemų vykdant kredito sutartį, neturėjo, tačiau įvertinus aukščiau išdėstytus byloje nustatytus duomenis ir atsakovų sutarties pažeidimą, darytina išvada, jog atsakovai, sudarydami ginčijamą sandorį, ieškovo UAB „Medicinos bankas“ teises ir interesus pažeidė, žinodami apie 2008 metais prasidėjusią, 2009 metais įsibėgėjusią ekonominę krizę, bei neįvykdę paminėtos sutartinės prievolės gauti ieškovo sutikimą dėl ketinamos sudaryti dovanojimo sutarties.
Byloje taip pat tarp šalių kilo ginčas dėl 2008 m. rugpjūčio 18 d. kredito sutartyje Nr. LOAN_77988, 6.11 punkte, įtvirtintos atsakovų pareigos atlikti sutartyje numatytais terminais įkeisto nekilnojamojo turto vertinimą. Tačiau įvertinus tai, kad sprendžiant dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu actio Pauliana pagrindu, aktualu tai, kad actio Pauliana sąlygų buvimas vertintinas būtent kreditoriaus ginčijamo sandorio sudarymo metu. Šiame kontekste teismas laiko reikšminga tai, kad atsakovų sudaryto dovanojimo sandorio sudarymo metu – (duomenys neskelbtini) – atsakovai pakartotinio ieškovui įkeisto nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitos pateikti pareigos dar neturėjo, t.y. iš kredito sutarties 6.11 punkto 2 papunkčio matyti, jog šalys susitarė įkeistą kitą, nei gyvenamosios paskirties, nekilnojamąjį turtą pakartotinai įvertinti ne rečiau kaip kas 2 (du) metus ir pateikti bankui ataskaitą, šį terminą pradedant skaičiuoti nuo sutarties pasirašymo dienos ir per 20 kalendorinių dienų po termino suėjimo. Tokiu būdu ieškovui įkeisto administracinės paskirties nekilnojamojo turto – banko pakartotinio vertinimo terminas, atsakovams (duomenys neskelbtini) sudarant ginčijamą dovanojimo sutartį, dar nebuvo suėjęs. Todėl bylos šalių argumentai dėl sutartinių prievolių vykdymo dalyje dėl ieškovui įkeisto turto pakartotinių vertinimų, o taip pat vėlesnių įkeisto turto rinkos vertės pokyčių, tame tarpe ir jo vertės 2014 metais pardavus ar pan., pastarajame, t.y. tolimesniame sutarties vykdymo, kontekste detaliau nenagrinėjami, nes neturi esminės reikšmės.
Ieškovas pagrįstai remiasi Lietuvos Respublikos CK 6.67 straipsnio 1 punkte įtvirtinta kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalių nesąžiningumo prezumpcija. Nagrinėjamu atveju byloje pateikti įrodymai: pati (duomenys neskelbtini) dovanojimo sutartis, Gyventojų registro tarnybos pažyma, o taip pat visi atsakovai patvirtino, kad V. L. ir J. L. ginčijamą sandorį sudarė su savo dukra M. L.. Tokiu atveju, kai nesąžiningumas preziumuojamas, įrodinėjimo našta, kad sandoris sudarytas nesiekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriumi, tenka skolininkui ir trečiajam asmeniui, t.y. galiojant nesąžiningumo prezumpcijai, kreditorius turi teisę ja remdamasis teigti, kad skolininkas apie pirmiau nurodytas aplinkybes žinojo ir veikė nesąžiningai, t. y. siekė perleisti kitą jam priklausantį turtą, jog, kreditoriui pradėjus priverstinį išieškojimą pagal kreditavimo sutartį, jį išsaugotų. Ši įstatyme įtvirtinta nesąžiningumo prezumpcija gali būti paneigta, todėl skolininkas, perėmęs pareigą įrodinėti savo sąžiningumą, gali teikti įrodymus ir apsiginti nuo kreditoriaus reikalavimo (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012; 2013 m. kovo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2013, 2014 m. rugsėjo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-398/2014 ir kt.). Taigi, vertinant atsakovų V. L. ir J. L. argumentus dėl (duomenys neskelbtini) sudarytos dovanojimo sutarties priežasčių ir neigiant ieškovo motyvus, jog jie sąmoningai, siekdami išvengti skolos išieškojimo nukreipimo į butą, šį sandorį sudarė, teismas konstatuoja, kad atsakovai byloje nepateikė įrodymų, paneigiančių nagrinėjamos bylos atveju taikytiną jų nesąžiningumo prezumpciją. Pažymėtina, jog pagrindinis atsakovų V. L. ir J. L. argumentas dėl dovanojimo sutarties sudarymo – pažado ištesėjimas dukrai, kad butas jai bus padovanotas. Byloje šiuos atsakovų teiginius rašytiniu atsiliepimu patvirtino jų dukra atsakovė M. L., nurodydama, kad tėvai nuo devintos klasės jai šį pažadą buvo davę, tačiau ji taip pat nurodė, kad dovaną – butą ji gaus tuomet, kai pabaigs studijas, o įvykius paskubino tėvų skyrybos, nepasitikėjimas vienas kitu ir pan., dėl ko butas buvo padovanotas jai dar esant nepilnametei ir nepabaigus studijų. Pastarosios atsakovės M. L. atsiliepime nurodytos aplinkybės, teismo vertinimu, nelaikytinos pagrįstais įrodymais, patvirtinančiais, jog atsakovai tokiu būdu nesiekė išvengti skolinio išieškojimo nukreipimo į šį butą. Ta aplinkybė, kad atsakovų V. L. ir J. L. tokį elgesį nulėmė – paspartino įvykius dėl galimai dukrai M. duoto pažado įvykdymo - būtent skyrybų procesas, nesuponuoja išvados, kad šio pažado negalėjo ištesėti viena J. L., kuriai, kaip matyti iš byloje esančio Pakruojo rajono apylinkės teismo 2010 m. vasario 18 d. sprendimo, po ištuokos liko šis butas, esantis (duomenys neskelbtini). Kita vertus, sutuoktiniai V. L. ir J. L. santuoką nutraukė ne ginčo tvarka, o bendru sutarimu, sudarę sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių, tame tarpe ir dėl santuokoje įgyto turto pasidalijimo, kuri sudaryta jau po (duomenys neskelbtini) dovanojimo sutarties sudarymo praėjus 6 dienoms (2010 m. sausio 13 d.), ieškovo, kaip minėta aukščiau, apie tokią sutartį neinformavo ir t.t. Be to, ginčijamu sandoriu padovanotas ne visas butas, anot neva duoto pažado, o tik dalis buto, todėl teismas visų byloje nustatytų aplinkybių kontekste neturi pagrindo nesutikti su ieškovo argumentais, kad ginčijamu sandoriu ne tik siekta išvengti skolos išieškojimo iš perleisto buto, bet šiuo atveju iš atsakovei J. L. likusios turto dalies – 3/10 dalių buto realizavimas priverstine tvarka tampa ypač apsunkintas.
Neatlygintinio sandorio, t.y. tokio, kai trečiasis asmuo neturėjo jokių papildomų finansinių įsipareigojimų skolininkui, sudarymo atveju trečiojo asmens sąžiningumas ar nesąžiningumas nenustatinėjamas. Nagrinėjamu atveju ieškovas ginčija atsakovų (duomenys neskelbtini) sudarytą dovanojimo sutartį – būtent neatlygintinį sandorį. Kadangi pagal CK 6.56 straipsnio 2 dalį neatlygintinio sandorio atveju trečiojo asmens sąžiningumo ar nesąžiningumo aplinkybė nėra įrodinėjimo dalykas, jei konstatuojamos kitos actio Pauliana taikymo sąlygos, todėl šiuo atveju atsakovės J. L. sąžiningumo klausimas nespręstinas. Tačiau nagrinėjamu atveju aktualus yra ginčijamo sandorio neprivalomumo, kaip vienos iš actio Pauliana sąlygų, klausimas. Kasacinio teismo praktikoje privalėjimas sudaryti sandorį aiškinamas kaip vienas iš imperatyvų, ribojančių sutarčių sudarymo laisvę. Tokios būtinybės sudaryti sandorį pavyzdžiai gali būti ikisutartiniai susitarimai, viešas konkursas ir kiti iš įstatymų ar kitų pagrindų atsirandantys imperatyvai (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijos 2006 m. sausio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006; 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010; kt.). Be to, skolininko pareiga sudaryti sandorį gali būti nustatyta teismo sprendimu, gali kilti iš skolininko vienašališko įsipareigojimo. Taip pat kasacinis teismas yra nurodęs, kad tam tikrais atvejais privalomumas skolininkui sudaryti sandorį gali kilti ir dėl susidėjusių faktinių aplinkybių, kurias kiekvienu konkrečiu atveju įvertina teismas. Tokiomis pripažintinos aplinkybės, kurioms esant ginčijamų sandorių sudarymas atitiktų protingo asmens, veikiančio skolininko kreditorių interesais, elgesio standartą tomis aplinkybėmis (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010). Nagrinėjamu atveju visų atsakovų aukščiau nurodytas aplinkybes dėl dovanojimo sandorio sudarymo priežasčių, nėra jokio pagrindo vertinti kaip būtinų sandoriui sudaryti, nes byloje nėra duomenų nei apie įstatyminę, nei apie sutartinę ar teismo sprendimu pagrįstą ginčo prievolės kilmę, o tai paneigiančių įrodymų atsakovai nepateikė. Priešingai, byloje, kaip jau minėta, nustatyta, jog sandorio sudarymas buvo nulemtas tik atsakovų laisva valia ir apsisprendimu, ieškovo apie ketinimą sudaryti tokį sandorį ar jo priežastis ir tikslus net neinformavus, kai kredito sutartis šiuo atveju įpareigojo atsakovus tokiam sandoriui sudaryti gauti ieškovo raštišką sutikimą (2008 m. rugpjūčio 18 d. kredito sutarties Nr. LOAN_77988 6.5.2 punktas).
A. P. senaties termino eigos pradžios momentas nustatomas taikant CK 6.66 straipsnio 3 dalį, pagal kurią šis terminas prasideda nuo tos dienos, kurią kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo teises pažeidžiantį sandorį. Dėl senaties termino skaičiavimo taisyklių bylose pagal actio Pauliana, kasacinis teismas yra nurodęs, jog CK 6.66 straipsnyje nustatyto vienerių metų ieškinio senaties termino pradžia turi būti siejama ne tik su kreditoriaus nurodomu laiku, kada jis faktiškai sužinojo apie sudarytą sandorį, bet ir su kreditoriaus pareiga sužinoti apie tokį sandorį laiku. Kiekvienu konkrečiu atveju byloje svarbu įvertinti kreditoriaus, skolininko veiksmus nuo teisės pažeidimo iki kreditoriaus nurodomo sužinojimo momento, kitas reikšmingas aplinkybes, nulėmusias kreditoriaus sužinojimo arba turėjimo sužinoti apie jo teisės pažeidimą – skolininko sudarytą sandorį – laiką (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2011). CK 6.66 straipsnyje įtvirtinta nuostata reglamentuojamos aplinkybės, susijusios su informacijos gavimo laiku ir informacijos apimtimi. Informacijos gavimo laikas apibrėžiamas sužinojimo arba turėjimo sužinoti aplinkybėmis. Iš jų yra taikoma ta, kuri laiko atžvilgiu atsirado anksčiau. Taigi, kasacinis teismas yra pabrėžęs, jog informacijos apie sandorį apimtį sudaro dvi nuostatos: pirma, informacija apie skolininko sudarytą sandorį ir, antra, informacija, kad šis sandoris pažeidžia kreditoriaus teises. Todėl ieškinio senaties termino vienerių metų skaičiavimas pagal CK 6.66 straipsnio 3 dalį prasideda nuo tos dienos, kai kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie skolininko sudaryto sandorio faktą, taip pat aplinkybės, kad sudarytas sandoris pažeidžia jo kaip kreditoriaus teises. Vien sandorio fakto sužinojimas arba turėjimas galimybės sužinoti yra nepakankamas, kad būtų pradėtas ieškinio senaties termino skaičiavimas. Kol kreditorius sužino ar atsiranda aplinkybės, kad jis turėjo galimybę sužinoti su sandoriu susijusias aplinkybes, nuo sandorio sudarymo gali būti praėję daugiau kaip vieneri metai, bet kreditorius tokiu atveju nelaikomas praleidusiu ieškinio senaties termino (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-297/2013).
Nagrinėjamu atveju įvertinus ieškovo pateiktus įrodymus - VĮ Registrų centro pateikto vartotojo veiksmų protokolą - nėra pagrindo nesutikti su ieškovo pozicija, kad ieškovas UAB Medicinos bankas apie atsakovų sudarytą ginčijamą sandorį sužinojo ir turėjo sužinoti ieškovo nurodomu laiku – 2013 m. sausio 3 d., t.y. tuomet, kai ieškovas patikrino duomenis nekilnojamojo turto registre. Nors iš tiesų atsakovai dovanojimo sutartį sudarė pakankamai senai - (duomenys neskelbtini), tačiau iš paties V. L. parodymų teismo posėdžio metu matyti, kad kreditoriniai įsipareigojimai ieškovui tuo metu buvo vykdomi iš esmės be sutrikimų, sunkumai, anot atsakovo, prasidėjo 2011 m. ar 2012 metais, kai kilo sunkumų jo įmonėje, pradėjo stigti lėšų, o galiausiai jo įmonė 2012 metais bankrutavo. Tačiau, kaip matyti iš byloje esančių 2011 ir 2012 metais sudarytų kredito sutarties papildomų susitarimų Nr. 1 ir Nr. 2, šiuos atsakovų sunkumus šalys abipusių derybų būdu išsprendė kredito sutarties pakeitimais, o tuo pačiu tinkamą ir šalims priimtiną tolimesnį prievolių vykdymą, tikslindami kredito likutį, pakeisdami kredito mokėjimo grafikus ir pan. Kita vertus, iš šiuose susitarimuose nurodytų kredito likučio sumų matyti, kad grąžintino ieškovui kredito suma mažėjo, kas rodo, kad atsakovai prievoles pagal kredito sutartį, nors, anot atsakovo, ir su sutrikimais, tačiau vykdė. Todėl šios aplinkybės, teismo vertinimu, nesuponuoja išvados, kad ieškovas turėjo sužinoti apie ginčijamą sandorį ir savo teisių pažeidimą dar tuomet, kai atsakovams kilo sunkumų su kredito įmokų mokėjimais. Be to, kaip minėta anksčiau, byloje jokių įrodymų apie tai, kad atsakovai ieškovą informavo apie ginčijamo sandorio sudarymą anksčiau, nei ieškovas nurodė sužinojęs – 2013 sausio 3 d., nėra.
Nors ieškovas nurodė, kad jam tapo aišku apie savo teisių pažeidimą tik po to, kai vykdymo procese 2013 m. lapkričio 14 d. buvo atlikta įkeisto turto vertės ekspertizė, t.y. kad įkeisto turto verte visa atsakovų skola nebus padengta, teismo vertinimu, būtent šalių 2008 m. rugpjūčio 18 d. pasirašytos kredito sutarties nutraukimo momentas - 2013 m. sausio 7 d. – turi būti siejamas su aplinkybe, kad ginčijamas sandoris pažeidė kreditoriaus – ieškovo UAB „Medicinos bankas“ teises, nes būtent tuomet, kai ieškovas pareikalavo atsakovų prievolę įvykdyti prieš terminą, tačiau atsakovai skolos nepadengė, derybos nebevyko, nes, kaip nurodė atsakovas,- pasikeitusi jo situacija nulėmė, jog nebebuvo galimybių net tartis su ieškovu dėl kredito mokėjimo pakoregavimo (atidėjimo ar pan.), buvo pagrindas pradėti priverstinę skolos iš atsakovų išieškojimo procedūrą. Teismas atmeta ieškovo teiginius apie teisių pažeidimo paaiškėjimo momentą tik tada, kai buvo atlikta turto vertės ekspertizė - 2013 m. lapkričio 14 d., nes šiame kontekste reikšmingos aplinkybės yra tos, kad būtent 2013 m. sausio 3 d. ieškovui patikrinus duomenis nekilnojamojo turto registre turėjo paaiškėti, jog atsakovai ginčijama sutartimi pažeidė 2008 m. rugpjūčio 18 d. kredito sutarties nuostatą (6.5.2. punktą), kuria jie įsipareigojo be ieškovo sutikimo raštu neparduoti, nedovanoti, nemainyti ar kitaip neperleisti, neįkeisti kito turimo nekilnojamojo turto, taip pat atsakovų patvirtinimo, kad jie neatliko periodinio (kas 2 metai) įkeisto turto vertinimo, ieškovas nepaneigė, kas laikytina, jog ieškovas taip pat nepakankamai atidžiai rūpinosi atsakovų vykdomų prievolių pagal kredito sutartį apimtimi. Todėl įvertinus išdėstytą ir visumą byloje nustatytų aplinkybių, darytina išvada, kad actio Pauliana ieškinio senaties termino eiga nagrinėjamu atveju prasidėjo nuo 2008 m. rugpjūčio 18 d. šalių sudarytos kredito sutarties nutraukimo 2013 m. sausio 7 d., kurią ieškovas sužinojo ir turėjo sužinoti apie jo teises pažeidžiantį sandorį. O kadangi ieškovas 2014 m. sausio 2 d. ieškiniu, teisme gautu 2014 m. sausio 3 d., kreipėsi į teismą, konstatuotina, kad vienerių metų terminas ieškiniui pareikšti nėra praleistas (CK 6.66 str. 3 d.).
Esant išdėstytoms aplinkybėms, teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju yra visos sąlygos ginčijamą sandorį pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu. Todėl ieškinys tenkintinas visiškai ir Pakruojo rajono 1-ojo notaro biure (duomenys neskelbtini) sudaryta dovanojimo sutartis, notarinio registro Nr. 48, kuria atsakovai J. L., a. k. (duomenys neskelbtini) ir V. L., a. k. (duomenys neskelbtini) perleido 7/10 dalis buto su rūsiu 3,70 kv.m., unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), asmeninės nuosavybės teise savo dukrai atsakovei M. L., a. k. (duomenys neskelbtini) pripažintina negaliojančia nuo sudarymo momento (CK 1.95 str. 1 d.). Kadangi CK 1.80 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra, – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių. Be to, pagal CK 6.66 straipsnio 4 dalį sandorio pripažinimas negaliojančiu sukelia teisinius padarinius ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu pareiškusiam kreditoriui ir tik tiek, kiek būtina kreditoriaus teisių pažeidimui pašalinti, kreditoriaus reikalavimą nukreipiant į perduotą pagal skolininko sudarytą sandorį turtą, jo vertę ar lėšas. Nenukreipus kreditoriaus reikalavimo į skolininko perleistą turtą, nebūtų atkurta padėtis, buvusi iki kreditoriaus teisių pažeidimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006; 2006 m. lapkričio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-584/2006; 2006 m. lapkričio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-497/2006, 2010 m. sausio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-99/2010 ir kt.). Šiuo atveju ginčijamu sandoriu turtas yra išlikęs, iš ieškovo pateikto antstolio Tomo Ubarto 2014-01-21 išieškotų lėšų paskirstymo patvarkymo matyti, kad atsakovų V. L. ir J. L. negrąžintas ieškovui pagal 2008 m rugpjūčio 18 d. kredito sutartį įsiskolinimo (likusi neišieškota) likutis sudaro 100199,39 Lt, kai (duomenys neskelbtini) perleisto ginčijamu sandoriu turto – 7/10 dalių buto - vertė ginčijamo sandorio sudarymo dienai buvo 47040 Lt, t.y. ginčijama dovanojimo sutartimi perleisto turto vertė neviršija tos vertės, kuri būtina ieškovo reikalavimui patenkinti. Todėl taikytina restitucija natūra ir atsakovė M. L. įpareigotina grąžinti atsakovams V. L. ir J. L. pripažintu negaliojančiu sandoriu įgytą nekilnojamąjį daiktą (CK 1.80 str., 6.145-6.146 str.), ieškovo UAB „Medicinos bankas“ reikalavimo patenkinimą nukreipiant į sandorio objektu buvusį turtą, suteikiant ieškovui teisę VĮ Registrų centre atsakovų lėšomis atlikti nuosavybės teisės į atsakovams V. L. ir J. L. grąžintino 7/10 dalių buto su rūsiu 3,70 kv.m., unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), teisinę registraciją.
Tenkinant ieškinį, vadovaujantis Lietuvos Respublikos CPK 79-80 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 6 punktu, 93 straipsnio 1 dalimi, 98 straipsniu, iš atsakovų V. L., J. L. ir M. L. ieškovui UAB „Medicinos bankas“ yra priteistinas 306,42 eurų žyminis mokestis, ieškovo 2014-01-02 sumokėtas (1058,00 Lt), paduodant ieškinį ir 525,66 eurų (1815,00 Lt) išlaidų už nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), retrospektyvinį vertinimą, t. y. iš kiekvieno atsakovo priteistina ieškovui po 277,36 eurų bylinėjimosi išlaidų.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 92 - 93 straipsniais, 96 straipsniu, į valstybės pajamas iš kiekvieno atsakovo V. L., J. L. ir M. L., į valstybės biudžetą priteistina po 9,22 eurų išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
Laikinosios apsaugos priemonės, taikytos Pakruojo rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 6 d. nutartimi, paliktinos galioti iki teismo sprendimo įvykdymo (CPK 150str. 3 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 259 straipsniu, 260 straipsniu, 263-270 straipsniais, teismas
nusprendžia:
Ieškinį tenkinti.
Pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento (duomenys neskelbtini) dovanojimo sutartį, notarinio registro Nr. 48, kuria atsakovai J. L., a. k. (duomenys neskelbtini) ir V. L., a. k. (duomenys neskelbtini) perleido 7/10 dalis buto su rūsiu 3,70 kv.m., unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), asmeninės nuosavybės teise savo dukrai atsakovei M. L., a. k. (duomenys neskelbtini)
Taikyti restituciją natūra ir įpareigoti atsakovę M. L., a. k. (duomenys neskelbtini) grąžinti V. L. ir J. L. pripažintu negaliojančiu sandoriu įgytą nekilnojamąjį daiktą - 7/10 dalis buto su rūsiu 3,70 kv.m., unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini).
Nukreipti UAB „Medicinos bankas“, įmonės kodas 112027077, reikalavimo pagal 2008 m. rugpjūčio 18 d. kredito sutartį Nr. LOAN_77988 iš atsakovų V. L. ir J. L. išieškojimą į 7/10 dalis buto su rūsiu 3,70 kv.m., unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini).
Suteikti teisę ieškovui UAB „Medicinos bankas“, įmonės kodas 112027077, atsakovų lėšomis VĮ Registrų centre atlikti nuosavybės teisės į atsakovams V. L. ir J. L. grąžintino 7/10 dalių buto su rūsiu 3,70 kv.m., unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), teisinę registraciją.
Priteisti iš atsakovų J. L., a. k. (duomenys neskelbtini) gyvenančios (duomenys neskelbtini), V. L., a. k. (duomenys neskelbtini) gyvenančio (duomenys neskelbtini), bei M. L., a. k. (duomenys neskelbtini) gyvenančios (duomenys neskelbtini), po 277,36 eurų (du šimtus septyniasdešimt septynis eurus ir 36 centus) bylinėjimosi išlaidų ieškovui UAB „Medicinos bankas“, įmonės kodas 112027077, buveinė Vilniuje, Pamėnkalnio g. 40, atsiskaitomoji sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini) UAB Medicinos banke
Priteisti iš atsakovų J. L., a. k. (duomenys neskelbtini) gyvenančios (duomenys neskelbtini), V. L., a. k. (duomenys neskelbtini) gyvenančio (duomenys neskelbtini), bei M. L., a. k. (duomenys neskelbtini) gyvenančios (duomenys neskelbtini), po 9,22 eurų (devynis eurus ir 22 centus) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, į valstybės pajamas, sumokant jas į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą (lėšų gavėjas Valstybinė mokesčių inspekcija prie LR FM), įmokos kodas 5660.
Laikinąsias apsaugos priemones, taikytas Pakruojo rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 6 d. nutartimi, palikti galioti iki teismo sprendimo įvykdymo.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui per Pakruojo rajono apylinkės teismą.