Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų kolegija, susidedanti iš

atsakovui G. Š.

atsakovo Vilniaus apskrities viršininko administracijos atstovei L. M.

tretiesiems asmenims D. Č. , D. K.

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų G. Š. ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos apeliacinius skundus dėl Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2009 m. birželio 18 d. sprendimo, civilinėje byloje pagal ieškovo G. Č. ieškinį atsakovams G. Š. ir Vilniaus apskrities viršininko administracijai dėl pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia. Tretieji asmenys - D. Č. , D. K. , M. Z. , M. D. ,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismas taip pat atmetė atsakovo G. Š. priešieškinį ieškovui G. Č. dėl įpareigojimo pašalinti nuosavybės teisės pažeidimus.

Be to, iki minėto žemės sklypo pardavimo G. Š. , dalimi šio sklypo (apie 0,0104 ha) teisėtai naudojosi G. Č. , kuris jame augino daržoves, pastatė šiltnamį. Teismas pažymėjo, kad atsakovai nepaneigė ieškovo ir trečiųjų asmenų teiginių, kad minėtas žemės sklypas jiems naudotis buvo suteiktas 1988-1990 metais buvusio Akmenynės kolūkio valdymo organų, kurie pagal tuo metu galiojančius įstatymus turėjo teisę tai daryti, sprendimais. Atsakovas Vilniaus apskrities viršininko administracija faktiškai pripažino, kad G. Č. ir kiti minėto daugiabučio gyvenamojo namo gyventojai, teisėtai naudojasi žemės sklypu prie šio namo. Be to, už 0,06 ha minėto žemės sklypo G. Č. 2000-2001 metais mokėjo žemės mokestį, kas taip pat patvirtina naudojimosi šiuo žemės sklypu teisėtumą. Teismo teigimu, atsakovai nepaneigė ieškovo teiginio, kad žemės mokestį jis mokėjo būtent už šį žemės sklypą. Teismas pažymėjo, kad ir pats atsakovas G. Š. pripažindavo, kad G. Č. yra teisėtas žemės sklypo naudotojas, nes sudarant perkamo žemės sklypo ribų paženklinimo-parodymo aktą, nurodė jį kaip gretimo žemės sklypo naudotoją.

Tokiu būdu teismas padarė išvadą, kad 2005-08-29 Vilniaus apskrities viršininko įsakymas Nr.2.3-7675-85, kuriuo pagrindu 2005-09-08 Šalčininkų rajono 1 notaro biure patvirtinta pirkimo-pardavimo sutartis, pagal kurią Lietuvos Respublikos valstybė, atstovaujama Vilniaus apskrities viršininko administracijos, už 1309,00 Lt G. Š. pardavė 0,0682 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, todėl yra niekiniai ir negalioja.

1) teismas nepagrįstai konstatavo, jog atsakovai nepaneigė ieškovo ir trečiųjų asmenų teiginių, kad minėtas žemės sklypas jiems naudotis buvo suteiktas 1988-1990 metais buvusio Akmenynės kolūkio valdymo organų, kurie pagal tuo metu galiojančius įstatymus turėjo teisę tai daryti, sprendimais. Teigia, kad pagal įrodinėjimo taisykles ieškovas privalo pagrįsti bei įrodyti jo teikiamus faktus bei aplinkybes, o ne atsakovas privalo įrodinėti bei neigti tai, ko ieškovas neįrodė;

2) teismas vienašališkai vadovavosi neįrodytomis bei nepagrįstomis ieškovo aplinkybėmis, kad ginčo žemės sklypas namo bendrasavininkams, išskyrus G. Č. , buvo suteiktas 1988 metais, o G. Č. – 1990 metais, kad jis tą sklypą perėmė iš Krasnodomskio. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad žemės naudojimui turi būti pagrindas, tačiau ieškovas nepateikė, neįrodė nei ginčo žemės naudojimo, nei jos nuomos pagrindų. Teigia, kad tam, kad žemės sklypas būtų valdomas nuomos teisėmis, jis turėjo būti suteiktas. Todėl ieškovo argumentą, kad jis mokėjo žemės mokestį už žemę, pirmosios instancijos teismas turėjo atmesti kaip nepakankamai įrodantį nuomos ar panaudos santykių buvimą, kadangi nėra aišku už kokią žemę tas mokestis buvo mokamas ir kokiais pagrindais buvo mokamas. Be to, apelianto nuomone, nesant įrodymų apie ieškovo ir trečiųjų asmenų žemės nuomos ar naudojimosi santykius, nebuvo privaloma jų visų nurodyti sudarant perkamo žemės sklypo ribų paženklinimo – parodymo aktą, todėl šis aktas yra teisėtas ir galiojantis.

1) teigia, kad naudojamo žemės sklypo plotas prie pastatų pagal planą iš nekilnojamojo daikto kadastro duomenų bylos sudaro 0,0754 ha. Atsakovas G. Š. 2005-09-08 įsigijo prie esamų pastatų nuosavybėn mažesnį plotą, o būtent 0,0682 ha žemės sklypą. Apeliantas taip pat pažymi, kad ieškovas, pasirašęs žemės sklypo ribų paženklinimo – parodymų akte, sutiko su G. Š. žemės sklypo ribomis. Apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad šis aktas turėjo būti suderintas su visais žemės sklypo naudotojais (trečiaisiais asmenimis), nes LR Žemės ūkio ministro 2002-12-30 įsakymu patvirtintos nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų ir kadastro duomenų surinkimo bei tikslinimo taisyklės to nereikalaują;

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies.

Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu Civilinio kodekso 1.80 str. 1 d. pagrindu.

Valstybinės žemės pirkimo pardavimo sutartis nėra tipinė privatinėje teisėje paplitusi sandorių rūšis, kai privatus fizinis ar juridinis asmuo (savininkas) perleidžia jam nuosavybės teise priklausantį turtą kitam asmeniui. Šiuo atveju tam tikra valstybės institucija, pagal įstatymus įgaliota valstybės vardu sudaryti sandorį, veikia kaip viešosios teisės subjektas. Valstybė, per įstatymų leidėjus priimdama Lietuvos Respublikos Žemės reformos įstatymą, prisiėmė įsipareigojimą, esant atm tikroms sąlygoms, iki tol buvusią valstybinę žemę perleisti privatiems asmenims. Viena iš asmenų, turinčių teisę įsigyti valstybinę žemę, kategorijų yra privačių namų valdų savininkai (Žemės reformos įstatymo 8-9 straipsniai). Šio įstatymo 9 str. 4 d. numato, jog tuo atveju, kai gyvenamasis namas priklauso keliems savininkams, piliečiams parduodamas bendras namų valdos naudojamas žemės sklypas; ne žemės ūkio veiklai žemė parduodama Vyriausybės nustatyta tvarka (Žemės reformos įstatymo 8 str. 2 d.). Šios įstatymo normos priskirtinos viešosios teisės sričiai ir yra imperatyvaus pobūdžio. Tokiu būdu, sandoriui neatitinkant reikalavimų, kurie keliami valstybinės žemės pirkimo- pardavimo sutarčių sudarymo tvarkai, sandoris gali būti pripažįstamas negaliojančiu kaip prieštaraujantis imperatyvioms įstatymo normoms. Teismas būtent šiuo pagrindu pripažino negaliojančia valstybinės žemės pirkimo- pardavimo sutartį, sudarytą su atsakovu G. Š. . Teisėjų kolegija pažymi, jog sandorį pripažinti negaliojančiu šiuo pagrindu galima tik tokiu atveju, jeigu byloje yra įrodytas jo prieštaravimas teisės aktuose nustatytai tokių sandorių sudarymo tvarkai. Tokiu pažeidimu gali būti pripažįstamas ir gretimų žemės sklypų naudotojų teisių pažeidimas. Tačiau pagal bylos duomenis, šį pažeidimą teismas konstatavo nenustatęs ir neįvertinęs visų reikšmingų faktinių aplinkybių, todėl teismo išvada dėl sandorio prieštaravimo imperatyvioms įstatymų nuostatoms negali būti pripažįstama teisėta bei pagrįsta.

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl valstybinės žemės pirkimo pardavimo sutarties teisėtumo parduodant atsakovui žemės sklypą prie jam nuosavybės teise priklausančio parduotuvės pastato bei ieškovo teisės pirkti naudojamą valstybinės žemės sklypą prie daugiabučio gyvenamojo namo, santykio. Atsakovui suformuotas ir parduotas žemės sklypas parduotuvei eksploatuoti, ieškovas įrodinėja, kad dalį parduoto žemės sklypo jis faktiškai naudoja kaip daržą, be to, jame yra ieškovui priklausantys statiniai.

Ginčijamos žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu bei ginčijamo administracinio akto (Vilniaus apskrities viršininko 2005-08-29 įsakymo) priėmimo metu valstybinių žemės sklypų pardavimo tvarką reglamentavo Lietuvos Respublikos Žemės reformos įstatymas (2004 m. rugpjūčio 7 d. įstatymo redakcija) bei Lietuvos Respublikos Žemės įstatymas (2005 m. liepos 21 d. įstatymo redakcija).

Teisę pirkti naudojamą žemės sklypą atsakovas įgijo Lietuvos Respublikos Žemės įstatymo 10 str. 5 d. 1 p. pagrindu, kuris nustato, jog valstybinės žemės sklypai parduodami be aukciono, jeigu jie užstatyti fiziniams ir juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančiais statiniais ar įrenginiais. Šiuo atveju valstybinės žemės sklypai parduodami tokio dydžio, kuris būtinas statiniams ar įrenginiams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį.

Ieškovo teisę pirkti naudojamą valstybinės žemės sklypą numato Lietuvos Respublikos Žemės reformos įstatymo 9 str. 2 d., kurioje nustatyta, kad asmenims prie nuosavybės teise priklausančių pastatų ir statinių parduodami teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų ploto ir ribų žemės sklypai. Kaimo vietovėje ir po 1995 m. birželio 1 d. miestams priskirtoje teritorijoje parduodami ne didesni kaip 2,0 ha sodybos (namų valdos) žemės sklypai. Kai pagal įstatymus atskiros sodybos (namų valdos) naudojamo žemės sklypo plotas ir ribos nebuvo nustatyti ir nėra parengtų techninės apskaitos bylų, parduodama atskiros sodybos (namų valdos) žemė, kurią užima sodybos statiniai, sodas, kiti sodybos želdiniai, kiemas ir sodyboje nuolat daržui naudojamas žemės sklypas. Paprastai parduodamas žemės sklypas turi būti sodybos teritorijoje, atitikti sodybos (namų valdos) eksploatacijos reikalavimus ir turi būti nustatytas teritorijų planavimo dokumentuose. To paties straipsnio 4 d. nustatyta, jog tuo atveju, kai gyvenamasis namas priklauso kartu keliems savininkams, fiziniams asmenims parduodamas bendras namų valdos naudojamas žemės sklypas, pažymėtas namų valdos techninės apskaitos byloje ir teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų ribų, bet ne didesnis kaip nustatyta įstatyme vienai namų valdai, o to paties straipsnio 6 d. nustatyta, jog žemės sklypai prie daugiabučių gyvenamųjų namų parduodami tokio ploto ir ribų, kaip nustatyta teritorijų planavimo dokumentuose.

Kadangi pagal Lietuvos Respublikos Žemės reformos įstatymo 10 str. 1 d. nustatytą eiliškumą tiek ieškovas, tiek atsakovas patenka į tą pačią eilę (16-ąją) įsigyti ne žemės ūkio paskirties žemę, jų teisų ir interesų pusiausvyra turi būti nustatoma atsižvelgiant į tai, ar ginčijamą žemės sklypo dalį pagal paminėtų teisės aktų nuostatas turėtų teisę pirkti ieškovas, ar atsakovas. Tuo pačiu teisėjų kolegija pažymi, kad būtent ieškovas turi nurodyti, kokia jo faktiškai naudojamo namų valdos žemės sklypo dalis buvo parduota atsakovui, t.y. apibrėžti teisės pažeidimo ribas, plotą bei dislokaciją privalo ieškovas, kadangi, kaip minėta, nei ieškinyje, nei bylos nagrinėjimo metu nebuvo remiamasi argumentu, kad visas atsakovui parduotas žemės plotas buvo naudojamas ieškovo. Nepaisant to, pirmosios instancijos teismas, nenustatęs teisės pažeidimo ribų bei apimties, pripažino negaliojančia atsakovo sudarytą valstybinės žemės pirkimo pardavimo sutartį visa apimtimi. Šioms aplinkybėms įrodyti bei pagrįsti būtina parengti žemės sklypo planą dėl ginčo žemės ploto, kadangi žemės sandorio privaloma dalis yra žemės sklypo planas, parengtas nustatyta tvarka (Lietuvos Respublikos Žemės įstatymo 30 str.), todėl toks planas yra privaloma ir teismo sprendimo dalis, o tai reiškia, jog ir - būtinas atitinkamo ieškinio elementas.

Dėl valstybinės žemės ne žemės ūkio reikmėms pardavimo tvarkos

Vienas iš Žemės reformos įstatymo tikslų yra įgyvendinti piliečių teisę į žemės nuosavybę ir naudojimą įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis grąžinant nusavintą žemę bei parduodant ar išnuomojant valstybinę žemę (Žemės reformos įstatymo 2 straipsnis). Šiuo įstatymu nustatyta, kad valstybinė žemė ne žemės ūkio veiklai parduodama Vyriausybės nustatyta tvarka (Žemės reformos įstatymo 8 straipsnio 6 punktas); atskirai sodybai (namų valdai) paprastai parduodamas žemės plotas faktiškai yra sodybos užimamose ribose, tačiau ne didesnis negu nustatyti dydžiai (Žemės reformos įstatymo 9 straipsnio 4, 5 punktai). Vyriausybė 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtino naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisykles (toliau – Taisyklės). Taisyklių 2.1 punkte nustatyta, kad asmenys pagal šias Taisykles gali įsigyti nuosavybėn naudojamus namų valdų žemės sklypus. Namų valdų žemės sklypams priskiriami žemės sklypai prie daugiabučių namų. Šie žemės sklypai parduodami bendrosios dalinės nuosavybės teise pagal detaliuosius planus, o jeigu tokie planai neparengti - pagal nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byloje esančius žemės sklypų planus arba žemėvaldų projektus (planus) (kaimo gyvenamojoje vietovėje).

Byloje nėra duomenų, ar buvo parengtas daugiabučio gyvenamojo namo naudojamo žemės sklypo detalusis planas. Nustatyti naudojamo žemės sklypo plotą pagal nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byloje esančius žemės sklypų planus taip pat nėra galimybės, nes teismui pateiktoje nekilnojamojo turto kadastro ir registro dokumentų byloje Nr. 85/8295 žemės sklypo plano nėra. Joje yra tik schema (kadastro dokumentų bylos 1 lapas), kurioje pavaizduotas statinių išsidėstymas, tačiau žemės sklypas nėra apibrėžtas, duomenų apie jo plotą nėra ir kituose šios bylos lapuose. Byloje taip pat nėra duomenų apie Kurmelionių kaimo žemėvaldų projektus. Tai reiškia, jog ieškovas, reikšdamas byloje reikalavimą panaikinti sandorį, nepateikė įrodymų, kuriais remiantis būtų galimybė konstatuoti jo teisės pirkti namų valdai naudojamą žemės sklypą, pažeidimą.

Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad byloje yra tam tikrų duomenų, duodančių pagrindą manyti, jog toks pažeidimas gali egzistuoti. Visų pirma, ieškovo argumentus, jog atsakovui buvo parduota ir dalis jo naudojamo žemės sklypo, iš dalies patvirtina byloje pareikštas priešieškinis: atsakovas prašo įpareigoti ieškovą nusikleti laikino pobūdžio statinius (šiltnamį ir metalinį garažą) nuo atsakovui priklausančio (t.y. jam parduoto ) žemės sklypo. Todėl byloje aktualu, kada šie statiniai toje konkrečioje vietoje buvo pastatyti. Ieškovas tvirtina, kad garažas yra pažymėtas jau minėtoje kadastro dokumentų byloje esančioje schemoje, tačiau, nesant daugiabučio gyvenamojo namo namų valdos žemės sklypo plano ar žemėvaldos projekto, nėra galimybės nustatyti, ar iš tiesų šie laikino pobūdžio statiniai patenka į žemės sklypą, kuris aptariamų teisės aktų nustatyta tvarka galėtų ir turėtų būti parduodamas daugiabučio gyvenamojo namo bendraturčiams.

Savo ruožtu, atsakovas, remiantis Taisyklių 2.4., turėjo teisę pirkti valstybinės žemės sklypą, reikalingą įsigytiems parduotuvės statiniams ir įrenginiams eksploatuoti pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį; šie žemės sklypai parduodami pagal detaliuosius planus arba žemėvaldų projektus (planus) (kaimo gyvenamojoje vietovėje). Taisyklėse (3 punktas) taip pat nustatyta, kad prie nuosavybės teise priklausančių statinių ir įrenginių parduodami tik tie žemės sklypai, kurių ribos ir plotai pažymėti detaliuosiuose planuose, žemėvaldų projektuose (planuose) (kaimo gyvenamojoje vietovėje) arba nekilnojamojo daikto kadastro duomenų bylose esančiuose žemės sklypų planuose, kai parduodami namų valdų žemės sklypai, ir tik tokio dydžio, kuris būtinas esamiems statiniams ir įrenginiams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį. Namų valdų žemės sklypai gali būti parduodami pagal nekilnojamojo daikto kadastro duomenų bylose esančius žemės sklypų planus, jeigu nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byloje nurodytos žemės sklypo ribos atitinka namų valdos eksploatavimo reikalavimus. Taigi, byloje aktualu ne tik nustatyti, ar ginčo žemės sklypas (kuris, minėta, byloje netgi nėra tiksliai identifikuotas), buvo naudojamas ieškovo ir kitų namo bendraturčių namų valdai, bet ir tai, ar toks naudojimas atitinka paminėta nuostatas, atsižvelgiant taip pat ir į specifinį, taisyklių 4 punkte nustatytą reglamentavimą kaimo gyvenamosiose vietovėse, o būtent, jeigu namų valdos naudojamo žemės sklypo plotas ir ribos nebuvo nustatyti pagal įstatymus ir nėra parengtų nekilnojamojo daikto kadastro duomenų bylų, parduodama namų valdos žemė, kurią užima statiniai, sodas, kiti sodybos želdiniai, kiemas ir sodyboje nuolat daržui naudojamas žemės sklypas. Parduodamas žemės sklypas paprastai turi būti sodybos teritorijoje, atitikti namų valdos eksploatavimo reikalavimus, jo ribos turi būti nustatytos parengtame naujame detaliajame plane arba žemėvaldų projekte (plane) (kaimo gyvenamojoje vietovėje).

Teisėjų kolegija, apibendrindama aptartas teisės normas, konstatuoja, kad valstybinės žemės ne žemės ūkio veiklai pardavimą privačion nuosavybėn reglamentuojančiose teisės normose nustatyta žemės sklypų ribų tikslinimo pagal namų valdos techninės apskaitos bylų duomenis, atsižvelgiant į faktiškai užimamo žemės sklypo ribas, tvarka ir teisė namų valdų savininkams pirkti žemės sklypą tokio dydžio, kokį faktiškai užima namų valda, jeigu užimamo sklypo dydis neviršija įstatymu leidžiamo pirkti maksimalaus sklypo dydžio. Tačiau, byloje nesant duomenų apie daugiabučio gyvenamojo namo bendraturčių naudojamo žemės sklypo plotą, nesant šio žemės sklypo plano, taip pat, nesant kaimo žemėvaldų projekto (plano), nėra galimybės nustatyti, ar ginčijamas apskrities viršininko sprendimas bei su atsakovu sudarytas žemės sandoris iš tiesų pažeidžia ieškovo bei kitų namo bendraturčių teises bei teisėtus interesus tuo aspektu, kad jie praranda galimybę realizuoti savo teisę į naudojamos valstybinės žemės pirkimą, kuri, kaip minėta, įtvirtinta Lietuvos Respublikos Žemės reformos įstatyme bei jo įgyvendinimo tvarką reglamentuojančiose poįstatyminių teisės aktų nuostatose.

Dėl gretimų žemės sklypų ribos derinimo tvarkos

N. T. nenustatyta sklypų ribų tarp gretimų valdų savininkų (žemės naudotojų) tikslinimo tvarka. Ribų derinimo tvarka nustatyta Vyriausybės 1992 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 267 deleguota teise Žemės ūkio ministerijos 1993 m. kovo 31 d. įsakymu Nr. 174 patvirtintoje Privatizuojamų žemės sklypų matavimo darbų metodikoje. Joje nustatyta, kad žemės sklypo ribos nustatomos dalyvaujant esamam ar būsimam savininkui ar naudotojui, o faktiškai naudojamų sklypų ribos – ir gretimų žemės sklypų savininkams (naudotojams), kurie parašais tvirtina parengtą sklypo planą. Tai reiškia, kad gretimų sklypų savininkai (naudotojai) dalyvauja nustatant (tikslinant) sklypų ribas tam, jog nekiltų jų interesų konflikto ir nebūtų pažeisti kurio nors iš žemės naudotojų teisėti interesai. Kadangi, kaip minėta, daugiabučio gyvenamojo namo žemės sklypas yra parduodamas šio namo bendraturčiams bendrosios dalinės nuosavybės teise, tai derinimas turėtų būti atliekamas su asmenimis, turinčiais teisę pirkti gretimą žemės sklypą, o ne su vienu iš jų, kadangi teisingas žemės sklypo ribos nustatymas įtakoja jų visų teises bei interesus. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog teismų praktikoje šio reikalavimo nesilaikymas gali būti pagrindas naikinti administracinius aktus bei žemės sandorius tik tuo atveju, jeigu dėl padaryto Metodikos nuostatų pažeidimo buvo pažeista Vyriausybės nustatyta valstybinės žemės pardavimo tvarka ir ieškovų teisės bei teisėti interesai, o tokio pažeidimo nekonstatavus, teises aktų pažeidimai dėl gretimų žemės sklypų ribų derinimo tvarkos nesudaro protingumo kriterijų atitinkančio ir teisiškai pagrįsto pagrindo tenkinti ieškinio reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-92/2010).

Dėl bylos perdavimo nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui

Kaip minėta, esminė šioje byloje nagrinėtina aplinkybė yra tai, ar parduodant valstybinės žemės sklypą atsakovui, jis buvo suformuotas ir parduotas laikantis nustatytos tvarkos ir ar nebuvo pažeistos ieškovo bei kitų daugiabučio namo bendraturčių teisės į naudojamo žemės sklypo privatizavimą teisės aktų nustatyta tvarka.

Aplinkybė, ar ieškovo teisė yra pažeista ir ar yra teisinės prielaidos žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarčiai pripažinti galiojančia, galėtų būti nustatyta tik esant suformuotam žemės sklypui, o tokio žemės sklypo plano, kaip minėta, byloje nėra. Byloje taip pat nėra duomenų apie tai, kad ieškovas bei kiti daugiabučio gyvenamojo namo bendraturčiai, prieš kreipiantis su ieškiniu į teismą, būtų padavę rajono žemėtvarkos tarnybai prašymą dėl žemės sklypo pardavimo ir kitus reikalingus dokumentus, bei apie tai, kad pastaroji būtų atlikusi reikiamus veiksmus žemės sklypui suformuoti ir jam parduoti (LR Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių 19 punktas (2004 m. lapkričio 15 d. nutarimo Nr. 1442 redakcija)), o teismas, priimdamas ieškinį ir nagrinėdamas bylą, nepasiūlė ieškovui kreiptis į rajono žemėtvarkos skyrių dėl žemės sklypo suformavimo ir jo pardavimo, taip pat- dėl ginčijamo žemės sklypo plano parengimo.

Tokiomis aplinkybėmis teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje neišsiaiškinta esminė aplinkybė, turinti reikšmės šio ginčo išsprendimui (CPK 265 straipsnio 1 dalis). Dėl pasakyto apeliaciniai skundai iš dalies tenkintini, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas dėl materialinės ir procesinės teisės normų pažeidimų (CPK 329 str. 1 d., 330 str.), kurių apeliacinės instancijos teismas negali pašalinti (CPK 327 str. 1 d. 2 p.), todėl byla perduotina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui nuo ieškinio priėmimo stadijos, kadangi kaip būtinas ieškinio elementas turi būti pateiktas ne tik daugiabučio gyvenamojo namo namų valdai suformuoto žemės sklypo planas, bet ir ginčijamos žemės sklypo dalies planas. Teisėjų kolegija pažymi, kad analogiškų nuostatų dėl žemės sklypo plano privalomumo laikomasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 5 d. nutartis priimta civilinėje byloje 3K-3-226/2007).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Atsižvelgdama į tai, kad panaikinus teismo sprendimą, bylą perduodama nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, bylinėjimosi išlaidų, šalių patirtų apeliacinės instancijos teisme, teisėjų kolegija nepaskirsto, nes jų priteisimo proporcijos tiesiogiai priklauso nuo to, kaip byla bus išspręsta iš esmės (Civilinio proceso kodekso 93 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325- 331 str., teismas

nutarė:

Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2009 m. birželio 18 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo nuo ieškinio priėmimo stadijos.