Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2015-02-03 · Civilinė byla Nr. e2A-75-370/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. ApeliacijaNutartis · 2015-02-03Lietuvos apeliacinis teismas
  2. KasacijaNutartis · 2015-11-11Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-02-03
Bylos Nr.
e2A-75-370/2015
Teisminio proceso Nr.
2-55-3-01911-2013-3
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Danguolė Martinavičienė, Danutė Milašienė, Vigintas Višinskis
Ieškovas
uždarosios akcinės bendrovės „Sun investments“, uždarosios akcinės bendrovės Solar
Kategorijos
  • 42.9pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 42.11.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. e2A-75-370/2015Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01911-2013-3Procesinio sprendimo kategorijos: 42.9; 42.11.1 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. vasario 3 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danguolės Martinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danutės Milašienės ir Viginto Višinskio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų uždarosios akcinės bendrovės „Sun investments“, uždarosios akcinės bendrovės Solar joy, uždarosios akcinės bendrovės RD power, uždarosios akcinės bendrovės FV energijos, uždarosios akcinės bendrovės Tyros energijos, uždarosios akcinės bendrovės Spindulio energijos, uždarosios akcinės bendrovės FDR solar, uždarosios akcinės bendrovės Solar Holding, uždarosios akcinės bendrovės DV energijos ir uždarosios akcinės bendrovės Švarios saulės apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 5 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-934-590/2014 pagal ieškovų uždarosios akcinės bendrovės „Sun investments“, uždarosios akcinės bendrovės Solar joy, uždarosios akcinės bendrovės RD power, uždarosios akcinės bendrovės FV energijos, uždarosios akcinės bendrovės Tyros energijos, uždarosios akcinės bendrovės Spindulio energijos, uždarosios akcinės bendrovės FDR solar, uždarosios akcinės bendrovės Solar Holding, uždarosios akcinės bendrovės DV energijos ir uždarosios akcinės bendrovės Švarios saulės ieškinį atsakovui akcinei bendrovei bankui „FINASTA“ dėl vienašalio kredito sutarčių nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir nuostolių atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovai prašė pripažinti atsakovo vienašališką 2013 m. vasario 15 d. kredito sutarčių KRE-146054, KRE-146058, KRE-146059, KRE-146060, KRE-146061, KRE-146062, KRE-146063, KRE-146066, KRE-146072, KRE-146074 nutraukimą neteisėtu ir priteisti iš atsakovo 15 483 181 Lt nuostolių: UAB „Sun investments“ – 3 028 277 Lt, UAB FDR solar – 1 560 306 Lt, UAB Tyrai energijai – 1 560 306 Lt, UAB Švariai saulei – 1 560 306 Lt, UAB RD Power – 1 560 306 Lt, UAB DV energijai – 1 377 136 Lt, UAB Solar joy – 1 377 136 Lt, UAB Spindulio energijai – 1 225 818 Lt, UAB Solar holding – 1 225 818 Lt ir UAB FV energijai – 1 007 772 Lt.

Ieškovai nurodė, kad ieškovai su atsakovu 2013 m. vasario 15 d. sudarė kredito sutartis (toliau – Kredito sutartys). Pagal šias sutartis atsakovas įsipareigojo kredituoti ieškovus: 1) suteikti Kredito sutartyse numatyto dydžio kreditus elektros energijos gavimo iš saulės energijos investicijų projektų (toliau – Investiciniai projektai arba Projektai) vystymui; 2) suteikti Kredito sutartyse numatyto dydžio prievolių įvykdymo užtikrinimo garantijas (toliau – Garantijos), kurios būtų pateikiamos AB LESTO, užtikrinant ieškovų įsipareigojimus vykdant Investicinius projektus (Garantijų išleidimo terminas iki 2013 m. kovo 1 d.). Kredito sutarčių pagrindu atsakovo įsipareigotų suteikti ieškovams kreditų suma siekė 10 800 000 Lt. Kredito sutartys buvo sudarytos 90 mėnesių laikotarpiui, nustatant galutinį kredito grąžinimo terminą – 2020 m. rugpjūčio 14 d. Pasak ieškovų, visas Kredito sutartis iki jų nutraukimo atsakovo vienašališkais veiksmais, ieškovai vykdė tinkamai, todėl pagrįstai tikėjosi ir atsakovo sąžiningo sutarčių vykdymo. Garantijų pateikimo elektros tinklų operatoriui (AB LESTO) pareiga ir terminas joms pateikti ieškovams kilo iš Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos sektorių reglamentuojančių teisės aktų. Pagal šiuos teisės aktus garantijas, garantuojančias elektros tinklų operatoriui (AB LESTO), prie kurio tinklų prijungiamos plėtojamos elektrinės, gamintojo įsipareigojimus plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus, buvo būtina suteikti iki 2013 m. kovo 1 d. Ieškovų teigimu, atsakovui aiškiai buvo atkleisti Garantijų ir kreditų gavimo tikslai, be to, ieškovai atskleidė atsakovui ir Kredito sutartyse nustatė Garantijų suteikimo terminus. Ieškovai pateikė atsakovui visus būtinus dokumentus, reikalingus Investicinių projektų įvertinimui, kuriais remiantis atsakovas pritarė Kredito sutartyse numatytų Garantijų ir kreditų suteikimui. Ieškovai mano, kad jie įvykdė visus priešpriešinius įsipareigojimus, numatytus Garantijų suteikimui. Vis dėlto Garantijos iki 2013 m. kovo 1 d. nebuvo išleistos. Ieškovai 2013 m. kovo 19 d. gavo atsakovo raštus, esą žymiai pasikeitę elektros energijos supirkimo tarifai turėjo esminės neigiamos įtakos ieškovų kredito rizikai, mokumui ir jų galimybei tinkamai vykdyti Kredito sutartis. Ieškovų vertinimu, atsakovas, jau pažeidęs Kredito sutarčių sąlygas, informavo, kad nutraukia savo įsipareigojimų vykdymą ir dėl ieškovų verslo teisinio reglamentavimo pasikeitimų, kurie yra esminė neigiama aplinkybė, nuo 2013 m. balandžio 5 d. vienašališkai nutraukia Kredito sutartis ir panaikina atsakovo įsipareigojimus išmokėti kreditą Kredito sutartyse numatytomis sąlygomis. Ieškovai mano, jog tokie neteisėti atsakovo veiksmai sąlygojo tai, kad ieškovai patyrė nuostolius dėl prarastos galimybės vystyti Investicinius projektus.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2014 m. gegužės 5 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas nustatė, kad atsakovas iki 2013 m. kovo 1 d. nesuteikė ieškovams Garantijų ir neišdavė kreditų, o 2013 m. kovo 19 d. raštu informavo ieškovus apie Kredito sutarčių nutraukimą nuo 2013 m. balandžio 5 d. Atsakovas savo atsisakymą vykdyti Kredito sutartyse nurodytus įsipareigojimus ir kredito sutarčių nutraukimą grindė tuo, kad nuo 2013 m. kovo 1 d. žymiai pasikeitė saulės jėgainių pagaminamos elektros energijos supirkimo tarifas (nuo 1,25 Lt/kWh iki 0,69 Lt/kWh), tai turėjo esminės neigiamos įtakos kredito rizikos, mokumo, kredito gavėjų galimybių vykdyti Kredito sutartis vertinimui. Atsakovas rašte pažymėjo, kad dėl teisinio reguliavimo pasikeitimų kredito rizika bankui tapo nepriimtina, todėl bet koks kredito lėšų išmokėjimas pasirašytomis Kredito sutarčių sąlygomis būtų neatsakingas. Nurodytas aplinkybes atsakovas laikė Priverstinio vykdymo įvykiu pagal Kredito sutarčių Specialiosios dalies 14.10 punktą ir Bendrosios dalies 15.1.15 punktą. Atsakovas savo įsipareigojimų vykdymą nutraukė pagal Kredito sutarčių Bendrosios dalies 16.1.2 punktą, o Kredito sutartis – pagal 16.3 punktą.

Vertindamas atsakovo veiksmus, neišleidžiant Garantijų, teismas pažymėjo, kad pagal Kredito sutarčių Bendrosios dalies 3.1.8 punktą kreditai galėjo būti suteikti, jeigu nėra kurios nors iš Priverstinio vykdymo įvykio. Kredito sutarčių specialios dalies 14.10 punkte šalys susitarė, kad esminiai kredito gavėjų veiklos reglamentavimo pakeitimai, kurie banko nuomone gali turėti neigiamos įtakos kredito gavėjų finansiniams veiklos rezultatams ir (arba) Kredito sutarčių vykdymui, yra laikomi Priverstinio vykdymo įvykiu. Teismo vertinimu, protinga manyti, kad, elektros supirkimo kainai sumažėjus 0,56 Lt (44,8 proc.), atsakovas turėjo pagrindą šią aplinkybę vertinti kaip Priverstinio vykdymo įvykį ir, remiantis Kredito sutarčių Bendrosios dalies 3.1.8 punktu, neišduoti Kredito sutartyse numatytų Garantijų. Minėtų Kredito sutarčių sąlygų pagrindu atsakovo valdyba 2013 m. kovo 1 d. turėjo teisę priimti sprendimą neteikti ieškovams finansavimo Kredito sutarčių numatytomis sąlygomis. Teismas konstatavo, kad atsakovo veiksmai šiuo atveju atitiko Kredito sutarčių sąlygas, todėl negali būti vertinami kaip neteisėti.

Teismas nepagrįstu pripažino ieškovų reikalavimą Kredito sutarčių nutraukimą pripažinti neteisėtu (CK 6.217 str. 5 d.). Nurodė, kad atsakovas Kredito sutartis nutraukė šių sutarčių Bendrosios dalies 16.3 punkto pagrindu, kuris Priverstinio vykdymo įvykio atveju numato atsakovo teisę vienašališkai, nesikreipiant į teismą, raštu informavus kredito gavėjus prieš 10 kalendorinių dienų, nutraukti sutartis. Minėta, kad Priverstinio vykdymo įvykiu laikomi esminiai kredito gavėjų veiklos reglamentavimo pakeitimai, kurie banko nuomone gali turėti neigiamos įtakos kredito gavėjų finansiniams veiklos rezultatams ir (arba) Kredito sutarčių vykdymui. Pagal Kredito sutarčių Bendrosios dalies 15.1.15 punktą esmine neigiama įtaka laikomas bet koks įvykis, kuris gali daryti esminę neigiamą įtaką kredito gavėjų, garanto, laiduotojo ar kito prievolių įvykdymo užtikrinimą pateikusio asmens sugebėjimams vykdyti įsipareigojimus, susijusius su Kredito sutartimis. Atsakovo pateikti paskaičiavimai dėl ieškovui UAB Spindulio energijai išduoto kredito patvirtina, kad elektros energijos supirkimo kainos sumažinimas nuo 1,25 Lt/kWh iki 0,69 Lt/kWh turėjo esminės neigiamos įtakos ieškovų gebėjimui įvykdyti įsipareigojimus pagal Kredito sutartis, nes šio ieškovo pajamų už parduotą energiją pirmus 8 metus nebūtų užtekę vykdyti įsipareigojimus pagal Kredito sutartį. Teismas atmetė ieškovų priešingus argumentus ir pateiktus paskaičiavimus dėl Investicinių projektų pelningumo, nes paskaičiavimai nėra paremti Kredito sutarčių sąlygomis.

Teismas atsakovo veiksmus nutraukiant Kredito sutartis laikė pagrįstais ir teisėtais ne tik dėl to, kad jie visiškai atitiko minėtas Kredito sutarčių nutraukimo sąlygas, tačiau ir CK 6.217 straipsnio 1 dalį, kuri numato sutarties šalies teisę nutraukti sutartį, jeigu kita sutarties šalis sutarties neįvykdo ar netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas. Pagal Kredito sutarčių sąlygas ieškovų investiciniai projektai taip pat turėjo būti finansuojami apie 50 proc. ieškovų lėšomis. Ieškovai iki Garantijų išleidimo turėjo pateikti duomenis apie 4 050 000 Lt nuosavų lėšų investiciją į saulės energijos jėgainių įsigijimą, o paskutinės kredito dalies išmokėjimo dieną – apie 9 000 000 Lt nuosavų lėšų investiciją. Teismas šias Kreditų sutarčių sąlygas laikė esminėmis sutarties sąlygomis. Šiems įsipareigojimams įvykdyti ieškovai pateikė atsakovui suvestinius memorialinius orderius, pagal kuriuos ieškovai keliais mokėjimais pervedė saulės jėgainių statybos rangovui UAB „Fortovolt“ apie 9 000 000 Lt. Tačiau atliekant ikiteisminį tyrimą pateikta 2013 m. gruodžio 17 d. specialisto išvada patvirtina, kad UAB „Fortovolt“ iš ieškovų gauti 9 000 000 Lt yra tos pačios sumos (392 000 Lt), kurią UAB „Fortovolt“ pasiskolino iš kredito unijos „Centrinė taupomoji kasa“, daugkartinis perskolinimas ieškovams ir grąžinimas, įforminant tai kaip avansinius mokėjimus pagal rangos sutartis, t. y. vienam ieškovui pervestą paskolos sumą (392 000 Lt) sumokėjus UAB „Fortovolt“, ta pati suma šios įmonės buvo perskolinama kitam ieškovui. Teismas padarė išvadą, jog ieškovai neįrodė, kad nuosavomis lėšomis realiai būtų prisidėję prie vystomų saulės jėgainių statybos projektų finansavimo. Ieškovai įrodė tik 392 000 Lt nuosavų lėšų investiciją, todėl Investiciniai projektai būtų finansuojami atsakovo lėšomis ir rizika. Pasak teismo, ieškovai patys iš esmės pažeidė Kredito sutartis ir savo neteisėtais veiksmais sukūrė sąlygas jas nutraukti pagal CK 6.217 straipsnio 1 dalį.

Ieškovams neįrodžius atsakovo neteisėtų veiksmų, kuri yra būtina civilinės atsakomybės sąlyga, teismas nepasisakė dėl kitų civilinės atsakomybės sąlygų: žalos, kaltės ir priežastinio ryšio.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniame skunde ieškovai prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Dėl netinkamo CK 6.217 straipsnio 5 dalies ir atitinkamų Kredito sutarčių nuostatų taikymo ir aiškinimo. Kredito sutartimis numatyta finansavimo nutraukimo galimybė iš esmės buvo susieta su ieškovų (ne)galėjimu toliau vykdyti Kredito sutartis, pasikeitus aplinkybėms Tai savo prasme reiškia sutarties nutraukimo teisės siejimą su pasikeitusių aplinkybių implikuojamu rezultatu Ieškovų mokumui. Tačiau teismas palaikė atsakovo poziciją ir nepagrįstai Kredito sutarčių nutraukimo teisėtumo kriterijumi laikė ne ieškovų pajėgumą grąžinti kreditus, kaip pasikeitusių aplinkybių nulemtą rezultatą, o patį aplinkybių pasikeitimo faktą, kaip savaiminį ir pakankamą pagrindą sutarčių nutraukimui. Tokia Kredito sutarčių interpretavimo logika išryškėja pirmiausia tuo aspektu, kad teismas (kaip ir atsakovas, nutraukdamas Kredito sutartis) rizikos dėl ieškovų galėjimo grąžinti kreditus visiškai nevertino, o aplinkybių pasikeitimo implikuojamą rezultatą tiesiog deklaratyviai preziumavo, remdamasis vien aplinkybe dėl elektros energijos supirkimo tarifo sumažinimo.

1.1. Dėl Kredito sutarčių sąvokų „Priverstinio vykdymo įvykis“ ir „Esminė neigiama įtaka“, kaip Kredito sutarčių nutraukimo pagrindo, aiškinimo ir taikymo. Atsakovo teisė nutraukti Kredito sutartis buvo susieta su jo pareiga tiek nustatyti pasikeitusių aplinkybių faktą, kaip formalųjį kriterijų, tiek įvertinti šių pasikeitusių aplinkybių poveikį tolesniam Kredito sutarčių vykdymui (esminė įtaka). Užuot atlikęs šį vertinimą, atsakovas vadovavosi vien formaliu Kredito sutarčių sąlygų aiškinimu. Supirkimo kainos sumažinimas, kaip pakankamo sutarties nutraukimo pagrindo neatsižvelgiant į jo nulemtas pasekmes (esminę įtaką), traktavimas prieštarauja CK 6.217 straipsnio 5 daliai. Atsakovas nesąžiningai aiškina Kredito sutarčių Specialiosios dalies 14.10 punkto nuostatą. Atsakovas esminės neigiamos įtakos nustatymui pakankamu pagrindu laiko neginčijamą savo nuomonę ir tokiu būdu užkerta kelia ieškovams ginti savo teises, o Kredito sutarčių sąlygas, nustatančias esminės neigiamos įtakos kriterijus, paverčia nefunkcionuojančiomis.

1.2. Dėl sutarties šalių teisės nutraukti sutartį joje numatytu pagrindu (CK 6.217 str. 5 d.) ir draudimo nutraukti sutartį apsimestiniais pagrindais. Teismas iš esmės palaikė nepagrįstą atsakovo argumentą, kad būtent teisinio reguliavimo pasikeitimai suteikė teisę šiuos pasikeitimus vertinti kaip Kredito sutarčių nutraukimo atvejus. Teismas nevertino aplinkybės, kad, nustatęs Kredito sutarčių pažeidimo atvejus (Kredito sutarčių bendrųjų dalies 15 p.), atsakovas privalėjo įvertinti ir faktiškai susiklosčiusią situaciją, pirmiausia ieškovų galimybę ir pajėgumą toliau vykdyti sutartis, užuot preziumavus jų būsimą neįvykdymą. Pažymėtina, kad Kredito sutartyse nėra numatyta žemiausia elektros energijos supirkimo maksimalaus tarifo riba, nuo kurios atsakovas būtų galėjęs atsisakyti išleisti Garantijas ir nutraukti sutartis. Kredito sutartys aptarė visus galimo tarifo dydžio atvejus. Atsakovas visiškai nevertino teisinio reglamentavimo pasikeitimo įtakos (esminės neigiamos įtakos) ieškovų galimybei vykdyti Kredito sutartis (Kredito sutarčių Specialiosios dalies 14.10 p.). CK 6.217 straipsnio 5 dalyje numatyta teisė vienašališkai nutraukti sutartį joje numatytais atvejais nėra absoliuti.

1.3. Dėl akivaizdžiai klaidingų atsakovo skaičiavimų ir aplinkybių pasikeitimo įtakos Kredito sutarčių vykdymui nebuvimo. Teismas neįsitikino Kredito sutarčių nutraukimo pagrindų realumu, t. y. kad atsakovas ateityje patirs sutarčių sudarymo metu nenumatytus didelius nuostolius. Atsakovas neįrodė, kad dėl nustatytų naujų tarifų ieškovai negalės įvykdyti Kredito sutarčių. Teismas šių įrodymų iš atsakovo nepareikalavo, tokiu būdu pažeisdamas savo pareigą kontroliuoti sutarčių vykdymo ir nutraukimo teisėtumą. Teismas priėmė atsakovo skaičiavimus, klaidingai atspindinčius ieškovų Investicinių projektų finansinius rezultatus. Atsakovas visiškai neįvertino rizikos nebuvimo Garantijų išdavimo klausimu, t. y. dėl išleistų Garantijų sumos praradimo. Atsakovas nevykdė kooperavimosi ir bendradarbiavimo pareigos (CK 6.200 str. 2 d.). Ieškovų į bylą pateikti skaičiavimai įrodė, kad Investiciniai projektai būtų gyvybingi ir pelningi, net ir iš esmės pasikeitus elektros energijos supirkimo tarifui.

2. Dėl aplinkybių pasikeitimo numatymo. Elektros energijos supirkimo tarifų pasikeitimas, kaip toks, nebuvo pakankama Kredito sutarčių nutraukimo sąlyga dar ir todėl, kad atsakovas, iki sudarydamas Kredito sutartis, turėjo įvertinti ir įvertino jų sudarymo riziką aktualios teisinės bazės kintamumo prasme. Atsakovas apie teisinio reglamentavimo pasikeitimą žinojo jau iš anksto, todėl šis faktas pats savaime nepagrindžia lemiamos įtakos Kredito sutarčių vykdymo negalimumui ir jų nutraukimui. Atsakovo 2013 m. kovo 19 d. rašto teiginys, kad įvykę teisinio reguliavimo pasikeitimai ieškovų kredito riziką atsakovui „padarė nepriimtiną“, teisiškai yra niekuo nepagrįstas ir nesąžiningas. Atsakovas tiesiog preziumuoja, kad ieškovai nesugrąžins paskolintų lėšų arba jų grąžinimas bus apsunkintas. Toks teiginys yra hipotetinis, atsakovas privalo jį įrodyti. Atsakovas pats dar iki Kredito sutarčių vienašališko nutraukimo iš esmės pažeidė sutartis, iki 2013 m. kovo 1 d. neišleisdamas Garantijų. Be to, esant pasikeitusių aplinkybių situacijai, principo pacta sunt sevanda privalomumas išlieka. Todėl atsakovas rašte į pretenziją teigdamas, kad Kredito sutartys buvo nutrauktos dėl po sutarčių pasirašymo iš esmės pasikeitusių aplinkybių, kurių jis negalėjo numatyti ir kontroliuoti ir kurių atsiradimo rizikos neprisiėmė, elgiasi nesąžiningai. Atsakovas bando įrodyti tariamą ar apsimestinį sutarties nutraukimo pagrindą. Atsinaujinančių energetikos išteklių sritį reglamentuojantys teisės aktai patvirtina, kad atsakovui dar 2013 m. sausio mėn. buvo ir turėjo būti žinoma, kad maksimalūs tarifai bus perskaičiuojami artimiausiu laikotarpiu (iki kovo 1 d.) ketvirčiui, o ne kalendoriniams metams ar apskritai bus palikti nekeičiami.

3. Dėl aplinkybių pasikeitimo aptarimo Kredito sutartyse. Teismas neginčijo ir pritarė atsakovo klaidingam Kredito sutarčių aiškinimui, pagal kurį elektros energijos supirkimo tarifo sumažėjimas laikytinas nenumatyta aplinkybe, turinčia įtakos tolesniam Kredito sutarčių vykdymui, neįvertindamas to, kad šis tarifų pasikeitimas buvo jau iš anksto aptartas pačiose Kreditų sutartyse (Kredito sutarčių Specialiosios dalies 14.8 p.). Atsakovas negali pagrįsti savo argumento, kad, elektros energijos supirkimo tarifui esant mažesniam nei 1 Lt/kWh, Investiciniai projektai tampa nuostolingi. Šį argumentą paneigia ieškovų pateikti skaičiavimai ir ieškovų sėkmingai vykdomų analogiškų projektų faktas.

4. Dėl tariamo esminio sutarties pažeidimo nebuvimo (CK 6.217 str. 1 d.). Teismas Kredito sutarčių nutraukimo teisėtumą motyvavo pagrindu, kuriuo net nesiėmė pats atsakovas, nutraukdamas Kredito sutartis, tokiu būdu nepagrįstai išplėtė šalių ginčo ribas. Šalių ginčas kilo atsakovui nutraukus Kredito sutartis remiantis vykdymo aplinkybių pasikeitimu, kaip pačiose sutartyse numatytu nutraukimo pagrindu CK 6.217 straipsnio 5 dalies prasme. Pažymėtina, kad atsakovas savo pozicijos CK 6.217 straipsnio 1 dalimi, t. y. esminiu sutarties sąlygų pažeidimu, pranešimuose apie sutarčių nutraukimą negrindė.

4.1. Dėl ieškovų pareigos finansuoti Investicinius projektus nuosavomis lėšomis turinio. Pažymėtina, kad ieškovai ir jų akcininkai turėjo teisę pasirinkti kaip finansuoti savo Investicinių projektų dalį. Šalių buvo sutartas bendras Investicinių projektų įvertinimas ir ieškovai įvykdė įsipareigojimus, kad šie projektai būtų finansuojami iš jų pusės. Ar tai jų nuosavi pinigai, ar akcininkų skolinti pinigai, juo labiau, iš ko skolinti pinigai, ribojimų Kredito sutartyse nebuvo. Atsakovas buvo priėmęs ieškovų pateiktus dokumentus, patvirtinančius, kad ieškovai nuosavomis lėšomis apmokėjo dalį Investicinių projektų išlaidų, ir jokių pretenzijų dėl dokumentų atitikties Kredito sutartyse nustatytiems reikalavimams nepareiškė. Todėl vėlesnis atsakovo pozicijos keitimas yra siekis bet kokia kaina išvengti atsakomybės už savo neteisėtais veiksmais ieškovams padarytą žalą. Ieškovai Kredito sutartimis neprisiėmė įsipareigojimų privalomas investuoti lėšas gauti iš atsakovo nustatytų šaltinių. Atsakovas prieš Kredito sutarčių sudarymą patikrino su rangovu UAB „Fortovolt“ sudarytas sutartis ir įsitikino, kad iš bendros Investicinių projektų išlaidų sumos kiekvienu konkrečiu atveju yra finansuota atsakovo reikalaujama dalis, o rangovas, gavęs apmokėjimą, yra įsipareigojęs užbaigti statybos rangos sutartis, t. y. atsakovas patvirtino bendras Investicinių projektų sąmatas. Ieškovai, veikdami pagal įprastą komercinę praktiką, lėšas investavimui skolinosi iš savo akcininkų. Atsakovas nekėlė reikalavimų ar ribojimų, susijusių su šaltiniais ar asmenimis, iš kurių akcininkai gali pasiskolinti pinigų. Paskolų akcininkams suteikimas nėra Kredito sutarčių dalykas.

4.2. Dėl ieškovų pareigos finansuoti Investicinius projektus nuosavomis lėšomis (kaip ją suprasto pats atsakovas). Minėtą nuosavų lėšų sąvokos aiškinimą patvirtino ir atsakovo atstovas R. B. žodinio bylos nagrinėjimo metu. Darytina išvada, kad ieškovas turėjo teisę nuosavą kapitalą formuoti akcininkų suteiktų paskolų pagrindu ir tokia nuosavų lėšų forma atsakovui buvo priimtina. Atsakovas, prieš sudarydamas Kredito sutartis, aiškiai suprato, kad ieškovai buvo naujai įsteigtos įmonės ir kad nuosavų lėšų dalis bus formuojama ne sukaupto įstatinio kapitalo, o pasiskolintų lėšų pagrindu.

Atsiliepimas

Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas prašo atmesti skundą ir Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 5 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Atsakovas teisėtai ir pagrįstai nesuteikė ieškovams Garantijų Kredito sutartyse nustatytu terminu, kadangi Garantijų suteikimo dieną egzistavo Priverstinio vykdymo įvykis. Be to, pagal Kredito sutartis ieškovai turėjo pareigą pateikti nustatytos formos prašymą Atsakovui dėl Garantijų suteikimo ne vėliau kaip prieš 3 darbo dienas (Kredito sutarčių Bendrosios dalies 3.3 p.). Atitinkamai, Garantijų suteikimo dieną konstatavus Priverstinio įvykdymo įvykį, t. y. atsakovui įvertinus nustatyto elektros energijos supirkimo tarifo neigiamą įtaką Kredito sutarčių vykdymui pagal Kredito sutarčių Specialiosios dalies 14.10 ir Bendrosios dalies 15.1.15 punktus, buvo priimtas teisėtas ir pagrįstas sprendimas neišduoti Garantijų. Be to, Ieškovai prašymą dėl Garantijų suteikimo pateikė tik paskutinę Garantijų suteikimo termino dieną (2013 m. kovo 1 d.).

2. Atsakovas teisėtai ir pagrįstai pasinaudojo Kredito sutartyse nustatyta teise vienašališkai nutraukti Kredito sutartis, įvykus Priverstinio vykdymo įvykiui.

2.1. Atsakovas atliko ieškovų kredito rizikos vertinimą tiek Kredito sutarčių sudarymo metu, tiek ir įvykus Priverstinio vykdymo įvykiui. Atitinkamai, (i) nustačius, kad, esant 0,69 Lt/kWh tarifui, paskolų aptarnavimas Kredito sutartyse numatytomis sąlygomis taptų neįmanomas, (ii) įvertinus tai, kad paskolų aptarnavimas buvo numatytas išimtinai iš saulės jėgainių gaminamos elektros energijos pardavimo generuojamų pajamų, todėl elektros energijos supirkimo tarifas turėjo išskirtinę reikšmę atsakovui vertinant kreditų suteikimo sąlygas, (iii) nustačius, jog įvyko Kredito sutartyse apibrėžtas Priverstinio vykdymo įvykis, atsakovas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą nesuteikti ieškovams Kredito sutartyse nustatyto dydžio kredito.

2.2. CK 6.217 straipsnio 5 dalis leidžia sutarties šalims vienašališkai nutraukti sutartį joje numatytais atvejais ir tada, kai sutarties pažeidimas nėra esminis, tačiau šie atvejai sutartyje formuluojami kaip vienašališki jos nutraukimo pagrindai. Tokiais atvejais sutartyje numatyti sutarties nutraukimo pagrindai pagal CK 6.217 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus kvalifikuojančius požymius nevertinami. Šiuo atveju Kredito sutartys aiškiai nustatė sąlygas, kurioms egzistuojant Kredito sutartys gali būti nutraukiamos. Dėl šios priežasties nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad Kredito sutarčių nutraukimas prieštarauja 6.217 straipsnio 5 daliai.

2.3. Ieškovai nepagrįstai ginčija atsakovo byloje pateiktą ieškovų nuostolių paskaičiavimą ir nurodo, jog atsakovas nevykdė bendradarbiavimo pareigos.

2.4. Ieškovai apeliaciniame skunde nepateikė jokių argumentų ar įrodymų, patvirtinančių ieškovų prašomo priteisti negauto pelno (nuostolių) pagrįstumą, o atsakovo pateikti įrodymai patvirtina, kad: 1) ieškovų Projektai visą kreditavimo laikotarpį ir dar ilgiau būtų buvę nuostolingi, t. y. pinigų srautas būtų buvęs nepakankamas kreditui pagal Kredito sutartis aptarnauti; 2) ieškovų negauto pelno apskaičiavimas yra grindžiamas hipotetinėmis elektros energijos supirkimo kainos prognozėmis 25-erių metų terminui, preziumuojant, kad Lietuvoje bus pastatyta Visagino atominė elektrinė; 3) ieškovai pastatė 10 iš 89 saulės jėgainių, nepaisant Kredito sutarčių nutraukimo (šią aplinkybę pripažįsta patys ieškovai), o pateiktame nuostolių paskaičiavime ieškovai neišskiria, kokia yra nuostolių suma šių pastatytų jėgainių atžvilgiu, todėl akivaizdu, kad realaus faktinio negautų pajamų dydžio ieškovai neįrodė; 4) teismo posėdžio metu ieškovų atstovas patvirtino, kad pagal suplanuotą verslo schemą nebuvo planuojama, kad ieškovai uždirbs pelno, t. y. 90 mln. Lt pelną iš projektų buvo planuojama gauti vystytojo bendrovėje UAB „Fortovolt“.

Šalies argumentai

3. Ieškovai nepagrįstai nurodo, kad atsakovas prisiėmė teisinio reguliavimo pasikeitimo (t. y. elektros energijos supirkimo tarifo pasikeitimo) riziką, kadangi Kredito sutartyse šalys aiškiai apibrėžė Priverstinio vykdymo įvykio sąvoką, kuriam įvykus, atsakovas turi teisę atsisakyti suteikti ieškovams kreditą Kredito sutarčių nustatytomis sąlygomis. Tai patvirtina sisteminis Kredito sutarčių nuostatų aiškinimas, atitinkantis sutarčių aiškinimo principus (CK 6.193 str.).

4. Teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovai patys pažeidė esmines Kredito sutarčių sąlygas dėl investicijos į Projektus nuosavomis lėšomis atlikimo.

4.1. Pasisakyti dėl visų byloje pareikštų reikalavimų ir atsikirtimų priimant galutinį teismo sprendimą yra teismo pareiga, todėl teismas, konstatuodamas ieškovų pareigos atlikti investicijas į Projektus nuosavomis lėšomis pažeidimą, neišplėtė ginčo ribų, nes šie argumentai buvo nuosekliai dėstomi atsakovo procesiniuose dokumentuose ir teismo posėdžio metu atsikertant į ieškinį.

4.2. Pažymėtina, kad pats Kredito sutarčių sudarymas savaime nesukėlė atsakovui prievolės suteikti Garantijų ir išmokėti kreditus, kadangi Kredito sutartys buvo sąlyginės, t. y. banko prievolė suteikti kreditus turėjo įsigalioti tik kredito gavėjams įvykdžius Kredito sutarčių Specialiosios dalies 13 punkte išvardytas sąlygas.

4.3. Byloje pateikti įrodymai (2013 m. gruodžio 17 d. specialisto išvada Nr. 5-4/125) patvirtina, jog 8 359 990,00 Lt suma, kurią pagal banko sąskaitos išrašą gavo UAB „Fortovolt“ iš ieškovų, turinti pagrįsti ieškovų nuosavų lėšų investicijas į Projektus, yra UAB „Fortovolt“ sumos (392.000,00 Lt), pasiskolintos iš kredito unijos „Centrinė taupomoji kasa“, daugkartinis perskolinimas ieškovams ir grąžinimas, įforminant tai kaip avansinius mokėjimus pagal rangos sutartį, t. y. vienam ieškovui pervestą paskolos sumą (392 000 Lt) sumokėjus UAB „Fortovolt“, ta pati suma pastarosios įmonės buvo perskolinama kitam ieškovui. Tokiu būdu negalima teigti, kad ieškovai investavo nuosavas lėšas į Projektus, nes galutiniame rezultate rangovas UAB „Fortovolt“ turėjo 392 000,00 Lt sumą, kurią galėjo panaudoti jėgainių įsigijimui ir montavimui, ir 8 359 990 Lt skolą į ieškovus per šių akcininkus. Pažymėtina, jog ieškovų atstovai teismo posėdžio metu šias aplinkybes pripažino.

4.4. Tokių paskolinių santykių taip ieškovų ir rangovo UAB „Fortovolt“ suformavimas ne tik nėra tinkamas Kredito sutarčių Specialiosios dalies 13 punkte nurodytos pareigos atlikti investicijas nuosavomis lėšomis įvykdymas, bet ir atskleidžia ieškovų nesąžiningą ketinimą suklaidinti atsakovą ir įvykdyti Projektus išimtinai remiantis atsakovo suteikiamu finansavimu pagal Kredito sutartis.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Byloje nustatyta, kad ieškovai su atsakovu 2013 m. vasario 15 d. sudarė kredito sutartis, kurių numeriai KRE-146054, KRE-146058, KRE-146059, KRE-146060, KRE-146061, KRE-146062, KRE-146063, KRE-146066, KRE-146072, KRE-146074 (toliau – Kredito sutartys). Visų Kredito sutarčių sąlygos, išskyrus suteikiamų kreditų dydžius, yra analogiškos. Pagal Kredito sutartis atsakovas įsipareigojo suteikti ieškovams Kredito sutartyse nustatyto dydžio kreditus (Kreditas/1), skirtą saulės energijos jėgainių įrengimui (toliau – Investiciniai projektai arba Projektai). Be to, šalys susitarė, kad ieškovų prašymu atsakovas turi teisę jam priimtinomis sąlygomis išleisti ir apmokėti (Kreditas/2) ieškovų prievolių įvykdymo užtikrinimo garantijas (toliau – Garantijos), kurių gavėjas AB LESTO, nustatant šių garantijų išleidimo terminą iki 2013 m. kovo 1 d. Kredito sutarčių Bendrosios dalies 3.1 punktu šalys susitarė, kad kreditas ar bet kuri jos dalis (t. y. ir kredito dalis, skirta Garantijų išleidimui ir apmokėjimui) teikiamas tik esant įvykdytoms šiame punkte nurodytoms bendrosioms išankstinėms kredito suteikimo sąlygoms. Be to, Kredito sutarčių Specialiosios dalies 13 punkte šalys prie Kredito sutarčių Bendrosios dalies 3.1 punkte numatytų bendrųjų išankstinių kredito suteikimo sąlygų numatė papildomas išankstines kredito suteikimo sąlygas.

Atsakovas 2013 m. kovo 1 d. sustabdė savo įsipareigojimų pagal Kredito sutartis vykdymą (atsakovo neeilinio paskolų komiteto 2013 m. kovo 1 d. posėdžio protokolas, t. 2, b. l. 68–69). Ieškovai gavo atsakovo 2013 m. kovo 19 d. raštus, kuriais atsakovas informavo ieškovus, kad nutraukia savo įsipareigojimų pagal Kredito sutartis vykdymą ir, remdamasis Kredito sutarčių Bendrosios dalies 16.3 punktu, nutraukia Kredito sutartis nuo 2013 m. balandžio 5 d. (t. 2, b. l. 19–21). Ieškovai pareiškė ieškinį dėl atsakovo vienašališko Kredito sutarčių nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir nuostolių, kurie, ieškovų teigimu, patirti dėl atsakovo neteisėtų veiksmų ieškovams praradus galimybę vystyti Investicinius projektus, atlyginimo.

Dėl Garantijų išleidimo ir Kredito sutarčių nutraukimo CK 6.217 straipsnio 2 dalyje numatytu pagrindu

Garantijų pateikimo elektros tinklų operatoriui (AB LESTO) pareiga ir terminas joms pateikti ieškovams kilo iš Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatymo bei Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2013 m. vasario 19 d. įsakymo Nr. 1-33 „Dėl energijos iš atsinaujinančių išteklių gamintojo prievolių įvykdymo užtikrinimo pateikimo ir panaudojimo sąlygų ir tvarkos aprašo patvirtinimo“ nuostatų. Pagal nurodytus teisės aktus ieškovas iki 2013 m. kovo 1 d. privalėjo pateikti elektros tinklų operatoriui (AB LESTO) garantijas, garantuojančias elektros tinklų operatoriui, prie kurio tinklų prijungiamos plėtojamos elektrinės, gamintojo (ieškovų) įsipareigojimus plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių išteklių pajėgumus.

Kaip minėta, šalys Kredito sutarčių Specialiosios dalies 14.13 (1) punkte susitarė, kad ieškovų prašymu atsakovas turi teisę jam priimtinomis sąlygomis leisti Garantijas, jeigu ieškovai iki 2013 m. kovo 1 d. tinkamai įvykdys visas išankstines kredito suteikimo sąlygas (Bendrosios dalies 3.1 punktas ir Specialiosios dalies 13.1 punktas). Pagal Kredito sutarčių Bendrosios dalies 3.1.8 punktą, numatantį vieną iš kredito suteikimo ir Garantijų išleidimo bendrųjų išankstinių sąlygų, kreditas suteikiamas ir Garantijos išleidžiamos, jeigu nėra kurio nors iš Priverstinio vykdymo įvykio. Tokiu įvykiu šalys susitarė laikyti esminius ieškovų veiklos reglamentavimo pakeitimus (elektros energijos tarifų nustatymo metodiką, elektros energijos tarifų dydį ir kt.), kurie atsakovo nuomone gali turėti neigiamos įtakos ieškovų finansiniams veiklos rezultatams ir (arba) Kredito sutarčių vykdymui (Kredito sutarčių Specialiosios dalies 14.10 punktas). Esmine neigiama įtaka šalys susitarė laikyti bet kokį įvykį, kuris gali daryti esminę neigiamą įtaką ieškovų sugebėjimams vykdyti Kredito sutartimis prisiimtus įsipareigojimus (Kredito sutarčių Bendrosios dalies 15.1.15 punktas). Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo pozicija, kad, sistemiškai aiškinant minėtų Kredito sutarčių punktų nuostatas, atsakovo įsipareigojimas išleisti iki 2013 m. kovo 1 d. Garantijas buvo siejamas su Priverstinio įvykio nebuvimu.

Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija (toliau – Komisija) 2013 m. vasario 28 d. nutarimu Nr. O3-58 patvirtino elektros energijos, pagamintos naudojant atsinaujinančius energijos išteklius, tarifus 2013 m. II ketvirčiui. Komisija nustatė, kad neintegruotoms į pastatą saulės jėgainėms, kurių įrengtoji galia yra nuo 10 kW iki 100 kW, nuo 2013 m. balandžio 1 d. iki 2013 m. birželio 30 d. bus taikomas 0,69 Lt/kWh elektros energijos supirkimo tarifas. Pažymėtina, kad Kredito sutarčių sudarymo metu buvo taikomas 1,25 Lt/kWh tarifas (Komisijos 2012 m. rugsėjo 28 d. nutarimas Nr. O3-282). Teisinio reglamentavimo pasikeitimą atsakovas laikė Priverstinio vykdymo įvykiu, nes žymiai pasikeitęs elektros energijos supirkimo tarifas turėjo esminės įtakos ieškovų, kaip kreditų gavėjų, kredito rizikai, mokumui ir galimybių tinkamai vykdyti Kredito sutartis vertinimui, tokia ieškovų kredito rizika atsakovui pasidarė nepriimtina, todėl atsakovas nutraukė savo įsipareigojimų vykdymą.

Atsakovas įvykusiu Priverstinio vykdymo įvykiu, susijusiu su teisinio reglamentavimo pasikeitimu, rėmėsi ne tik numatytu terminu neišleisdamas Garantijų, tačiau ir nutraukdamas Kredito sutartis. Pagal CK 6.217 straipsnio 5 dalį vienašališkai sutartis gali būti nutraukta joje numatytais atvejais. Kredito sutarčių Bendrosios dalies 16.3 punktas nustato, kad, įvykus Priverstinio vykdymo įvykiui, atsakovas turi teisę vienašališkai nutraukti sutartis ir paskelbti, jog atsakovo įsipareigojimai išduoti kreditą (jo dalį) yra panaikinami.

Apeliantų teigimu, tiek atsakovas, nutraukdamas Kredito sutartis, tiek pirmosios instancijos teismas nevertino elektros energijos supirkimo tarifo sumažinimo fakto įtakos ieškovų galimybėms tinkamai vykdyti Kredito sutartis, o formaliai konstatavo Priverstinio įvykio buvimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuos apeliantų argumentus paneigia atsakovo paskolų komiteto neeilinio 2013 m. kovo 1 d. posėdžio protokolas, iš kurio matyti, kad ieškovų galimybės toliau vykdyti Kredito sutartis, įvykus minėtam Priverstinio vykdymo įvykiui, buvo vertinamos. Protokole nurodyta, kad, sumažėjus elektros energijos supirkimo tarifui, iškilo poreikis peržiūrėti ieškovų kredito riziką, atnaujinti rizikos vertinimą. Remiantis atsakovo paskolų komitete posėdyje pateiktais skaičiavimais, atsižvelgiant į tai, kad paskolų aptarnavimas buvo numatytas išimtinai iš saulės jėgainių gaminamos elektros energijos pardavimo generuojamų pajamų, buvo nustatyta, jog ieškovų galimybė aptarnauti paskolas keičiasi priklausomai nuo taikomo elektros energijos supirkimo tarifo. Esant 1,25 Lt/kWh tarifui (kuris galiojo vertinant ieškovų kredito riziką prieš pasirašant Kredito sutartis), paskolų aptarnavimas nekeltų problemų ir tokia ieškovų kredito rizika atsakovui būtų priimtina. Esant 1 Lt/kWh tarifui, paskolų aptarnavimo galimybės dar išliktų atsakovui priimtinos, tačiau atsirastų būtinybė peržiūrėti paskolų grąžinimo grafikus. Patvirtinus 0,69 Lt/kWh tarifą, paskolų aptarnavimas tapo neįmanomas. Taigi šie skaičiavimai patvirtina, kad, visų pirma, ieškovų kredito rizikos vertinimas buvo atliekamas tiek prieš sudarant Kredito sutartis, tiek ir įvykus Priverstinio vykdymo įvykiui, antra, vertinimas buvo atliekamas atsižvelgiant būtent į elektros energijos supirkimo tarifą. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentais, kad šio tarifo dydis, kuris pagal ieškovų numatytą veiklos schemą buvo vienintelis jų pajamų šaltinis, turėjo išskirtinę reikšmę atsakovui. Tai patvirtina ir Kredito sutarčių Specialios dalies 14.10 punktas, pagal kurį Priverstiniu vykdymo įvykiu laikomi esminiai kredito gavėjų veiklos reglamentavimo pakeitimai (elektros energijos tarifų nustatymo metodika, elektros energijos tarifų dydis ir kt.), kurie atsakovo nuomone gali turėti neigiamos įtakos kredito gavėjų finansiniams veiklos rezultatams ir (arba) Kredito sutarčių vykdymui. Taigi apeliantų argumentai, kad atsakovas formaliai nutraukė Kredito sutartis ir nevertino ieškovų kredito rizikos po elektros energijos supirkimo tarifų pakeitimo, nepasitvirtino.

Aplinkybė, kad Kredito sutartyse nėra numatyta žemiausia elektros energijos supirkimo tarifo riba, nuo kurios atsakovas būtų galėjęs atsisakyti išleisti Garantijas ir nutraukti sutartis, nesudaro pagrindo kitaip aiškinti Kredito sutarčių Specialiosios dalies 14.10 punkto, pagal kurį atsakovui suteikta teisė vertinti ieškovų veiklos reglamentavimo pakeitimus. Kadangi atsakovas Priverstinio vykdymo įvykį, kaip pagrindą nutraukti Kredito sutartis, nustatė tik po to, kai iš naujo atliko ieškovų kredito rizikos vertinimą, atmestini apeliantų argumentai dėl Kredito sutarčių nutraukimo apsimestiniu pagrindu. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas pateikė pakankamai argumentų ir įrodymų, patvirtinančių, jog minėtas elektros energijos supirkimo tarifų sumažinimas (44,8 proc.) sudarė pagrindą atsakovui šį faktą pagrįstai laikyti Priverstiniu vykdymo įvykiu.

Apeliantai ginčija atsakovo atliktus paskaičiavimus, kuriais remiantis atsakovas Priverstinio vykdymo įvykį dėl tarifų pasikeitimo pripažino turinčiu esminę (neigiamą) įtaką ieškovų galimybėms tinkamai vykdyti Kredito sutartis ir tuo pagrindu nutraukė sutartis. Teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovo į bylą pateiktus skaičiavimus (t. 3, b. l. 100–104), neturi pagrindo jais abejoti, nes atsakovo skaičiavimai yra pagrįsti Kredito sutarčių sąlygomis, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jais vadovavosi. Apeliantų teigimu, atsakovas įskaičiavo ir Garantijų sumas, nors jos ieškovams net neturėjo būti išmokėtos. Teisėjų kolegija pažymi, kad Garantijų išleidimui ir apmokėjimui Kredito sutartyse yra numatyta konkreti kredito dalis, o atsakovo įsipareigojimas pagal Kredito sutarčių nuostatas apima ir įsipareigojimus, susijusius su Garantijų išleidimu, todėl apskaičiuojant atsakovo įsipareigojimų dydį eliminuoti sumą, skirtiną Garantijų išleidimui, yra nepagrįsta. Apeliantai nesutinka su tuo, kad atsakovas į skaičiavimus įtraukė akcininkų paskolų palūkanų dydį, nes pagal ieškovų akcininkų paskolų suteikimo sąlygas palūkanos nebuvo skaičiuojamos. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad visos sutartys paprastai sudaromos rinkos sąlygomis, todėl paskolos sutartyse numatomos palūkanos. Dėl apeliantų nurodytų akivaizdžių skaičiavimo klaidų, nurodant tarifą, pažymėtina, kad atsakovo paskaičiavimuose naudotas elektros energijos supirkimo tarifas nurodytas teisingas, t. y. 0,69 Lt Lt/kWh. Tiesiog, kaip teigia atsakovas, pateiktoje formulėje buvo įvertintas saulės jėgainių gamintojų nurodytas įrangos našumas, kuris pirmaisiais metais yra 97 proc. ir toliau mažėja. Tokia skaičiavimo metodika yra nurodyta paskaičiavimo pastabose. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovas turėjo pagrindą elektros energijos supirkimo tarifų žymų sumažėjimą (44,8 proc.) vertinti kaip Priverstinio vykdymo įvykį, suteikiantį teisę atsakovui neišleisti Garantijų iki 2013 m. kovo 1 d.

Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apeliantų argumentus dėl atsakovo nevykdytos bendradarbiavimo ir kooperavimosi pareigos (CK 6.200 str. 2 d.). Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu buvo nustatyta, kad patys ieškovai nepateikė jokių konkrečių pasiūlymų dėl Kredito sutarčių vykdymo, žymiai sumažėjus elektros energijos supirkimo tarifui. Tuo tarpu atsakovas, kaip finansų įstaiga, kuriai pareigą valdyti kredito riziką nustato ne šalių susitarimas, bet viešosios teisės normos, kurių paskirtis – užtikrinti finansų įstaigų sistemos stabilumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijos 2014 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-56/2014), įvykus Priverstinio vykdymo įvykiui, neturėjo pareigos prisiimti su ieškovų veikla susijusios rizikos, ypač kai ieškovų kredito rizika atsakovui tapo nepriimtina.

Apeliantų nuomone, elektros energijos supirkimo tarifų pasikeitimas nebuvo pakankama Kredito sutarčių nutraukimo sąlyga dar ir todėl, kad atsakovas turėjo įvertinti Kredito sutarčių sudarymo riziką aktualaus teisinio reguliavimo kintamumo prasme, t. y. atsakovas žinojo, kad ieškovams reikšmingas teisinis reglamentavimas keisis. Be to, elektros energijos supirkimo tarifų pasikeitimas buvo jau iš anksto aptartas Kreditų sutartyse. Teisėjų kolegija pažymi, kad Kredito sutarčių Specialiosios dalies 14.7–14.9 punktuose yra aptartos trys galimos situacijos, t. y. atsakovo teisė panaudoti ieškovų specialios paskirties sąskaitoje esančias lėšas įprastu Kredito sutarčių vykdymo atveju (14.7 p.), padidintos rizikos atvejais – kai elektros energijos supirkimo tarifas bus lygus 1 Lt/kWh (14.8 p.) ir mažesnis nei 1 Lt/kWh (14.9). Nesutiktina su apeliantų argumentais, kad šiomis nuostatomis atsakovas numatė visus galimus elektros energijos supirkimo tarifus, vykdant Kredito sutartis. Aptariamos nuostatos reglamentuoja labai konkretų dalyką – specialios paskirties sąskaitoje esančių lėšų panaudojimą, o ne kreditų suteikimo sąlygas. Atsakovas yra teisus, atsiliepime į apeliacinį skundą teigdamas, kad minėtos nuostatos turi būti vertinamos kartu su kitomis Kredito sutarčių nuostatomis, t. y. Specialiosios dalies 14.14 (3) ir 14.10 punktais. Kredito sutarčių Specialiosios dalies 14.14 (3) punktas nustato, kad, atsakovui neišleidus Garantijų iki 2013 m. kovo 1 d. arba Garantijų gavėjui grąžinus jas atsakovui, arba pasibaigus Garantijų galiojimo terminui, atsakovas iš Kredito/2 dalies suteiks kredito gavėjams kreditą į Investicinius projektus investuotos kredito gavėjų nuosavos dalies refinansavimui, kai elektros energijos supirkimo tarifas bus ne mažesnis kaip 1 Lt/kWh. Minėta, kad pagal Kredito sutarčių Bendrosios dalies 3.1.8 punktą viena iš Garantijų išleidimo sąlygų yra Priverstinio vykdymo įvykio nebuvimas, o šiuo įvykiu laikomi esminiai kredito gavėjų veiklos reglamentavimo pakeitimai (elektros energijos tarifų dydis), kurie atsakovo nuomone gali turėti neigiamos įtakos ieškovų finansiniams veiklos rezultatams ir (arba) Kredito Sutarčių vykdymui. Kredito sutarčių Bendrosios dalies 16.3 punktas nustato, kad, įvykus Priverstinio vykdymo įvykiui, atsakovas turi teisę vienašališkai nutraukti sutartis ir paskelbti, jog atsakovo įsipareigojimai išduoti kreditą (jo dalį) yra panaikinami. Taigi, sistemiškai aiškinant šias Kreditų sutarčių nuostatas, darytina išvada, kad šalys aiškiai susitarė, kokios aplinkybės bus laikomos Priverstinio vykdymo įvykiu, nurodant, jog viena iš tokių aplinkybių yra elektros energijos supirkimo tarifų pasikeitimas, turintis neigiamos įtakos ieškovų galimybėms tinkamai vykdyti Kredito sutartis. Ieškovų argumentai dėl atsakovo prisiimtos teisinio reguliavimo pasikeitimo rizikos prieštarauja Kredito sutarčių esmei. Atsakovo pateikti paskaičiavimai papildomai patvirtina, kad, elektros energijos supirkimo tarifui esant mažesniam nei 1 Lt/kWh, ieškovų kredito rizika atsakovui tampa nepriimtina. Kredito sutartyse aiškiai įvardijus elektros energijos supirkimo tarifo įtaką atsakovo įsipareigojimų vykdymui, atmestini ieškovo argumentai dėl neteisėto Kredito sutarčių nutraukimo tuo pagrindu, kad atsakovas prisiėmė tarifo pasikeitimo riziką.

Dėl Kredito sutarčių nutraukimo CK 6.217 straipsnio 1 dalyje numatytu pagrindu

Apeliantai teigia, kad pirmosios instancijos teismas Kredito sutarčių nutraukimo teisėtumą motyvavo pagrindu (CK 6.217 str. 1 d.), kuriuo nesirėmė pats atsakovas, nutraukdamas sutartis, tokiu būdu nepagrįstai išplėtė šalių ginčo ribas. CK 6.217 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties neįvykdo ar netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs ieškovų pareigos investuoti nuosavas lėšas į Investicinius projektus pažeidimą, tai įvertinimo kaip papildomą aplinkybę, patvirtinančią atsakovo veiksmų nutraukiant Kredito sutartis teisėtumą.

Pagal CPK 265 straipsnio 1 dalį, priimdamas sprendimą, teismas įvertina įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, koks įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar ieškinys yra tenkintinas. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad įrodinėjimo dalyką lemia ginčo šalių reikalavimų ir atsikirtimų pagrindai (Lietuvos Aukščiausio Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-221/2008). Nagrinėjamu atveju atsakovas atsiliepime į ieškinį (t. 2, b. l. 65), kituose procesiniuose dokumentuose ir pirmosios instancijos teismo posėdžiuose išsamiai pasisakė dėl ieškovų padaryto Kredito sutarčių pažeidimo ir pateikė tai patvirtinančius įrodymus. Atsakovo teigimu, prasidėjus ikiteisminiam ginčui dėl Kredito sutarčių nutraukimo pagrįstumo, jis papildomai revizavo ieškovų pateiktus duomenis dėl jų nuosavų investicijų į Investicinius projektus ir nustatė šios ieškovų pareigos pažeidimą. Pirmosios instancijos teismas vertino šią atsakovo poziciją ir toks vertinimas negali būti pripažįstamas ginčo ribų išplėtimu.

Dėl ieškovų pareigos atlikti savo investicijas į Investicinius projektus teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Kredito sutarčių Specialiosios dalies 13.1 (6) punktą ieškovai įsipareigojo iki pirmosios kreditų išmokos išdavimo arba pirmosios Garantijų išleidimo dienos pateikti atsakovui priimtinos formos ir turinio dokumentus, patvirtinančius, kad ieškovai nuosavomis lėšomis apmokėjo nurodytą dalį Investicinių projektų išlaidų. Minėta, kad Kredito sutarčių Bendrosios dalies 3.1 ir Specialiosios dalies 13 punktu šalys susitarė, kad kreditas ar bet kuri jos dalis (t. y. ir kredito dalis, skirta Garantijų išleidimui ir apmokėjimui) teikiamas tik esant įvykdytoms bendrosioms ir papildomoms išankstinėms kredito suteikimo sąlygoms. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą pagrįstai teigia, kad pats Kredito sutarčių sudarymo faktas savaime nesukėlė atsakovui įsipareigojimo suteikti kreditus ir išleisti Garantijas, nes sutartys buvo sąlyginės. Taigi atsakovo įsipareigojimų suteikti kreditus ir išleisti Garantijas vykdymas priklausė nuo minėtos ieškovų pareigos tinkamo įvykdymo. Pagal Kredito sutarčių sąlygas ieškovas iki 2013 m. kovo 1 d. turėjo pateikti duomenis apie 4 050 000 Lt nuosavų lėšų investiciją į Investicinius projektus, o paskutinę kreditų dalies išmokėjimo dieną – duomenis apie 9 mln. Lt nuosavų lėšų investiciją. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, ieškovai 2013 m. vasario 28 d. pateikė atsakovui suvestinius memorialinius orderius, kuriuose pademonstruoti ieškovų pervedimai Investicinių projektų rangovui UAB „Fortovolt“, kurių suma yra apie 9 mln. Lt. Vertindamas minėtos ieškovų pareigos vykdymą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į 2013 m. gruodžio 17 d. specialisto išvadą, pateiktą atliekant ikiteisminį tyrimą dėl galimo kreditinio sukčiavimo. Šioje išvadoje nustatyta, kad UAB „Fortovolt“ tarpusavio atsiskaitymams su fiziniais asmenimis ir bendrovėmis naudojo kredito unijos „Centrinė taupomoji kasa“ suteiktą paskolą – 392 000 Lt. Naudojant šią paskolą UAB „Fortovolt“ per laikotarpį nuo 4 iki 30 min. atliko 39 pervedimus (8 790 015 Lt) ieškovų akcininkams. Ieškovų akcininkai tuo pačiu laikotarpiu 39 pervedimais pervedė tas pačias iš UAB „Fortovolt“ gautas lėšas ieškovams. Ieškovai tuo pačiu laikotarpiu 37 pervedimais pervedė 8 359 990 Lt atgal UAB „Fortovolt“ pagal rangos sutartis. Taigi 8 359 990 Lt suma, kurią iš ieškovų gavo UAB „Fortovolt“, yra tos pačios sumos (392 000 Lt), kurią UAB „Fortovolt“ pasiskolino iš kredito unijos, daugkartinis perskolinimas ieškovams ir grąžinimas, įforminant tai kaip avansinius mokėjimus pagal rangos sutartis, t. y. vienam ieškovui pervestą paskolos sumą (392 000 Lt) sumokėjus UAB „Fortovolt“, ta pati suma pastarosios įmonės buvo perskolinama kitam ieškovui. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad ieškovai neįrodė, jog nuosavomis lėšomis būtų prisidėję prie Investicinių projektų. Atsakovas teisingai nurodo, kad tokių paskolinių santykių tarp ieškovų ir rangovo UAB „Fortovolt“ suformavimas nėra laikytinas tinkamu Kredito sutarčių Specialiosios dalies 13.1 (6) punkto sąlygos įvykdymu. Tokiu būdu ieškovai padarė esminį Kredito sutarčių pažeidimą, kuris egzistavo jau Kredito sutarčių nutraukimo metu, tačiau paaiškėjo tik po to, kai atsakovas papildomai revizavo ieškovų pateiktus duomenis dėl minėtos pareigos vykdymo.

Dėl nurodytų aplinkybių visumos teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovų apeliacinio skundo argumentai nesudaro įstatyme nustatytų pagrindų naikinti apeliacine tvarka skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Šios nuostatos taikomos priteisiant išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo pagalbą pirmosios, apeliacinės instancijos ir kasaciniame teisme (CPK 98 str. 3 d.). Atsakovas patyrė 12 100 Lt (3 504,40 Eur) išlaidų, susijusių su atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimu. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnes, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Lietuvos Respublikos teisingumo ministras, atsižvelgdamas į Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimą, 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtino Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, į kurias turi atsižvelgti teismai, priteisdami šalims jų turėtas atstovavimo išlaidas. Teisėjų kolegija, įvertinusi ginčo pobūdį, bylos sudėtingumą, advokato kontoros atsakovui teikiamų paslaugų pastovumą ir Rekomendacijų 8.11 punktą, daro išvadą, kad būtinos ir pagrįstos atsakovo išlaidos advokato pagalbai Lietuvos apeliaciniame teisme apmokėti yra 1 000 Eur.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325–333 straipsniais,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovui AB bankui „FINASTA“ (j. a. k. 301502699) iš ieškovų UAB „Sun investments“ (j. a. k. 302662621), UAB Solar joy (j. a. k. 302882699), UAB RD power (j. a. k. 302885243), UAB FV energijos (j. a. k. 302885631), UAB Tyros energijos (j. a. k. 302883107), UAB Spindulio energijos (j. a. k. 302885282), UAB FDR solar (j. a. k. 302883032), UAB Solar Holding (j. a. k. 302861089), UAB DV energijos (j. a. k. 302882717) ir UAB Švarios saulės (j. a. k. 302880171) lygiomis dalimis 1 000 (vieną tūkstantį) Eur bylinėjimosi išlaidų, iš kiekvieno po 100 (vieną šimtą) Eur.

TeisėjaiDanguolė MartinavičienėDanutė MilašienėVigintas Višinskis